Dėl teisės normų, reglamentuojančių asmens teisę kasacine tvarka skųsti teismo sprendimo dalį, sąlygas vienarūšiams priešpriešiniams reikalavimams įskaityti bei nepagrįstą praturtėjimą, taip pat Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18, 22 straipsnių aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-562-695/2015

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00410-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.2; 42.9; 43.2; 45.5; 93.2.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Algio Norkūno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės pagal priešieškinį akcinės bendrovės „Klaipėdos vanduo“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos rajono vandenys“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agrovet“ dėl skolos už šalto vandens tiekimo bei nuotekų šalinimo paslaugas priteisimo ir neteisėto praturtėjimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, G. A., uždarajai akcinei bendrovei „Pajūrio mėsinė“, uždarajai akcinei bendrovei „Ekovega“, uždarajai akcinei bendrovei „Hidrona“, uždarajai akcinei bendrovei „Ekoslėnis“, individualiai V. U. mėsos gamybos įmonei, uždarajai akcinei bendrovei „Akai“, uždarajai akcinei bendrovei „Kerežis“, uždarajai akcinei bendrovei „E. Ž. ir partneriai“, uždarajai akcinei bendrovei „Lukoil Lietuva“, G. A., išvadą teikiančiai institucijai Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijai, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „Klaipėdos rajono vandenys“ ir atsakovei pagal priešieškinį akcinei bendrovei „Klaipėdos vanduo“ dėl nepagrįsto praturtėjimo, priešpriešinių piniginių reikalavimų įskaitymo ir lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių asmens teisę kasacine tvarka skųsti teismo sprendimo dalį, sąlygas vienarūšiams priešpriešiniams reikalavimams įskaityti bei nepagrįstą praturtėjimą, taip pat Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18, 22 straipsnių aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „Agrovet“ 125 749 Lt (36 419,43 Eur) įsiskolinimą, dėl nepagrįsto praturtėjimo 81 071,75 Lt (23 480 Eur) negautas pajamas, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Agrovet“ susiklostė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo – vartojimo santykiai, ieškovė teikė paslaugas, o atsakovė jomis naudojosi. Nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovė nemokėjo už suteiktas paslaugas, todėl susidarė 125 749 Lt (36 419,43 Eur) įsiskolinimas už šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugas. 2008 m. kilus ginčui tarp Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, kaip viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų organizatorės, ir UAB „Agrovet“ dėl inžinerinių tinklų – fekalinės kanalizacijos (unikalus Nr. 4400-0194-9946) (toliau – nuotekų tinklai) – nuosavybės teisės Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu šią teisę pripažino UAB „Agrovet“. Dalis šių nuotekų tinklų (apie 435 m) yra magistralinių nuotekų tinklų dalis, įsiterpianti tarp vartotojams priklausančių ir vandens tiekėjos valdomų buitinių nuotekų tinklų. Iki nuosavybės teisės UAB „Agrovet“ pripažinimo šiais nuotekų tinklais jau buvo šalinamos kitų klientų, t. y. UAB „Lukoil Lietuva“, V. U. individualios įmonės, UAB „Akai“, UAB „Kerežis“ ir kt. nuotekos, kurios vėliau patekdavo į AB „Klaipėdos rajono vandenys“ nuotekų valymo sistemą. 2009 m. balandžio 17 d. UAB „Agrovet“ raštu kreipėsi į AB „Klaipėdos rajono vandenys“, reikalaudama neskaičiuoti mokesčių už nuotekų transportavimą. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVTNTĮ) 18 straipsnio 2 dalies pagrindu AB „Klaipėdos rajono vandenys“ administracija kaip kompensaciją už naudojimąsi nuotekų tinklais priėmė sprendimą nuo 2009 m. balandžio 1 d. neskaičiuoti mokesčio UAB „Agrovet“ už nuotekų transportavimą ir taikyti atsakovei ne 5,25 Lt (1,52 Eur), o 3,40 Lt (0,98 Eur) kainą. 2012 m. balandį ieškovė sužinojo, kad 2009 m. liepos 8 d. UAB „Agrovet“ pardavė buitinių nuotekų tinklus, dėl kurių naudojimo nebuvo skaičiuojama nuotekų transportavimo kaina. Šios aplinkybės atsakovė nepranešė ieškovei ir nesąžiningai naudojosi nuotekų mokesčio lengvata iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ieškovė negavo 81 071,75 Lt (23 480 Eur) pajamų, o atsakovė šią sumą sutaupė ieškovės sąskaita, t. y. nepagrįstai praturtėjo.

Atsakovė UAB „Agrovet“ priešieškiniu prašė priteisti solidariai iš AB „Klaipėdos vanduo“ ir AB „Klaipėdos rajono vandenys“ nepagrįstai gautų 24 683,93 Lt (7148,96 Eur) pajamų už AB „Klaipėdos rajono vandenys“ transportuotą kitų abonentų nuotekų kiekį per UAB „Agrovet“ nuosavybės teise priklausiusius nuotekų tinklus nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d., pripažinti, kad UAB „Agrovet“ prievolė sumokėti ieškovei AB „Klaipėdos rajono vandenys“ 125 749 Lt (36 419,43 Eur) skolą už paslaugas yra įvykdyta 2013 m. kovo 20 d. UAB „Agrovet“ pateiktu tarpusavio skolų įskaitymo akto pagrindu priteisti UAB „Agrovet“ solidariai iš AB „Klaipėdos vanduo“ ir AB „Klaipėdos rajono vandenys“ 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovė nurodė, kad žinodama, jog jai priklausanti nuotekų infrastruktūra reikalinga viešajam vandens tiekimui užtikrinti, UAB „Agrovet“ nedarė kliūčių ieškovei naudotis jai priklausančia nuotekų infrastruktūra ar prijungti naujus abonentus, nors AB „Klaipėdos rajono vandenys“ nevykdė savo prievolės sumokėti už turto naudojimą. Nuo 1992 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. balandžio 17 d. viešųjų paslaugų teikėjos (privataus turto naudotojos) ir privačios nuosavybės savininkės santykiai dėl nuotekų infrastruktūros naudojimo nebuvo įteisinti sutartimis, tačiau naudojimosi faktas neginčijamas. AB „Klaipėdos rajono vandenys“ turėjo teisinį pagrindą reikalauti mokesčio iš abonentų už suteiktas nuotekų išvalymo paslaugas, tačiau viešųjų paslaugų teikėja gavo pajamas ne tik už nuotekų išvalymą, bet ir už transportavimą, t. y. gavo daugiau pajamų, nei priklausė. 2009 m. balandžio 17 d. raštu Nr. 284 UAB „Agrovet“ pareikalavo nutraukti mokesčio už nuotekų transportavimą skaičiavimą; ant šio rašto buvo uždėta AB „Klaipėdos rajono vandenys“ direktoriaus žyma su nurodymu nuo 2009 m. balandžio 1 d. už nuotekas skaičiuoti tik nuotekų išvalymo kainą. Taigi nuotekų kubinio metro tvarkymo kaina buvo sumažinta nuo 5,25 Lt (1,52 Eur) iki 3,40 Lt (0,98 Eur), neskaičiuojant kainos sudedamosios dalies už nuotekų transportavimą; nustatyta, kad už kiekvieną kubinį metrą nuotekų, abonentų patiektą per UAB „Agrovet“ privačią nuotekų infrastruktūrą į AB „Klaipėdos rajono vandenys“ priklausančius nuotekų valymo įrenginius, bus mokamas 1,85 Lt (0,54 Eur) už kubinį metrą be PVM dydžio atlygis. Po šio susitarimo AB „Klaipėdos rajono vandenys“ pradėjo skaičiuoti kompensaciją už naudojimąsi nuotekų tinklais, transportuojant tinklų savininkės UAB „Agrovet“ nuotekas. AB „Klaipėdos rajono vandenys“ neginčija UAB „Agrovet“ gautos kompensacijos už naudojimąsi jos nuotekų infrastruktūra teisėtumo laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d. AB „Klaipėdos rajono vandenys“ už kitų asmenų, prisijungusių prie UAB „Agrovet“ priklausiusių nuotekų tinklų, transportuotą nuotekų kiekį tinklų savininkei per visą naudojimosi privačiais nuotekų tinklais laikotarpį nuo 1992 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. liepos 8 d. neatlygino, todėl UAB „Agrovet“ sustabdė savo įsipareigojimų vykdymą. AB „Klaipėdos rajono vandenys“ vengiant sumokėti už naudojimąsi privačiais nuotekų tinklais pagal 2009 m. balandžio 17 d. susitartą įkainį, buvo atliktas priepriešinių piniginių reikalavimų įskaitymas, todėl atsakovė neskolinga.

2009 m. liepos 8 d. sutartimi UAB „Agrovet“ perleido nuosavybės teisę į nuotekų tinklus, tačiau jais toliau naudojosi tie patys abonentai, tarp jų – ir UAB „Agrovet“. Perleidusi nuotekų tinklus UAB „Agrovet“ gautą kompensaciją sumokėdavo nuotekų tinklų savininkams, todėl jokios ekonominės naudos negavo. AB „Klaipėdos rajono vandenys“ nuo 2012 m. sausio 1 d. nebeatlygina už naudojimąsi privačiais nuotekų tinklais, tačiau UAB „Agrovet“ yra priversta mokėti nuotekų tinklų savininkams už nuotekų transportavimą privačiais nuotekų tinklais. Taigi UAB „Agrovet“ du kartus sumoka už nuotekų transportavimą ir patiria nesąžiningą dvigubą apmokestinimą. UAB „Agrovet“ nurodė, kad teisės aktai neįpareigoja iš naujo tartis dėl nuotekų tinklų kompensacijos apskaičiavimo, dydžio ir kitų sąlygų, pasikeitus vandens tiekėjui arba nuotekų tinklų savininkui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. gegužės 8 d. sprendimu tenkino ieškinį – priteisė ieškovei AB „Klaipėdos rajono vandenys“ iš UAB „Agrovet“ 125 749 Lt (36 419,43 Eur) įsiskolinimą, 81 071,75 Lt (23 480 Eur) negautų pajamų, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos 206 820,75 Lt sumos nuo 2012 m. liepos 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atsakovės UAB „Agrovet“ priešieškinį atmetė.

