Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-2-686/2015

Teisminio proceso numeris: 2-55-3-01317-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.1; 44.2.3;

44.5.2; 114.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 6 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimo, priimtų civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei Audito ir turto vertinimo biurui ir akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo – N. G., išvadą byloje teikianti institucija – Turto vertinimo priežiūros tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių turto vertintojo atsakomybę už kredito įstaigos patirtus nuostolius, kai skolininkas negrąžina kredito įstaigai suteiktos paskolos, o įkeisto turto vertės prievolės įvykdymui nepakanka.

Ieškovas AB DNB bankas (toliau – ir bankas) ir trečiasis asmuo N. G. 2006 m. liepos 13 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 3126-06IL (toliau – kredito sutartis) dėl 470 000 Lt (136 121,41 Eur) kredito suteikimo, kurį pagal šios sutarties specialiosios dalies 9 punktą ieškovas galėjo panaudoti (paimti) iki 2007 m. gegužės 31 d. Pagal kredito sutarties specialiosios dalies 10.1 punktą kredito gavėjo N. G. įsipareigojimų vykdymui užtikrinti hipotekos lakštu turėjo būti įkeistas 3,9866 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); kredito gavėjas hipotekos įforminimo metu turėjo būti įkeičiamo turto savininku. Kredito sutarties specialiosios dalies 13 punkte nustatyta, kad kredito gavėjui suteikiamo (panaudoto) kredito suma negali sudaryti daugiau kaip 70 proc. kredito grąžinimui užtikrinti ieškovui įkeisto nekilnojamojo turto, įvertinto ieškovo nustatyta tvarka, rinkos arba likvidacinės vertės; jei kredito ir įkeisto turto santykis neatitinka sutartyje nustatyto, bankas turi teisę atsisakyti išduoti kreditą atitinkamai daliai. Minėtas žemės sklypas ieškovui hipotekos lakštu įkeistas 2006 m. liepos 14 d., o 470 000 Lt (136 121,41 Eur) kreditas N. G. suteiktas (kredito suma pervesta į N. G. sąskaitą) 2006 m. liepos 20 d., prieš tai ieškovui pateikus N. G. užsakymu atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro 2006 m. birželio 23 d. atlikto minėto žemės sklypo vertinimo ataskaitą ir turto vertės nustatymo pažymą (toliau – ir ginčo ataskaita, pažyma), kuriose nurodyta vertinamo turto rinkos vertė – 676 000 Lt (195 783,13 Eur), likvidacinė vertė – 480 000 Lt (139 017,61 Eur). Kredito gavėjui nevykdant kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ieškovas 2009 m. rugsėjo 11 d. pranešimu nutraukė sutartį ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Iš Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. gruodžio 30 d. nutarties matyti, kad ieškovui nutraukus kredito sutartį N. G. skola buvo 461 940,92 Lt (133 787,34 Eur) negrąžinto kredito, 61 663,86 Lt (17 859,09 Eur) nesumokėtų palūkanų, 40 844,44 Lt (11 829,37 Eur) nesumokėtų delspinigių. Priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto metu, neįvykus įkeisto turto varžytynėms, ieškovas antstolio 2011 m. liepos 7 d. turto perdavimo išieškotojui aktu už 21 000 Lt (6082,02 Eur) perėmė N. G. priklausantį žemės sklypą. Likusios N. G. skolos išieškojimo procesas pasibaigė antstoliui 2011 m. gruodžio 16 d. surašius išieškojimo negalimumo aktą.

Ieškovas prašė pripažinti atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro 2006 m. birželio 23 d. parengtą nekilnojamojo turto – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)– turto vertinimo ataskaitą neteisinga ir priteisti solidariai iš atsakovų UAB Audito ir turto vertinimo biuro ir AB „Lietuvos draudimas“ 461 940,92 Lt (133 787,34 Eur) nuostolių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė kad, pradėjus priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto, paaiškėjo, jog atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro 2006 m. birželio 23 d. turto vertinimo ataskaitoje nurodyta turto rinkos ar likvidacinė vertė neatitinka tikrovės. Pagal ieškovo Turto vertinimo skyriaus 2009 m. gruodžio 10 d. išvadą, sklypo rinkos vertė – 15 000 Lt (4344,30 Eur), likvidacinė vertė – 10 000 Lt (2896,20 Eur), t. y. keliasdešimt kartų mažesnė, nei buvo nurodyta vertintojo parengtoje turto vertinimo ataskaitoje. Ieškovas, remdamasis neteisinga turto vertinimo ataskaita, išmokėjo N. G. 470 000 Lt (136 121,41 Eur) paskolą, iš kurios negrąžinta 461 940,92 Lt (133 787,34 Eur). Šios sumos ieškovas negali atgauti iš skolininko N. G. dėl vertintojo (atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro) kaltės, nes paskolos išmokėjimo metu remiantis turto vertinimo ataskaita pakankama laikyta įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonė yra netinkama ir nepakankama dėl neteisingai nustatytos įkeisto turto vertės. Ieškovas išmokėtą ir neatgautą paskolos sumą vertina kaip tiesioginius nuostolius. Ieškovas su atsakovu UAB Audito ir turto vertinimo biuru 2004 m. spalio 5 d. sudarė sutartį dėl turto vertinimo, kurioje įtvirtinta, kad vertintojas visiškai atsako už turto rinkos bei likvidacinės vertės nustatymo tikslumą, teisingumą ir pagrįstumą, teisės aktų nustatyta tvarka įsipareigoja atlyginti bankui žalą, padarytą dėl netinkamai atlikto turto vertinimo. Atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro profesinę civilinę atsakomybę nuo 2005 m. rugsėjo 24 d. iki 2006 m. rugsėjo 23 d. buvo apdraudęs atsakovas AB „Lietuvos draudimas“, todėl, ieškovo nuomone, jų atsakomybė šiuo atveju yra solidari.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas ieškinį grindžia jo ir atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro 2004 m. spalio 5 d. sudaryta sutartimi Nr.774/2004 dėl turto vertinimo, kurios 2.1 punkte numatyta, kad ieškovas, pageidaudamas gauti turto rinkos ir (ar) likvidacinės vertės įvertinimą, gali kreiptis pats ar nusiųsti savo klientus pas šį vertintoją. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas UAB Audito ir turto vertinimo biuras, vertindamas ginčo turtą, veikė pagal su ieškovu sudarytą bendradarbiavimo sutartį, dėl to yra saistomas šios sutarties sąlygų ir jam kyla sutartinė atsakomybė. Aplinkybė, kad turto vertės nustatymo pažymos 3 punkte nurodyta, jog vertinimo atlikimo tikslas yra ne turto vertinimo ataskaitos parengimas ieškovui, o turto rinkos vertės (likvidacinės vertės) nustatymas, įkeičiant sklypą ieškovui už gautiną kreditą, teismo vertinimu, patvirtina, jog ginčo ataskaita parengta ne ieškovo užsakymu.

