Baudžiamoji byla Nr. 2K-411/2013
Proceso Nr. 1-20-2-00416-2010-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.2.;
2.6.5.;
2.6.7.2. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. lapkričio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Gintaro Godos ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutarties.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Iš nuteistojo R. M. priteista nukentėjusiajai R. I. 950 000 Lt turtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nuosprendis pakeistas ir nukentėjusiajai R. I. priteistas civilinis ieškinys sumažintas iki 300 000 Lt, likusi civilinio ieškinio dalis palikta nenagrinėta. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
R. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 29 d. gavęs AB „S.“ banko pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiančią teisę jam priklausantį gyvenamąjį namą su priklausiniais, žemės sklypu ir pirtimi, esančiais (duomenys neskelbtini), įkeistus bankui hipotekos lakštu (duomenys neskelbtini), parduoti su sąlyga, kad bus visiškai padengtas jo įsiskolinimas bankui pagal 2005 m. balandžio 25 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), šį nekilnojamąjį turtą 2007 m. rugsėjo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 300 000 Lt pardavė R. I., tačiau, kaip buvo numatyta pirkimo–pardavimo sutarties 3.9 punkte, per 15 darbo dienų gautų pinigų – 291 205 eurų su kitomis mokėtinomis sumomis į AB „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įsiskolinimo pagal minėtą kredito sutartį nepadengė, taip apgaule savo naudai pasisavino didelės vertės svetimą, R. I. priklausantį turtą (pinigus), padarydamas R. I. 300 000 Lt turtinę žalą.
Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio dydžio, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, aprašydamas nusikalstamą veiką nurodė, jog nusikaltimu nukentėjusiajai buvo padaryta 300 000 Lt žala. Bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad R. I. neteisėtais R. M. veiksmais buvo padaryta 300 000 Lt turtinė žala. Pati nukentėjusioji civiliniame ieškinyje nenurodė, iš ko susideda jos reikalavimas priteisti 950 000 Lt jai padarytos turtinės žalos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiajai nusikaltimu realiai buvo padaryta 300 000 Lt dydžio turtinė žala, kuri ir turi būti priteista iš nuteistojo, o kita nukentėjusiosios civilinio ieškinio dalis turi būti palikta nenagrinėta. Civilinis ieškinys dėl palūkanų, delspinigių ir baudų išieškojimo turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, iš esmės pažeidė procesinės teisės normas, tarp jų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 219 ir 320 straipsnių reikalavimus, suvaržė jo, kaip kaltinamojo, įstatymų garantuotas teises ir nukrypo nuo teismų praktikos analogiškose bylose. Be to, jam paskirta reali ir ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, nors anksčiau jis nebuvo teistas.
Skunde nurodydamas bylos nagrinėjimo teisme ribas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto, BPK 219 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, remdamasis teismų praktika (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Pelissier ir Sassi prieš Prancūziją (Pelissier and Sassi v. France, no. 25444/94, judgement of 25 March 1999), kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg3LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-387/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-387/2011">2K-387/2011</a>), kasatorius teigia, kad jam nesuprantama kaltinamajame akte ir teismų sprendimuose aprašyta nusikalstama veika, t. y. jam neaišku, kaip galima pardavus nekilnojamąjį turtą už 300 000 Lt, šią sumą paversti į 291 205 eurų (1 005 472,60 Lt) ir ją kartu su kitomis mokėtinomis sumomis įnešti į banko sąskaitą. Be to, skundžiamuose teismų sprendimuose nėra nurodyta, kada, kokiu pagrindu, iš kokių asmenų ir kokias „kitas mokėtinas sumas“ jis turėjo gauti. Dėl to kasatorius teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir jis negali tinkamai gintis nuo jam pareikšto kaltinimo, taip suvaržytos jo procesinės teisės į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo kasatoriaus apeliaciniame skunde nurodytų analogiškų argumentų. Jo nuomone, apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, o apygardos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, suvaržiusį kasatoriaus teises ir sukliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Kasaciniame skunde aptariama BK 182 straipsnio 2 dalies dispozicija ir baudžiamosios atsakomybės atsiradimo pagal šį baudžiamąjį įstatymą sąlygos bei teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose apžvalgos nuostatos („Teismų praktika“ Nr. 36).
