A. G. pagal BK 149 str., 150 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-395/2013

Teisminio proceso Nr. 1-22-1-01143-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.7.1.1;

1.2.7.2.1;

2.1.4.4.2.;

2.1.16.1.2.2

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir septyniems mėnesiams, 150 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams ir septyniems mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją pataisos namuose (bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos). Į bausmės laiką įskaitytas laikinas sulaikymas ir suėmimas nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. spalio 11 d.

Iš nuteistojo A. G. nukentėjusiajai I. G. priteista 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; valstybės naudai priteista 1367,01 Lt valstybės išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Nuteistojo A. G. turtui – automobiliui,,Convoy TD LWB“ (duomenys neskelbtini) – pritaikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas iki bus atlyginta teismo priteista neturtinė žala nukentėjusiajai I. G.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartis, kuria nuteistojo A. G. ir nukentėjusiosios I. G. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

A. G. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. lapkričio 4 d., apie 18.00 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, Kaišiadorių r. sav., automobilyje,,Convoy TD LWB“ (duomenys neskelbtini) grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios I. G. būkle – visiško aklumo negalia ir taip atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, privertė I. G. nusirengti ir prieš jos valią su ja lytiškai santykiavo, taip pat tenkino lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu: ją lietė, bučiavo, glamonėjo krūtis, liepė nukentėjusiajai masažuoti jo lytinį organą rankomis ir oraliniu būdu, po to vėl lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagal BPK 226 straipsnio 3 dalyje nustatytas teismingumo taisykles; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl BPK 127 straipsnio 6 dalies, 130 straipsnio 1 dalies, 181 straipsnio 3 dalies, 237 straipsnio 2 dalies, 293 straipsnio 5 dalies, 323 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai tuo pagrindu, kad pagal BPK nuostatas leidžiamas teisminis bylos (skundų, prašymų) nagrinėjimas nepristačius suimto asmens į teismą, taip ribojant jo galimybes gintis pačiam. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad, realizuojant teisę turėti gynėją, yra ribojamos suimto asmens teisės susipažinti su bylos medžiaga, daryti kopijas (išrašus) ir kt. Kasatoriaus teigimu, Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime yra pasisakęs, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitos teisės. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, BPK 52 straipsnio 2 dalį, 51 straipsnio 1, 2 dalis teisė turėti gynėją iš esmės gali būti įgyvendinta ir priverstinai, todėl asmuo tokiu atveju praranda teisę ir galimybę gintis pats, nes BPK 130 straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia jo skundus nagrinėti nepristačius įtariamojo į teismo posėdį. BPK 181 straipsnio 3 dalies nuostatos atima iš įtariamojo teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, o norėdamas susipažinti pats turi atsisakyti teisės į gynėją, analogiškai pagal BPK 237 straipsnio 2 dalį, 293 straipsnio 5 dalį taip pat ribojamos ir kaltinamojo teisės.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai baudžiamojo įstatymo normas aiškino plečiamai, kriminalizavo pačius lytinius santykius, nenagrinėdami BK 149, 150 straipsniuose apibrėžtų nusikaltimų sudėčių būtinojo požymio – realaus grasinimo nedelsiant panaudoti fizinį smurtą ar pasinaudojimo tokia nukentėjusiojo būkle, kai šis nesuprato su juo atliekamų veiksmų esmės, arba negalėjo fiziškai pasipriešinti. Teismai pernelyg sureikšmino nukentėjusiosios I. G. neįgalumą – neregystę ir neteisingai nustatė, kad jis pasinaudojo bejėgiška nukentėjusiosios I. G. būkle. Pati nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog nemano, kad A. G. pasinaudojo jos bejėgiška būkle, kad ji apskritai nėra bejėgiškos būklės. Kasatoriaus nuomone, tai pagrindžia ir faktai, kad I. G. gyvena savarankiškai (ne su savo motina), mieste ji dažniausiai nesinaudoja neregio lazdele, nes vaikšto „iš atminties“, į Vilnių pakeleivingu transportu taip pat važiavo be neregio lazdelės, tokiu būdu ji keliauja dažnai, yra pilnametė, vidurinio išsilavinimo, mokėsi ne specialioje, o bendrojo lavinimo mokykloje, nėra protiškai atsilikusi, todėl galėjo suvokti su ja atliekamų veiksmų esmę. Be to, į klausimą, ar galėjo fiziškai pasipriešinti A. G., nukentėjusioji taip pat nurodė, kad: „Jums tikrai sugebėčiau duoti antausį“. Kasatoriaus teigimu, fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimas jam nebuvo inkriminuotas, I. G. rūbus (ir apatines kelnaites) nusirengė pati bei teismo posėdžio metu nurodė, kad kasatorius jai buvo švelnus, ji negalėjo nurodyti jokių grasinimų, kuriuos būtų galima kvalifikuoti pagal BK 149, 150 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėtis, o abstrakčios frazės „bus blogai“, arba ikiteisminio tyrimo tyrėjų nurodyta aplinkybė: „panaudojo psichologinį smurtą“, apskritai nepatenka į BK 149, 150 straipsniuose įtvirtintas nusikalstamų veikų sudėtis. Todėl, kasatoriaus nuomone, jis buvo nuteistas nesant jo veiksmuose nusikalstamų veikų sudėčių būtinųjų elementų.

