R. M. pagal BK 24 str. 6 d., 189 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-77-489/2022 Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00009-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.22.1; 1.2.29.9; 2.1.7; 2.3.2.2.13.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Rimui Juodžiui,

nuteistojo R. M. gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. gynėjo advokato R. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK): 3061 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda; 253 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme – 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio bauda, jas visiškai sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 320 MGL (12 051,20 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 65 straipsnyje nustatytomis bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklėmis, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gegužės 28 d. (50 dienų), ir R. M. skirta 220 MGL (8285,20 Eur) dydžio bauda.

R. M. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 189 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Iš R. M. ir N. K., G. R., G. P., A. B. ir A. V. išieškota 53,85 Eur proceso išlaidų valstybei – po 8,98 Eur iš kiekvieno.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti G. P. (pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, 3061 straipsnio 1 dalį), N. K. (pagal BK 189 straipsnio 2 dalį), G. R. (pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, 3061 straipsnio 1 dalį), A. B. (pagal BK 3061 straipsnio 1 dalį), A. V. (pagal BK 3061 straipsnio 1 dalį); išteisinti N. K. (pagal BK 3061 straipsnio 1 dalį), A. B. ir A. V. (pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 189 straipsnio 2 dalį), tačiau dėl šių asmenų kasacinių skundų nepaduota.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 21 d. nutartis, kuria Panevėžio apygardos teismo 2020 m. liepos 17 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje pakeista aplinkybė iš transporto priemonių identifikavimo numerių suklastojimo į transporto priemonių identifikavimo numerių pakeitimą.

Iš Panevėžio apygardos teismo 2020 m. liepos 17 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta kaltinimo dalis, kad A. B. ir A. V. transporto priemonių „Volvo FH500“ (VIN numeris (duomenys neskelbtini)), „Volvo FH13 42T“ (VIN numeris (duomenys neskelbtini)), „Mercedes-Benz Actros“ (VIN numeris (duomenys neskelbtini)), „Scania G420“ (VIN numeris (duomenys neskelbtini)), o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo transporto priemonės „Volvo FH13 42T“ (VIN numeris (duomenys neskelbtini)) rėmo dalį su iškaltu tikruoju VIN numeriu pakeitė pervirindami, nurodant, kad pakeitė tiksliai nenustatytu būdu.

Iš Panevėžio apygardos teismo 2020 m. liepos 17 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta kaltinimo dalis, kad G. P. veikė bendrininkų grupe su N. K. („Volvo FH13 42T“ (VIN numeris (duomenys neskelbtini)) veika).

Į G. P. paskirtos bausmės laiką papildomai įskaityta viena laikinojo sulaikymo ir suėmimo diena ir jam paskirta galutinė 328 MGL (12 352,48 Eur) dydžio bauda.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. M. nuteistas už tai, kad, būdamas iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su G. P. bei su UAB „V“ darbuotojais A. B. ir A. V. dėl G. P. žinomai nusikalstamu būdu gautų transporto priemonių identifikavimo numerių pakeitimo už piniginį atlygį, 2013 m. gruodžio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip iki 2013 m. gruodžio 28 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui transportavus G. P. žinomai nusikalstamu būdu įgytą – 2013 m. gruodžio 14 d. Prancūzijoje pagrobtą svetimą bendrovei M priklausančią didelės (75 278 Eur) vertės transporto priemonę „Scania R420“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN numeris (duomenys neskelbtini)) į UAB „V“, esančios adresu: Musteikių k., Tauragnų sen., Utenos r., teritoriją, jis, vykdydamas susitarimą su G. P., organizavo minėtos transporto priemonės identifikavimo numerių pakeitimą pagal G. P. pateiktus transporto priemonės „Scania G420“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN numeris (duomenys neskelbtini)) identifikavimo numerių duomenis ir detales – laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 28 d. iki 2014 m. vasario 4 d. UAB „V“ autoserviso angare, esančiame (duomenys neskelbtini)., Utenos r., A. B., A. V., gavę nurodymus iš R. M. ir G. P., tiksliai nenustatytu būdu pakeitė pagrobto vilkiko „Scania R420“ priekinę dešinės pusės rėmo dalį su iškaltu tikruoju VIN numeriu (duomenys neskelbtini) į netikrą VIN numerį (duomenys neskelbtini), negamykliniu būdu pritvirtino neoriginalią gamyklos lentelę bei suklastojo variklio numerį į (duomenys neskelbtini), taip pakeisdami transporto priemonės identifikavimo numerius.

2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. M., veikdamas bendrininkų grupe su G. R., A. B. ir A. V., pakeitė transporto priemonės identifikacinius numerius, būtent: būdamas iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su G. R. bei su UAB „V“ darbuotojais A. B. ir A. V. dėl G. R. žinomai nusikalstamu būdu gautų transporto priemonių identifikacinių numerių pakeitimo už piniginį atlygį, 2013 m. gruodžio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu metu, bet ne vėliau nei 2013 m. gruodžio 31 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui transportavus G. R. žinomai nusikalstamu būdu įgytą – Belgijoje 2013 m. gruodžio 11 d. pagrobtą svetimą bendrovei „E“ priklausančią didelės vertės transporto priemonę „Volvo FH500“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN numeris (duomenys neskelbtini)) į UAB „V“ teritoriją, R. M., vykdydamas susitarimą su G. R., organizavo minėtos transporto priemonės identifikacinių numerių pakeitimą pagal pateiktus transporto priemonės „Volvo FH12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) identifikacinių numerių duomenis ir detales – laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. vasario 19 d. UAB „V“ autoserviso angare A. B., A. V., vykdydami R. M. ir G. R. nurodymą pakeisti pagrobtos transporto priemonės „Volvo FH500“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN numeris (duomenys neskelbtini)) identifikavimo numerius, tiksliai nenustatytu būdu pakeitė priekinę dešinės pusės rėmo dalį su iškaltu tikruoju VIN numeriu (duomenys neskelbtini) į netikrą VIN numerį (duomenys neskelbtini) bei sunaikino daugumą gamintojo žymėjimų ir žymeklių, taip pakeisdami identifikavimo numerius, o G. R. organizavo pagrobtos transporto priemonės kabinos perdažymo darbus iš baltos spalvos į juodą spalvą; po to G. R. nurodymu transporto priemonė buvo pergabenta saugoti iki realizavimo į Vilniaus miestą, (duomenys neskelbtini).

3. Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. M., veikdamas bendrininkų grupe su G. P., A. B. ir A. V., pakeitė transporto priemonės identifikavimo numerius, būtent: būdamas iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su G. P. bei su UAB „V“ darbuotojais A. B. ir A. V. dėl G. P. žinomai nusikalstamu būdu gautų transporto priemonių identifikavimo numerių pakeitimo už piniginį atlygį, 2014 m., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. vasario 4 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui transportavus G. P. žinomai nusikalstamu būdu įgytą – 2013 m. gruodžio 8 d. Prancūzijoje pagrobtą bendrovei „B“ priklausančią didelės (47 890 Eur) vertės transporto priemonę „Mercedes-Benz Actros“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN numeris (duomenys neskelbtini)) į UAB „V“ teritoriją, R. M., vykdydamas susitarimą su G. P., organizavo minėtos transporto priemonės identifikavimo numerių pakeitimą pagal pateiktus transporto priemonės „Mercedes-Benz 1844“ (VIN numeri) identifikavimo numerių duomenis ir detales – laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. vasario 9 d. UAB „V“ autoserviso angare A. B., A. V., gavę nurodymus iš R. M. ir G. P., tiksliai nenustatytu būdu pakeitė rėmo dalį su pagrobto vilkiko „Mercedes-Benz Actros“ kėbulo tikruoju identifikavimo kodu (duomenys neskelbtini) į VIN numerį (duomenys neskelbtini) bei sunaikino daugumą gamintojo žymėjimų ir žymeklių; po to G. P. realizavo šį žinomai nusikalstamu būdu gautą didelės (47 890 Eur) vertės turtą K. G. (K. G.) (kuris apie nusikalstamą sumanymą nežinojo) už 23 500 Eur sumą; taip pakeitė transporto priemonės identifikavimo numerius.

4. Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. M., veikdamas bendrininkų grupe su G. P., A. B. ir A. V., pakeitė transporto priemonės identifikavimo numerius, būtent: būdamas iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su G. P. bei su UAB „V“ darbuotojais A. B. ir A. V. dėl G. P. žinomai nusikalstamu būdu gautų transporto priemonių identifikavimo numerių pakeitimo už piniginį atlygį, 2014 m., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. vasario 19 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui transportavus G. P. žinomai nusikalstamu būdu įgytą – Prancūzijoje 2013 m. gruodžio 6 d. pagrobtą svetimą bendrovei „T“ priklausančią didelės (60 000 Eur) vertės transporto priemonę „Volvo FH13 42T“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN numeris (duomenys neskelbtini)) į UAB „V“ teritoriją, R. M., vykdydamas susitarimą su G. P., organizavo minėtos transporto priemonės identifikavimo numerių pakeitimą pagal G. P. pateiktus transporto priemonės „Volvo FH500“, kurios identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), identifikavimo numerių duomenis ir detales – laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2014 m. kovo 31 d. UAB „V“ autoserviso angare A. B., A. V., gavę nurodymus iš R. M. ir G. P., tiksliai nenustatytu būdu pakeitė pagrobto vilkiko „Volvo FH13 42T“ priekinę dešinės pusės rėmo dalį su iškaltu tikruoju VIN numeriu (duomenys neskelbtini) į netikrą VIN numerį (duomenys neskelbtini) bei sunaikino daugumą gamintojo žymėjimų ir žymeklių, taip pakeitė transporto priemonės identifikavimo numerius; po to transporto priemonę laikė UAB „V“ teritorijoje iki 2014 m. balandžio 8 d., kol buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų.

5. R. M. taip pat nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, būtent: neteisėtai, neturėdamas leidimo, nuo 2014 m. kovo 28 d. savo gyvenamojoje vietoje – gyvenamajame name Utenoje, (duomenys neskelbtini), laikė Norvegijos Karalystės piliečiui P. S. A. (P. S. A.) priklausančius keturis šaunamuosius ginklus: C kategorijai priskiriamus graižtvinį šaunamąjį ginklą „Remington Model 597“ Nr. (duomenys neskelbtini) su optiniu taikikliu, graižtvinį šaunamąjį ginklą „CZ 550“ Nr. (duomenys neskelbtini) su optiniu taikikliu, lygiavamzdį šaunamąjį ginklą „Baikal IZH 27 EM“ Nr. (duomenys neskelbtini), B kategorijai priskiriamą šaunamąjį ginklą L461 Nr. (duomenys neskelbtini) su optiniu taikikliu, iki 2014 m. balandžio 8 d. 09.00 val., kai minėtame gyvenamajame name kratos metu šaunamuosius ginklus surado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad nurodytų transporto priemonių rėmų dalys, ant kurių buvo tikrasis jų VIN numeris, buvo keičiamos, t. y. ant vilkikų buvo dedamos nuo kitų vilkikų („donorų“) nuimtos rėmų dalys su jose esančiais VIN numeriais. Baudžiamojo proceso metu nebuvo nustatyta, kad identifikavimo numeriai (VIN) būtų perkalami ar kitokiu būdu būtų keičiami juos sudarantys ženklai. Tai reiškia, kad kaltininkai vietoj autentiškų transporto priemonių indentifikavimo numerių nei visiškai, nei iš dalies nesukūrė naujų – netikrų. Nagrinėjamu atveju veikimo mechanizmas patvirtina, kad buvo keičiamas ne pats identifikavimo numeris, bet buvo įdedamos kitos transporto priemonių rėmų dalys, ant kurių buvo iškalti VIN numeriai. Tai atitinka identifikavimo numerio pakeitimo sąvoką, kai kaltininkas neteisėtai vietoj autentiško transporto priemonės identifikavimo numerio žymių įdeda kitokias žymes. Taigi, laikytina, kad R. M. ir G. P. organizavo transporto priemonių identifikavimo numerių pakeitimą, taip tikslinant jiems suformuluotus kaltinimus.

7. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro (toliau – ir KTC) 2014 m. liepos 1 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(2413)-IS1-3393 nurodyta, kad vilkiko „Scania R420“ priekinė dešinės pusės rėmo dalis su iškaltu VIN numeriu (duomenys neskelbtini) yra pakeista (pervirinta). Atsakinėdamas į proceso dalyvių klausimus, specialistas A. Garla nurodė, kad yra pakeista visa šio vilkiko rėmo dalis, perkabinant tvirtinimo taškus, tačiau negalėjo tiksliai paaiškinti, kokiu būdu šie taškai yra keičiami – ar virinant, ar presuojant, ar kaitinant ir užspaudžiant, technologinio proceso specialistas nežinojo. Vis dėlto jis buvo įsitikinęs, kad vilkiko rėmo dalis su VIN numeriu yra pakeista, t. y. visa detalė buvo išimta ir įdėta kita, to iš esmės neneigia ir R. M. bei kiti nuteistieji. Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus dėl vilkiko „Scania“ rėmo keitimo, A. V. nurodė, kad šiam vilkikui rėmo dalį prisuko ir prikabino kniedėmis nuo kito „Scania“ vilkiko. Kilus abejonių dėl šio vilkiko rėmo dalies pakeitimo būdo, šių abejonių nepavykus pašalinti, įvertinus ir tai, kad specialisto išvada šiuo klausimu nėra detali (tiriamojoje dalyje nurodytas tik vienas žodis „pervirinta“, to nepagrindžiant, išvadose pervirinimas kaip rėmo dalies pakeitimo būdas visai nenurodomas), R. M. suformuluoto kaltinimo aplinkybė, kad vilkiko „Scania R420“ priekinė dešinės pusės rėmo dalis su iškaltu tikruoju VIN numeriu (duomenys neskelbtini) buvo pakeista pervirinimo būdu, keistina, nurodant, kad ji buvo pakeista tiksliai nenustatytu būdu. Analogiškai kaltinimas keistinas ir G. P., taip pat, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, A. V. ir A. B., tai jų teisinės padėties neblogina, neturi įtakos jų teisės į gynybą įgyvendinimui, atvirkščiai, atitinka jų užimtą poziciją, kad vilkikų rėmai nebuvo virinami.

8. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2014 m. vasario 14 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(1045)-IS1-4466 ir 2014 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(2090)-IS1-4804 nurodyta, kad vilkikų „Mercedes-Benz“ ir „Volvo FH13 42T“ VIN numeriai yra suklastoti, pervirinus dalį vilkiko rėmo su visu numeracijos lauku. Duodamas paaiškinimus teisme, specialistas patvirtino, kad šių vilkikų rėmų dalys buvo pakeistos pervirinant. Vis dėlto analogiškus paaiškinimus jis buvo davęs ir dėl vilkiko „Scania R420“, tačiau vėliau apžiūrėjus šį vilkiką dėl to kilo abejonių. Kadangi nuteistieji R. M., A. V. ir A. B. pirmosios instancijos teisme neigė, kad vilkikų rėmai buvo virinami (nors paties rėmų keitimo fakto neginčijo), nurodė ir kitokias rėmų pakeitimo galimybes, baudžiamojoje byloje kitų būtent rėmų virinimą patvirtinančių duomenų nesurinkta, apžiūrėti vilkikų „Mercedes-Benz“ ir „Volvo FH13 42T“ VIN numerius nėra galimybės, nes jie yra grąžinti teisėtiems savininkams, R. M. suformuluoto kaltinimo aplinkybė, kad vilkikų „Mercedes-Benz“ ir „Volvo FH13 42T“ rėmų dalys su jų tikraisiais VIN numeriais buvo pakeistos pervirinimo būdu, keistina, nurodant, kad jos buvo pakeistos tiksliai nenustatytu būdu. Analogiškai kaltinimas keistinas ir G. P., taip pat, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, A. V. ir A. B., tai jų teisinės padėties neblogina, neturi įtakos jų teisės į gynybą įgyvendinimui, atvirkščiai, atitinka jų užimtą poziciją, kad vilkikų rėmai nebuvo virinami.

9. Ikiteisminio tyrimo metu vilkiko „Volvo FH500“ tyrimas nebuvo atliktas, nes jis nebuvo rastas, taigi, dėl jo rėmo dalies su VIN numeriu pakeitimo būdo specialisto išvados byloje nėra, taip pat nėra ir kitų duomenų, patvirtinančių, kokiu būdu šis rėmas buvo pakeistas. Nepaisant to, R. M. suformuluotame kaltinime nurodoma, kad A. B., A. V., vykdydami R. M. ir G. R. nurodymą, pervirindami pakeitė priekinę šio vilkiko dešinės pusės rėmo dalį su iškaltu tikruoju VIN numeriu (duomenys neskelbtini) į netikrą VIN numerį (duomenys neskelbtini). Kad šio vilkiko rėmo dalis su VIN numeriu buvo pakeista, byloje ginčo nekyla, šio fakto neginčija ir R. M. gynėjas apeliaciniame skunde. Vis dėlto skunde nesutinkama, kad tai buvo padaryta rėmą pervirinant. Nuteistieji neigė virinę šį rėmą, ikiteisminio tyrimo metu A. V. nurodė, kad baltos spalvos vilkikui „Volvo“ (kaip nustatyta – „Volvo FH500“) rėmo dešinę pusę pakeitė kito „Volvo“ vilkiko rėmu, nuimant kniedes ir vėliau jas prisukant. Taigi, kilus abejonių dėl šio vilkiko rėmo pakeitimo būdo, nesant galimybės jų pašalinti, R. M. suformuluoto kaltinimo aplinkybė, kad vilkiko „Volvo FH500“ priekinė dešinės pusės rėmo dalis su iškaltu tikruoju VIN numeriu (duomenys neskelbtini) buvo pakeista pervirinimo būdu, keistina, nurodant, kad ji buvo pakeista tiksliai nenustatytu būdu. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, analogiškai kaltinimas keistinas ir A. V., A. B. ir G. R., tai jų teisinės padėties neblogina, neturi įtakos jų teisės į gynybą įgyvendinimui, atvirkščiai, atitinka jų užimtą poziciją, kad vilkikų rėmai nebuvo virinami.

10. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2014 m. rugsėjo 9 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(2093)-IS1-4805 nurodyta, kad vilkiko „Volvo FH13 42T“ VIN numeris yra suklastotas, pervirinus dalį vilkiko rėmo su visu numeracijos lauku. Tikrasis vilkiko VIN numeris yra (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, susijusias su kitų vilkikų rėmų pakeitimo būdais, kilus toms pačioms abejonėms dėl šio vilkiko rėmo pakeitimo būdo, turint omenyje ir tai, kad tokius veiksmus atlikęs asmuo nenustatytas ir negali būti apklaustas, G. P. suformuluoto kaltinimo aplinkybė, kad vilkiko „Volvo FH13 42T“ priekinė dešinės pusės rėmo dalis su iškaltu tikruoju VIN numeriu (duomenys neskelbtini) buvo pakeista pervirinimo būdu, keistina, nurodant, kad ji buvo pakeista tiksliai nenustatytu būdu.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

11. Kasaciniu skundu nuteistojo R. M. gynėjas advokatas R. Merkevičius prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. liepos 17 d. nuosprendžio dalį, kuria R. M. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį ir 3061 straipsnio 1 dalį, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutartį, kuria nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestas, ir baudžiamąją bylą R. M. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

11.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 2 straipsnio 4 dalį, 11 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Ginklų įstatymas) 2 straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad ginklo ir (ar) šaudmenų laikymas – tai ginklo, šaudmenų valdymas (faktinis turėjimas savo žinioje) fizinio asmens būste ar juridinio asmens patalpose arba kitose vietose, turinčiose aiškiai apibrėžtas ribas.

11.2. Nuosprendyje ir nutartyje teisingai nurodyta, kad R. M. gyvenamojoje vietoje – name laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2014 m. balandžio 8 d. de facto (faktiškai) buvo šaunamieji ginklai. Nepaisant to, visus šaunamuosius ginklus R. M. gyvenamajame name laikė ne jis, o šių ginklų savininkas – Norvegijos Karalystės pilietis P. S. A. (tik tai jis darė formaliai neteisėtai). Šią išvadą patvirtina visuma baudžiamojoje byloje esančių įrodymų: 1) Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2014 m. balandžio 29 d. rašte Nr. GI/2844/35/LT/14 „Dėl informacijos suteikimo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 38-1-0009-14“ (7 t., b. 1. 126) nurodyta, kad šaunamieji ginklai registruoti P. S. A. vardu; 2) šaunamieji ginklai nebuvo paskelbti Norvegijos Karalystėje dingę ar pagrobti; 3) 2014 m. balandžio 17 d. vykusios apklausos metu liudytojas P. S. A. nurodė, kad kadangi išvažiavo į Norvegiją, šaunamuosius ginklus laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. paliko R. M. gyvenamajame name, o šis neprieštaravo tam, kad ginklus P. S. A. laikytų jo gyvenamajame name. Šiuos P. S. A. parodymus patvirtina baudžiamojoje byloje esantys dokumentai, pvz.: šaunamųjų ginklų įsigijimo ir laikymo sutartys (7 t., b. l. 89–93, 95, 107); leidimas importuoti privačius šaunamuosius ginklus, jų dalis ir šaudmenis (7 t., b. l. 92–100, 107, 108); ginklų „skolinimo raštai“ (7 t., b. l. 109–116, 118); P. S. A. vardu išduotame Europos ginklų pase (7 t., b. l. 117, 119, 132–136), kuris galiojo nuo 2009 m. spalio 19 d. iki 2014 m. spalio 19 d., nurodyta, kad jis išduotas visiems P. S. A. turimiems šaunamiesiems ginklams.

11.3. Taigi, visuma šių baudžiamojoje byloje esančių dokumentų patvirtina, jog šaunamieji ginklai teisėtai priklausė P. S. A. (jis buvo teisėtas šių ginklų savininkas), visus šaunamuosius ginklus P. S. A. teisėtai atsivežė į Lietuvą ir būtent P. S. A. juos laikė R. M. gyvenamajame name. Tai, kad ne R. M., o P. S. A. laikė savo šaunamuosius ginklus R. M. gyvenamajame name, patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantys administraciniai sprendimai. 2018 m. vasario 8 d. Administracinių nusižengimų registro išraše (7 t., b. l. 143) nurodyta, kad 2014 m. birželio 16 d. P. S. A. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad jis šaunamuosius ginklus laikė Kenoje, (duomenys neskelbtini, nepranešęs apie laikymo sąlygas ir nepateikęs sutarties dėl ginklų laikymo sąlygų nurodytu adresu, taip pažeidė 2003 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. V-362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių“ 56 ir 64 punktus bei 13.2–13.7 punktus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, nurodytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 196 straipsnio 3 dalyje. Taigi P. S. A. elgesio neteisėtumas šalina R. M. elgesio tariamą neteisėtumą ir atsakomybę. Šaunamųjų ginklų savininku buvo P. S. A., todėl būtent jis privalėjo įvykdyti Ginklų įstatymo ir jį įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų reikalavimus. Savo turimus šaunamuosius ginklus P. S. A. „iš principo“ turėjo teisę teisėtai laikyti ir R. M. priklausančiame name, nes jo patalpos ir jame esančios sąlygos atitiko Ginklų įstatymo ir jį įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nustatytas sąlygas (Ginklų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 32 straipsnio 1, 3 dalys, 37 straipsnio 2 dalis, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 5-V-180 patvirtintų Reikalavimų, keliamų patalpoms, kuriose vykdoma ginklų, šaudmenų, jų dalių apyvarta, 35.1, 36 punktai); jame pats R. M. teisėtai laikė analogiškų teisinių charakteristikų savo šaunamąjį ginklą. Tik P. S. A. privalėjo įvykdyti Ginklų įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nurodytas pareigas – savo šaunamųjų ginklų laikymą R. M. priklausančiame name suderinti su teritorine policijos įstaiga.

11.4. R. M. elgesyje nėra kaltės – tiesioginės tyčios neteisėtai laikyti šaunamuosius ginklus, t. y. elemento, kurio reikalauja BK 253 straipsnio 2 dalis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, vien šaunamojo ginklo suradimo faktas pas asmenį (jo gyvenamojoje vietoje), neturintį leidimo laikyti tokį šaunamąjį ginklą, dar savaime nereiškia asmens kaltumo (savaime nesuponuoja jo kaltės) dėl BK 253 straipsnyje nurodyto nusikaltimo padarymo. Neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas negali būti preziumuojamas vien jo suradimo faktu. Šiuo atveju būtina nustatyti ir tokio asmens kaltę, kuri tokiame nusikaltime pasireiškia tik kaip tiesioginė tyčia, t. y. reikia nustatyti, kad toks asmuo suprato, jog neteisėtai, neturėdamas leidimo, laiko šaunamąjį ginklą ar šaudmenis, ir norėjo taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNC04OTUvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-4-895/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-4-895/2017">2K-4-895/2017</a>, 2K-1-719/2020, 2K153-942/2016, 2K-238-699/2016, 2K-202-303/2017).

