Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių dovanojimo sutarties pripažinimą negaliojančia (CK 1.90, 1.91 straipsniai), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-533-421/2015

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-00295-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.2.6.

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. L. procesinių teisių perėmėjos M. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovei M. R. dėl dovanojimo sandorio dalies dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu pripažinimo negaliojančiu ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių dovanojimo sutarties pripažinimą negaliojančia (CK 1.90, 1.91 straipsniai), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. rugsėjo 3 d. dovanojimo sutarties, patvirtintos Alytaus miesto 2-ajame notaro biure, notarinio registro Nr. 5667, dalį dėl 2,8874 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarkos nustatymo pagal 2013 m. rugpjūčio 20 d. IĮ „Geobaitas“ parengtą sklypo planą, kaip sudarytą dėl suklydimo ir apgaulės; nustatyti 2,8874 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal 2014 m. sausio 15 d. UAB „Geoturtas“ atliktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą, jam paskiriant naudotis „A“ žemės sklypo dalimi (27 600 kv. m), o atsakovei M. R. – „B“ žemės sklypo dalimi (1274 kv. m); priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad jis iki 2013 m. rugsėjo 3 d. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise valdė 2,8874 ha žemės sklypą (toliau – ir žemės sklypas), kuris ribojasi su ežeru. Atsakovė M. R. yra ieškovo antrosios žmonos M. L. anūkė. Atsakovė, kuri dirbo matininke, prašė padovanoti jai apie 6 arus šio žemės sklypo bei pasisiūlė sutvarkyti dokumentus dovanojimo sandoriui sudaryti, taip pat sumokėti už sutarties parengimą ir patvirtinimą. Atsakovės sutuoktinis R. R. yra ĮI „Geobaitas“, parengusios ginčijamą planą, savininkas. Ieškovo teigimu, sudarydamas sandorį, jis buvo įsitikinęs, kad padovanojo atsakovei 6 arus žemės bendrame žemės sklype be konkrečios vietos. Pas notarę jis pasirašęs sulankstytą dokumentą, įsitikinęs, kad šis sutarties priedas yra VĮ Registrų centre įregistruoto jo žemės sklypo planas, tačiau nesupratęs jo turinio, nežinojęs, kad žemės sklypo plane yra pažymėta būsimų bendraturčių naudojimosi žemės sklypu tvarka, nes apie naudojimosi tvarką jis su atsakove nesitaręs. Iki sandorio sudarymo atsakovė jam plano, kuriame pažymėta naudojimosi tvarka, nerodžiusi, nepateikusi jo susipažinti, jo neaptarusi. Ieškovo valia buvo dovanoti žemės sklypo dalį nekonkrečioje vietoje, siekiant sklypu bendrai naudotis.

Sandorio sudarymo metu ieškovui buvo 73 metai, jis yra blogos sveikatos būklės, turi tik 4 klasių išsilavinimą. 2013 m. lapkričio mėnesį jis iš Alytaus rajono apylinkės teismo gavo dokumentus, iš jų sužinojo, kad atsakovė bendrame žemės sklype ketina statyti statinius ir šiuo tikslu kreipėsi į teismą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai priklausančiame žemės sklype stovėjo du pastatai.

Ieškovo teigimu, Dovanojimo sutartis buvo patvirtinta atsakovei naudojant apgaulę, nes joje sąmoningai nėra įrašyta, kokį kiekį žemės ieškovas padovanojo atsakovei (žemės kiekis įvardytas jam nesuprantama trupmenine išraiška), prie sutarties pridėtame žemės sklypo plane sąmoningai nėra pažymėtas pamatų išdėstymas, be jo sutikimo ir žinios paženklintas servitutinio kelio tęsinys į atsakovei paskirtą naudotis žemės sklypo dalį, einantis per jo žemės sklypą, kuris dovanojimo sutartyje nėra paminėtas, dovanojamos žemės kiekis padidintas iki 1274 kv. m.