Dėl nuosavybės teisės į nuotekų tinklus įgijimo momento teismas rėmėsi CPK 182 straipsnio 2 punktu, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu, konstatavo, kad UAB „Agrovet“ nuosavybės teisę į nuotekų tinklus įgijo nuo 1992 m. balandžio 15 d. Teismas rėmėsi 1964 m. CK 255 straipsnio 1, 2 dalimis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, CK 1.75 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad UAB „Agrovet“ nuosavybės teisė į nuotekų tinklus buvo įregistruota viešame registre tik 2009 m. vasario 6 d. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad UAB „Agrovet“ kreipėsi į AB „Klaipėdos rajono vandenys“ iki Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimo įsiteisėjimo ar nuosavybės teisių į nuotekų tinklus įregistravimo viešame registre dėl kompensacijos už nuotekų tinklų naudojimą. Tačiau AB „Klaipėdos rajono vandenys“ buvo trečiuoju asmeniu byloje pagal ieškovės UAB „Agrovet“ ieškinį atsakovei Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisių pripažinimo, apie priimtą teismo sprendimą žinojo, t. y. žinojo, kad įsiteisėjo sprendimas, kuriuo pripažinta, jog UAB „Agrovet“ yra įgijusi ir nuosavybės teise valdo inžinerinius įrenginius, todėl nėra pagrindo teigti, kad šis faktas prieš AB „Klaipėdos rajono vandenys“ gali būti panaudotas tik jį įregistravus viešame registre. Teismas sprendė, kad UAB „Agrovet“ nuosavybės teisę į nuotekų tinklus įgijo nuo 1992 m. balandžio 15 d., tačiau šį faktą prieš AB „Klaipėdos rajono vandenys“ (vandens tiekėją) gali panaudoti tik nuo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 2008 m. gruodžio 30 d. Dėl to šalių nurodytos aplinkybės iki nurodytos datos yra teisiškai nereikšmingos, teismas sprendė dėl jų nepasisakyti.

Dėl reikalavimų įskaitymo teismas nustatė, kad 2009 m. balandžio 17 d. UAB „Agrovet“ raštu kreipėsi į AB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir patvirtino faktus, kad: 1) nuo 1992 m. UAB „Agrovet“ priklauso fekalinės kanalizacijos ir vandentiekio tinklai remiantis teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu; 2) visą šį laikotarpį UAB „Agrovet“ mokėjo už nuotekų valymą ir transportavimą vamzdynais; 3) šiais vamzdynais naudojosi ir naudojasi ir kiti AB „Klaipėdos rajono vandenys“ abonentai, o pajamas už UAB „Agrovet“ priklausančių tinklų priežiūrą ir naudojimą gavo ir gauna AB „Klaipėdos rajono vandenys“. UAB „Agrovet“ prašė nutraukti neteisėtą mokesčio už nuotekų transportavimą ėmimą ir kvietė derėtis dėl buvusių, esamų ir būsimų dvišalių santykių. Ant šio rašto užrašyta AB „Klaipėdos rajono vandenys“ direktoriaus rezoliucija (be datos) nuo 2009 m. balandžio 1 d. už nuotekas skaičiuoti tik nuotekų išvalymo kainą; UAB „Agrovet“ buvo išrašomos sąskaitos faktūros, kuriose buvo skaičiuojama tik nuotekų išvalymo kaina. Šalys nebuvo susitarusios kompensuoti už naudojimąsi tinklais praeityje. Tik 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojo GVTNTĮ, kurio 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dėl viešojo vandens teikimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, nuosavybes teise priklausančios ne savivaldybei ar savivaldybės kontroliuojamai įmonei, o kitiems asmenims, naudojimo sąlygų yra būtina susitarti. AB „Klaipėdos rajono vandenys“ buvo nustatyta tik laikotarpio pradžia (2009 m. balandžio 1 d.), nuo kurios už nuotekas skaičiuojama tik nuotekų išvalymo kaina, termino pabaiga nenurodyta. Byloje nėra duomenų, jog buvo susitarta ir dėl to, kad, UAB „Agrovet“ perleidus nuosavybės teisę į nuotekų tinklus, jai toliau bus rašomos PVM sąskaitos faktūros, kuriose už nuotekas bus skaičiuojama tik nuotekų išvalymo kaina, o gautą kompensaciją UAB „Agrovet“ perves naujajam nuotekų tinklų savininkui. AB „Klaipėdos rajono vandenys“ pagrįstai nurodė, kad naujasis nuotekų tinklų savininkas turėjo kreiptis į vandens tiekėją ir tartis dėl jų naudojimo sąlygų, nepavykus susitarti – kreiptis į teismą dėl naudojimosi sąlygų nustatymo, juolab kad geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viešasis interesas. Teismas, konstatavęs, kad UAB „Agrovet“ nuosavybės teisės į nuotekų tinklus faktą prieš AB „Klaipėdos rajono vandenys“ (vandens tiekėją) gali panaudoti tik nuo 2008 m. gruodžio 30 d., taip pat kad nebuvo susitarimo kompensuoti už naudojimąsi tinklais praeityje, be to, konstatavęs, kad nebuvo susitarimo kompensuoti už laikotarpį, kai UAB „Agrovet“ nebus nuotekų tinklų savininkė, sprendė, kad AB „Klaipėdos rajono vandenys“ neturi prievolės nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. bei nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. sumokėti UAB „Agrovet“ už nuotekų tinklais ieškovės transportuotas vien UAB „Agrovet“ nuotekas, juolab kad ieškovė įskaitymo nepripažįsta, jį ginčija pareikštu ieškiniu, kuriuo prašo priteisti įskaitytas sumas iš UAB „Agrovet“.

Dėl 125 749 Lt (36 419,43 Eur) įsiskolinimo teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog 2008 m. gruodžio 1 d. jos sudarė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį. Tarp ieškovės ir atsakovės yra susiklostę geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo – vartojimo santykiai. Nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovė nemokėjo už suteiktas šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugas, todėl susidarė 125 749 Lt (36 419,43 Eur) įsiskolinimas. Konstatavus, kad UAB „Agrovet“ 2013 m. kovo 20 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktas yra nepagrįstas, tarp šalių nesant ginčo dėl skolos dydžio ir laikotarpio, iš atsakovės UAB „Agrovet“ ieškovei AB „Klaipėdos rajono vandenys“ priteistinas 125 749 Lt (36 419,43 Eur) įsiskolinimas.

