Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atleidimo nuo civilinės atsakomybės, neįvykdžius sutarties, pagrindus dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-10-421/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00299-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.10; 44.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Skinest Baltija“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo „Nordea Bank Finland Plc“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atleidimo nuo civilinės atsakomybės, neįvykdžius sutarties, pagrindus dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas UAB „Skinest Baltija“ pareikštu ieškiniu prašė:

1) pripažinti neteisėtu atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ vienašalį šalių 2011 m. liepos 18 d. sudarytos prekių pirkimo–pardavimo sutarties Nr. SP-289 nutraukimą;

2) nutraukti šią sutartį ir nustatyti, kad sutartis nutraukta nuo 2011 m. gruodžio 12 d. ir kad ji nebuvo įvykdyta laiku dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių, todėl nutraukta nesant ieškovo kaltės, o jis atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės priemonių, nustatytų sutarties 5.1 punkte, t. y. delspinigių;

3) pripažinti, kad atsakovas 2012 m. vasario 3 d. neteisėtai pasinaudojo sutarties įvykdymo užtikrinimu – 2011 m. rugpjūčio 1 d. sutarties įvykdymo garantija Nr. OS110616/2, t. y. neturėdamas tam pagrindo pateikė bankui reikalavimą, siekdamas neteisėtai gauti 908 897 Lt (263 234,77 Eur).

Ieškovas nurodė, kad šalys 2011 m. liepos 18 d. sudarė prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SP-289, kuria ieškovas įsipareigojo iki 2011 m. lapkričio 1 d. pristatyti į Lietuvą atsakovui 150 vagonų, kurie atsakovo pageidavimu turėjo būti pagaminti Rusijos vagonų gamykloje „Abakanvagonmaš“. Rusijos federalinio geležinkelio transporto sertifikacijos registras (toliau – ir RSFGT) 2011 m. spalio 19 d. paskelbė 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą uždrausti į Rusijos teritoriją įvežti geležinkelio vagonų vežimėlių rėmus, išlietus Kremenčiuko plieno liejimo gamykloje, t. y. pagrindinio atsakovo užsakytų vagonų dalių gamintojo gaminius. Atsakovas apie susidariusią situaciją buvo informuotas 2011 m. spalio 19 d. ir jam buvo pasiūlyta sutarties įvykdymo terminą pratęsti iki 2012 m. gegužės 1 d., o per 2011 m. lapkričio 5 d. pasitarimą pasiūlyta pakeisti vagonų gamintoją. Atsakovas 2011 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 2-4871 pasiūlė ieškovui iki 2011 m. gruodžio 11 d. pateikti oficialų dokumentą dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių konstatavimo. Visi reikalingi dokumentai atsakovui buvo įteikti 2011 m. gruodžio 9 d. Tačiau atsakovas, nesulaukęs rašte Nr. 2-4871 nustatyto termino, 2011 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi01Mw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-53')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-53">2-53</a>22 įspėjo dėl sutarties nutraukimo, o 2011 m. gruodžio 7 d. pateikė sąskaitą su priskaičiuotais delspinigiais. Faktą, kad Rusijos valstybės valdymo institucijos sprendimas turėjo lemiamą įtaką šalių sutarčiai vykdyti, patvirtina aplinkybė, jog vagonų gamykla „Abakanvagonmaš“, priėmus nurodytą sprendimą, buvo priversta nutraukti (sustabdyti) visą platforminių vagonų gamybą, nes visiems geležinkelio riedmenų gamintojams buvo uždrausta ne tik įvežti, bet ir naudoti turimas sandėliuose komplektavimo detales nuo tos dienos, kai centrinė institucija priėmė minėtą sprendimą. Atsakovas 2012 m. sausio 25 d. buvo informuotas, kad vagonų gamykloje „Abakanvagonmaš“ nenumatytos aplinkybės neišnyko, jos tęsiasi toliau, nes vagonų gamyba nėra atnaujinta. Atsakovas, neatsižvelgęs į Rusijos Federacijos Chakasijos Respublikos prekybos ir pramonės rūmų 2011 m. 30 d. sprendimą, 2012 m. sausio 25 d. pažymą Nr. 1879-12 ir iš tikrųjų vykstant deryboms, 2012 m. vasario 3 d. pateikė reikalavimą bankui, kuris buvo išdavęs garantiją, sumokėti jam net 908 000 Lt (262 974,98 Eur). Nenumatytos aplinkybės atsirado sutartį vykdant Rusijoje, todėl vienintelė kompetentinga įstaiga, galėjusi konstatuoti force majeure aplinkybių atsiradimą, yra ir galėjo būti tik Rusijos Federacijos įgaliota įstaiga – Prekybos ir pramonės rūmai. Visos aplinkybės patvirtina, kad vykdant sutartį įvyko force majeure, todėl turėjo būti taikomos šalių sutarties bendrųjų sąlygų 11 punkto nuostatos, atleidžiančios ieškovą nuo atsakomybės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir nustatė, kad 2011 m. liepos 18 d. prekių pirkimo–pardavimo sutartis Nr. SP-289 nebuvo įvykdyta laiku esant nenugalimos jėgos aplinkybėms; pripažino, kad atsakovas neteisėtai pasinaudojo 2011 m. liepos 18 d. prekių pirkimo–pardavimo sutarties Nr. SP-289 įvykdymo užtikrinimu pagal „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyriaus 2011 m. rugpjūčio 1 d. išduotą sutarties įvykdymo garantiją Nr. OS110616/2; atmetė kitą ieškinio dalį; priteisė ieškovui iš atsakovo 4288 Lt (1241,89 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas, nei sudarydamas ginčo sutartį, nei ją vykdydamas negalėjo numatyti aplinkybės, jog Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos gali uždrausti į šalį įvežti OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ produkciją, negalėjo kontroliuoti šių institucijų veiksmų priimant sprendimus dėl RSFGT sertifikato galiojimo dalims, gaminamoms OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“, sustabdymo ar užkirsti kelią tokiems sprendimams priimti. Dėl to teismas sutarties vykdymo metu susiklosčiusią situaciją, kai Rusijos Federacijos federalinė biudžetinė įstaiga Federalinio geležinkelio transporto sertifikacijos registras 2011 m. rugsėjo 27 d. sustabdė RSFGT sertifikato galiojimą dalims, gaminamoms OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“, traktavo kaip nenugalimos jėgos aplinkybę.