Teismas sprendė, kad ieškovo teiginys, jog atsakovas UAB Audito ir turto vertinimo biuras neįvykdė pareigos teisingai atlikti turto vertinimą (kurį ieškovas įrodinėjo jo Turto vertinimo skyriaus 2009 m. gruodžio 10 d. išvada ir aplinkybe, kad ginčo žemės sklypo varžytinės neįvyko, nes neatvyko nė vienas pirkėjas), nepagrįstas objektyviais ir neginčytinais įrodymais, t. y. pateikti įrodymai nepakankami, kad būtų galima konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus nustatant turto vertę. Teismo vertinimu, ieškovo Turto vertinimo skyriaus 2009 m. gruodžio 10 d. išvada nepaneigia atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro ataskaitos išvadų.

Nurodęs, kad ieškovas remiasi AB „Lietuvos draudimas“ žalos administravimo byloje esančia UAB „Impeksservis“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita, kurioje neužfiksuota sodybos pamatų liekanų, ir Neries regioninio parko direkcijos informacija, kurioje teigiama, kad šioje teritorijoje nebuvo sodybų, teismas laikė šiuos įrodymus nepaneigiančiais atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro ataskaitos išvadų pagrįstumo. Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvadoje užfiksuotus trūkumus teismas taip pat vertino kaip formalius, dėl kurių atsakovo ataskaita netampa neteisinga ar klaidinanti. Priežiūros institucijos nustatyti (formalūs) pažeidimai nepatvirtina ir nepaneigia, kad ataskaita turto vertės nustatymo aspektu yra neteisinga ar ydinga. Aplinkybė, kad į parduodamo turto (žemės sklypo) varžytynes neatvyko nė vienas pirkėjas, teismo nuomone, taip pat negali būti pagrindas išvadai, jog turto vertė nustatyta netinkamai.

Teismas pažymėjo, kad jau po ieškinio pateikimo 2011 m. liepos 7 d. turto perdavimo išieškotojui aktu ieškovas perėmė įkeistą žemės sklypą už 21 000 Lt (6082,02 Eur) ir taip sumažino N. G. skolą ieškovui, tačiau ieškinio sumos nesumažino. Teismo teigimu, pirmiausia būtina užbaigti pradėtą išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą tam, kad išaiškėtų, kuri skolos dalis liktų nepadengta ir kurią kitą skolininko turto dalį kreditorius galėtų reikalauti priteisti proporcingai likusiam nepadengtam kreditoriaus reikalavimui. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė ir paties žalos fakto bei jos dydžio.

Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai nesuponuoja neginčytinos išvados, jog kredito sutartis skolininko N. G. negali būti įvykdyta, kad yra išnaudotos visos negrąžinto kredito išieškojimo iš kredito gavėjo galimybės. Ieškovas nerealizavo visų galimybių išieškoti skolą iš skolininko turto, be to, nepagrįstai skolininko N. G. ir atsakovo (vertintojo) UAB Audito ir turto vertinimo biuro atsakomybę laiko solidaria.

Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad dėl jo patirtų nuostolių kaltas vertintojas (nes tarp atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro veiksmų (ginčo ataskaitos parengimo) ir ieškovui atsiradusių padarinių (nuostolių) yra priežastinis ryšys – esą atsakovo parengta neteisinga ataskaita lėmė sprendimą dėl paskolos trečiajam asmeniui N. G. suteikimo; šios ataskaitos pagrindu taikyta skolininko įsipareigojimų užtikrinimo priemonė (įkeistas hipoteka žemės sklypas) yra nepakankama, sprendė, kad priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ieškovas neįrodė. Teismas nurodė, kad iš nagrinėjamos bylos duomenų akivaizdu, jog ieškovo patirti nuostoliai dėl negrąžinamo kredito sąlygoti neteisėtų N. G. veiksmų, t. y. sutartinių įsipareigojimų nesilaikymo ir jų nevykdymo. Be to, nei kredito sutartyje, nei kituose ieškovo pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, kad kredito išdavimą N. G. ar kredito sumą nulėmė atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro atliktas turto vertinimas ir (ar) nustatyta turto vertė. Teismas pažymėjo, kad sprendimą suteikti kreditą priėmė ieškovas, įvertindamas ir tuo pačiu prisiimdamas jo komercinei veiklai būdingą galimą kredito negrąžinimo riziką. N. G. pateikė ieškovui UAB Audito ir turto vertinimo biuro atliktą turto vertinimo ataskaitą, kurią pagal Kreditavimo vadovo nuostatas ieškovas privalėjo patikrinti (Kreditavimo vadovas „Įkeičiamo turto vertinimas“ Nr.11.01.02/24.0), tačiau bylos duomenys patvirtinta, kad tai nebuvo padaryta.

Teismas pažymėjo, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, įskaitant dėl nukentėjusio asmens veiksmų, kurie vertinami kaip rizikos prisiėmimas (CK 6.259 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovas neatliko žemės sklypo vertinimo, nors tokią pareigą turėjo pagal Kreditavimo vadovo nuostatas, tokiu būdu prisiimdamas galimų nuostolių riziką. Be to, ieškovo nepakankamą rūpestingumą ir apdairumą, nepateisinamą riziką rodo ir tai, kad jis (bankas) N. G. (skolininkui) suteikė paskolą, kurios dydis yra apie 70 proc. įkeičiamo turto rinkos vertės, o ne likvidacinės vertės, kaip nustatyta kredito sutarties specialiosios dalies 13 punkte, t. y. suteikė daugiau paskolos, nei galėjo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. kovo 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą; priteisė iš ieškovo atsakovui 1500 Lt (434,43 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Nustačiusi, kad atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro sutartinę civilinę atsakomybę ieškovas kildina iš jo su šiuo atsakovu 2004 m. spalio 5 d. sudarytos sutarties (Nr. 774/2004) ir kad šalių nesutarimas kilo dėl to, ar ginčo ataskaita parengta pagal šią sutartį, teisėjų kolegija sutiko su ieškovo argumentais, kad šios sutarties nuostatų taikymas ginčo santykiams turi įtakos tik nustatant turto vertintojo atsakomybės rūšį – sutartinė ar deliktinė. Nurodžiusi, kad ieškovas akcentuoja 2004 m. spalio 5 d. sutarties 2.1 punktą (pagal kurį ieškovas, pageidaudamas gauti turto rinkos ar (ir) likvidacinės vertės įvertinimą, gali kreiptis pats ar nusiųsti savo klientus pas turto vertintoją – atsakovą UAB Audito ir turto vertinimo biurą, kad šis įvertintų turtą) ir 2.3 punktą (kuriame nustatyta, kad turto vertintojas, atlikęs turto vertinimą dėl įkeitimo pagal ieškovo pateiktas nuorodas (nuorodos išdėstytos šios sutarties priede Nr. 1), pateikia klientui arba ieškovui (priklausomai nuo to, kas užsakė vertinimą) turto vertinimo ataskaitą ir pažymą apie turto rinkos vertės nustatymą), teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovui UAB Audito ir turto vertinimo biurui nekyla sutartinė atsakomybė. Pirmiau nurodytos 2004 m. spalio 5 d. sutarties nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo daryti priešingas išvadas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats ieškovas netgi nepatvirtino aplinkybės, jog apskritai būtų siūlęs N. G. kreiptis į šį turto vertintoją dėl ieškovui įkeičiamo žemės sklypo vertės nustatymo. Taikyti deliktinę atsakomybę atsakovui UAB Audito ir turto vertinimo biurui galima tik nustačius visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas sąlygas. Atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro neteisėtus veiksmus, rengiant ginčo ataskaitą, ieškovas įrodinėjo į bylą pateiktais įrodymais (ieškovo Turto vertinimo skyriaus 2009 m. gruodžio 10 d. išvada, pagal kurią ginčo žemės sklypo rinkos vertė – 15 000 Lt (4344,30 Eur), o likvidacinė vertė – 10 000 Lt (2896,20 Eur); priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto proceso rezultatais; atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ užsakymu UAB „Impeksservis“ atlikto 2010 m. balandžio 16 d. ginčo turto rinkos vertės nustatymo pažyma, pagal kurią šio turto rinkos vertė – 43 000 Lt (12 453,66 Eur), likvidacinė vertė – 39 000 Lt (11 295,18 Eur); Neries regioninio parko direkcijos 2012 m. rugsėjo 14 d. raštu ir Elektrėnų savivaldybės 2012 m. spalio 19 d. raštu pateikta informacija dėl duomenų apie buvusias sodybas, statinius ar išduotus leidimus vykdyti statybos darbus ginčo žemės sklype neturėjimo; Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2012 m. rugpjūčio 21 d. išvada, kurioje konstatuoti ginčo ataskaitos rengimo pažeidimai; paties atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro direktoriaus A. C. teisme duotais paaiškinimais). Tačiau skundžiamo sprendimo turinys, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad visi šie įrodymai teismo išsamiai buvo ištirti ir motyvuotai atmesti, o pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad byloje surinktus įrodymus teismas vertino klaidingai, dažnai izoliuotai arba formaliai, ne visų surinktų įrodymų kontekste, nematė. Teisėjų kolegija pritarė, todėl nekartojo pirmosios instancijos teismo išsamių argumentų dėl minėtų įrodymų vertinimo, be to, pažymėjo, kad ieškovas iškraipo atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro direktoriaus A. C. pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus (kad jis, pirmą kartą lankydamasis ginčo žemės sklype, buvusios sodybos liekanų nematė, jas pamatė tik nuvykęs antrą kartą, po to, kai N. G. atstovė A. M. pateikė archyvinius dokumentus), nes iš tiesų A. C. nurodė, kad du kartus buvo nuvykęs apžiūrėti ginčo žemės sklypo ir dar iki A. M. jam pateikiant archyvinius dokumentus įsitikino, jog šiame žemės sklype yra sodybos pamatų liekanų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad aplinkybė dėl buvusios sodybos liekanų buvimo ginčo žemės sklype yra esminė sprendžiant šalių ginčą. Bylos medžiaga, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad aukšta žemės sklypo vertė ginčo ataskaitoje nustatyta ne dėl ieškovo nurodomų ginčo ataskaitos rengimo pažeidimų (konstatuotų Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2012 m. rugpjūčio 21 d. išvadoje), o atsakovui UAB Audito ir turto vertinimo biurui, vertinant nurodytą turtą, atsižvelgus į aplinkybę, kad sklype yra buvusios sodybos liekanų. Kiti užfiksuoti ginčo ataskaitos trūkumai, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, yra formalūs ir neturi reikšmingos įtakos atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro nustatytai šio žemės sklypo vertei. Aplinkybė dėl buvusios sodybos liekanų, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbi tuo, kad ją nustačius iš karto žymiai padidėja sklypo vertė, nes jame galima statyba pagal Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 8 punktą (redakcija, galiojusi ginčo ataskaitos rengimo metu). Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovo turto vertintojams bei UAB „Impeksservis“ vertinant ginčo žemės sklypą, į šią aplinkybę neatsižvelgta, nes šių turto vertintojų ji nenustatyta, ir pažymėjo, kad atsakovo ginčo ataskaita parengta anksčiau nei kitų turto vertintojų, todėl negalima daryti neginčytinos išvados, jog ginčo žemės sklype buvusios sodybos liekanų (kuriomis galėjo būti pripažįstamos ne tik pamatų, tačiau ir sodo liekanos) ginčo ataskaitos parengimo metu nebuvo, nes per šį laikotarpį buvusios sodybos liekanos galėjo būti sunaikintos ar išnykti dėl natūralių priežasčių (pvz., sodo liekanos). Be to, turto vertintojai skirtingai vertino ginčo žemės sklype rastus objektus (stulpelius) (UAB „Impeksservis“ juos priskyrė prie upelio apsaugos zoną žyminčių objektų, nors kategoriškos išvados dėl to negalėjo padaryti; ieškovo turto vertintojai į juos neatkreipė dėmesio ir neužfiksavo). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas neprašė teismo skirti ekspertizę šiuo klausimu.