Kasatorius pažymi, kad ginčijama 2007 m. rugsėjo 10 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo pasirašyta laisva abiejų šalių valia. Šia sutartimi buvo sutarta, kad kasatorius likusią kredito, kurio grąžinimas užtikrintas ginčijamo turto įkeitimu, dalį jis (kasatorius) grąžins bankui per sutartyje nurodytą terminą (15 dienų) pardavęs kitą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (sutarties 3.9 punktas). Nukentėjusioji teisme patvirtino sutikusi prieš pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą su kasatoriaus sąlyga, jog tam, kad jis visiškai atsiskaitytų su banku ir perkamam turtui būtų panaikinta hipoteka, jis turi parduoti kitą turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Kasatorius teigia, jog, norėdamas grąžinti bankui visą kreditą, iki 2007 m. rugsėjo 15 d. ketino parduoti kitą jam priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), už 750 000 eurų. Tokį ketinimą patvirtina jo sudaryta preliminari pirkimo–pardavimo sutartis ir gautas 10 000 eurų avansas. Kasatorius nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teismuose nebuvo ištirtos minėtos aplinkybės.
Kasatoriaus nuomone, šioje byloje tarp jo ir nukentėjusiosios yra atsiradę civiliniai-turtiniai santykiai. Jis pažymi, kad jau 2007 m. spalio 2 d. R. I. žinojo arba negalėjo nežinoti, kad jis pažeidė sutarties 3.9 punktą. Byloje nenustatyta, kad po minėtos sutarties sudarymo kasatorius būtų atlikęs kokius nors tyčinius veiksmus, dėl kurių nukentėjusioji būtų negalėjusi atkurti savo pažeistų teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis, jeigu būtų laikiusi, kad jos teisės yra pažeistos, ar kad toks jos teisių atkūrimo būdas būtų pasunkintas. Net ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra nurodyti duomenys apie tai, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu kasatorius turėjo pakankamai pinigų ir nukentėjusioji galėjo išspręsti kilusį ginčą civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Šie duomenys patvirtina, kad tiek po sutarties sudarymo, tiek po jos 3.9 punkto pažeidimo, R. I. nebuvo jokių kliūčių išspręsti tarp jos ir kasatoriaus kilusį civilinį turtinį ginčą civilinio proceso tvarka. Dėl to kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.
Remdamasis konstitucine jurisprudencija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. ir 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) ir teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a> ir kt.), kasatorius pažymi, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai nekreipė dėmesio ir į pačios nukentėjusiosios elgesį, t. y. į tai, kad ji įvykdė sutarties 6.3 punkto sąlygas. Nukentėjusioji nesutiko su kasatoriaus pasiūlymu, kad jis grąžins jai jos sumokėtus 300 000 Lt, o ji kasatoriui grąžins sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą ir tokį sandorį patvirtins pas notarą. Anot kasatoriaus, tai tik dar kartą patvirtina, kad ši sutartis yra nutraukta dar 2009 metais, ginčas neišsprendžiamas dėl nukentėjusiosios asmeninių savybių (nepagrįsto užsispyrimo) ir dėl to iš tokios sutarties kylantys ginčai turi būti sprendžiami tik civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas šios dalies apeliacinio skundo neišnagrinėjo, nutartyje dėl to nieko nepasisakė, o įrodymų tyrimo metu apklausęs kasatorių padarė nepagrįstą išvadą, kad jo (kasatoriaus) elgesys yra tik deklaratyvus.
Kasatorius ginčija ir apeliacinės instancijos teismo išvadą, paremtą tik banko darbuotojų parodymais, kad pinigus, gautus iš nukentėjusiosios, jis įnešė į banko sąskaitą kitam kreditui padengti. Kasatorius teigia, kad byloje esančio 2007 m. rugsėjo 12 d. prašymo niekada nerašė ir neprašė padengti kito jo kredito, banko darbuotojos yra akivaizdžiai suinteresuotos, siekdamos pateisinti neteisėtą banko darbuotojų elgesį, byloje liko neištirta, koks kitas kasatoriaus kreditas banko iniciatyva buvo padengtas iš nukentėjusiosios gautais pinigais, minėto prašymo tikslingumas ir jo originalo dingimo aplinkybės. Kasatoriaus nuomone, visus pinigus, gautus iš nukentėjusiosios, įnešus į banko sąskaitą, pats bankas turėjo nusirašyti leidime parduoti įkeistą turtą nurodytam kreditui padengti. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino banko darbuotojų parodymus, išvadą apie minėto prašymo surašymą pagrindė tik prielaidomis ir spėjimais, visas abejones, kurių nepavyko pašalinti bylos nagrinėjimo metu, vertino ne kasatoriaus naudai. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad byla išnagrinėta šališkai ir neišsamiai, o teismai priėmė neteisingus sprendimus.