Dėl UAB „Agrovet“ nepagrįsto praturtėjimo teismas nustatė, kad egzistuoja visos būtinosios nepagrįsto praturtėjimo sąlygos: 1) UAB „Agrovet“ 81 071,75 Lt (23 480 Eur) naudą gavo dėl ieškovės veiksmų, t. y. taikytos kompensacijos; 2) AB „Klaipėdos rajono vandenys“ nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl to, kad UAB „Agrovet“ buvo taikyta kompensacija, negavo 81 071,75 Lt (23 480 Eur) pajamų; 3) susitarimas dėl kompensacijos buvo pasiektas po UAB „Agrovet“ kreipimosi į ieškovę, todėl, nesant duomenų, kad apie nuotekų tinklų įsigijimą AB „Klaipėdos rajono vandenys“ laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 7 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. būtų informavę naujieji jų savininkai, UAB „Agrovet“ turėjo pareigą informuoti ieškovę apie nuotekų tinklų perleidimą. Atsakovei to nepadarius ieškovė nepagrįstai UAB „Agrovet“ taikė kompensaciją ir UAB „Agrovet“ nepagrįstai gavo 81 071,75 Lt (23 480 Eur), t. y. egzistuoja priežastinis ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo ryšys. Tai, kad nuotekų tinklų pirkimo–pardavimo sutartis buvo registruota viešame registre, esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pakankamas pagrindas daryti priešingą išvadą, juolab kad nuotekų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta praėjus šiek tiek daugiau nei dviem mėnesiams nuo kompensacijos taikymo ir vidutiniškai rūpestingo, atidaus ir dėmesingo juridinio asmens elgesio standartas neįpareigoja ieškovės kiekvieną kartą taikant kompensaciją tikrinti registro duomenis; 4) UAB „Agrovet“ pardavus nuotekų tinklus, nesant šalių susitarimo kompensuoti už laikotarpį, kai UAB „Agrovet“ nebus nuotekų tinklų savininkė, taip pat nesant vandens tiekėjo ir naujų tinklų savininkų susitarimo dėl nuotekų tinklų naudojimo būdo, nėra nei įstatymo nustatyto (GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalis), nei sutartinio pagrindo ieškovei mokėti UAB „Agrovet“ už nuotekų tinklais ieškovės transportuotas UAB „Agrovet“ nuotekas; 5) ieškovė iš UAB „Agrovet“ negali išreikalauti 81 071,75 Lt (23 480 Eur) kitais civilinių teisių gynimo būdais; 6) byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų prisiėmusi šių nuostolių atsiradimo riziką; 7) UAB „Agrovet“ nurodė, kad ji ekonominės naudos iš ieškovės negavo, nes gautą kompensaciją sumokėjo naujajam nuotekų tinklų savininkui, tačiau teisės aktais nėra nustatyta pareigos UAB „Agrovet“ gautą kompensaciją mokėti naujajam nuotekų tinklų savininkui. Šis mokėjimas buvo atliktas be ieškovės sutikimo, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad nepagrįstas praturtėjimas egzistavo ieškinio pateikimo metu.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo (24 683,93 Lt (7148,96 Eur) pajamų, gautų nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d.) teismas konstatavo, kad UAB „Agrovet“ neįrodė, jog vandens tiekėja nepagrįstai praturtėjo, ir nepaneigė ieškovės nurodytų argumentų, kad ieškovė savo veikloje naudojo nuosavą arba kitais pagrindais valdomą turtą, transportavimo tinklus, kitus inžinerinius tinklus bei įrenginius, kitą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, skirtą paslaugoms teikti bei įmonei funkcionuoti, jos veiklai vykdyti ir administravimui užtikrinti. Šis UAB „Agrovet“ reikalavimas yra pagrįstas iš esmės tik UAB „Agrovet“ paaiškinimais, kad vien tik UAB „Agrovet“ rūpinosi tinklų technine būkle, organizavo profilaktinę priežiūrą ir pan., bei prielaidomis, kad privatus turto naudotojas sutaupė privataus savininko sąskaita. Atsakovė taip pat neįrodė, kad ieškovė, turinti nuotekų tvarkytojo statusą, gavo daugiau pajamų, nei turėjo gauti pagal teisinį pagrindą. Nepakanka konstatuoti, kad byloje AB „Klaipėdos rajono vandenys“ nepateikė jokių įrodymų, jog kokiu nors būdu ji būtų prisidėjusi prie nuotekų tinklų išlaikymo. AB „Klaipėdos rajono vandenys“ nepagrįsto praturtėjimo prielaidas turi įrodyti UAB „Agrovet“ (CPK 178 straipsnis). UAB „Agrovet“ nurodė, kad negali pateikti duomenų (įrodymų), kokia pinigų suma nuotekų tinklų priežiūrai laikotarpiu, kai nuotekų tinklai priklausė UAB „Agrovet“, buvo išleista. Pažymėtina, kad tokių duomenų negalėjo pateikti ir AB „Klaipėdos rajono vandenys“, nes nevykdė atskiros UAB „Agrovet“ nuotekų tinklo apskaitos. UAB „Agrovet“ į ieškovę (vandens tiekėją) dėl kompensacijos už nuotekų tinklų naudojimą ar nuotekų tinklų infrastruktūros naudojimo būdo nustatymo iki 2009 m. balandžio 17 d. nesikreipė. Po 2009 m. balandžio 17 d. UAB „Agrovet“ nesikreipė į ieškovę dėl kitų jos abonentų transportuotų nuotekų kiekio per UAB „Agrovet“ nuosavybės teise priklausiusius nuotekų tinklus. Taigi tokia situacija ir mokama kompensacija UAB „Agrovet“ tenkino. Teismas sprendė, kad UAB „Agrovet“ dėl savo pačios kaltės nesugebėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „Agrovet“ apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 6 d. nutartimi pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą – panaikino teismo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės UAB „Agrovet“ priešieškinis ir priteista ieškovei AB „Klaipėdos rajono vandenys“ iš atsakovės 125 749 Lt (36 419,43 Eur) skola, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; taip pat kolegija panaikino teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės UAB „Agrovet“ priteista 81 071,75 Lt (23 480 Eur) negautų pajamų, ir dėl šios bylos dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Dėl vandens tiekėjo prievolės atlyginti už privačių nuotekų tinklų naudojimą viešosioms paslaugoms teikti teisėjų kolegija rėmėsi GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalimi (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2014 m. lapkričio 1 d.), įvertinusi atsakovės 2009 m. balandžio 17 d. rašto ir ant jo užrašytos ieškovės rezoliucijos turinį bei tolesnius šalių konkliudentinius veiksmus (atsakovė pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras nebemokėjo mokesčio už nuotekų transportavimą), sprendė, kad šalys sudarė susitarimą dėl naudojimosi nuotekų tinklais sąlygų. Pagal šį susitarimą ieškovė įsipareigojo nuo 2009 m. balandžio 1 d. taikyti atsakovei nuolaidą už teikiamas paslaugas (neskaičiuoti mokesčio už nuotekų transportavimą), taip kompensuodama už naudojimąsi privačia infrastruktūra. Teigti, kad šiuo susitarimu ieškovė taip pat įsipareigojo atlyginti atsakovei už naudojimąsi nuotekų tinklais iki 2009 m. balandžio 1 d., nėra pagrindo (CK 6.189 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Redco“ v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-196/2011), nurodė, kad atsakovė priešieškinio reikalavimus kildino iš ieškovės nepagrįsto praturtėjimo: 1) už atsakovės nuotekų transportavimą nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. nepagrįstai gauta 484 368,87 Lt (140 282,92 Eur) pajamų; 2) už trečiųjų asmenų nuotekų transportavimą nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d. nepagrįstai gauta 24 683,93 Lt (7148,96 Eur) pajamų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo aplinkybių dėl ieškovės nepagrįsto praturtėjimo už atsakovės nuotekų transportavimą privačiais nuotekų tinklais iki 2009 m. balandžio 1 d. Nuotekų tinklų nuosavybės teisės įgijimo metu galiojusioje 1964 m. CK 255 straipsnio redakcijoje buvo nustatytas reikalavimas įregistruoti tik gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį. Įstatymas, kuriuo buvo pakeista ši norma ir įtvirtintas reikalavimas įregistruoti visas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, nenustatė, kad iki tol sudaryti, bet neįregistruoti sandoriai tampa negaliojantys. Įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu nustatytas prejudicinis faktas, kad atsakovė nuosavybės teisę į nuotekų tinklus įgijo nuo 1992 m. balandžio 15 d. privatizavimo sandorio pagrindu. Ieškovė šio fakto negali ginčyti (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Ginčai dėl nuosavybės teisės į nuotekų tinklus vyko jau nuo 2005 m. Dėl šios priežasties atsakovė neturėjo galimybės anksčiau įregistruoti savo nuosavybės teisės į nuotekų tinklus viešame registre. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuosavybės teisės į nuotekų tinklus neįregistravimas viešame registre nereiškia, kad atsakovė negali panaudoti nuosavybės teisės į nuotekų tinklus įgijimo fakto prieš vandens tiekėją iki teismo sprendimo, kuriuo toks faktas nustatytas, įsiteisėjimo. Ieškovė faktiškai naudojo nuotekų tinklus savo paslaugoms teikti nebūdama šių tinklų savininke. Taigi nėra pagrindo taikyti CK 1.75 straipsnio 2 dalies sprendžiant dėl ieškovės prievolės atlyginti atsakovei už nuotekų tinklų naudojimą atsiradimo. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas priešieškinio reikalavimą dėl nepagrįstai gautų 24 683,93 Lt (7148,96 Eur) pajamų už trečiųjų asmenų nuotekų transportavimą nuo 2006 m. sausio 1 d. (ieškovės paslaugų teikimo pradžios) iki 2009 m. liepos 8 d. (atsakovės nuosavybės teisių į nuotekų tinklus perleidimo), nebesirėmė ankstesne savo išvada, kad šalių nurodytos aplinkybės iki 2008 m. gruodžio 30 d. (teismo sprendimo dėl atsakovės nuosavybės teisių į nuotekų tinklus pripažinimo įsiteisėjimo) nagrinėjamoje byloje yra teisiškai nereikšmingos, o šį reikalavimą atmetė kaip neįrodytą, nes šalys nepateikė duomenų, kokia pinigų suma nuotekų tinklų priežiūrai laikotarpiu, kai šie tinklai priklausė atsakovei, buvo išleista (CPK 178 straipsnis). Ieškovė nuotekų tinklais naudojosi ir iki 2009 m. balandžio 1 d., kai šalių susitarimu buvo pradėta taikyti kompensacija atsakovei už naudojimąsi šiuo turtu. Už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas ieškovė gavo pajamų tiek iš atsakovės, tiek ir iš kitų abonentų, nes, remiantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu patvirtinta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, nuotekų tvarkymo paslaugos kaina apima ne tik nuotekų valymo, bet ir nuotekų transportavimo sąnaudas. Atsakovė byloje laikėsi pozicijos, kad ieškovė į paslaugų kainą įskaičiavo jai nepriklausančių nuotekų tinklų vertę, amortizacinius atskaitymus, jų priežiūros, eksploatavimo ir kt. išlaidas, tokiu būdu nepagrįstai sutaupydama atsakovės sąskaita (CK 6.242 straipsnis). Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, kokią išlaidų sumą ieškovė sutaupė atsakovės sąskaita, netyrė ir nevertino atsakovės nurodytų aplinkybių, susijusių su ieškovės nepagrįsto praturtėjimo prielaidomis. Teisėjų kolegija sprendė šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl skolos už suteiktas paslaugas kolegija nustatė, kad atsakovė neneigė, jog naudojosi ieškovės teikiamomis paslaugomis pagal 2008 m. gruodžio 1 d. geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį. Ieškovė prašė priteisti 125 749 Lt (36 419,43 Eur) skolą už suteiktas šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugas nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tarp šalių nėra ginčo dėl skolos dydžio ir jos susidarymo laikotarpio. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino šį ieškovės reikalavimą, tačiau, grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl atsakovės priešieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumo, nuo šios ginčo dalies baigties priklausys ieškovei priteistinos sumos dydis, nes atsakovė priešieškiniu reiškė reikalavimą dėl šios skolos įskaitymo. Dėl to teisėjų kolegija sprendė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 125 749 Lt (36 419,43 Eur) skolos prieisimo ieškovei, perduodant šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo kartu su priešieškinio reikalavimais.