11.5. Tiesioginė tyčia šiuo atveju reikštų, kad R. M. suvokė, jog ne P. S. A. savo teisėtai turimus šaunamuosius ginklus laiko jo gyvenamajame name, o tai jis – R. M. – neteisėtai savo gyvenamajame name laiko P. S. A. priklausančius šaunamuosius ginklus, kad toks P. S. A. šaunamųjų ginklų laikymas name yra pavojingas, ir norėjo taip elgtis – norėjo šiuos P. S. A. šaunamuosius ginklus neteisėtai laikyti savo gyvenamajame name. Nuosprendyje ir nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės (jos nekvestionuojamos) ir visuma jas patvirtinančių baudžiamojoje byloje esančių įrodymų nustatytas R. M. elgesys, šio elgesio subjektyvios intencijos, kryptingumas ir t. t. neleidžia patvirtinti nei intelektinio, nei valinio tiesioginei tyčiai būdingo turinio. R. M. subjektyvus supratimas ir intencijos tebuvo tokios, jog jis, atsižvelgdamas į tai, kad P. S. A. yra jo bičiulis, vieno medžiotojų klubo narys, kad P. S. A. yra garbingo amžiaus ir silpnos sveikatos, kad vežiotis ginklus į Norvegiją jam yra nepatogu ir sukuria daugybę papildomų biurokratinių formalumų, tiesiog bendražmogiškai leido jam savo šaunamuosius ginklus laikyti jo gyvenamajame name. Taigi R. M. subjektyvus supratimas ir intencijos buvo nukreipti ne į svetimo ginklo laikymą, o į leidimą savo bičiuliui P. S. A. laikyti savo šaunamuosius ginklus jo namuose.

11.6. R. M. nesuprato ir to, jog P. S. A. priklausančių šaunamųjų ginklų fizinis (faktinis) buvimas jo gyvenamajame name buvo pavojingas. Taip pat jo elgesyje nebuvo ir tiesioginei tyčiai būdingo valinio elemento – jis nenorėjo neteisėtai laikyti P. S. A. priklausančių šaunamųjų ginklų. Pirma, R. M. nesinaudojo (net nelietė) P. S. A. šaunamaisiais ginklais – kur P. S. A. savo šaunamuosius ginklus pasidėjo R. M. name, ten jie visą laiką (vos porą savaičių) ir buvo, kol 2014 m. balandžio 8 d. atliktos kratos metu juos rado policijos pareigūnai; jie nebuvo slepiami. Antra, pats R. M. yra ilgametis medžiotojas, turintis teisę laikyti, nešiotis ir naudoti šaunamuosius ginklus: R. M. 2011 m. liepos 5 d. išduotame ir nuolat tęsiamame medžiotojo biliete Nr. (duomenys neskelbtini) (16 t., b. l. 91) nurodyta, kad jo medžiotojo stažas yra nuo 1988 m. gegužės 20 d.; 2011 m. liepos 5 d. jam išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 376 (16 t., b. l. 90), šiuo leidimu R. M. leidžiama laikyti šaunamąjį ginklą „TOZ 34E“; R. M. de facto turėjo savo asmeninį šaunamąjį ginklą (lygiavamzdį šautuvą „TOZ 34 EP“ Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kaip ilgametis, tvarkingas ir atsakingas medžiotojas turėjo teisę ir galimybę bet kada įsigyti ir daugiau medžioklinių ginklų, tad jam nebuvo poreikio, intereso ar reikalo turėti dar ir svetimus ginklus. Trečia, ginklai, kurie 2014 m. kovo–balandžio mėn. priklausė P. S. A. ir kratos metu buvo rasti R. M. name, prieš tai teisėtai priklausė pačiam R. M. (7 t., b. l. 124); vėliau jis juos pardavė P. S. A.. Ketvirta, P. S. A. šaunamieji ginklai R. M. gyvenamajame name galėjo būti visiškai teisėtai, jei P. S. A. nebūtų elgęsis aplaidžiai ir nerūpestingai, būtų įvykdęs formalius būtent jam, kaip ginklų savininkui, keliamus reikalavimus – pranešęs policijos įstaigai, kad jo šaunamieji ginklai bus laikomi R. M. gyvenamajame name. Penkta, P. S. A. šaunamieji ginklai yra medžiokliniai šautuvai. Jei R. M. būtų norėjęs pasinaudoti šiais ginklais medžioklės metu, jis turėjo teisėtą galimybę bet kada tai padaryti teisėtai, pagal Ginklų įstatymo 16 straipsnio 2 dalį (fizinis asmuo sau priklausantį B ar C kategorijos ginklą jam dalyvaujant gali laikinai perleisti naudoti kitam asmeniui, turinčiam teisę laikyti ir nešiotis tos kategorijos ginklą, pvz., medžioklės metu). Nuosprendyje ir nutartyje nemotyvuojama, kam R. M. reikėtų norėti P. S. A. šaunamuosius ginklus savo gyvenamajame name laikyti neteisėtai, jei šie ginklai R. M. gyvenamajame name galėjo būti absoliučiai teisėtai.

11.7. Be to, byloje nustatytas R. M. elgesys nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, nuo kurio būtų galima (reikėtų) taikyti baudžiamąją atsakomybę. Pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus (tai pripažinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje), šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymas civilinėje apyvartoje iš principo nėra draudžiamas, šaunamojo ginklo turėjimas savaime nelaikomas pavojinga veika. Kiekvienas, kuris atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, gali turėti ir naudoti šaunamąjį ginklą. Nusikalstamos veikos, nustatytos BK 253 straipsnyje, objektas yra visuomenės saugumas, todėl neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas nusikalstamas yra tik tada, kai dėl neteisėto šaunamojo ginklo laikymo kyla (sukuriamas) pavojus žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui (Ginklų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>, 2K-153-942/2016). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama ir tai, kad, nustatant BK 253 straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos neteisėtumo požymį, nepakanka formalaus konstatavimo, kad disponavimo BK 253 straipsnyje išvardytais objektais tvarka yra pažeista. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 253 straipsnį gali būti taikoma tik tuo atveju, kai disponavusio nurodytais objektais asmens elgesio neteisėtumas siekia baudžiamajai atsakomybei taikyti būtiną pavojingumo laipsnį. Vertinant asmens elgesio teisinio kvalifikavimo pagal BK 253 straipsnio 2 dalį galimybę, būtina įvertinti, ar tam tikras elgesys „kelia tokį pavojų visuomenės saugumui, kokį paprastai kelia sunkaus nusikaltimo padarymas“. Vertinant R. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, pažymėtina, kad šaunamieji ginklai, kurie buvo rasti R. M. name 2014 m. balandžio 8 d. atliktos kratos metu, yra medžiokliniai šautuvai, kurie dėl savo didelių gabaritų, techninių charakteristikų ir pan. nėra patogūs, todėl įprastai nėra naudojami jokioje kitoje, juo labiau nusikalstamoje, veikloje, tik medžioklės tikslais. Pagal Ginklų įstatymo 2 straipsnio 47 dalį, ginklai ir šaudmenys pagal jų pavojingumo laipsnį yra priskiriami vienai iš keturių kategorijų – A, B, C arba D, pavojingiausi yra A kategorijos ginklai ir šaudmenys, o mažiausiai pavojingi – D kategorijos ginklai ir šaudmenys. Trys iš R. M. name 2014 m. balandžio 8 d. atliktos kratos metu rastų šaunamųjų ginklų yra priskirti C kategorijai ir vienas priskirtas B kategorijai. Taigi, šie ginklai nėra pavojingi. Minėti šaunamieji ginklai yra teisėtai įgyti ir į Lietuvą įvežti (7 t., b. l. 92–100, 107, 108, 126) gamykliniai (neperdirbti) šaunamieji ginklai, kurie niekada nebuvo naudoti jokioje neteisėtoje veikloje, juos R. M. name paliko jų teisėtas savininkas P. S. A.. Šie ginklai name palikti tik todėl, kad jų teisėtas savininkas išvyko į Norvegiją ir neturėjo ar nenorėjo kur kitur jų palikti ir laikyti. Taigi, viena vertus, yra aiški (žinoma) šių ginklų kilmė, kita vertus, akivaizdu, kad R. M. nerodė jokios iniciatyvos ir aktyvumo tam, kad P. S. A. šaunamieji ginklai atsidurtų jo gyvenamajame name. Be to, R. M. jau nuo 1988 metų, taigi 26 metus, buvo medžiotojas, visą šį laiką nepertraukiamai turėjo medžiotojo bilietą ir leidimą laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus (leidimo Nr. 376, 16 t., b. l. 90); pats R. M. turėjo teisėtai įgytą ir gyvenamajame name laikomą iš esmės tokio pat kalibro, techninių charakteristikų, paskirties šaunamąjį ginklą. R. M. niekuomet nepažeidinėjo ginklų laikymo ir naudojimo taisyklių, puikiai žinojo ir mokėjo su jais atsargiai elgtis; visuomet atitiko ginklo savininkui (naudotojui) keliamus reikalavimus, įskaitant ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimą. R. M. nenaudojo ir neketino naudoti šių šaunamųjų ginklų apskritai jokiu tikslu, taip pat ir jokiu būdu ar tikslu, kuris būtų pavojingas visuomenei; baudžiamojoje byloje nėra jokių, net menkiausių, duomenų, kurie leistų daryti bent prielaidą ar užuominą, kad R. M. būtų ketinęs ar galėjęs naudoti ginklus visuomenei pavojingu būdu. P. S. A. šaunamieji ginklai R. M. name buvo laikomi gana trumpą laiką – nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2014 m. balandžio 8 d.; šių šaunamųjų ginklų laikymas R. M. name nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių realių pavojingų padarinių. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad Baudžiamasis kodeksas nenustato išimtinių ribojimų sprendžiant mažareikšmiškumo klausimą tam tikroms nusikalstamoms veikoms. Baudžiamojo kodekso 37 straipsnis, nustačius šiam straipsniui taikyti būtinas sąlygas, gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, koks Baudžiamojo kodekso skyrius nustato baudžiamąją atsakomybę už veikos padarymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-109/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-109/2013">2K-7-109/2013</a>, 2K-312-788/2018).

11.8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalį, 11 straipsnio 1 dalį, 37 straipsnį ir 253 straipsnio 2 dalį. Šie teisiniai aspektai buvo iškelti ir nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliaciniame skunde, tačiau nei nuosprendyje, nei baudžiamosios bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje jie nebuvo aptarti ir įvertinti. Taip iš esmės teismai pažeidė pareigą motyvuoti, įtvirtintą atitinkamai BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose bei 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse. Apeliacinės instancijos teismas šiuo teisiniu aspektu nepatikrino baudžiamosios bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip iš esmės pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį. Tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai, objektyviai, sąžiningai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti joje teisingą teismo baigiamąjį aktą. Tai kasacijos pagrindas, nurodytas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir šio straipsnio 3 dalyje.

11.9. Abiejų instancijų teismai iš esmės pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje ir šio straipsnio 3 dalies a ir c punktuose, Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. direktyvos 2012/13/ES „Dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese“ 6 straipsnyje bei BPK 22 straipsnio 4 dalyje, 44 straipsnio 7 ir 8 dalyse, 219 ir 220, 255 ir 256 straipsniuose bei 320 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą R. M. teisę žinoti jam reiškiamo kaltinimo (nuteisimo) pobūdį ir pagrindą bei realiai ir veiksmingai nuo jo gintis.

11.10. R. M. pareikštas pirmosios instancijos teisme nagrinėtas kaltinimas yra suformuluotas dviejuose kaltinimo dokumentuose: 1) Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus (toliau – ONKTS) prokuroro R. Juodžio 2018 m. birželio 21 d. kaltinamajame akte ir 2) Vilniaus apygardos prokuratūros ONKTS prokuroro R. Juodžio 2018 m. liepos 20 d. prašyme „Dėl kaltinimo pakeitimo baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00009-14 ir bylos perdavimo pagal teismingumą“ (toliau – prašymas pakeisti kaltinimą). Nei valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras, nei pirmosios instancijos teismas baudžiamosios bylos nagrinėjimo procese nepaaiškino, o in concreto (konkrečiai) neįmanoma žinoti ir suprasti, nuo kuriame kaltinimo dokumente (kaltinamajame akte ar prašyme pakeisti kaltinimą) suformuluoto kaltinimo turėtų (turėjo) gintis R. M. pirmosios instancijos teisme. Abu šiuos procesinius aktus surašė tas pats prokuroras, abu šie procesiniai aktai yra adresuoti ne šią bylą išnagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, o Utenos apylinkės teismui, prašymu pakeisti kaltinimą taip pat prašoma šią bylą iš Utenos apylinkės teismo perduoti Panevėžio apygardos teismui. Taigi, dviejų kaltinimo dokumentų – kaltinamojo akto ir prašymo pakeisti kaltinimą – buvimas byloje, aiškus ir tikslus nenurodymas, kuris iš šių kaltinimo dokumentų apibrėžia baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas (BPK 255 straipsnis) ir t. t., atėmė iš kaltinamojo R. M. teisę būti informuotam – teisę aiškiai žinoti ir suprasti, nuo kurio baudžiamojo kaltinimo – ar suformuluoto kaltinamajame akte, ar suformuluoto prašyme pakeisti kaltinimą, ar nuo suformuluotų abiejuose šiuose kaltinimo dokumentuose – jam reikia gintis.

11.11. Pagal BPK 245 straipsnio 1 dalį, nagrinėjimo teisme dalyvis yra ne šiaip prokuroras, o prokuroras, kuris teisme palaiko valstybinį kaltinimą. Pagal BPK 256 straipsnį (bendrąja prasme), pateikti teismui prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ar (ir) veikos teisinį kvalifikavimą gali tik tas konkretus prokuroras, kuris yra konkrečios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme dalyvis. Bet kokios kitų prokurorų iniciatyvos yra konkrečioje byloje dalyvaujančio prokuroro, kaip valstybinio kaltintojo, nepriklausomumo pažeidimas. Vilniaus apygardos prokuratūros ONKTS prokuroras R. Juodis niekada nedalyvavo jokiame teisme (taip pat ir pirmosios instancijos teisme) nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, niekada joje nepalaikė valstybinio kaltinimo, tad niekada nebuvo šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme dalyvis ir niekada neturėjo jokių prokuroro procesinių teisių teisme.

11.12. Pagal BPK 256 straipsnį, prašymas pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ar (ir) veikos teisinį kvalifikavimą yra teikiamas baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme etape (BPK XIX skyrius), o ne perduodant bylą į teismą (BPK XVI skyrius) ar bylos parengimo nagrinėti teisme etape (BPK XVIII skyrius). Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, valstybinį kaltinimą joje palaikęs prokuroras (nagrinėjimo teisme dalyvis) nereiškė prašymo pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ar (ir) veikos teisinį kvalifikavimą. Taigi, byloje pateiktas prašymas pakeisti kaltinimą yra absoliučiai neteisėtas proceso aktas, kuris šios baudžiamosios bylos procese negalėjo (neturėjo) sukurti jokių procesinių padarinių (principas ex injuria non oritur jus (iš neteisės nekyla teisė)), – šį dokumentą surašė prokuroras, kuris nėra ir niekuomet nebuvo šios bylos nagrinėjimo teisme dalyvis, kuris byloje niekada nepalaikė valstybinio kaltinimo, šis dokumentas buvo paduotas ne šią bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui ir tokiame baudžiamosios bylos proceso etape, kuriame jis ex lege (pagal teisę) negalėjo būti nei paduotas, nei priimtas (jei buvo neteisėtai paduotas).

11.13. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su šiais procesiniais aspektais, apeliacinės instancijos teismas Baudžiamojo proceso kodeksą interpretuoja ir taiko akivaizdžiai contra legem (prieš įstatymą): 1) ignoruodamas BPK 245 straipsnio 1 dalį, teisę reikšti prašymus suteikia ne tik prokurorui, kuris yra konkrečios bylos nagrinėjimo teisme dalyvis, o „prokurorams apskritai“, t. y. iš to, kas rašoma nutartyje, išeina, jog bet koks prokuroras galėtų reikšti prašymus ir prašyti keisti kaltinimą bet kokiame baudžiamajame procese; 2) ignoruodamas Baudžiamojo proceso kodekse nustatytą gana kategorišką ir nuoseklią baudžiamojo proceso sistemą ir struktūrą, inter alia (be kita ko), baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme proceso aiškų formalų suskaidymą į du sąlyginai savarankiškus proceso etapus – bylos parengimo nagrinėti teisme etapą (BPK XVIII skyrius) ir bylos nagrinėjimo teisme etapą (BPK XIX–XXIII skyriai), teigia, esą teisė prašyti pakeisti kaltinimą (BPK 256 straipsnis) gali būti įgyvendinama bet kada, inter alia, jau ir bylos parengimo nagrinėti teisme etape (BPK XVIII skyrius), nors šiame baudžiamojo proceso etape įstatymas net nenustato tokių prašymų pateikimo, priėmimo ir išsprendimo procesinės tvarkos, jame pats kaltinimas dar nėra paskelbiamas ir a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų) nėra ką keisti, ir t. t.

11.14. R. M. šioje byloje pareikštas kaltinimas ir kaltinamajame akte, ir prašyme pakeisti kaltinimą yra suformuluotas iš esmės ydingai – aiškiai pažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimus: yra nenuoseklus, prieštaringas ir dviprasmiškas, neaiškus ir nekonkretus. Pirmosios instancijos teismas ne tik neištaisė R. M. reikšto baudžiamojo kaltinimo turinio ydingumo ir esminių kaltinimo dokumentų trūkumo, bet ir visą pažodžiui perkėlė (perrašė) į nuosprendį, taip pats atimdamas iš R. M. teisę žinoti ir suvokti jo nuteisimo pobūdį ir pagrindą bei realiai ir veiksmingai gintis nuo taip suformuluoto nuteisimo. Abiejų instancijų teismai savo baigiamuosiuose aktuose neaptarė ir neįvertino šių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, taip iš esmės pažeisdami pareigą motyvuoti, įtvirtintą atitinkamai BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose bei 332 straipsnio 3, 5 ir 7 dalyse, tai sukliudė teismams išsamiai, objektyviai, sąžiningai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti joje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas šiuo teisiniu aspektu nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip iš esmės pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį.

11.15. Pagal BK 3061 straipsnio 1 dalį, atsakingas yra tas, kas suklastojo, neteisėtai sunaikino ar pakeitė transporto priemonės identifikavimo numerius. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, žemesniųjų instancijų teismų praktika ir Lietuvos baudžiamosios teisės doktrina, BK 3061 straipsnyje apibrėžta nusikalstama veika objektyviai gali pasireikšti trimis tiesiogiai į transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN) nukreiptais alternatyviais veiksmais: 1) suklastojant transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN) – „visiškai ar iš dalies vietoj autentiško transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) sukuriant netikrą transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN), siekiant tokį transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN) naudoti kaip tikrą ir tuo būdu apgaulingai patvirtinti savo ar trečiųjų asmenų teises į transporto priemonę“; 2) neteisėtai sunaikinant transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN) – „neteisėtai fiziškai likviduojant ar sugadinant transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN) taip, kad jis nebegali būti naudojamas transporto priemonei identifikuoti“; 3) neteisėtai pakeičiant transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN) – „neteisėtai, pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką, vietoj autentiško transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) žymių patalpinant kitokias žymes, kurios gali būti klaidinančiai panašios į autentiškas transporto priemonių identifikavimo žymes“. Taigi, transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) suklastojimas ir neteisėtas pakeitimas yra dvi savarankiškos, alternatyvios, t. y. skirtingos, veikos, kurios pagal savo faktinį turinį nėra tapačios, neįgyvendina, neapima, nepakeičia ir nedubliuoja viena kitos.

11.16. Nusikalstamas elgesys, dėl kurio asmuo yra kaltinamas, (veika) kaltinamajame akte turi būti, viena vertus, išsamiai, aiškiai ir suprantamai apibrėžtas (BPK 219 straipsnio 3 punktas), kita vertus, tinkamai teisiškai kvalifikuotas (BPK 219 straipsnio 5 punktas). Analogiški procesiniai reikalavimai keliami ir pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai). Kaltinamuoju aktu R. M. buvo pareikšti kaltinimai dėl keturių nusikalstamų veikų, nurodytų BK 3061 straipsnio 1 dalyje. Jos kaltinamajame akte aprašytos taip, esą R. M. organizavo: 1) vilkiko „Scania“ identifikavimo numerių suklastojimą, o A. B. ir A. V. pervirindami pakeitė šio vilkiko priekinę dešinės pusės rėmo dalį su iškaltu tikruoju VIN kodu (duomenys neskelbtini) į netikrą VIN kodą (duomenys neskelbtini), taip suklastodami ir pakeisdami transporto priemonės identifikavimo numerius; 2) vilkiko „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) identifikavimo numerių suklastojimą, o A. B. ir A. V. pervirindami pakeitė šio vilkiko priekinę dešinės pusės rėmo dalį su iškaltu tikruoju VIN kodu (duomenys neskelbtini) į netikrą VIN kodą (duomenys neskelbtini), taip suklastodami identifikavimo numerius; 3) vilkiko „Mercedes-Benz“ identifikavimo numerių suklastojimą, o A. B. ir A. V., pervirindami rėmo dalį, pakeitė šio vilkiko kėbulo tikrąjį identifikavimo kodą (duomenys neskelbtini) į VIN kodą (duomenys neskelbtini), taip suklastodami ir pakeisdami transporto priemonės identifikavimo numerius; 4) vilkiko „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) identifikavimo numerių suklastojimą, o A. B. ir A. V. pervirindami pakeitė šio vilkiko priekinę dešinės pusės rėmo dalį su iškaltu tikruoju VIN kodu (duomenys neskelbtini) į netikrą VIN kodą (duomenys neskelbtini), taip suklastodami ir pakeisdami transporto priemonės identifikavimo numerius.

11.17. Taigi pagal kaltinamąjį aktą R. M. organizavo transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) suklastojimą, o A. B. ir A. V., kaip esą „suorganizuoti asmenys“, ne suklastojo, o pakeitė, taip suklastodami ir pakeisdami transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN), t. y. R. M. organizavo vienokį tariamai nusikalstamą veiksmą – suklastojimą, o jo „suorganizuoti asmenys“ A. B. ir A. V. atliko kitokį tariamai nusikalstamą veiksmą, nei organizavo R. M., – pakeitė transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN). Lygiai taip pat suformuluota ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji (nustatomoji) dalis (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš taip suformuluoto kaltinimo ir nuteisimo visų pirma neįmanoma suprasti, kokia konkreti veika, koks konkretus elgesys, nustatytas BK 3061 straipsnio 1 dalyje, – ar transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) suklastojimas, ar neteisėtas pakeitimas, ar ir suklastojimas, ir neteisėtas pakeitimas – buvo inkriminuotas R. M. ir už kokią konkrečią veiką, kokį konkretų elgesį jis yra pripažintas kaltu ir nuteistas, taip pat kokios konkrečios veikos buvo inkriminuotos ir už kokias konkrečias veikas yra nuteisti A. B. ir A. V.. Kaltinimas ir nuteisimas visiems kaltinamiesiems yra baigiami teiginiu, esą „<...> tokiu būdu suklastodami ir pakeisdami transporto priemonės identifikavimo numerius“. Pagal taip suformuluotus proceso aktus išeina, kad vieni ir tie patys R. M., A. B. ir A. V. veiksmai esą įgyvendina dvi skirtingas alternatyviai suformuluotas veikas – ir suklastojimą, ir neteisėtą pakeitimą.

11.18. Ex lege taip būti negali: pirmiausiai valstybinis kaltintojas, po to pirmosios instancijos teismas privalėjo apsispręsti, kaip jis teisiškai kvalifikuoja R. M., A. B. ir A. V. elgesį – ar kaip tariamą transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) suklastojimą, ar kaip tariamą transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) neteisėtą pakeitimą, ar gal kaip abi alternatyvas. Tai yra alternatyvios veikos, kurių faktinis turinys skiriasi iš esmės, pvz., transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) neteisėtas pakeitimas automatiškai nėra nusikalstamas elgesys, nes dar reikia papildomai nustatyti ir įrodyti, kad transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) pakeitimas būtų neteisėtas, t. y. būtų pažeista tam tikra teisės aktais nustatyta tvarka. Tuo tarpu transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) suklastojimas nereikalauja šio papildomo teisinio aspekto (kartu ir papildomo įrodinėjimo).