Kasatoriaus manymu, jis buvo sulaikytas suklastojus laikinojo sulaikymo protokolą. BPK 140 straipsnio 2 dalis – laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikaltimo vietoje, taikomas tik tada, jei yra visos trys šiame straipsnyje nurodytos sąlygos. Tokiu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti tinkamą Konstitucijos 20 straipsnio nuostatų įgyvendinimą. 2011 m. lapkričio 15 d. nutarime laikinai sulaikyti kasatorių jokių išimtinių šio atvejo sąlygų nenurodyta, nurodytos tik įstatyme numatytos tezės, jų nepagrindžiant, remiantis absurdiškomis aplinkybėmis, kad, pavyzdžiui, kasatorius yra nevedęs ir pan. Tačiau esminiu Konstitucijos 20 straipsnio pažeidimu kasatorius mano esant tai, kad nurodytas dokumentas buvo atspausdintas ne anksčiau kaip 2011 m. lapkričio 15 d. 11.15 val., kai A. G. buvo su juo pasirašytinai supažindintas, o faktiškai jis buvo sulaikytas 2011 m. lapkričio 15 d., 10.55 val. Todėl, anot kasatoriaus, laikino sulaikymo protokole nurodomas nepagrįstas teiginys, kad sulaikymo pagrindu buvo priimtas nutarimas sulaikyti asmenį, nors šis nutarimas, kaip matyti iš faktinės situacijos, buvo priimtas jau po faktinio A. G. sulaikymo.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartyje netinkamai taikė BPK 100 straipsnio 5 dalį (kad sulaikymo, suėmimo terminai skaičiuojami nuo faktinio šių priemonių taikymo momento, pasibaigus terminams asmuo turi būti nedelsiant paleistas), BPK 140 straipsnio 9 dalies nuostatas (kad laikinojo sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo laiką). 2011 m. lapkričio 15 d. A. G. laikinojo sulaikymo protokole nurodyta, kad faktinis jo sulaikymas buvo 10.55 val., todėl 2011 m. lapkričio 16 d., ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi paskirtas trijų mėnesių suėmimo terminas pasibaigė 2012 m. vasario 15 d. 10.55 val. Pasibaigus šiam terminui kasatorius nebuvęs paleistas, o 2012 m. vasario 15 d. 11.05 val. buvo paskelbta teismo nutartis pratęsti suėmimą, t. y. nutartis priimta ir paskelbta jau pasibaigus suėmimo terminui. Be to, nutartyje, pažeidžiant BPK nuostatas, netinkamai suformuluotas sprendimas pratęsti suėmimą nuo 2012 m. vasario 16 d., o ne nuo vasario 15 d. Tai, anot kasatoriaus, aiškiai parodo jam taikyto suėmimo neteisėtumą. Kasatorius pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas dukart ignoravo jo prašymus, pateiktus BPK 238, 139 straipsnių tvarka ir pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo kasatoriaus skundus dėl suėmimo neteisėtumo, skundus nagrinėjo atmestinai, teismo posėdyje, vykusiame 2012 m. birželio 28 d., nedalyvavo nei jis, nei jo gynėja (T. 3, b. l. 98).

Taigi, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, neatlikdamas savo pareigos, įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 4 dalyje bei BPK 44 straipsnio 3 dalyje, atsisakė nagrinėti kasatoriaus skundą dėl laikinojo sulaikymo teisėtumo, o 2012 m. vasario 22 d. nutartyje nurodė, kad skundžiamų įsiteisėjusių nutarčių teisėtumo patikrinimas nėra šios instancijos teismo kompetencijos dalykas, ir nenagrinėjo klausimų dėl neteisėto sulaikymo, suėmimo paskyrimo (vėliau pratęsimo), todėl šis klausimas dar kartą keliamas kasaciniame skunde. Kasatoriaus teigimu, jam taikomas suėmimas visų pirma turi būti nutrauktas, jis paleistas iš suėmimo, nuosprendis panaikintas ir tik po to, perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, galėtų būti priimtas teisėtas teismo sprendimas.