Nors su padovanotu žemės kiekiu jis taip pat nesutinka, tačiau šios sandorio dalies neprašo panaikinti. Ieškovo vertinimu, jo pateiktas 2014 m. sausio 15 d. UAB „Geoturtas“ planas atitiks atsakovės interesus, nes ji nekliudomai galės privažiuoti prie jai priklausančios žemės sklypo dalies, be to, atidalijus tokiu būdu, bus išvengta konfliktų ir teisminių ginčų, nes šiuo metu su atsakove santykiai yra konfliktiški.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. rugsėjo 3 d. dovanojimo sutarties, patvirtintos Alytaus miesto 2-ajame notaro biure, notarinio registro Nr. 5667, dalį dėl 2,8874 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarkos nustatymo pagal 2013 m. rugpjūčio 20 d. IĮ „Geobaitas“ parengtą sklypo planą; nustatė 2,8874 ha žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal 2014 m. sausio 15 d. UAB „Geoturtas“ atliktą žemės naudojimosi tvarkos planą, A. L. paskiriant naudotis „A“ žemės sklypo dalimi (27 600 kv. m), o M. R. – „B“ žemės sklypo dalimi (1274 kv. m); priteisė iš M. R. A. L. 2444 Lt (707,83 Eur) bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės valstybei 34 Lt (9,85 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.90 ir 1.91 straipsnius. Teismas, įvertinęs sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, amžių, sveikatos būklę, išsimokslinimą, sprendė, kad ieškovas, pasirašydamas Dovanojimo sutartį ir prie jos pridėtą naudojimosi žemės sklypo dalimi planą, suklydo iš esmės dėl dalies sandorio, kuriuo kartu buvo nustatyta ir naudojimosi žeme tvarka, teisinės prigimties, t. y. manė, kad sudarė sandorį dėl dalies žemės sklypo padovanojimo, o sudarė sandorį ir dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Iš ieškovo paaiškinimų, liudytojų parodymų teismas sprendė, jog iki notariškai patvirtintos sutarties sudarymo šalys nebuvo sutarusios, kad dovanojimo sutartimi bus nustatyta ir naudojimosi padovanotos idealiosios žemės sklypo dalies naudojimosi tvarka, t. y. kad ieškovas žemę padovanos konkrečioje vietoje. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą, kuris buvo neatsiejama ginčijamos dovanojimo sutarties dalis ir kurį parengė atsakovės sutuoktinis, pasirašė notarų biure dovanojimo sandorio sudarymo dieną, tik patvirtina, kad ieškovas iki sandorio sudarymo su planu nebuvo supažindintas. Teismas konstatavo, kad ieškovas neteisingai suvokė savo sudaromo sandorio esmę, aplinkybes, o atsakovė, žinodama tai ir naudodamasi suklydimu, sudarė sandorį (CK 1.91 straipsnis).

Dėl sandorio dalies panaikinimo ex officio (savo iniciatyva). Teismas pažymėjo, kad, nustatant naudojimosi žemės sklypu bendraturčiams tvarką, faktiškai įvyksta sklypo atidalijimas, todėl žemės sklypo planui taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir atidalijimui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Dovanojimo sutarties neatsiejama dalis – žemės sklypo naudojimosi tvarkos planas, sudarytas IĮ „Geobaitas“, yra ydingas ir prieštaraujantis įstatymams bei teisės aktams, reglamentuojantiems žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo taisykles (Miškų, Saugomų teritorijų, Nekilnojamo turto kadastro įstatymams, Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo taisyklėms, Nekilnojamo turto kadastro nuostatams). Naudojimosi tvarkos planas nepatvirtintas Nacionalinės žemės tarnybos, nes tik ji kontroliuoja žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo procedūrų bei projekto sprendinių atitiktį teisės aktų reikalavimams. Teismas sprendė, kad gali pripažinti iš šio plano atsiradusias civilines teises ir pareigas negaliojančiomis savo iniciatyva, nesant reikalavimo, nes planas, sudarytas nesilaikant teisės normų reikalavimų, yra akivaizdžiai niekinis.