Teismas nurodė, kad ginčo sutartis buvo viešojo pirkimo sutartis, griežtas jos nuostatų laikymasis itin svarbus, todėl ieškovas iš esmės neturėjo galimybės keisti savo pasiūlymo ir patiekti kito gamintojo, o ne OAO „Abakanvagonmaš“ vagonus, be to, turėtos tiekti prekės yra specifinės paskirties, joms nustatyti aiškūs techniniai reikalavimai, dėl to ieškovo veiksmai rasti reikiamas prekes buvo tiesiogiai apriboti. Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikomas CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas prekių, reikalingų prievolei įvykdyti, nebuvimą laikyti nenugalima jėga. Kadangi OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ produkcijai nustatyti apribojimai užkirto kelią OAO „Abakanvagonmaš“ laiku pagaminti ginčo vagonus, tai sutarties objektyviai nebuvo galima įvykdyti laiku, nes ieškovas fiziškai nebūtų pajėgęs patiekti sutarties sąlygas atitinkančių vagonų nustatytu terminu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nenugalimos jėgos aplinkybės trukdė prekės gamintojui OAO „Abakanvagonmaš“ laiku pagaminti užsakytą prekių kiekį, padarė išvadą, jog tos pačios aplinkybės trukdė prekės tiekėjui (ieškovui) vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus pirkėjui (atsakovui) dėl tų pačių priežasčių, todėl ieškovas nebuvo prisiėmęs aplinkybių, kurios užkirto kelią OAO „Abakanvagonmaš“ laiku pagaminti ginčo kiekį vagonų, atsiradimo rizikos. Nors ieškovas iki pat sutarties vienašalio nutraukimo elgėsi sąžiningai, tinkamai vykdė savo įsipareigojimus, tačiau nei sutartis, nei įstatymai (CK 6.212 straipsnio 4 dalis) nedraudė atsakovui sutartį nutraukti vienašališkai, todėl teismas netenkino ieškovo reikalavimų pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu ar pakeisti sutarties nutraukimo pagrindą. Pripažinęs, kad sutartis nebuvo įvykdyta, t. y. vagonai nepatiekti nustatytu terminu, ne dėl ieškovo kaltės, teismas padarė išvadą, kad sutarties neįvykdymas negalėjo būti pagrindas atsakovui pasinaudoti ieškovo pateiktu sutarties įvykdymo užtikrinimu – trečiojo asmens „Nordea Bank Finland Plc“ 2011 m. rugpjūčio 1 d. išduota sutarties įvykdymo garantija Nr. OS110616/2. Kadangi atsakovas sutarties įvykdymo užtikrinimu faktiškai pasinaudojo, tai tokius atsakovo veiksmus teismas pripažino neteisėtais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. vasario 26 d. nutartimi iš dalies pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą: sumažino ieškovui iš atsakovo priteistas bylinėjimosi išlaidas nuo 4288 Lt (1241,89 Eur) iki 1088 Lt (315,11 Eur); kitą sprendimo dalį paliko iš esmės nepakeistą, patikslino jos rezoliucinę dalį nustatydama, kad nuo 2011 m. gruodžio 12 d. nutraukta 2011 m. liepos 18 d. prekių pirkimo–pardavimo sutartis Nr. SP-289 nebuvo įvykdyta laiku ne dėl ieškovo kaltės, o dėl force majeure aplinkybių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių sudarytos sutarties sąlygas, padarė išvadą, kad ieškovas pagal šią sutartį įsipareigojo pristatyti atsakovui nustatytus reikalavimus atitinkančius vagonus, tačiau jis neprisiėmė atsakomybės dėl vagonų pagaminimo. Sutarčiai vykdyti, t. y. vagonams pagaminti, buvo būtina pasitelkti trečiuosius asmenis: tarpininką OU „Diklerk Trans“ ir atsakovo parinktą vagonų gamintoją OAO „Abakanvagonmaš“. Tiek vagonų gamintojas, tiek gamintojo pasirinkta dalių gamykla OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ turėjo galiojančius sertifikatus, reikalingus tarpusavyje susijusioms sutartims vykdyti. Ieškovas sudarė sutartį su tarpininku. Taigi kliūčių nurodytoms sutartims vykdyti nebuvo nuo ginčo sutarties sudarymo momento iki pranešimo apie Rusijos Federacijos valstybės institucijos priimtą sprendimą laikinai sustabdyti OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ išduoto RSFGT sertifikato galiojimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ieškovo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų mastą, padarė išvadą, kad ieškovas, įsipareigojęs užtikrinti patiekiamų prekių kokybę, pateikti atsakovui techninius dokumentus ir galiojančius sertifikatus, negalėjo numatyti, jog prekių gamintojo pasirinktam subjektui OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ gali būti laikinai sustabdytas sertifikato galiojimas, o jo tiekiamas detales uždrausta įvežti į gamintojo šalį ar jas naudoti gamyboje, taip pat negalėjo kontroliuoti šios aplinkybės ar kokiu nors būdu išvengti jos neigiamo poveikio.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad RSFGT sertifikato galiojimas buvo laikinai sustabdytas dėl rezultatų, nustatytų per neplaninę patikrą, todėl tokia aplinkybė negalėjo būti žinoma sudarant ginčo sutartį. Nebūdamas sutarties, sudarytos su OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ šalimi, ieškovas neturėjo teisės tikrinti, kaip yra vykdomi gamybos darbai, taip pat ar gaminama produkcija gali būti sertifikuojama. Be to, byloje nenustatyta, kad būtent dėl šalių sutarčiai reikalingų prekių gaminimo OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ buvo laikinai sustabdytas RSFGT atitikties sertifikato galiojimas. Taigi teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas nebuvo prisiėmęs nurodytų aplinkybių, susijusių su OAO „Abakanvagonmaš“ negalėjimu įvykdyti laiku sutartį, t. y. pagaminti reikiamą kiekį vagonų, atsiradimo rizikos. Aplinkybė, kad sutartis galbūt galėjo būti iš dalies įvykdyta, nes produkcijos tiekėjas OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ pirmąją šoninių rėmų partiją turėjo pagaminti ir pristatyti vagonų gamintojui per 2011 m. 1–2 dekadas, t. y. iki RSFGT atitikties sertifikato galiojimo laikino sustabdymo, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ieškovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės taikymo, nes ieškovas, nebūdamas šios sutarties šalimi, negalėjo kontroliuoti šių gamyklos veiksmų, be to, net ir pristačius reikiamas detales nurodytais terminais, jos negalėjo būti naudojamos minėto RSFGT sprendimo pagrindu. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas dėl susiklosčiusių aplinkybių objektyviai negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų, nes alternatyvūs tiekėjai atsisakė patiekti vagonų liejinius, o ieškovui derantis su atsakovu dėl kito gamintojo pasirinkimo ar analogiškų prekių tiekimo, kaip tai numatė sutarties 3.8 punktas, nebuvo gautas teigiamas atsakymas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ieškovas dėl viešojo pirkimo sutarties specifiškumo iš esmės neturėjo galimybės keisti savo pasiūlymo ir pateikti kito gamintojo vagonų, pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui nagrinėjamu atveju netaikyti CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo prekių, reikalingų prievolei įvykdyti, nebuvimą rinkoje laikyti nenugalima jėga. Aplinkybė, kad 2011 m. gruodžio 2 d. buvo atšauktas sertifikato galiojimo sustabdymas, nepaneigia teismo konstatuoto fakto, kad sutartis nebuvo įvykdyta ne dėl ieškovo kaltės.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybes, jog Rusijos Federacijos valstybinė įstaiga sustabdė vagonų gamintojui detales tiekiančios įmonės RSFGT atitikties sertifikato galiojimą, pagrįstai pripažino atleidžiančiomis ieškovą nuo civilinės atsakomybės, nes jos nepriklausė nuo ieškovo valios, jas lėmė valstybės institucijos veiksmai, atitinkantys force majeure aplinkybes. Kadangi sutartis buvo neįvykdyta dėl aplinkybės, nepriklausančios nuo ieškovo, tai atsakovas neteisėtai pasinaudojo sutarties įvykdymo užtikrinimu – banko išduota sutarties įvykdymo garantija.

