Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių autoriaus turtines ir neturtines teises, aiškinimo bei taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-339-690/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02558-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. K. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė“ dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, autoriaus teisių gynimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių autoriaus turtines ir neturtines teises, aiškinimo bei taikymo.

Ieškovas pateiktu ieškiniu prašė pripažinti atsakovės AB „Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė“ prekių ženklo „VCUP“ registraciją Nr. 53207 negaliojančia, uždrausti atsakovei bet kokiu būdu naudoti žymenį „VCUP“, priteisti iš atsakovės ieškovui 37 071,36 Eur (128 000 Lt) turtinės, 2896,20 Eur (10 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą bei teismo išlaidas.

Ieškovas teigia, kad yra vaizdinio žymens „VCUP“ (toliau – ir žymuo, logotipas, prekių ženklas) autorius ir išimtinių autorių turtinių bei neturtinių teisių į šį žymenį turėtojas. Jis nurodė, kad 2003 m. grafiškai vizualizavo kelis prekybos centro pavadinimus ir kiekvienam sukūrė nuo kelių iki keliolikos skirtingų grafinių kompozicijų variantų. 2003 m. spalio pabaigoje buvo išrinktas žymens „VCUP“ dizainas, jam ieškovas taip pat sukūrė pristatymo ir panaudojimo vadovą. Šiame vadove yra nurodyta tiek žymens sukūrimo data (2003 m.), tiek jo autorius – dizaineris T. K. Atsakovė 2005 m. rugpjūčio 3 d. pateikė paraišką vaizdinio prekių ženklo „VCUP“ registracijai 35 klasės paslaugoms, šis ženklas 2006 m. lapkričio 17 d. buvo įregistruotas Prekių ženklų registre. Sugretinus atsakovės registruotą prekių ženklą ir ieškovo sukurtą žymenį, akivaizdu, kad jie yra beveik tapatūs, vienintelis skirtumas yra tas, kad atsakovės prekių ženklas yra registruotas nespalvotas. Ieškovas savo ieškinio reikalavimą pripažinti atsakovės prekių ženklo „VCUP“ registraciją Nr. 53207 negaliojančia grindžia tuo, kad atsakovės ženklas yra klaidinamai panašus į jo sukurtą vaizdinį žymenį, o jis nėra davęs atsakovei sutikimo šio žymens registruoti kaip prekių ženklo. Ieškovas taip pat nurodo, kad atsakovė be jo sutikimo nuo 2003 m. pabaigos naudoja žymenį prekybos centro pavadinime, reklamoje bei kitoje savo komercinėje veikloje. Ieškovo nuomone, atsakovė tokiais savo neteisėtais veiksmais pažeidžia jo kaip autoriaus turtines teises pagal Prekių ženklų įstatymo ir Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą (toliau – ir ATGTĮ). Ieškovas nurodo, kad atsakovė gautų ieškovo leidimą nustatytu būdu naudotis jo sukurtu kūriniu, jeigu sumokėtų ieškovui 37 071,36 Eur (128 000 Lt) už šių teisių suteikimą. Ieškovas taip prašo priteisti 2896,20 Eur (10 000 Lt) dydžio neturtinės žalos atlyginimo, kadangi