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Karčinskas prašo atmesti nuteistojo R. M. kasacinį skundą kaip nepagrįstą. Prokuroro nuomone, kasatorius yra neteisus, teigdamas apie BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimus, nes kaltinamajame akte yra detaliai nurodytos visos faktinės bylos aplinkybės (nusikalstamos veikos laikas, padarymo aplinkybės, pasekmės ir kt.), kurios svarbios norint padaryti išvadą, ar R. M. veika atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad kaltinamasis aktas neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, suvaržė kasatoriui įstatymu garantuojamas teises gintis nuo pareikšto kaltinimo ar sutrukdė teismams išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus.
Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes, apkaltinamojo nuosprendžio išvadas padarė remdamasis byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visetu ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis, įtikinęs nukentėjusiąją, jog jai pardavęs įkeistą gyvenamąjį namą per 15 dienų atsiskaitys su banku, šią sąlygą įtraukęs į sutartį (sutarties 3.9 punktas), nesiėmė jokių veiksmų šiems savo ketinimams įgyvendinti. Byloje taip pat nustatyta, kad nuteistasis iš R. I. gautus pinigus pervedė kitam kreditui padengti. Prokuroro nuomone, kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad jis nepajėgė parduoti vertingesnio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), ir taip atsiskaityti su banku, nepaneigia jo ketinimų apgaule įgyti svetimą turtą. Prokuroras nurodo, kad, nepardavęs pastarojo nekilnojamo turto, R. M. nukentėjusiosios apie susidariusią situaciją neinformavo, tuo metu vykdė kito nekilnojamojo turto, akcijų pirkimo sandorius ir turėjo pinigų iš kitų šaltinių, t. y. jis galėjo atsiskaityti su banku ir taip įvykdyti tarp jo ir R. I. sudarytos sutarties 3.9 punktą, tačiau to nepadarė. Be to, vėliau nuteistasis vengė susitikimų su nukentėjusiąja, neatsakinėjo į jos skambučius, jam nebuvo įmanoma įteikti procesinių dokumentų. Atsiliepime teigiama, kad šių aplinkybių visuma patvirtina abiejų instancijų teismų išvadas, jog kasatorius, parduodamas nukentėjusiajai turtą, įkeistą bankui už gerokai didesnę nei pardavimo suma vertę, sąmoningai suklaidino nukentėjusiąją dėl savo tikrų ketinimų neatsiskaityti su banku. Nuteistasis, gaudamas iš nukentėjusiosios 300 000 Lt už parduotą namą, žinojo, kad jam neketinant atsiskaityti su banku nukentėjusioji neteks teisėtai nupirkto turto kartu praras pinigus, sumokėtus nuteistajam pagal turto pirkimo–pardavimo sandorį. Tokie R. M. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
Prokuroras atsiliepime teigia ir tai, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius jo apeliacinio skundo argumentus ir neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, iš naujo detaliai įvertino tiek teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, atsakė į visus apeliantų argumentus, motyvuotai paaiškino, kodėl rėmėsi įrodymais, patikimai patvirtinančiais pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Kasacine tvarka skundžiamoje nutartyje išsamiai ir motyvuotai pasisakyta tiek dėl jo (R. M.) kaltės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tiek dėl iš nuteistojo nukentėjusiajai priteisto civilinio ieškinio dydžio. Tai, kad kasatorius nesutinka su teismų padarytomis išvadomis, visiškai nereiškia, jog jos neteisingos ir buvo padaryti BPK pažeidimai.