Nustačiusi, kad sutartis buvo neįvykdyta ne dėl ieškovo kaltės, bet dėl force majeure aplinkybių, teisėjų kolegija, siekdama teisinio korektiškumo ir aiškumo, patikslino pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį (CK 6.217 straipsnio 5 dalis, 6.256 straipsnio 4 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; kasacinę bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodomi šie esminiai argumentai:

1. Remiantis sistemine CK normų analize, nenugalima jėga (CK 6.253 straipsnio 2 dalis) ir valstybės veiksmai (CK 6.253 straipsnio 3 dalis) yra du savarankiški atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai, kurie negali būti tapatinami. Bylą nagrinėję teismai šią aplinkybę nepagrįstai ignoravo, todėl pažeidė CK 6.256 straipsnio 4 dalį, kuri turi būti aiškinama kaip ribojanti galimybę atleisti nuo civilinės atsakomybės verslininką, jeigu jis neįvykdo savo prievolių dėl valstybės institucijų veiksmų. Aiškinant CK 6.256 straipsnio 4 dalį darytina išvada, kad įstatymų leidėjas verslininką laiko tokiu apdairiu ir rūpestingu, kad šis, prisiimdamas sutartines pareigas, turi numatyti galimas situacijas, jog sutartinių pareigų negalės įvykdyti dėl valstybės veiksmų (aktų), ir dėl tokių priežasčių verslininkas turi prisiimti civilinę atsakomybę kontrahentams. Teismai, neatsižvelgdami į šį teisinį reglamentavimą, nepagrįstai nenugalimos jėgos aplinkybe pripažino Rusijos Federacijos valstybės institucijos veiksmą, kuriuo dėl pačios įmonės kaltės buvo sustabdytas ieškovo netiesioginio verslo partnerio sertifikato galiojimas, ir remdamiesi tuo atleido ieškovą nuo atsakomybės atsakovui. Tokie teismų padaryti pažeidimai sukuria prielaidas formuotis ydingai teismų praktikai, kai prie nenugalimos jėgos aplinkybių priskiriami valstybės veiksmai, taikant taisykles, suformuotas nustatant ir vertinant force majeure aplinkybes, taip pat kai sutartinės prievolės nevykdomos motyvuojant tuo, kad pasikeitė teisės aktai (valstybės veiksmai) arba buvo prarasta licencija, leidimas ar verslo liudijimas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovo, kaip verslininko, atleidimas nuo civilinės atsakomybės dėl valstybės veiksmo yra neteisingas, nes sertifikato galiojimas buvo sustabdytas ne pačiam ieškovui, bet jo kontrahento (OU „Diklerk Trans“) verslo partnerio (OAO „Abakanvagonmaš“) verslo partneriui (OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“), ir sertifikato galiojimas buvo sustabdytas dėl pačios bendrovės OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ kaltės.

2. CK 6.212 straipsnis, aiškinant ir taikant jį CK 6.38 straipsnio 4 dalies ir 6.257 straipsnio kontekste, suponuoja išvadą, kad nenugalima jėga nelaikomos aplinkybės, kai skolininko kontrahentai neįvykdo savo prievolių, net ir tuo atveju, jei vienas iš kontrahentų neįvykdo prievolės dėl nenugalimos jėgos. Pirmiau nurodytos teisės normos suponuoja išvadą, kad nepriklausomai nuo priežasčių, dėl kurių skolininko kontrahentai neįvykdo savo prievolių skolininkui, šis atsako už savo prievolių neįvykdymą kreditoriui. Taigi net ir tuo atveju, jei skolininko kontrahentai neįvykdo prievolės dėl nenugalimos jėgos, skolininkas nėra atleidžiamas nuo atsakomybės savo kreditoriui. Teismai neteisingai aiškino šias teisės normas, nes nepagrįstai sprendė, kad vienam iš netiesioginių ieškovo kontrahentų neįvykdžius savo prievolės dėl nenugalimos jėgos, ieškovas taip pat atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės atsakovui dėl nenugalimos jėgos. Skundžiami procesiniai sprendimai lemia ydingą CK 6.212 straipsnio taikymą ir nesąžiningą civilinės atsakomybės paskirstymą, kai sudaroma sandorių grandinė, o vienas iš sandorių neįvykdomas dėl nenugalimos jėgos. Esant tokiai situacijai, visi neigiami padariniai dėl sutarčių neįvykdymo tenka galutiniam užsakovui (šiuo atveju – atsakovui). Nenugalimos jėgos aplinkybių apimtis, t. y. sąlygos, kurios būtų priskiriamos prie nenugalimos jėgos aplinkybių, gali būti sutarties dalyku arba skirtingose jurisdikcijose suprantamos ir taikomos skirtingai. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje yra svarbu nustatyti, ar ieškovo ir atsakovo sudarytoje sutartyje nenugalimos jėgos aplinkybės traktuojamos vienodai, kaip ir ieškovo ir OU „Diklerk Trans“ tarpusavio sutartyje. Be to, nenugalimos jėgos aplinkybės turėtų būti vienodai traktuojamos ir kitose šiam ginčui svarbiose sutartyse – OU „Diklerk Trans“ ir OAO „Abakanvagonmaš“ 2011 m. birželio 30 d. sutartyje Nr. AMB-11-11/546 bei OAO „Abakanvagonmaš“ ir OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ 2011 m. rugpjūčio 11 d. sutartyje. Ginčo sutarties Bendrųjų sąlygų 11.1 punkte šalys nenustatė, kad valstybės veiksmai priskiriami prie nenugalimos jėgos aplinkybių. O ieškovo partnerio OU „Diklerk Trans“ ir vagonų gamintojo OAO „Abakanvagonmaš“ sutarties 8.1 punkte nenugalimos jėgos aplinkybės apibrėžtos kitaip, joms buvo priskirti valstybinių institucijų veiksmai ir sprendimai, dėl kurių vykdyti šią sutartį tampa neįmanoma. Todėl darytina išvada, kad ieškovui prekes turėjęs pagaminti asmuo atsako vienomis sąlygomis, o ieškovas tų prekių pirkėjui (atsakovui) sutarė atsakyti kitomis sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840, 4 punkte nustatyta, kad kliūtimi įvykdyti įsipareigojimus nelaikoma tai, jeigu šalis, prašanti atleisti nuo atsakomybės, neturi valstybės valdymo institucijų išduodamų įgaliojimų, licencijų bei kitų dokumentų, kurių reikia sutarčiai vykdyti. Taigi tiek šios taisyklės, tiek CK nuostatos, tiek šalių sudaryta sutartis nepriskiria prie nenugalimos jėgos aplinkybių valstybės institucijos veiksmo, susijusio su leidimų išdavimu, sustabdymu ar atėmimu. Dėl šios priežasties ieškovas kaip nenugalimos jėgos aplinkybe prieš atsakovą negali remtis valstybės institucijos sprendimu stabdyti sertifikato (leidimo) galiojimą. Faktas, kad vienas iš netiesioginių ieškovo kontrahentų gali remtis nenugalimos jėgos aplinkybe prieš savo kreditorių, nesudarė teisinio pagrindo teismams šioje byloje spręsti, kad ir ieškovas neįvykdė prievolės dėl nenugalimos jėgos.