atsakovė, naudodama žymenį, tačiau nenurodydama ieškovo, kaip šio žymens autoriaus, vardo, pažeidė ieškovo teisę į autoriaus vardą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovė ir UAB „Nada focus“ 2003 m. rugpjūčio 14 d. pasirašė Rangos sutartį, pagal kurią UAB „Nada focus“ įsipareigojo suprojektuoti, pagaminti ir sumontuoti išorinę vaizdinę reklaminę iškabą, susidedančią iš tūrinių ženklų, sudarančių logotipą „MECCA“, elektros instaliacijos ženkluose ir ženklus laikančios konstrukcijos, kurios tvirta jungtimi turi būti sujungtos su pastato konstrukcija. 2003 m. spalio 28 d. buvo pasirašytas priedas prie Rangos sutarties, kuriuo sutarties šalys susitarė pakeisti Rangos sutarties 1 straipsnio 1 dalį „Sutarties objektas“. Už darbus pagal Rangos sutartį atsakovė atsiskaitė su rangove UAB „Nada focus“. Teismas nustatė, kad 2003 m. lapkričio mėn. atsakovės vadovybės ir kolektyvo susirinkimuose bendru sutarimu buvo nutarta atsakovės parduotuvių centrui palikti buvusį pavadinimą „Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė“, o naujam parduotuvių centrui skirto prekių ženklo dominuojantį žodinį elementą „VCUP“ panaudoti kaip pavadinimo trumpinį, kurį atsakovė savo ūkinėje komercinėje veikloje naudojo dar nuo 2000 m. Bendrų susirinkimų metu buvo aptartas ir logotipo grafinis vaizdas, parinktos iki tol naudotos raudona, mėlyna spalvos. Ieškovas dalyvavo logotipo derinimo procese kaip UAB „Nada focus“ darbuotojas. Prekių ženklas „VCUP“ nuo 2006 m. lapkričio 17 d. yra registruotas AB „Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė“ vardu, todėl teismas darė prielaidą, jog atsakovė yra šio ženklo savininkė, ir šį įrodymą pripažino prima facie. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė trumpinį „VCUP“ naudoja nuo 2000 m. rugsėjo 18 d., kai buvo įregistruotas internetinis domenas „vcup.lt“. Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodytame logotipo pristatymo ir panaudojimo vadove yra nurodyta, jog „logotipas yra registruotas prekių ir paslaugų ženklas, skirtas žymėti AB „Vilniaus universalinė parduotuvė“ paslaugoms bei veiklai“. Teismas nesutiko su ieškovu, kad Rangos sutarties ir jos priedų objektas neapima logotipo sukūrimo, ir konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovė sudarė sutartį būtent su ieškovu ar ieškovui, kaip fiziniam asmeniui, pateikė užsakymą sukurti logotipą. Teismas taip pat akcentavo, kad kūrinio, kuris buvo sukurtas pagal Rangos sutartį, autorių teisių turėtojas yra subjektas, kuris už jį sumokėjo (užsakovas), o ne asmuo, kuris jį sukūrė, todėl nėra teisinio pagrindo ieškovą pripažinti nurodyto kūrinio autoriumi. Teismas nurodė, kad prekių ženklo registracija preziumuoja, jog atsakovė yra vienintelė teisėta jo savininkė, turinti išimtinę teisę naudoti šį ženklą, o ieškovas šios prezumpcijos nepaneigė.

Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, iki 1780,50 Eur sumažino iš ieškovo atsakovei priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog, atsižvelgiant į tai, kad žymuo yra įregistruotas atsakovės vardu kaip jos prekių ženklas, egzistuoja prezumpcija, jog atsakovė yra teisėta to žymens ir su jo naudojimu susijusių teisių savininkė. Kolegija laikė, kad logotipo sukūrimas buvo sudėtinė Rangos sutarties dalis, pagal kurios sąlygas reklaminės iškabos, kurią projektavo bei gamino UAB „Nada focus“, ženklai turėjo sudaryti atsakovės logotipą – grafinį prekybos centro ženklą. Kolegija sprendė, kad byloje neįrodyta, jog atsakovę ir ieškovą, kaip fizinį asmenį, būtų sieję sutartiniai kūrinio sukūrimo pagal užsakymą teisiniai santykiai; logotipą ieškovas sukūrė kaip UAB „Nada focus“ darbuotojas. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Nada focus“, gavusi užsakymą dėl dizaino sukūrimo, su ieškovu sudarydavo atskirą sutartį dėl dizaino kūrimo. Kolegija, vadovaudamasi ATGTĮ 9 straipsnio 2 dalimi, sprendė, kad būtent BUAB „Nada focus“ laikytina turtinių teisių į logotipą, kaip autorių teisių objektą, turėtoja, ir pagal Rangos sutartį ji perdavė atsakovei visas autorių turtines teises į ginčo logotipą kaip grafinio dizaino kūrinį. Kolegija nurodė, kad nepaisant to, jog ieškovas nėra turtinių teisių į ginčo objektą turėtojas, jis gali ginti savo, kaip autoriaus, asmenines neturtines teises pagal ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalį, o nagrinėjamu atveju ieškovo, kaip autoriaus asmeninių neturtinių teisių subjekto, teisių gynimas nesudaro ginčo šioje byloje dalyko. Kolegija taip pat pažymėjo, jog ieškovo pateiktame logotipo pristatymo ir panaudojimo vadove nėra įrašyta, kad naudojant logotipą AB „Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė“ paslaugoms bei veiklai žymėti būtinas logotipo autoriaus vardo nurodymas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad panaudodama savo veikloje ginčo vaizdinį žymenį (logotipą) atsakovė būtų pažeidusi kūrinio autoriaus neturtines teises. Teisėjų kolegija nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės vadovybės ir kolektyvo susirinkimuose bendru sutarimu buvo nutarta atsakovės parduotuvių centrui palikti buvusį „Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė“ pavadinimą, naujam parduotuvių centrui skirtino prekių ženklo dominuojantį žodinį elementą pasirinkti „VCUP“, aptartas logotipo grafinis vaizdas, pasirinktos iki tol naudotos raudona, mėlyna spalvos, tačiau šios teismo nustatytos aplinkybės savaime nereiškia, jog buvo konstatuotas logotipo sukūrimo bendraautorystės faktas, kaip tai apibrėžta ATGTĮ 7 straipsnyje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai neatskleidė bylos esmės, nes nenustatė, kas yra ginčo žymens autorius. Byloje pareikštas reikalavimas atlyginti žalą kildinamas iš autoriaus neturtinių teisių pažeidimo, todėl teismai privalėjo nustatyti, kas yra šių neturtinių teisių turėtojas, t. y. „VCUP“ prekių ženklo autorius. Atsakovė negali būti autorė, nes ji yra juridinis asmuo. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas pasakė, kad ieškovas gali ginti savo, kaip autoriaus, asmenines neturtines teises, kita vertus, prieštaringai nurodė, kad ieškovo, kaip autoriaus, asmeninių neturtinių teisių subjekto, teisių gynimas šioje byloje nesudaro ginčo dalyko, taip užkirsdamas kelią ieškovui ginti savo teises teismine tvarka.