Kasatorius taip pat nurodo, kad viso baudžiamojo proceso metu jam nebuvo suprantamai ir išsamiai paaiškinta, kas jo veiksmuose sudaro jam inkriminuojamų nusikaltimų sudėtis, tik deklaratyviai nurodomi atitinkami baudžiamojo įstatymo straipsniai, iki pat įrodymų tyrimo teisme pradžios jam nebuvo leista susipažinti su bylos medžiaga. Be to, apkaltinamajame nuosprendyje nėra tiksliai nurodyta, kokie kasatoriaus veiksmai atitinka jam inkriminuotų nusikaltimų sudėtis. Taigi, nurodyti pažeidimai dėl teisės žinoti, kuo yra kaltinamas, A. G. nuomone, lėmė ir jo teisės į gynybą pažeidimą. Be to, 2011 m. lapkričio 15 d. kasatorių sulaikius, jam nebuvo išaiškinta ir realizuota jo teisė turėti gynėją nuo sulaikymo momento (Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis, BPK 45 straipsnis), procesiniai veiksmai buvo atliekami gynėjui nedalyvaujant. Pirmosios instancijos teisme jį ginti turėjusi advokatė L. L. nedalyvavo teismo posėdyje skelbiant nuosprendį, nesurašė apeliacinio skundo, tai atitinka BPK 48 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas ir yra kvalifikuotina kaip faktinis gynėjo atsisakymas ginti kaltinamąjį, esantis esminiu teisės į gynybą pažeidimu. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir jos paskirtas advokatas V. G. taip pat atsisakė ginti kasatorių nesurašydamas kasacinio skundo. Kasatorius tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu prašė išreikalauti gynybai svarbius įrodymus: telefono Nr. (duomenys neskelbtini) įeinančių skambučių 2011 m. lapkričio 15 d. išklotinę iš UAB „Bitė Lietuva“ (tuo buvo siekiama įrodyti, kad įrašas sulaikymo protokole, jog nurodytą dieną, 11.20 val., į šį telefono numerį buvo pranešta apie kasatoriaus sulaikymą – neatitinka tikrovės ir yra suklastotas), „Lukoil“ degalinės kasos ir vaizdo kamerų įrašus (jie patvirtintų, kad 2011 m. lapkričio 4 d. kasatorius joje lankėsi, paneigtų nukentėjusiosios parodymus, kad jie degalinėje nebuvo sustoję, patvirtintų, kad tariama nusikaltimo vieta yra už penkių minučių kelio nuo degalinės, Kaune mieste, o ne Kaišiadorių savivaldybėje); įrašus iš Lietuvos geležinkelių Kauno stoties kasų ir bendrojo pagalbos centro (jie patvirtintų, kad nuo to momento, kai kasatorius išlipęs iš automobilio nuėjo pirkti traukinio bilieto, iki tol, kol nukentėjusioji paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, praėjo apie 20 min., t. y. kad ji apgalvojo savo veiksmus ir melagingai apkaltino kasatorių tik nesulaukusi materialinės naudos iš jo); įrodymus apie tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams A. A. ir vyr. tyrėjui V. N. yra iškeltos baudžiamosios bylos dėl korupcijos (tai patvirtina, kad ir kasatoriaus baudžiamojoje byloje įrodymai yra sufabrikuoti, jis laikytas suimtas neteisėtai). Visi nurodyti prašymai buvo ignoruojami tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teismuose.

Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai buvo šališki, nes ikiteisminio tyrimo metu per masinio informavimo priemones buvo išplatinta kasatorių šmeižianti informacija, taip siekiant daryti poveikį bylą nagrinėsiantiems teismams, pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, BPK 257 straipsnį, Teisėjų etikos kodekso 15 straipsnio 5 punktą. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio įžanginėje dalyje, pažeisdamas BK 97 straipsnio 6 dalies, BPK 304 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 nuostatas, nurodė neegzistuojančius A. G. teistumus, o apeliacinės instancijos teismas šį procesinį pažeidimą visiškai ignoravo. Kaip nurodyta pirmiau, buvo ignoruoti visi kasatoriaus prašymai dėl kardomosios priemonės reikalingumo, suėmimo pratęsimo, nušalinimų teismui, kreipimosi į Konstitucinį Teismą būtinumo. Pirmosios instancijos teismas klastojo teisiamojo posėdžio protokolą, trukdė nuteistajam su juo susipažinti ir nepripažino savo padarytų klaidų (dėl protokolo pastabų). Apeliacinės instancijos teismas taip pat ignoravo jam pateiktus prašymus, neišnagrinėjo viso apeliacinio skundo, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma, nurodydamas, kad apeliacinio skundo 11-19 psl. nėra nieko įdomaus, todėl nurodytų argumentų neanalizuos ir nevertins, iškraipė ir „sukūrė“ naujus A. G. parodymus dėl to, ką nukentėjusioji sakė A. G. (kad yra nekalta ir gal nereikia) ir kad, kasatoriui sustojus nupirkti citrininių ledų, ji įsėdo į kitą automobilį.

Be to, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad „apelianto parodymų apie nukentėjusiosios pasiūlymą lytiniais santykiais atsilyginti už nuvežimą į Vilnių, bei laisvanoriškus lytinius ir seksualinius santykius jokie faktiniai duomenys byloje nepatvirtina, todėl teismas pagrįstai jais netikėjo“. Toks pareiškimas, anot kasatoriaus, prieštarauja teisės principui onus probandi (įrodinėjimo pareigos), nekaltumo prezumpcijai, rodo aiškų teismo šališkumą netikėti jokiais kaltinamojo parodymais.

