Civilinė byla Nr. 3K-7-70/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.2.4.2; 44.5.2.16;
44.8; 92; 106.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Česlovo Jokūbausko, Egidijaus Laužiko, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Indrei Savkinienei,
dalyvaujant ieškovei M. B.,
ieškovės atstovui advokatui Aidui Venckui,
atsakovo V. V. atstovui advokatui Šarūnui Vilčinskui,
atsakovės M. Ž. atstovei advokatei Stasei Kupčiūnienei,
žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. V. ir M. Ž. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. B. ieškinį atsakovams V. V. ir M. Ž. dėl žalos atlyginimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjami ieškovės M. B. 2004 m. gruodžio 20 d. pareikšti reikalavimai priteisti iš atsakovų solidariai 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už tėvo J. A. žūtį, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už dėdės A. A. žūtį, taip pat priteisti iš atsakovų solidariai 16 600 Lt turtinės žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu atsakovai pripažinti kalti padarę nusikaltimą, nustatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 99 straipsnyje, ir nuteisti laisvės atėmimo bausme, o ieškovei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą paliekant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Anot ieškovės, dėl tyčinių atsakovų veiksmų ji neteko tėvo J. A. ir dėdės A. A., dėl to jai ir jos šeimos nariams teko patirti didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, teko keisti pavardę, slapstytis, nuolat keisti gyvenamąsias vietas, patirti įtampą ir stresą, kęsti nuolatinį nepriteklių. Didžiulę nuoskaudą ieškovė teigė jaučianti ir dabar, nes atsakovai nenurodo, kur yra nužudytųjų palaikų palaidojimo vieta. Kadangi atsakovai pripažinti kalti nusikalstamos veikos padarymu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2004 m. rugsėjo 21 d., tai, ieškovės nuomone, ši data laikytina teisės į ieškinį dėl genocido nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo atsiradimo momentu, tačiau jeigu teismas manytų, kad terminas ieškiniui pareikšti praleistas, prašė jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Ieškovė pažymėjo, kad tėvo žūties dieną jai buvo beveik septyneri metai; žuvus tėvui, ji neteko ne tik savo, bet ir visos šeimos maitintojo, tapo našlaitė, iki savo pilnametystės 133 mėnesius augo be tėvo. Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo galiojusios teisės normos, nustatančios tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, nustatė, jog minimali pinigų suma, skirtina vieno nepilnamečio vaiko išlaikymui, negali būti mažesnė kaip 125 Lt. Tokia suformuota teisės praktika bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo ir protingumo kriterijai, ieškovės nuomone, leidžia daryti išvadą, kad tėvas J. A. jos išlaikymui nuo 1953 m. sausio 2 d. iki pilnametystės būtų skyręs po 125 Lt kiekvieną mėnesį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinio netenkino. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu atsakovė pripažinta padariusi nusikaltimą, nustatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 99 straipsnyje, o atsakovas – BK 99 straipsnyje, dėl to, kad atsakovė 1953 m. sausio 2 d. suteikė duomenis LTSR Valstybės saugumo ministerijos Kauno srities Šakių rajono darbuotojams apie politinės grupuotės, kuriai priklausė ieškovės tėvas ir dėdė – J. ir A. A. – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai, buvimo vietą, o atsakovas, pasinaudojęs šiais duomenimis, su kitais asmenimis bunkerį užpuolė; užpuolimo metu Lietuvos partizanai J. ir A. A. buvo nušauti. Tuo pačiu nuosprendžiu teismas pripažino ieškovei teisę į ieškinio, pareikšto 2001 m. balandžio 12 d., patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Remdamasis CPK 182 straipsnio 3 punktu teismas konstatavo, kad atsakovų kaltė ir dalyvavimas, 1953 m. sausio 2 d. padarant genocido nusikaltimą, kurio metu buvo sunaikinti J. ir A. A., įrodyta įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu, todėl aplinkybė, ar jie tiesiogiai žudė, ar tik dalyvavo padarant genocido nusikaltimą, neturi įtakos atsakovų civilinei deliktinei atsakomybei. Atkreipęs dėmesį į tai, kad ieškovė baudžiamojoje byloje buvo pareiškusi ieškinį tik dėl 21 000 Lt turtinės žalos atlyginimo, teismas sprendė, jog baudžiamojoje byloje buvo pripažinta ieškovės teisė tik į turtinės žalos, kurios dydis turi būti nustatytas civilinio proceso tvarka, atlyginimą, o dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą, nepasisakė. Pažymėjęs, kad reikalavimą priteisti iš atsakovų neturtinės žalos atlyginimą ieškovė pareiškė 2005 m. sausio 14 d., kurį grindžia tuo, jog atsakovai genocido nusikaltimu, įvykdytu 1953 m. sausio 2 d., padarė jai neturtinę žalą, teismas nurodė, kad nors nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atlyginama nusikaltimu padaryta neturtinė žala, tačiau civiliniai įstatymai atgaline tvarka negalioja (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnis, 47 straipsnio 2 dalis). Nustatęs, kad atsakovų nusikalstami veiksmai, iš kurių ieškovė kildina jai padarytą neturtinę žalą, atlikti 1953 m. sausio 2 d., teismas sprendė, jog šioje byloje netaikytina CK 6.250 straipsnio 2 dalis. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje netaikytinas Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas, nes jame teismas pasisakė dėl neturtinės žalos, padarytos valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, kurie atlikti po Konstitucijos įsigaliojimo, atlyginimo, o ne dėl privačių asmenų veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Be to, teismas konstatavo, kad šioje byloje negalima tiesiogiai taikyti Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, nustatančią asmens teisę į neturtinės žalos atlyginimą įstatymo nustatyta tvarka, nes atsakovų veiksmai atlikti 1953 m. sausio 2 d., kai Lietuvos Respublikos Konstitucija negaliojo. Tuo tarpu atsakovų veiksmų atlikimo metu galioję civiliniai įstatymai neturtinės žalos atlyginimo instituto nenumatė. Teismas konstatavo, kad ieškinys priteisti turtinės žalos atlyginimą dėl išlaikymo negavimo pareikštas po beveik penkiasdešimt metų nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos ir trisdešimt septynerių metų, kai asmuo tapo pilnametis, laikytinas pareikštu akivaizdžiai praleidus ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos valstybė, 1998 m. spalio 6 d. priimdama Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymą, siekė kompensuoti nukentėjusiems asmenims dėl šeimos narių netekties patirtą žalą, išmokėdama vienkartinę pašalpą. Nustatęs, kad šio įstatymo pagrindu ieškovei 2000 m. lapkričio 24 d. buvo išmokėta vienkartinė 20 000 Lt pašalpa už žuvusį tėvą karį savanorį J. A., teismas darė išvadą, kad valstybė padengė ieškovės patirtą turtinę žalą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2007 m. birželio 20 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeitė: ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad civiliniai įstatymai atgaline tvarka negalioja, nes, kolegijos nuomone, toks teisės normų aiškinimas neatitinka šioje byloje susiklosčiusios išskirtinės faktinės situacijos, taip pat CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Atkreipusi dėmesį į baudžiamajame procese galiojantį konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą, kolegija pažymėjo, kad atsakovai buvo pripažinti kaltais nusikaltimo, dėl kurio padarymo atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo prašo ieškovė šioje byloje, padarymu 2004 m. vasario 4 d. priimtu teismo nuosprendžiu. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju visi deliktinės atsakomybės taikymui būtini teisės pažeidimo sudėties elementai, t. y. civilinės atsakomybės sąlygos, buvo nustatyti teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu. Taigi būtent nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo atsirado pagrindas ieškiniui dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Tai kartu yra pagrindas spręsti, kad susiklosčiusiai faktinei situacijai pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalį taikytinos 2000 m. CK normos. Kolegija sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Kolegijos nuomone, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo šioje byloje, būtina įvertinti istorines aplinkybes – Lietuvos okupaciją ir aneksiją, kuriomis buvo padaryti nusikalstamais pripažinti atsakovų veiksmai, nukreipti prieš Lietuvos partizanų kovas už Lietuvos valstybės laisvę ir nepriklausomybę. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d., 2005 m. vasario 7 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Taigi, kolegijos nuomone, istorinių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismo teiginys, jog ieškovė turėjo teisę į žalos atlyginimą po nusikalstamų veiksmų atlikimo, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nes ši teisė Lietuvos okupacijos sąlygomis negalėjo būti įgyvendinama. Atsižvelgdama į didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, kuriuos ieškovei sukėlė šeimos narių ir artimųjų giminaičių netektis, taip pat įvertinusi tai, kad nusikalstami veiksmai turėjo masinį pobūdį ir buvo nukreipti iš esmės ne prieš konkrečius asmenis, o visus asmenis, kovojusius už Lietuvos nepriklausomybę, taip pat atsižvelgdama į sunkią atsakovų sveikatos būklę, į tai, kad nuo nusikaltimo padarymo praėjo pakankamai daug laiko, kolegija sprendė, kad 150 000 Lt neturtinės žalos dydis atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis) ir CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus. Spręsdama dėl ieškinio reikalavimų atlyginti turtinę žalą, kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas V. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nei 4 straipsnyje, nei 47 straipsnio 2 dalyje, nei jokiame kitame civiliniame įstatyme nėra net užuominos apie tai, kad galima būtų taikyti neturtinę žalą už veiksmus, padarytus iki 2001 m. CK įsigaliojimo. Tai patvirtina vieną iš svarbiausių civilinės teisės principų – civilinis įstatymas negalioja atgaline tvarka. Žalos atlyginimas yra civilinės atsakomybės rūšis ir jis gali būti taikomas tik tada, kada atsakomybė yra įstatymu nustatyta. Atsakomybės pagal teisę (įstatymą) negalima preziumuoti, jai negalima taikyti teisės ar įstatymo analogijų. Anot kasatoriaus, nebuvo įstatymo, numačiusio neturtinės žalos atlyginimą. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta teisė taikyti CK 1.5 straipsnyje nurodytą teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principą (principus) negali būti aiškinama plačiau, negu CK šio principo (principų taikymo) požymiai yra aptarti, t. y. teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai negali būti taikomi tiems atvejams, kuriems atsitikus civilinė atsakomybė nebuvo numatyta. Įstatymo leidėjo požiūrio teismas peržengti neturėjo nei teisės, nei pareigos. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, teisės, įstatymo analogija ar kas panašaus negali paneigti įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo ir nesuteikia teismams teisės taikyti atsakomybę, kurios nebuvo žalos atsiradimo metu. Be to, kasatoriaus teigimu, bet kokia teisinė atsakomybė negali būti precedentinė arba pagal teisės ar įstatymo analogiją. Įstatymai saugo ne tik žmogaus teises ir laisves, bet ir teismų įgalinimus, nustatydami, jog teismai negali taikyti įstatymo atgaline tvarka, negali taikyti atsakomybės, kurios įstatymai nenumato. Teisinė atsakomybė visada konkreti ir ji negali būti paremta išvestiniais, tegul ir bendraisiais, principais. Teisinė atsakomybė negali būti paremta taip pat įstatymų kolizijos, jų konkurencijos neaiškumu ar nesusipratimu, aiškinant pastaruosius teisinės atsakomybės buvimo naudai.
2. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai kasatoriaus civilinę atsakomybę sutapatina su Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu, kuriuo kasatorius nuteistas pagal BK 99straipsnį. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. gegužės 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003, išaiškino, jog baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės ir civilinėje byloje įrodinėtinos aplinkybės gali nesutapti. Kasatorius pažymi, kad teismo nuosprendžiu nenustatyta, jog jis nors vieną iš J. ir A. A. nušovė. Kasatoriaus nuomone, asmuo kaltas už kito žmogaus žūtį gali būti tik tada, kada jis padarė konkrečius veiksmus (sudavė mirtiną smūgį ranka, dūrė peiliu ir t. t.), nuo kurių žmogus žuvo. Anot kasatoriaus, jam nepadarius kaltų konkrečių veiksmų pagal civilinę teisę dėl J. ir A. A. žūties, teismas negalėjo tvirtinti apie kokį nors priežastinį ryšį tarp to, ko kasatorius nedarė, ir atsiradusios žalos. Kasatoriaus teigimu, nesant jo konkrečių veiksmų dėl J. ir A. A. žūties, tik valstybė – buvusi TSRS (o dabar jos teisių perėmėja Rusija) civiline tvarka yra atsakinga už genocidu padarytą žalą.
3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra jokio įrodymo apie J. ir A. A., kaip partizanų, veiklą nuo 1947 m. liepos mėnesio iki mirties. Ir nors teismai remiasi jau po mirties išduotais J. A. ir A. A. kario savanorio pažymėjimais, kasatoriaus manymu, susiklosčiusi išskirtinė faktinė situacija šioje byloje dėl A., kaip partizanų, veiklos pagrįsta įrodymais, rodo ką kita. Anot kasatoriaus, visuotinai pripažinta, kad pagalba naciams su ginklu nėra teisinga, sąžininga ir protinga. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnį, nes nenurodė apie įrodymus, kurie patvirtina, jog J. ir A. A. pagal Lietuvos ypatingojo archyvo 2001 m. lapkričio 13 d. pažymėjimą Nr. 1767 nacių – genocido vykdytojų pagalbininkai; jog partizanų vadovybės sprendimu už savavališką pasitraukimą iš būrio buvo atiduoti karo lauko teismui; jog J. ir A. A. nuo 1947 m. liepos mėnesio nedalyvavo partizanų veikloje; nors teismas privalėjo nurodyti argumentus, dėl kurių jis atmeta kuriuos nors įrodymus, juolab kad tarp šių įrodymų bei J. ir A. A. po mirties išduotų kario savanorio pažymėjimų yra esminis prieštaravimas.
4. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu priteisti ieškovei už dėdę A. A. Kasatorius nurodo, kad pagal Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymą A. A. nebuvo ieškovės šeimos narys. Kasatoriaus nuomone, jeigu valstybė to nepripažino įstatymu, tai teismas negalėjo teigti priešingai. Be to, kasatoriaus manymu, valstybės nustatyta parama pagal Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymą jau atlygino ieškovei.