11.19. Kaltinimo dokumentuose ir nuosprendžio aprašomojoje (nustatomoje) dalyje nurodyta, kad visų vilkikų identifikavimo numeris (VIN) buvo suklastotas pervirinant dešinės pusės rėmo dalį, kurioje yra iškaltas (įrėžtas) transporto priemonės identifikavimo numeris (VIN). Tuo tarpu nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje (86-o puslapio antroje pastraipoje) pirmosios instancijos teismas jau rašo iš esmės kitaip: „Byloje ištyrus įrodymus, nustatyta, kad kaltinamieji vieniems vilkikams keitė visą rėmą su VIN kodu, kitiems – tik jo dalį.“ Taigi, viena vertus, nuosprendžio motyvuojamoji dalis šiuo aspektu aiškiai neigia tai, kas rašoma (konstatuojama) nuosprendžio aprašomojoje (nustatomojoje) dalyje. Kita vertus, nei iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies, nei iš nuosprendžio apskritai (kaip visumos) neįmanoma suprasti, kurių vilkikų, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, identifikacinis numeris (VIN) buvo suklastotas pakeičiant visą rėmą, o kurių vilkikų – tik rėmo dalį. Šis procesinis aspektas buvo iškeltas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau nei nuosprendyje, nei baudžiamosios bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu jis nebuvo ir nėra visiškai niekaip aptartas ir įvertintas.

11.20. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su šiuo procesiniu teisiniu aspektu, apeliacinės instancijos teismas nutartyje formaliai sutiko su iš esmės visais apeliacinio skundo argumentais ir aspektais, kad R. M. pareikštas kaltinimas ir jo pagrindu nuteisimas yra iš esmės ydingi, nemotyvuoti ir nepagrįsti, tad iš R. M. viso baudžiamosios bylos proceso metu buvo atimta teisė žinoti jam reiškiamo baudžiamojo kaltinimo ir nuteisimo pobūdį ir pagrindą bei realiai ir veiksmingai gintis nuo taip suformuluoto kaltinimo ir nuteisimo. Pvz., nutarties 31-oje pastraipoje apeliacinės instancijos teismas „iš dalies sutinka“, jog „nėra labai aišku, už kokią veiką, numatytą BK 3061 straipsnio 1 dalyje (suklastojimą ar pakeitimą), ar už kelias iš jų asmenys yra nuteisti“; nutarties 30-oje pastraipoje pripažįstama ir tai, kad R. M. ir kitiems kaltinamiesiems inkriminuoti dalykai – „neoriginalios gamyklos lentelės“, „variklio numeris“, „žymėjimai ir žymekliai“ – yra duomenys, kurie nėra BK 3061 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėties dalykas ir jo nesudaro, ir t. t. Tačiau, užuot ex officio (pagal pareigas) ištaisęs padarytus esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus – tinkamai užtikrinęs R. M. teisę būti informuotam (žinoti ir suvokti), užtikrinęs, kad jam reiškiamas kaltinimas ir nuteisimas būtų pagrįsti baudžiamosios bylos medžiaga, pats apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs jokio savarankiško įrodomosios informacijos tyrimo, primityviu būdu iš esmės pakeitė R. M. reiškiamo baudžiamojo kaltinimo ir nuteisimo pobūdį bei pagrindą. Kadangi R. M. ir kitų kaltinamųjų teisinė gynyba paneigė kaltinamojo akto, prašymo pakeisti kaltinimą ir nuosprendžio teiginius apie tariamą pervirinimą, tai apeliacinės instancijos teismas nutartyje parašė, esą transporto priemonės identifikavimo numeris (VIN) buvo pakeistas „ikiteisminio tyrimo nenustatytu būdu“. R. M. ir kitų kaltinamųjų teisme gynyba paneigė kaltinamojo akto, prašymo pakeisti kaltinimą ir nuosprendžio teiginius apie tariamą transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) suklastojimą, apeliacinės instancijos teismas nutartyje parašė, kad transporto priemonės identifikavimo numeris (VIN) buvo ne „suklastotas“, o „neteisėtai pakeistas“, nutartyje visiškai neatskleisdamas ir neargumentuodamas, kuo pasireiškė šis tariamas pakeitimo neteisėtumas. Iš nutarties nėra aišku, kurios BPK 256 straipsnio dalies (ar apskritai kitos teisės normos) pagrindu apeliacinės instancijos teismas atliko šį tariamą teisinių veikos požymių patikslinimą. Be to, neaišku, kaip ir kodėl šis tariamas „teisinės veikos požymių patikslinimas“ nepablogina R. M. teisinės padėties, jei transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) suklastojimas, kaip veika, patenkanti į BK 3061 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėtį, iš esmės skiriasi nuo transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) neteisėto pakeitimo, kaip jai alternatyvios veikos, taip pat patenkančios į tos pačios nusikalstamos veikos sudėtį. Juolab kad transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) suklastojimas ir neteisėtas pakeitimas suponuoja skirtingą įrodinėjimo dalyką, o apeliacinės instancijos teismas neatliko jokio savarankiško įrodymų tyrimo (BPK 324 straipsnio 6 dalis).

11.21. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas savo iniciatyva gali patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veikai pripažinti nusikalstama. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-282/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-282/2013">2K-282/2013</a>). Pagal teismų praktiką iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos tais atvejais, kai jos lemia: veikos kvalifikavimą pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą; veikos kvalifikavimą pagal kitą BK bendrosios dalies straipsnį ar jo dalį (veika kvalifikuojama kaip padaryta padėjėjo, o ne vykdytojo ir pan.); kito tame straipsnyje (jo dalyje, punkte) nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties alternatyviojo požymio arba, esant blanketinei dispozicijai, kito to paties ar kito pažeisto teisės akto straipsnio (jo dalies, punkto ir pan.) inkriminavimą; griežtesnės bausmės skyrimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-544/2010, 2K-7-25-495/2020, 2K-317/2013).

11.22. Kaltinamuoju aktu R. M. nebuvo kaltinamas, o nuosprendžiu nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, kad esą organizavo transporto priemonės identifikavimo numerių (VIN) „neteisėtą pakeitimą“, – jis buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad organizavo transporto priemonės identifikavimo numerių (VIN) „suklastojimą“ (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 7-o puslapio trečia pastraipa – 9-o puslapio antra pastraipa), t. y. R. M. viso baudžiamosios bylos proceso metu buvo inkriminuota tik viena BK 3061 straipsnio 1 dalyje alternatyviai nurodyta veika – transporto priemonės identifikacinio numerio (VIN) suklastojimas. R. M. ne tik niekuomet nebuvo formaliai kaltintas ar nuteistas dėl tariamo transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) neteisėto pakeitimo, bet ir „neteisėtas pakeitimas“ niekada nebuvo R. M. reikšto kaltinimo dalis („neteisėtas pakeitimas“ kaltinamajame akte, prašyme pakeisti kaltinimą ir nuosprendyje yra tik A. B. ir A. V. reiškiamo kaltinimo ir nuteisimo dalis). Atsižvelgiant į tai, nutarties teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas keičia pirmosios instancijos teismo aprašomojoje dalyje nurodytą aplinkybę iš „transporto priemonių identifikavimo numerių (VIN) suklastojimo“ į „transporto priemonių identifikavimo numerių (VIN) pakeitimą“, iš esmės reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas R. M. inkriminavo kitą nusikalstamą veiką, kuri BK 3061 straipsnio 1 dalyje nustatyta alternatyviai ir turi tik jai būdingą teisinį turinį bei suponuoja savarankišką įrodinėjimo dalyką, kuri R. M. niekada nebuvo inkriminuota ir kuri niekada nepateko į R. M. pareikšto kaltinimo (nuteisimo) apimtį.

11.23. Kaltinamuoju aktu ir nuosprendžiu R. M. buvo inkriminuotas specifinis nusikalstamos veikos, nurodytos BK 3061 straipsnio 1 dalyje, padarymo būdas, t. y. kad R. M. organizavo, kad A. B. ir A. V. „pervirintų vilkiko rėmo dalį su iškaltu tikruoju VIN ir taip jį suklastotų“, o šie būtent tokiu būdu transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN) esą ir suklastojo. R. M. inkriminuotas nusikalstamos veikos padarymo būdas – dalies rėmo pervirinimas – buvo naudojamas ir kaip argumentas, esą įrodantis R. M. dolus directus (tiesioginė tyčia), kaip subjektyvųjį BK 3061 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos nusikalstamos veikos požymį. Būtent šio nusikalstamos veikos padarymo būdo neigimas buvo vienas iš svarbių R. M. teisinės gynybos pozicijos elementų. Atsižvelgiant į tai, nutarties teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas keičia skundžiamo nuosprendžio aprašomąją dalį, pašalindamas kaltinimo dalį, kad A. B. ir A. V. vilkikų „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)), „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)), „Mercedes-Benz“ ir „Scania“ rėmo dalį su iškaltu tikruoju VIN numeriu pakeitė „pervirindami“, ir įrašydamas, kad A. B. ir A. V. minėtų vilkikų rėmo dalį su iškaltu tikruoju VIN numeriu pakeitė „tiksliai nenustatytu būdu“, iš esmės reiškia tai, kad apeliacinės instancijos teismas R. M. inkriminuoja kitą – visiškai naują – nusikalstamos veikos, nustatytos BK 3061 straipsnio 1 dalyje, padarymo būdą, kuris turi tik jam būdingą teisinį turinį ir suponuoja savarankišką įrodinėjimo dalyką, kuris R. M. niekada nebuvo inkriminuotas.

11.24. Apeliacinės instancijos teismas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pripažino, kad R. M. viso baudžiamosios bylos proceso metu buvo nepagrįstai inkriminuotas tam tikras nusikalstamos veikos padarymo būdas („pervirinant“), o baudžiamojoje byloje nėra nustatytas ir proceso aktuose nėra nurodytas joks kitoks tariamos nusikalstamos veikos padarymo būdas ar mechanizmas. Be to, abiem pirmiau nurodytais aspektais baudžiamąjį kaltinimą ir nuteisimą apeliacinės instancijos teismas iš esmės pakeitė ne tik R. M., bet ir A. B. bei A. V., kurie patys nebuvo apeliantai ir apeliacinio proceso dalyviai, kurie net nebuvo informuoti ir nežinojo nei apie vykstantį apeliacijos procesą (jo eigą ir tarpinius rezultatus), nei apie tai, kad gali pasikeisti jiems reikšto kaltinimo ir jų nuteisimo turinys. Taigi, nutartimi pakeisdamas nuosprendį – vietoj nusikalstamos veikos „suklastojimo“ inkriminuodamas BK 3061 straipsnio 1 dalyje alternatyviai nurodytą nusikalstamą veiką – „neteisėtą pakeitimą“ ir vietoj nuosprendžiu inkriminuoto tariamo nusikalstamo būdo „pervirinant“ inkriminuodamas „tiksliai nenustatytu būdu“, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 256 straipsnį bei 326 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 328 straipsnio 3 ir 4 punktus. Nutartyje teismas neaptarė ir neįvertino jo pakeistų faktinių aplinkybių pobūdžio ir procesinės teisinės reikšmės R. M. teisei žinoti nuteisimo pobūdį ir pagrindą bei realiai ir veiksmingai gintis nuo nuteisimo, taip iš esmės pažeisdamas pareigą motyvuoti, įtvirtintą BPK 332 straipsnio 3, 5 ir 7 dalyse, bei šiuo teisiniu aspektu nepatikrino baudžiamosios bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

11.25. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai nesigilino, neatskleidė ir nemotyvavo nusikalstamos veikos, nurodytos BK 3061 straipsnio 1 dalyje, dalyko sampratos, R. M. kaip šios nusikalstamos veikos dalyką neteisėtai inkriminuodamas ne tik transporto priemonės identifikavimo numerių (VIN) tariamą suklastojimą ar neteisėtą pakeitimą, bet ir, pvz., „neoriginalios gamybos lentelės“ pritvirtinimą negamykliniu būdu ant vilkiko „Scania“ bei šio vilkiko „variklio numerio“ tariamą suklastojimą, vilkikų „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)), „Mercedes-Benz“ ir „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) „gamintojo žymėjimų ir žymeklių“ sunaikinimą ir t. t. Transporto priemonės identifikavimo numerio sąvoką, jam keliamus reikalavimus, jo žymėjimo vietą ir kt. detaliai apibūdina Europos Tarybos 1975 m. gruodžio 18 d. direktyva Nr. 75/114/EEB, kurioje nurodyta, kad transporto priemonės identifikavimo numeris – tai nustatytas simbolių derinys, kurį kiekvienai transporto priemonei priskiria gamintojas. To numerio paskirtis – užtikrinti, kad kiekvieną transporto priemonę, padedant gamintojui, būtų galima aiškiai identifikuoti 30 metų ir kad tam tikslui nereikėtų naudoti jokių kitų duomenų.

11.26. Europos Komisijos 2011 m. sausio 11 d. reglamento (ES) Nr. 19/2011 „Dėl variklinių transporto priemonių ir jų priekabų tipo patvirtinimo, atsižvelgiant į gamintojo indentifikavimo plokštelę ir transporto priemonės identifikavimo numerį, reikalavimų“, kuriuo įgyvendinamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 661/2009 „Dėl variklinių transporto priemonių, jų priekabų ir joms skirtų sistemų, sudėtinių dalių bei atskirų techninių mazgų tipo patvirtinimo, atsižvelgiant į jų bendrąją saugą, reikalavimų“, 2 straipsnyje nurodyta, kad transporto priemonės identifikavimo numeris (VIN) ir gamintojo identifikavimo plokštelė yra skirtingi dalykai, turintys skirtingą turinį ir teisinę reikšmę. Pagal šio reglamento 2 straipsnio 2 punktą, transporto priemonės identifikavimo numeris (VIN) – tai gamintojo transporto priemonei priskirtas raidžių ir skaitmenų kodas, kuriuo siekiama užtikrinti tinkamą kiekvienos transporto priemonės identifikavimą. Pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 punktą, gamintojo identifikavimo plokštelė – tai plokštelė ar žyma, gamintojo pritvirtinta prie transporto priemonės, kurioje nurodytos pagrindinės techninės charakteristikos, būtinos transporto priemonei identifikuoti ir kuriomis kompetentingoms institucijoms suteikiama atitinkama informacija apie didžiausią leidžiamą pakrautos transporto priemonės masę (2 straipsnio 1 punktas).

11.27. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1-82 patvirtintų Rekomendacijų dėl transporto priemonių, kurios, įtariama, yra pagrobtos, paėmimo, saugojimo, tikrinimo ir grąžinimo atliekant ikiteisminį tyrimą 3 punkte nurodyta, kad transporto priemonės identifikavimo numeris (VIN) – tai transporto priemonės gamintojo jai suteiktas ženklų derinys, kad ji būtų vienareikšmiškai identifikuojama; transporto priemonės valstybinio numerio ženklai, kėbulo, važiuoklės, rėmo, kabinos, variklio, pavarų dėžės, produkcijos numeriai ir kiti ženklai, kurie padeda papildomai identifikuoti transporto priemonę, yra kiti identifikavimo žymenys.

11.28. BK 3061 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tik už transporto priemonės identifikavimo numerių suklastojimą, neteisėtą sunaikinimą ar pakeitimą. Šios normos negalima aiškinti išplečiant baudžiamosios atsakomybės ribas, t. y. taikyti baudžiamąją atsakomybę už bet kokių žymenų (duomenų), padedančių identifikuoti konkrečią transporto priemonę, suklastojimą, neteisėtą sunaikinimą ar pakeitimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg2LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-386/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-386/2008">2K-386/2008</a>, 2K-1/2011, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMjY4LTM2MC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-268-360/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-268-360/2019">1A-268-360/2019</a>). Kiti transporto priemonės identifikavimo žymenys nėra BK 3061 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg2LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-386/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-386/2008">2K-386/2008</a>). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ex lege gali būti teisiškai vertinami tik R. M. inkriminuoti veiksmai, atlikti su ant vilkikų rėmų fiksuotais šių vilkikų transporto priemonės identifikavimo numeriais (VIN), o ne su kažkokiais kitokiais šiose transporto priemonėse buvusiais (nebuvusiais) numeriais, lentelėmis, žymenimis, žymekliais, žymėjimais etc.

11.29. Šis teisinis aspektas buvo pažymėtas ir apeliaciniame skunde. Teismas pripažino, kad nusikalstamos veikos, nustatytos BK 3061 straipsnio 1 dalyje, dalykas yra tik transporto priemonės identifikacinis numeris (VIN); šis dalykas nėra nei variklio ar kitų mazgų, agregatų ar detalių numeriai, nei įvairūs kiti žymenys ar žymėjimai; iš esmės pripažino ir tai, kad R. M. inkriminuodamas ne tik transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) suklastojimą, bet ir veiksmus, nukreiptus į įvairius kitokius duomenis, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 3061 straipsnio 1 dalį, tačiau atsisakė ištaisyti šį baudžiamojo įstatymo pažeidimą, nurodydamas, kad „iš R. M. suformuluotų kaltinimų galėtų būti šalinamos perteklinės faktinės aplinkybės, tačiau nagrinėjamu atveju tai įtakos jų baudžiamajai atsakomybei pagal BK 3061 straipsnio 1 dalį kilti neturi, atvirkščiai, atskleidžia tikruosius asmenų ketinimus, todėl šios nustatytos aplinkybės paliekamos“.

11.30. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 332 straipsnio 7 dalį, nutarties, kuria keičiamas nuosprendis, aprašomojoje dalyje formuluojant baudžiamąjį kaltinimą (nuteisimą) – nurodant konkrečias inkriminuojamas faktines aplinkybes ir jų teisinį kvalifikavimą, turi būti nurodytos ne „bet kokios“ aplinkybės, o tik įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Teismo baigiamojo akto nustatomojoje dalyje (ir visose kitose teismo baigiamojo akto dalyse) negali būti jokių perteklinių ar nereikalingų aplinkybių, jokio procesinio ar faktinio balasto. Taigi, nuosprendžiu ir nutartimi pripažindami R. M. kaltu už neoriginalių gamybos lentelių pritvirtinimą negamykliniu būdu ant vilkikų, gamintojo žymėjimų ir žymeklių tariamą sunaikinimą, abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis bei 3061 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, BPK 332 straipsnio 7 dalį, atėmė iš kaltinamojo (nuteistojo) R. M. įstatymu (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir šio straipsnio 3 dalies a–c punktai, BPK 22 straipsnio 4 dalis, 44 straipsnio 7 dalis) jam, kaip kaltinamajam (nuteistajam), garantuotą teisę žinoti jam reiškiamo kaltinimo (nuteisimo) pobūdį ir pagrindą bei realiai ir veiksmingai gintis nuo suformuluoto baudžiamojo kaltinimo (nuteisimo). Apeliacinės instancijos teismas šiuo teisiniu aspektu nepatikrino baudžiamosios bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip iš esmės pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį. Šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai, objektyviai, sąžiningai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti joje teisingą teismo baigiamąjį aktą.

11.31. Apibendrintai vertinant Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių kelias įstatymą (toliau – Saugaus eismo įstatymas) bei jį įgyvendinančius poįstatyminius teisės aktus (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintas Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisykles, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 2B-515 patvirtintą Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų gamybos ir perdirbimo bei motorinių transporto priemonių, priekabų, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimų ir atlikimo tvarką ir kt.), kurie reglamentuoja transporto priemonių remontą, darytinos išvados, kad transporto priemone privalo rūpintis ir už ją juridine bei faktine prasme atsakingas yra ne transporto priemonę remontuoti priėmęs remonto dirbtuvių, automobilių serviso ir pan. darbuotojas ar vadovas, o nuosavybės ar kita teise transporto priemonę turintis (valdantis) transporto priemonės savininkas ar valdytojas. Būtent transporto priemonės savininkas ar valdytojas yra atsakingas ir už tai, kieno, kokią, kokiu teisiniu pagrindu turimą transporto priemonę perduoda į automobilių servisą. Transporto priemonė techniniu požiūriu gali būti remontuojama pakeičiant iš esmės visas (bet kokias) jos dalis, mazgus, detales, medžiagas ir t. t., visiškai nepaisant to, ar ant jų yra transporto priemonės identifikaciniai ar kitokie numeriai, lentelės, žymenys ar žymekliai ir t. t.

11.32. Suremontuota transporto priemonė gali būti tokia, jog po remonto ant šios transporto priemonės atsirado tokių dalių, detalių ar mazgų, kuriuose fiksuoti identifikaciniai duomenys skiriasi nuo tų, kurie yra nurodyti transporto priemonės registracijos ar kituose techniniuose dokumentuose, inter alia, suremontuotoje transporto priemonėje gali būti įmontuotos kitos, prieš tai kitoje transporto priemonėje buvusios, jau naudotos dalys, detalės ar mazgai, ant kurių yra išspaustas tos buvusiosios transporto priemonės identifikacinis numeris (VIN). Transporto priemonės remontas, kurio metu kitomis – prieš tai kitoje transporto priemonėje buvusiomis, naudotomis – buvo pakeistos dalys, detalės ar mazgai, ant kurių yra išspaustas buvusiosios transporto priemonės identifikacinis numeris (VIN), savaime nereiškia jokio neteisėto ar juo labiau nusikalstamo elgesio. Tokį techninį rezultatą suponuoja, pvz., teisės aktuose expressis verbis minimas atstatomasis transporto priemonės remontas ar transporto priemonės perdirbimas ir t. t. Teisės aktuose expressis verbis yra įtvirtinta ir galimybė keisti transporto priemonės rėmą ar kėbulą, ant kurių įprastai ar dažnai galima rasti įspaustą, iškaltą ar kitaip fiksuotą ir transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN). Atlikus transporto priemonės remonto darbus, kurių metu buvo atkurtas ar pakeistas rėmas ar kėbulas arba panaudotos tokios dalys, detalės ar mazgai, kuriuose fiksuoti identifikaciniai duomenys skiriasi nuo tų, kurie yra nurodyti transporto priemonės registracijos ar kituose techniniuose dokumentuose, įprastai būtina atlikti transporto priemonės techninę ekspertizę ar (ir) techninę apžiūrą, kuri apima ir transporto priemonės tapatumo patikrinimą (nustatymą). Transporto priemonės technine ekspertize ar (ir) technine apžiūra po transporto priemonės remonto privalo pasirūpinti transporto priemonės savininkas ar valdytojas.

11.33. Apibendrintai tariant, veiksmai, kurie kaltinimo dokumentais, nuosprendžiu ir nutartimi yra inkriminuoti R. M., kaip tokie per se (pats savaime) nėra neteisėti ar juolab nusikalstami. Tai yra absoliučiai teisėti techniniai veiksmai, tokias remonto paslaugas teikiančiuose automobilių servisuose daromi kasdien: automobiliams yra keičiami kėbulai ar jų dalys, keičiami sulūžę ar susidėvėję rėmai arba kitos konstrukcijos dalys ar elementai ir t. t. Tai kasdienės techninio pobūdžio operacijos, neturinčios jokio neteisėtumo turinio. Tiesiog, norint taip suremontuotą transporto priemonę naudoti kelių eisme, būtina atlikti tam tikrus veiksmus, kuriais būtų legitimuoti šie techniniai pakeitimai, – jei reikia, atlikti techninę ekspertizę ar (ir) techninę apžiūrą. Tačiau techninės ekspertizės ar (ir) techninės apžiūros reikalais privalo rūpintis ne meistras ar automobilių serviso vadovas, o transporto priemonės savininkas ar valdytojas. Tai, beje, 2020 m. sausio 14 d. vykusiame teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme patvirtino ir KTC specialistas A. Garla. Jis paaiškino, kad transporto priemonės rėmą keisti galima. Atlikus ekspertizę galima tą transporto priemonę registruoti ir naudoti.