Anot kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė BPK 243, 244 straipsnių nuostatas. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. spalio 29 d. nutartyje nurodė, kad teisiamasis posėdis pasibaigė 2012 m. rugpjūčio 13 d. ir šio teisiamojo posėdžio protokolas buvo pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 14 d. Tokiu atveju 2012 m. rugsėjo 20 d. teisiamasis posėdis pagal BPK 244 straipsnio 3 dalį privalėjo būti pradėtas iš pradžių, t. y. kaltinamojo akto paskelbimu, tačiau to nebuvo. Tai taip pat neatitinka ir pirmosios instancijos teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. teisiamojo posėdžio metu teismo pateiktų paaiškinimų, kad teisę susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu A. G. įgis tik po to, kai posėdis bus baigtas nuosprendžio paskelbimu. Tokiu atveju, neleidžiant susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu ir teikti pastabų dėl jo, o pastabas norint pateikti jau po nuosprendžio priėmimo, teismo pozicija, kad terminas pastaboms pateikti praleistas, akivaizdžiai pažeidė kasatoriaus teisę į gynybą bei teisingą teismą. Apeliacinės instancijos teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartyje tokiems pažeidimams neprieštaravo ir nagrinėjo kasatoriaus skundą nepranešęs nei jam, nei jo gynėjui advokatui V. G.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė pateiktu atsiliepimu į nuteistojo A. G. kasacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Prokurorė nurodo, kad A. G. nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį. A. G. lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą oralinio ir kitokio fizinio sąlyčio būdu su nukentėjusiąja esant dviem šių nusikalstamų veikų požymiams: grasinimu tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir pasinaudojimu nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos aklumo. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistajam pasakius I. G. apie savo ketinimus su ja lytiškai santykiauti, ši jam aiškiai leido suprasti, kad to nenori, sakydama, kad nė karto to nedariusi, prašė pasigailėti, nurodė esanti neįgali, į tai nuteistasis atsakė grasinimu, kad jeigu ji nesutiks su juo lytiškai santykiauti, jai bus blogai. Tai, kad nukentėjusioji aktyviai nesipriešino, nešaukė, neleidžia teigti, jog lytinis santykiavimas vyko abipusiu sutarimu. Prokurorė pažymi, kad nuteistasis nukentėjusiąją nusivežė į nuošalią, jai visiškai nepažįstamą vietą, kur aplinkui nebuvo gyvenamųjų namų, žmonių, suvokdamas, kad būdama visiškai akla, ji negalės tikėtis pašalinių žmonių pagalbos, pati aktyviai nesipriešins, kad jis išvengs kitų žmonių atpažinimo. Nukentėjusiosios teigimu, nuteistasis suvokė jos visišką aklumą, nes ji jam apie tai sakė, be to, ji su savimi turėjo Brailio raštu rašytus lapus, iš kurių skaitė. To pakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog nuteistasis suvokė, kad santykiauja ir tenkina savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl aklumo. Teismų konstatuota, kad nuteistasis prieš nukentėjusiąją naudojo psichologinę prievartą – grasino, o nukentėjusioji dėl savo fizinės negalios – aklumo turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai yra realūs, todėl darė tai, kas jai buvo liepta.

Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentus ir neatsakė į visus jame iškeltus klausimus, taip pat nepagrįsti. Vilniaus apygardos teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas pagrįstu. Nuteistasis pasinaudojo teise apskųsti nutartį paskirti suėmimą ir vėliau jį pratęsti, visi skundai buvo išnagrinėti ir atmesti, o aukštesnės instancijos teismo priimta nutartis pagal BPK 130 straipsnio 2 dalį yra galutinė ir neskundžiama, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai paliko nenagrinėtą nuteistojo apeliacinio skundo dalį, kurioje jis reiškė nepasitenkinimą dėl jo laikinojo sulaikymo ikiteisminio tyrimo metu, po to priimtų sprendimų skirti suėmimą ir jį pratęsti. Be to, apeliacinės instancijos teismas argumentuotai nurodė, kad apeliacinio skundo 11-19 psl. nuteistasis pateikia savą nukentėjusiosios parodymų interpretaciją ir jų vertinimą, perrašo Žmogaus Teisių Teismo suformuotus įstatymų aiškinimo principus, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus, komentuoja BK 149, 150 straipsnių sudėtis, aprašo pirmosios instancijos teismo atliktus veiksmus, skundžiasi patirtais sunkumais norint susipažinti su teismo posėdžio protokolu, apie nuosprendyje iškraipytus parodymus apie teismo pareigos išreikalauti dokumentus neįvykdymą ir kt. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šių teiginių apeliantas jokiais faktiniais duomenimis nepagrindė, nemotyvavo, konkretaus reikalavimo nesuformulavo, reikalaujamų BPK 257 straipsnio pagrindu priimtų nutarčių nekonkretizavo.