3. CK 6.212 straipsnio 1 dalies nuostata, kad nenugalima jėga nelaikoma situacija, kai rinkoje nėra reikalingų prievolei įvykdyti prekių, yra imperatyvi, o teisės aktai nenustato išimčių, kad šis imperatyvas netaikomas viešųjų pirkimų sutarčių atvejais. Dėl šios priežasties teismai neteisėtai atsisakė taikyti šią nuostatą ir savo sprendimais suformavo neteisėtą taisyklę, kad viešojo pirkimo sutarčių atveju, kai sutarties šalis įsipareigoja tiekti konkrečias prekes, jai taikomi žemesni rūpestingumo ir verslo rizikos standartai nei kitų sutarčių šalims. Toks teismų pateiktas aiškinimas sudaro sąlygas tiekėjams išvengti atsakomybės dėl viešo pirkimo sutarties nevykdymo prisidengiant savo verslo partnerių veiksmais. Pažymėtina, kad ieškovas, dalyvaudamas viešajame pirkime, turėjo ir galėjo pats apsispręsti, kurio gamintojo prekes tieks atsakovui, taip pat turėjo prisiimti riziką dėl galimybės įsigyti šias prekes rinkoje iš savo verslo partnerių ar trečiųjų asmenų. Be to, teismai pripažino, kad prievolei įvykdyti reikalingų prekių rinkoje yra, tačiau ieškovas negali jų įsigyti dėl tam tikrų aplinkybių (kiti tiekėjai nepatvirtino savo galimybių tiekti tokias prekes). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad detalių gamintojas OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ pirmąją detalių partiją turėjo pristatyti vagonų gamintojui OAO „Abakanvagonmaš“ dar iki sertifikato galiojimo sustabdymo. Tokiu atveju vagonai turėjo būti pagaminti ir perduoti ieškovui, o šis būtų perdavęs juos atsakovui dar iki tariamos nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių kilimo. Todėl ginčo atveju teismai visiškai nepagrįstai nenugalimos jėgos aplinkybe pateisina tuos veiksmus, kurie turėjo būti atlikti iki šiai aplinkybei atsirandant. (CK 6.127 straipsnio 1 dalis).

4. Teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovas nebuvo prisiėmęs aplinkybių, dėl kurių neįvykdyta sutartis, atsiradimo rizikos. Siekiant pripažinti force majeure egzistavimą, reikia įrodyti keturių sąlygų visumą, iš kurių viena – šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių, dėl kurių negalima įvykdyti sutarties, atsiradimo rizikos. Sprendžiant, ar šalis gali būti laikoma prisiėmusia aplinkybių atsiradimo riziką, turi būti atsižvelgiama į bendrus visuomenėje pripažįstamus vertinimo standartus. Komercinių sutarčių šalys turi būti traktuojamos kaip profesionalai, todėl iš jų reikalautina išanalizuoti rinką, šalies, kurioje įsikūręs prekių gamintojas, situaciją, valstybių, per kurias bus gabenamos prekės, socialinę bei ekonominę padėtį ir pan. Nustatant force majeure aplinkybių buvimą vienas iš kriterijų yra nė vienos iš sutarties šalių kaltės nebuvimas dėl įvykio atsitikimo. Ginčo atveju sertifikato galiojimo sustabdymas buvo įvykis, dėl kurio kaltas ir atsakingas vagonų detalių gamintojas OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“. Taigi dėl to, kad laiku nebuvo pagaminti vagonai, yra kaltas ir atsakingas jo sudedamųjų dalių laiku negalėjęs patiekti verslininkas. Todėl ieškovas, vadovaujantis CK 6.38 straipsnio 4 dalimi ir CK 6.257 straipsniu, atsako atsakovui už trečiųjų asmenų, kuriuos jis pasitelkė savo prievolėms vykdyti, veiksmus. Pažymėtina, kad aptartos aplinkybės yra visiškai įprastos veiklai, kuriai reikalingi atitinkami valstybės institucijų leidimai, licencijos, verslo liudijimai ar sertifikatai. Tokias aplinkybes būtų numačiusi bet kuri vidutiniškai protinga ir atidi sutarties šalis. Kiekvienas verslininkas, kuriam keliami aukštesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai, gali numatyti, kad jeigu jis pats arba jo partneris (tiekėjas) vykdydamas sutartį nesilaikys licencijuojamos veiklos sąlygų, jis tokios licencijos (sertifikato) gali netekti. Ieškovas, kaip profesionalus verslininkas, sudarydamas sutartį, privalėjo įvertinti savo kontrahentų veiklos patikimumą, galimybes įvykdyti sutartį pasitelkiant šiuos asmenis, taip pat prisiėmė riziką, kad šie asmenys nesugebės įvykdyti savo įsipareigojimų.

5. Teismai, neįvertinę byloje esančių prima facie įrodymų (CPK 197 straipsnio 2 dalis), nepagrįstai sprendė, kad ieškovo kontrahentai neįvykdė savo prievolių dėl nenugalimos jėgos. Ši nepagrįsta ir neteisėta teismų išvada lėmė neteisėtą sprendimą, kad ieškovas savo prievolių atsakovui neįvykdė dėl nenugalimos jėgos. Byloje esantys oficialūs rašytiniai įrodymai (Rusijos Federacijos Chakasijos Respublikos prekybos ir pramonės rūmų 2012 m. kovo 23 d. raštas Nr. 1636-12, Rusijos Federacijos prekybos ir pramonės rūmų 2012 m. rugpjūčio 23 d. raštas Nr. 10/761 ir RSFGT 2012-03-01 raštas Nr. CA/02263) patvirtina, kad ieškovo kontrahentas neįvykdė savo prievolės dėl aplinkybių, kurias šias asmuo kontroliavo ir galėjo numatyti. Teismų išvada, kadieškovas neįvykdė savo prievolės atsakovui dėl nenugalimos jėgos, yra grindžiama faktu, jogieškovo netiesioginis kontrahentas neįvykdė savo prievolės dėl nenugalimos jėgos. Taigi,neteisingai, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, pripažinus nenugalimos jėgos aplinkybiųegzistavimą dėl ieškovo kontrahentų prievolių, neteisėta ir nepagrįsta yra teismų išvada, kad irieškovas neįvykdė prievolės dėl nenugalimos jėgos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Skinest Baltija“ prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, o kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Pagal CK 6.127 straipsnio 1 dalį, skolininko prievolė baigiasi, kai jos įvykdyti neįmanoma dėl nenugalimos jėgos. Valstybės veiksmai kaip civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos visiškas ar dalinis pagrindas nustatyti CK 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalyse. Taigi atsiradę valstybės veiksmai, kaip pagrindas atleisti skolininką nuo civilinės atsakomybės, reiškia, kad skolininkas atleidžiamas nuo pagrindinės sutartinės prievolės įvykdymo ir visų papildomų prievolių. Ginčo sutartyje nurodyta, kad nenugalima jėga apibrėžiama pagal Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840, kurių 3.5 punkte valstybės institucijų veiksmai prilyginami nenugalimai jėgai. Dėl to valstybės institucijų veiksmų, dėl kurių ieškovas neteko galimybės vykdyti sutartinę prievolę, padariniai turi būti aiškintini taip pat kaip ir nenugalimos jėgos padariniai. Dėl šios priežasties atsakovo argumentai dėl CK 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalių, 6.256 straipsnio 4 dalies pažeidimo yra nepagrįsti, siaurinantys civilinės atsakomybės netaikymo instituto paskirtį, iškreipia jo esmę.