5. Kasatoriaus teigimu, genocidas įmanomas tik esant valstybės valdžiai ir susijęs su ja. Anot kasatoriaus, jis pirmosios instancijos teisme siūlė patraukti Rusijos valstybę atsakovu šioje byloje ir, jeigu ieškovė nesutiko su tokiu prašymu, tai teismai privalėjo tai padaryti. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktika tais atvejais, kada turi būti išieškoma žala, padaryta darbuotojų (pareigūnų) veiksmais, yra tokia – samdanti institucija atsako. Kasatorius pažymi, kad jis buvo TSRS pareigūnas. Rusijai perėmus TSRS teises ir pareigas, Rusija turėjo būti atsakovu šioje byloje.
6. Nors apeliacinės instancijos teismas nutarties rezoliucinėje dalyje rašo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, bet, kasatoriaus vertinimu, pagal CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktą jis iš esmės panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas padarė priešingai. Tai joks teismo sprendimo pakeitimas ir todėl pagal CPK 326 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas privalėjo priimti sprendimą, o ne nutartį.
Atsiliepimu į atsakovo V. V. kasacinį skundą ieškovė M. B. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu yra įvardyti atsakovo nusikalstami veiksmai dėl ieškovės tėvo žūties, už kuriuos jis pripažintas kaltas ir nuteistas. Taigi, neigdamas savo kaltę, kasatorius ginčija įsiteisėjusį teismo nuosprendį, tačiau CPK normos neleidžia peržiūrėti įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių. Ieškovė atkreipia dėmesį į archyvinį dokumentą – 1953 m. sausio 3 d. spec. pranešimą, kuriame nurodoma, kad atliekant operaciją pasižymėjo ir nusipelnė paskatinimo <...> MGB Šakių rajono operatyvinis įgaliotinis V. V. S., asmeniškai likvidavęs vieną banditą. Ieškovės teigimu, žala atsirado 2004 metais priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir ieškovė į teismą kreipėsi įsigaliojus CK, todėl teismas pagrįstai taikė CK normas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teiginiai, kad tinkamas atsakovas turi būti Rusijos valstybė, ieškovės nuomone, neturi pagrindo, nes Kauno apygardos teismas 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu pripažino ieškovės teisę į materialinės žalos atlyginimą. Be to, ieškovė pažymi, kad atsakovas dirbdamas Šakių rajono KGB skyriuje pagal pareigas, instrukcijas ir aplinkybes žino, kur padėti nužudytųjų partizanų kūnai, tačiau ieškovei nepasako; nurodžius nužudytųjų kūnų vietą, ieškovė atsisakytų bet kokių pretenzijų.
Kasaciniu skundu atsakovė M. Ž. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimą. Atsakovės M. Ž. kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kurių dalis yra iš esmės analogiški atsakovo V. V. kasacinio skundo argumentams. Be to, M. Ž. kasacinis skundas yra grindžiamas tuo, kad:
1. CK 6.248 straipsnyje nustatyta, jog teismas gali nustatyti prievolę atlyginti žalą tik kaltam asmeniui, būtent turi būti priežastinis ryšys tarp kasatorės veiksmų ir padarinių, dėl kurių atsirado žala. Anot kasatorės, neteisingas ir nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad ji pripažinta kalta dėl ieškovės tėvo ir dėdės nužudymo. Kasatorė pažymi, kad tokiu nusikaltimu ji nekaltinama ir nenuteista pagal BK 129 straipsnį ar kitus straipsnius, susijusius su asmens sveikata ar gyvybe. Anot kasatorės, tai, kad ji, kaip rašoma teismo nuosprendyje, nurodė A. bunkerio vietą, neįrodo jos kaltės dėl jų nužudymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymu nustatytais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Nepadarius kaltų konkrečių veiksmų dėl A. ir J. A. žūties, teismas negali daryti išvados, kad kasatorė yra kalta dėl jų žūties ir dėl to priteistinas žalos atlyginimas.
2. Anot kasatorės, nesuprantama, kodėl buvo reikalaujama žalos atlyginimo dar ir už dėdės mirtį, ir ar jis priteistas ir, jei priteistas, tai kodėl būtent ieškovei priteistas žalos atlyginimas ir už dėdės mirtį, nes apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodyta, už ką priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš atsakovų. Kasatorės teigimu, byloje nebuvo pateikta netgi ieškovės giminystės ryšius su dėde A. patvirtinančių įrodymų ir to, kad dėdė yra ieškovės šeimos narys.
3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, dėl pažemintos jos reputacijos ir bendravimo galimybių sumažėjimo, kada ir kokioje gydymo įstaigoje teko gydytis nuo depresijos, kaip ji nurodo ieškinyje. Be to, ieškovė nurodė, kad ją piktino atsakovo V. V. pozicija byloje, tačiau nenurodė, kaip kasatorė M. Ž. nekorektiškai elgėsi byloje, joje net nedalyvaudama, o bylą vesdama per atstovę – advokatę.
4. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad okupacijos sąlygomis negalėjo būti įgyvendinama teisė į žalos atlyginimą. Kasatorė pažymi, kad Lietuvos Respublikoje Nepriklausomybė atkurta jau prieš 17 metų, todėl ieškovė turėjo pakankamai laiko išsiaiškinti, kas kaltas dėl jos tėvo žūties, ir pateikti ieškinį. Anot kasatorės, ieškinio senaties terminas praleistas ir jį atnaujinti nėra pagrindo – nenurodyta svarbių priežasčių, dėl ko jis praleistas.