11.34. Teismai visiškai nesigilino į šį teisinį reguliavimą, neatskleidė ir nemotyvavo jo reikšmės apibrėžiant BK 3061 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos – transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) neteisėto pakeitimo – turinį. Transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) neteisėtas pakeitimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje apibrėžiamas kaip neteisėtas, pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką, vietoj autentiško transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) žymių įdėjimas kitokių žymių, kurios gali būti klaidinančiai panašios į autentiškas transporto priemonių identifikavimo žymes. Inkriminuojant transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) neteisėtą pakeitimą, kaip BK 3061 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą veiką, būtina ištirti teisės aktais nustatytą tvarką ir įvertinti, ar ji buvo pažeista. Taigi, nuteisdami R. M. už vilkikų „Scania“, „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)), „Mercedes-Benz“ ir „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) identifikavimo numerių (VIN) neteisėtą pakeitimą, tačiau nenurodydami, kuo konkrečiai pasireiškė tariamas neteisėtumas, kokie teisės aktai esą buvo pažeisti ir t. t., abiejų instancijų teismai pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalį ir 3061 straipsnio 1 dalį.

11.35. R. M. elgesyje nėra kaltės – tiesioginės tyčios organizuoti neteisėtą transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) pakeitimą – požymio, kurio reikalauja BK 3061 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ir žemesniųjų instancijų teismų praktikoje nurodyta, kad nusikalstama veika, nurodyta BK 3061 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia (Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 25 m. nuosprendis byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMTI1LTc0NC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-125-744/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-125-744/2018">1A-125-744/2018</a>), t. y. kai kaltininkas suvokia, jog neteisėtai, pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, atlieka tam tikrus veiksmus, dėl kurių vietoj autentiško transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) bus sukurtas visiškai ar iš dalies netikras arba pakeistas transporto priemonės identifikavimo numeris (VIN), siekdamas neteisėtai tokį transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN) naudoti kaip tikrą ir taip apgaulingai patvirtinti savo ar trečiųjų asmenų teises į transporto priemonę, ir nori taip veikti, t. y. nori, kad būtų sukurtas toks neteisėtas rezultatas.

11.36. R. M. aiškiai, nepalikdamas dviprasmybių ar abejonių, nuosekliai ir kategoriškai nurodė, jog nei G. R., nei G. P., nei bet kuris kitas asmuo, su kuriuo jis kalbėjosi apie galimybę remontuoti vilkiką UAB „V“ servise, atvežti vilkiką į UAB „V“ servisą remontuoti ar kuris net ir be išankstinio susitarimo atvarė vilkiką į UAB „V“ servisą ir pan., niekada ne tik nepasakė R. M., bet net ir nedavė jam suprasti, esą tam tikras vilkikas, taip pat ir vilkikai „Scania“, „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)), „Mercedes-Benz“ ir „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) yra nusikalstamai pagrobti ar kažkaip kitaip įgyti neteisėtai. Taigi jei šie vilkikai iš tiesų buvo pagrobti ir jų identifikaciniai numeriai (VIN) yra suklastoti, R. M. nieko nežinojo apie jų pagrobimą ir neteisėtą turėjimą. Pats R. M. su vilkikų pagrobimu nėra niekaip susijęs, prie to nėra niekaip prisidėjęs ir jame niekaip nedalyvavo. G. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu (pvz., duodamas parodymus apie vilkiką „Scania“ (12 t., b. l. 59–61)), tiek teisme patvirtino, jog apie tai, kokiomis aplinkybėmis buvo įgyti vilkikai „Scania“, „Mercedes-Benz“, „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)), kurie vėliau buvo nuvežti remontuoti į UAB „V“ servisą, R. M. jis nepasakojo, o R. M. jo apie tai nieko neklausė. A. B. (2018 m. gruodžio 17 d. vykusiame teisiamajame posėdyje) ir A. V. (2018 m. lapkričio 27 d. vykusiame teisiamajame posėdyje) taip pat patvirtino, kad nebuvo informuoti, nežinojo ir neturėjo jokio pagrindo galvoti, jog jų remontuojami vilkikai yra pagrobti. R. M., A. B. bei A. V. su vilkikais „Scania“, „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)), „Merzedes-Benz“ ir „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) atliko tik tokius techninius remonto darbus, kokių prašė šiuos vilkikus atvarę jų savininkai; šiuos vilkikus suremontavo taip, kaip to pageidavo šių transporto priemonių savininkai.

11.37. Nei R. M., nei A. B. ar A. V. neatliko nė vieno veiksmo, kuriuo būtų kėsinamasi ar kuris būtų nukreiptas tiesiogiai į transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN): nekeitė numerį (VIN) sudarančių skaičių ar raidžių, nedarė jokios kitokios įtakos pačiam numeriui – įrėžtiems skaičiams ar raidėms, nepjaustė rėmo, ant kurio šis numeris (VIN) yra iškaltas ar įrėžtas, neįvirino rėmo dalies, ant kurios yra įrėžtas kitoks numeris (VIN), dirbtinai neslėpė jokių atliktų techninių remonto darbų ir t. t. R. M., A. B. ir A. V. atliko tik transporto priemonės savininko pageidautus techninius remonto darbus – eksploatuoti netinkamą vilkiko rėmą – būtent visą rėmą, jo nepjaustydami ir negadindami, pakeitė kitu – eksploatuoti tinkamu. Bylos duomenys (pvz., vilkikų apžiūrų ir kratų protokolai (2 t., b. l. 99; 1 t., b. l. 94–97; 6 t., b. l. 80–81, 88, 89; 6 t., b. l. 160–165) patvirtina, kad į UAB „V“ servisą atvežti vilkikai „Scania“, „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)), „Mercedes-Benz“ ir „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) neturėjo jokių požymių ar pėdsakų, kurie signalizuotų apie esą nusikalstamą jų pagrobimą ar užvaldymą: durų ir užvedimo spynelės nebuvo išlaužtos ar sugadintos, visi vilkikai turėjo užvedimo raktelius ir t. t. Nurodyti vilkikai UAB „V“ teritorijoje ar (ir) servise nebuvo slepiami, su jais nebuvo elgiamasi kaip nors kitaip, nei buvo elgiamasi su visais kitais remontuoti į UAB „V“ servisą atvežtais vilkikais: kaip ir bet kuris kitas remontuoti atvarytas vilkikas, jie iš pradžių, „laukdami savo eilės“ (kol atsilaisvins remontuoti skirta vieta) ar trūkstamų detalių, stovėjo UAB „V“ teritorijoje, vėliau buvo įvaromi į angarą ir remontuojami; lygiai taip pat ir lygiai tose pačiose vietose, kaip angare, buvo remontuojamas bet kuris kitas vilkikas ir t. t.

11.38. R. M. apie šiuos vilkikus – jų remonto eigą, remontui būtinas detales ir kt. – tiek su vilkikų savininkais G. P. ir G. R., tiek su UAB „V“ meistru A. V. bendravo visiškai atvirai, nieko neslėpdami ir nenutylėdami, tiesiogiai ir netgi tiesmukai; iš pokalbių akivaizdu, kad apie šiuos vilkikus kalbama nejaučiant absoliučiai jokios baimės, grėsmės ar pavojaus dėl savo atliekamų veiksmų, nenaudojant jokių konspiracinių ar paslėptų prasmių ir t. t., tai rodo jų vidinį įsitikinimą, kad nieko neteisėto nebuvo daroma. Visi į UAB „V“ servisą atvaryti vilkikai remontuoti buvo priimami surašant jų priėmimo dokumentus. Pvz., 2014 m. balandžio 8 d. kratos protokole (6 t., b. l. 80–81) nurodyta, kad UAB „V“ servise buvo rastas ir paimtas 2014 m. kovo 12 d. vilkiko „Volvo FH12 500“ (VIN numeris (duomenys neskelbtini)) perdavimo–priėmimo aktas (pateikė A. M.).

11.39. Taigi, jei vilkikai „Scania“, „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)), „Mercedes-Benz“ ir „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) iš tiesų buvo pagrobti, tai, priimdamas šiuos vilkikus iš G. P., G. R. ar kitų asmenų bei suremontuodamas juos taip, kaip to prašė G. P., G. R. ar kiti asmenys, R. M. neveikė tiesiogine tyčia: nežinojo, kad vilkikai „Scania“, „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)), „Mercedes-Benz“ ir „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) iš tiesų yra nusikalstamai pagrobti ir šiuos vilkikus į UAB „V“ servisą pristatę asmenys neturėjo teisės to daryti. Atlikdamas jo prašomus remonto darbus – pakeisdamas vilkiko rėmą kitu, R. M. buvo įsitikinęs, jog nesielgia neteisėtai (elgiasi teisėtai), nes teisės aktai leidžia atlikti tokį techninį remonto darbą kaip rėmo ar konstrukcijos pakeitimas, tik po to transporto priemonės savininkas, tačiau jokiu būdu ne R. M., turėjo atlikti automobilio techninę ekspertizę ir techninę registraciją. Taigi intelektine prasme R. M. nesuvokė savo elgesio pavojingumo ir nusikalstamumo, nenumatė žalingų jo padarinių. Valine prasme R. M. taip pat nenorėjo ir nesiekė, kad transporto priemonės savininkai neatliktų techninės ekspertizės ar neregistruotų pasikeitusių transporto priemonės duomenų, kad būtų sukurta apgaulė ir t. t. Taigi, R. M. elgesyje nėra BK 3061 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviojo elemento – tiesioginės tyčios; nuosprendyje ir nutartyje formuluodami priešingas teisines išvadas, abiejų instancijų teismai netinkamai išaiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, 15 straipsnio 2 dalį ir 3061 straipsnio 1 dalį – ir dėl to priėmė materialiosios baudžiamosios teisės požiūriu neteisėtus baigiamuosius teismo aktus.

11.40. Abiejų instancijų teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių bei kitų įrodinėjimą reguliuojančių teisinių nuostatų reikalavimus. Vertindami baudžiamojoje byloje esančias Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistų surašytas išvadas ir KTC specialisto A. Garlos paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, abiejų instancijų teismai padarė esmines klaidas dėl jų turinio. KTC specialistų išvados prieštarauja BPK 89 straipsnio 1 daliai ir 90 straipsnio 3 daliai, jose nurodytų faktų ir teiginių, taip pat ir KTC specialisto A. Garlos parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, neįmanoma patikrinti atliekant Baudžiamojo proceso kodekse nustatytus proceso veiksmus, todėl šie įrodymai yra neleistini BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių požiūriu ir nepatikimi. Byloje nėra absoliučiai jokių įrodymų (bent jau visumos įrodymų), kurie, nepalikdami jokių pagrįstų abejonių, leistų konstatuoti bylai lemiamą faktą, kad vilkikų „Scania“, „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)), „Mercedes-Benz“ ir „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) dešinės pusės rėmo dalys ar fragmentai, kuriuose yra iškaltas šių transporto priemonių identifikavimo numeris (VIN), buvo išpjauti ir į jų vietą buvo įvirintos kitų vilkikų dešinės pusės rėmo dalys ar fragmentai, kuriuose iškaltas šių kitų transporto priemonių identifikavimo numeris (VIN).

11.41. Kaltinamajame akte buvo rašoma ir į nuosprendžio aprašomąją (nustatomąją) dalį perrašyta, esą R. M. organizavo, o A. B. ir A. V. pervirino vilkikų „Scania“, „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)), „Mercedes-Benz“ ir „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) priekinę dešinės pusės rėmo dalį su iškaltu tikruoju VIN kodu į netikrą VIN kodą ir taip „pervirindami pakeitė“ transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN). Vieninteliai, kurie baudžiamojoje byloje tvirtina, kad vilkikų priekinės dešinės pusės rėmo dalys su iškaltu VIN kodu buvo pervirintos, yra KTC specialistai A. Garla ir V. Ramanauskas. KTC specialistas A. Garla ir specialisto išvadose ne kartą rašė, ir teismo posėdžiuose, prisiekęs sakyti tik tiesą, ne kartą teigė, esą vilkikų „Scania“, „Mercedes-Benz“ ir „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) priekinės dešinės pusės rėmai ar jų dalys buvo iš pradžių nupjaunami, po to įvirinami nauji, nušlifuojami ar gruntuojami, nudažomi ir t. t., ir tokiu būdu buvo suklastoti ar neteisėtai pakeisti šių vilkikų identifikavimo numeriai (VIN). Abiejų instancijų teismai KTC specialisto A. Garlos parodymus ir jo pateiktas išvadas pripažino R. M. kaltinančiais įrodymais ir kaip lemiama dalimi jų pagrindu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį bei jį pateisinančią nutartį.

11.42. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, 2020 m. vasario 5 d. vykusiame išvažiuojamajame teismo posėdyje, dalyvaujant visiems nagrinėjimo teisme dalyviams ir specialistui A. Garlai, buvo faktiškai (fiziškai) apžiūrėtas vienintelis baudžiamojoje byloje išlikęs vilkikas „Scania“, nuo pat baudžiamosios bylos pradžios laikomas policijos žinioje adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajonas. Faktiškai (fiziškai) apžiūrėjus vilkiką, nė vienam proceso dalyviui nepavyko atrasti jokių rėmo tariamo virinimo, rėmo dalies tariamo išpjovimo, naujos rėmo dalies įvirinimo ir pan. pėdsakų ar požymių. Kai pirmosios instancijos teismas pasiūlė specialistui A. Garlai parodyti visiems nagrinėjimo teisme dalyviams tuos tariamo išpjovimo ir įvirinimo, glaistymo, šlifavimo pėdsakus ar požymius, apie kuriuos jis rašė 2014 m. liepos 1 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(2413)-ISl-3393 ir apie kuriuos pasakojo net dviejuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, A. Garla neparodė jokių rėmo virinimo, rėmo dalies tariamo išpjovimo, naujos rėmo dalies įvirinimo ir pan. pėdsakų ar požymių, o kodėl juos nurodė specialisto išvadoje ir tvirtino tai teisme, paaiškinti negalėjo, pripažino, kad tokių pėdsakų ant vilkiko „Scania“ tiesiog nėra.

11.43. Byloje esančių duomenų visuma leidžia tvirtinti, kad KTC specialistai A. Garla ir V. Ramanauskas galimai melavo ne tik apie vilkiką „Scania“, bet ir apie visus vilkikus – nė vieno jų rėmo dalis nebuvo išpjauta ir nebuvo įvirinta nauja, nė vienas jų nebuvo pjaustytas ar su juo nebuvo atliktas koks nors veiksmas, sąmoningai siekiant pakeisti ar suklastoti jo identifikavimo numerį (VIN). 2014 m. balandžio 19 d. tvora aptvertoje saugomoje teritorijoje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), Utena, radęs stovintį vilkiką „Scania“ ir jį apžiūrėjęs, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų poskyrio vyresnysis specialistas S. Šinkūnas nustatė šio vilkiko identifikavimo numerį (VIN) ant vilkiko rėmo dešinės pusės – (duomenys neskelbtini) (prie apžiūros protokolo pridėtos fotonuotraukos Nr. 6 ir 7 (2 t., b. l. 102)), tačiau nenustatė nei tariamo virinimo, nei pjovimo, nei šlifavimo ar gruntavimo, nei jokių kitų įtarimą keliančių pėdsakų ar požymių (apžiūros protokolas, 2 t., b. l. 99). Bylos proceso metu nebuvo rastas nei vilkikas „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)), nei jo rėmas ar jo dalis. 2014 m. vasario 13 d. aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Utenoje, radusi stovintį vilkiką „Mercedes-Benz“ ir jį apžiūrėjusi, Muitinės kriminalinės tarnybos Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausioji tyrėja J. Černiauskaitė, dalyvaujant Lietuvos policijos KTC specialistui Z. Almanui ir Muitinės kriminalinės tarnybos vyriausiajam tyrėjui V. Bucui, nekonstatavo jokių šio vilkiko rėmų pažeidimų (1 t., b. l. 94–97). 2014 m. balandžio 8 d. UAB „V“ teritorijoje Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai rado, apžiūrėjo ir nufotografavo ir vilkiką „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)); 2014 m. balandžio 8 d. kratos protokole (6 t., b. l. 80–81) nurodyta, kad „ant rėmo matomas VIN kodas (duomenys neskelbtini), be valstybinių numerių“. Taigi kratos metu apžiūrint vilkiką „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) nerasta ir nekonstatuota jokių tariamo virinimo, pjovimo, šlifavimo ir pan. pėdsakų ar požymių. Pats rastasis vilkikas yra fiksuotas fotografijose Nr. 13, Nr. 14, Nr. 15 ir Nr. 16 (6 t., b. l. 88–89), o fotografija Nr. 15 (6 t., b. l. 89) yra skirta būtent šio vilkiko rėmo dešinės pusės daliai (fragmentui), kuriame matyti įrėžtas identifikavimo numeris VIN (šioje fotonuotraukoje taip pat nematyti nei virinimo, nei pjovimo, nei šlifavimo ar pan. pėdsakų ar požymių). Taigi, skirtingus vilkikus skirtinguose pirminio tyrimo etapuose apžiūrėjo skirtingų ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnai, tačiau nė vienas jų nerado, nematė ir nekonstatavo (nefiksavo) jokių rėmo dalies išpjovimo, naujos dalies (fragmento) įvirinimo, virinimo apskritai, šlifavimo, gruntavimo, dažymo ir kt. pėdsakų ar požymių.

11.44. Šie duomenys aiškiai parodo, kad, be KTC specialisto A. Garlos surašytų specialisto išvadų ir liudijimų, byloje nėra jokių kitų duomenų, esą vilkikų „Scania“, „Mercedes-Benz“ ir „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) priekinės dešinės pusės rėmo dalys su iškaltu VIN kodu būtų pjaunamos ir vietoj jų būtų įvirinamos naujos dalys, esą šiose rėmo vietose matėsi gruntavimo, šlifavimo, dažymo ir pan. požymių; visi kiti byloje esantys duomenys paneigia tai, ką procese rašo ar sako KTC specialistas A. Garla. Pažymėtina, kad KTC specialistai A. Garla ir V. Ramanauskas savo esą atliktos vilkikų apžiūros niekaip formaliai nefiksavo ir nedokumentavo, nors pagal BPK 90 straipsnio 3 dalį vaizdinė medžiaga yra būtina sudedamoji specialisto išvados dalis, kurios pirminė prasmė ir tikslas kaip tik ir yra suteikti galimybę kitiems proceso subjektams įsitikinti specialisto teiginių pagrįstumu ir patikimumu, o tariamo virinimo ir kitokių mechaninio poveikio į vilkiko dešinės pusės rėmą veiksmų pėdsakai ar požymiai šiuo atveju būtų lemiama įrodomoji informacija. KTC specialistų A. Garlos ir V. Ramanausko specialistų išvados yra itin abstrakčios ir formalios, jose visiškai neaprašyti ir nedetalizuoti specialistų esą nustatyti mechaninio poveikio į rėmą požymiai ar pėdsakai, jie niekaip neindividualizuoti (pvz., neišmatuoti ir t. t.), tai neatitinka BPK 90 straipsnio 3 dalies reikalavimo specialisto išvadoje nurodyti specialisto nustatytas aplinkybes, turinčias reikšmės nusikalstamai veikai tirti.

11.45. KTC specialistas A. Garla teisiamajame posėdyje tvirtino, jog visus savo konstatuotus tariamą mechaninį poveikį į rėmą patvirtinančius požymius ar pėdsakus – gruntavimą, virinimą, šlifavimą, dažymą ir t. t. – nustatė tik vizualiai, t. y. vien iš pažiūros, tam nenaudodami jokių techninių priemonių (pvz., dažų sluoksnio matuoklio), neatlikdami jokių bandymų (pvz., tyrimo, ar skiriasi dažai ar gruntas skirtingose vilkiko rėmo vietose ir t. t.), jokių medžiagų tyrimų ir t. t. Pagal BPK 89 straipsnio 1 dalį, kaip specialistas gali būti kviečiamas asmuo, kuris turi reikiamų specialiųjų žinių ir įgūdžių, o ištirti objektus ar teikti paaiškinimus jam gali būti pavedama tik dėl to, kas atitinka jo kompetenciją. Tai reiškia, kad šiuo atveju specialistų A. Garlos ir V. Ramanausko specialiosios žinios, įgūdžiai ir kompetencija yra tiesiog geras regėjimas, skvarbus žvilgsnis, o gal gebėjimas „plika akimi“ pamatyti tai, ką išsimokslinęs žmogus geba pamatyti tik naudodamas mikroskopą, atlikęs bandymus ar tyrimus. Kaip minėta, tiesiogiai apžiūrėjus vilkiką „Scania“, paaiškėjo, jog ant šio vilkiko nėra absoliučiai nieko, ką specialisto išvadoje apie jį rašė ir apie ką posėdžiuose parodymus davė KTC specialistai A. Garla ir V. Ramanauskas.

11.46. Taigi, byloje nenustatytas vilkikų rėmų dalių išpjovimo ir naujų dalių įvirinimo faktas. Atsižvelgtina į tai, kad R. M. buvo kaltinamas ir nuosprendžiu yra nuteistas dėl to, kad nusikalstamą veiką, nustatytą BK 3061 straipsnio 1 dalyje, padarė būtent „pervirinant vilkikų priekinę dešinės pusės rėmo dalį“ ir būtent šiuo būdu suklastojant ar neteisėtai pakeičiant vilkikų identifikavimo numerį (VIN). Tai reiškia, kad byloje apskritai nenustatytas tariamos nusikalstamos veikos padarymo būdas ir mechanizmas, kaip būtinas kiekvienos nusikalstamos veikos požymis.

11.47. Šios teisinės išvados nekeičia ir apeliacinės instancijos teismo padaryta R. M. pareikšto kaltinimo ir nuteisimo korektūra, paremta ne dalykiniais argumentais, o primityvia juridine ekvilibristika – esą kadangi R. M. ir kitų kaltinamųjų teisinė gynyba paneigė kaltinimą ir nuteisimą bei įrodė, kad minėtų vilkikų rėmų A. B. ir A. V. nepjaustė ir nevirino, o R. M. tokių darbų neorganizavo, tai reiškia, kad šių vilkikų identifikavimo numeriai (VIN) buvo pakeisti „nenustatytu būdu“. Tai teisinis nonsensas.

11.48. Išvadą, esą vilkikų „Scania“, „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)), „Mercedes-Benz“ ir „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) identifikavimo numeris (VIN) yra kitas, kitoks, nei yra faktiškai fiksuotas (įrėžtas) šių vilkikų dešinės pusės rėmo priekinėje dalyje, KTC specialistai A. Garla ir V. Ramanauskas padarė vien tik iš sau vieniems žinomų kažkokių lentelių, kitų detalių, dalių ar mazgų numerių, žymėjimų, žymeklių ir pan. Pvz., 2014 m. liepos 1 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(2413)-lSl-3393 (2 t., b. l. 116–117) nurodyta, kad vilkiko „Scania“ gamyklos lentelė yra neoriginali ir pritvirtinta negamykliniu būdu, negamykliniu būdu yra padarytas variklio numeris DC12 6624646 bei aptikti originalūs gamintojo žymėjimai. 2014 m. rugsėjo 9 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(1045)-IS1-4466 (1 t., b. l. 132–133) nurodyta, kad nuo vilkiko „Mercedes-Benz“ pašalinta gamyklinė lentelė, o dauguma gamintojo žymėjimų ir žymeklių yra sunaikinti arba suklastoti. 2014 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(2090)-ISl-4804 (6 t., b. l. 152–153) nurodyta, kad dauguma vilkiko „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) gamintojo žymėjimų ir žymeklių yra sunaikinti arba suklastoti bei nustatyti originalūs gamintojo žymėjimai. Kokių konkrečių lentelių ir kokių konkrečių jose fiksuotų skaičių, raidžių, ženklų ar jų kombinacijų, kokių konkrečių detalių, dalių ar mazgų numerių, kokių konkrečių žymėjimų ar žymeklių ir kokių konkrečių juose fiksuotų duomenų ir t. t. pagrindu yra konstatuojamas tam tikras tariamai originalus konkretus transporto priemonės identifikavimo numeris (VIN), KTC specialistų išvadose nenurodyta.