Dėl naujos naudojimosi žeme tvarkos tarp bendraturčių nustatymo. Nesant šalių susitarimo dėl naudojimosi žeme tvarkos ir ieškovui neginčijant Dovanojimo sutarties dėl dalies žemės sklypo padovanojimo (idealių dalių), teismas nustatė ieškovo pasiūlytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, pažymėjęs, kad atsakovė pasiūlytos tvarkos, kaip neatitinkančios teisės aktų reikalavimų, neginčijo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. vasario 4 d. sprendimu Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo A. L. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 1085,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 9,84 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Dėl CK 1.90 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, pasirašydamas Dovanojimo sutartį ir prie jos pridėtą naudojimosi žemės sklypo dalimi planą, suklydo iš esmės dėl dalies sandorio teisinės prigimties, pažymėjo, kad aplinkybės, jog ieškovas su sudaromo sandorio dokumentais susipažino tik vizualiai, jų detaliai neperskaitė, neišsiaiškino jų turinio, nes atsakovė garantavo, kad minėtus dokumentus ji yra perskaičiusi ir kad sutartis atitinka jų susitarimą, reiškia, jog ieškovui buvo žinomi visi sandoriui sudaryti reikalingi dokumentai, taip pat ir žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo valią sudaryti sandorį nustatė iš liudytojų parodymų, nes sandorio šalies valia negali būti nustatoma liudytojų parodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo argumentus, kad jis dėl savo amžiaus, menko išsilavinimo, sveikatos būklės, teisinio neišprusimo, pasitikėjimo ieškove neteisingai suprato sandorio esmę ir jo padarinius, paneigia bylos rašytinė medžiaga ir trečiojo asmens notarės R. S. parodymai, jog ieškovas ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo patirtį sudaryti panašius sandorius.

Dėl sandorio, sudaryto dėl apgaulės, pripažinimo negaliojančiu. Kolegija konstatavo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia ieškovo argumentus, jog žemės sklypo naudojimosi tvarka nustatyta esant atsakovės apgaulei. Ieškovas sandorio sudarymo metu susipažino su naudojimosi žemės sklypu planu, tą patvirtina jo parašas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių tyčinių veiksmų, kurie turėtų lemiamą įtaką ieškovo valiai susiformuoti, t. y. kad ieškovas tyčia suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su ieškovo argumentu, kad dėl nustatytos žemės sklypu naudojimosi tvarkos jis negalės patekti į savo sklypą, plane pažymėtą „A“, pabrėžė, jog ieškovo žemės sklype nuo 2012 m. spalio 22 d. galioja servitutai, nustatyti 2012 m. rugpjūčio 31 d. sutartimi, be to, šalys gali sutarti ir dėl kito servituto, kuris būtų reikalingas ieškovui patekti į jam priklausančią sklypo dalį (CK 4.118, 4.119 straipsniai).

Kolegija pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad žemės sklypo naudojimosi tvarkos planas, parengtas IĮ „Geobaitas“, yra ydingas ir prieštaraujantis įstatymams bei teisės aktams, reglamentuojantiems žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo taisykles, nes nenustatyta, kad šalių sudarytas sandoris yra niekinis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendė, jog, nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, faktiškai vyksta sklypo atidalijimas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovo procesinių teisių perėmėja M. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 360 straipsnis). Ginčijamame sprendime neatsakyta į esminius faktinius ir teisinius bylos aspektus (dėl sandorio sudarymo aplinkybių, šalių elgesio iki sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių, amžiaus, išsimokslinimo, neatskleista ieškovo tikroji valia) ir dėl to byla išspręsta neteisingai. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nemotyvavo, kodėl nepripažįsta pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, neargumentavo byloje esančių įrodymų, kuriais buvo grįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, patikimumo.

2. Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės, peržengė apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas sprendimą tenkinti ieškinį ir panaikinti sandorio dalį priėmė vadovaudamasis CK 1.90 straipsniu bei ex oficio kaip prieštaraujantį įstatymams ir teisės aktams. Apeliaciniu skundu atsakovė neginčijo teismo sprendimo dalies, kuria teismas atmetė reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu dėl apgaulės. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimu ir kurios nebuvo apeliacijos dalykas.

3. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė tikrosios ieškovo valios sudarant sandorį (CK 6.193–6.195 straipsniai), o išvadas apie ieškovo valią padarė vadovaudamasis išimtinai pažodiniu ginčijamos dovanojimo sutarties tekstu. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šiuo klausimu teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, jog, aiškinant sutarčių nuostatas, pirmiausia reikia vadovautis tikraisiais šalių ketinimais, o ne vien tik pažodiniu sutarties tekstu.

Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nenurodė argumentų, kurių pagrindu atmetė pirmosios instancijos teismo byloje nustatytas faktines aplinkybes, nevertino, kad ieškovo sudarytas sandoris, atsižvelgiant į jo amžių, išsimokslinimą, sveikatos būklę, į sandorio sudėtingumą, vienareikšmiškai suponavo pagrindą daryti išvadą dėl suklydimo. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo surinktų ir įvertintų įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinusių sandorio ydingumą dėl valios trūkumo. Kasatorės vertinimu, esminis suklydimas konstatuotinas, nes, suvokdamas, kad ginčijamu sandoriu bus nustatyta naudojimosi sklypu tvarka, ieškovas nebūtų sudaręs sandorio. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino atsakovės elgesio pagal CK 1.5, 6.4 straipsniuose, 6.38 straipsnio 1 dalyje, 6.158 straipsnyje, 6.200 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. nesprendė klausimo, ar atsakovė neatliko apgaulingų veiksmų, tačiau formaliai dėl jų pasisakė.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas nevertino bylos aplinkybių, patvirtinančių, jog atsakovė, sudarydama ginčijamą sandorį, buvo nesąžininga (iki sandorio sudarymo atsakovė nesupažindino ieškovo su naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo planu, nepamatavo žemės vietoje, šį dokumentą paslapčia sudarė su sutuoktiniu vienašališkai, neinformavusi apie tai ieškovo, planą pateikė pasirašyti tik sandorio sudarymo metu notarų biure; atsakovė pasinaudojo ieškovo pasitikėjimu, senyvu amžiumi, menku išsilavinimu; naudojimosi žemės sklypu tvarkos planų sudarymas yra atsakovės profesinė veikla; aplinkybė, kad atsakovė neįtraukė ieškovo į civilinę bylą dėl juridinio fakto nustatymo).

4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Teismo išvada, kad ieškovui, sudarant sandorį, buvo žinomi visi dokumentai (taip pat ir žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planas), neįrodyta bei prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms (planas sudarytas nepranešus ir nedalyvaujant ieškovui, ieškovui tokio plano neužsakius). Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių, įrodančių, kad ginčijamos žemės sklypo dalies naudojimo tvarkos nustatymas ieškovui nebuvo žinomas, jog ieškovas niekada su atsakove nederino naudojimosi žemės sklypu tvarkos ir nerodė vietos, kurioje atsakovė galėtų naudotis žeme, t. y. nevertino ieškovo 2014 m. sausio 9 d. rašytinių paaiškinimų civilinėje byloje Nr. 2-312-470/2014, 2013 m. gruodžio 23 d. skundo Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, pranešimo Alytaus apylinkės prokuratūrai apie sklypo plano galimą suklastojimą.

Kasatorės vertinimu, apeliacinės instancijos teismas ydingai sprendė, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo valią sudaryti sandorį nustatė tik iš liudytojų parodymų, nes ieškovo valią dėl sandorio teismas nustatė išklausęs ieškovo, atsakovės paaiškinimų, apklausęs byloje pakviestus liudytojus bei ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus.

Išvadą apie ieškovo patirtį, sudarant sandorius, apeliacinės instancijos teismas padarė neįvertinęs, kad šių sandorių turinys yra visiškai kitoks.

Teisėjų kolegija nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog žemės sklypo naudojimosi tvarkos planas, parengtas IĮ „Geobaitas“, yra ydingas ir prieštaraujantis įstatymams bei teisės aktams, reglamentuojantiems žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo taisykles.

5. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, sprendžiant panašius ginčus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009).