Kasacinio skundo teiginiai, kad viso proceso metu buvo pažeidinėjamos jo teisės į gynybą, jį sulaikius nebuvo išaiškinta teisė turėti advokatą nuo sulaikymo momento, procesiniai veiksmai atlikti advokatui nedalyvaujant, nepaaiškinta, kas jo veiksmuose sudaro nusikaltimo sudėtį, iki įrodymų tyrimo pradžios neleista susipažinti su bylos medžiaga, advokatė L. L. nedalyvavo skelbiant nuosprendį, nesurašė apeliacinio skundo, o advokatas V. G. – kasacinio skundo, taip pat nepagrįsti. Byloje esantys dokumentai leidžia konstatuoti, kad nuteistojo teisė į gynybą buvo užtikrinta tinkamai. 2011 m. lapkričio 15 d. sulaikant A. G., jam buvo pateiktas laikino sulaikymo protokolas, kuriame aiškiai užfiksuota, kad jis įtariamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, padarymu, šis protokolas A. G. paskelbtas pasirašytinai, jame pagal BPK 21 straipsnį išaiškintos visos įtariamojo teisės, taip pat ir teisė turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento. Be to, A. G., jam įteikiant pranešimą apie įtarimą, dalyvaujant jo gynėjai, jokių pastabų ar prašymų dėl įtarimo aiškumo ir turinio nepateikė, apklausiamas kaip įtariamasis davė išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes, todėl akivaizdu, kad įtarimo esmė jam buvo aiški, jo teisės gintis nuo pareikšto įtarimo nebuvo suvaržytos. Gynėjas kasatoriui buvo užtikrintas nuo pirmosios apklausos momento (2011 m. lapkričio 16 d.), jis dalyvavo sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo klausimą. Kituose procesiniuose veiksmuose, atliktuose su A. G., jo pageidavimu taip pat dalyvavo gynėja. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, A. G. nebuvo pasikvietęs savo gynėjo, todėl jį gynė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirta advokatė L. L. Iš bylos medžiagos matyti, kad advokatė buvo paskirta ginti A. G. pirmosios instancijos teisme, todėl pasibaigus procesui ji neturėjo pareigos surašyti apeliacinio skundo. Tokia pati situacija buvo ir su apeliacinės instancijos teisme nuteistąjį gynusiu advokatu A. G. ir kasacinio skundo surašymu. Be to, 2013 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tarnyba nuteistajam A. G. paaiškino nemokamos teisinės pagalbos teikimo tvarką ir sąlygas, nusiųsdama užpildyti prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą.

Prokurorės manymu, nepagrįsti ir kasatoriaus teiginiai dėl ribojimo susipažinti su bylos medžiaga. Proceso dalyvių teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis numatyta BPK 181 straipsnyje, tačiau jei toks susipažinimas, prokuroro manymu, galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei, prokuroras turi teisę neleisti susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis. A. G. prašymas ikiteisminio tyrimo metu leisti susipažinti su bylos duomenimis buvo išspręstas, vadovaujantis nurodytu straipsniu, surašant motyvuotą nutarimą atsisakyti leisti susipažinti su bylos medžiaga ir išaiškinant jo apskundimo tvarką. Pabaigus ikiteisminį tyrimą, A. G. susipažino su visa bylos medžiaga.

Visi nuteistojo prašymai (dėl įrodymų išreikalavimo, atlikti tam tikrus procesinius veiksmus) buvo išnagrinėti tinkamai ir dėl jų ikiteisminio tyrimo metu priimti nutarimai, nagrinėjant bylą teisme – nutartys. 2012 m. sausio 7 d. rašytas prašymas apeliacinės instancijos teismui išreikalauti papildomus duomenis, tačiau bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu A. G. tokių prašymų nebeteikė, taip pat nebuvo prašyta, kad būtų atliktas įrodymų tyrimas.

Kasacinio skundo argumentai dėl teismų šališkumo taip pat nepagrįsti. Nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu teikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui įvairius prašymus, reiškė nušalinimus, kurie visi buvo išnagrinėti įstatymų nustatyta tvarka, priimant atitinkamus procesinius sprendimus. Tokių prašymų netenkinimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti teismų šališkumą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 149 ir 150 straipsnių taikymo

Nagrinėjamoje byloje kasatorius nuteistas už tai, kad lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su I. G. prieš šios valią grasindamas panaudoti fizinį smurtą (pasakė nukentėjusiajai, jog jai bus blogai; kad su ja santykiaus analiniu būdu), pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios padėtimi (tuo, kad mergina yra akla) ir atimdamas galimybę priešintis (savo tikslui įgyvendinti nuvežė ją automobiliu į atokesnę vietą). Šios faktinės aplinkybės teismų konstatuotos pagrįstai, jos visiškai atitinka A. G. inkriminuotų išžaginimo ir seksualinio prievartavimo sudėčių požymius.