11.49. Pirmosios instancijos teisme 2020 m. sausio 14 d. vykusiame teisiamajame posėdyje KTC specialistas A. Garla nenurodė (tiksliau – atsisakė nurodyti), kokių konkrečių lentelių, numerių ar žymėjimų bei kokių konkrečių šiose lentelėse, numeriuose ar žymėjimuose esančių duomenų – raidžių, skaičių, jų kombinacijų ir pan. – pagrindu padarė tam tikrą priklausomybę patvirtinančias išvadas ir konstatavo tariamai originalų transporto priemonių identifikavimo numerį (VIN). Esą tai yra slapta gamintojo informacija. KTC specialistas A. Garla teigė, jog papildomai kažką paaiškinti ir pateikti gali tik teismui, tik slaptai; 2020 m. sausio 14 d. teismo posėdyje netgi nešė ir rodė pirmosios instancijos teismui kažkokius paklausimus, lenteles ir pan. 2020 m. vasario 5 d. išvažiuojamajame teismo posėdyje, kai nesugebėjo parodyti tariamų „Z“ formos virinimo siūlių, tariamų glaistymo ar dažymo pėdsakų ir t. t., apie kuriuos išsamiai pasakojo, prisiekęs teisme sakyti tik tiesą, KTC specialistas A. Garla vėl ėmėsi „konspiracijų“ ir teigė, jog „pasišalinus proceso dalyviams, jis teismui galės kažką parodyti“. Abiejų instancijų teismų baigiamuosiuose teismo aktuose taip pat nenurodyta ir yra visiškai neaišku, nei ką konkrečiai (kokias konkrečias lenteles, numerius ar žymėjimus) tyrė KTC specialistai, nei iš kokių konkrečių šiose lentelėse, numeriuose ar žymėjimuose esančių duomenų (raidžių, skaičių, jų kombinacijų ir pan.) yra daromos tam tikros teisinį rezultatą lemiančios išvados.

11.50. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir ją paaiškinančią Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją: 2004 m. spalio 27 d. sprendime, priimtame byloje Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę (peticijų Nr. 39647/98 ir 40461/98), Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija nurodė, jog fundamentalus teisės į teisingą teismo procesą aspektas yra tai, kad teisminis bylos nagrinėjimas, įskaitant procesinius jo aspektus, būtų rungtyniškas, kad gynybai ir kaltinimui suteikiamos priemonės būtų lygios. Ir kaltinimo, ir gynybos šaliai turi būti suteikta galimybė žinoti apie kitos šalies pateiktus įrodymus ir argumentus, taip pat duoti dėl jų paaiškinimus. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad kaltinimo šalis atskleistų gynybai visus turimus esminius įrodymus, kurie gali būti panaudoti kaltinamojo gynybai ar prieš jį (§ 51). 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendime, priimtame byloje Regner prieš Čekiją (peticijos Nr. 35289/11), Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija pabrėžė, kad „teisinga pusiausvyra“ suponuoja pareigą kiekvienai iš šalių suteikti protingą galimybę išdėstyti savo poziciją tokiomis sąlygomis, kurios neįstumia nė vienos proceso šalies į mažiau naudingą padėtį, palyginti su kita proceso šalimi ar šalimis (§ 146). Taigi, teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas duomenimis, kurie buvo slepiami, su kuriais nebuvo leista susipažinti proceso šalims.

11.51. Aptartų KTC specialistų išvadų teiginiai ir KTC specialisto A. Garlos liudijimai pirmosios instancijos teisme apie įvairius žymeklius ir žymėjimus, kurie esą patvirtina, kad originalus (tikrasis) minėtų vilkikų identifikavimo numeris (VIN) yra kitoks nei tas, kuris de facto yra matomas ir yra fiksuotas ant šių vilkikų dešinės pusės rėmo, yra neleistinas įrodymas, nes gautas vienpusiškame ir nerungtyniškame teismo procese, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 2 dalį, be to, šių nurodytų faktų ir teiginių neįmanoma patikrinti, atliekant Baudžiamojo proceso kodekse nustatytus proceso veiksmus (tai pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalį). Šiais informacijos šaltiniais grįsdami apkaltinančias išvadas, abiejų instancijų teismai padarė esmines klaidas dėl jų turinio ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Byloje nėra jokių konkrečių duomenų, kurie, nepalikdami jokių pagrįstų abejonių, patvirtintų faktą, esą vilkikų „Scania“, „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)), „Mercedes-Benz“ ir „Volvo“ (VIN (duomenys neskelbtini)) identifikavimo numeriai (VIN) yra ne tie, kurie de facto yra fiksuoti jų dešinės pusės rėmo priekinėje dalyje, t. y. kad šių vilkikų identifikaciniai numeriai (VIN) esą yra suklastoti ar neteisėtai pakeisti. Nėra pagrindo tiesiog tikėti taip teigiančiu KTC specialistu A. Garla, kuris akivaizdžiai melavo pirmosios instancijos teismui apie tariamai „matytas“ virinimo siūles, šlifavimo, glaistymo pėdsakus ir t. t., tuo pirmosios instancijos teismas ir visi nagrinėjimo teisme dalyviai patys įsitikino tiesiogiai apžiūrėję vieną iš vilkikų. Abiejų instancijų teismai savo baigiamuosiuose aktuose neaptarė ir neįvertino pirmiau nurodytų teisinių argumentų, taip iš esmės pažeidė pareigą motyvuoti, įtvirtintą atitinkamai BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose bei 332 straipsnio 3, 5 ir 7 dalyse. Apeliacinės instancijos teismas šiuo teisiniu aspektu nepatikrino baudžiamosios bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai, objektyviai, sąžiningai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti joje teisingą teismo baigiamąjį aktą.

11.52. Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse nustatytais proceso veiksmais. 2014 m. balandžio 15 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – LKPB) patalpose atlikta suimtojo G. R. apklausa ir 2014 m. balandžio 16 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atlikta suimtojo R. M. apklausa yra neleistini įrodymai BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių prasme, tad jais negalėjo būti grindžiamas šią bylą nagrinėjusių teismų vidinis įsitikinimas ir motyvuojami baigiamieji aktai.

11.53. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi R. M. buvo skirta kardomoji priemonė suėmimas dviem mėnesiams (16 t., b. l. 162–166). Iš suėmimo R. M. paleistas 2014 m. gegužės 28 d. (17 t., b. l. 30–33). Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi G. R. buvo skirta kardomoji priemonė suėmimas vienam mėnesiui (14 t., b. l. 7–10). Iš suėmimo G. R. paleistas 2014 m. gegužės 28 d. (14 t., b. l. 71–76). Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi „Dėl savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų“ (4 t., b. l. 102–103) LKPB pareigūnams leista nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2014 m. gegužės 14 d. dėl suimtųjų R. M., G. R., N. K. ir G. K. atlikti „tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės“: užmegzti ryšius su šiais suimtaisiais ir šių kontaktų metu slapta daryti pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų vaizdo ir garso įrašus; fotografuoti, slapta naudoti technines priemones, kontroliuojant ir fiksuojant R. M., G. R., N. K. ir G. K. pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus gyvenamosiose ir negyvenamosiose patalpose, kuriose jis lankosi, transporto priemonėse, kuriomis jis naudojasi, jį sulaikius ar suėmus, slapta naudoti technines priemones, kontroliuojant ir fiksuojant jo pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ar policijos areštinėse; išvardytiems veiksmams fiksuoti daryti vaizdo, garso įrašus, fotografuoti, panaudojant visų rūšių vaizdo, garso įrašymo, fotografavimo technines bei pavyzdžiams paimti būtinas technines priemones.

11.54. Naudojantis Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi, 2014 m. balandžio 15 d. LKPB patalpose, esančiose Vitebsko g. 19-110, Vilniuje, LKPB pareigūnai apklausė suimtąjį G. R. (4 t., b. l. 105–110), 2014 m. balandžio 16 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (Lukiškių skg. 6, Vilnius) LKPB pareigūnai apklausė suimtąjį R. M. (4 t., b. l. 111–116), 2014 m. gegužės 14 d. dar kartą mėgino apklausti G. R., tačiau šis atsisakė duoti parodymus (4 t., b. l. 104). Šios suimtų įtariamųjų R. M. ir G. R. apklausos, dirbtinai pridengtos BPK 158 straipsniu, kaip savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, yra absoliučiai neteisėtas baudžiamosios valdžios institucijų elgesys, o jų metu iš R. M. ir G. R. išgauti parodymai yra neleistinas įrodymas baudžiamojoje byloje. Šiuo atveju nebuvo tokios teisinės situacijos, kai prieš suimtus įtariamuosius R. M. ir G. R. galėjo būti atliekami veiksmai, nurodyti BPK 158 straipsnyje, o LKPB pareigūnai de facto ir neatliko tokių veiksmų, t. y. pareigūnai neslėpė savo tapatybės, o suimtieji R. M. ir G. R. žinojo, kad juos apklausia LKPB pareigūnai, tad tebuvo nuslėpta tik tai, jog suimtųjų pokalbis su pareigūnais nėra pokalbis „ne protokolui“, o yra apklausa, tik ši apklausa yra slapta fiksuojama. Tai reiškia, kad suimtieji R. M. ir G. R. tiesiog buvo sąmoningai apgaudinėjami, o tai yra BPK 11 straipsnio 2 dalyje draudžiamas apklausos metodas.

11.55. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis nesuteikė LKPB pareigūnams teisės nesilaikyti ir BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto, kuriame nurodyta, jog tiriant bylas, kai įtariamasis yra suimtas, yra būtinas gynėjo dalyvavimas, tai reiškia, kad gynėjas privalo būti kiekviename veiksme, kuris atliekamas su šias charakteristikas atitinkančiu, t. y. suimtu, įtariamuoju. Nei 2014 m. balandžio 15 d. apklausiant suimtąjį G. R., nei 2014 m. balandžio 16 d. apklausiant suimtąjį R. M., jų gynėjai nedalyvavo. Maža to, kaip vienareikšmiškai išplaukia iš baudžiamosios bylos medžiagos, šiems suimtiesiems atitinkamai 2014 m. balandžio 15 ir 16 d. nebuvo išaiškintos jokios su atliekamu proceso veiksmu susijusios teisės, įskaitant ir teisę turėti gynėjus. Taip buvo aiškiai pažeistas BPK 45 straipsnis.

11.56. Nagrinėjamoje byloje duomenys, gauti atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, taip pat yra neleistini įrodymai BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių prasme, tad ir jais negali būti grindžiamas bylą nagrinėjusių teismų vidinis įsitikinimas ir motyvuojami teismų baigiamieji aktai.

11.57. Nagrinėjamoje byloje kriminalinės žvalgybos tyrimas per se pradėtas ir konkretūs kriminalinės žvalgybos tyrimo būdai bei priemonės panaudoti nesant tam būtino faktinio pagrindo. Pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kriminalinės žvalgybos tyrimas gali būti pradedamas ir atliekamas, kai turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie šioje teisės normoje expressis verbis nurodytus apysunkius nusikaltimus, arba apie šias veikas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis. Taip yra apibrėžtas faktinis pagrindas ne tik pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą (kaip tokį), bet ir atlikti konkrečius kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus ir priemones, inter alia, ir techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka (KŽĮ 10 straipsnis) bei slaptą patekimą į būstą ar kitas patalpas (KŽĮ 11 straipsnis).

11.58. Teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinę žvalgybą, privalo patikrinti: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus; 2) ar šie veiksmai atlikti nepažeidžiant Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti Baudžiamojo proceso kodekse nustatytais veiksmais; 4) ar tyrimo veiksmų trukmė atitinka pagrįstumo, tikslingumo ir proporcingumo reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNC02ODkvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-4-689/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-4-689/2019">2K-4-689/2019</a>). Užtikrinant operatyvinį (kriminalinės žvalgybos) veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumą ir kartu veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo, kreipiantis dėl operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų atlikimo ir juos sankcionuojant turi būti nurodoma aiški informacija, leidžianti spręsti, kad minėti veiksmai bus atliekami dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios jie pagal įstatymus ir gali būti atliekami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NC04OTUvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-94-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-94-895/2015">2K-P-94-895/2015</a>).

11.59. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje, kurią prokuroras perdavė pirmosios instancijos teismui, nebuvo absoliučiai jokių faktinių duomenų, t. y. absoliučiai jokios informacijos, kuri pagrįstų faktinį kriminalinės žvalgybos tyrimo (kaip tokio) pradėjimo ir atskirų kriminalinės žvalgybos tyrimo priemonių panaudojimo pagrindą. Pateikti tokius duomenis 2019 m. balandžio 16 d. vykusiame teisiamajame posėdyje paprašė kaltinamųjų gynyba. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokiu prašymu. Reaguodamas į teismo prašymą Nr. SD-1342, ikiteisminį tyrimą byloje atlikęs LKPB Sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo 3-iosios valdybos 3-iojo skyriaus viršininkas D. Jamontas per Vilniaus apygardos prokuratūrą teismui atsiuntė 2019 m. gegužės 14 d. įslaptintų dokumentų išslaptinimo aktą Nr. 38-IL-2312, kuriame nurodyta, kad išslaptinami šie dokumentai:

11.59.1. 2013 m. lapkričio 7 d. LKPB SNTV 1-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo E. Paltino surašyta pažyma Nr. 38-2(DS)-1063-RN su paslėptu pavadinimu, joje nurodyta, kad 2013 m. lapkričio 5 d. iš LKPB ONT kažkokios vadybos buvo gautas tarnybinis pranešimas apie grupės asmenų nusikalstamą veiką, būtent esą: R. M. priklausančiose patalpose yra ardomi pagrobti sunkiasvoriai vilkikai ir klastojami transporto priemonių identifikaciniai numeriai; šiai nusikalstamai veikai vadovauja G. R.; vilkikus į patalpas atvairuoja G. P.; pagrobtus sunkiasvorius vilkikus ardo dalimis A. B. ir A. V.; daugiausia ardomi „Volvo“ markės baltos spalvos vilkikai; minėtose patalpose keturių mėnesių laikotarpiu buvo išardyti du galimai Prancūzijoje pagrobti „Volvo“ markės vilkikai; 2012 m. sausio 27 d. (duomenys neskelbtini) kaime Utenos rajone G. P. priklausančiame sandėlyje buvo rastos trys užsienyje pagrobtos transporto priemonės; G. P. pateikti įtarimai; G. P. buvo įtariamas tuo, kad 2011 m. vasario 19 d. Marijampolės rajone kartu su G. K. ir N. K. pagrobė vilkiką su kroviniu; atsižvelgdamas į tai, vyriausiasis tyrėjas E. Paltinas mano, kad minėta grupė asmenų gali vykdyti šias BK 178 straipsnio 3 dalyje, 189 ir 3061 straipsniuose nurodytas veikas;

11.59.2. 2013 m. lapkričio 18 d. LKPB ONT nežinomos valdybos 1-ojo skyriaus nežinomo vyriausiojo specialisto tarnybinis pranešimas Nr. 38-3(DS)-3829-RN, kuris pavadintas „vietovės, esančios Utenos r. sav., (duomenys neskelbtini), ir angarų apžiūra vadovaujantis LR KŽĮ 2 str. 8 d. 3 p.“, jame nurodyta: kažkada (nenurodyta kada) buvo apžiūrėtas servisas ir greta jo esanti vietovė; kaip privažiuoti prie serviso; kas – kokie statiniai, transporto priemonės ir t. t. – matoma vietovėje ar teritorijoje prie serviso;

11.59.3. 2014 m. sausio 21 d. LKPB SNTV 1-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo E. Paltino tarnybinis pranešimas Nr. 38-2(DS)-298-RN „Dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų metu nustatytų duomenų“, jame nurodyta, kad „šiuo metu nenustatyti visi organizuotos grupės nariai, nežinoma, kas vykdo vilkikų vagystes, kas vairuoja pagrobtus vilkikus iki jų ardymo vietos“;

11.59.4. 2014 m. sausio 22 d. LKPB SNTV 1. e. viršininko pareigas E. Damkaičio pranešimas Nr. 38-2(DS)-321-RN „Apie paaiškėjusius nusikalstamos veikos požymius ir pavojų kriminalinės žvalgybos tyrimo slaptiesiems dalyviams ir (ar) kriminalinės žvalgybos tyrimo subjekto teisėtiems interesams“, jame nenurodyta nei kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos pradėjimo data, nei kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos numeris; nurodyta, kad tariamai nusikalstamą elgesį patvirtina: 2014 m. sausio 3 d. pažyma Nr. 38-2(DS)-229RN, 2014 m. sausio 7 d. pažyma Nr. 38-2(DS)-232RN, 2014 m. sausio 13 d. pažyma Nr. 38-2(DS)-233RN, 2014 m. sausio 20 d. raštas Nr. 38-2-G-167 ir 2014 m. sausio 21 d. tarnybinis pranešimas Nr. 38-2(DS)-298RN;

11.59.5. 2014 m. vasario 18 d. LKPB SNTV 1-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo A. Burkausko tarnybinis pranešimas Nr. 38-2(DS)-892-RN.

11.60. Ir kriminalinės žvalgybos tyrimo pradėjimo faktinis pagrindas, ir konkrečių prievartinio pobūdžio kriminalinės žvalgybos tyrimo priemonių taikymą pateisinantis faktinis pagrindas turi būti iki tol ar prieš tai, kol yra pradedamas kriminalinės žvalgybos tyrimas ar yra kreipiamasi dėl vienokios ar kitokios kriminalinės žvalgybos tyrimo priemonės sankcionavimo (taikymo). Kitaip tariant, nei kriminalinės žvalgybos tyrimas negali būti pradėtas tam, kad jį atliekant būtų nustatytas jo pradėjimo faktinis pagrindas, nei konkreti kriminalinės žvalgybos tyrimo priemonė negali būti sankcionuota ir atliekama tam, kad jos taikymo metu būtų nustatytas jos skyrimo ir taikymo faktinis pagrindas, t. y. priemonė negali legitimuoti pati savęs. Be to, kreipiantis dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo ir juos sankcionuojant turi būti nurodoma aiški informacija, leidžianti spręsti, kad minėti veiksmai bus atliekami dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios jie pagal įstatymus ir gali būti atliekami.

11.61. Duomenų, kada buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas, kuris ilgainiui peraugo į ikiteisminį tyrimą ir bylą, šioje baudžiamojoje byloje nėra. Atsakydami į pirmosios instancijos teismo prašymą, LKPB pareigūnai papildomai pateiktoje medžiagoje taip pat neišslaptino ir nepateikė duomenų apie tai, kada buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas. Neturint aiškios ir tikslios datos, kada buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas, neturima ir aiškaus atskaitos taško, iki kurio turėtų būti vertinama LKPB turima (neturima) faktinė informacija, sudaranti (nesudaranti) faktinį pagrindą pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą ir inicijuoti konkrečių slaptųjų prievartos priemonių taikymą. Vertinant LKPB pareigūnų veiksmus šioje byloje, nelieka pagrįstų abejonių, jog data, kada buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas, nuo teismų slepiama sąmoningai – tikintis, kad taip bus apsunkinta ar atimta galimybė ištirti ir įvertinti šio kriminalinės žvalgybos tyrimo pradėjimo ir atskirų jame pritaikytų slaptų pobūdžio prievartos priemonių taikymo faktinį pagrindą. Iš tų duomenų, kurie yra byloje ir kuriuos papildomai pateikė LKPB pareigūnai, yra aišku, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo pradėtas gerokai anksčiau, nei yra datuotas pats anksčiausias pirmosios instancijos teismui pateiktas ir byloje esantis dokumentas. 2013 m. lapkričio 7 d. datuotoje LKPB SNTV 1-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo E. Paltino pažymoje Nr. 38-2(DS)-1063-RN su paslėptu pavadinimu nurodyta, kad jis iš LKPB ONT kažkokios valdybos prieš dvi dienas (išeitų, kad 2013 m. lapkričio 5 d.) gavo tarnybinį pranešimą apie tariamos grupės, kuriai esą priklauso R. M., G. R., G. P., A. B. ir A. V., asmenų tariamai nusikalstamą veiką, t. y. anksčiau nei 2013 m. lapkričio 7 d. Taigi, diena (data), kada buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas byloje, yra nežinoma (tiksliau – neatskleista), tad a priori neįmanoma nustatyti, kokio turinio ir reikšmės faktinę informaciją turėjo (neturėjo) LKPB pareigūnai, pradėję kriminalinės žvalgybos tyrimą. Byloje nėra nė vieno duomens ar informacijos, kuri būtų datuota ar susijusi su 2013 m. lapkričio 5 d. ar ankstesniu laiku. Taigi ir LKPB SNTV 1-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo E. Paltino 2013 m. lapkričio 7 d. datuota pažyma Nr. 38-2(DS)-1063-RN, kurios pavadinimas paslėptas, ir 2013 m. lapkričio 5 d. kažkokios (pavadinimas įslaptintas) LKPB ONTV kažkokio pareigūno tarnybinis pranešimas yra tiesiog teiginiai, kurie nėra pagrįsti baudžiamosios bylos medžiaga ir kurių neįmanoma patikrinti, taip aiškiai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įrodymams keliamą reikalavimą. Duomenų, kada buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas, kuris ilgainiui peraugo į ikiteisminį tyrimą ir baudžiamąją bylą, šioje byloje nėra.

11.62. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad jei kažkokios (pavadinimas įslaptintas) LKPB ONT valdybos kažkoks pareigūnas jau 2013 m. lapkričio 5 d. esą žinojo ir turėjo patikimų faktinių duomenų, jog yra kažkokia tariama asmenų grupė, kuri neva ardo pagrobtus vilkikus, jei jau šią dieną jis žinojo konkrečių asmenų vardus ir pavardes, vaidmenis ir konkrečius jų atliekamus esą nusikalstamus veiksmus ir t. t., o ikiteisminis tyrimas dėl šių tariamai nusikalstamų veikų buvo pradėtas tik po keturių mėnesių – 2014 m. kovo 3 d., tai reiškia, kad LKPB ONT pareigūnai pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio ir 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus; šis LKPB ONT pareigūnų delsimas pradėti ikiteisminį tyrimą reiškia ir provokavimą nusikalsti. Šiame tarnybiniame pranešime nenurodytas joks tariamai nusikalstamas R. M. vaidmuo, nė vienas tariamai nusikalstamas veiksmas, kurį būtų atlikęs R. M. (nurodyta, esą pagrobti vilkikai ardomi ir identifikaciniai numeriai esą klastojami „R. M. priklausančiose patalpose“), tačiau, nepaisant to, kriminalinės žvalgybos tyrime ir R. M. iš karto tapo slaptų prievartos priemonių objektu (taikiniu). Minėtame tarnybiniame pranešime rašoma, kad pagrobtus vilkikus į patalpas atvairuoja G. P., tačiau po 2,5 mėnesio, kai tik prisireikia tęsti slaptas prievartos priemones, tam pačiam E. Paltinui jau pasidaro nebeaišku ir nebežinoma, kas į patalpas atvaro neva pagrobtus vilkikus. Apibendrintai tariant, vien tik LKPB SNTV 1-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo E. Paltino 2013 m. lapkričio 7 d. pažyma Nr. 38-2(DS)-1063-RN nesudaro pagrįsto, pakankamo ir įtikinamo faktinio pagrindo kriminalinei žvalgybai ir juo labiau atskiroms jos metu taikomoms prievartos priemonėms pagrįsti (legitimuoti).

11.63. Byloje taip pat nėra jokių faktinių duomenų, kurie pagrįstų faktinį pagrindą buvus 2013 m. lapkričio 18 d., kai LKPB pareigūnai inicijavo slaptą patekimą į UAB „V“ servisą ir techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka (3 t., b. l. 8–10). Pirmosios instancijos teismui pateiktame 2013 m. lapkričio 18 d. LKPB ONT nežinomos valdybos 1-ojo skyriaus nežinomo vyriausiojo specialisto tarnybiniame pranešime Nr. 38-3(DS)-3829-RN, kuris pavadintas „vietovės, esančios Utenos r. sav., (duomenys neskelbtini), ir angarų apžiūra vadovaujantis LR KŽĮ 2 str. 8 d. 3 p.“, nurodyta tik tiek, kad kažkada (nenurodyta kada) buvo apžiūrėtas UAB „V“ servisas ir greta jo esanti vietovė, paaiškinta, kaip privažiuoti prie serviso bei kokie statiniai, transporto priemonės ir t. t. matomi vietovėje ar teritorijoje prie UAB „V“ serviso. Taigi šis tarnybinis pranešimas apskritai nėra faktinis pagrindas, t. y. informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą tam tikro pavojingumo nusikalstamą veiką arba tokias veikas darančius asmenis. LKPB SNTV viršininko A. Valeikos 2013 m. lapkričio 18 d. prašymo Nr. 38-2(DS)- 1082RN „Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka, slapto patekimo į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždarą teritoriją“ (3 t., b. l. 8–10) grafa Nr. 1.8, kurioje turi būti nurodyta dokumentų, patvirtinančių 1.7 punkte esančią informaciją, t. y. duomenis apie kriminalinės žvalgybos objektų galimai rengiamas daryti, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas arba kitą pavojingą veiką, data ir registracijos numeris, yra tiesiog tuščia – įslaptinta (3 t., b. l. 8).