Atsakovė M. R. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovė, nesutikdama su kasatorės argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, teigia, jog, nagrinėdama ieškovo reikalavimą dėl Dovanojimo sutarties dalies dėl naudojimosi tvarkos nustatymo pripažinimo negaliojančia, teisėjų kolegija aiškiai nurodė savo išvadas bei argumentus. Ieškovas pirmosios instancijos teismui patvirtino, kad atsakovė jam garantavo, jog dokumentus yra perskaičiusi ir kad sandoris atitinka jų susitarimą, tačiau ieškovas niekada neteigė, kad atsakovė prieš pasirašant ginčijamą sutartį ar jos pasirašymo metu jam būtų sakiusi, jog ši sutartis yra tik dėl atitinkamos žemės sklypo dalies dovanojimo.

2. Atsakovės teigimu, apeliaciniame skunde buvo nurodyti abu ieškovo prašomo sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindai, teisėjų kolegija atitinkamai pasisakė dėl jų, todėl teigti, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacijos ribas, negalima.

3. Nesutikdama su kasatorės argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė tikrosios ieškovo valios sudarant sandorį, atsakovė pažymi, jog savo ketinimus dėl ginčo sutarties sudarymo abi šalys aiškina skirtingai. Kolegija išnagrinėjo visus šalių teikiamus argumentus ir dėl jų pasisakė. Kasatorės teiginiai, kad teismas nesprendė klausimo, ar atsakovė neatliko apgaulingų veiksmų, yra nepagrįsti, nes šių klausimų ieškovas nekėlė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme.

4. Atsakovė, nesutikdama su kasacinio skundo argumentais dėl įrodymų vertinimo, teigia, kad, atsižvelgiant į CPK 176 straipsnio 1 dalyje suformuluotą įrodinėjimo tikslą, galima teigti, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo; pagal teismų praktikoje taikomą tikėtinumo taisyklę, faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei byloje pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant. Tokioje situacijoje gali būti itin aktualu vertinti įrodymus vadovaujantis ne tik CPK nustatytomis įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais.

Atsakovės vertinimu, kasatorės argumentai dėl IĮ „Geobaitas“ parengto plano yra nepagrįsti, nes jis atitinka visus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas jį buvo nepagrįstai pripažinęs ydingu ir prieštaraujančiu teisės aktams.

5. Kasatorė nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje J. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009, nes šios bylos yra visiškai skirtingos faktinės aplinkybės.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino įstatymą.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį

Byloje nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 3 d. dovanojimo sutartimi ieškovas A. L. atsakovei M. R. padovanojo dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas reikalavimą pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento Dovanojimo sutarties dalį dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo pagal 2013 m. rugpjūčio 20 d. IĮ „Geobaitas“ parengtą sklypo planą, sprendė, kad ieškovas neteisingai suvokė savo sudaromo sandorio esmę, aplinkybes (CK 1.90 straipsnis), o atsakovė sudarė sandorį žinodama tai ir naudodamasi suklydimu (CK 1.91 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesdamas, konstatavo, kad ieškovui buvo žinomi visi sandoriui sudaryti reikalingi dokumentai, o byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia ieškovo argumentus, kad žemės sklypo naudojimosi tvarka nustatyta esant atsakovės apgaulei.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad ieškovas neginčijo Dovanojimo sutarties objekto – 637/14437 dalių žemės sklypo dovanojimo, o CK 1.90 straipsnio (kaip sudarytą dėl suklydimo) ir CK 1.91 straipsnio pagrindu (kaip sudarytą dėl apgaulės) ginčijo tik sutartimi nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Dovanojimo sutartis yra valios aktas, kuriuo šio sandorio šalys sąmoningai siekia tam tikro tikslo – dovanotojas nori neatlygintinai perduoti turtą kito asmens nuosavybėn, o apdovanotasis nori jį neatlygintinai gauti. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tam, jog būtų sudaryta dovanojimo sutartis, labai svarbią reikšmę turi žmogaus (dovanotojo) vidinė valia, kuriai susiformuoti reikia turėti motyvus ir tikslą. Teisinę reikšmę turi tik tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia sandorio šalys, jį sudarydamos; nuo to ir priklauso to sandorio teisinė prigimtis, todėl būtina nustatyti, ar dovanojimo sutartimi dovanotojas tikrai norėjo ir siekė neatlygintinai perduoti savo turtą apdovanojamajam jo nuosavybėn ir ar tikrai siekė nustatyti kitas sutarties sąlygas. Tokiam sandoriui sudaryti dovanotojo valia turi būti išreikšta viešai ir įstatymo nustatyta forma. Išorinis valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011).