Atsiliepime į kasacinį skundą nukentėjusioji R. I. prašo atmesti nuteistojo R. M. kasacinį skundą kaip visiškai nepagrįstą, nes abiejų instancijų teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, įrodymai ištirti ir objektyviai nustatytos bylos aplinkybės. Bylą nagrinėjant teismuose, nuteistasis patvirtino, jog kaltinamasis aktas surašytas tinkamai, todėl kasaciniame skunde jis nepagrįstai kelia klausimą dėl neva pažeistų BPK 219 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatų. Be to, kaltinamajame akte nenurodoma, kad būtent iš visų nuteistojo gautų 300 000 Lt turėjo būti padengtas bankui 291 205 eurų įsiskolinimas. R. M. iš jos gautais pinigais turėjo padengti tik dalį įsiskolinimo bankui, be to, tuo metu jis valdė daug brangaus nekilnojamojo turto, t. y. turėjo realią galimybę padengti įsiskolinimą, tačiau to nepadarė ir dar apgaule iš nukentėjusiosios išviliojo didelės vertės turtą. Nukentėjusioji pažymi, kad būtent kasatorius į pirkimo–pardavimo sutartį įtraukė 3.9 punktą ir šį dokumentą pats pasirašė. Dėl to jam yra žinoma, kokios „kitos mokėtinos sumos“ yra nurodytos tiek kaltinamajame akte, tiek teismų sprendimuose, ir tai reiškia, kad kaltinamasis aktas surašytas ir nusikalstama veika aprašyta tinkamai ir jo teisės į gynybą nebuvo suvaržytos.
Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie netinkamą bylos įrodymų vertinimą ir baudžiamojo įstatymo (BK 182 straipsnio 2 dalies) pritaikymą, nes kasatoriaus veiksmuose nebuvo jokios apgaulės. Atsiliepime teigiama, kad teismai teisingai įvertino įrodymų visumą ir nustatė akivaizdžią nuteistojo apgaulę ir tikslą neteisėtai užvaldyti nukentėjusiajai priklausančius pinigus. Kartu nukentėjusioji pažymi, kad kasatorius, sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį, jai nurodė, kad prievoles bankui jis atliks po to, kai parduos jam priklausantį kitą turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Būtent nurodydamas tokią aplinkybę nuteistasis ir įkalbėjo nukentėjusiąją pirkti įkeistą turtą, o ji, suklaidinta apgaulės, šį turtą įsigijo. Kasatorius nukentėjusiajai prižadėjo atsiskaityti su banku ir kad jos perkamam turtui hipoteka bus panaikinta. Be to, priešingai nei nurodo kasatorius, būtent jis buvo iniciatorius, kad pirkimo–pardavimo sutartis būtų kuo greičiau pasirašyta ir būtent jis tikino nukentėjusiąją, jog jo prievolės bankui bus tuoj pat įvykdytos. Ji nurodo, kad jei ji pati būtų buvusi iniciatorė greičiau sudaryti sutartį, tai būtų palaukusi tas 15 darbo dienų (nes jai toks laiko tarpas yra labai trumpas), kol nuteistasis atsiskaitys su banku, ir be jokios rizikos būtų pirkusi neįkeistą nekilnojamąjį turtą. Tačiau būtent nuteistasis į sutartį įtraukė tokį apgaulingai trumpą terminą, kad ji (nukentėjusioji) būtų dar labiau užtikrinta nuteistojo prievolės įvykdymu ir nedvejodama jo žodžiais sudarytų sandorį. Jo apgaulę patvirtina ir tai, kad įsiskolinimas bankui siekė apie 291 205 eurų, o namą jis pardavė jam visiškai nenaudingomis sąlygomis, t. y. už daugiau nei tris kartus mažesnę sumą, nes tikėjosi apgaule įgyti nukentėjusiosios pinigus.