2. Sprendžiant šalių ginčą pirmenybė turi būti teikiama šalių sudarytos sutarties sąlygoms (CK 6.189 straipsnis) ir tikriesiems šalių ketinimams, t. y. sandorio esmei (CK 6.154, 6.156 straipsniai). Tačiau atsakovo kasacinio skundo argumentais nagrinėjamos ir aptariamos ne ginčo sutarties sąlygos, o įvairios CK normas. Šalių sudarytos sutarties, kurią rengė atsakovas, Bendrųjų sąlygų 11.1 punkte aiškiai nustatyta pirmoji sąlyga, kuriai atsiradus bet kuri šalis bus atleista nuo atsakomybės: „Šalis nėra laikoma atsakinga už bet kurių įsipareigojimų pagal šią sutartį neįvykdymą, jeigu įrodo, kad tai įvyko dėl neįprastų aplinkybių, kurių šalys negalėjo kontroliuoti ir protingai numatyti bei užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui.“ Būtent tokią formuluotę atsakovas plačiai naudoja visose sutartyse jau daugelį metų. Šioje sutarties sąlygoje nėra daroma nuoroda nei į CK 6.127 straipsnį, nei į kitus teisės aktus, nes tai atsakovas yra nurodęs sutarties 11.1 punkto antrojoje sąlygoje. Aiškinant sutarties 11.1 punkto pirmosios dalies sąlygas, yra pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju egzistavo visos ieškovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygos. Dėl to teismai padarė pagrįstas išvadas, kad buvo atsiradusios svarbios priežastys, jos buvo neįprastos, jų ieškovas negalėjo kontroliuoti ar lemti, nebuvo galimybių šių aplinkybių numatyti, o joms atsiradus, užkirsti kelią neigiamiems padariniams. Pažymėtina, kad sutarties 11.1 punkto pirmosios dalies sąlyga neapima nenugalimos jėgos aplinkybių CK 6.212 straipsnio prasme, kurias patvirtina tik kompetentinga institucija. Apie force majeure aplinkybes nurodyta sutarties 11.1 punkto antroje dalyje. Tai reiškia, kad negavus force majeure pažymos (sertifikato), galima svarstyti dėl šalies atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagal sutarties 11.1 punkto pirmosios dalies sąlygas (CK 6.253 straipsnio 9 dalis, 6.256 straipsnio 4 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovui taip pat buvo pateiktas ir Rusijos kompetentingos institucijos išduotas force majeure sertifikatas.

3. Atsakovas organizavo viešąjį atvirą prekinių vagonų pirkimo konkursą, vagonai turėjo būti pagaminti Rusijoje (sutarties priedas Nr. 1) ir sertifikuoti Rusijos registre, o jų kokybė turėjo atitikti Rusijos standartus (GOSTą). Taigi atsakovas pageidavo tikslinės prekės, kurios kilmės šalis būtų Rusijos Federacija. Sudarant sutartį atsakovas dar labiau susiaurino ir sugriežtino reikalavimus prekėms, nurodydamas jau ir konkretų gamintoją (sutarties 3.3.9 punktas). Tai reiškia, kad visų prekių gamyba turėjo vykti ne Lietuvoje, o užsienyje (Rusija). Teisiniu požiūriu akivaizdu, kad visas sutarties vykdymas turėjo būti atliktas būtent užsienyje, papildomai įtraukiant ir kitus partnerius iš trečiųjų šalių (Ukrainos). Teismai teisingai nustatė ir atsakovas neginčijo, kad ieškovas pagal sutartį įsipareigojo tik pristatyti vagonus atsakovui, nebuvo nustatyta ieškovui vagonų pagaminimo ar jų gamintojo funkcijos. Taigi griežtos sutarties sąlygos, tikslinis sutarties objektas nustatant konkretų gamintoją ne tik varžė ir ribojo ieškovo veiksmus, tačiau bet koks gamybos proceso sutrikimas Abakane (Rusija) ar komplektavimo detalių tiekimo sutrikimas (Ukrainoje) iš karto tiesiogiai lėmė ne tik nustatytų terminų nesilaikymą, bet ir nenumatytas aplinkybes. Atsakovas sąmoningai vengia vertinti geležinkelio vagonų gamybos ypatumus bei specifiką, Rusijos geležinkelių rinkos valstybinį priklausomumą teikiant pirmumą vyriausybiniams užsakymams bei kitas svarbias aplinkybes. Jis nepagrįstai siekia šioje byloje taikyti CK 6.257 straipsnio nuostatas dėl visiškos atsakomybės už trečiųjų asmenų veiklą. Ši CK norma reguliuoja subrangos santykius (CK 6.650 straipsnis), kai tretieji asmenys ne tik tiesiogiai dalyvauja teikiant paslaugas ar atliekant darbus, tačiau juos sieja glaudūs sutartiniai santykiai tiek su generaliniu rangovu, tiek su užsakovu. Nagrinėjamu atveju sutarties dalyku buvo geležinkelio riedmenų (vagonų) pirkimas–pardavimas. Ieškovas nedalyvavo prekės gamybos procese jokia forma ir sutartis nenumatė jo atsakomybės už bet kokį trečiųjų asmenų neveikimą. Pažymėtina, kad šiuo atveju trečiųjų asmenų neveikimas yra pateisinamas, jo priežastys nurodytos rašytiniuose įrodymuose, ir trečiųjų asmenų civiliniuose santykiuose yra taikomos įstatymo normos, kaip ir užsakovo su vykdytoju. Atsakovas, vertindamas force majeure sertifikatą, klaidingai nurodo, kad jis neturi įtakos ieškovo ir atsakovo santykiams.

4. Byloje pateikti patikimi rašytiniai įrodymai (Rusijos Federacijos Chakasijos Respublikos prekybos ir pramonės rūmų 2011 m. lapkričio 30 d. ir 2012 m. sausio 25 d. pažymos, Rusijos Federacijos prekybos ir pramonės rūmų 2012 m. liepos 5 d. sertifikatas) iš kompetentingų Rusijos įstaigų, kurios įvykusias aplinkybes vertina nenugalimos jėgos aplinkybėmis, nes jos buvo išskirtinės, atsirado neįprastai, jų ieškovas negalėjo kontroliuoti ir numatyti. Byloje neginčijamai įrodyta, kad nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. buvo blokuojama ne tik įvežti ir pristatyti į Abakaną (Rusija) plieno liejimo gaminius iš Ukrainos, bet ir buvo draudžiama juos panaudoti turint sandėlyje.