Kasatoriaus teiginiai apie savanorišką jo ir nukentėjusiosios lytinių santykių pobūdį ir kad nukentėjusioji pagal savo brandą, sugebėjimus, asmeninio gyvenimo būdo aplinkybes nepriskirtina bejėgiškos būklės asmenų kategorijai atmestini kaip prieštaraujantys bylos medžiagai.

Byloje nustatyta, kad A. G., pamatęs nukentėjusiąją I. G. stabdant pakeleivingas mašinas, sustojo ir pasisiūlė ją pavežti į patogesnę pakeleivingiems automobiliams stabdyti vietą kelyje Kaunas–Vilnius. Tačiau supratęs, kad I. G. yra akla, A. G. ją nuvežė į atokesnę vietą (pagal jo paties parodymus – prie Kauno marių kranto) ir prieš šios valią lytiškai su ja santykiavo ir tenkino lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdais. I. G., supratusi A. G. ketinimus, išsakė nenorą lytiškai santykiauti su juo, prašė jos pasigailėti, sakė, jog yra neįgali, maldavo, kad nereikia to daryti, tačiau A. G. į tai nekreipė dėmesio, privertė ją lytiškai santykiauti ir tenkinti lytinę aistrą. Nurodytos aplinkybės nustatytos ne tik pagal nukentėjusiosios, bet iš dalies ir pagal kaltinamojo parodymus, taip pat kitų liudytojų (R. B., E. D., J. V., L. G.) parodymus apie nukentėjusiosios būklę po įvykio. Nuteistojo versija, kad jis atliko seksualinius veiksmus su mergina abipusiu sutikimu, nesuprasdamas, jog ji akla ir bejėgiška, kad ji pati pasiūlė jam pasimylėti ir pan. prieštarauja bylos medžiagai ir motyvuotai teismų atmesta. Pritartina išvadai, kad minėtomis aplinkybėmis atlikti seksualiniai veiksmai su neįgalia, anksčiau lytinių santykių neturėjusia ir kaltininko nepažinojusia nukentėjusiąja nebuvo savanoriški. Neteisingi yra ir kasatoriaus teiginiai, kad nukentėjusioji, nors ir yra akla, nelaikytina asmeniu, buvusiu bejėgiškos būklės.

Turint galvoje, kad akla nukentėjusioji atsidūrė jai nepažįstamo asmens visiškoje kontrolėje ir izoliacijoje nuo aplinkinių (nuvežta į vietą, kur nėra žmonių, transporto judėjimo, žinojo, kad neturi kur pabėgti, nes nemato), teismai teisingai vertino kaltininko veiksmus kaip pasinaudojimą jos bejėgiškumu, o jai išsakytus žodžius (kad santykiaus su ja analiniu būdu, kad jai bus blogai) – kaip grasinimus tuoj pat naudoti fizinį smurtą, jei ši nesutiks su jai reiškiamais reikalavimais. Anksčiau minėtomis aplinkybėmis tokie kaltininko žodžiai kartu su seksualinio pobūdžio veiksmais neabejotinai kėlė nukentėjusiajai baimę, kad nepaklusus prieš ją gali būti panaudotas fizinis smurtas. Nekelia abejonių ir tai, kad nukentėjusiosios neįgalumas (aklumas) ir nenoras lytiškai santykiauti bei tenkinti A. G. lytinę aistrą kitokiu būdu buvo jam visiškai suprantami.

Konstatuotina, kad A. G. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį kaip išžaginimo ir seksualinio prievartavimo sutaptis.

Dėl laikino sulaikymo ir suėmimo teisėtumo

Kasatoriaus teiginiai dėl jo sulaikymo ir suėmimo neteisėtumo nepagrįsti. A. G. ikiteisminio tyrimo metu faktiškai buvo sulaikytas 2011 m. lapkričio 15 d. 10.55 val. (laikino sulaikymo protokolas, T. 1, b. l. 114), prokuroras į Kauno miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl suėmimo skyrimo kreipėsi jau kitą dieną, t. y. per įstatyme nustatytą 48 val. laikotarpį. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 16 d. priėmė nutartį dėl suėmimo A. G. paskyrimo ir nustatė suėmimo terminą – trims mėnesiams (T. 1, b. l. 124). Suėmimas faktiškai pradėtas taikyti 2011 m. lapkričio 16 d. ir tęsėsi iki 2012 m. vasario 16 d., o dar nepasibaigus nustatytam suėmimo terminui – 2012 m. vasario 15 d., teismo nutartimi suėmimo terminas A. G. pratęstas dar trims mėnesiams (T. 2, b. l. 57). Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje buvo laikomasi įstatymo nustatytų suėmimo terminų. BPK 100 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad sulaikymo, suėmimo ir priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo terminai skaičiuojami nuo faktinio šių priemonių taikymo momento. A. G. teiginys, kad suėmimo laikas turėjo būti skaičiuojamas nuo faktinio sulaikymo momento, nepagrįstas. BPK 140 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad laikino sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką. Tačiau nurodyta nuostata nereiškia, kad paskyrus suėmimą, jis iškart atgaline tvarka turi būti skaičiuojamas nuo sulaikymo dienos.

Atmestinas ir kasatoriaus teiginys, kad jį laikinai sulaikyti nebuvo procesinio pagrindo, o laikino sulaikymo nutarimas buvo priimtas jau po laikino sulaikymo protokolo surašymo. Nutarimas laikinai sulaikyti A. G. priimtas 2011 m. lapkričio 15 d. (T. 1, b. l. 114), laikino sulaikymo protokolas surašytas tą pačią dieną, nurodant tikslų laiką – 11.15 val. bei faktinio A. G. sulaikymo laiką – 10.55 val. (T. 1, b. l. 115). Laikino sulaikymo protokole ir nutarime laikinai sulaikyti A. G. taip pat nurodyta, kad 2011 m. lapkričio 15 d. 11.15 val. jis buvo supažindintas su nutarimu jį sulaikyti pasirašytinai, tačiau tai nereiškia, kad nutarimas buvo priimtas jau po to, kai A. G. buvo faktiškai sulaikytas. Nurodyta supažindinimo data reiškia tai, kad jis supažindintas su nutarimu po 20 min. nuo jo faktinio sulaikymo momento, greitai ir nesant esminių BPK nuostatų pažeidimų, esant baudžiamojo proceso įstatyme numatytam ir abiejuose procesiniuose ikiteisminio tyrimo metu priimtuose dokumentuose nurodytam pagrindui, įtariant padarius BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir esant suėmimo skyrimo pagrindams bei sąlygoms.

A. G. skundai dėl laikino sulaikymo teisėtumo buvo nepriimti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 24 d. (T. 1, b. l. 136), Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutartimis (T. 1, b. l. 140), nes nebuvo laikomasi BPK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos ikiteisminio tyrimo pareigūno procesinių veiksmų ir priimtų sprendimų apskundimo tvarkos, t. y. pats kasatorius įstatymų nustatyta tvarka neįgyvendino savo teisės skųsti jam paskirtą laikiną sulaikymą. Suėmimo ir jo pratęsimų teisėtumas taip pat buvo skundžiamas aukštesnės instancijos teismui ir A. G. skundai šiuo pagrindu buvo Kauno apygardos teismo išnagrinėti ir išspręsti 2011 m. lapkričio 30 d. (T. 1, b. l. 129), 2012 m. kovo 12 d. (T. 2, b. l. 84–85), 2012 m. liepos 4 d. nutartimis (T. 3, b. l. 100), kurios yra įsiteisėjusios. Pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog apeliaciniu skundu skųstos visos suėmimo paskyrimo ir pratęsimo nutartys yra įsiteisėjusios ir galutinės (BPK 130 straipsnio 2 dalis), todėl pakartotinis kardomosios priemonės skyrimo ir pratęsimo teisėtumo klausimų nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje negalimas.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl procesinių teisių pažeidimų

Kasacinio skundo teiginiai dėl pažeistos teisės turėti gynėją nepagrįsti. A. G. teisė turėti gynėją išaiškinta 2011 m. lapkričio 16 d. (T. 1, b. l. 102), po laikino sulaikymo, bet dar prieš bet kokių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą, t. y. prieš pareiškimo apie įtarimą įteikimą (T. 1, b. l. 104), įtariamojo apklausą (T. 1, b. l. 105), suėmimo skyrimą. Nuo pat pirmųjų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo A. G. gynė advokatė A. F. (T. 1, b. l. 103). Papildomos apklausos metu gynėja nedalyvavo, tačiau įtariamasis A. G. su tuo sutiko (T. 1, b. l. 108–109). Advokatė A. F. dalyvavo ir nagrinėjant A. G. skirto suėmimo pratęsimo klausimą kartu su pačiu A. G. (T. 2, b. l. 55), jo skundus nurodytais pagrindais apeliacinėje instancijoje dėl suėmimo paskyrimo ir jo pratęsimo (T. 2, b. l. 84–85 ir kt.).

Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. posėdyje nagrinėjant A. G. skundą dėl suėmimo pratęsimo nei jis, nei jo gynėja nedalyvavo. Nors visiems proceso dalyviams apie posėdį buvo tinkamai pranešta (T. 3, b. l. 98–101), o suimtojo asmens pristatymas į tokį posėdį sprendžiamas teismo nuožiūra (BPK 130 straipsnio 1 dalis), vis dėlto faktą, kad nebuvo užtikrintas nei teisiamojo, išreiškusio tokį pageidavimą, nei jo gynėjos dalyvavimas šio posėdžio metu, teisėjų kolegija laiko procesiniu trūkumu. Tokių procesinių situacijų teismai turi vengti. Tačiau šis trūkumas šiuo atveju negali būti pagrindas išvadai, kad buvo padarytas esminis procesinis pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasacinio skundo teiginiai dėl pažeistos teisės susipažinti su bylos medžiaga nepagrįsti. 2012 m. sausio 27 d. tiek A. G., tiek jo gynėja advokatė A. F. buvo supažindinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga prieš perduodant bylą su kaltinamuoju aktu į teismą (T. 2, b. l. 32-33). Teismas, 2012 m. balandžio 25 d. pradėjęs nagrinėti bylą, patenkino teisiamojo prašymą geriau pasiruošti gynybai ir dar kartą susipažinti su byla, todėl atidėjo teismo posėdį (T. 2, b. l. 170). 2012 m. birželio 12 d. A. G. buvo sudarytos sąlygos pakartotinai susipažinti su bylos medžiaga (T. 3, b. l. 63–64). Tokia pat galimybė jam buvo suteikta ir po nuosprendžio paskelbimo 2012 m. spalio 18 d. (T. 4, b. l. 87).