Teismai paneigė intelektinę nuosavybę, kaip atskirai saugomą civilinių teisių objektą, nes preziumavo, kad Rangos sutartis savaime apima ir autorių teisių objekto – kūrinio sukūrimą. Rangos sutartis buvo sudaryta tik dėl materialiosios iškabos gamybos, o apie žymens, kaip intelektinės nuosavybės objekto, sukūrimą rangos sutartyje expressis verbis nekalbama. Pagal teismų praktikoje pripažįstamus intelektinės nuosavybės atskirumo ir išimtinių teisių savarankiškumo principus, jei šalys konkrečiai nesusitarė dėl intelektinės nuosavybės teisių perdavimo, negalima laikyti, kad jos pereina kartu su daiktinėmis teisėmis į rangos darbų rezultatą, nes taip paneigiami intelektinės nuosavybės atskirumo ir išimtinių teisių savarankiškumo principai.

Teismai nepagrįstai laikė, kad turtines teises atsakovei perdavė ieškovas kaip rangovo darbuotojas. Ieškovas, kaip dizaineris, savo praktikoje veikdavo kaip atskiras fizinis asmuo, o ne kaip UAB „Nada focus“ darbuotojas. Tuo metu, kai UAB „Nada focus“ ėmėsi gamybos, logotipas jau buvo sukurtas, todėl negalėjo būti Rangos sutarties objektu. Ieškovas buvo UAB „Nada focus“ vadovas, todėl į jo pareigas neįėjo intelektinės nuosavybės objektų kūrimas. Be to, vien tai, kad asmuo yra darbuotojas, nereiškia, kad visi jo sukurti kūriniai automatiškai pereina darbdavio nuosavybėn, nes pereina tik tie kūriniai, kurie sukuriami vykdant darbo funkcijas.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Autoriaus asmeninės neturtinės teisės pažeidimo nebuvo, todėl ir šių teisių gynimas nesudarė šios bylos ginčo dalyko. Nuo pat logotipo „VCUP“ sukūrimo kasatoriui buvo žinoma, jog pastarasis logotipas bus naudojamas atsakovės ūkinėje komercinėje veikloje. Daugiau nei dešimt metų atsakovei naudojant ginčo žymenį, kasatorius visą tą laiką dėl žymens naudojimo ir (ar) autoriaus vardo nenurodymo ant ginčo žymens atsakovei neturėjo jokių pretenzijų ir nereikalavo nurodyti autoriaus vardo. Be to, logotipų ir prekių ženklų naudojimo praktikoje jų kūrėjų ar autorių vardai paprastai nenurodomi. Apeliacinės instancijos teismas netiesiogiai užsiminė, kad kasatorius gali būti ginčo žymens autorius, tačiau pagrįstai nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų ar dėl jų kilusio neigiamo poveikio kasatoriui.

Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad Rangos sutartis apima ir kūrinio sukūrimą, padarė ne preziumuodmas, kaip teigia kasatorius, o nuodugniai ištyręs visas bylos aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus. Pagal Rangos sutarties ir jos priedo sąlygas reklaminės iškabos, kurią projektavo ir gamino UAB „Nada focus“, ženklus turėjo sudaryti reklamos agentūros projektuojamas atsakovės logotipas – grafinis prekybos centro ženklas. Kasatoriaus elgesys po ginčo žymens sukūrimo bei tokios reikšmingos aplinkybės, kaip tai, kad atsakovė iš karto po ginčo žymens sukūrimo ėmė intensyviai jį naudoti ir tebenaudoja, registravo prekių ženklą „VCUP“, bei liudytojų patvirtinimai pagrindžia, kad logotipo sukūrimas buvo sudėtinė minėtos sutarties dalis. Todėl teismo išvados nepažeidė intelektinės ir materialinės nuosavybės autonomiškumo principo.

Teismai tinkamai nustatė, kad autorių turtines teises į prekių ženklą atsakovei perdavė ne kasatorius, o jo atstovaujamas juridinis asmuo. Teigdamas priešingai, kasatorius nenurodo jokių bylos kasacine tvarka peržiūrėjimo pagrindų, o savo argumentus grindžia asmeniniu įrodymų vertinimu ir deklaratyviomis aplinkybėmis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškovo turtinių teisių gynimo

Autoriaus turtinės teisės ir jų apimtis reglamentuojamos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnyje. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad autoriaus turtinės teisės į prekių ženklą „VCUP“ priklausė UAB „Nada Focus“, kurios direktorius buvo kasatorius T. K.

Kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-203/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-203/2007">3K-3-203/2007</a>). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-128/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-128/2010">3K-3-128/2010</a>).

Ieškinyje nurodoma, kad atsakovė savo veiksmais pažeidė ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktuose, 2 dalyje įtvirtintas teisės normas. ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad autorius turi išimtines teises leisti arba uždrausti šiuos veiksmus: atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu (1 punktas), viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas (6 punktas). Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio Įstatymo numatytus atvejus).

Bylą nagrinėję teismai laikė, kad logotipo sukūrimas buvo atsakovės ir UAB „Nada focus“ sudarytos Rangos sutarties objekto sudėtinė dalis, pagal kurios sąlygas reklaminės iškabos ženklai turėjo sudaryti atsakovės logotipą – grafinį prekybos centro ženklą. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis teismų padarytomis išvadomis, todėl yra nepagrįsti ir atmestini kasacinio skundo argumentai, kad teismai pažeidė intelektinės nuosavybės atskirumo ir išimtinių teisių savarankiškumo principus, jei šalys konkrečiai nesusitarė dėl intelektinės nuosavybės teisių perdavimo. Pažymėtina, kad toks aiškinimas neatitiktų tarp šalių susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių pobūdžio ir esmės, taip pat neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Vien tik pati materiali ginčo objekto (logotipo) išraiška, neturint į ją anksčiau minėtų ATGTĮ 15 straipsnyje įtvirtintų turtinių teisių, atsakovei (verslo subjektei) būtų beprasmiška, kitaip tariant, nėra prasmės ir ekonomiškai nelogiška turėti konkretų objektą – prekybos centro logotipą, neturint į jį turtinių atgaminimo, rodymo ar naudojimo teisių.

