G. K. pagal BK 300 str., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-198-689/2019

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10013-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.10; 1.2.29.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Prano Kuconio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. nuosprendžiu G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 85 MGL dydžio (3201,10 Eur) bauda, 222 straipsnio 1 dalį – 140 MGL dydžio (5272,40 Eur) bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta 210 MGL (7908,60 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, į bausmės laiką bausmių keitimo taisyklėmis įskaitytas sulaikymo Didžiojoje Britanijoje ir kardomojo kalinimo Lietuvoje laikas nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 16 d. bei nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 m. spalio 17 d., prilyginant vieną parą 2 MGL dydžio baudai, nuteistasis pripažintas atlikusiu jam paskirtą bausmę.

Šiuo nuosprendžiu G. K. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Iš G. K. priteista Policijos departamentui prie VRM 2012,25 Eur ekstradicijos išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. nuosprendis pakeistas: iš kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pašalintos šios aplinkybės: 1) G. K. tvarkydamas buhalterinę apskaitą pažeidė Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1K-040 „Dėl gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo“ 5 punktą – gyventojas, nusprendęs iš pajamų, gautų iš individualios veiklos, atimti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnyje nustatytus leidžiamus atskaitymus (išlaidas), privalo pildyti Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą; 2) G. K. nepildė Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo (pasirinktinai), neišrašė, neišdavė realiems prekių ar paslaugų pirkėjams apskaitos dokumentų prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų, sąskaitų faktūrų, PVM sąskaitų faktūrų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. G. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas su kitu asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla yra atskirta, įregistravęs 2008 m. vasario 15 d. Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Alytaus skyriuje G. K. individualią veiklą, 2008 m. vasario 15 d. sudarė Statybos rangos sutartį su UAB „F.“ dėl statybų darbų atlikimo ūkininko E. M. kaimo turizmo sodyboje „G.“ (šio mokesčių inspekcijos skyriaus 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr.S3(A)-201 G. K. buvo įregistruotas į Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą) ir 2008 m. rugsėjo 30 d. pagamino keturias pridėtinės vertės mokesčio sąskaitas faktūras Nr. 01, 02, 03, 04, kuriose atitinkamai nurodė žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad neva G. K. pagal minėtą statybos rangos sutartį Objekte („Svečių namai: Gyvenamasis namas“) atliko įvairių statybos darbų už 277 715,36 Lt (80 431,93 Eur) sumą su PVM, Objekte („Svečių namai: Renginių centras“) – už 299 294,61 Lt (86 681,71 Eur) sumą su PVM, Objekte („Svečių namai: Klėtis“) – už 103 252,07 Lt (29 903,87 Eur) sumą su PVM, Objekte („Svečių namai: Kluonas“) – už 119 573,24 Lt (34 630,8 Eur) sumą su PVM, iš viso 799 835,28 Lt (231 648,31 Eur) vertės statybos darbų, kai realiai jis (G. K., PVM mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini)) kaip savarankiškas subjektas pagal minėtą statybos rangos sutartį tokios apimties darbų neatliko. Taip jis, veikdamas su kitu asmeniu, pagamino netikrus dokumentus ir juos pateikė UAB „F.“ buhalterinei apskaitai, taip jas paleisdamas teisinėn apyvarton.