Nukentėjusiosios nuomone, tuo pačiu metu nuteistojo neva vestos derybos dėl jam priklausančio kito turto pardavimo, nepatvirtina kasatoriaus ketinimo padengti įsiskolinimą bankui už nukentėjusiajai parduotą turtą. Be to, tuo metu jis turėjo ir kitų galimybių (valdė kitą nekilnojamą turtą ir disponavo lėšomis kituose bankuose) atsiskaityti už kreditą, tačiau to sąmoningai nepadarė. Nors kasaciniame skunde nuteistasis tvirtina žadėjęs šiuo parduotu kitu turtu padengti skirtumą tarp nukentėjusiosios sumokėtų pinigų ir įsiskolinimo bankui, tačiau bylos medžiaga patvirtina priešingai, t. y. jis gautus iš nukentėjusiosios pinigus pervedė grąžinti kitą savo kreditą. Anot nukentėjusiosios, kasatoriaus teiginiai, kad bankui nepateikė jokio prašymo iš nukentėjusiosios gautomis lėšomis padengti kitą savo kreditą, tik klaidina teismą. Be to, nors nuteistasis teigia apie tokio prašymo suklastojimą, tačiau niekada nenurodė prašęs šiuos pinigus pervesti kreditui už įkeistą turtą, parduotą nukentėjusiajai, padengti. Dėl to ji teigia, kad kasatorius, siekdamas išvengti atsakomybės, tik sugalvojo tokią versiją apie suklastotą prašymą. Kasatoriaus teiginiai apie neva suinteresuotas banko darbuotojas yra nepagrįsti. Atsiliepime teigiama, kad teismai pagrįstai ir teisėtai rėmėsi šių darbuotojų parodymais.
Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama ir tai, kad byloje nagrinėjamą įvykį reikia spręsti civilinio proceso tvarka. Nukentėjusioji nurodo, kad ji visais įmanomais būdais ne kartą bandė susisiekti su R. M., tačiau jis slapstėsi nuo jos. Teismas civilinio proceso tvarka ieškinį paliko nenagrinėtą dėl tos pačios priežasties – nei nukentėjusiajai, nei banko darbuotojams, nei antstoliams nepavyko rasti nuteistojo. Tokiu nuteistojo elgesiu buvo iš esmės suvaržytas jos pažeistų teisių gynimas civilinio proceso tvarka, dėl to ji įžvelgė nuteistojo nusikalstamus veiksmus (vengimą vykdyti prievolę ir apgaulingą elgesį) ir kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją. Atsiliepime nukentėjusioji nurodo labai sunkias savo ir vieno iš jos vaikų sveikatos būkles, kurios susidarė būtent dėl neteisėtų kasatoriaus veiksmų, atliktų prieš ją. Apibendrindama nukentėjusioji teigia, kad R. M., sudarydamas pirkimo–-pardavimo sutartį veikė apgaule, nes jis net neketino padengti kredito už bankui įkeistą nukentėjusiosios įsigytą turtą, tyčiniais veiksmais nurodė klaidingas, esminę reikšmę sutarties sudarymui turėjusias aplinkybes, be to, turėdamas tam lėšų, o vėliau ir slapstydamasis nuo jos, padarė žalą nukentėjusiajai ir nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.
Nuteistojo R. M. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 182 straipsnio taikymo
Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tokių alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Aptariama nusikalstama veika padaroma tik esant tiesioginei tyčiai. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.
Sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja prasme, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013).
Pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir taip užvaldant svetimą turtą. Teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xOTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-198/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-198/2008">2K-7-198/2008</a>, 2K-224/2008, 2K-78/2009, 2K-133/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-81/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-81/2011">2K-81/2011</a>).
Šios nusikalstamos veikos padarymo būdas – apgaulė turi būti nustatoma visais atvejais kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-335/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-335/2010">2K-335/2010</a>).
Kasatorius nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2007 m. rugsėjo 10 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį už 300 000 Lt pardavė nukentėjusiajai R. I. jam priklausantį namą su priklausiniais, žemės sklypu, tačiau, kaip buvo numatyta pirkimo–pardavimo sutarties 3.9 punkte, per 15 darbo dienų, gautų pinigų 291 205 eurų (tai sudarytų 1 005 472,6 Lt) su kitomis mokėtinomis sumomis į AB,,S.“ banko sąskaitą įsiskolinimo pagal 2005 m. balandžio 25 d. kredito sutartį nepadengė, taip apgaule savo naudai pasisavino didelės vertės svetimą R. I. priklausantį turtą (pinigus), padarydamas jai 300 000 Lt žalą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nei BK 182 straipsnio 1 dalis, nei šio straipsnio 2 dalis nenumato baudžiamosios atsakomybės už svetimo turto pasisavinimą apgaule, kaip buvo inkriminuota kasatoriui. Be to, kaltinamajame akte taip pat nėra detalizuota, kuo reiškėsi kasatoriaus apgaulė.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo 10 d. tarp R. M. ir R. I. notarine tvarka buvo sudaryta nekilnojamojo turto (žemės sklypas, namas su priklausiniais), įkeisto AB,,S.“ bankui, pirkimo–pardavimo sutartis. Bankas leido R. M. parduoti minėtoje sutartyje nurodytą nekilnojamą turtą (T. 1, b. l. 38–39). Šis turtas parduotas už 300 000 Lt.