Teismų nustatyta, kad sutartiniai kūrinio sukūrimo santykiai siejo atsakovę ir UAB „Nada focus“, tuo tarpu, įrodymų dėl atsakovės ir kasatoriaus, kaip fizinio asmens, sutartinių santykių egzistavimo nėra. Pagal ATGTĮ 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, kūrinio, sukurto atliekant tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, autorius yra fizinis asmuo ar fizinių asmenų grupė, sukūrę kūrinį. Pažymėtina, kad nurodyta teisinio reguliavimo nuostata taip pat turi būti aiškinama atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys, jog bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kai užsakymą dėl dizaino sukūrimo gaudavo UAB „Nada focus“, ši bendrovė su kasatoriumi sudarydavo atskirą sutartį dėl dizaino kūrimo. Šiuo atveju to nebuvo padaryta.

Pažymėtina, kad ATGTĮ 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja teisinius santykius tarp darbuotojo (autoriaus) ir darbdavio (turtinių teisių perėmėjo), bet ne tarp darbuotojo (autoriaus) ir kūrinio užsakovo. Todėl šiuo atveju, inter alia, svarbu ir tai, kad kasatorius, kaip minėta, buvo UAB „Nada Focus“ direktorius, taigi jis, kaip vienas iš valdymo organų, atstovaudamas šiam juridiniam asmeniui, formavo jo valią ir galėjo tinkamai įgyvendinti nurodytos teisės normos nuostatas. Sąžiningai ir rūpestingai besielgiantis subjektas turėtų perspėti užsakovą dėl turtinių teisių perdavimo laikotarpio (konkrečiai – dėl ATGTĮ 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos). Tuo tarpu kasatorius ieškinį dėl savo, kaip autoriaus, teisių gynimo pareiškė nuo Rangos sutartimi sukurto kūrinio perdavimo praėjus gana ilgam laikotarpiui (ieškinys teisme pareikštas tik 2013 metais), kai atitinkamas logotipas jau buvo plačiai naudojamas ir išreklamuotas ūkio subjekto veikloje.

Dėl ieškovo neturtinių teisių gynimo

ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kūrinio autorius, neatsižvelgiant į jo turtines teises, net ir tuo atveju, kai turtinės teisės perduotos kitam asmeniui, turi šias asmenines neturtines teises: 1) teisę reikalauti pripažinti kūrinio autorystę aiškiai nurodant autoriaus vardą ant visų išleidžiamo kūrinio egzempliorių, taip pat kitu įmanomu būdu viešai atliekant kūrinį (autorystės teisė); 2) teisę reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas arba nebūtų nurodomas autoriaus vardas, arba būtų nurodomas autoriaus pseudonimas (teisė į autoriaus vardą); 3) teisę prieštarauti dėl kūrinio ar jo pavadinimo bet kokio iškraipymo ar kitokio pakeitimo, taip pat dėl bet kokio kito kėsinimosi į kūrinį, galinčio pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją (teisė į kūrinio neliečiamybę). Pagal ATGTĮ 38 straipsnio 1 dalį, autorių turtinės teisės gali būti perduodamos sutartimi, paveldėjimo tvarka ar kita įstatymų nustatyta tvarka. Autorių asmeninės neturtinės teisės kitiems asmenims neperduodamos. Jos nepriklauso nuo autorių turtinių teisių; lieka jiems ir tais atvejais, kai turtinės teisės perduodamos kitiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje kasatorius teigia, kad yra pažeidžiamos jo teisės į autoriaus vardą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad autoriaus asmeninės neturtinės teisės negali būti suabsoliutinamos. Autoriaus asmeninių neturtinių teisių, kaip ir visų kitų civilinių subjektinių teisių, įgyvendinimas ribojamas imperatyvo nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis, CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys). Negalima įgyvendinti asmeninių neturtinių teisių taip, kad toks įgyvendinimas pažeistų trečiųjų sąžiningų asmenų teisėtus interesus. Ypač svarbu suderinti autoriaus asmenines neturtines teises ir kitų asmenų teisėtus interesus tada, kai autorius savo valia perleidžia ar suteikia turtines teises į kūrinį kitiems asmenims. Akivaizdu, kad tokiu atveju autorius negali naudoti savo asmeninių neturtinių teisių taip, kad asmuo, kuris teisėtai naudoja kūrinį, negalėtų jo naudoti tam tikslui, dėl kurio įsigijo teises ar gavo autoriaus sutikimą naudotis kūriniu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-160/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-160/2008">3K-3-160/2008</a>).