Trečiasis asmuo „Nordea Bank Finland Plc“ atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatą, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai CPK 353 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas.

Dėl bylos skyrimo nagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje

Kasatorius kasaciniu skundu prašė skirti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 357 straipsnio 1 dalies nuostatą, teisėjų kolegija nutartimi gali bylą perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ir taikymo klausimas. Paprastai byla perduodama nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, jei yra būtinybė pakeisti ar suvienodinti ankstesnę kasacinio teismo praktiką dėl tam tikrų teisės normų taikymo ir aiškinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltijos grupė“ v. UAB „Koralita“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy04My8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-83/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-83/2013">3K-7-83/2013</a>; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. A. ir kt. v. S. J. autopaslaugų įmonė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-400/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-400/2012">3K-7-400/2012</a>; kt.). Teisė spręsti, ar iškilęs teisės aiškinimo ir taikymo klausimas yra sudėtingas ir toks sudėtingumas yra pakankamas pagrindas perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, priklauso bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos diskrecijai. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė objektyvios būtinybės keisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės netaikymą, visišką ar dalinį atleidimą nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, aiškinimo ir taikymo praktikos, o šių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimo sudėtingumas nagrinėjamu atveju nėra pakankamas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti kasatoriaus prašymą ir perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai (CPK 357 straipsnis).

Dėl trečiųjų asmenų veiksmų, dėl kurių skolininkas neįvykdė prievolės kreditoriui, pripažinimo nenugalimos jėgos aplinkybėmis

Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas UAB „Skinest Baltija“ savo reikalavimus pripažinti neteisėtu atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ vienašalį šalių 2011 m. liepos 18 d. sudarytos prekių pirkimo–pardavimo sutarties Nr. SP-289 nutraukimą, nutraukti šią sutartį, nustatant, kad ji nutraukta nuo 2011 m. gruodžio 12 d. ir kad ji nebuvo įvykdyta laiku dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių, nesant ieškovo kaltės, bei pripažinti, kad atsakovas neteisėtai pasinaudojo sutarties įvykdymo užtikrinimu, grindė šiais esminiais argumentais: 1) šios sutarties jis neįvykdė dėl kliūties, kuri nuo jo nepriklausė ir negalėjo priklausyti, nes sprendimą, sudariusį šią kliūtį, priėmė kitos valstybės institucija ir jis buvo priimtas trečiosios šalies atžvilgiu; 2) jokios informacijos apie tokį sprendimą, kuriuo buvo blokuojama užsienyje esančios gamyklos veikla, ieškovas, sudarydamas sutartį, neturėjo, todėl kliūties numatyti negalėjo; 3) šios kliūties, sutrukdžiusios įvykdyti sutartį, ieškovas niekaip negalėjo išvengti ar įveikti. Teisiniu pareikštų reikalavimų pagrindu ieškovas nurodė CK 6.212, 6.204 straipsniuose įtvirtintas materialiosios teisės normas ir 2011 m. liepos 18 d. sudarytos prekių pirkimo–pardavimo sutarties Nr. SP-289 nuostatas, reglamentuojančias sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms, atleidimą nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą, esant nenugalimos jėgos aplinkybėms.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, ieškinį tenkino iš dalies, padaręs išvadą, kad nei sudarydamas ginčo sutartį, nei ją vykdydamas ieškovas negalėjo numatyti aplinkybės, jog Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos gali uždrausti į šią šalį įvežti OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ produkciją, reikalingą vagonams gaminti, negalėjo kontroliuoti šių institucijų veiksmų priimant sprendimus dėl RSFGT sertifikato galiojimo dalims, gaminamoms OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“, sustabdymo ar užkirsti kelią tokiems sprendimams priimti, šias aplinkybes įvertino kaip visumą būtinų sąlygų, įtvirtintų CK 6.212 straipsnio 1 dalyje, sudarančių pagrindą atleisti ieškovą nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms, taip pat padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas nenugalima jėga laikyti prekių, reikalingų prievolei, nebuvimą. Apeliacinės instancijos teismas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutiko.

Nesutikdamas su šiomis teismų išvadomis, kasatorius (atsakovas) AB „Lietuvos geležinkeliai“ teigia, kad nenugalima jėga (CK 6.253 straipsnio 2 dalis) ir valstybės veiksmai (CK 6.253 straipsnio 3 dalis) yra du savarankiški atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai, kurie negali būti tapatinami. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai šią aplinkybę nepagrįstai ignoravo, todėl pažeidė CK 6.256 straipsnio 4 dalį, kuri turi būti aiškinama kaip ribojanti galimybę atleisti nuo civilinės atsakomybės verslininką, jeigu jis neįvykdo savo prievolių dėl valstybės institucijų veiksmų. Pasak kasatoriaus, CK 6.212 straipsnis, aiškinant ir taikant jį CK 6.38 straipsnio 4 dalies ir 6.257 straipsnio kontekste, suponuoja išvadą, kad nenugalima jėga nelaikomos aplinkybės, kai skolininko kontrahentai neįvykdo savo prievolių net ir tuo atveju, jei vienas iš kontrahentų neįvykdo prievolės dėl nenugalimos jėgos.

Taigi, šioje byloje nagrinėjamas tarp šalių kilęs ginčas dėl to, ar aplinkybės, dėl kurių ieškovas UAB „Skinest Baltija“ neįvykdė su atsakovu AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytos sutarties, sudaro įstatymo nustatytą pagrindą netaikyti jam sutartinės civilinės atsakomybės arba nuo jos atleisti.

Kaip pirmiau nurodyta, ieškovas pareikštu ieškiniu teigė, kad liepos 2011 m. 18 d. prekių pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įvykdyta laiku dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių, nesant jo kaltės, nes Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos sprendimu į šią valstybę buvo uždrausta įvežti OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ produkciją, kuri buvo reikalinga vagonams gaminti, dėl šios priežasties vagonų gamintojas Rusijos Federacijos įmonė,,Abakanvagonmaš“ laiku negalėjo pagaminti prekinių vagonų, kuriuos pagal minėtą sutartį įsipareigojo parduoti ieškovas.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, jog siekdamas įvykdyti su atsakovu sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ieškovas 2011 m. liepos 22 d. sudarė vagonų pirkimo–pardavimo sutartį su Estijos įmone OU „Diklerk Trans“, ši įmonė 2011 m. birželio 30 d. sudarė susitarimą su vagonų gamintoju Rusijos Federacijos įmone,,Abakanvagonmaš“, o pastaroji 2011 m. liepos 25 d. pateikė paraišką dėl vagonams gaminti reikalingų gaminių – šoninių rėmų ir viršlinginių sijų – gamybos Ukrainos įmonei OAO,,Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“. Tačiau ši įmonė vagonų gamintojui Rusijos Federacijos įmonei,,Abakanvagonmaš“ užsakytų detalių nepateikė, Rusijos Federacijos valstybės biudžetinei įstaigai,,Federacinio geležinkelio transporto sertifikavimo registrui“ laikinai sustabdžius sertifikato galiojimą minėtiems gaminiams. Dėl šių teismų nustatytų aplinkybių ginčo byloje nėra.