Dėl UAB „Agrovet“ nepagrįsto praturtėjimo kolegija rėmėsi GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad šalys susitarė, jog nuo 2009 m. balandžio 1 d. atsakovei išrašomose PVM sąskaitose faktūrose už nuotekas bus skaičiuojama tik nuotekų išvalymo kaina. Ieškovės rezoliucijoje ant atsakovės 2009 m. balandžio 17 d. rašto nenurodytas joks terminas ar kita sąlyga, iki kada bus taikoma sumažinta kaina kaip kompensacija už naudojimąsi nuotekų tinklais. Byloje nėra duomenų, kad šalys šį susitarimą vėliau pakeitė ar nutraukė. Aplinkybė, kad atsakovė po susitarimo sudarymo perleido nuosavybės teises į nuotekų tinklus, savaime nedaro šio susitarimo negaliojančio. Ieškovė teikė paslaugas atsakovei iki 2011 m. gruodžio 31 d. (nuo 2012 m. sausio 1 d. paslaugas teikia AB „Klaipėdos vanduo“). 2009 m. liepos 8 d. atsakovė pardavė nuotekų tinklus UAB „Ekovega“, ši vėliau juos pardavė UAB „Ekoslėnis“, o pastaroji – UAB „Hidrona“. Nuotekų tinklų savininko pasikeitimas neturi įtakos šių tinklų naudojimo tvarkai ir sąlygoms, kurios nustatytos susitarimu su vandens tiekėju. Atsakovė po nuosavybės teisių į nuotekų tinklus perleidimo su naujosiomis savininkėmis sudarė sutartis dėl naudojimosi šiais tinklais, pagal kurias įsipareigojo mokėti nuotekų tinklų savininkams kainą, lygią ieškovės suteiktai kompensacijai; byloje pateikti duomenys apie atsakovės sumokėtas sumas nurodytoms įmonėms. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad naujieji nuotekų tinklų savininkai turėjo kreiptis į vandens tiekėją ir iš naujo susitarti dėl šių tinklų naudojimo sąlygų ir tvarkos. Iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė vandens tiekėjui susitarti su savininku dėl privačios infrastruktūros naudojimo viešajam vandens tiekimui. Tiek vandens tiekėjas, tiek nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkas turi teisę inicijuoti nustatytos naudojimosi tokia infrastruktūra tvarkos ir sąlygų pakeitimą. Nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojančios redakcijos GVTNTĮ 16 straipsnio 6 dalis įpareigoja viešąjį geriamojo vandens tiekėją ir nuotekų tvarkytoją išpirkti kitiems asmenims priklausančią infrastruktūrą, reikalingą viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui, o nepavykus susitarti dėl išpirkimo ir nuosavybės perdavimo, savivaldybės institucijos iniciatyva turi būti sudaromos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos) ir geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Taigi pasikeitusiu reglamentavimu įstatymų leidėjas akcentuoja ne nuotekų tinklų infrastruktūros savininkų, o savivaldybės institucijos ir vandens tiekėjo pareigą tartis dėl viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui reikalingos infrastruktūros naudojimo. Taigi nėra vienos iš būtinųjų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų – atsakovės praturtėjimo teisinio pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė pagal priešieškinį AB „Klaipėdos vanduo“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovės UAB „Agrovet“ bylinėjimosi išlaidas, susijusias su kasacinio skundo padavimu. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl GVTNTĮ pažeidimų. AB „Klaipėdos vanduo“ veikloje GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalies nuostatų, kaip ir kitų GVTNTĮ normų, teisingas aiškinimas ir tinkamas taikymas turi svarbią praktinę reikšmę, užtikrinant viešąjį interesą – viešųjų paslaugų teikimą. Viešasis vandens tiekėjas privalo siekti teikti kokybiškas paslaugas kuo mažesnėmis kainomis, kurioms daro įtaką tiekėjo būtinosios sąnaudos, susijusios su jo veikla (GVTNTĮ 22 straipsnio 3 dalis). Paslaugų teikimo procese įmonė naudojasi nuosava infrastruktūra, taip pat savivaldybei ir kitiems asmenims priklausančia infrastruktūra. GVTNTĮ 18 straipsnio 2 punkte reglamentuojama, kad kitiems asmenims priklausanti infrastruktūra gali būti naudojama atlygintiniais arba neatlygintiniais pagrindais. Pagal GVTNTĮ 22 straipsnio 3 dalį vandens tiekėjo patirtos išlaidos dėl atlyginimo už svetimos infrastuktūros naudojimą turi tiesioginės įtakos viešųjų paslaugų kainai.

2009 m. liepos 8 d. UAB „Agrovet“ šiuos tinklus pardavė, šiuo metu jie priklauso UAB „Hidrona“. Nuo 2012 m. sausio 1 d. šias paslaugas teikia ir tinklus naudoja AB „Klaipėdos vanduo“ (vietoj ieškovės). Remiantis teisėjų kolegijos išaiškinimais, AB „Klaipėdos rajono vandenys“ turėjo neterminuotai teikti paslaugas UAB „Agrovet“ sumažintomis kainomis, nepriklausomai nuo to, ar tinklai yra UAB „Agrovet“ nuosavybė, ar yra naujas (kitas) jų savininkas. Kolegija pateikė išaiškinimus ne dėl konkretaus juridinio asmens, t. y. AB „Klaipėdos rajono vandenys“, veiksmų, bet apskritai dėl vandens tiekėjo veiksmų ir jų pasekmių. Nustačiusi, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. pasikeitė vandens tiekėja, kolegija nenurodė, kad tai turi reikšmės šalių susitarimo galiojimui, išaiškino atvirkščiai, kad tiek vandens tiekėjas, tiek nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkas turi teisę inicijuoti nustatytos naudojimosi tokia infrastruktūra tvarkos ir sąlygų pakeitimą, tai reiškia, kad naujoji vandens tiekėja AB „Klaipėdos vanduo“ turi neterminuotai teikti sumažintomis kainomis paslaugas UAB „Agrovet“, kuri jau nebėra nuotekų tinklo savininkė. Atsakovės pagal priešieškinį nuomone, atlygintinas svetimo turto naudojimas atitinka nuomos santykių esmę. Dėl to kolegijos nurodymas, kad be jokių papildomų sąlygų susitarimas dėl kompensacijos už nuotekų tinklų naudojimą galiojo ir po to, kai atsakovė perleido nuosavybės teisę į nuotekų tinklus trečiajam asmeniui, pažeidžia CK 6.494 straipsnio 1 dalį (iš nuomos sutarties atsiradusios teisės įstatymų nustatyta tvarka turi būti įregistruotos viešame registre). Nuomotojas privalo informuoti nuomininką apie nuosavybės teisės į nuomojamą daiktą perleidimą (CK 1.5 straipsnis, 6.494 straipsnio 3 dalis, 6.495 straipsnis). Byloje nustatyta, kad AB „Klaipėdos rajono vandenys“, kol buvo viešosios paslaugos teikėja, t. y. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nežinojo, jog UAB „Agrovet“ 2009 m. liepos 8 d. pardavė nuotekų tinklus. Taigi kolegija nepagrįstai nustatė, kad susitarimas besąlygiškai liko galioti, nes įstatymas tam nustato konkrečias būtinas sąlygas.

Teisėjų kolegija pažeidė GVTNTĮ 22 straipsnį, neteisėtai pripažino, kad 2009 m. balandžio 17 d. raštas su rezoliucija yra susitarimas dėl tinklų naudojimo tvarkos ir sąlygų, kurios nustatytos su vandens tiekėja, atitinka GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Kolegija nustatė, kad kompensacija UAB „Agrovet“ už jai priklausančių nuotekų tinklų naudojimą yra sumažinta nuotekų tvarkymo kaina. Taigi buvo susitarta vienam iš abonentų teikti nuotekų tvarkymo paslaugas kitokiomis (sumažintomis) kainomis, kas imperatyviai draudžiama pagal GVTNTĮ 22 straipsnio 1 dalį. Toks susitarimas laikytinas niekiniu ir negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taip pat buvo pažeista GVTNTĮ 22 straipsnio 4 dalies nuostata, kad paslaugų kainodara nustatoma vadovaujantis nediskriminavimo principu. Abonentai, kurių nuosavybė nėra paslaugos teikėjo naudojami tinklai, gali būti diskriminuojami, juos lyginant su abonentais, kurie tokią nuosavybę turi. Pagal kolegijos išaiškinimą, tinklų infrastruktūros objektų savininkai turi teisę gauti paslaugas mažesnėmis kainomis ir po to, kai jie pardavė savo tinklus ir kai atsirado nauja vandens tiekėja. Tačiau tai prieštarauja GVTNTĮ 22 straipsniui, kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės vandenys“ v. AB firma „Šilutės Rambynas“, bylos Nr. 3K-3-29/2014). Klausimas, ar UAB „Agrovet“ pagal susitarimą taikoma sumažinta nuotekų tvarkymo kaina pagrįsta būtinosiomis sąnaudomis, nebuvo ir neturėjo būti nagrinėjamas, nes GVTNTĮ 22 straipsnio 3 dalis draudžia atskiriems abonentams nustatyti kitokias paslaugų teikimo kainas. Kolegija taip pat per plačiai traktuoja galimybes susitarti dėl kitiems asmenims priklausančių infrastruktūros objektų naudojimo bei leidžia susitarti taip, kaip draudžiama įstatymu. Tai trukdo viešajai vandens tiekėjai organizuoti savo veiklą. Viešoji vandens tiekėja kelerius metus dalyvauja ginčuose su UAB „Agrovet“ ne tik dėl infrastruktūros naudojimo, bet ir dėl viešųjų paslaugų teikimo sutarties sudarymo. Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avelana“ v. UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-3-135/2012; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. v. UAB „Giraitės vandenys“, bylos Nr. 3K-3-253/2012; 2013 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-210/2013) geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimas yra viena valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių. Ši aplinkybė lemia ginčo santykių teisinio reglamentavimo ypatumus, kuriais nukrypstama nuo klasikinio civilinės teisės santykių, grindžiamų subjektų autonomijos ir sutarties laisves principais, reglamentavimo. Atsakovės pagal priešieškinį manymu, remiantis GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalimi, tarp šalių turi būti sudaryta sutartis dėl naudojimosi tinklais, t. y. šio įstatymo nustatytu būdu turi būti sudaryta būtent sutartis dėl šio dalyko. Susitarimas sumažinti abonentui nuotekų paslaugų teikimo kainą negali atitikti tokios sutarties. Toks susitarimas neteisėtas, niekinis ir negaliojantis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Be to, GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta konkreti susitarimo procedūra, kurios nesilaikant gali kilti nesutarimų. AB „Klaipėdos vanduo“, tapusi viešųjų paslaugų teikėja ir nuotekų tinklų naudotoja, pateikė dabartinei savininkei UAB „Hidrona“ pasiūlymą GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka susitarti dėl tinklų naudojimo sąlygų. Nepavykus susitarti, AB „Klaipėdos vanduo“, kaip nustatyta nurodytoje teisės normoje, kreipėsi į teismą (civilinė byla Nr. 2-280-524/2015). Taigi GVTNTĮ aiškiai reglamentuoja, kas yra šio ginčo šalys, kokia yra ginčo išsprendimo procedūra. Šių specifinių santykių šalys privalo tiksliai vykdyti specialiojo įstatymo nurodymus.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimų. Kolegija, panaikinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei priteista 125 749 Lt (36 419,43 Eur) skolos, pažeidė CPK 327 straipsnio 1 dalį, nors pripažino, kad reikalavimas tenkintas pagrįstai. CPK 327 straipsnio 1 dalyje nurodytas galutinis sąrašas pagrindų panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jie vienodai taikomi panaikinant visą apskųstą sprendimą ar tik jo dalį. Atsakovės pagal priešieškinį nuomone, tokie pagrindai byloje nenustatyti. Kolegija pažeidė CPK 327 straipsnio 3 dalį.