Kaip teisingai konstatavo bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, netgi kasatoriaus pateiktame logotipo pristatymo ir panaudojimo vadove nėra įrašyta, kad naudojant logotipą AB „Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė“ paslaugoms bei veiklai žymėti būtinas logotipo autoriaus vardo nurodymas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad panaudodama savo veikloje ginčo vaizdinį žymenį (logotipą) atsakovė būtų pažeidusi kūrinio autoriaus neturtines teises.

Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti dėl kasatoriaus (fizinio asmens) neturtinių autoriaus teisių pažeidimo: byloje nėra jokių duomenų, kad kasatorius anksčiau būtų nurodęs atitinkamas ginčo objekto naudojimo sąlygas jo neturtinių autoriaus teisių prasme. Tokių pretenzijų reiškimas praėjus ilgam laikui nuo ginčo kūrinio sukūrimo ir perdavimo atsakovei yra nesuderinamas su trečiųjų sąžiningų asmenų teisėtais interesais, neatitinka apdairaus ir rūpestingo asmens, besirūpinančio savo teisėmis, elgesiui keliamų reikalavimų, taip pat asmens teisėms įgyvendinti keliamą protingumo reikalavimą (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).

Dėl prekių ženklo „VCUP“ (reg. Nr. 53207) registracijos pripažinimo negaliojančia

Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis yra tapatus autorių teisių saugomam meno kūriniui arba yra klaidinamai į jį panašus, išskyrus atvejus, kai šių teisių savininkas ar jo teisių perėmėjas yra davęs sutikimą.

Nenustačius kasatoriaus autoriaus teisių pažeidimo, nebuvo ir pagrindo pripažinti ginčijamo prekių ženklo „VCUP“ (reg. Nr. 53207) registraciją negaliojančia.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad vietoj dėl šio Įstatymo saugomų teisių pažeidimo faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) atlyginimo šio Įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikalauti atlyginimo, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu pažeidėjas būtų teisėtai naudojęsis kūriniais ar kitais šio Įstatymo saugomų teisių objektais (tai yra gavęs leidimą), o kai yra pažeidėjo tyčia ar didelis neatsargumas, – iki dviejų kartų didesnio šio atlyginimo.

Kadangi nekonstatuotas kasatoriaus autoriaus turtinių teisių pažeidimas, nėra pagrindo spręsti ir dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo netenkinti ieškinio reikalavimai, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios (CK 6.193, 6.154 straipsniai, ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 38 straipsnis) teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Dėl to kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovė prašo priteisti iš kasatoriaus 564 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pateikti į bylą dokumentai patvirtina šias atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, netenkinus kasacinio skundo, ji priteistina iš kasatoriaus atsakovės naudai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei akcinei bendrovei „Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė“ (j. a. k. 121675895) iš kasatoriaus T. K. (duomenys neskelbtini) 564 (penkis šimtus šešiasdešimt keturis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Egidijus Laužikas

Gediminas Sagatys