11.64. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro I. Mikelionio 2013 m. lapkričio 18 d. teikimo Nr. S1-221RN „Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka, slapto patekimo į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždarą teritoriją“ (3 t., b. l. 30–32) grafa Nr. 1.8, kurioje turi būti nurodyta dokumentų, patvirtinančių 1.7 punkte esančią informaciją, t. y. duomenis apie kriminalinės žvalgybos objektų galimai rengiamas daryti, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas arba kitą pavojingą veiką, data ir registracijos numeris, taip pat yra tiesiog tuščia – įslaptinta (3 t., b. l. 30). Vilniaus apygardos teismo teisėjo P. Frolovo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartyje Nr. SN-1770RN „Dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka, slapto patekimo į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždarą teritoriją“ (3 t., b. l. 39) nurodyta, kad „remiantis pateikta kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos medžiaga, yra pagrindas sankcionuoti <...>. Bylos duomenys (byloje esantys kriminalinės žvalgybos pranešimai ir kt.) patvirtina, kad <...>.“ Kas yra ta „pateikta kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos medžiaga“ ir kas yra tie „bylos duomenys (byloje esantys kriminalinės žvalgybos pranešimai ir kt.)“, minėtoje nutartyje nenurodyta ir iš jos suvokti neįmanoma. Šie abstraktūs ir formalūs kriminalinės žvalgybos, baudžiamojo persekiojimo institucijų ir teismo dokumentų tekstai toli gražu neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje keliamo kokybės reikalavimo, kurio paskirtis yra užtikrinti veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo.

11.65. Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai (principas in dubio pro reo). Kaltinamųjų gynyba iškėlė ir pagrindė abejonę, jog nebuvo faktinio pagrindo nei pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą (kaip tokį), nei sankcionuoti bei atlikti konkrečias kriminalinės žvalgybos tyrimo priemones. Pirmosios instancijos teismas pripažino šią abejonę pagrįsta ir ėmėsi veiksmų jai pašalinti – kreipėsi į prokuratūrą, prašydamas pateikti konkrečius duomenis, patvirtinančius, kad buvo ir koks buvo faktinis pagrindas pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą ir atskiras slaptas prievartos priemones.

11.66. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją prokuroras privalo (turi pareigą) įrodyti visas baudžiamajai teisinei atsakomybei reikšmingas faktines aplinkybes. Taigi, ne kaltinamieji ar jų gynyba turi įrodinėti, kad nebuvo faktinio pagrindo pradėti kriminalinę žvalgybą (beje, neigimo apskritai neįmanoma įrodinėti), o prokuroras privalo įrodyti, kad buvo faktinis pagrindas ir pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą (kaip tokį), ir sankcionuoti bei atlikti konkrečias slaptas prievartinio pobūdžio kriminalinės žvalgybos tyrimo priemones. Kaltinamųjų gynybai pakanka iškelti tik pagrįstą abejonę, tai šiuo atveju ir buvo padaryta. Nagrinėjamos bylos procese prokuroras to neįrodė ir net neįrodinėjo. Tai, kas yra baudžiamojoje byloje ir ką pirmosios instancijos teismui papildomai atsiuntė LKPB ir prokurorai, nepatvirtina nei faktinio pagrindo pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą (KŽĮ 8 straipsnio 1 punktas), nei faktinio pagrindo sankcionuoti ir atlikti atskiras konkrečias slaptas prievartos priemones.

11.67. Baudžiamojoje byloje nėra teismo leidimo UAB „V“ servise ir kitose patalpose įrengti ir naudoti technines priemones (įrangą) specialia tvarka. Pagal KŽĮ 10 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnio 1 dalį, panaudoti technines priemones specialia tvarka, slapta kontroliuoti susirašinėjimą ir kitokį susižinojimą, slapta patekti į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, atlikti jų apžiūrą, paimti tirti dokumentus, daiktus, medžiagų pavyzdžius, kitus kriminalinei žvalgybai reikalingus objektus, juos apžiūrėti ir (ar) pažymėti, neskelbiant apie jų paėmimą, galima tik tada, kai tai leidžiama motyvuota apygardos teismo pirmininko ar jo įgalioto teisėjo nutartimi, kurioje turi būti aiškiai, tiksliai ir konkrečiai įvardijama, kokius konkrečius ir kokios apimties konkrečius slaptus kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus leidžiama atlikti. Teismo leidimas slapta patekti į patalpą neapima ir nereiškia ir teismo leidimo patalpose įrengti ir slapto stebėjimo technines priemones. Slapta įrengti slapto stebėjimo technines priemones patalpoje galima tik tada, jei tai expressis verbis leidžia teismo nutartis, – šis leidimas nėra ir negali būti spėjamas ar numanomas. Jei teismo nutartyje nebuvo duotas leidimas slapta įrengti technines priemones patalpoje (vaizdo ir garso įrašymo aparatūrą), tai visi duomenys, gauti panaudojant šią priemonę patalpose, yra laikomi gautais neteisėtu būdu ir nepripažįstami įrodymais pagal BPK 20 straipsnį. Kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų atlikimo protokolai, surašyti pagal taip gautus garso ir vaizdo įrašus, negali būti vertinami, nes yra laikomi atliktais nesant teisinio pagrindo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNC02ODkvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-4-689/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-4-689/2019">2K-4-689/2019</a>, 2K-7-85-696/2016).

11.68. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi Nr. SN-1770RN „Dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka, slapto patekimo į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždarą teritoriją“ (3 t., b. l. 39) ir 2014 m. vasario 19 d. nutartimi Nr. SN- 363RN „Dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka, slapto patekimo į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždarą teritoriją“ (3 t., b. l. 40) leista taikyti tokius kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus: 1) slapta patekti į gyvenamąsias, tarnybines ir kitas patalpas bei uždarą teritoriją, esančią adresu: (duomenys neskelbtini) Utenos r., ir priklausančias R. M.; 2) R. M. ir kitų kaltinamųjų atžvilgiu atlikti techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. vasario 20 d. ir nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. Ši nutartis buvo įgyvendinta LKPB SNTV viršininko A. Valeikos 2013 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 38-2(DS)-1092RN „pradėti slapta kontroliuoti per teismo sankcionuotą laikotarpį nustatytus asmens naudojamus telefono ryšio numerius, tinklo galinius įrenginius, sąskaitas, finansines ir (ar) mokėjimo priemones“ (3 t., b. l. 16–19). Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis Nr. SN-363RN „Dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka, slapto patekimo į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždarą teritoriją“ buvo įgyvendinta LKPB SNTV viršininko A. Valeikos 2014 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 38-2(DS)-941RN „pradėti slapta kontroliuoti per teismo sankcionuotą laikotarpį nustatytus asmens naudojamus telefono ryšio numerius, tinklo galinius įrenginius, sąskaitas, finansines ir (ar) mokėjimo priemones“ (3 t., b. l. 24–27).

11.69. Nei nurodytose teismų nutartyse, nei apskritai baudžiamosios bylos medžiagoje nėra teismo leidimo R. M. priklausančiose gyvenamosiose, tarnybinėse ir kitose patalpose bei uždaroje teritorijoje, esančiose adresu: (duomenys neskelbtini)., Utenos r., įrengti slaptą vaizdo ir garso stebėjimo bei fiksavimo įrangą ir ją naudoti. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, duomenys, fiksuoti baudžiamosios bylos medžiagos 3 tomo 136–203 bylos lapuose – kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose ir jų prieduose (vaizdo įrašuose ir fotonuotraukose), yra neleistini įrodymai BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių prasme.

11.70. Nors nei kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose, nei LKPB pareigūnų surašytose pažymose „Dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo“ nenurodyta, tačiau iš 3 tomo 42–135 bylos lapuose esančių LKPB pareigūnų surašytų pažymų „Dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo“ aiškiai matyti, jog slapta patekę ir apžiūrėdami R. M. patalpas LKPB pareigūnai jas filmavo (kaip priedai pridėti DVD-R diskai su vaizdo įrašu). Iš LKPB pareigūnų surašytų pažymų „Dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo“ aišku ir tai, kad, slapta patekę ir apžiūrėdami R. M. patalpas, LKPB pareigūnai jų nefotografavo, tačiau prie kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų yra pridėtos ir fotonuotraukos. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nutartimis nėra leidęs, slapta apžiūrint patalpas, jas fiksuoti panaudojant technines priemones, t. y. nėra leidęs nei slapta filmuoti, nei slapta fotografuoti; slapta apžiūrimos patalpos nebuvo fotografuojamos, tačiau prie baudžiamosios bylos medžiagos yra pridėtos fotonuotraukos; duomenys, fiksuoti baudžiamosios bylos 3 tomo 44–50, 55–73, 76–83, 86, 89–92, 95–98, 101–104, 107–111, 114–115, 120–135 bylos lapuose (fotonuotraukose, kaip prieduose prie kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų), yra neleistini įrodymai BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių prasme.

11.71. Pagal byloje esančius duomenis (tiksliau – faktą, kad byloje nėra absoliučiai jokių duomenų ir jokios informacijos), ir kriminalinės žvalgybos tyrimas (kaip toks) buvo pradėtas, ir techninės priemonės specialia tvarka buvo naudojamos, susižinojimo slapta kontrolė buvo atliekama bei į būstą ar kitas patalpas buvo slapta patenkama nesant tam jokio faktinio pagrindo, taip pažeidžiant KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 10 ir 11 straipsnius. Šie Kriminalinės žvalgybos įstatymo, o kartu ir BPK 20 straipsnio 1 dalies pažeidimai yra esminiai, nes, viena vertus, iš R. M. atėmė jam ex lege garantuotą apsaugą nuo savavališko jo privatumo, patalpų neliečiamumo ir kitų teisių pažeidimo, kita vertus, abiejų instancijų teismams sukliudė išsamiai, objektyviai, sąžiningai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti joje teisingą teismo baigiamąjį aktą. Todėl visi faktiniai duomenys, gauti pritaikius KŽĮ 10 ir 11 straipsniuose nurodytas prievartos priemones, yra neleistini įrodymai BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių prasme. Faktinių duomenų, gautų pritaikius KŽĮ 10 ir 11 straipsniuose nurodytas prievartos priemones, vertinimas reiškia rėmimąsi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, todėl yra ir BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Abiejų instancijų teismai savo baigiamuosiuose aktuose neaptarė ir neįvertino pirmiau nurodytų teisinių argumentų, taip iš esmės pažeisdami pareigą motyvuoti, įtvirtintą atitinkamai BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose bei 332 straipsnio 3, 5 ir 7 dalyse. Apeliacinės instancijos teismas šiuo teisiniu aspektu nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip iš esmės pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį. Šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai, objektyviai, sąžiningai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti joje teisingą teismo baigiamąjį aktą.

11.72. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamųjų R. M. (16 t., b. l. 125–130,138, 145), G. P. (12 t., b. l. 59–64, 68–69, 75–76), G. R. (13 t., b. l. 192–193, 195 –196, 203–204, 210), A. B. (15 t., b. l. 69–70, 76–77, 87), A. V. (14 t., b. l. 136–140, 144–145,162–163, 166, 169–174, 178) ir N. K. (13 t., b. l. 92, 96–98,104–105, 113–114, 119–122, 128) parodymai pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį galėjo būti pagarsinti teisiamajame posėdyje (tai ir buvo padaryta), tačiau šie parodymai nėra ir negali tapti savarankiškais įrodymais, t. y. šiais parodymais, kaip savarankiškais įrodymais, negali būti nustatomi teisiškai reikšmingi faktai bei grindžiamas teismų vidinis įsitikinimas ir motyvuojami nuosprendis bei nutartis. Šiomis taisyklėmis, be kita ko, siekiama užtikrinti asmenų parodymų, naudojamų kaip įrodymas byloje, patikimumą ir gynybos teisių įgyvendinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjkyLTY5My8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-292-693/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-292-693/2018">2K-292-693/2018</a>, 2K-83-699/2015).

11.73. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį, įtariamųjų R. M., G. P., G. R., A. B., A. V. ir N. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, gali būti naudojami tik kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti, tačiau, pirmiau nurodytus faktinius duomenis (prieš G. R. ir R. M. atliktų veiksmų, neatskleidžiant savo tapatybės (BPK 158 straipsnis), rezultatus, A. V., A. B. ir N. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, bei visus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą gautus duomenis) pripažinus neleistinais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys), byloje nėra jokių „kitų įrodymų“, kuriems patikrinti galėtų būti perskaitomi ir vertinami pirmiau nurodyti įtariamųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, įtariamųjų R. M., G. P., G. R., A. B., A. V. ir N. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui, baudžiamojoje byloje neturi jokios įrodomosios reikšmės.

11.74. Įtariamųjų A. V. (14 t., b. l. 153–155), A. B. (15 t., b. l. 79–81) ir N. K. (13 t., b. l. 100–101) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalimi, gali būti pagarsinti (perskaitomi) teisiamajame posėdyje ir naudojami kaip įrodymai, tačiau jei šie parodymai byloje yra „vienintelis ar lemiantis įrodymas“, jų vertinimas apkaltinto asmens nenaudai turi atitikti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sąžiningo ar tinkamo baudžiamojo proceso bei šio straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintos kaltinamo asmens teisės pačiam apklausti kaltinimo liudytojus ar turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, teisės užduoti klausimus kaltinimo liudytojams standartus (doktrinoje tai vadinama sole or decisive rule ar Al-Khawaja testu).

11.75. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija 2015 m. gruodžio 15 d. sprendime, priimtame byloje Schatschaschwilli prieš Vokietiją (peticijos Nr. 9154/10), nurodė, jog vertinant, ar teismo procese nedalyvaujančio asmens parodymai yra vienintelis ar lemiantis kaltinamojo nuteisimo pagrindas, žodis,,vienintelis“ (sole / unique) nukreipia į „vienintelį įrodymą“, o sąvoka „lemiantis“ (decisive / determinate) turi būti aiškinama taip, jog šis įrodymas pagal savo reikšmę ir svarbą (svorį) gali turėti lemiamą reikšmę (daryti lemiamą įtaką) priimant sprendimą byloje, gali nulemti bylos baigtį. Jei procese nedalyvaujančio asmens parodymus patvirtina kiti įrodymai, vertinimas, ar procese nedalyvaujančio asmens parodymai yra lemiantys, priklauso nuo tų kitų įrodymų įrodomosios reikšmės. Kuo didesnė yra tų kitų patvirtinančių įrodymų įrodomoji reikšmė, tuo mažiau tikėtina, kad procese nedalyvaujančio asmens parodymai yra lemiantys (§ 123). Šiai lemiančio įrodymo (įrodymo lemiančios reikšmės) sampratai pritaria ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzYtNDg5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-136-489/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-136-489/2017">2K-7-136-489/2017</a>).

11.76. Plėtodama savo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą, priimtą byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę (peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06), Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija 2015 m. gruodžio 15 d. sprendime, priimtame byloje Schatschaschwilli prieš Vokietiją (peticijos Nr. 9154/10), pripažino, jog leidimas remtis teismo posėdyje nedalyvaujančio asmens duotais parodymais, kurie yra vieninteliai ar lemiantys kaltinimo įrodymai, automatiškai nesuponuoja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo, tačiau atsižvelgiant į rizikas, kurios yra susijusios su tokių parodymų vertinimu, leidimas naudoti tokią įrodinėjimo priemonę yra svarbus aspektas, vertinant, ar pats baudžiamasis procesas kaip visuma išliko sąžiningas (§ 106). Apsispręsdamas, ar teisiamajame posėdyje nedalyvavusio ir neapklausto kaltinimo liudytojo parodymų vertinimas nepažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir šio straipsnio 3 dalies d punkto, teismas privalo patikrinti ir įvertinti tris aspektus (§ 107) (minėtas sole or decisive rule ar Al-Khawaja testas): 1) ar yra svarbi (rimta) priežastis, kuri pateisina liudytojo neatvykimą į teismą ir kartu jo parodymų leistinumą kaip įrodymo, taigi ar yra svarbi (rimta) priežastis, kuri pateisina, jog kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų kaltinimo liudytojui; 2) ar nedalyvaujančio liudytojo parodymai yra vienintelis ar lemiantis asmens nuteisimo pagrindas; 3) ar yra kompensuojančių veiksnių, išskirtinai griežtų procesinių garantijų, kurių pakanka, kad būtų kompensuoti (išlyginti, amortizuoti) sunkumai, kuriuos gynybai sukuria leidimas naudoti tokius įrodymus, ir kurių pakanka baudžiamojo proceso kaip visumos sąžiningumui išsaugoti („teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą“). Šis trečiasis teismo procese nedalyvaujančio ir neapklausto kaltinimo liudytojo duotų kaltinančių parodymų vertinimo etapas suponuoja teismo pareigą įsitikinti, jog gynybos sunkumus kompensuojantys veiksniai užtikrina korektišką ir sąžiningą tokių įrodymų patikimumo įvertinimą (§ 125).

11.77. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste šiuo aspektu pažymėtina, kad vienintelė priežastis, kodėl R. M. nedalyvavo apklausiant tuo metu buvusius įtariamuosius pas ikiteisminio tyrimo teisėją, yra tai, jog baudžiamojo persekiojimo institucijos neinformavo jo apie tokių apklausų vietą ir laiką. Nors BPK 189 straipsnis expressis verbis nenustato prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigos pranešti įtariamajam apie kito įtariamojo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei pareigos leisti įtariamajam dalyvauti kito įtariamojo apklausoje, tačiau taip pat to nedraudžia. Įtariamojo parodymų, duotų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, legitimumo kontekste turi būti diskutuojamas ne tik BPK 189 straipsnis, bet ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte bei BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta kito įtariamojo teisė užduoti klausimus jį kaltinančiam asmeniui.

11.78. Taigi, baudžiamojo persekiojimo institucijų elgesys, viena vertus, atėmė iš R. M. galimybę ginčyti A. V., A. B. ir N. K. parodymus tuo metu, kai jie juos davė. Kita vertus, suvokdamos ir numatydamos (galbūt net sąmoningai to siekdamos), jog teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamieji A. V., A. B. ir N. K. galimai jau bus pakeitę parodymus ar atsisakę juos duoti, baudžiamojo persekiojimo institucijos atėmė iš R. M. ir realią bei veiksmingą galimybę ginčyti jį kaltinančius parodymus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Atsižvelgiant į tai, pirmasis sole or decisive rule ar Al-Khawaja testo etapas leidžia daryti išvadą, jog priežastis, dėl kurios R. M. kaltinantys A. V., A. B. ir N. K. parodymai buvo duoti atėmus iš jo galimybę užduoti klausimus jį kaltinantiems A. V., A. B. ir N. K. ir kitaip ginčyti jų parodymų pagrįstumą ir patikimumą, nebuvo nei rimta, nei svarbi, nei būtina, nei objektyviai pateisinama. Priešingai, baudžiamojo persekiojimo institucijos galimai sąmoningai sukūrė dirbtinę situaciją, kad R. M. niekada neturėtų realios ir veiksmingos galimybės diskutuoti jį kaltinančius A. V., A. B. ir N. K. parodymus, tačiau šie jų parodymai formaliai – pagal pažodinį BPK 189 straipsnio ir 276 straipsnio 1 dalies tekstą – galėtų tapti formaliu R. M. apkaltinimo ir nuteisimo pagrindu.

11.79. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendime, priimtame byloje Schatschaschwilli prieš Vokietiją, pabrėžiama ir tai, jog vertindamas, ar baudžiamasis procesas kaip visuma buvo sąžiningas, teismas privalo ištirti, ar tuo ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo apklausiamas kaltinimo liudytojas, baudžiamojo persekiojimo institucijos numatė, kad šis ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytojas nebus apklausiamas teisme, teisminio nagrinėjimo metu. Jei baudžiamojo persekiojimo institucijos pagrįstai numatė, kad šis liudytojas nebus apklausiamas teisėjo teisminio nagrinėjimo metu, yra labai svarbu sudaryti kaltinamojo gynybai galimybę apklausti šį liudytoją jau ikiteisminio tyrimo metu (§ 157). Taigi šiuo atveju ne tik buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta R. M. teisė užduoti klausimus A. V. ir A. B. kaip kaltinimo liudytojams, bet ir pats baudžiamosios bylos procesas kaip visuma buvo nesąžiningas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme.

11.80. 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime, priimtame byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, ir 2015 m. gruodžio 15 d. sprendime, priimtame byloje Schatschaschwilli prieš Vokietiją, Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija pripažino, jog tais atvejais, kai apkaltinto asmens kaltumas yra grindžiamas parodymais asmens, kuriam kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimų, jų ginčyti ir šie parodymai yra vienintelis ar lemiantis asmens nuteisimo pagrindas, teismas tokiais parodymais gali remtis tik tada, jei baudžiamojoje byloje yra „pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą“. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nuosekliai kartojama, kad visos Konvencijos garantuojamos teisės yra ir turi būti suvokiamos kaip realios ir veiksmingos, o ne teorinės ar iliuzinės teisės. Reali ir veiksminga, o ne teorinė ar iliuzinė yra ir praktikoje turi būti ir kaltinamo asmens teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojui.

11.81. Vertinant teisinę situaciją, kai kaltinamasis, apklausiamas teisminiame baudžiamosios bylos nagrinėjimo etape, vienareikšmiškai, kategoriškai ir besąlygiškai paneigė visus kitą kaltinamąjį kaltinančius parodymus, kuriuos davė apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, galimybė baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu ginčyti kaltinamojo parodymus, kuriuos jis pats neigia, tvirtina jų melagingumą ir pan., yra nereali, iliuzinė. Teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebeįmanoma ginčyti to, ką neigia ir pats kaltinamasis. Tol, kol A. V., A. B. ir N. K. nepaneigė savo duotų parodymų, kuriais kaltino kitus kaltinamuosius, R. M. neturėjo absoliučiai jokių realių ir veiksmingų teisinių galimybių kaip nors ginčyti šiuos A. V., A. B. ir N. K. parodymus, užduoti jiems klausimus ar mėginti kitaip aktyviai paneigti konkrečių jo tvirtinamų faktų teisingumą ir t. t.

11.82. Atsižvelgiant į tai, kad A. V., A. B. ir N. K. parodymai, duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, iš esmės yra vieninteliai ar lemiantys R. M. kaltinantys įrodymai baudžiamojoje byloje, tačiau buvo gauti R. M. nesuteikus nei galimybės užduoti jiems klausimus ir ginčyti jų parodymų pagrįstumą, nei nesuteikus ir pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą, A. V., A. B. ir N. K. parodymus, duotus apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vertinant R. M. kaltinančia prasme, buvo nesilaikyta ir paskutinio sole or decisive rule ar Al-Khawaja testo etapo reikalavimų.

11.83. Atsižvelgiant į tai, darytina apibendrinanti išvada, jog, abiejų instancijų teismams nuteistųjų (tuo metu įtariamųjų) A. V., A. B. ir N. K. parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vertinant kaip R. M. kaltinančius įrodymus, buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta R. M. teisė užduoti klausimus A. V., A. B. ir N. K. kaip kaltinimo liudytojams Konvencijos prasme, o pats baudžiamosios bylos procesas kaip visuma šiuo požiūriu neatitinka Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sąžiningo baudžiamojo proceso reikalavimo. Tad A. V., A. B. ir N. K. parodymai, duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat nėra ir negali būti laikomi leistinais įrodymais BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių prasme. Įtariamųjų G. R., G. P., N. K., R. M., A. V. ir A. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vertinimas reiškia rėmimąsi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyje nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, todėl yra ir BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Abiejų instancijų teismai savo baigiamuosiuose aktuose neaptarė ir neįvertino pirmiau nurodytų teisinių argumentų, taip iš esmės pažeisdami pareigą motyvuoti, įtvirtintą atitinkamai BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose bei 332 straipsnio 3, 5 ir 7 dalyse. Apeliacinės instancijos teismas šiuo teisiniu aspektu nepatikrino baudžiamosios bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip iš esmės pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį. Šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai, objektyviai, sąžiningai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti joje teisingą teismo baigiamąjį aktą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12. Nuteistojo R. M. gynėjo advokato R. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų

13. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teismas patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl tokio patikrinimo apimties ir turinio teismų praktikoje išaiškinta ir tai, jog kasaciniame procese nėra nustatomos faktinės bylos aplinkybės, faktų aspektu netikrinamos visų įvykių traktavimo versijos, bylos įrodymai iš naujo nevertinami, taip pat nekartojamas ir neatliekamas apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų patikimumo ir pakankamumo patikrinimas. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

14. Nagrinėjamoje byloje priimtam pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui, kuriuo, be kitų penkių asmenų, R. M. nuteistas tik dėl dviejų nusikaltimų, esant 100 lapų apimties, o apeliacinės instancijos teismo nutarčiai esant 40 lapų apimties, nuteistojo gynėjo kasacinis skundas, kuriuo prašoma teisės taikymo aspektu ir esminių BPK pažeidimų požiūriu patikrinti bei įvertinti teismų sprendimus tik dėl dviejų R. M. nustatytų nusikalstamų veikų, yra net 87 lapų apimties. Dalis nuo 6 lapo prasidedančių šio itin plataus kasacinio skundo argumentų, beje, skundo autoriui įpinant į tai, kad nepalankias nuteistajam aplinkybes būtinai reikia vertinti teisės taikymo, baudžiamojo kaltinimo, nuteisimo ydingumo aspektais, yra perkelta iš šio gynėjo 71 lapo apimties apeliacinio skundo. Pažymėtinas, kad tokie pat argumentai, kurie iš esmės aiškiai yra orientuoti į faktų nustatymo ir įrodymų vertinimo klausimus, buvo išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Taigi tokio pobūdžio argumentai nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir šioje nutartyje teisėjų kolegijos bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasatoriaus argumentų, susietų su BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimais

15. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai, grįsdami R. M. kaltę dėl BK 3061 straipsnyje nurodytos veikos padarymo, rėmėsi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, o tai yra ir BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Abiejų instancijų teismai savo baigiamuosiuose aktuose neaptarė ir neįvertino atskirų teisinių argumentų, taip iš esmės pažeisdami pareigą motyvuoti, įtvirtintą atitinkamai BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose bei BPK 332 straipsnio 3, 5 ir 7 dalyse. Apeliacinės instancijos teismas šiuo teisiniu aspektu nepatikrino baudžiamosios bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip iš esmės pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį.

16. Duomenų pripažinimo įrodymais, jų tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje, 271–292 straipsniuose ir 301 straipsnyje. Nuosprendžio turiniui keliami reikalavimai įtvirtinti BPK 304–307 straipsniuose. Pagal šias nuostatas nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-513/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-513/2013">2K-513/2013</a>, 2K-7-174-303/2019, 2K-109-746/2017, 2K-222-697/2016, 2K-79-976/2016, 2K-32-699/2016, 2K-417/2014).

17. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020).

18. Nagrinėjamoje kasacine tvarka byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad tirdami, vertindami įrodymus, nustatydami faktines bylos aplinkybes, surašydami nuosprendį ir nutartį teismai būtų pažeidę pirmiau aptartus BPK reikalavimus. Atitinkamai kasacinės instancijos teismas nepasisakys dėl kasatoriaus įvardijamų kaip neleistinų BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių prasme 2014 m. balandžio 15 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – LKPB) patalpose atliktos suimtojo G. R. apklausos ir 2014 m. balandžio 16 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atliktos suimtojo R. M. apklausos metu gautų duomenų, nes teismai, kaip matyti iš sprendimų, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, šių apklausų metu gautais duomenimis nesirėmė, jie nebuvo pripažinti įrodymais byloje.

19. Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad, vertindami baudžiamojoje byloje esančias Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro (toliau – KTC) specialistų surašytas išvadas ir KTC specialisto A. Garlos paaiškinimus, abiejų instancijų teismai padarė esminių klaidų dėl jų turinio; KTC specialistų išvados prieštarauja BPK 89 straipsnio 1 daliai ir 90 straipsnio 3 daliai, juose nurodytų faktų ir teiginių, taip pat ir KTC specialisto A. Garlos parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, neįmanoma patikrinti atliekant BPK nustatytus proceso veiksmus, todėl šie įrodymai yra neleistini BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių požiūriu ir nepatikimi. Šiuos savo teiginius kasatorius grindžia tuo, kad kelia pagrįstų abejonių panaudoti tyrimo metodai ir jų atitiktis specialiesiems tyrimo metodams, atitinkamai nebuvo pašalinti specialisto išvadų bei specialisto parodymų turinio prieštaravimai kitai bylos medžiagai. Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, kad visos skundo abejonės šiuo atveju grindžiamos vienos 2014 m. liepos 1 d. specialisto išvados Nr. 140-(2413)-IS1-3393 turinio bei jo prieštaravimo su A. Garlos parodymais išvažiuojamojo teismo posėdžio metu analize, t. y. selektyviu duomenų vertinimu.

20. Ekspertizės aktą ar eksperto arba specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgzLTIyMi8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-283-222/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-283-222/2018">2K-283-222/2018</a>). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020). Tačiau teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialiųjų žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Taigi, vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą kaip įrodymą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialiųjų žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-316-699/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA2LTY5My8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-206-693/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-206-693/2017">2K-206-693/2017</a>, 2K-208-976/2017, 2K-97-976/2020). Pažymėtina, kad ekspertas (specialistas) privalo ekspertizę (objektų tyrimą) atlikti pagal kompetenciją, moksliškai patvirtintais, visuotinai pripažintais ir patikimais ar akredituotais tyrimo metodais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkxLTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-191-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-191-507/2016">2K-191-507/2016</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA2LTY5My8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-206-693/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-206-693/2017">2K-206-693/2017</a>, 2K-177-895/2018, 2K-327-719/2018, 2K-97-976/2020). Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje nurodoma, jog vien tik tyrimo metodikos neatskleidimas pats savaime nesudaro pakankamo pagrindo eksperto ar specialisto išvadas vertinti kaip nepagrįstas ar nepatikimas BPK 20 straipsnio prasme (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA2LTY5My8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-206-693/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-206-693/2017">2K-206-693/2017</a>, 2K-97-976/2020).

21. Atitinkamai teismų praktikoje nurodoma, kad specialisto išvados (ekspertizės akto) neaiškumas, neišsamumas ar prieštaravimas bylos duomenims nagrinėjimo teisme metu yra šalinamas BPK nustatytais veiksmais, be kita ko, apklausiant išvadas pateikusį specialistą (ekspertą) ir prireikus skiriant naujus ekspertinius tyrimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26/2010">2K-26/2010</a>, 2K-83/2013, 2K-57/2014, 2K-180/2014, 2K-7-358-303/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkxLTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-191-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-191-507/2016">2K-191-507/2016</a>, 2K-188-648/2017).

22. Nagrinėjamoje byloje, be kitų, yra pateiktos Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistų 2014 m. liepos 1 d., 2014 m. rugsėjo 9 d., 2014 m. vasario 14 d., 2014 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvados, kuriose nurodoma, kad vilkikų „Scania R420“, „Mercedes-Benz 1844“ ir „Volvo FH13 42T“ tikrieji identifikavimo numeriai (VIN) yra pakeisti negamykliniu būdu, ir aprašoma, pagal kokius požymius tai buvo nustatyta. Atsakydamas į R. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl šių specialisto išvadų patikimumo ir leistinumo, apeliacinės instancijos teismas nutartyje pateikė išsamią šių išvadų analizę, įvertindamas specialistų kvalifikaciją, jiems suformuluotas užduotis ir pateiktą medžiagą. Taip pat šių išvadų patikimumas buvo patikrintas BPK nustatytais veiksmais, įvertinus jas kitų bylos duomenų kontekste, palyginus su informacija, gauta iš kitų duomenų šaltinių. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į kai kuriuos šių išvadų trūkumus ir, atsižvelgdamas į tai, padarė atitinkamas korekcijas pirmosios instancijos teismo R. M. nustatytame kaltinime pagal BK 3061 straipsnio 1 dalį remdamasis tik ta specialistų išvadų dalimi, kurią patvirtino ir kiti byloje esantys duomenys.

23. Kasatoriaus plačiai ginčijamose KTC specialistų išvadose nustatyta, kad vilkikų „Scania R420“, „Mercedes-Benz 1844“ ir „Volvo FH13 42T“ tikrieji identifikavimo numeriai (VIN) yra pakeisti neoriginaliais, keičiant vilkiko rėmo dalį su iškaltu tikruoju identifikavimo numeriu. Teismų vienareikšmiškai nustatyta, kad visiems vilkikams VIN numeriai buvo pakeisti neorginaliais keičiant vilkikų rėmo dalis su VIN numerio lauku (tai patvirtina surinkta bylos medžiaga), tik tikrinant kasatoriaus pateikto apeliacinio skundo argumentus dėl vilkiko „Scania R420“ buvo nustatyta, kad šiuo atveju galimai buvo keičiamas visas rėmas, atitinkamai naudojant kitą nei virinimas (įvirinimas) būdą. Todėl, byloje nesant galimybės vienareikšmiškai nustatyti rėmo su VIN numeriu keitimo mechanizmo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai koregavo pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, nurodydamas, kad rėmo dalys su VIN numeriais buvo pakeistos tiksliai nenustatytu būdu. Tačiau, kaip minėta, aplinkybę, kad vilkikų identifikavimo numeriai buvo keičiami neoriginaliais, patvirtino surinkti byloje esantys duomenys – nuteistųjų parodymai, duomenys, gauti atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus, specialisto išvados ir kt. Atitinkamai kasatoriaus argumentus dėl specialiųjų žinių pagrindu atsiradusių įrodymų patikimumo bei teisėtumo paneigia ir aplinkybė, jog nuteistųjų veiksmai buvo nukreipti į tokio lygmens transporto priemonių eksportavimo parengimą, kad jos nesukeltų abejonių patikras atliekantiems policijos ar muitinės pareigūnams, tam buvo taikomas ir šlifavimas, slepiamos gruntavimo ir kitokių numerių keitimo žymės. Taigi pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad tai, jog vilkikų apžiūras atlikę pareigūnai jų nepastebėjo, nepaneigia KTC specialistų išvadose nustatytų aplinkybių, kad kaltinime nurodytų vilkikų rėmų dalys su iškaltais identifikavimo numeriais buvo pakeistos kitų vilkikų dalimis. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad vilkiko „Mercedes-Benz“ apžiūroje dalyvavęs Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistas pastebėjo, jog šios transporto priemonės VIN numeris neatitinka gamintojo standartų, todėl tikslinga atlikti tyrimą Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre.

24. Kasaciniame skunde nurodoma, kad duomenys, gauti atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, taip pat yra neleistini įrodymai BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių prasme, nes kriminalinės žvalgybos tyrimas nagrinėjamoje byloje pradėtas ir konkretūs kriminalinės žvalgybos tyrimo būdai bei priemonės panaudoti nesant tam būtino faktinio pagrindo.

25. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažįstami ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Nuosprendžio (nutarties) pagrindimas duomenimis, gautais atlikus operatyvinius veiksmus (pavyzdžiui, nustatytus Kriminalinės žvalgybos įstatyme), pagal teismų praktiką nelaikomas esminiu BPK pažeidimu, jei tokie duomenys teismo posėdyje yra tinkamai ištirti ir šiais duomenimis įrodinėjamos svarbios bylai aplinkybės nustatomos ir BPK nustatyta tvarka gautais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>). Teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinę žvalgybą, privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus; ar šie veiksmai atlikti nepažeidžiant Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais; ar tyrimo veiksmų trukmė atitinka pagrįstumo, tikslingumo ir proporcingumo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NC04OTUvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-94-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-94-895/2015">2K-P-94-895/2015</a>, 2K-48-788/2018, 2K-7-8-788/2018, 2K-78-648/2020 ir kt.).

26. Pagal KŽĮ 8 straipsnį kriminalinės žvalgybos tyrimas atliekamas, be kita ko, kai turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, išvardytus KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Kriminalinės žvalgybos tyrimas prieš R. M. ir kitus nuteistuosius šioje byloje buvo pradėtas gavus informacijos, kad jie galimai daro nusikaltimus, nurodytus BK 178 straipsnio 3 dalyje (sunkus nusikaltimas), 189 straipsnio 2 dalyje (apysunkis nusikaltimas, nurodytas KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte). Taigi, kriminalinės žvalgybos subjektas turėjo teisę pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą. Teisinis kriminalinės žvalgybos veiksmų (slapto patekimo į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždarą teritoriją bei techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka) atlikimo pagrindas šioje byloje yra Vilniaus apygardos teismo teisėjo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartis, kuria šie veiksmai sankcionuoti, ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. teisėjo nutartis, kuria jų sankcionavimas pratęstas (KŽĮ 10 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 1 dalis).

27. Nagrinėjamoje byloje informacija apie kriminalinės žvalgybos tyrimo objektus (galimai rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamos veikas, jas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis ir kt. (KŽĮ 2 straipsnio 10 dalis)) buvo išdėstyta pirmosios instancijos teismui pateiktuose dokumentuose: 2013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos Pirmojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo pažymoje Nr. 38-2(DS)-1063-RN, 2013 m. lapkričio 18 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuotų nusikaltimų tyrimo valdybos Pirmojo skyriaus vyriausiojo specialisto tarnybiniame pranešime Nr. 38-3(DS)-3829-RN, 2014 m. sausio 21 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos Pirmojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo tarnybiniame pranešime Nr. 38-2(DS)-298-RN, 2014 m. sausio 22 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1. e. viršininko pareigas E. Damukaičio pranešime Nr. 38-2(DS)-321-RN ir 2014 m. vasario 18 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos Pirmojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo tarnybiniame pranešime Nr. 38-2(DS)-892-RN (19 t., b. l. 106–112). Iš šių dokumentų matyti, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos Pirmajame skyriuje 2013 m. lapkričio 5 d. iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuotų nusikaltimų tyrimo valdybos buvo gautas tarnybinis pranešimas, kuriame buvo pateikta informacija apie R. M. priklausančiose patalpose ardomus pagrobtus sunkiasvorius vilkikus ir klastojamus transporto priemonių identifikavimo numerius, nurodyti asmenys, dalyvaujantys tokioje veikoje, – vadovauja G. R., vilkikus atvairuoja G. P., juos ardo A. V. ir A. B., taip pat nurodyti galimai daromi nusikaltimai, nustatyti BK 178 straipsnio 3 dalyje, 189 straipsnyje, 3061 straipsnyje. Taigi šie teismų patikrinti ir įvertinti duomenys paneigia kasatoriaus argumentus dėl neaiškaus kriminalinės žvalgybos veiksmų pradžios momento ir jos neteisėtumo.

28. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apygardos teismo pirmininkas ar šio teismo teisėjas, sankcionuodamas kriminalinės žvalgybos veiksmus ir jų pratęsimą, neturi įgaliojimų patikrinti jiems pateiktos informacijos pagrįstumą. Jie tik patikrina, ar pateiktoje informacijoje yra duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą nusikaltimą. Šios informacijos pagrįstumas tikrinamas atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus. Informacija, buvusi kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų atlikimo faktiniu pagrindu, nėra tyrimo dalykas ir nagrinėjant bylą, kurioje dalis duomenų gauta atliekant šiuos veiksmus, teismuose, nes ši informacija baudžiamojoje byloje neturi įrodomosios reikšmės. Tokią reikšmę turi tik minėtos informacijos tikrinimo metu gauti duomenys. Taigi, informacija, kuri buvo kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindas, įrodinėjimo procese nebuvo panaudota ir R. M. kaltumas padarius jam inkriminuotus nusikaltimus ja negrindžiamas. Taigi, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai laikė, kad pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai, kuriuose nurodomos galimai R. M. ir kitų asmenų nusikalstamos veikos, pagrindžia buvus faktinį pagrindą pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą.

29. Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. ir 2014 m. vasario 19 d. nutartimis nebuvo leista R. M. priklausančiose gyvenamosiose, tarnybinėse ir kitose patalpose bei uždaroje teritorijoje įrengti slaptos vaizdo ir garso stebėjimo bei fiksavimo įrangos ir jos naudoti, todėl tokiu būdu gauti duomenys, taip pat byloje esančios fotonuotraukos, pridėtos kaip priedai prie kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų, yra neleistini įrodymai BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių prasme. Kasatoriaus nurodomomis nutartimis yra sankcionuotas slaptas patekimas į R. M. priklausančias patalpas ir uždarą teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), Utenos r., bei techninių priemonių specialia tvarka prieš R. M. (ir kitus nuteistuosius) panaudojimas. Nors nurodytomis Vilniaus apygardos teismo nutartimis, kuriomis buvo sankcionuotas ir pratęstas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, nėra tiksliai nurodoma, kokias konkrečiai priemones leidžiama naudoti, tačiau iš Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 22 punkte pateiktos techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sąvokos matyti, kad tokios priemonės apima ir asmenų pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų fiksavimą.

30. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistajam R. M. nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti įtariamųjų A. V., A. B. ir N. K. apklausose pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl rėmimasis šių asmenų duotais parodymais pažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sąžiningo ar tinkamo baudžiamojo proceso bei šio straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintos kaltinamo asmens teisės pačiam apklausti kaltinimo liudytojus ar turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, teisės užduoti klausimus kaltinimo liudytojams standartus.

31. Pažymėtina, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatoje kalbama apie kaltinimo liudytojų apklausą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje (44 pastraipa) išsamiai pasisakyta apie įtariamojo ir liudytojo teisinio statuso bei jų apklausos atlikimo tvarkos skirtumus. BPK 189 straipsnis nenustato pareigos į įtariamo asmens apklausą, atliekamą ikiteisminio tyrimo teisėjo, kviesti kitus įtariamuosius, jei tokių byloje yra. Tokių parodymų patikimumas tikrinamas BPK nustatytais proceso veiksmais, atliekant įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme, taip sudarant galimybę ir kitiems įtariamiesiems pasisakyti dėl tokių parodymų turinio. Be to, nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad nagrinėjamoje byloje įtariamųjų A. V., A. B. ir N. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai tapo pagrindiniu R. M. kaltės įrodymu. R. M. kaltė organizavus neteisėtą vilkikų identifikavimo numerių pakeitimą grindžiama ir kita bylos duomenų visuma.

32. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad savo forma ir turiniu apkaltinamasis nuosprendis atitiktų BPK 304–307 straipsniuose keliamus reikalavimus, būtų įtikinamas, nekeltų abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-513/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-513/2013">2K-513/2013</a>, 2K-7-174-303/2019, 2K-109-746/2017, 2K-222-697/2016, 2K-79-976/2016, 2K-32-699/2016, 2K-417/2014).

33. Kasatoriaus teigimu, įtariamųjų R. M., G. P., G. R., A. B., A. V. ir N. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui, baudžiamojoje byloje neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes jie, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisme gali būti perskaitomi tik siekiant patikrinti kitus byloje esančius įrodymus. Pasak kasatoriaus, tokių įrodymų, kuriuos galima patikrinti perskaitant ikiteisminio tyrimo pareigūnui nuteistųjų duotus parodymus, nagrinėjamoje byloje nėra, nes jie pripažintini neleistinais įrodymais BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių prasme.

34. Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su kai kurių bylos duomenų leistinumu ir pripažinimu įrodymais (specialistų išvados, duomenys, gauti atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus), šioje nutartyje jau pasisakyta, darant išvadą, kad teismai tinkamai ištyrė byloje esančius duomenis, patikrino jų leistinumą ir patikimumą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis būtų pagrįsti duomenimis, gautais pažeidžiant BPK nustatytus reikalavimus. Todėl iš kitų šaltinių (įskaitant specialisto išvadas ir kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gautus duomenis) gautiems duomenims patikrinti galėjo būti panaudoti, t. y. teismo posėdyje perskaitomi, įtariamųjų R. M., G. P., G. R., A. B., A. V. ir N. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui.

35. BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, reiškia, kad teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka, taip pat kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03My01MTEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-73-511/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-73-511/2021">2K-7-73-511/2021</a>). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis buvo pagrįstas neleistinais, neteisėtai gautais įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse keliamų reikalavimų.

36. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas – nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma R. M. gynėjo apeliaciniame skunde.

37. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018).

38. Priešingai nei nurodo kasatorius, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad joje pakankamai išsamiai atsakyta į esminius nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentus. Teismų praktikoje pažymima, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTY5Ny8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-697/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-697/2020">2K-274-697/2020</a>). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo bylos, o šio teismo surašyta nutartis neatitinka BPK reikalavimų.

Dėl kasatoriaus argumentų, susietų su BPK 219, 255, 256, 305 straipsnių pažeidimais

39. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje R. M. viso proceso metu nežinojo, nuo kokio baudžiamojo kaltinimo gintis, nes kaltinimas jam buvo suformuluotas dviejuose dokumentuose – kaltinamajame akte ir prašyme dėl kaltinimo pakeitimo. Be to, prašymas pakeisti kaltinimą buvo pateiktas nesilaikant BPK nustatytos tvarkos, todėl negalėjo sukelti jokių teisinių padarinių.

40. Nagrinėjamoje byloje 2018 m. birželio 21 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R. Juodis surašė kaltinamąjį aktą, o 2018 m. liepos 20 d. pateikė prašymą „Dėl kaltinimo pakeitimo baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00009-14 ir bylos perdavimo pagal teismingumą“. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. M. buvo įteiktas tiek kaltinamasis aktas, tiek prašymas dėl kaltinimo pakeitimo, todėl visa svarbi su pareikštais kaltinimais susijusi informacija jam buvo žinoma. Taigi, nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad, byloje esant dviem kaltinimo dokumentams, nuteistajam nebuvo aišku, nuo kokio kaltinimo gintis. Situacijos, kai, paaiškėjus naujų aplinkybių, kaltinamuoju aktu asmeniui pareikštą kaltinimą tenka tikslinti, baudžiamosiose bylose nėra retos. Jei toks kaltinimo pakeitimas atliekamas laikantis BPK nustatytų taisyklių, daugiau negu vieno kaltinimo dokumento egzistavimas byloje nelaikytinas nuteistojo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, pažeidimu, o visi kaltinimo dokumentai turi būti vertinami kaip visuma.

41. 2018 m. liepos 20 d. prašyme dėl kaltinimo pakeitimo nurodoma, kad kaltinimas R. M. ir kitiems nuteistiesiems dėl didelės vertės transporto priemonės „Mercedes-Benz Actros“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (VIN numeris (duomenys neskelbtini)), tikslintinas, nes nebuvo nurodyta tiksli nusikalstamu būdu gauto turto vertė. Išdėstant naują kaltinimą, prašyme patikslinama, kad minėto vilkiko vertė yra 47 890 Eur. Tik toks vilkiko vertės patikslinimas nėra ta aplinkybė, kuri sukurtų esminį kaltinimo dokumentų (kaltinamojo akto ir prašymo pakeisti kaltinimą) skirtingumą, dėl kurio pasunkėtų R. M. galimybė suprasti, kuo jis yra kaltinamas.

42. Taip pat nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad prašymas pakeisti kaltinimą nagrinėjamoje byloje buvo pateiktas nesilaikant BPK nustatytos tvarkos, t. y. jis pateiktas ne tame proceso etape, kuriame tai galėjo būti daroma; jį pateikė prokuroras, kuris nėra bylos nagrinėjimo teisme dalyvis, todėl šis prašymas yra neteisėtas.

43. Tai, kad BPK 256 straipsnio norma, leidžianti prokurorui ar nukentėjusiajam prašyti pakeisti kaltinimą, nurodyta XIX skyriuje „Bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos“, neapriboja prokuroro teisės tokį prašymą pateikti anksčiau. BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę pateikti iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, šioje normoje nurodomas vėliausias momentas, iki kurio toks prašymas teisme gali būti priimtas. Tačiau įstatyme nenurodoma, nuo kada tokia teisė atsiranda. Kaltinamojo akto kartu su baudžiamosios bylos medžiaga perdavimu teismui užbaigiama ikiteisminio tyrimo stadija ir pradedamas bylos procesas pirmosios instancijos teisme. Dviejų dokumentų, kuriuose aptariamos kaltinimo ribos, atsiradimas byloje šiuo atveju niekaip neapsunkino kaltinamojo R. M. galimybės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, nes šiuo konkrečiu atveju 2018 m. liepos 20 d. teismo priimtas dokumentas tik patikslino vieną aplinkybę – vieno iš vilkikų vilkiko vertę, jokių kitų esminių korekcijų R. M. kaltinime pagal BK 3061 straipsnio 1 dalį nebuvo padaryta. Kasatoriaus argumentai dėl kaltinimo suvokimo apsunkinimo neatitinka aptartų dokumentų turinio.

44. Kaip minėta, tiek kaltinamąjį aktą, tiek prašymą dėl kaltinimo pakeitimo nagrinėjamoje byloje surašė Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R. Juodis. Vėliau, perdavus bylą pagal teismingumą Panevėžio apygardos teismui, kaltinimui byloje palaikyti buvo paskirtas kitas prokuroras. Visų pirma pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia byloje kaltinimą palaikyti kitam prokurorui nei tas, kuris organizavo ikiteisminį tyrimą ir jam vadovavo; nagrinėjant bylą teisme, gali dalyvauti ir keli prokurorai (BPK 245 straipsnio 2 dalis). Ikiteisminį tyrimą nagrinėjamoje byloje organizavo ir jam vadovavo prokuroras R. Juodis, kuris tuo metu buvo šios bylos proceso dalyvis ir turėjo atitinkamas BPK jam suteiktas teises. Tai, kad proceso metu kaltinimą palaikantis prokuroras pasikeitė, nedaro ankstesnio prokuroro atliktų procesinių veiksmų neteisėtų.

45. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad kaltinimas nagrinėjamoje byloje buvo pateiktas tinkamai, jo keitimas padarytas nepažeidžiant BPK nuostatų ir nesuvaržant R. M. teisės į tinkamą gynybą ir teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas.

46. Kasatorius nurodo, kad kaltinimas R. M. suformuluotas ydingai, pažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimus: iš kaltinamojo akto turinio, taip pat iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies neaišku, kuri iš BK 3061 straipsnyje nurodytų alternatyvių veikų yra inkriminuota R. M. – ar transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) suklastojimas, ar neteisėtas pakeitimas, ar ir suklastojimas, ir neteisėtas pakeitimas.

47. BPK 219 straipsnyje nustatyti kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai, iš jų pagal šio straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aišku, kokios yra kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Tokių konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių išdėstymo poreikį lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos sudėtį sudarantys požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODgtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-88-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-88-942/2016">2K-88-942/2016</a>, 2K-111-677/2016). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos nusikalstamą veiką apibūdinančios faktinės aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDgwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-480/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-480/2012">2K-480/2012</a>, 2K-222/2013). Tai reiškia situaciją, kai kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai, kompetentingai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-146/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-146/2012">2K-146/2012</a>, 2K-556/2012, 2K-1-696/2016, 2K-111-677/2016, 2K-260-222/2019).

48. Taigi esminis BPK 219 straipsnio pažeidimas konstatuojamas tuomet, kai nustatomi ne bet kokie, o esminiai kaltinamojo akto turinio trūkumai, t. y. tokie, dėl kurių kaltinamajam esmingai suvaržoma galimybė suprasti jam reiškiamą kaltinimą ir nuo jo gintis arba pagal kaltinamojo akto turinį teismui nepakanka duomenų neabejotinai, kompetentingai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo ir tokių kaltinamojo akto trūkumų nėra galimybės ištaisyti bylą nagrinėjant teisme.??????

49. Nagrinėjamoje byloje R. M. pagal BK 3061 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis, būdamas iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su G. P. bei su UAB „V“ darbuotojais A. B. ir A. V. dėl G. P. žinomai nusikalstamu būdu gautų transporto priemonių identifikavimo numerių suklastojimo už piniginį atlygį, organizavo vilkikų „Scania R420“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (VIN numeris (duomenys neskelbtini)), „Mercedes-Benz Actros“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (VIN numeris (duomenys neskelbtini)), ir „Volvo FH13 42T“, valst. (duomenys neskelbtini) (VIN numeris (duomenys neskelbtini)), identifikavimo numerių suklastojimą pagal G. P. pateiktus kitų transporto priemonių identifikavimo numerių duomenis ir detales, o A. B. ir A. V., gavę nurodymus iš R. M. ir G. P., pervirindami pakeitė pagrobtų vilkikų priekines dešinės pusės rėmų dalis su iškaltais tikraisiais VIN numeriais į netikrus VIN numerius, negamykliniu būdu pritvirtino neoriginalias gamyklos lenteles ir suklastojo variklio numerius, taip suklastodami ir pakeisdami transporto priemonių identifikavimo numerius. Taip pat R. M. nuteistas už tai, kad, būdamas iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su G. R. bei su UAB „V“ darbuotojais A. B. ir A. V. dėl G. R. žinomai nusikalstamu būdu gautų transporto priemonių identifikavimo numerių suklastojimo už piniginį atlygį, organizavo vilkiko „Volvo FH500“ (VIN numeris (duomenys neskelbtini)) identifikavimo numerių suklastojimą pagal pateiktus kitos transporto priemonės identifikavimo numerių duomenis ir detales, o A. B. ir A. V., vykdydami R. M. ir G. R. nurodymą suklastoti ir pakeisti pagrobtos transporto priemonės identifikavimo numerius, pervirindami pakeitė priekinę dešinės pusės rėmo dalį su iškaltu tikruoju VIN numeriu į netikrą VIN numerį bei sunaikino daugumą gamintojo žymėjimų ir žymeklių, taip suklastodami identifikavimo numerius.

50. Pagal BK 3061 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas suklastojo, neteisėtai sunaikino ar pakeitė transporto priemonės identifikavimo numerius. Taigi, šioje normoje nurodyta nusikalstama veika gali pasireikšti trimis alternatyviais veiksmais: 1) suklastojant transporto priemonės identifikavimo numerį, t. y. visiškai ar iš dalies vietoj autentiško transporto priemonės identifikavimo numerio sukuriant netikrą transporto priemonės identifikavimo numerį; 2) neteisėtai sunaikinant transporto priemonės identifikavimo numerį, t. y. neteisėtai fiziškai likviduojant ar sugadinant transporto priemonės identifikavimo numerį taip, kad jis nebegali būti naudojamas transporto priemonei identifikuoti; 3) neteisėtai pakeičiant transporto priemonės identifikavimo numerį, t. y. neteisėtai, pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką, vietoj autentiško transporto priemonės identifikavimo numerio žymių įdedant kitokias žymes, kurios gali būti klaidinamai panašios į autentiškas transporto priemonių identifikavimo žymes.

51. Pagal šį straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tik už neteisėtus veiksmus (suklastojimą, neteisėtą sunaikinimą ar pakeitimą), atliktus su transporto priemonės identifikavimo numeriu. Transporto priemonės identifikavimo numerio sąvoką, jam keliamus reikalavimus, jo žymėjimo vietą ir kt. detaliai apibūdina Europos Tarybos 1975 m. gruodžio 18 d. direktyva Nr. 76/114/EEB. Direktyvoje nurodoma, kad transporto priemonės identifikavimo numeris – tai nustatytas simbolių derinys, kurį kiekvienai transporto priemonei paskiria gamintojas. To numerio paskirtis – užtikrinti, kad kiekvieną transporto priemonę padedant gamintojui būtų galima aiškiai identifikuoti 30 metų ir kad tam tikslui nereikėtų naudoti jokių kitų duomenų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg2LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-386/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-386/2008">2K-386/2008</a>). Jokių kitų žymėjimų ar žymeklių sunaikinimas baudžiamosios atsakomybės pagal BK 3061 straipsnį neužtraukia.

52. Kasatorius teisus teigdamas, kad kaltinamajame akte ir prašyme dėl kaltinimo pakeitimo šios alternatyvios BK 3061 straipsnyje nurodytos veikos nėra aiškiai atribotos, nurodant, kad R. M. organizavo pagrobtų transporto priemonių indentifikavimo numerių suklastojimą ir, duodamas nurodymus mechanikams A. B. ir A. V., suklastojo bei pakeitė transporto priemonių identifikavimo numerius. Taip pat kaltinime nurodytos aplinkybės, kad buvo sunaikinta dauguma pagrobtų vilkikų gamintojo žymėjimų ir žymeklių, yra perteklinės. Iš kaltinamojo akto (su pakeitimais, nurodytais prašyme dėl kaltinimo pakeitimo) matyti, kad visos esminės R. M. inkriminuotų veikų aplinkybės nurodytos ir išsamiai apibūdintos, iš jų aišku, už kokius konkrečiai veiksmus R. M. traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Tai, kad, kvalifikuojant R. M. nusikalstamas veikas, kaltinime buvo nurodytos dvi iš BK 3061 straipsnyje nurodytų alternatyvių veikų, taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą, t. y. kad, nesant šių trūkumų, kaltinamojo (nuteistojo R. M.) gynyba būtų buvusi iš esmės kitokia. Iš kaltinimo dokumentų, prokuroro pozicijos palaikant kaltinimą teisme, teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad R. M. viso proceso metu buvo inkriminuojamas neteisėtas vilkikų identifikavimo numerių pakeitimas ir būtent nuo tokio kaltinimo R. M. viso proceso metu gynėsi (teigdamas, kad, viena vertus, neįrodyta, kad vilkikų numeriai apskritai buvo keičiami, antra vertus – kad tai galėjo būti ir buvo daroma teisėtai).

53. Be to, kaip minėta, esminiu BPK 219 straipsnio pažeidimu paprastai nelaikomi kaltinamojo akto trūkumai, kurie gali būti pašalinti nagrinėjant bylą teisme. Šiuo atveju tai buvo padaryta nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Šis teismas pripažino, kad tiek kaltinamasis aktas (su pakeitimais), tiek pagal jį priimtas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis turi nurodytus trūkumus, t. y. nėra aiškiai nurodyta, už kurią konkrečiai iš alternatyvių BK 3061 straipsnyje nurodytų veikų R. M. yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas; aprašant veikas, nurodytos perteklinės aplinkybės, kad buvo sunaikinta dauguma vilkikų gamintojo žymėjimų ir žymeklių; nurodyta, kad neteisėtas identifikavimo numerių pakeitimas buvo padarytas pervirinant rėmų dalis, nors pervirinimo faktas nepasitvirtino.

54. Atsižvelgdamas į šiuos netikslumus, apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė, 30–32 nutarties puslapiuose naujai išdėstydamas R. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes, pašalindamas identifikavimo numerių suklastojimo požymį, taip pat nurodydamas, kad šie numeriai buvo pakeisti nenustatytu būdu, o ne pervirinant, kaip buvo konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Teismas tik nebuvo nuoseklus ir nepašalino iš kaltinimo aplinkybių, kad buvo sunaikinta dauguma vilkikų gamintojo žymėjimų ir žymeklių, tačiau tai nesudaro nė vieno esminio kasatoriaus nurodomų BPK nuostatų pažeidimo.

55. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė būdą, kuriuo R. M. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, t. y. vietoj pervirinimo nurodydamas, kad vilkikų identifikavimo numeriai buvo pakeisti nenustatytu būdu. Tai, kad byloje nebuvo nustatytas konkretus techninis numerių pakeitimo būdas, nereiškia, jog baudžiamasis įstatymas R. M. buvo pritaikytas nepagrįstai. Veikos padarymo būdas nėra nurodytas BK 3061 straipsnyje kaip būtinasis šios normos taikymo požymis. Nagrinėjamos bylos aplinkybių visuma aiškiai nustatyta, kokie vilkikai, kokiu tikslu be priėmimo dokumentų atsidurdavo kaltinamojo dispozicijoje ir kodėl buvo reikalingi R. M. organizuoti techniniai darbai siekiant keisti vilkikų identifikavimo numerius.

56. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad, apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, R. M. buvo nuteistas už veiką, kuri niekada jam nebuvo inkriminuota kaltinimu ir nepateko į pareikšto kaltinimo apimtį. Kaip minėta, R. M. buvo kaltinamas tuo, kad organizavo pagrobtų transporto priemonių indentifikavimo numerių suklastojimą ir, duodamas nurodymus mechanikams A. B. bei A. V., suklastojo bei pakeitė transporto priemonių identifikavimo numerius. Taigi, neteisėtas vilkikų identifikavimo numerių pakeitimas buvo nurodytas R. M. pareikštame kaltinime, taip pat nurodytas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Taip pat iš nuosprendyje pateikto įrodymų vertinimo ir teismo nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad jam inkriminuojamas būtent neteisėtas pakeitimas.

57. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad byloje nustatyti kaltinamojo akto ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies trūkumai, t. y. R. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymo netikslumai, sukliudė teismams priimti tinkamus, pagrįstus ir teisėtus sprendimus ar kad dėl šių trūkumų buvo iš esmės suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą. Taip pat nuteistojo teisės į gynybą nepažeidė bylos aplinkybių tikslinimas apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo padaryta esminių BPK 219, 255, 256, 305 straipsnių pažeidimų.

Dėl kitų kasatoriaus argumentų, susietų su R. M. nuteisimu pagal BK 3061 straipsnio 1 dalį

58. Kasaciniame skunde ginčijamas R. M. nuteisimas pagal BK 3061 straipsnio 1 dalį, nurodant ir tai, kad R. M. atlikti veiksmai organizuojant vilkikų remontą nebuvo neteisėti, pagal teisės aktus galimas ir toks remontas, kurio metu keičiama transporto priemonės dalis su nurodytu VIN numeriu. Pasirūpinti tokio pakeitimo įteisinimu yra ne remontą organizavusio ar atlikusio meistro, o transporto priemonės savininko pareiga. Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad R. M. nežinojo, jog jam remontuoti atvairuoti vilkikai yra gauti neteisėtu būdu, taigi, jo veikoje nėra tyčios neteisėtai pakeisti jų VIN numerius. Tokie kasatoriaus argumentai taip pat atmestini.

59. Teisėjų kolegija sutinka, kad transporto priemonės remonto darbai, taip pat ir tokie, kurių metu keičiamos detalės su transporto priemonės indentifikavimo numeriu, savaime teisės aktų reikalavimų nepažeidžia. Todėl, vertinant tokius asmens veiksmus baudžiamąja teisine prasme, turi būti nustatyta, kad, keičiant transporto priemonių detales su jose nurodytais identifikavimo numeriais, buvo siekiama suklaidinti dėl tikrojo tokios transporto priemonės identifikavimo numerio ir tikrųjų šių vilkikų savininkų. Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad, atliekant pagrobtų vilkikų remonto darbus, nebuvo siekiama jų tinkamai įteisinti, priešingai – pakeičiant identifikavimo numerius kitais, buvo siekiama, kad tikrieji vilkikų numeriai, taigi, ir nusikalstamas šių vilkikų gavimo būdas, neišaiškėtų. Byloje nustatytos aplinkybės paneigia kasatoriaus dėstomus argumentus, kad neįrodyta R. M. tyčinė kaltė, kad su vogtais vilkikais buvo elgiamasi lygiai taip pat, kaip ir su kitomis į UAB „V“ servisą remontuoti atvairuotomis transporto priemonėmis. Nustatytos šių vilkikų priėmimo, jų remonto aplinkybės, tai, kokie būtent darbai su šiais vilkikais buvo atlikti, kada ir kaip jie buvo organizuoti, patvirtina, kad R. M. suvokė tiek tai, kad vilkikai gauti galimai neteisėtais būdais, tiek tai, kad organizuodamas jų VIN numerių pakeitimą jis pats elgiasi neteisėtai. Iš bylos duomenų (nuteistųjų A. V. ir A. B. parodymų, specialistų išvadų, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotų aplinkybių ir kitos medžiagos) matyti, kad pagrobti vilkikai į servisą buvo atvairuojami vakarais, naktimis, remontuojami jie taip pat buvo po darbo valandų, su tokiais vilkikais visada dirbo tie patys meistrai A. B. ir A. V., už darbus su šiais vilkikais jiems buvo mokamos didesnės sumos nei paprastai, tik grynaisiais pinigais, remonto darbai daugiausia apėmė detalių, kuriose užfiksuotas transporto priemonių VIN numeris, keitimą bei tokio pakeitimo požymių slėpimą gruntuojant, dažant, pašalinant originalius gamintojo žymėjimus. Priešingai nei teigia kasatorius, priimant šiuos vilkikus servise, nebuvo pildomi oficialūs jų priėmimo dokumentai (kaip kitų servise priimamų transporto priemonių atveju). Bylos duomenų visuma patvirtina, kad R. M. suvokė organizuojantis neteisėtą vilkikų identifikavimo numerių pakeitimą ir norėjo taip elgtis. Tokios išvados nepaneigia ir kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad apie šių vilkikų remonto darbus R. M. su kitais asmenimis kalbėjo nesislėpdamas. Nuteistasis R. M. nežinojo, kad prieš jį ir kitus su šiais vilkikais susijusius asmenis yra atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai, kad kontroliuojamas jų susižinojimas, todėl natūralu, kad, veikdamas kartu su asmenimis, kurie jam pristatydavo vilkikus ir užsakydavo jų remonto darbus, taip pat duodamas konkretiems meistrams nurodymus dėl tokių darbų atlikimo, jis šiais asmenimis pasitikėjo, bendravo su jais atvirai.

60. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai – nustačius R. M. veikoje visus BK 3061 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius.

Dėl BK 253 straipsnio 2 dalies ir BK 37 straipsnio taikymo

61. Kasatoriaus teigimu, nuteisdami R. M. už neteisėtą šaunamųjų ginklų laikymą, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 253 straipsnio 2 dalį, nes R. M. veikoje nėra būtinųjų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių; jis nėra šios nusikalstamos veikos subjektas (t. y. ginklus jo name, nors ir jo leidimu, laikė šių ginklų savininkas P. S. A., kuris ir turėjo įgyvendinti teisės aktų reikalavimus), R. M. veikoje nebuvo tiesioginės tyčios neteisėtai savo namuose laikyti ginklus, R. M. padaryta veika – leidimas P. S. A. jo namuose palikti savo ginklus – nesiekia tokio pavojingumo, koks yra reikalingas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 253 straipsnio 2 dalį kilti (ginklai į Lietuvos Respubliką buvo įvežti teisėtai, nebuvo naudojami jokiai neteisėtai veiklai, R. M. šių ginklų nenaudojo ir net nelietė, jis turėjo savo ginklų ir mokėjo tinkamai su jais elgtis).

62. Pagal BK 253 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų. R. M. dėl neteisėto disponavimo keturiais šaunamaisiais ginklais nubaustas dėl jų neteisėto laikymo, neturint leidimo. Ginklo ir (ar) šaudmenų laikymas yra ginklo ir (ar) šaudmenų faktinis turėjimas fizinio asmens būste, juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinio patalpose arba kitose vietose, turinčiose apibrėžtas ribas (Ginklų įstatymo 2 straipsnio 14 dalis).

63. Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymas – tai jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nenešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje savo pasirinktoje vietoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYxLTY3Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-261-677/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-261-677/2015">2K-261-677/2015</a>).

64. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014 m. balandžio 8 d. atliktos kratos metu R. M. gyvenamojoje vietoje buvo rasti net keturi šaunamieji ginklai, priklausantys ne jam, o P. S. A.. R. M. neturėjo leidimo šiuos svetimus ginklus laikyti. Leidimas laikyti ginklus – dokumentas, kuriuo patvirtinama, kad fizinis, juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys turi teisę laikyti jame nurodytus ginklus (Ginklų įstatymo 2 straipsnio 44 dalis). Šaunamojo ginklo laikymas siejamas su vieta, kurioje ginklai yra fiziškai laikomi, t. y. būstas, patalpos, kitos vietos, turinčios apibrėžtas ribas. BK 253 straipsnyje nurodytu nusikalstamų veikų subjektu, neteisėtai laikančiu šaunamąjį ginklą, laikytinas ir toks asmuo, kuriam priklauso patalpos, kuriose be leidimo, patalpų savininkui žinant, laikomi šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos, nepriklausomai nuo to, kas yra teisėtas (ar neteisėtas) šių ginklų savininkas.

65. BK 253 straipsnyje nurodytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. reikia nustatyti, kad toks asmuo suprato, jog neteisėtai, neturėdamas Ginklų įstatyme apibrėžto leidimo, laiko šaunamuosius ginklus, ir norėjo taip veikti (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNC04OTUvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-4-895/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-4-895/2017">2K-4-895/2017</a>). Apeliacinės instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad R. M., būdamas ilgametis medžiotojas, buvo susipažinęs su šaunamųjų ginklų laikymo taisyklėmis, todėl suprato, kad šiems ginklams laikyti jo gyvenamojoje vietoje reikalingas leidimas, o jis jo neturi. Nepaisydamas to, R. M. sutiko P. S. A. priklausančius tris C kategorijai priskiriamus ginklus ir vieną B kategorijai priskiriamą šaunamąjį ginklą neteisėtai turėti savo dispozicijoje, t. y. juos laikyti. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad R. M. P. S. A. nurodė, jog jo ginklus laikys seife, nors jo apskritai netgi nebuvo įsirengęs (P. S. A. parodymai, 7 t., b. l. 127–128). Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad R. M. suprato, jog laiko šaunamuosius ginklus be leidimo, ir norėjo taip veikti, t. y. neteisėtai svetimais šaunamaisiais ginklais disponavo veikdamas tiesiogine tyčia, žinodamas šaunamųjų ginklų laikymui keliamus reikalavimus, jų neketino laikytis.

66. R. M. baudžiamosios atsakomybės nešalina tai, kad ginklai pas jį galėjo būti laikomi teisėtai, jei jų savininkas P. S. A. būtų atlikęs teisės aktų reikalaujamus formalumus, ar tai, kad P. S. A. buvo administracine tvarka nubaustas už šių ginklų saugojimo, laikymo, nešiojimo ar gabenimo taisyklių pažeidimą (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 196 straipsnio 3 dalis).

67. Atmestini ir kasatoriaus teiginiai, kad R. M. atlikta veika nesiekia tokio pavojingumo, dėl kurio turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, arba R. M. galėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

68. Pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, nustatančią kvalifikuotą BK 253 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį, baudžiamąją atsakomybę užtraukia ne mažiau kaip trijų šaunamųjų ginklų laikymas neturint tam leidimo. Tokie nusikalstami veiksmai pavojingi ir nusikaltimas pagal BK 11 straipsnio nuostatas priskirtas prie sunkių nusikaltimų kategorijos, nes juo sukeliamas rimtas pavojus visuomenės saugumui ir pažeidžiama šaunamųjų ginklų apyvarta, kuri griežtai kontroliuojama valstybės.

69. Byloje nustatyta, kad R. M. savo gyvenamajame name laikė net keturis (tris C kategorijai priskirtus ir vieną B kategorijai priskirtą) veikiančius šaunamuosius ginklus, trys iš jų su pritvirtintais optiniais taikikliais, neturėdamas jiems leidimo, – pats R. M. turėjo leidimą tik savo C kategorijos ginklams. Bylos duomenys paneigia ir tai, kad R. M. su ginklais elgėsi atsakingai ir dėl to jie negalėjo sukelti realaus pavojaus. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek P. S. A. priklausančius ginklus R. M. laikė pažeisdamas ginklų laikymo taisykles, ne metalinėje spintoje ar atskiroje patalpoje, įrengtoje ginklui (-ams) laikyti, apskritai savo gyvenamajame name neturėjo jokio įsirengto seifo. P. S. A. priklausantys ginklai buvo laikomi įstatymo draudžiamu ir pavojingu būdu, jie rasti gyvenamajame kambaryje atremti į sieną, t. y. buvo laikomi aiškiai pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus, tokiu neatsakingu elgesiu suteikiant galimybę iš esmės bet kam, atsidūrusiam šioje gyvenamojoje vietoje, neteisėtai jais pasinaudoti.

70. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime, turi būti atsižvelgiama, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir koks jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta, kaltininko kaltės turinys ir forma, jo tikslai ir motyvai. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg3LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-387/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-387/2008">2K-387/2008</a>, 2K-427/2010, 2K-500/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-109/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-109/2013">2K-7-109/2013</a>, 2K-153-942/2016 ir kt.).

71. Atsižvelgiant į visas šioje byloje nustatytas neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais aplinkybes, į tai, kad R. M. veiksmais buvo realizuota (išpildyta) kvalifikuota sunkaus nusikaltimo, apibrėžto BK 253 straipsnyje, sudėtis, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo R. M. padarytą veiką laikyti mažareikšme. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad bausmė, paskirta R. M. už sunkų nusikaltimą, t. y. 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, nustatyta dargi jam pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra neteisinga, neproporcinga ir aiškiai per griežta.

72. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad BK 253 straipsnio 2 dalis R. M. pritaikyta tinkamai ir BK 37 straipsnio nuostatos netaikytinos.

73. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo nagrinėjimo ribas, nėra pagrindo įžvelgti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir kasatoriaus nurodytus esminius BPK nuostatų pažeidimus, dėl kurių reikėtų panaikinti ar keisti kasacine tvarka skundžiamus R. M. teismų priimtus nuosprendį ir nutartį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo R. M. gynėjo advokato R. M. kasacinį skundą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Aurelijus Gutauskas

Tomas Šeškauskas