Ieškovas priežastinį ryšį tarp atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro veiksmų (ginčo ataskaitos parengimo) ir ieškovo nuostolių įrodinėjo aplinkybe, kad atsakovo parengta neteisinga ataskaita buvo esminis pagrindas suteikti N. G. kreditą, o šios ataskaitos pagrindu taikyta kredito gavėjo įsipareigojimų užtikrinimo priemonė (ginčo žemės sklypo hipoteka) yra nepakankama. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro veiksmų ir atsiradusios žalos, sprendė, kad ieškovo nuostoliai dėl negrąžinto kredito, visų pirma, nulemti neteisėtų kredito gavėjo N. G. veiksmų. Sprendimą suteikti N. G. kreditą priėmė pats ieškovas. Teisėjų kolegijos manymu, aplinkybė, kad kredito gavėjas savo įsipareigojimų tinkamą vykdymą galėjo užtikrinti ginčo žemės sklypo hipoteka, nėra vienintelė, dėl kurios ieškovas priėmė tokį sprendimą. Būdamas kredito įstaiga, ieškovas įvertino (turėjo įvertinti) daugelį kitų aplinkybių, tarp jų – kredito gavėjo finansines galimybes grąžinti tokio dydžio kreditą. Teisėjų kolegija nurodė, kad net darant prielaidą, jog tarp ieškovui atsiradusių nuostolių ir atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro parengtos ginčo ataskaitos yra priežastinis ryšys, jis laikytinas pernelyg tolimu, t. y. nenulėmusiu ieškovo nuostolių atsiradimo.

Teisėjų kolegija sutiko su ieškovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė paties žalos fakto ir jos dydžio. Priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procesas yra pasibaigęs, ieškovui už 21 000 Lt (6082,02 Eur) perėmus iš varžytynių neparduotą įkeistą ginčo turtą, o likusios skolos išieškojimo procesas pasibaigė priėmus išieškojimo negalimumo aktą, nes N. G. neturi turto. Tačiau vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų (žalos) konstatavimas nesudaro pagrindo taikyti civilinę atsakomybę, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo pareikšti reikalavimai šioje byloje negalėjo būti patenkinti.