Pažymėtina, kad sutartys gali būti pripažintos negaliojančiomis įstatymuose nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Turneka“ v. J. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-189/2008; kt.). Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; 2015 m. vasario 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Z. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-77-378/2015). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino esminio suklydimo, kaip CK 1.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pagrindo Dovanojimo sutarties dalį dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo pripažinti negaliojančia, egzistavimą dviem ieškovo įrodinėtais aspektais: ieškovas ieškinyje teigė, kad jo suklydimas pasireiškė tuo, jog jo tikroji valia buvo dovanoti atsakovei žemės sklypo dalį nekonkrečioje vietoje, siekiant sklypu bendrai naudotis; taip pat nurodė, kad jei būtų supratęs, jog pagal plane nurodytą tvarką atsakovei tenka naudotis žemės dalimi prie ežero, kuri apima jo sodelį, nebūtų pasirašęs Dovanojimo sutarties. Vertindamas šių argumentų pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, be kitų, kad iki notariškai patvirtintos sutarties sudarymo šalys nebuvo sutarusios, jog Dovanojimo sutartimi bus nustatyta ir naudojimosi padovanotos idealiosios žemės sklypo dalies naudojimosi tvarka, t. y. kad ieškovas žemę padovanos konkrečioje vietoje. Teismas, įvertinęs sandorio sudarymo aplinkybes (kad ieškovas žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą, kuris buvo neatsiejama ginčijamos Dovanojimo sutarties dalis ir kurį parengė atsakovės sutuoktinis, pasirašė notarų biure sandorio sudarymo dieną; atsakovė dirbo matininke; apie ginčijamo sandorio konkrečias sąlygas pradėjo domėtis tik iš teismo gavęs procesinius dokumentus kitoje civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, į kurią buvo įtrauktas kaip suinteresuotas asmuo teismo, ne atsakovės, iniciatyva, ir pamatęs atsakovės vykdomas statybas), šalių tarpusavio santykius (atsakovė yra ieškovo žmonos anūkė, šalių santykiai iki dovanojimo sutarties sudarymo buvo geri), šalių amžių (ieškovui sandorio sudarymo metu buvo 73 metai), išsimokslinimą (ieškovas turėjo tik 4 klasių išsilavinimą), pagrįstai sprendė, kad ieškovo valia, sudarant ginčijimą sandorį, buvo kitokia – ieškovas, pasirašydamas Dovanojimo sutartį ir prie jos pridėtą naudojimosi žemės sklypo dalimi planą, suklydo iš esmės dėl sandorio dalies, kuria kartu buvo nustatyta ir naudojimosi žeme tvarka, teisinės prigimties, t. y. manė, kad sudarė sandorį tik dėl dalies žemės sklypo padovanojimo, o sudarė sandorį ir dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ieškovo valią sudaryti sandorį nustatė iš liudytojų parodymų, nes sandorio šalies valia negali būti nustatoma liudytojų parodymais. Pagal CPK 177 straipsnio 3 dalies nuostatas, bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje šios normos taikymo klausimu yra išaiškinta, kad negali būti įrodinėjama kitokiomis priemonėmis, jeigu tam tikra įrodinėjimo priemonė imperatyviai nustatyta atitinkamose CPK ir kitų įstatymų normose (pavyzdžiui, pagal CPK 466 ir 469 straipsnių nuostatas asmens psichinei būsenai nustatyti būtina teismo psichiatrijos eksperto išvada; bylose dėl daikto valdymo pažeidimų pašalinimo registruotiniems daiktams būtini duomenys iš viešo registro (CPK 420 straipsnio 3 punktas); kt.). Tais atvejais, kai procesinių ar kitų įstatymų normų, nustatančių specialias tam tikros faktinės aplinkybės įrodinėjimo priemones, nėra, ta aplinkybė gali būti nustatoma bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Villon“, bylos Nr. 3K-3-539/2008). Kadangi procesinių ar kitų įstatymų normų, nustatančių specialias įrodinėjimo priemones sandorio šalies valiai nustatyti, nėra, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovės pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, nurodė argumentus, kuriais bylos duomenimis vadovavosi, nustatydamas, kokia ieškovo valia buvo sudarant dovanojimo sandorį, kokios buvo dovanojimo sandorio sudarymo aplinkybės, atsižvelgė į šalių asmenines savybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas visus byloje esančius įrodymus įvertino pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles ir pagrįstai Dovanojimo sutarties dalį pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės, peržengė apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnis), nes apeliaciniu skundu atsakovė neginčijo teismo sprendimo dalies, kuria teismas atmetė reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu dėl apgaulės. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atmesdama šiuos kasacinio skundo argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas neteisingai suvokė savo sudaromo sandorio esmę, aplinkybes, o atsakovė, žinodama tai ir naudodamasi suklydimu, sudarė sandorį (CK 1.91 straipsnis). Taigi sandorio dalį pripažino negaliojančia ir pagal CK 1.91 straipsnį kaip sudarytą dėl apgaulės.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Č. v. V. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, įrodymus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių atsakovės tyčinių veiksmų, kurie turėtų lemiamą įtaką ieškovo valiai susiformuoti, t. y. kad ieškovas buvo tyčia suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, todėl nėra pagrindo ginčijamo sandorio dalies pripažinti negaliojančia kaip sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis).