2. G. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. 2008 m. vasario 15 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Alytaus skyriuje įregistravęs G. K. individualią veiklą (13 kodas, statybos, remonto darbai) ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) Nr. IX-574 (redakcija Nr. IX-1914, Žin., 2003, Nr. 123-5586 ir Nr. X-1178, Žin. 2007, Nr. 68-2654) 1 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr. 2114 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio nuostatas“ ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1K-040 „Dėl gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo“ nuostatas privalėdamas tvarkyti buhalterinę apskaitą ir saugoti apskaitos dokumentus pajamoms ir išlaidoms pagrįsti, tyčia, dalyvaujant objekto („G.“) statyboje pažeidė: 2001 m. lapkričio 6 d. BAĮ 21 straipsnio 1 punktą – už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas; Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 1K-040 „Dėl gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo“ 4 punktą – gyventojas, nusprendęs iš pajamų, gautų iš individualios veiklos, neatimti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnyje nustatytų leidžiamų atskaitymų (išlaidų), privalo pildyti Gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalą; 7 punktą – gyventojai privalo saugoti apskaitos dokumentus pajamoms ir išlaidoms pagrįsti, apskaitos registrus – pajamų apskaitos arba pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus teisės aktuose nustatytą laiką – ne mažiau kaip 10 metų; 8 punktą – gyventojas, besiverčiantis individualia veikla (išskyrus notarus, kurie apskaitos dokumentus privalo išduoti tik paslaugų gavėjui pageidaujant), privalo išrašyti, išduoti prekių arba paslaugų pirkėjams (toliau vadinama – pirkėjas) vieną iš toliau nurodytų apskaitos dokumentų: prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą, sąskaitą faktūrą, PVM sąskaitą faktūrą arba kitą vietoj jos pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą naudojamą apskaitos dokumentą, kasos aparato kvitą. Vykdydamas individualią veiklą G. K. neorganizavo savarankiškos buhalterinės apskaitos tarnybos, todėl, būdamas pats atsakingas už buhalterinę apskaitą, ją tvarkė apgaulingai, t. y. nepildė Gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalo, o išrašė Atliktų darbų aktus ir jų pagrindu 2008 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. 01, 02, 03, 04 ir 2008 m. gruodžio 30 d. Nr. 04, kuriuose nurodė realiai nevykusias ūkines operacijas. Dėl to, kaip nurodoma Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus 2009 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/195 ir Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugsėjo 28 d. specialisto išvadoje Nr. 68-10-2, iš dalies negalima nustatyti G. K. veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, jo gautų pajamų, mokėtinų mokesčių ir įmokų valstybei. Apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą į valstybės biudžetą jis nesumokėjo 13 128 Lt (3802,13 Eur) gyventojų pajamų mokesčio ir 2040,19 Lt (590,88 Eur) Valstybinio socialinio draudimo įmokos.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo nuosprendį ir nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 3, 4 dalies, 5 dalies, 44 straipsnio 5, 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies) pažeidimus, dėl to buvo suvaržytos nuteistojo procesinės teisės į veiksmingą gynybą bei sukliudyta priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

3.2. Abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikaltimo sudėties objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius, nuosprendžio ir nutarties motyvai nesuderinami su bendraisiais baudžiamosios atsakomybės principais.

3.3. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 3 d. išteisinamajame nuosprendyje, priimtame A. M. atskirtoje baudžiamojoje byloje, konstatuota, kad UAB „F.“ realiai vykdė veiklą, nebuvo fiktyvi įmonė, UAB „F.“ su G. K. sudaryta rangos sutartis taip pat nebuvo fiktyvi, nes G. K. pats realiai dirbo sodyboje bei samdė kitus darbininkus statybos darbams atlikti, juos prižiūrėjo ir jiems vadovavo, mokėjo atlyginimus iš pinigų, gautų iš UAB „F.“. Vien dėl to, kad rangovės UAB „F.“ ar subrangovo G. K. statybų ir finansiniai buhalteriniai dokumentai užpildyti pažeidžiant nustatytus reikalavimus, nereiškia, kad dokumentuose įrašyti duomenys neatitinka tikrovės, jog šių ūkinių finansinių operacijų realiai nebuvo. Nuosprendyje nurodytose PVM sąskaitose faktūrose nėra nurodyta darbų, kurie objekte apskritai nebūtų buvę atlikti. Visi PVM sąskaitose faktūrose fiksuoti statybos darbai buvo G. K., kaip UAB „F.“ subrangovo šiems darbams, objektas. Statybos rangos sutarties pagrindu tapęs UAB „F.“ subrangovu, G. K. įgijo pareigą perduoti visų jo objekte organizuotų darbų rezultatus ir šiuos rezultatus užfiksuoti dokumentuose, nepriklausomai nuo to, kas faktiškai tuos darbus darytų, tai jis ir padarė. Taigi išrašant PVM sąskaitas faktūras G. K. tiesiog įvykdė iš sutartinių (rangos) santykių kilusią pareigą bendrovei „F.“. Nėra jokio pagrindo teigti, kad UAB „F.“ ir G. K. sudaryta rangos sutartis yra neteisėta ar fiktyvi. G. K. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios pagaminti ir panaudoti netikrus dokumentus, jokių neteisėtų veiksmų, nurodytų BK 300 straipsnyje, jis neatliko, o surašydamas nuosprendyje nurodytas PVM sąskaitas faktūras nepadarė jokios žalos.