Su pirmosios instancijos teismo banko veiksmų vertinimu (kredito N. G. suteikimu, ieškovui pačiam buvus nepakankamai rūpestingam ir apdairiam bei prisiėmus nepateisinamą riziką), teisėjų kolegija sutiko, nurodė, kad teismo motyvus patvirtina atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai (kad pagal ieškovo kreditų suteikimo taisykles jis, suteikdamas 470 000 Lt (136 121,41 Eur) kreditą, turėjo pareigą patikrinti jam pateiktą kito turto vertintojo parengtą turto vertinimo ataskaitą).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 6 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus patenkinti visiškai; priteisti ieškovui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Dėl teisės pažeidimo kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Remiantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 13 straipsniu, darytina išvada, kad vien atlikto turto vertinimo teisingumo (neteisingumo) faktas sudaro pagrindą spręsti turto vertintojo civilinės atsakomybės klausimą. Atsakovai privalo atsakyti nepriklausomai nuo atsakomybės rūšies kvalifikavimo, tačiau (kilus šalių ginčui dėl to) ieškovas įrodinėjo ginčo turto vertinimo ataskaitos neteisingumo faktą ir aplinkybę, kad šios ataskaitos klaidingumą lėmė ją rengusio turto vertintojo neteisėti ir kalti (tyčiniai ar neatsargūs ir aplaidūs) veiksmai. Bankas ginčo ataskaitos išvadų neteisingumą įrodinėjo kompleksu į bylą pateiktų įrodymų. Duomenų apie turto vertę teisingumas tiesiogiai susijęs su sodybos liekanų buvimo vertintame žemės sklype faktu. Vertintas žemės sklypas buvo ir yra Neries regioninio parko teritorijoje, todėl bet kokių statinių statyba jame yra galima tik nustačius šį faktą. Vertintojo išvada apie turto vertę buvo padaryta būtent konstatavus sodybos liekanų buvimo vertintame žemės sklype aplinkybę, kurią, ieškovo manymu, jis paneigė į bylą pateiktais įrodymais. Ginčo ataskaita parengta iš esmės nesilaikant vertinimo teisingumą lemiančių reikalavimų vertintojo veiklai (pasirinkti ne tie lyginimo objektai, netaikyti (ar netinkamai ir nemotyvuotai taikyti) vertės koeficientai, tinkamai neapžiūrėtas vertinamas objektas) ir tai tiesiogiai paveikė išvadas dėl turto vertės. Kompetentingos institucijos (Turto vertinimo priežiūros tarnybos) nustatyti pažeidimai yra tiesiogiai susiję su turto vertintojo pareiga teisės aktuose nustatytais būdais ir tvarka pagrįsti savo teikiamas išvadas apie vertinamo turto vertę ir CPK nustatyta aplinkybių, kuriomis remiasi šalis, įrodinėjimo pareiga. Esant šalių ginčui dėl sodybos liekanų buvimo vertinamame žemės sklype fakto, atsakovui UAB Audito ir turto vertinimo biurui juo grindžiant savo poziciją, pareiga įrodyti šią aplinkybę tenka būtent jam. Be to, atsakovas – ginčijamą ataskaitą parengęs turto vertintojas – turėjo pareigą objektyviai užfiksuoti duomenis, leidusius jam daryti išvadą apie veiksnius (sodybos liekanas), lėmusius didesnę vertinto žemės sklypo vertę. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad ginčo turto vertinimo ataskaitoje nurodyti išsamūs duomenys, pridėti rašytiniai įrodymai (archyviniai duomenys) apie vertinamame žemės sklype buvusią sodybą, nuotraukose užfiksuoti sodybos statinių pamatų fragmentai, neatitinka tikrovės, nes ginčo ataskaitoje nėra duomenų apie tariamai išlikusių pamatų buvimo vietą, jų charakteristikas, matmenis, prie ataskaitos pridėtose nuotraukose neaiškios vertinamo sklypo ribos, fotografavimo vieta, kryptis, kampas, o pridėti archyviniai dokumentai niekaip nesusieti su vertinamu žemės sklypu. Tik Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvadoje nurodytų reikalavimų laikymasis galėjo užtikrinti konkrečių ir tinkamos formos duomenų apie vertinamo objekto apžiūrą pateikimą. Nesant tokių dokumentų, ginčo atskaitos teiginiai vertintini kaip netinkamos formos ir neturintys įrodomosios galios. Pažymėtina, kad viso bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovai ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys motyvuotai nepaaiškino, kaip konkrečiai prie ginčo ataskaitos pridėtus archyvo dokumentus galima susieti su ginčo turtu. Atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro direktoriaus A. C. (2012 m. gruodžio 6 d. teismo posėdyje) žodžiu duoti paaiškinimai paneigia pirmosios instancijos teismo teiginius apie tariamai išsamius, detalius ir pagrįstus duomenis apie vertinamo objekto apžiūrą ir jame buvusias sodybos liekanas. Vien jau tikslių vertinamo žemės sklypo ribų nenustatymas galėjo lemti vertintojo klaidą dėl žemės sklype esančių ar nesančių objektų. Nesuprantama, kodėl vertintojo minimi stulpeliai, remiantis jokio ryšio su vertinamu žemės sklypu neturinčiais „archyviniais dokumentais“, apibūdinami kaip pamatų liekanos.

CPK nustatyta tvarka teismų turėjo būti ištirta, ar rengiant ginčo ataskaitą vertintame žemės sklype buvo sodybos liekanų, t. y. ar vertintojas turėjo teisėtą ir pakankamą pagrindą tokias aplinkybes konstatuoti; šią aplinkybę turėjo įrodyti ją esant teigianti šalis (tai, kad ataskaita parengta keleri metai iki ieškinio pateikimo teismui dienos, nepaneigia vertintojo pareigos įtikinimai pagrįsti ir įrodyti sodybos liekanų faktą, nes tokia jo pareiga nustatyta CPK ir turto vertinimo procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose); teismai netinkamai nustatė šių aplinkybių įrodinėjimo pareigą ir tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą šioje byloje. Teismai rėmėsi išimtinai atsakovų (jų atstovų) paaiškinimais, tokiu būdu iš esmės pažeidė taisyklę, pagal kurią paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jei juos duodantis subjektas yra pakankamai objektyvus dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (o A. C. ir AB „Lietuvos draudimo“ atstovė tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi). Teismai nepagrįstai ignoravo A. C. paaiškinimus, kad, atlikdamas vertinamo objekto apžiūrą, jis jokiais prietaisais sklypo riboms nustatyti nesinaudojo, jokių archyvinių dokumentų sąsajų su vertinamu žemės sklypu nurodyti nesugebėjo.

Dėl priežastinio ryšio. Teismų išvados, kad priežastinis ryšys tarp ieškovo prašomos priteisti žalos ir ginčijamos turto vertinimo ataskaitos išvados (pažeidimų) yra per daug tolimas; žala (paskolos neatgavimas) yra tiesiogiai nulemta N. G. neteisėtų veiksmų, padarytos iš esmės netinkamai kvalifikavus tarp šalių susiklosčiusius santykius, vertintojo parengtos turto vertinimo ataskaitos tikslus bei paskirtį ir paties vertinamo turto (žemės sklypo), kaip įkeitimo objekto, paskirtį. Ieškovas aiškiai nurodė ir pagrindė poziciją, kad kredito gavėjo N. G. įkeičiamas žemės sklypas yra prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonė, kurios paskirtis – užtikrinti prievolės įvykdymą (paskolos grąžinimą) tuo atveju, jeigu prievolė negalės būti įvykdyta iš pirminio šaltinio (kredito gavėjo pajamų). Įkeičiamo turto rinkos vertė yra esminė hipotekos, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, charakteristika, nurodanti, kokia apimtimi prievolė galės būti įvykdyta, panaudojant užtikrinimo priemones. Kredito gavėjui tik po ginčo ataskaitos pateikimo buvo išmokėta 470 000 Lt (136 121,41 Eur) paskola, neviršijanti 70 proc. įkeisto turto rinkos vertės (676 000 Lt arba (195 783,13 Eur). Taigi ginčo turto vertinimo ataskaitoje nurodyta vertinamo įkeičiamo turto rinkos vertė buvo esminė paskolos sumos sąlyga. 2006 m. birželio 23 d. turto vertės nustatymo pažymos 3 punkte ir turto vertinimo ataskaitos 1.2 punkte nurodyta, kad vertinimo tikslas yra turto rinkos vertės (likvidacinės vertės) nustatymas, įkeičiant sklypą AB DnB NORD bankui už gautiną kreditą. Vertintojui rengiant ginčo ataskaitą ir teikiant savo kaip kompetentingo asmens išvadą dėl įkeičiamo turto vertės, buvo žinomas ir suprantamas ataskaitos parengimo tikslas ir jos sukeliami padariniai – prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės įsigaliojimas ir paskolos sumos išmokėjimas.

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad turtą vertinanti įmonė atsako už atlikto turto vertinimo teisingumą. Remiantis teismų pozicija priežastinio ryšio klausimu, visiškai neaišku, už ką ir kokia apimtimi atsako turto vertintojas, kai turtas vertinamas siekiant jį įkeisti (toks tikslas nurodytas ir ginčo ataskaitoje). Akivaizdu, kad tokiu vertinimo atveju niekam kitam, išskyrus hipotekos ar įkeitimo kreditorių, jokia reali žala dėl netinkamai nustatytos turto vertės negali būti padaryta, o hipotekos ar įkeitimo kreditorius žalą patiria tuo atveju, jei skolininkas neįvykdo prievolės, t. y. visada tokiais atvejais žala kreditoriui bus padaryta ne tik neteisėtais turto vertintojo, bet ir neteisėtais skolininko veiksmais. Be to, kai turtas vertinamas siekiant jį įkeisti, tiesioginis vertinimo ataskaitos adresatas yra hipotekos ar įkeitimo kreditorius, būtent jam yra pateikiama informacija apie skolininko įkeičiamo turto vertę. Teismų išvados šioje byloje apskritai paneigia bet kokią turto vertintojo atsakomybę už savo išvadų teisingumą, nors tokia atsakomybė nustatyta įstatyme. Bankas, būdamas finansinės veiklos ir kreditavimo rinkos dalyvis, pasitelkė kitos (turto rinkos vertės nustatymo) srities profesionalą – atestuotą ir kvalifikuotą turto vertintoją – įkeičiamo turto vertei, kartu ir prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės apimčiai nustatyti. Negalima teigti, kad bankas, suteikdamas paskolą, prisiima (turto vertintojo ir jo civilinės atsakomybės draudiko) riziką už teisingą įkeičiamo turto rinkos vertės nustatymą. Teismai nepagrįstai nurodo, kad civilinės atsakomybės taikymas vertintojui reiškia pagrindinio skolininko prievolės perkėlimą jam ir skolininko atleidimą nuo prievolės. CK įtvirtinti tiek prievolės įvykdymo už trečiąjį asmenį, tiek nepagrįsto praturtėjimo institutai sudaro galimybę vertintojui atgauti už skolininką sumokėtas sumas.

Dėl 2004 m. spalio 5 d. sutarties įtakos vertintojo atsakomybei. Pirmosios instancijos teismas, nurodė, kad nors ieškovas savo ieškinio reikalavimus grindžia banko ir atsakovo UAB Audito ir turto vertinimo biuro 2004 m. spalio 5 d. sudaryta sutartimi (Nr. 774/2004), 2006 m. birželio 23 d. turto vertinimo ataskaita parengta ne pagal šią sutartį. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad šios sutarties taikymo klausimas gali būti svarbus tik vertintojo atsakomybės rūšiai nustatyti, tačiau negali būti ieškinio atmetimo pagrindas. Kadangi sutartinės atsakomybės taikymas lemtų atsakomybės vertintojui taikymą be kaltės (vien neteisingos turto vertinimo ataskaitos fakto pagrindu), ieškovas pasisako dėl šios sutarties galiojimo ginčo santykiams. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad: 2004 m. spalio 5 d. sutartis galiojo ginčo šalims ginčijamos turto vertinimo ataskaitos rengimo ir pateikimo bankui metu; šioje sutartyje nustatyti reikalavimai šalims, rengiant ir teikiant bankui turto vertinimo ataskaitas; ginčijamos turto vertės nustatymo pažymos 3 punkte ir turto vertinimo ataskaitos 1.2 punkte nurodyta, kad vertinimo tikslas yra turto rinkos vertės (likvidacinės vertės) nustatymas, įkeičiant sklypą AB DnB NORD bankui už gautiną kreditą. Taigi vertintojas, parengdamas ginčijamą turto vertinimo ataskaitą, žinojo ir suvokė, kad ataskaita yra skirta bankui, ir kad jį ir banką 2004 m. spalio 5 d. sutarties pagrindu sieja sutartiniai bendradarbiavimo santykiai. Taikant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nesuvokiama situacija, kad profesionalus ir sąžiningas savo srities specialistas (vertintojas) galėtų parengti dvi skirtingo turinio (su skirtingomis išvadomis) turto vertės nustatymo ataskaitas dėl to paties vertinimo objekto ir tuo pačiu tikslu (įkeitimo AB DNB bankui), priklausomai nuo to, ar tokią išvadą rengtų pagal 2004 m. spalio 5 d. sutartį, ar kitais pagrindais. Šalių bendradarbiavimo, vykdant sutartį, principas reikalauja, kad vertintojas, adresuodamas savo parengtą ataskaitą kontrahentui, bent jau informuotų jį, jog ataskaita parengta ne pagal tarp šalių sudarytą sutartį, o kitais pagrindais (jei tokie apskritai yra įmanomi).