Dėl sandorio pripažinimo niekiniu

Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį, niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad, nustatant naudojimosi žemės sklypu bendraturčiams tvarką, faktiškai įvyksta sklypo atidalijimas, o žemės sklypo planui taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir atidalijimui, sprendė, jog žemės sklypo naudojimosi tvarkos planas, parengtas IĮ „Geobaitas“, yra ydingas ir prieštaraujantis įstatymams bei teisės aktams, reglamentuojantiems žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo taisykles, todėl pripažino jį niekiniu. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nenustatyta, jog šalių sudarytas sandoris yra niekinis, todėl ir dėl šios dalies pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas.

Dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo ir jų reikšmės teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo praktiką, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl, aiškinantis normos imperatyvumą, turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Alytaus miesto savivaldybė v. S. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-511/2014, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja, nes to nepadarius, teismų procesiniai sprendimai būtų nepakankamai pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs žemės sklypo naudojimosi tvarkos plano prieštaravimą įstatymams, nevertino aptartų sąlygų, nenurodė, kokioms konkrečiai imperatyviosioms įstatymo normoms žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo planas prieštarauja.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos kasacinės bylos kontekste pažymi, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymas yra savarankiški bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, besiskiriantys savo turiniu, tikslais, padariniais, sprendžiant ginčą – įrodinėjimo dalyku byloje ir kt. Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis) arba nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdamas į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 straipsnio 1 dalis).

Apibendrindama aptartas įstatymų ir teismų praktikos nuostatas, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva pripažino ginčijamo sandorio dalį niekine.

Kadangi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad Dovanojimo sutarties dalis dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, kaip sudaryta dėl suklydimo, yra negaliojanti, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, todėl jis paliktinas galioti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos sprendimas ir priimtas naujas sprendimas – ieškinį atmesti, naikintinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 13,42 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. spalio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kasatorė pateikė mokėjimo dokumentus, iš kurių matyti, kad už kasacinį skundą sumokėta 41 Eur žyminio mokesčio (T. 2, b. l. 67), todėl ši suma priteistina iš atsakovės (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovės M. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) 41 (keturiasdešimt vieną) Eur žyminio mokesčio, sumokėto už kasatorę M. L.

Priteisti iš atsakovės M. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 13,42 Eur (trylika Eur 42 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Antanas Simniškis

Donatas Šernas