5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis iš 77 metų pensininkės invalidės, turinčios iš viso turto tik už keliolika tūkstančių litų ir dar prižiūrinčios vyrą-invalidą, neatitinka teisingumo, sąžiningumo, protingumo kriterijų. Anot kasatorės, ji neturi ir jau neturės galimybės kada nors turėti ateityje nors dalį tokių lėšų, kaip nurodoma nutartyje. Tokią nutartį praktiškai neįmanoma įvykdyti.
6. Iš teismo sprendimo neaišku, už ką neturtinės žalos atlyginimas priteistas iš kasatorės ieškovei – ar už tėvo ir dėdės mirtį ar tik už tėvo mirtį. To nenurodyta teismo nutartyje, nors ieškinio reikalavimas buvo priteisti neturtinę žalą už tėvo ir dėdės žūtį.
Atsiliepimu į atsakovės M. Ž. kasacinį skundą ieškovė M. B. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, užtikrindamas ieškovei konstitucinę teisę į neturtinės žalos atlyginimą, taikė CK 6.250 straipsnio, 6.251 straipsnio 2 dalies, 6.282 straipsnio normas. Ieškovė pažymi, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 21 d. nuosprendyje nurodyta, jog „M. Ž. <...> suteikė duomenis apie J. A. ir A. A. asmeniškai rodydama kelią nuvedė į Žalgirio mišką, parodė tikslią bunkerio buvimo vietą, po ko bunkeris buvo sunaikintas ir fiziškai sunaikinti, nušauti partizanai, už tai ji gavo 2000 rub.“, todėl, ieškovės nuomone, kasatorės išvedžiojimai dėl jos kaltės nebuvimo teisiškai nereikšmingi. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas sumažino neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į amžių, sveikatos būklę ir kitas aplinkybes, priteista suma yra minimali, todėl ją mažinti nėra pagrindo. Kasatorės teiginius, kad nėra įrodymų apie dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, nepatogumus, ieškovė vertina kaip pasityčiojimą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl byloje pareikštų ieškinio reikalavimų materialiojo teisinio pagrindo
CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Ieškinyje, be kita ko, turi būti nurodoma: 1) ieškinio suma, jeigu ieškinys turi būti įkainotas; 2) aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); 3) įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą; 4) ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas).
Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas proceso teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad, kreipdamasis į teismą, ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymas neįpareigoja ieškovo nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Dėl to, nors ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan., tačiau ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl teismas savo sprendimą gali grįsti kitomis teisės normomis, nei rėmėsi šalys. Dėl to tais atvejais, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs ieškinio pagrindą, neteisingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą atitinkančią normą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nekeičiami (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. N. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-29/2009; 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-410/2010; kt.).
Šioje byloje, tenkindamas ieškinio reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, 47 straipsnio 2 dalies nuostatomis, taikė 2000 m. CK normas. Kasatoriai kasaciniais skundais ginčija apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytą materialinį teisinį pagrindą ieškinio reikalavimams patenkinti apeliuodami, be kita ko, į principą, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka.
Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos duomenis (be kita ko, ieškovės ieškinio faktiniu pagrindu nurodytus atsakovų neteisėtus veiksmus, jų atlikimo laiką, taip pat ieškovei kilusius neigiamus padarinius, jų atsiradimo laiką), išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, reglamentuojamas Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normų dėl deliktinės atsakomybės taikymas (tuo tarpu CK 6.250 straipsnis, kurio pagrindu apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškinio reikalavimus dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos priteisimo, yra XXII skyriaus pirmajame skirsnyje). Pažymėtina ir tai, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, jog CK nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Taigi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatos neteikia teisinio pagrindo šioje byloje nagrinėjamiems reikalavimams taikyti 2000 m. CK normų. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija, viena vertus, sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatos neįtvirtina galimybės (neteikia teisinio pagrindo) šioje byloje pareikštiems ieškinio reikalavimams taikyti 2000 m. CK normas.
Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą (1 dalis); asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (2 dalis).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas. Būtent Konstitucinis Teismas formuoja oficialią konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai. Oficialioje konstitucinėje doktrinoje yra, be kita ko, atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Oficialioje konstitucinėje doktrinoje taip pat gali būti expressis verbis nurodoma, koks Konstitucijos nuostatų aiškinimas yra negalimas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, kaip tokią, yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Įtvirtinant šį konstitucinį principą siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimas) Šis konstitucinis principas (būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą) neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti asmens teisę į jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo priemones (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, be kita ko, moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas).
Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 28 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar atitinkami Lietuvos Respublikos įstatymai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą, 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, jog dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fizinių asmenų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams. Nurodytame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas rėmėsi savo ankstesniuose baigiamuosiuose aktuose suformuota oficialia konstitucine doktrina, taip pat konstatavo, kad bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla, be kita ko, iš konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų. <...> Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisingumo principą negali būti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas susiklostyti tokioms situacijoms, kad asmenų patirta žala, be kita ko, dėl genocido, negalėtų būti teisingai atlyginta. <...> Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį dėl genocido žalą patyrę asmenys negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo dėl to, kad šios žalos jie neturėtų teisės reikalauti iš genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų, dėl kurių yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis, prieštarautų Konstitucijai, be kita ko, jos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisingumo principui. Iš Konstitucijos, be kita ko, jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisingumo principo įstatymo leidėjui kyla pareiga dėl iš genocido padarymo atsiradusius neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turėtų teisę reikalauti teisingo žalos atlyginimo iš genocido nusikaltimus padariusių fizinių asmenų.<... >Įstatymų leidėjas gali <...> įstatymuose nustatyti atvejus ir pagrindus, kada ieškinio senatis netaikoma ir kitiems reikalavimams, be kita ko, reikalavimams atlyginti tam tikrais išskirtiniais pagrindais padarytą žalą. <...> Vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją).
Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime konstatavo, kad įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ (su vėlesniais pakeitimais) pavadinime pavartota sąvoka „atsakomybė“ apima ne tik baudžiamąją, bet ir kitas teisinės atsakomybės rūšis, be kita ko, civilinę atsakomybę. Tačiau šiame įstatyme nebuvo ir nėra reguliuojami žalos atlyginimo, kaip civilinės atsakomybės už padarytą genocidą, santykiai, be kita ko, nėra nustatyta, jog reikalavimams, kad genocido nusikaltimą padarę fiziniai asmenys atlygintų žalą, ieškinio senatis netaikoma; nenustatyta, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fizinių asmenų. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokia nurodytame įstatyme esanti teisinio reguliavimo spraga sudaro prielaidas susiklostyti ir tokioms teisinėms situacijoms, kad asmenys, okupacijų laikotarpiais patyrę žalą dėl genocido, iš genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų negali reikalauti teisingai atlyginti žalą.
Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kuri yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnis), 30 straipsnio 2 dalies nuostatas, Konstitucijos viršenybę Lietuvos teisės sistemoje, taip pat nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, konstatuoja, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas bei ieškovės ieškinio pagrindas ir reikalavimas atlyginti tam tikrais išskirtiniais pagrindais – nusikaltimu žmogiškumui – padarytą žalą lemia, jog bylą nagrinėję teismai, vykdydami teisingumą, ginčui išspręsti privalėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, užpildyti teisės spragas ad hoc ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją). Remdamasi nurodytais motyvais, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinių skundų argumentus, kuriais teigiama apie kasatoriams taikomą atsakomybę, kuri neva nenustatyta įstatymu. Remiantis iš esmės tais pačiais motyvais, darytina išvada, kad byloje pareikštiems ieškinio reikalavimams, atsižvelgiant į žalos padarymo pagrindo – nusikaltimas žmogiškumui – išskirtinimą, ieškinio senatis netaikytina (tai nustatančios materialiosios teisės normos nebuvimas vertintinas kaip teisės spraga, kuri nagrinėjamu atveju užpildytina ad hoc).
Kadangi pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, tai, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės konkrečių sąlygų, neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų pagal įstatymo analogiją taikytinos atitinkamos 2000 m. CK normos (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis).
Apibendrindama pirmiau išdėstytus motyvus ir išvadas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė dėl ieškovės teisės į dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimą.
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir neturtinės žalos dydžio
Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios bylos atveju kasatorių neteisėti veiksmai (nusikaltimo padarymas), kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nustatyti įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl kasatorių neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis ir 6.246 straipsnio 1 dalis).
Kadangi skolininko kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, o kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis), be to, kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų dėl kasatorių kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, tai išplėstinė teisėjų kolegija dėl aptariamos civilinės atsakomybės sąlygos plačiau nepasisako, tik konstatuoja, kad pagal faktinius bylos duomenis ir taikytiną teisę apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl jos egzistavimo.
Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė šioje byloje pateikė pakankamai įrodymų dėl jos patirtos neturtinės žalos – didžiulių dvasinių išgyvenimų, sukrėtimo, pažeminimo, įtampos, streso, nuoskaudos ir pan., tarp teismo nuosprendžiu konstatuotų kasatorių neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo) ir ieškovės patirtos neturtinės žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Neturtinė žala, kaip sunkių žmogaus teisių pažeidimų (kankinimo, nužudymo ir kt.) padarinys, iš esmės preziumuojama, įskaitant, kai ją patiria tiesioginės aukos artimiausi giminaičiai ir šeimos nariai.