Dėl banko (nukentėjusio asmens) veiksmų įtakos atleidžiant nuo atsakomybės. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad bankas neatliko žemės sklypo vertinimo, nors tokią pareigą turėjo pagal Kreditavimo vadovo nuostatas, nemotyvuotas. Nors ši išvada skųsta apeliacine tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šį klausimą, apsiribojo teiginiu, jog visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais (kurių iš esmės nėra), todėl jų nekartoja. Kreditavimo vadovo 1.5.2 punkte nustatyta galimybė, ne prievolė, banko Turto vertinimo skyriaus ekspertams vertinti įkeičiamą turtą, kai kreditas yra didesnis už 300 000 Lt (86 886,01 Eur), ir Turto vertinimo skyriaus ekspertų kompetencija atskirta nuo kitų banko darbuotojų kompetencijos (1.5.1 punktas). Kreditavimo vadovo 3, 4, 6, 7 skyriuose reglamentuojami ir detalizuojami atskiri turto vertinimo atvejai pagal vertinančius subjektus. Turto vertinimo skyriaus ekspertai gali turtą vertinti savarankiškai, kai kiti subjektai tokio vertinimo neatlieka (3.1 punktas), arba vykdyti nepriklausomų turto vertintojų kontrolę (7 skyrius), kai vertinimą atlieka nepriklausomas turto vertintojas (6 skyrius), o Turto vertinimo skyrius patikrina jo ataskaitą. Kreditavimo vadovo nuostatų sistema patvirtina, kad esant nepriklausomų turto vertintojų parengtam vertinimui, Turto vertinimo skyrius atlieka patikrinimą tik tuo atveju, kai numatomo suteikti kredito dydis siekia 1 mln. Lt (289 620,02 Eur) ir daugiau.

Trečiasis asmuo N. G. ir išvadą byloje teikianti institucija – Turto vertinimo priežiūros tarnyba – pateikė pareiškimus, kuriais prisideda prie ieškovo kasacinio skundo.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Jis nurodo nesutikimo su ieškovo kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės sutampa su bylą nagrinėjusių teismų motyvais. Taip pat atsakovas nurodo, kad: teismai nustatė, jog ginčo ataskaitos duomenų nepaneigia nei kompetentingų institucijų išduotos pažymos (konstatavimas, kad nėra duomenų apie buvusią sodybą), nei į bylą pateiktos kitos vertinimo ataskaitos. Priešingai, įrodymų visuma leidžia pagrįstai teigti, kad ši ataskaita sudaryta tinkamai ir joje užfiksuoti duomenys iš tiesų egzistavo jos sudarymo metu (2006 m. birželio 23 d.). Pažymėtina, kad 2013 m. vasario 26 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas tenkino A. C. ieškinio reikalavimą ir panaikino Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą, tai įrodo, kad ataskaita nenuginčyta ir turto vertintojo neteisėti veiksmai surašant šį dokumentą nenustatyti. Byloje pateikti vertinimai (UAB „Impeksservis“ vertinimas ir ginčo ataskaita) iš esmės skiriasi, nes juose tie patys objektai buvo įvertinti skirtingu laiku, turint skirtingas pirmines vertinimo prielaidas (informaciją apie vietovėje buvusią sodybą). Privataus asmens (N. G.) siekis išsiaiškinti, kiek vertas konkretus turtas, gali būti sietinas tik su jo derybinės pozicijos stiprinimu prieš kredito sutarties sudarymą, tokiu būdu siekiant išsiaiškinti, ar asmuo galėtų gauti paskolą, kokio dydžio, ar turto užtektų paskolai užtikrinti. Nė vienam iš profesine veikla užsiimančių subjektų netenka atsakomybė už kliento atliktus veiksmus, prisiimtas prievoles, remiantis profesines paslaugas teikiančio subjekto pateikta informacija. Bankas, siekdamas išvengti galimos rizikos, prieš sudarydamas sandorį turi atlikti teisinę ir ekonominę situacijos analizę ir įvertinti kredito gavėjo ir (ar) trečiųjų asmenų pateiktus dokumentus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl žemės sklypo vertės nustatymo