3.4. G. K. taip pat nepagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Pirma, dalį G. K. inkriminuotos veikos, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nulėmusios BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių atsiradimą, paneigė pats apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas iš kaltinimo aplinkybes, susijusias su Gyventojų individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo pildymu. Antra, po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo likęs kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį objektyviosios pusės požymis yra tos pačios PVM sąskaitos faktūros ir tie patys atliktų darbų aktai, kurie sudaro šiame skunde jau aptarto kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dalyką ir kurie (įskaitant atliktų darbų aktus) įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu pripažinti teisėtais, atitinkančiais faktinę tikrovę ir nesudarančiais jokios nusikalstamos veikos (nei nusikaltimo, nei baudžiamojo nusižengimo) elemento. Tai reiškia, kad kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nebėra šio nusikaltimo objektyviąją pusę sudarančio požymio – veikos (apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo), kartu – įstatymo reikalaujamos kaltės formos (tyčios) ir padarinių, dėl to ir ši baudžiamosios bylos dalis G. K. nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

3.5. Be to, šioje baudžiamojoje byloje žemesnės instancijos teismai, nustatydami G. K. kaltę, rėmėsi specialisto išvadomis, gautomis užduotyje atlikti tyrimą ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodžius neteisingą faktą (užduoties sąlygą), kad G. K. nepildė Gyventojų individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalo, nors tokį žurnalą kaltinamasis pildė. Ši aplinkybė paneigia pateiktų specialistų išvadų išsamumą ir pagrįstumą, ir, jei nebūtų įsiteisėjusio Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 3 d. išteisinamojo nuosprendžio, tai būtų pagrindas bylą nagrinėti iš naujo, nes apeliacinės instancijos teismas G. K. byloje išvadas davusių specialistų apie pasikeitusias faktines aplinkybes neapklausė. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme įtvirtinta ūkinių operacijų fiksavimo tvarka ir momentas bei pabrėžiama, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Atliktų darbų aktas (aktai) netgi nėra privalomi buhalterinės apskaitos dokumentai ir jau vien dėl šios priežasties negali būti BK 222 straipsnyje nustatytos veikos dalykas.

3.6. Šioje byloje buvo pažeista nekaltumo prezumpcija ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta teisė į teisingą teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis). G. K. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą bylą. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, 2016 m. lapkričio 21 d. nutartimi priėmė sprendimą paskelbti pertrauką, kol bus išnagrinėta ir įsiteisės sprendimas baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinami galimi G. K. bendrininkai (A. M., E. M., R. G. (G.) ir R. R. baudžiamojoje byloje Nr. 1-113-851/2016, proceso numeris 1-06-1-11001-2009-21). Šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas negali pasisakyti dėl G. K. atžvilgiu priimto nuosprendžio teisėtumo, kol nėra baigta byla, kurioje kaltinami visi likę galimos organizuotos grupės nariai; nesant nuteistų nusikaltimo vykdytojų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl asmens išskirtojoje byloje toks, koks jis buvo priimtas, apskritai nėra galimas. Nepaisydamas šio savo sprendimo, apeliacinės instancijos teismas, esant įsiteisėjusiam Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 3 d. išteisinamajam nuosprendžiui kitoje byloje (proceso numeris 1-06-110011-2009-2), dėl kurios buvo padalyta pertrauka G. K. baudžiamojoje byloje, priimdamas skundžiamą 2019 m. sausio 3 d. nutartį apie minėtą įsiteisėjusį Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 3 d. nuosprendį, kuriame buvo konstatuota, kad nusikalstamos veikos nebuvo padarytos, net neužsiminė, nors priimdamas sprendimą padaryti pertrauką pats konstatavo, jog nesant nuteistų nusikaltimų vykdytojų apkaltinamasis nuosprendis G. K. apskritai negalėjo būti priimtas.