Kasaciniame skunde ginčijama kasatorių civilinė atsakomybė, kaip tokia, jos pagrindai ir (arba) sąlygos. Tokia kasatorių pozicija (ginčijant jų civilinę atsakomybę, kaip tokią), išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, apima, be kita ko, atlygintinos neturtinės žalos dydžio ginčijimą. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti ieškovės (ją bylos žodinio nagrinėjimo metu atstovavusio advokato) atsikirtimai, kad nagrinėjamu atveju neva nėra procesinės galimybės (pagrindo), atsižvelgiant į kasaciniais skundais apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, spręsti dėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatyto atlygintinos neturtinės žalos dydžio.
Šioje byloje nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį pagal įstatymo analogiją vadovautinasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ne dėl visų ieškovės nurodytų aplinkybių, kuriomis grindžiama neturtinė žala, egzistuoja priežastinis ryšys su nagrinėjamu atveju nustatytais kasatorių neteisėtais veiksmais. Tam tikri ieškovės nurodomi jos patirti neigiami padariniai – pavardės keitimas, slapstymasis, gyvenamosios vietos nuolatinis keitimas, patirtas nepriteklius – buvo (galėjo būti) nulemti ne tiek nagrinėjamu atveju nustatytų kasatorių neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo), kiek Lietuvos okupacijos, tuometės politinės-visuomeninės santvarkos nulemtų veiksnių, t. y. manytina, jog pirmiau nurodytus konkrečius neigiamus padarinius ieškovė, kaip Lietuvos partizano duktė, atsižvelgiant į tuometės okupacinės valdžios bei politinės-visuomeninės santvarkos nulemtus veiksnius, galėjo patirti ir nesant kasatorių neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo). Taigi kasatoriams atsakomybė taikytina ne dėl visų ieškovės nurodytų jos patirtų neigiamų padarinių, o dėl tų, kurie yra susiję priežastiniu ryšiu su nustatytais kasatorių neteisėtais veiksmais, dėl kurių ieškovė neteko tėvo J. A. ir dėdės A. A. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos dydį, į tai neatsižvelgė. Be to, kaip nustatyta Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu, kasatoriai nusikaltimą, kuriuo padarytos neturtinės žalos atlyginimo reikalauja ieškovė, įvykdė veikdami kartu su LTSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono pareigūnais bei kariais. Proporcingumo principas reikalauja, kad vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį būtų nustatyta teisinga interesų pusiausvyra. Bendriausia prasme šiuo aspektu svarbu užtikrinti, kad atsakingiems asmenims nebūtų uždėta pernelyg didelė našta priteisiant akivaizdžiai nepakeliamą žalos atlyginimą. Aktualu ir tai, kad nusikaltimams žmogiškumui paprastai yra būdingas žmogaus teisių pažeidimų masiškumas, t. y asmuo, dalyvaujantis darant tokius nusikaltimus, paprastai padaro žalos daugeliui nukentėjusiųjų, tai daro įtakos nustatant kiekvienam nukentėjusiajam priteistinos žalos dydį (kai visi nukentėjusieji dalyvauja vienoje byloje arba kai priimant sprendimą kiti nukentėjusieji nežinomi arba nedalyvauja byloje), gali komplikuoti sprendimo vykdymą, turėti neigiamos įtakos vėliau dėl žalos atlyginimo reikalavimus pareiškiančių nukentėjusiųjų interesams. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos dydį, į tai taip pat neatsižvelgė. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei bylos duomenis (kasatorių atliktų neteisėtų veiksmų kolektyvinį pobūdį, dėl šių neteisėtų veiksmų patirtus ieškovės išgyvenimus, jų (patirtų išgyvenimų) pobūdį ir mastą), taip pat į kasatorių amžių, sveikatos būklę bei turtinę padėtį, sprendžia, kad šios konkrečios bylos atveju sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitiktų ieškovei iš kasatorių solidariai priteistinas 50 000 Lt neturtinės žalos dydis. Šis neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas individualiai abiem kasatoriams. Dėl to konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį šioje byloje nustatė atsižvelgdamas ne į visas tam reikšmingas aplinkybes ir pažeisdamas materialiosios teisės normas. Tai yra pagrindas pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, ja priteistiną neturtinės žalos atlyginimą sumažinti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl kitų kasacinių skundų argumentų
Kasaciniuose skunduose kasatorius V. V. apeliuoja į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnį, abu kasatoriai – į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 326 straipsnio 2 dalį.
Pasisakydama dėl V. V. kasacinio skundo argumentų dėl CPK 270 straipsnio pažeidimo, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo straipsniu reglamentuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys (reikalavimus apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui reglamentuoja CPK 331 straipsnis). Taigi jau vien dėl šios priežasties kasatorius nepagrįstai teigia, kad esą apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnį. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, teigdamas apie įrodymus, kurie esą patvirtina, jog J. ir A. A. pagal Lietuvos ypatingojo archyvo 2001 m. lapkričio 13 d. pažymėjimą Nr. 1767 nacių – genocido vykdytojų pagalbininkai; jog partizanų vadovybės sprendimu už savavališką pasitraukimą iš būrio buvo atiduoti karo lauko teismui; jog J. ir A. A. nuo 1947 m. liepos mėnesio nedalyvavo partizanų veikloje, kasatorius ginčija teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje konstatuotus prejudicinius faktus, reikšmingus nusikalstamos veikos kvalifikavimui, (CPK 182 straipsnio 3 punktas), kad J. ir A. A. buvo pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai, Lietuvos partizanai.