Pagrindinis klausimas nagrinėjamoje byloje – ar teisingai ir pagrįstai atsakovas UAB Audito ir turto vertinimo biuras nustatė ginčo žemės sklypo rinkos vertę ir likvidacinę vertę. Kasatorius nurodo, kad atsakovo nustatyta ginčo žemės sklypo vertė keliasdešimt kartų viršija realią vertę ir tai, kasatoriaus teigimu, patvirtinta jo tarnybos atlikto turto vertinimo aktu bei kito atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atlikto nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo aktu. Kasatorius nurodo, kad teismai CPK nustatyta tvarka turėjo neginčijamai nustatyti, ar rengiant ginčo ataskaitą vertinamame žemės sklype buvo sodybos liekanų, t. y. ar vertintojas turėjo teisėtą ir pakankamą pagrindą tokias aplinkybes konstatuoti. Nuo to, kaip bus išspręstas šis klausimas, priklauso visų kitų kasaciniame skunde keliamų klausimų tinkamas išsprendimas.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais. Atsakovas UAB Audito ir turto vertinimo biuras ginčo turto vertinimo ataskaitos aprašomojoje dalyje – Specialiose naudojimo sąlygose – nurodė, kad vertinamas sklypas yra vandens telkinių pakrantės apsaugos juostoje, vandens telkinių apsaugos zonoje, hidrografiniame draustinyje. Vėliau nurodoma, kad vertinamas žemės sklypas yra regioniniame parke, čia esantys žemės sklypai, sodybos turi didelę paklausą tarp pirkėjų, nes labai patogus susisiekimas ir gražus gamtovaizdis. Taip pat nurodyta, kad sodyba nugriauta 1967 metais, vertinamame sklype išlikę tvarto ir pirties pamatai, o namo pamatai – kitame žemės sklype. Ieškovo Turto vertinimo skyriaus parengtoje turto (ginčo žemės sklypo) vertinimo ataskaitoje nurodoma, kad minėtas žemės sklypas pagal specialiąsias naudojimo sąlygas (remiantis 2009 metų Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu) patenka į nacionalinių ir regioninių parkų bei hidrografinių draustinių teritorijas, o tai reiškia, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose. Ieškovo tarnybų atlikto vertinimo dokumentuose nurodoma, kad žemės sklype jokių statinių neregistruota ir tai neabejotinai daro neigiamą įtaką žemės sklypo vertei. Turto vertinimo skyrius padarė išvadą, kad tuo atveju, jeigu minėtame žemės sklype statyba negalima, žemės sklypo rinkos vertė – 15 000 Lt (4344,30 Eur), o likvidacinė vertė – 10 000 Lt (2896,20 Eur). Taigi ieškovo atliktas turto vertinimas yra pagrįstas aplinkybe, kad ginčo sklype statyba negalima, nes vertintojui pateikti archyvo duomenys, kuriuose pažymima, kad iki 1967 m. šioje vietoje buvusios gyvenamosios sodybos su pagalbiniais pastatais faktas neleidžia teigti, kad minėti statiniai stovėjo N. G. priklausančiame (ginčo) žemės sklype. Nekilnojamojo turto rinkos vertė buvo nustatinėjama ir pagal atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ užsakymą, kurį atliko UAB „Impeksservis“. Vertinimo akte nurodoma, kad pagal Elektrėnų savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius žemės sklypas priklauso Neries regioniniam parkui, taip pat yra vandens telkinių apsaugos zonoje ir priklauso hidrografiniam draustiniui. Vertinimo akte nurodoma, kad, atsižvelgiant į tai, jog vertintojai neturėjo duomenų apie buvusius pastatus, žemės ūkio paskirties ginčo sklypo rinkos vertė 2006 m. birželio 23 d. buvo 43 000 Lt (12 453,66 Eur), o likvidacinė vertė – 39 000 Lt (11 295,18 Eur). Taigi ir pastarasis vertinimas atliktas vadovaujantis aplinkybe, kad vertinamame žemės sklype pastatų ar jų pamatų nėra. Iš byloje esančių turto vertinimo ataskaitų matyti, kad visais atvejais turto vertintojai konstatavo, jog ginčo žemės sklypas yra hidrografinio draustinio teritorijoje. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 8 dalį draustiniai – tai saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu ir pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. Šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos. Hidrografinio draustinio paskirtis – išsaugoti tipiškus bei unikalius hidrografinio tinklo elementų (upių, ežerų, tvenkinių) pavyzdžius. Hidrografiniai draustiniai priskiriami gamtiniams draustiniams (Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnyje nustatytas veiklos draustiniuose reglamentavimas. Šio straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad gamtiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Kaip matyti iš šios teisės normos, įstatyme nustatyti griežti reikalavimai, ribojantys naujas statybas draustinių teritorijose, siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šių vertybių gynimas ir saugojimas yra viešasis interesas ir teismo vaidmuo šios kategorijos bylose turi būti aktyvus, nežiūrint į tai, kad ginčas iš esmės vyksta tarp privačių subjektų. Šioje byloje teismai neįvertino aplinkybės, kad šalių ginčas kilo dėl to, buvo ar nebuvo ginčo sklype sodybos liekanų, t. y. dėl juridinio fakto egzistavimo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nepakankamai atidžiai vertino atsakovų pateiktus įrodymus. Ieškovo Turto vertinimo skyriaus pažymoje nurodyta, kad, remiantis archyvo duomenimis, iki 1967 m. (duomenys neskelbtini) kaime buvo gyvenamoji sodyba su pagalbiniais pastatais, tačiau šie archyvo duomenys neleidžia teigti, kad minėti pastatai ir statiniai stovėjo būtent ginčo sklype. Tačiau šis ieškovo argumentas buvo atmestas, nors kasacinis teismas, formuodamas praktiką juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylose, yra pažymėjęs, kad, teismams sprendžiant klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo vietos fakto nustatymo, yra privalu užtikrinti, kad be pakankamo pagrindo nebūtų didinamas draustinio teritorijos užstatymas, vietoje vienos sodybos nebūtų atkuriamos kelios (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir R. S. pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-514/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-514/2013">3K-3-514/2013</a>). Buvusios sodybos faktas teismo gali būti nustatytas tik tuo atveju, kai įrodoma, kad ginčo sklype buvo gyvenamasis namas. Vien ūkinių pastatų, be gyvenamojo namo, buvimas negali būti pagrindu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ginčo sklype buvo sodyba (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-419/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-419/2008">3K-3-419/2008</a>). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors formaliai (CPK reglamentuojama tvarka) nagrinėjamu atveju juridinę reikšmę turintis faktas nebuvo nustatinėjamas, tačiau iš pirmiau pateiktos kasacinio teismo praktikos matyti, kad draustinių teritorijose esantiems žemės sklypams ir veiklai juose keliami specifiniai, sugriežtinti ir ypatingo atidumo reikalavimai. Tai pasakytina ir apie šiose teritorijose esančių žemės sklypų vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad turtą vertinanti įmonė ir vertintojas savo veikloje privalo vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą. Teismai vadovavosi atsakovo turto vertintojo išreikšta nuomone (nors turto vertintojams nesuteikta teisės nustatinėti juridinę reikšmę turinčių faktų) dėl sodybos liekanų ginčo sklype egzistavimo, tačiau iš esmės nevertino atsakovo (turto vertintojo) veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo Saugomų teritorijų įstatymo, reglamentuojančio draustinių statusą, reikalavimų kontekste, o tai svarbu nustatant atsakovo kaltę.

Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie yra išvestiniai ir priklauso nuo aptarto klausimo išsprendimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 2 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Gediminas Sagatys

Janina Stripeikienė