3.7. Nors apeliacinės instancijos teismas prie baudžiamosios bylos pridėjo gynybos pateiktą specialisto išvadą, paneigiančią G. K. buhalterinės apskaitos vedimo pažeidimus, tačiau šios išvados nuosprendyje niekaip nevertino, o vadovavosi trimis prieštaringomis, akivaizdžiai neišsamiomis, šališkomis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos bei Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistų išvadomis, nesiėmė jokių priemonių prieštaravimams pašalinti.

3.8. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, tik iš pirmosios instancijos teismo kaltinimo pašalino aplinkybę apie Gyventojų individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalo pildymą. Šis teismas neįgyvendino teismų praktikoje nustatytos apeliacinio proceso paskirties, nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo ir priėmė procesinį sprendimą, prieštaraujantį tiek baudžiamosios bylos duomenims, tiek įsiteisėjusiam nuosprendžiui, kurio laukdamas apeliacinės instancijos teismas padarė dvejų metų pertrauką apeliacinės bylos nagrinėjime, per tą laiką neatlikdamas nė vieno procesinio veiksmo ir galiausiai priimdamas skundžiamą nutartį, kurioje arba pamiršo pertraukos byloje priežastį, arba sąmoningai ją ignoravo.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Paškevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

4.1. Visų pirma, BPK 255 straipsnis nustato nagrinėjimo teisme ribas, apie kurias pasisakė teismai, priimdami sprendimus abiejose bylose. Antra, kasatorius, skunde pateikdamas teismo išvadas kitoje byloje, kurios teisminio proceso Nr. 1-06-1-11001-2009-2, visiškai nekreipia dėmesio, jog šios išvados pateiktos prie motyvų išteisinant asmenis dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, aptariant apgaulės elementą. Trečia, kasatorius nemato skirtumo, su kokia nusikalstamų veiksmų kvalifikacija asmenys abiejose bylose buvo perduoti teismui ir kokie teismų sprendimai buvo dėl jų priimti. Ketvirta, tai, jog objekte visi darbai atlikti ar išnagrinėjus bylą nebuvo nustatyta „prirašytų“ darbų, o G. K. įgijo pareigą perduoti visų objekte organizuotų darbų rezultatus, dokumentuoti visus subrangos darbus, išrašant PVM sąskaitas faktūras, ir taip tiesiog įvykdė iš sutartinių santykių kilusią pareigą bendrovei „F.“, tik patvirtina teismų sprendimuose daromą išvadą, kad netikro dokumento pagaminimas yra tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį, jame įrašoma tikrovės neatitinkanti informacija, o šiuo atveju G. K. veiksmai negali būti vertinami kaip nereikšmingi, formalūs ir nesukėlę teisinių pasekmių, nes jo suklastotose keturiose PVM sąskaitose faktūrose nurodoma suma apmokėjimui už paslaugas, kurių didžiosios dalies G. K. nesuteikė, ir tai sukėlė teisinių pasekmių mokestiniuose santykiuose tarp jo ir UAB „F.“ iš vienos pusės ir tarp mokesčių administratoriaus iš kitos pusės, nes minėtų suklastotų dokumentų pagrindu valstybei buvo sukurta prievolė grąžinti 122 008,78 Lt PVM.