Kasacinio skundo teiginiai dėl pažeistos teisės pateikti pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo nepagrįsti. BPK 261 straipsnyje numatyta, kad teisiamojo posėdžio protokolas turi būti pasirašomas tuojau pat ir ne vėliau kaip per tris dienas po to, kai pasibaigia teisiamasis posėdis, o didelės apimties bylose – per septynias dienas po to, kai pasibaigia teisiamasis posėdis, teisiamojo posėdžio pirmininko ir sekretoriaus. Šiame straipsnyje įtvirtinta ir pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo pateikimo ir nagrinėjimo tvarka. Pastabos gali būti teikiamos per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo dienos. Šioje byloje teismo nuosprendis paskelbtas 2012 m. spalio 11 d., teisiamojo posėdžio protokolas pasirašytas tą pačią dieną (T. 4, b. l. 65). Pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo pateiktos spalio 26 d., išsiųsta – 2012 m. spalio 24 d. (T. 4, b. l. 94–96), t. y. pasibaigus įstatyme nustatytam terminui, nustatytam BPK 261 straipsnio 6 dalyje. Taigi atsisakymas priimti A. G. pateiktas pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo, priešingai nei teigia kasatorius, šiuo atveju nelaikytinas procesiniu pažeidimu.

Dėl kitų kasacinio skundo teiginių

Kasatoriaus teiginiai dėl to, kad jam nebuvo suprantamai ir išsamiai paaiškinta, kas jo veiksmuose sudaro jam inkriminuojamų nusikaltimų sudėtis, yra deklaratyvūs. Kaltinamajame akte išsamiai ir aiškiai išdėstyti kasatoriaus padaryti veiksmai, sudarantys išžaginimo ir seksualinio prievartavimo požymius. Deklaratyvūs ir jokiais faktais nepagrįsti taip pat teiginiai dėl teismų šališkumo. Tai, kad žiniasklaidos priemonėse buvo rašoma apie kasatoriaus padarytą nusikaltimą, nepagrindžia teismų šališkumo nagrinėjant bylą. Teismo šališkumo nepagrindžia ir argumentai dėl atsisakymo tenkinti teisiamojo prašymus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme kasatorius buvo pateikęs daug prašymų, nušalinimų ir skundų, tačiau jie dažniausiai buvo nepriimami dėl neatitikimo procesiniams reikalavimams arba atmetami dėl jų nepagrįstumo. Motyvuoti kasatoriaus prašymai buvo tenkinami, pvz., teismas patenkino kaltinamojo prašymą dar kartą susipažinti su byla ir geriau pasiruošti gynybai, todėl atidėjo teismo posėdį (T. 2, b. l. 170). Tai, kad teismo nuosprendžio įžanginėje dalyje šalia neišnykusio teistumo nurodyta ir informacija apie jau išnykusius teistumus, nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teismo nuosprendžio. Motyvuodamas A. G. skirtiną bausmę, teismas nurodė, kad kaltinamasis anksčiau yra teistas keturis kartus, du kartus – už išžaginimą (teistumai išnykę) ir vieną kartą – už nesunkų sveikatos sutrikdymą (teistumas neišnykęs). Taigi teismui buvo žinoma, kad dėl keturių ankstesnių nuteisimų teistumai yra išnykę. Kita vertus, skiriant bausmę, BK 54 straipsnio 2 dalis, be kita ko, įpareigoja teismą įvertinti ir kaltininko asmenybę. Ankstesnių nuteisimų istorija, iš kurios matyti ir seksualinio pobūdžio veikų padarymas, neabejotinai buvo svarbi A. G. asmenybę apibūdinanti informacija. Tai paaiškina, kodėl šiuos nuteisimus teismas paminėjo motyvuodamas skirtinos bausmės rūšį ir dydį.

Savo kasaciniame skunde nuteistasis prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl BPK 127 straipsnio 6 dalies, 130 straipsnio 1 dalies, 181 straipsnio 3 dalies, 237 straipsnio 2 dalies, 293 straipsnio 5 dalies, 323 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai, tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti šį prašymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Rimantas Baumilas

Olegas Fedosiukas