Pirkimo–pardavimo sutarties 3.9 punkte nurodyta, kad pardavėjas (R. M.) įsipareigoja per 15 dienų nuo sutarties pasirašymo dienos, t. y. ne vėliau kaip iki 2007 m. rugsėjo 25 d. į banko nurodytą sąskaitą pervesti 291 205,82 euro. Pardavėjas prieš pasirašant sutartį informavo pirkėją, kad įsiskolinimą padengs pardavęs kitą turtą, t. y. jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), nes su UAB,,L.“ jau buvo pasirašęs nurodyto nekilnojamojo turto pardavimo sutartį (sutartis pasirašyta 2007 m. liepos 12 d.), pagal kurią nurodytas nekilnojamojo turto objektas turėjo būti parduotas už 750 000 eurų (2 589 600 Lt), sudarant pagrindinę notarinę pirkimo–pardavimo sutartį ne vėliau kaip iki 2007 m. rugsėjo 15 d. Šios sutarties pasirašymo metu R. M. jau buvo gavęs iš patalpų pirkėjo 10 000 eurų avansą, tačiau UAB,,L.“ atsisakė pirkti iš R. M. nurodytą nekilnojamąjį turtą, todėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo 2007 m. rugsėjo 10 d sutarties 3.9 punktas nebuvo įvykdytas ir neįvykdytas iki šiol. Teismo posėdyje apklausta notarė R. In. parodė, kad pirkėja (R. I.) prieš pasirašydama sutartį žinojo, jog perka įkeistą turtą, susipažino su banko leidimu parduoti įkeistą turtą ir suprato, kad visiškai atsiskaityti su banku R. M. galės tik pardavęs kitą, t. y. papildomą, turtą. Su tokiomis sutarties sąlygomis pirkėja sutiko, jas visiškai suprato ir jai jokių klausimų nekilo. Nukentėjusioji taip pat patvirtino, kad ji žinojo perkanti bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą, kurio hipotekai panaikinti R. M. turėjo atsiskaityti su banku tik pardavęs kitą savo nekilnojamąjį turtą.
2007 m. rugsėjo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartyje 6.3 punkte nurodyta, kad šalys susitaria, jog pardavėjui neįvykdžius šios sutarties 3.9 ir 3.10 punktuose išvardytų įsipareigojimų iki 2007 m. spalio 10 d., pirkimo–pardavimo sutartis nutraukiama vienašaliu pirkėjo pareiškimu. Nutraukus sutartį, pardavėjas pirkėjui grąžina 300 000 Lt ir sumoka 650 000 Lt baudą. Nors sutarties 3.9 punkte yra nurodytas 15 darbo dienų atsiskaitymo terminas, per kurį R. M. įsipareigojo padengti likusią savo kredito dalį, tačiau tik po dvejų metų (2009 m. birželio 12 d. (T. 1, b. l. 9–11) nukentėjusioji su ieškiniu kreipėsi į teismą; kartu ji įvykdė sutarties 6.3 punkto sąlygą, t. y. vienašališkai nutraukė šią sutartį.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad, sudarant 2007 m. rugsėjo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį tarp R. M. ir R. I. dėl sutartyje nurodyto turto pirkimo–pardavimo, tarp šalių atsirado civiliniai teisiniai sutartiniai santykiai, o iš jų šalims numatytos teisės ir pareigos. Šios instancijos teismo nuomone, nukentėjusioji įvykdė jai atsiradusias teises ir pareigas, o kaltinamasis R. M. nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo piktnaudžiavo nukentėjusiosios pasitikėjimu: įtikino ją sudaryti bankui įkeisto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, žinodamas, kad su ja neatsiskaitys ir padarys jai turtinę žalą, t. y. sudarydamas šį sandorį apgavo R. I., nes neketino grąžinti bankui paimtos skolos, ir siekė, kad bankas paimtų iš jos teisėtai įsigytą turtą.
Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir pagrįstai R. M. pripažino kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teismas taip pat nurodė, kad R. M. tyčią apgaule užvaldyti nukentėjusiajai priklausančius 300 000 Lt įrodo nuteistojo objektyvūs veiksmai. R. M. įtikinęs R. I. pasirašyti įkeisto turto pirkimo–pardavimo sutartį su sąlyga, kad per 15 dienų nuo sutarties pasirašymo dienos į banko sąskaitą perves ne mažiau kaip 291 205,82 eurų įsiskolinimo pagal 2005 m. balandžio 25 d. kredito sutartį, pirkimo–pardavimo sutarties 3.9 punkte numatytos sąlygos neįvykdė, nors šį sąlyga buvo esminė nukentėjusiosios apsisprendimui sudaryti bankui įkeisto turto pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, pasunkino (nevykdė pirkimo–pardavimo sutartyje numatytų įsipareigojimų, gautus pinigus pervedė kitam kreditui padengti ir vėliau padengti kredito nesistengė, į nukentėjusiosios skambučius neatsakinėjo ir nebuvo galimybių jam įteikti procesinių dokumentų) jos galimybes atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka.
Taigi tokius R. M. veiksmus abiejų instancijų teismai pripažino nusikaltimu, numatytu BK 182 straipsnio 2 dalyje, nes esmingai buvo suklaidinta nukentėjusioji ir suvaržytos jos galimybės atkurti pažeistas teises civilinio proceso tvarka.
Kasaciniame skunde teigiama, kad tarp R. M. ir nukentėjusiosios R. I. kilęs turtinio pobūdžio ginčas turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Taigi nagrinėjamoje byloje yra spręstinas baudžiamosios ir civilinės teisinės atsakomybės atribojimo klausimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a> ir kt.).
Šios nuostatos yra aktualios aiškinant ir nustatant nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, požymius ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje veika susijusi su iš pirkimo–pradavimo sutarties kylančių pareigų nevykdymu. Pažymėtina, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar jų netinkamas vykdymas arba kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-329/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-329/2011">2K-329/2011</a>). Tokią situaciją gali nulemti ir objektyvios nuo asmens valios nepriklausančios priežastys. Todėl teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, ir kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti jam žalingą sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-81/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-81/2011">2K-81/2011</a>, 2K-133/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xOTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-198/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-198/2008">2K-7-198/2008</a> ir kt.). Be to, sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai (pvz., savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra pagrindo ar logiško paaiškinimo). Nenustačius apgaulės ar esminio nukentėjusiųjų teisių suvaržymo, civiliniai santykiai netampa baudžiamaisiais, tačiau nukentėjusio asmens teisės gali būti ginamos civilinio proceso tvarka.
Bylos medžiaga rodo, kad nukentėjusioji pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė laisva valia, t. y. ji buvo susipažinusi su visomis sutarties sąlygomis, jas suprato ir su jomis sutiko; dėl šio sandorio tikrojo turinio jai nekilo jokių abejonių; sutartis buvo patvirtinta notarine tvarka; jos pagrindu ji įgijo sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, iki šiol registruotą jos vardu. Pažymėtina, kad R. M. nukentėjusiajai nenurodė jokių objektyvios tiesos neatitinkančių aplinkybių ar duomenų apie jo parduodamą ir nukentėjusiosios perkamą nekilnojamą turtą, nei jai, nei notarei nepateikė jokių suklastotų dokumentų ar neteisingų duomenų apie savo turtinę, finansinę padėtį ar kt. Iš R. I. gautus 300 000 Lt pagal nekilnojamo turto pirkimo–pardavimo sutartį R. M. tą pačią dieną įnešė į savo sąskaitą, esančią tame pačiame banke, t. y. „D.“ (buvęs „S.“ bankas).