4.2. Kasatorius taip pat nekreipė dėmesio, jog kitoje byloje teismas sprendė ne jo kaltės klausimą, o kitų asmenų, kuriems buvo inkriminuotos įvairios nusikalstamos veikos, nors ir grindžiamos tais pačiais dokumentais. Tai, kad kitų asmenų atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, visiškai nereiškia, kad G. K., įregistravęs individualią veiklą, buhalterinę apskaitą tvarkė taip, kaip to reikalauja įstatymai. Tai, kad Vilniaus apygardos teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybes, susijusias su Gyventojų individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo pildymu, nereiškia, jog G. K. nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, nes iš pateikto ir teismo išnagrinėto kaltinimo matyti, jog G. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ne vien dėl kasatoriaus minimos iš kaltinimo pašalintos aplinkybės.

4.3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 21 d. nutartyje nurodė, kad byla (teisminio proceso Nr. 1-06-1-11001-2009-2) pirma instancija baigiama nagrinėti Vilniaus apygardos teisme. Taip pat nurodė, kad, nagrinėdamas apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio G. K. atžvilgiu, apeliacinės instancijos teismas negali pasisakyti dėl šio nuosprendžio teisėtumo, kol nėra baigta byla, kurioje kaltinami visi likę galimos organizuotos grupės nariai. Kasatorius nekreipia dėmesio, kad šioje nutartyje Vilniaus apygardos teismas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi 2K-520/2014 ir kad būtent joje yra kalbama apie tai, jog, nesant nuteistų nusikaltimo vykdytojų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl asmens išskirtojoje byloje toks, koks jis buvo priimtas, apskritai nėra galimas.

4.4. Nepagrįstai skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pridėjo gynybos pateiktą specialisto išvadą, tačiau šios išvados nuosprendyje niekaip nevertino. Priešingai, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nutarties 2.5.8 punkte apie šią specialisto išvadą yra pasisakyta, kitų motyvų dėl specialisto išvados kasaciniame skunde nepateikiama.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo G. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies, 222 straipsnio 1 dalies taikymo

6. Kasatorius teigia, kad jo veiksmuose nėra BK 300 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, nes UAB „F.“ realiai vykdė veiklą, su ja kasatoriaus sudaryta rangos sutartis nebuvo fiktyvi, dokumentuose nurodyti darbai buvo atlikti, išrašydamas sąskaitas faktūras jis tik vykdė iš sutartinių santykių kilusias pareigas, neturėjo tyčios klastoti dokumentus.

7. BK 300 straipsnyje nustatyta atsakomybė už dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu. Teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2006, 2K-7-200/2008, 2K-290/2008, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzUtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-175-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-175-303/2015">2K-7-175-303/2015</a> ir kt.). Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma popieriuje, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas. Tačiau dokumentas turi turėti tam tikrus privalomus jo turinio elementus (pavadinimą, datą, sudarytojo vardą, pavardę, parašą, antspaudą ir pan.), be kurių jis negalioja, ir suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Taigi dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą), t. y. sukelia ar gali sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000, 2K-775/2007, 2K-355/2009, 2K-426/ 2010, 2K-263/2010, 2K-235/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzUtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-175-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-175-303/2015">2K-7-175-303/2015</a>).

8. Dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu dalykas gali būti netikri arba suklastoti dokumentai. Dokumentas laikomas netikru, kai jo turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys (veritatis immutatio) ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu. Netikras dokumentas gali būti gautas tik visiško materialaus klastojimo būdu. Tokio dokumento svarba ir teisinė reikšmė taip pat nustatoma iš jo turinio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzUtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-175-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-175-303/2015">2K-7-175-303/2015</a>). Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melagingi duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg3LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-387/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-387/2008">2K-387/2008</a>, 2K-251-1073/2018).

9. Byloje nustatyta, kad G. K. pagamino keturias PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodė melagingą informaciją apie jo, kaip rangovo, pagal su UAB „F.“ sudarytą statybos rangos sutartį atliktų darbų apimtis ir jas pateikė UAB „F.“, taip jas paleisdamas teisinėn apyvarton.