Kasacinių skundų argumentais, kuriais apeliuojama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 326 straipsnio 2 dalį, nėra suformuluota bei atskleista tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą, todėl jie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsižvelgiant į ieškovės reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo procesinį rezultatą – ieškovės naudai priteistas teismo nustatyto dydžio neturtinės žalos atlyginimas – konstatuotina, kad šioje byloje teismo sprendimas dėl nurodyto reikalavimo priimtas ieškovės naudai. Šios išvados nepaneigia tai, kad minėtas reikalavimas yra patenkintas mažesniu nei ieškovės prašytas dydžiu, nes pagal įstatymą priteistiną neturtinės žalos dydį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 6.250 straipsnio 2 dalis). Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad šios konkrečios bylos atveju bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, paskirstymas spręstinas vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, tuo tarpu apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje taikytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kaip toks, pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį nekeistinas.
Pažymėtina, kad CPK normos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nenumato galimybės šias išlaidas priteisti iš kelių asmenų solidariai, todėl teismas jas turi priteisti ne solidariai, o iš kiekvieno asmens turi būti priteisiama atitinkama išlaidų dalis, išreikšta konkrečia pinigų suma. Apeliacinės instancijos teismas, apskųsta nutartimi išlaidas advokato pagalbai apmokėti ieškovės naudai priteisdamas solidariai iš abiejų atsakovų, netinkamai taikė proceso teisės normas, todėl ši apskųstos nutarties dalis keistina nurodant, kad ieškovės naudai iš kiekvieno atsakovo priteistina po 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Šioje byloje ieškovė kasaciniame teisme turėjo 500 Lt išlaidų už advokato pagalbą surašant atsiliepimus į kasacinius skundus (T. 3, b. l. 61) bei 2360 Lt išlaidų už advokato atstovavimą kasacinio teismo posėdžiuose (T. 3, b. l. 78). Ieškovės atstovas jai atstovavo dviejuose kasacinio teismo posėdžiuose, kurie truko iš viso penkias valandas. Sprendžiant dėl šių išlaidų priteisimo vadovautinasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Pagal šių Rekomendacijų 7 punktą nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 papunktyje nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimaliosios mėnesinės algos, o 8.18 papunktyje – rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už vieną atstovavimo valandą teisme apskaičiuotinas taikant koeficientą 0,15. Rekomendacijų 11 punkte nustatyta, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.). Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu bei atsižvelgdama į tai, kad ši byla yra sudėtinga, sprendžia, kad ieškovės turėtos išlaidos už advokato pagalbą surašant atsiliepimus į kasacinius skundus jai iš atsakovų priteistinos visiškai, tuo tarpu turėtos išlaidos už advokato atstovavimą kasacinio teismo posėdžiuose (jų maksimalus dydis pagal Rekomendacijų 8.18 papunktį būtų 600 Lt) jai iš atsakovų, taikant Rekomendacijų 11 punktą, priteistinos iš dalies – 2000 Lt dydžio. Iš viso ieškovės naudai iš atsakovų priteistina 2500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme.
Kasaciniame teisme patirta 56,61 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis), iš V. V. priteisiant 28,31 Lt, o iš M. Ž. – 28,30 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutarties dalį, kuria ieškovės M. B. naudai solidariai iš atsakovų V. V. ir M. Ž. priteista 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, pakeisti ir ją išdėstyti taip:
„Priteisti ieškovės M. B. (duomenys neskelbtini) naudai solidariai iš atsakovų V. V. (duomenys neskelbtini) ir M. Ž. (duomenys neskelbtini) 50 000 (penkiasdešimt tūkstančių) Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Priteisti ieškovės M. B. (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovų V. V. (duomenys neskelbtini) ir M. Ž. (duomenys neskelbtini) po 500 (penkis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.“
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutarties dalį nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovės M. B. (duomenys neskelbtini) naudai iš kasatorių V. V. (duomenys neskelbtini) ir M. Ž. (duomenys neskelbtini) po 1250 (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš kasatoriaus V. V. (duomenys neskelbtini) 28,31 Lt (dvidešimt aštuonis litus trisdešimt vieną centą), o iš M. Ž. (duomenys neskelbtini) – 28,30 Lt (dvidešimt aštuonis litus trisdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Česlovas Jokūbauskas
Egidijus Laužikas
Algis Norkūnas
Sigita Rudėnaitė
Antanas Simniškis
Juozas Šerkšnas