Šioje nutartyje minėta, kad aplinkybę, jog buvo sustabdytas sertifikato galiojimas Ukrainos įmonėje OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ gaminamiems vagonų gamybai reikalingiems gaminiams, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe.

Teisėjų kolegija pažymi, kad force majeure institutas, įtvirtintas CK šeštosios knygos XVII skyriuje „Sutarčių neįvykdymo teisinės pasekmės“, nustato pagrindą atleisti sutarties neįvykdžiusią šalį nuo atsakomybės esant aplinkybėms, kurios pripažįstamos nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėmis. Šios aplinkybės yra nustatytos CK 6.212 straipsnio 1 dalyje, joje nurodyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą, jeigu įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sudarydama sutartį ir negalėjo užkirsti kelio šioms aplinkybėms ar jų pasekmėms atsirasti. Šioje dalyje taip pat nustatyta, jog nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šioje teisės normoje (CK 6.212 straipsnio 1 dalyje) vartojamas atsakomybės už sutarties nevykdymą terminas savo turiniu yra platesnis už CK šeštosios knygos XXII skyriaus normose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, vartojamą sutartinės atsakomybės terminą (CK 6.256 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Pajūrio viešbučiai“ ir kt. v. AB „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-268/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-268/2012">3K-3-268/2012</a>). Force majeure instituto (CK 6.212 straipsnis) nuostatos į CK yra inkorporuotos UNIDROIT principų 7.1.7 straipsnio pagrindu, todėl jas aiškinant atsižvelgtina ir į UNIDROIT principų formuluotes. UNIDROIT principų 7.1.7 straipsnyje vartojama ne sutarties šalies atleidimo nuo atsakomybės, o sutarties nevykdymo pateisinimo, šalies atleidimo nuo nevykdymo padarinių formuluotė. Taigi, nenugalimos jėgos atveju šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą reiškia, kad sutartinių prievolių nevykdymas yra pateisinamas ir negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti įprastinių sutarties nevykdymo padarinių, nustatytų CK 6.205–6.216 straipsniuose, jam negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius), atitinkamai apribojama kreditoriaus (nukentėjusiosios sutarties šalies) teisė į sutarties nevykdymu pažeistų teisių gynimą. Tokią išvadą patvirtina kasacinio teismo formuojama praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Baltijos parkingas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-273/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-273/2006">3K-3-273/2006</a>; 2012 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Pajūrio viešbučiai ir kt., v. AB,,Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-268/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-268/2012">3K-3-268/2012</a>; kt.).

Pagal CK 6.38 straipsnio, kuriame yra įtvirtinti prievolių vykdymo principai, 4 dalies nuostatą, tuo atveju, kai skolininkas, vykdydamas prievolę, naudojasi kitų asmenų pagalba, tai jis už šių asmenų veiksmus atsako kaip už savo.

CK šeštosios knygos XXII skyriaus antrojo skirsnio, reglamentuojančio sutartinę atsakomybę, 6.257 straipsnyje, nustatančiame atsakomybę už trečiųjų asmenų veiksmus, nustatyta, kad skolininkas, pasitelkęs prievolei įvykdyti trečiuosius asmenis, atsako kreditoriui, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl šių trečiųjų asmenų kaltės, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato, kad atsako tiesioginis vykdytojas.

Kaip pirmiau nurodyta, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas nenugalima jėga laikyti prekių, reikalingų prievolei, nebuvimą. Tačiau būtina pažymėti, kad pagal tos pačios normos nuostatą, nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma ne tik tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, bet ir tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia prievoles. Taigi, teisės normoje, kurioje atskirai pabrėžiama, kokios aplinkybės, dėl kurių sutarties šalis neįvykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nelaikomos nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėmis, yra atskirai specialiai pažymima, kad force majeure aplinkybėmis nelaikomos aplinkybės, kai sutartis neįvykdyta dėl ją privalančios vykdyti sutarties šalies kontrahentų padarytų pažeidimų.

Šių prievolių vykdymo principus bei jų neįvykdymo teisinius padarinius reglamentuojančių teisės normų sisteminė analizė sudaro pagrindą daryti išvadą, kad nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe, kuri yra pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės už prievolių neįvykdymą, įstatymo leidėjas nelaiko aplinkybės, kai skolininko kontrahentai neįvykdo savo prievolių (jas pažeidžia) pačiam skolininkui, nepriklausomai nuo neįvykdymo priežasčių. Todėl iš esmės yra pagrįstas kasatoriaus teiginys, kad nenugalima jėga nelaikomos aplinkybės, kai skolininko kontrahentai neįvykdo savo prievolių, net ir tuo atveju, jei vienas iš kontrahentų neįvykdo prievolės dėl nenugalimos jėgos.

Pažymėtina ir tai, kad CK 6.253 straipsnyje, kuriame įtvirtinti civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai, nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes ir valstybės veiksmus (privalomus ir nenumatytus valstybės institucijų veiksmus (aktus), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti) įstatymas atskyrė kaip skirtingus ir savarankiškus atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikymo pagrindus. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai į šią aplinkybę neatkreipė dėmesio ir nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe pripažino užsienio valstybės (Rusijos Federacijos) institucijos priimtą sprendimą laikinai sustabdyti sertifikato galiojimą OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ pagamintai ir į Rusijos Federaciją įvežamai produkcijai, nors nei šios produkcijos gamintojas, nei vagonų gamintojas nėra teisiniuose santykiuose su ieškovu.

Negalima nesutikti ir su kasatoriaus teiginiu, kad CK 6.212 straipsnio 1 dalies nuostata, jog nenugalima jėga nelaikoma situacija, kai rinkoje nėra reikalingų prievolei įvykdyti prekių, yra imperatyvi, o teisės aktai nenustato išimčių. Aiškinant šią nuostatą ir CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą normą, pagal kurią sutartinės prievolės neįvykdžiusi įmonė (verslininkas) atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, akivaizdu, kad įstatymo leidėjas komercine veikla užsiimančios sutarties šalies atsakomybę išskyrė iš kitų subjektų atsakomybės ir jam iškėlė didesnius atidumo, rūpestingumo, sudarant ir vykdant sutartį, reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje jau ne kartą yra pasisakyta, kad įmonei (verslininkui) nustatomos griežtesnės atsakomybės sąlygos. Įmonė (verslininkas) yra pelno siekiantis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, dėl to tokia įmonė savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių – nuostolių kitai sutarties šaliai – atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo pačios įmonės. Kiekviena pelno siekianti įmonė, veikdama įprastoje verslo srityje, turi įvertinti rizikos veiksnius ir dėti pastangas, kad minimizuotų jų poveikį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kemira GrowHow“ v. ŽŪB „Anglininkai“ir kt, bylos Nr. 3K-3-606/2004; 2007 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. S. ir k. v. UAB „Abuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-421/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-421/2007">3K-3-421/2007</a>; kt.). Būtent todėl įstatymo leidėjas atskirai nustatė, kad aplinkybės, kai sutartis neįvykdoma dėl to, kad rinkoje nėra prekių, reikalingų prievolei įvykdyti, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles, nelaikomos nenugalima jėga (force majeure), sudarančia pagrindą atleisti nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikyti.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog pagal CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos force majeure aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB „Paira“, bylos Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-370/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-370/2010">3K-3-370/2010</a>; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pajūrio viešbučiai“ ir kt. v. AB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-268/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-268/2012">3K-3-268/2012</a>). Nagrinėjamu atveju aplinkybės, kad rinkoje gali nebūti prekių, reikalingų prievolei įvykdyti, arba kontrahentai gali pažeisti sutartį, pagal kad CK 6.212 straipsnio 1 dalies nuostatas nelaikomos nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėmis ir įmonė (verslininkas), sudarydamas sutartį, tai privalo žinoti bei prisiima riziką dėl tokių aplinkybių atsiradimo. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtinos sąlygų pripažinti, kad sutarties ieškovas neįvykdė dėl force majeure aplinkybių, visumos.

Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėję teismai nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe pripažindami užsienio valstybės veiksmus, laikinai sustabdant vagonų gamybai reikalingų detalių sertifikato galiojimą, netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir įrodymus apie sertifikato galiojimo sustabdymo priežastis, tuo pažeisdami įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 185 straipsnis).

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad nustatant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių egzistavimą, Prekybos ir pramonės rūmų išduota pažyma, kaip tokia, materialinių teisinių padarinių nesukuria, tokius padarinius (atleidimą nuo civilinės atsakomybės už sutarties nevykdymą, civilinės atsakomybės netaikymą) sukuria nenugalimos jėgos aplinkybių buvimas, bet ne pažymos išdavimas. Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijanti pažyma turi tik procesinę teisinę reikšmę, nes vertintina tik kaip įrodymas civilinėje byloje dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar civilinės atsakomybės taikymo (CPK 177 str. 2 d.). Pažyma dėl nenugalimos jėgos ta apimtimi, kiek joje pateiktas teisinis tam tikrų aplinkybių vertinimas, nelaikytina prima facie įrodymu CPK 197 straipsnio prasme, nes faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Linas agro“ v. Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-69/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-69/2013">3K-3-69/2013</a>; 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Agrorodeo“ v. ŽŪB „Šilagalis“, Nr. 3K-3-1/2014).

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nenugalimos jėgos aplinkybių egzistavimo, pažymėjo, kad Rusijos Federacijos prekybos ir pramonės rūmų 2012-07-05 sertifikatas Nr. 10/623 patvirtino nenugalimos jėgos aplinkybes, kurios sutrukdė OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ įvykdyti įsipareigojimus OAO,,Abakanvagonmaš“, o šiai dėl to tapo neįmanoma laiku įvykdyti įsipareigojimus ir pristatyti prekes. Tačiau tokia pažyma (sertifikatas) negali patvirtinti aplinkybių, sudarančių pagrindą atleisti ieškovą nuo civilinės atsakomybės už sutartinių prievolių, prisiimtų 2011 m. liepos 18 d. sudaryta prekių pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. SP-289 neįvykdymą, nes nei ieškovo, nei atsakovo nesieja jokie sutartiniai santykiai nei su OAO,,Abakanvagonmaš“, nei su OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“, o pažymoje (sertifikate) yra pateikti duomenys apie šių įmonių prisiimtų sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo priežastis, kurios yra pernelyg nutolę nuo šios bylos šalis siejančių prievolinių teisinių santykių.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas, nebūdamas sutarties, sudarytos su OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ šalimi, neturi teisės tikrinti, kaip yra vykdomi detalių gamybos darbai, nes jis nėra sutartiniuose santykiuose su jų gamintoju, be to, bylai nepateikta įrodymų, jog būtent dėl šalių sutarčiai vykdyti reikalingų prekių buvo sustabdytas sertifikato galiojimas. Taigi, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nenustatė, kad sutarties ieškovas neįvykdė ne dėl vieno iš savo kontrahentų kaltės. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie sertifikato OAO „Kremenčugskij stalelitejnyj zavod“ gaminamoms vagonų detalėms galiojimo sustabdymo priežastis, vadovavosi byloje esančia straipsnio iš laikraščio kopija ir Rusijos Federacijos prekybos ir pramonės rūmų išduota pažyma (sertifikatu), o kitų bylos duomenų apie sertifikato minėtos įmonės gaminamoms detalėms galiojimo sustabdymo priežastis netyrė ir nevertino. Taigi teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, kad tarp šalių sudaryta sutartis nebuvo įvykdyta dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės, kuria jie šiuo atveju nepagrįstai pripažino užsienio valstybės institucijos sprendimą. Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybę, kaip sutarties neįvykdymo priežastį, privalo įrodyti ja besiremianti šalis (CK 6.256 str. 4 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pajūrio viešbučiai“ ir kt. v. AB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-268/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-268/2012">3K-3-268/2012</a>). Ieškovui šios aplinkybės neįrodžius, teismai neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad sutartis nebuvo įvykdyta dėl nenugalimos jėgos (force majeure) ir atleisti jį nuo atsakomybės už sutartimi prisiimtos prievolės pažeidimą, pripažįstant, kad atsakovas neteisėtai pasinaudojo prievolės įvykdymo užtikrinimu.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė civilinės atsakomybės netaikymą bei atleidimą nuo civilinės atsakomybės už sutartinių prievolių nevykdymą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.212, 6.256-6257 str.), taip pat pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, dėl to priėmė neteisėtus sprendimus. Šie sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys atmestinas (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Kasacinį skundą tenkinant ir atmetant ieškinį, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos atlygintinos iš ieškovo. Kadangi atsakovo kasacinis skundas yra tenkintas visiškai, iš ieškovo atsakovui priteistinas visas jo už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis, t. y. 83,41 Eur. Atsakovui iš ieškovo taip pat priteistinas atsakovo už apeliacinį skundą sumokėtas 83,41 Eur žyminis mokestis.

Atsakovas kasaciniu skundu taip pat prašė priteisti jo patirtas išlaidas už teisines paslaugas parengiant kasacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių šių išlaidų dydį, jos jam nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 86,91 Eur (T. 1, b. l. 181-185) ir 15,48 Eur (T. 2, b. l. 94,95) išlaidų, susijusių su dokumentų vertimu į lietuvių kalbą. Kadangi byloje yra tik 86,91 Eur apmokėjimą patvirtinantis mokėjimo nurodymas (T. 1, b. l. 181), tai tik ši suma priteistina atsakovui iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Duomenų apie atsakovo patirtas atstovavimo išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose byloje nėra, todėl jos neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Taigi atsakovui iš ieškovo priteistina iš viso 253,73 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas turėjo 10,67 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Duomenų apie apeliacinės instancijos teismo patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra. Kasacinis teismas neturėjo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teisėjų kolegijai tenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos – 10,67 Eur – priteistinos iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 26 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo UAB „Skinest Baltija“ (j. a. k. 300070820) atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ (j. a. k. 110053842) 253,73 Eur (du šimtus penkiasdešimt tris Eur 73 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo UAB „Skinest Baltija“ (j. a. k. 300070820) valstybei 10,67 Eur (dešimt Eur 67 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Donatas Šernas