10. PVM sąskaita faktūra – Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme (toliau – PVMĮ) nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas (PVMĮ 2 straipsnio 30 dalis). PVM apmokestinamasis asmuo PVM sąskaita faktūra privalo įforminti įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą arba šis asmuo privalo užtikrinti, kad įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą jo vardu įformintų šių prekių ar paslaugų pirkėjas arba trečiasis asmuo (PVMĮ 79 straipsnio 1 dalis). PVM permoka ir už atitinkamą mokestinį laikotarpį susidaręs PVM skirtumas įskaitomi (grąžinami) Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais (PVMĮ 91 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal šį teisinį reguliavimą PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo PVM mokėtojas įformina savo ūkines operacijas – įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą.

11. Byloje nustatyta, kad G. K. buvo įregistravęs individualią veiklą statybos ir remonto darbams atlikti bei įregistruotas į PVM mokėtojų registrą. Teisiamajame posėdyje G. K. parodė, jog, pasirašydamas jam buhalterės R. G. (G.) pateiktas sąskaitas faktūras ir atliktų darbų aktus, žinojo, kad šiuose dokumentuose įrašyti tokie darbai, kurių nei jis, nei jo samdyti darbininkai realiai neatliko. Byloje taip pat nustatyta, kad nemažai darbų statybos objekte buvo atlikta dar iki tol, kol G. K. pradėjo dirbti šiame objekte, o vėliau ir registravo individualią veiklą bei sudarė rangos sutartį su UAB „F.“: darbai jau buvo atlikti kitų darbuotojų, taip pat ir tokių, su kuriais nebuvo sudarytos rangos sutartys. Byloje nėra atliktų darbų aktų, kuriuos galimai atliko subrangovai bei perdavė G. K., todėl neaišku, kas konkrečiai, kada, kokios apimties darbus atliko ir perdavė, kiek ir kokių darbų atliko pats G. K., įregistravęs individualią veiklą ir pasirašęs Statybos rangos sutartį su UAB „F.“. Taigi byloje neabejotinai nustatyta, kad G. K. atliko tik dalį darbų, nurodytų PVM sąskaitose faktūrose, už kurių suklastojimą jis buvo nuteistas. Kaip PVM mokėtojas PVM sąskaitose faktūrose jis galėjo nurodyti tik savo paties atliktus darbus (suteiktas paslaugas) ir sutarčių pagrindu kitų asmenų atliktus darbus, įformintus PVMĮ nustatyta tvarka. Taigi tos aplinkybės, kad UAB „F.“ nebuvo fiktyvi įmonė, statybos darbai minėtuose objektuose buvo realiai atlikti, kad dalį statybos darbų nuteistasis atliko pats ir asmenys, su kuriais jis žodžiu susitarė, nepaneigia minėtų keturių PVM sąskaitų faktūrų suklastojimo fakto, nes jose nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija.

12. Kasatorius teigia, kad surašydamas nuosprendyje nurodytas sąskaitas faktūras nepadarė jokios žalos. Pažymėtina, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika kėsinamasi į dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-745/2006, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTczLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-573/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-573/2012">2K-573/2012</a>, 2K-518/2013). Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTczLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-573/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-573/2012">2K-573/2012</a>). Suklastodamas keturias PVM sąskaitas faktūras, nurodydamas jose tikrovės neatitinkančius teisinę reikšmę turinčius faktus, jog jis konkrečiuose objektuose atliko statybos darbus, kurių realiai pagal sudarytą rangos sutartį neatliko, ir šiuos dokumentus perduodamas, kad jie būtų įtraukti į buhalterinę apskaitą, G. K., kaip PVM mokėtojas, sudarė prielaidas PVM mokėtojai UAB „F.“ įgyti teisę į PVM permokos ir už atitinkamą mokestinį laikotarpį susidariusio PVM skirtumo įskaitymą (grąžinimą). Taigi tokia G. K. veika padarė įtaką PVMĮ reguliuojamiems mokesčių santykiams, todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip nereikšmingi, formalūs, nesukėlę teisinių pasekmių.