Kauno apygardos teismui civilinėje byloje (iškeltoje pagal minėtą R. I. ieškinį) priėmus 2009 m. birželio 16 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui R. M. (T. 1, b. l. 12), jis antstolės G. B. kontorai pateikė 2009 m. liepos 7 d. prašymą nurodydamas savo kontaktus ir adresą (T. 1, b. l. 13). Nors šie duomenys savo laiku nebuvo pateikti teismui (ir tik dėl to, kad teismas, neturėdamas minėtos informacijos, procesinius dokumentus R. M. siuntė klaidingais adresais, šie dokumentai jam nebuvo įteikti ir nukentėjusiosios ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas), tačiau tai patvirtina, kad jis (R. M.) nesislėpė, jį buvo galima surasti be teisėsaugos institucijų pagalbos. Informacijos apie jo nemokumą ar sunkią turtinę, finansinę padėtį nebuvo: iki įvykio, jo metu ir vėliau jis disponavo didelėmis pinigų sumomis (T. 1, b. l. 101, 110–112, 120–124) ir valdė kitą nekilnojamąjį turtą (T. 2, b. l. 67–74, 81–111).
Kolegijos nuomone, minėtos aplinkybės nepatvirtina, kad R. M., sudarydamas su nukentėjusiąja nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, neketino vykdyti iš sutarties kylančių pareigų, o siekė suklaidinti nukentėjusiąją dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą. Vien tai, kad R. M. neįvykdė pirkimo–pardavimo sutarties 3.9 punkto sąlygos (per 15 dienų bankui nesumokėjo likusios dalies kredito, kurio grąžinimas buvo užtikrintas hipotekos lakštu įkeistu ir nukentėjusiosios įgytu nekilnojamu turtu), neatitinka sukčiavimo požymių. Kitos baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės (R. M. nepateikė bankui pirkimo–pardavimo sutarties ir jo neinformavo apie įvykusį sandorį, nepranešė nukentėjusiajai apie kito jo vardu registruoto nekilnojamojo turto neįvykusį sandorį ir pan.) taip pat negali būti vertinamos kaip reiškiančios, esą R. M., sudarydamas sutartį su nukentėjusiąja, turėjo tikslą apgaule įgyti jos turtą. Minėti duomenys patvirtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiosios pažeistų teisių gynyba civilinio proceso tvarka buvo iš esmės apsunkinta, neatitinka bylos faktinių aplinkybių.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. I., laisva valia pirkdama iš R. M. nekilnojamąjį turtą, žinodama apie jo įkeitimą bankui, pasirašydama šio turto pirkimo–pardavimo sutartį ir po to atitinkamu laiku nerealizuodama savo teisių ir pareigų (beje, kaip ir buvęs „S.“ bankas), elgėsi itin nerūpestingai, o R. M. netinkamai vykdė sutartines teises ir pareigas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai padarė išvadą dėl sukčiavimo sudėties tik formaliai konstatavę, kad R. M. apgaule užvaldė svetimą turtą, priklausantį nukentėjusiajai R. I., neanalizuodami esminių sukčiavimo nusikaltimo požymių (apgaulės ir padarytos žalos priežastingumo, tyčios užvaldyti svetimą turtą ir padaryti atitinkamos žalos kitam asmeniui), todėl minėta situacija tarp R. M. ir R. I. gali būti vertinama tik kaip civilinis teisinis ginčas, o ne nusikaltimas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiami teismų sprendimai naikintini, o baudžiamoji byla dėl sukčiavimo nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas R. M. apeliacinį skundą iš dalies, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nukentėjusiosios R. I. pareikšto civilinio ieškinio dydžio ir jai iš R. M. priteisė 300 000 Lt.
Tais atvejais, kai nustatoma, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamoji byla nutraukiama, nutraukiamas ir procesinių prievartos priemonių, tarp jų ir dėl civilinio ieškinio užtikrinimo taikymas, nes baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 235, 254 straipsniai) nenumato reikalavimo ir galimybės tenkinti byloje pareikšto civilinio ieškinio. Nutraukus baudžiamąją bylą, baudžiamieji teisiniai santykiai tarp asmens ir valstybės nutrūksta, nes išnyksta asmens pareiga atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą. Kadangi civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, šiems santykiams pasibaigus, civilinio ieškinio tenkinimas negalimas. Taigi, kai teismas nutraukia bylą, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, o civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį bei prašyti imtis ieškinio užtikrinimo priemonių civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartį ir R. M. baudžiamąją bylą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nutraukti.
Nukentėjusiosios R. I. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Gintaras Goda
Viktoras Aidukas