Ieškovė pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovės UAB „Agrovet“ 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su šio procesinio dokumento padavimu, atlyginimą.

Atsakovė UAB „Agrovet“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš AB „Klaipėdos vanduo“ bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl atsakovės pagal priešieškinį teisės paduoti kasacinį skundą. Civilinėje byloje kasatorei buvo pareikštas vienintelis reikalavimas – UAB „Agrovet“ priešieškiniu prašė priteisti solidariai iš AB „Klaipėdos vanduo“ ir AB „Klaipėdos rajono vandenys“ nepagrįstai gautas 24 683,93 Lt (7148,96 Eur) pajamas už AB „Klaipėdos rajono vandenys“ abonentų transportuotą nuotekų kiekį per UAB „Agrovet“ nuosavybės teise priklausiusius nuotekų tinklus nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d. Kasatorė byloje dalyvavo tik kaip priešieškinio šalis – atsakovė. Taigi kasatorės interesai byloje susiję tik su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria priešieškinis buvo atmestas, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalimi, kuria dėl šio UAB „Agrovet“ reikalavimo byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. AB „Klaipėdos vanduo“ pateikė kasacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti visą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nors faktiškai turi teisę pareikšti skundą tik dėl su ja susijusių teismo sprendimų dalių. Iš kasacinio skundo matyti, kad kasatorė pasisako tik dėl teismų sprendimų dalių, susijusių su ieškovės AB „Klaipėdos rajono vandenys“ interesais, nors tokie įgaliojimai kasatorei nesuteikti. Kasatorė nepasisako kasaciniame skunde dėl teismo nutarties dalies, dėl kurios kasatorė turi tiesioginį suinteresuotumą – dėl priešieškinio grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tokie kasatorės veiksmai, atsižvelgiant ir į tai, kad AB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir AB „Klaipėdos vanduo“ atstovauja tie patys advokatai, laikytinas piktnaudžiavimu teise, pasinaudojimu procesine padėtimi byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti ieškovės kasacinį skundą. Ieškovė kasacinio skundo trūkumų neištaisė, iš naujo kasacinio skundo nepadavė, todėl preziumuojama, kad ji pripažįsta apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumą. Tokie kasatorės ultra vires veiksmai reiškia nepagrįstą kišimąsi į kitų privačių juridinių asmenų tarpusavio turtinius santykius. Civilinės bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindas yra kasacinis skundas (CPK 340 straipsnio 1 dalis, 342 straipsnis), byla nagrinėjama neperžengiant kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). AB „Klaipėdos rajono vandenys“ kasacinio skundo nepadavė, todėl turi būti atsižvelgiama į CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą.

2. Dėl materialiosios teisės normų taikymo. UAB „Hidrona“ savo turtinius reikalavimus yra perleidusi UAB „Agrovet“, kuri patenkino UAB „Hidrona“ interesus – už kiekvieną transportuojamą nuotekų kubą moka jai kompensaciją. Kasatorės nurodytoje byloje UAB „Hidrona“ jokių turtinių reikalavimų nėra pareiškusi. Atsakovė remiasi GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2014 m. lapkričio 1 d.), nurodo, kad 2009 m. balandžio 17 d. rašto Nr. 284 pagrindu AB „Klaipėdos rajono vandenys“ direktorius nurodė nuo 2009 m. balandžio 1 d. UAB „Agrovet“ skaičiuoti tik nuotekų išvalymo kainą. Tokiu būdu buvo suderinta viešosios vandens tiekėjos ir infrastruktūros savininkės valia, toks susitarimas šalių buvo vykdomas, kas patvirtina tikruosius šalių ketinimus ir suderintos jų valios praktinį įgyvendinimą. Nuotekų tinklų nuosavybės teisės subjektas ar jo kaita teisiniame santykyje nebuvo esminė susitarimo sąlyga, nes, nepriklausomai nuo nuosavybės teisės subjekto, AB „Klaipėdos rajono vandenys“ įsipareigojo nuotekų tinklų savininkei kompensuoti už naudojimąsi šia privačia nuosavybe. AB „Klaipėdos rajono vandenys“ direktoriaus rezoliucijoje nenurodytas joks terminas ar kita sąlyga, iki kada bus taikoma kompensacija už naudojimąsi nuotekų tinklais. Šis šalių susitarimas nebuvo pakeistas ar panaikintas. 2009 m. liepos 8 d. pasikeitus nuotekų tinklų savininkei susitarimas dėl viešojo vandens tiekėjo naudojimosi svetima infrastruktūra savaime netapo negaliojantis. Atsakovė remiasi CK 1.137 straipsniu, 6.101 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad AB „Klaipėdos rajono vandenys“ įsipareigojo UAB „Agrovet“ naudai taikyti kompensaciją už teikiamas paslaugas, o UAB „Agrovet“ turėjo teisę reikalauti, kad AB „Klaipėdos rajono vandenys“ šią pareigą vykdytų (CK 6.1 straipsnis). UAB „Agrovet“, perleidusi trečiajam asmeniui nuosavybės teisę į nuotekų tinklus, kartu su šiuo turtu tarpusavio su trečiuoju asmeniu susitarimu perleido pastarajam ir reikalavimą į kompensaciją už viešojo vandens tiekėjo teikiamas paslaugas. Toks reikalavimo perleidimas neprieštaravo AB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir UAB „Agrovet“ susitarimui, GVTNTĮ 18 straipsnio 2 daliai. Sutartinius UAB „Agrovet“ ir nuotekų infrastruktūros savininkų santykius patvirtina šalių faktiškai atlikti veiksmai juos vykdant – atsakovė sumą, lygią jai taikomos kompensacijos sumai, sumokėdavo infrastruktūros savininkams, o šie tokias sumas priimdavo. AB „Klaipėdos rajono vandenys“ prievolę toliau vykdant UAB „Agrovet“, toks prievolės įvykdymas (kaip pradiniam kreditoriui) laikomas tinkamu (CK 4.53 straipsnio 2 dalis, 6.106 straipsnio 1 dalis). Po tinklų perleidimo UAB „Agrovet“ negavo jokios ekonominės naudos. Nepaisant to, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. kasatorė vienašališkai nusprendė nebeatlyginti už naudojimąsi inžineriniais tinklais, UAB „Agrovet“ ir toliau mokėjo nuotekų tinklų savininkams už nuotekų transportavimą privačiais nuotekų tinklais. Taigi AB „Klaipėdos vanduo“ iš UAB „Agrovet“ reikalauja sumokėti už nuotekų tvarkymą visą kainą ir taip UAB „Agrovet“ yra verčiama du kartus sumokėti už nuotekų transportavimą bei patiria nesąžiningą dvigubą apmokestinimą. Pagal GVTNTĮ nuostatas, pasikeitus nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkui, naujasis savininkas neturi pareigos kreiptis į vandens tiekėją dėl naudojimosi šiuo turtu tvarkos ir sąlygų nustatymo, jeigu tokia tvarka ir sąlygos jau buvo sutartos su ankstesniu savininku. Tiek GVTNTĮ nuostatos, tiek Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašo 3–5 punktai įpareigoja viešąjį nuotekų tvarkytoją išpirkti arba susitarti dėl kitiems asmenims priklausančios infrastruktūros naudojimo tvarkos ir sąlygų (nuomos, jungtinės veiklos ar kt.). Įstatymų leidėjas akcentuoja ne nuotekų tinklų infrastruktūros savininkų, o savivaldybės institucijos ir vandens tiekėjo pareigą tartis dėl viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui reikalingos infrastruktūros naudojimo.