13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai apie tai, jog G. K. veikoje nėra visų nusikaltimo, nurodyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, yra nepagrįsti.

14. Kasaciniame skunde teigiama, kad G. K. nepagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes nėra šio nusikaltimo objektyviąją pusę sudarančio požymio – veikos (apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo) – ir įstatymo reikalaujamos kaltės formos (tyčios) bei padarinių.

15. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, be kita ko, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, kurios paskirtis gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal įstatymą apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą (BAĮ 2 straipsnio 1 punktas). Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams (BAĮ 4 straipsnis). Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzEtOTc2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-71-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-71-976/2017">2K-71-976/2017</a>). BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222, 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus; jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nustatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-11/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-11/2008">2K-11/2008</a>, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014, 2K-245-303/2017).

16. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu (su apeliacinės instancijos teismo nutartimi padarytais pakeitimais) pagal BK 222 straipsnio 1 dalį G. K. nuteistas už tai, kad, vykdydamas individualią veiklą ir privalėdamas tvarkyti buhalterinę apskaitą, tyčia pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, į Gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalą įtraukė realiai nevykusias ūkines operacijas, užfiksuotas suklastotuose 2008 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitose faktūrose Nr. 01, 02, 03, 04 ir atliktų darbų aktuose, kurių pagrindu jos išrašytos, dėl ko iš dalies negalima nustatyti G. K. veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, jo gautų pajamų, mokėtinų mokesčių ir įmokų valstybei. Taigi kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį G. K. nuteistas už operavimą tomis pačiomis PVM sąskaitomis faktūromis ir tais pačiais atliktų darbų aktais, kurie sudaro BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo, už kurį nuteistas G. K., dalyką.

17. PVM sąskaita faktūra – apskaitos dokumentas, kuriuo, kaip minėta, įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Žinomai suklastotos PVM sąskaitos faktūros duomenų įtraukimas į Gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalą (apskaitos registrą) yra apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, nes apskaitos registre sąmoningai užfiksuojama tikrovės neatitinkanti informacija. Jeigu pirminiai apskaitos dokumentai yra suklastoti (jų duomenys neatitinka tikrovės) ir tokių dokumentų duomenys yra įtraukti į apskaitos registrus, analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus neįmanoma nustatyti realios asmens veiklos, jo ūkinės, komercinės, finansinės būklės, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Suklastodamas apskaitos dokumentus ir jų duomenis įtraukdamas į apskaitos registrus asmuo suvokia, jog nuo šio momento išnyksta galimybė iš dalies nustatyti įmonės veiklos rezultatus. Taigi G. K. veika – suklastotų PVM sąskaitų faktūrų duomenų įtraukimas į Gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalą – atitinka nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius

18. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai arba apskaitos registrai, kaltininko veika kvalifikuojama tik pagal BK 222 straipsnį, o tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant minėtą apskaitą suklastojami kiti, ne buhalterinės apskaitos dokumentai, veika kvalifikuojama pagal BK 222 straipsnį ir 300 straipsnio atitinkamą dalį kaip idealioji nusikaltimų sutaptis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-23/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-23/2006">2K-23/2006</a>, 2K-246/2011, 2K-428/2014, 2K-245-303/2017). Nuosprendyje G. K. veikos – PVM sąskaitų faktūrų (apskaitos dokumentų) suklastojimas ir panaudojimas bei apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas – kvalifikuotos kaip realioji nusikalstamų veikų sutaptis, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas netinkamai. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį G. K. nuteistas ne tik už PVM sąskaitų faktūrų suklastojimą, bet ir už jų panaudojimą – pateikimą UAB „F.“ buhalterinei apskaitai. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį G. K. nenuteistas už tai, kad suklastotas PVM sąskaitas faktūras panaudojo įtraukdamas jas į savo individualios veiklos buhalterinę apskaitą. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį G. K. nenuteistas ir už tai, kad suklastojo Gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalą. Taigi šiuo atveju G. K. nusikalstamos veikos – PVM sąskaitų faktūrų suklastojimas ir jų pateikimas UAB „F.“ buhalterinei apskaitai bei apgaulingas G. K. individualios veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymas, pasireiškęs suklastotų PVM sąskaitų faktūrų duomenų įtraukimu į apskaitos žurnalą, – nors ir susijusios, tačiau skirtingos ir sudaro realiąją nusikalstamų veikų sutaptį.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

19. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, nustatydami G. K. kaltę, rėmėsi specialisto išvadomis, gautomis užduotyje atlikti tyrimą ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodžius neteisingą faktą (užduoties sąlygą), kad G. K. nepildė Gyventojų individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalo, nors tokį žurnalą kaltinamasis pildė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad „kaip nurodoma Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus 2009 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/195 ir Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugsėjo 28 d. specialisto išvadoje Nr. 68-10-2, iš dalies negalima nustatyti G. K. veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, jo gautų pajamų, mokėtinų mokesčių ir įmokų valstybei“. Taigi pirmosios instancijos teismas specialisto išvadomis rėmėsi nustatydamas būtinąjį nusikaltimo, nurodyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymį – padarinius. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi aplinkybė, kad G. K. nepildė Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, iš kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pašalinta. Minėta, kad pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222, 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Akivaizdu, kad, buhalterinėje apskaitoje naudojant suklastotus dokumentus, nustatyti realią asmens veiklą tik pagal apskaitos dokumentus neįmanoma. Todėl tokiais atvejais specialisto išvada nustatant nusikaltimo, nurodyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymį – padarinius – yra tik pagalbinė įrodinėjimo priemonė, neturinti esminės reikšmės išvadai, kurią privalo padaryti pats teismas. Dėl šių priežasčių specialistų, davusių išvadas, apklausa apie pasikeitusias faktines aplinkybes – kad G. K. pildė Gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalą – nėra būtinasis veiksmas ir jo neatlikus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti.

20. Kasatorius nurodo, kad byloje pažeista nekaltumo prezumpcija ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta teisė į teisingą teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis), nes apeliacinės instancijos teismas apie įsiteisėjusį Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 3 d. išteisinamąjį nuosprendį kitoje byloje net neužsiminė, nors priimdamas sprendimą padaryti pertrauką pats konstatavo, jog nesant nuteistų nusikaltimų vykdytojų apkaltinamasis nuosprendis G. K. apskritai negalėjo būti priimtas. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio proceso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis), nenurodyta galimybė naudoti prejudicinius faktus. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo betarpiškai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje, nepaisydamas to, kad kitoje byloje dėl kitų asmenų tos pačios aplinkybės buvo tirtos ir yra priimtame nuosprendyje išdėstytos bei įvertintos.

21. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nors apeliacinės instancijos teismas prie baudžiamosios bylos pridėjo gynybos pateiktą specialisto išvadą, paneigiančią G. K. buhalterinės apskaitos vedimo pažeidimus, tačiau šios išvados nuosprendyje niekaip nevertino. Kasatoriaus nurodoma specialisto išvada apeliacinės instancijos teismo nutartyje įvertinta ir atmesta, nurodant, kad ji pagrįsta neteisingomis pradinėmis prielaidomis, jog į G. K. individualios veiklos apskaitą įtraukti dokumentai ir įrašai registruose atspindi realiai įvykusias ūkines operacijas (nutarties 2.5.8 punktas).

22. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos apeliacinės instancijos teismo pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neįvykdymas kasaciniame skunde grindžiamas deklaratyviais teiginiais apie tai, kad šis teismas neįgyvendino teismų praktikoje nustatytos apeliacinio proceso paskirties, nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo ir priėmė procesinį sprendimą, prieštaraujantį baudžiamosios bylos duomenims ir įsiteisėjusiam nuosprendžiui kitoje byloje. Skunde nenurodomi teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimą. Taigi ši skundo dalis neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl nenagrinėjama (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

23. Konstatuotina, kad nuteistojo G. K. kasaciniame skunde išdėstytais motyvais naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Sigita Jokimaitė

Pranas Kuconis