Byloje nėra duomenų, kad 2009 m. balandžio 17 d. susitarimas buvo terminuotas, vien tai, kad pasikeitė inžinerinių tinklų savininkės, nepanaikina susitarimo (CK 6.33 straipsnio 3 dalis, 6.35 straipsnis, 6.124 straipsnis). Tik nustačius, kad šalys susitarė dėl termino apibrėžimo įvykiu, kuris tikrai įvyks, galima laikyti, kad terminas nustatytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Eskom“ v. K. B., bylos Nr. 3K-3-474/2012; 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. P. v. UAB „Respublikinė mokomoji sportinė bazė“, bylos Nr. 3K-3-31/2013). Be to, ginčo susitarimo negalima traktuoti kaip sąlyginio su naikinamąja sąlyga (CK 1.66 straipsnio 3 dalis), nes tokia sąlyga susitarime nenustatyta. UAB „Klaipėdos rajono vandenys“ vadovui užrašius rezoliuciją ant UAB „Agrovet“ siūlymo, abiejų susitarimo šalių valia sutapo ir tokiu būdu susitarimas buvo sudarytas (CK 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.156, 6.162 straipsniai, 6.181 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.189 straipsnį sutartis turi įstatymo galią ir ją privaloma vykdyti. Byloje ginčas dėl nepagrįsto praturtėjimo buvo sprendžiamas tik už laikotarpį iki 2011 m. gruodžio 31 d., kai viešąja vandens tiekėja buvo AB „Klaipėdos rajono vandenys“. Už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d., kai viešąja vandens tiekėja tapo AB „Klaipėdos vanduo“, jokie reikalavimai byloje nebuvo nagrinėjami ir nebuvo pasisakyta dėl susitarimo galiojimo pasikeitus viešosios paslaugos teikėjai.

Viešojo vandens tiekimo statusas per se nesuponuoja UAB „Agrovet“ įsipareigojimo leisti naudotis jos tinklais neatlygintinai. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas nuosavybės neliečiamumo imperatyvas (Konstitucijos 23 straipsnis) bei jo paėmimo visuomenės poreikiams tvarka (CK 4.100 straipsnis). Pagal šalių pateiktus įrodymus ginčo infrastruktūra yra perduota faktiniam naudojimui ir priežiūrai AB „Klaipėdos vanduo“, įrodymų, jog esama situacija trukdytų gyventojus ir abonentus aprūpinti geriamuoju vandeniu bei tiekti jiems nuotekų tvarkymo paslaugas, nepateikta. Taigi, pagrindo konstatuoti esant pažeistą viešąjį interesą nenustatyta. Pagal teismų praktiką teisės aktais nenustatyta pareigos neatlygintinai perleisti inžinerinių tinklų nuosavybę (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 26 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-171/2013; 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1449/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avelana“ v. UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-3-135/2012). Viešųjų paslaugų tiekimas yra savivaldybių ir jų kontroliuojamų įmonių pareiga, tačiau nenutrūkstamos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo funkcijos, kaip viešojo intereso įgyvendinimo užtikrinimas, negali paneigti nuosavybės teisės konstitucinės apsaugos ir su ja susijusių privačių prievolinių santykių. GVTNTĮ 18 straipsnio 4 dalis reglamentuoja naujų vandens tiekėjo nenaudojamų infrastruktūrų tvarkymą, todėl šios nuostatos netaikytinos, kai vandens tiekėjas faktiškai naudoja privačiam savininkui priklausančius infrastruktūros įrenginius, reikalingus viešajam vandens tiekimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avelana“ v. UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-3-135/2012). UAB „Agrovet“ priklausančių inžinerinių tinklų atjungimas iš bendros sistemos būtų pažeidęs visų prie tinklo prisijungusių vartotojų teises ir sutrikdęs viešųjų paslaugų tvarkymo nenutrūkstamą funkcionavimą, tai lemtų ir viešojo intereso pažeidimą, todėl UAB „Agrovet“ neturėjo galimybės rinktis, ar leisti ar ne naudotis jai priklausančiais privačiais inžineriniais tinklais. Konstitucija gina savininko teises į nuosavybę (Konstitucijos 23 straipsnis, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Atsakovė remiasi CK 4.37 straipsniu, 4.53 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad UAB „Agrovet“, kuri savo lėšomis pastatė ir naudojo inžinerinius tinklus, turėjo tekti ekonominės naudos dalis.

3. Dėl kitų juridinių asmenų – AB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir UAB „Agrovet“ – susitarimo ginčijimo. Nei ieškovė, nei kasatorė AB „Klaipėdos vanduo“ proceso metu nekvestionavo susitarimo teisėtumo, kaip prieštaraujančio imperatyviosioms GVTNTĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Priešingai, kasatorė atsiliepime į UAB „Agrovet“ apeliacinį skundą pripažįsta buvus AB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir UAB „Agrovet“ susitarimą nuo 2009 m. balandžio 1 d., nesutiko tik kad tokia paslaugų skaičiavimo tvarka būtų taikyta iki 2009 m. balandžio 1 d. ir po nuotekų tinklų savininkės pasikeitimo. Taigi kasatorė neturi teisės remtis susitarimo negaliojimo aplinkybe (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Atsakovė remiasi GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusia iki 2014 m. lapkričio, 1 dalimi, CK 6.159 straipsniu, 6.192 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad baigtinis sutarčių, kuriomis šalys gali susitarti dėl infrastruktūros naudojimo, sąrašas nėra nustatytas, todėl šiai teisės normai neprieštarauja bet kokio (ne tik nuomos) sutarties šalių susitarimo sudarymas. GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sutarties šalių laisvė susitarti dėl infrastruktūros naudojimo sąlygų, taip pat – dėl kainos, tai atitinka sutarties laisvės ir civilinių teisinių santykių dispozityvumo principus. Nėra pagrindo sutikti, kad kasatorę ir UAB „Agrovet“ siejo nuomos teisiniai santykiai. Šiuo atveju tarp šalių buvo sudaryta rašytinė sutartis ant UAB „Agrovet“ prašymo AB „Klaipėdos rajono vandenys“ direktoriui užrašant rezoliuciją.

4. Dėl GVTNTĮ 22 straipsnio 1 dalies taikymo. Kaina už geriamąjį vandenį ir teikiamas nuotekų tvarkymo paslaugas UAB „Agrovet“ buvo skaičiuojama tais pačiais principais ir tokio pat dydžio, kaip ir kitiems abonentams. Šalių 2009 m. balandžio 17 d. susitarimo esmė buvo įtvirtinti viešojo vandens tiekėjo pareigą atlyginti už viešosioms paslaugoms teikti naudojamus UAB „Agrovet“ nuotekų tinklus. 1,85 Lt (0,54 Eur) už kubinį metrą (be PVM) kompensacija kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2009 m. balandžio, UAB „Agrovet“ buvo mažinamas mokestis už nuotekų tvarkymo paslaugas, tačiau tai savo esme buvo atlygio už naudojimąsi inžineriniais tinklais mokėjimas, o ne išskirtinė kaina už nuotekų tvarkymo paslaugas. UAB „Agrovet“ savarankiškai rūpinosi inžinerinių tinklų būkle, organizavo jų statybą, profilaktinę priežiūrą, atliko remontą ir patyrė kitas eksploatacines išlaidas. Būtent UAB „Agrovet“ patyrė inžinerinių tinklų eksploatavimo ir priežiūros išlaidas, užtikrino galimybę abonentams (vartotojams) tokią paslaugą gauti, o vandens tiekėjoms – galimybę vykdyti veiklą ir gauti pajamas. Kasatorė nepateikė duomenų, kad ji ar jos kontroliuojama patronuojamoji įmonė dėl UAB „Agrovet“ priklausančių inžinerinių tinklų būtų patyrusios kokių nors sąnaudų ar kitaip būtų prisidėjusios prie nuotekų tinklų funkcionalumo. Kasatorė už inžinerinių tinklų naudojimą savininkei neatlygindavo, o visą gaunamą naudą iš abonentų (vartotojų) pasilikdavo sau, įskaitant kainos dalį už nuotekų transportavimą. Atlyginimo už privačios nuosavybės klausimas yra civilinės, o ne administracinės teisės reguliavimo dalykas, o civiliniuose santykiuose vyrauja dispozityvus reguliavimo metodas ir šalių lygybė. Pagal CK 2.36 straipsnį valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės kaip ir kiti šių santykių dalyviai, todėl joms negali būti daromos išimtys, paneigiant principą, kad už nuosavybės, reikalingos visuomenės poreikiams, naudojimą ar paėmimą savininkui turi būti teisingai atlyginama (CK 1.2 straipsnis).

5. Dėl kompensacijos mokėjimo savininkui perleidus nuotekų tinklus. Teisės aktai nenustato privataus tinklo savininko pareigos informuoti viešąjį vandens tiekėją apie jam priklausančio turto perleidimą tretiesiems asmenims. Kasatorė negali remtis nežinojimo aplinkybe, nes pagal Nekilnojamo turto registro įstatymo 42 straipsnį Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši ir, kilus ginčui, nė viena iš ginčo šalių negali teisintis nežinojusi Nekilnojamojo turto registro duomenų (CK 4.261 straipsnis). Kasatorė turi nuolatinę prieigą prie registro centro duomenų. Atsižvelgiant į tai, pačiai viešajam vandens tiekėjai tenka nuolaidos taikymo UAB „Agrovet“ nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. rizika.

6. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Teisėjų kolegija pagrįstai panaikino ir sprendimo dalį, kuria AB „Klaipėdos rajono vandenys“ iš UAB „Agrovet“ buvo priteista 125 749 Lt (36 419,43 Eur), nes reikalavimo dėl šios sumos priteisimo tenkinimas priklauso nuo priešieškinio išnagrinėjimo rezultato – priešieškiniu reiškiamas reikalavimas dėl skolos įskaitymo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sąlygų vienarūšiams priešpriešiniams reikalavimams įskaityti nustatymo

Nagrinėjamoje byloje kasatorė, kasacine tvarka skųsdama apeliacinės instancijos teismo nutartį, nurodo, kad teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei priteista 125 749 Lt (36 419,43 Eur) skolos, nes pripažino, kad šis ieškinio reikalavimas tenkintas pagrįstai. Bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas panaikino šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl to, kad byloje neišspręstas atsakovės priešieškinio reikalavimas pripažinti jos atliktą šalių reikalavimų įskaitymą.

Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vėjo tiltas“ v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-347/2013). CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytos šios pagrindinės sąlygos atlikti įskaitymą: prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, šie jų reikalavimai turi būti priešpriešiniai ir vienarūšiai, galiojantys, vykdytini bei apibrėžti. Siekiant nustatyti, ar vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra pagrįstas ir teisėtas, būtina analizuoti šių reikalavimų atsiradimo pagrindą, t. y. tuos prievolinius santykius, iš kurių ginčo šalis kildina savo reikalavimo teisę. Pareiga įrodyti realiai egzistuojančią reikalavimo teisę, kurios pagrindu buvo atliktas įskaitymas, taip pat CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytas įskaitymo būtinąsias sąlygas tenka įskaitymą atlikusiai šaliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-494/2013; 2014 m. gegužės 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Melsta“ v. UAB „Žydrutis“, bylos Nr. 3K-3-296/2014; kt.). Jei reikalavimas yra piniginis, tai reikalavimų įskaitymui atlikti ar sprendžiant dėl atlikto įskaitymo pagrįstumo turi būti įrodytas kitos pusės piniginis konkretaus dydžio reikalavimas. Reikalavimai įskaitomi ir prievolė įvykdoma tokia suma, kokia nurodoma pranešime dėl reikalavimų įskaitymo, bet ne daugiau nei priešpriešinių reikalavimų sumos padengia vieną kitą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė AB „Klaipėdos rajono vandenys“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Agrovet“ 125 749 Lt (36 419,43 Eur) įsiskolinimą už šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugas nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Atsakovė priešieškiniu, pareikštu ieškovei AB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir kasatorei AB „Klaipėdos vanduo“, prašė iš jų solidariai priteisti 24 683,93 Lt (7148,96 Eur) nepagrįstai gautų pajamų už AB „Klaipėdos rajono vandenys“ transportuotą kitų abonentų nuotekų kiekį per UAB „Agrovet“ nuosavybės teise priklausiusius nuotekų tinklus nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d., taip pat pripažinti, kad UAB „Agrovet“ prievolė sumokėti ieškovei AB „Klaipėdos rajono vandenys“ 125 749 Lt (36 419,43 Eur) skolą už paslaugas yra įvykdyta 2013 m. kovo 20 d. UAB „Agrovet“ pateiktu tarpusavio skolų įskaitymo akto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė priešieškinio reikalavimus kildino iš ieškovės nepagrįsto praturtėjimo: 1) už atsakovės nuotekų transportavimą nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. (ieškovės teiktos paslaugos) ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. (kasatorės teiktos paslaugos) nepagrįstai gauta 484 368,87 Lt (140 282,92 Eur) pajamų; 2) už trečiųjų asmenų nuotekų transportavimą nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d. nepagrįstai gauta 24 683,93 Lt (7148,96 Eur) pajamų.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl ieškovės AB „Klaipėdos rajono vandenys“ prašomo priteisti iš atsakovės UAB „Agrovet“ 125 749 Lt (36 419,43 Eur) įsiskolinimo dydžio ir laikotarpio, už kurį ši skola apskaičiuota. Kasatorė teisingai nurodo, kad byloje teismų konstatuota, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės UAB „Agrovet“ 125 749 Lt (36 419,43 Eur) skolos yra pagrįstas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis ieškovės reikalavimas yra susijęs su atsakovės priešieškinio reikalavimu pripažinti, kad šios prievolė sumokėti ieškovei AB „Klaipėdos rajono vandenys“ 125 749 Lt (36 419,43 Eur) skolą už paslaugas yra įvykdyta 2013 m. kovo 20 d. UAB „Agrovet“ pateiktu tarpusavio skolų įskaitymo akto pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs šalių reikalavimų įskaitymo klausimas. Remiantis nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika, tokiu atveju byloje turi būti nustatytas šalių reikalavimų atsiradimo pagrindas, nustatomos visos įskaitymui atlikti būtinos sąlygos, taigi – ieškovės AB „Klaipėdos rajono vandenys“ įsiskolinimo atsakovei UAB „Agrovet“ faktas, įsiskolinimo dydis ir kt. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl atsakovės priešieškiniu pareikštų reikalavimų (taigi – ir dėl šalių reikalavimų įskaitymo), nuo šios ginčo dalies baigties priklausys ieškovei priteistinos sumos dydis. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 125 749 Lt (36 419,43 Eur) skolos prieisimo ieškovei, panaikinta pagrįstai, perduodant šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo kartu su priešieškinio reikalavimais (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kasatorės kaip suinteresuoto asmens teisės kasacine tvarka skųsti teismo sprendimo dalį

Kasatorė AB „Klaipėdos vanduo“ kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovės AB „Klaipėdos rajono vandenys“ ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės UAB „Agrovet“ 81 071,75 Lt (23 480 Eur) negautų pajamų nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Atsakovė UAB „Agrovet“ atsiliepime į ieškinį ginčija kasatorės teisę teikti kasacinį skundą dėl šios apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, nurodo, kad priimta nutartis atmesti ieškovės AB „Klaipėdos rajono vandenys“ reikalavimą priteisti iš atsakovės 81 071,75 Lt (23 480 Eur) negautų pajamų nesusijusi su kasatorės interesais ir pareigomis.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas; šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, jog būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Taigi teisės normoje nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą ne tik dėl pažeistos teisės, bet ir jam esant teisiškai suinteresuotam. Teisinis suinteresuotumas gali kilti iš sutarčių vykdymo, nes įstatymas įpareigoja vykdyti sutartis (pvz. CK 6.189, 6.200 straipsniai). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vizbarų žuvininkystė“ v. Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009). Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 340 straipsnio 5 dalimi, pažymi, kad nurodytos CPK nuostatos taikytinos ir nagrinėjant bylas kasaciniame teisme, taigi – ir sprendžiant dėl asmens teisės kasacine tvarka skųsti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė AB „Klaipėdos rajono vandenys“ prašė teismo nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu priteisti iš atsakovės UAB „Agrovet“ 81 071,75 Lt (23 480 Eur) negautų pajamų nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas tenkino šį ieškovės reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl šio ieškinio reikalavimo ir jį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad 2009 m. balandžio 17 d. rašto su rezoliucija pagrindu šalys susitarė, jog nuo 2009 m. balandžio 1 d. atsakovei UAB „Agrovet“ išrašomose PVM sąskaitose faktūrose už nuotekas bus skaičiuojama tik nuotekų išvalymo kaina. Ieškovės rezoliucijoje ant atsakovės 2009 m. balandžio 17 d. rašto nenurodytas joks terminas ar kita sąlyga, iki kada bus taikoma sumažinta kaina kaip kompensacija už naudojimąsi nuotekų tinklais, ir byloje nėra duomenų, kad šalys šį susitarimą vėliau pakeitė ar nutraukė. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, aplinkybė, kad atsakovė po susitarimo sudarymo perleido nuosavybės teises į nuotekų tinklus, savaime nedaro šio susitarimo negaliojančio. Atsižvelgdama į nurodytus apeliacinės instancijos teismo argumentus teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad tokios teismo išvados lemia kasatorės suinteresuotumą bylos baigtimi. Byloje nustatyta, kad ieškovė AB „Klaipėdos rajono vandenys“ teikė paslaugas atsakovei iki 2011 m. gruodžio 31 d., o nuo 2012 m. sausio 1 d. paslaugas teikia AB „Klaipėdos vanduo“. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad ieškovės AB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir atsakovės UAB „Agrovet“ susitarimas galioja į ateitį, atsiranda pagrindas spręsti dėl kasatorės, šiuo metu vietoj ieškovės teikiančios paslaugas atsakovei UAB „Agrovet“, pareigos vykdyti 2009 m. balandžio 17 d. raštu su rezoliucija pasiektą susitarimą. Be to, ieškovė AB „Klaipėdos rajono vandenys“ pateikė kasaciniam teismui prisidėjimą prie AB „Klaipėdos vanduo“ kasacinio skundo. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija konstatuoja kasatorės teisę reikšti šioje byloje kasacinį skundą ir dėl tos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas ieškovės AB „Klaipėdos rajono vandenys“ reikalavimas priteisti iš atsakovės UAB „Agrovet“ 81 071,75 Lt (23 480 Eur) negautų pajamų (CPK 5 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18, 22 straipsnių taikymo

Minėta, kad kasaciniu skundu skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas ieškovės AB „Klaipėdos rajono vandenys“ reikalavimas nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu priteisti iš atsakovės UAB „Agrovet“ 81 071,75 Lt (23 480 Eur) negautų pajamų nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kasatorės teigimu, atsakovei nurodytu laikotarpiu nuotekų tinklai jau nebepriklausė nuosavybės teise, todėl ir mokestis už paslaugas negalėjo būti mažinamas 2009 m. balandžio 17 d. rašto su ieškovės rezoliucija pagrindu.

Geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viena valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių. Būtinybė užtikrinti tinkamą vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą gyventojams lemia ir infrastruktūros naudojimo santykių tarp savivaldybės, vandens tiekėjo ir kitų subjektų reguliavimo ypatumus, kuriais nukrypstama nuo sutarčių laisvės principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avelana“ v. UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-3-135/2012). Siekiant apsaugoti visuomenės interesus ir viešąją tvarką geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo srityje imperatyviųjų teisės normų yra nustatyti tam tikri reikalavimai dėl sutarties dalyko, šalių teisių ir pareigų, atsakomybės taikymo. Šių imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnio 1 dalis).

Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (2006 m. liepos 13 d. įstatymas Nr. X-764) 2 straipsnio 22 punkte nustatyta, kad viešoji vandens tiekimo sutartis – vandens tiekimo sutartis, kurią viešasis vandens tiekėjas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo sudaryti su visais asmenimis dėl geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešoji vandens tiekimo sutartis sudaroma, keičiama ir nutraukiama vadovaujantis Civiliniu kodeksu, Geriamojo vandens įstatymu, šiuo įstatymu ir viešosios vandens tiekimo sutarties standartinėmis sąlygomis, kurios buvo patvirtintos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126. Šiomis imperatyviosiomis teisės normomis yra reglamentuojama ir geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kainos nustatymo tvarka, atsiskaitymo už geriamąjį vandenį ir už nuotekų tvarkymo paslaugas tvarka, šalių teisės, pareigos ir atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės vandenys“ v. AB firma „Šilutės Rambynas“, bylos Nr. 3K-3-29/2014).

Nuotekų tvarkymo kainos nustatymo principai reglamentuoti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2014 m. lapkričio 1 d.) 22 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis sąnaudomis, susijusiomis su viešojo vandens tiekimo veikla. Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kaina turi užtikrinti ilgalaikį viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui skirtos infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą bei sudaryti abonentams (vartotojams) priimtinas sąlygas naudotis viešuoju geriamojo vandens tiekimu ir nuotekų tvarkymu, taip pat mažinti aplinkos taršą ir racionaliai naudoti vandens išteklius. Kainodara nustatoma vadovaujantis nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“. Kainos gali būti diferencijuojamos pagal atskiras abonentų (vartotojų) kategorijas, atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su būtinosiomis sąnaudomis, reikalingomis vandeniui patiekti ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugoms teikti tam tikros kategorijos abonentams (vartotojams) (2 dalis). Viešieji vandens tiekėjai, vadovaudamiesi geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, apskaičiuoja tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas ir, suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, teikia tvirtinti savivaldybių, kurių teritorijose tiekia geriamąjį vandenį ir teikia nuotekų tvarkymo paslaugas, taryboms (3 dalis).

Nustatant nuotekų tinklų savininkui kainą už teikiamas nuotekų šalinimo paslaugas gali būti taikoma GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalis, pagal kurią nuotekų tinklų savininkui atlyginama už naudojimąsi jo tinklais, todėl gali būti sutartyse nurodoma, kad atsižvelgiant į šių sąnaudų dydį nustatoma nuotekų šalinimo kaina. Tai nėra abonentų diskriminavimas, nes abonentai–nuotekų tinklų savininkai ir abonentai, neturintys nuosavybės teise nuotekų tinklų, nepriklauso tai pačiai abonentų kategorijai. Jeigu abonentas pardavė nuotekų tinklus ar kitu būdu neteko nuosavybės teisės į juos (pvz., padovanojo), tai nuo to momento jam netaikoma nurodyta GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalies nuostata ir nėra pagrindo jį išskirti (pvz., dėl to, kad jo kitokios sąnaudos) iš kitų abonentų, kurie nėra nuotekų tinklų savininkai, kategorijos.

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovė AB „Klaipėdos rajono vandenys“ su atsakove UAB „Agrovet“ 2009 m. balandžio 17 d. susitarė, jog nuo 2009 m. balandžio 1 d. atsakovei išrašomose PVM sąskaitose faktūrose už nuotekas bus skaičiuojama tik nuotekų išvalymo kaina. Ieškovė teikė paslaugas atsakovei iki 2011 m. gruodžio 31 d., neturėdama informacijos apie nuotekų tinklų perleidimą, todėl paslaugų kainą skaičiavo 2009 m. balandžio 17 d. susitarimo pagrindu, t. y. tik nuotekų išvalymo kainą, neskaičiuodama mokesčio už nuotekų transportavimą, kaip kompensaciją nuotekų tinklų savininkei atsakovei UAB „Agrovet“ už naudojimąsi jos nuotekų tinklais. Tačiau, bylos duomenimis, nuo 2009 m. liepos 8 d. atsakovė UAB „Agrovet“ jau nebebuvo nuotekų tinklų savininkė, todėl jai jau neturėjo būti atlyginama už naudojimąsi nuotekų tinklais (GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalis). Aplinkybė, kad atsakovė po nuosavybės teisių į nuotekų tinklus perleidimo su naujosiomis savininkėmis sudarė sutartis dėl naudojimosi šiais tinklais, pagal kurias įsipareigojo mokėti nuotekų tinklų savininkėms kainą, lygią ieškovės suteiktai kompensacijai, nelėmė ieškovės, kaip viešojo nuotekas tvarkančio asmens, pareigos ir toliau atsakovei atlyginti (neskaičiuojant mokesčio už nuotekų transportavimą) už naudojimąsi šiai jau nebepriklausančiais nuotekų tinklais. Pagal GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalį dėl naudojimosi privačiais nuotekų tinklais turėjo būti sprendžiama su naujuoju nuotekų tinklų savininku. Tačiau, minėta, ieškovė neturėjo informacijos apie nuotekų tinklų perleidimą, todėl neinicijavo nustatytos naudojimosi infrastruktūra tvarkos ir sąlygų pakeitimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovei UAB „Agrovet“ nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. gaunant atlyginimą už naudojimąsi nuotekų tinklais, kurie jai jau nebepriklausė, t. y. neskaičiuojant mokesčio už nuotekų transportavimą, buvo pažeistos imperatyviosios GVTNTĮ 22 straipsnio nuostatos, būtent – nediskriminavimo principas nustatant tos pačios kategorijos abonentų kainas (2 dalis). Dėl nurodytos priežasties yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovei UAB „Agrovet“ be teisinio pagrindo buvo sumažintas mokestis už paslaugas, t. y. ji be teisinio pagrindo buvo atleista nuo 81 071,75 Lt (23 480 Eur) mokesčio už naudojimąsi ieškovės paslaugomis mokėjimo, o ieškovė atitinkamai negavo nurodyto dydžio pajamų. Tai atitinka nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančio CK 6.242 straipsnio dispoziciją. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.242 straipsnio taikymo esmė yra ta, kad prielaidas konstatuoti nepagrįstą, nesąžiningą praturtėjimą kito asmens sąskaita ir atitinkamai prievolę atlyginti nuostolius asmeniui, kurio sąskaita praturtėta, sukuria aplinkybė, kad asmuo be teisinio pagrindo sutaupo ar gauna kitokios tiesioginės turtinės naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. AB LESTO, bylos Nr. 310/2013). Nagrinėjamos bylos atveju aplinkybė, kad atsakovė mokėjo mažesnį mokestį už ieškovės teikiamas paslaugas, nors tam nebuvo teisinio pagrindo, yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovė sutaupė ieškovės sąskaita. Nesant ginčo dėl negautų pajamų dydžio yra pagrindas konstatuoti, kad 81 071,75 Lt (23 480 Eur) negautų pajamų suma pirmosios instancijos teismo pagrįstai priteista ieškovei iš atsakovės nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad atsakovė ginčijo ieškovės reikalavimą priteisti 81 071,75 Lt (23 480 Eur) negautų pajamų, neteigė, kad ši skola buvo įskaityta atliekant šalių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, sprendžia negrąžinti šios bylos dalies pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatuoja, kad yra nustatytas pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės UAB „Agrovet“ 81 071,75 Lt (23 480 Eur) negautų pajamų, ir dėl šios bylos dalies palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 59,31 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. spalio 23 d. pažyma). Kadangi teisėjų kolegija tenkina 40 proc. kasacinio skundo reikalavimų, tai šios išlaidos proporcingai priteistinos iš kasatorės ir atsakovės, atitinkamai – 35,59 Eur ir 23,72 Eur (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į kasaciniame teisme ginčijamą sumą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu kasatorei priteistina iš atsakovės 40 proc. 1115,70 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą, ir 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti, iš viso 846,28 Eur. Kadangi apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylos dalį nagrinėti iš naujo (ši nutarties dalis paliekama nepakeista), šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą perdavė spręsti pirmosios instancijos teismui, tai teisėjų kolegija neperskirsto šalių bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Ieškovė pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašo priteisti iš atsakovės 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Teisėjų kolegija sprendžia netenkinti šio ieškovės prašymo, nes pagal CPK 348 straipsnio 1 dalį pareiškime dėl prisidėjimo prie paduoto kasacinio skundo prisidedantis asmuo negali pareikšti savarankiškų apskųsto sprendimo ar nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų bei savarankiškų reikalavimų. Atsakovės prašymas priteisti išlaidas advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti netenkinamas, nes nepateikti šias išlaidas patvirtinantys įrodymai (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 6 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimo dalis, kuria ieškovei AB „Klaipėdos rajono vandenys“ priteista iš atsakovės UAB „Agrovet“ 81 071,75 Lt (23 480 Eur) negautų pajamų ir dėl šios bylos dalies priimtas naujas sprendimas – ieškinį atmesti, panaikinti ir dėl šios bylos dalies palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimo dalį.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 6 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti kasatorei AB „Klaipėdos vanduo“ (j. a. k. 140089260) iš atsakovės UAB „Agrovet“ (j. a. k. 163185392) 846,28 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt šešis Eur 28 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme.

Priteisti iš kasatorės AB „Klaipėdos vanduo“ (j. a. k. 140089260) 35,59 (trisdešimt penkis Eur 59 ct) ir iš atsakovės UAB „Agrovet“ (j. a. k. 163185392) 23,73 Eur (dvidešimt tris Eur 73 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas