V. G. pagal BK 310 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-197-489/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52931-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.30.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistosios V. G. gynėjui advokatui Rimantui Prėskieniui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. G. gynėjo advokato Rimanto Prėskienio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. išteisinamąjį nuosprendį, V. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteista šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant bausmės vykdymo laikotarpiu laikyti daugiau kaip dvi kates jai priklausančiame bute (duomenys neskelbtini). Iš nurodyto buto paimtas devyniolika kačių nuspręsta konfiskuoti ir perduoti Lietuvos gyvūnų globos draugijai, o likusias dvi paimtas kates? grąžinti nuteistajai V. G. (jos pasirinkimu).

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu V. G. dėl kaltinimo pagal BK 310 straipsnio 1 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. G. nuteista už tai, kad keletą metų, nuo tiksliai nenustatyto laiko (2010 m. įsigijusi vieną katę, o per penkerių metų laikotarpį – nenustatytą skaičių kačių), savo namuose (duomenys neskelbtini), žiauriai elgėsi su gyvūnais: V. G. gyvūnams laikyti nepritaikytose patalpose antisanitarinėmis sąlygomis, t. y. nedidelio ploto (53,70 kv. m) dviejų kambarių bute, pilname išmatų ir šiukšlių, laikė 21 katę, kurių tinkamai neprižiūrėjo; dalies kačių (skaičius nenustatytas) nesterilizavo, taip leisdama joms neribotai daugintis, neskiepijo, šėrė bei girdė jas nepakankamai ar netinkamai, susirgusioms katėms neteikė kvalifikuotos veterinarinės pagalbos, neatskyrė sveikų ir sergančių gyvūnų, dėl to katės, išsekusios nuo bado, dehidratacijos, vidaus ir išorės parazitų bei ligų, baltomis gleivinėmis, nuplikusiais šašuotais kailiais, pilnais blusų, erkių ir kirminų, kankinosi, kol Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus darbuotojai 2015 m. rugsėjo 8 d. paėmė 10 kačių, iš jų 3 leisgyvius, ypač sunkios būklės, kačiukus, ir išvežė į veterinarijos kliniką, o 2015 m. rugsėjo 10 d. – likusias 11 kačių, iš kurių vieną kačiuką išvežė į veterinarijos kliniką, kur jam nustatytas stiprus opinis pūlinis ausų uždegimas.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes juos vertino selektyviai, neatsižvelgdamas į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nes byloje esantys įrodymai patvirtina V. G. tyčią padarius BK 310 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.

3. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog V. G., kaip eilinis asmuo, suvokė, kad neprižiūrimos katės, kurioms neteikiama reikalinga medicinos pagalba, gali susirgti, kad ligos gali persiduoti iš vieno gyvūno kitam, kad natūralios išgyvenimo sąlygos reiškia, jog žus dalis silpnesnių gyvūnų, jei ne dėl ligų, tai bus suėsti stipresnių gyvūnų iš bado, ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokioms aplinkybėms atsirasti, t. y. veikė esant tyčiai. Kartu šis teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nesurinkta duomenų, jog V. G. savo elgesiu sąmoningai siekė žiauriai elgtis su bute laikomomis katėmis, pažymėjo, kad ištirtos bylos aplinkybės patvirtino ne tik tai, kad V. G. bute buvo daug šiukšlių, bet ir tai, kad dėl jų didelio kiekio katės negalėjo pasiekti nei vandens, nei ėdalo, ir konstatavo, kad V. G., kaip normalus eilinis žmogus, turėjo suvokti, kad gyvūnai negali išgyventi be vandens ir ėdalo, o jos deklaruojamos natūralios išgyvenimo sąlygos tik patvirtina, kad tokias gyvūnų gyvenimo sąlygas ji vertino kaip normalias, t. y. jos elgesys buvo sąmoningas.

4. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują – apkaltinamąjį – nuosprendį. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad gyvūnams trūko oro, kad būtent oro stygius gyvūnams sukėlė kokias nors neigiamas pasekmes, nenustatyta, šią aplinkybę – gyvūnų laikymą aklinai uždarius be gryno oro – iš kaltinimo pašalino.

III. Kasacinio skundo argumentai

5. Kasaciniu skundu nuteistosios V. G. gynėjas advokatas R. Prėskienis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus dėl įrodymų ir reikalavimų, būtinų BK 310 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviesiems požymiams pagrįsti, tačiau visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl subjektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių.

5.2. Visi bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai, matę, kaip V. G. elgėsi su gyvūnais, patvirtino, kad ji jais rūpinosi ir dėjo maksimalias pastangas jų gerovei užtikrinti. Žiaurus elgesys su gyvūnais, kaip nusikalstama veika, gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tuo tarpu byloje neginčijamai nustatyta, kad V. G. sąmoningi ir aktyvūs veiksmai buvo nukreipti į tai, kad gyvūnai būtų kuo geriau prižiūrėti.

5.3. Nagrinėjant bylą teisme nebuvo nustatytas ir neginčijamai įrodytas gyvūnų žūties faktas – nė vienas iš teisme apklaustų liudytojų – (duomenys neskelbtini) namo gyventojų – nepatvirtino, kad būtų matę kačių gaišenų. Šie liudytojai nepatvirtino ir nė vieno V. G. žiauraus elgesio su katėmis fakto ir nurodė visiškai priešingas aplinkybes.

5.4. Taigi, akivaizdu, kad jos veiksmuose nėra ir nebuvo visų būtinų BK 310 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių ir ji negalėjo būti pripažinta kalta padariusi šią nusikalstamą veiką.

5.5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės vadovavosi prielaidomis, o ne nustatytais faktais. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi,,Ž“ veterinarijos gydyklos veterinaro paaiškinimais, kad filmuotoje medžiagoje nesimato kačių šėrimo ir tuštinimosi vietų, tačiau akivaizdu, kad jis niekada nebuvo bute, kuriame buvo laikomos katės. Dėl to jo parodymai vertintini kaip prielaidos. Duodamas paaiškinimus, veterinarijos gydytojas nurodė, kad jis vadovavosi ir veterinarijos gydyklos įrašais, tačiau kartu paaiškino negalįs patvirtinti, kad į kliniką būtų atvežta nors viena katė iš V. G. buto. Taigi iš esmės teismas vadovavosi tik veterinarijos gydytojo spėlionėmis ir prielaidomis. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistosios V. G. gynėjo advokato R. Prėskienio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nesilaikymo ir BK 310 straipsnio 1 dalies taikymo

7. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje V. G. buvo kaltinama pagal BK 310 straipsnio 1 dalį, priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas V. G. išteisino kaip nepadariusią veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas ją pripažino kalta ir nuteisė už tai, kad kelerius metus, nuo tiksliai nenustatyto laiko (2010 m. įsigijusi vieną katę, o per penkerių metų laikotarpį – nenustatytą skaičių kačių), savo namuose (duomenys neskelbtini), žiauriai elgėsi su gyvūnais.

8. Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė tokiais argumentais: pirma, byloje nenustatyta, kad buvo gyvūnų žūčių. Nė vienas iš liudytojų (namo gyventojų) nepatvirtino, jog buvo rasta kačių gaišenų, o savivaldybės administracijos rašte ir liudytojos D. N. nurodytos aplinkybės, kad buvo rasta gaišenų ir pūvančių gaišenų, pelių ar žiurkių, taip pat ir kačiukų, niekaip nepatvirtintos, t. y. nei specialisto išvadomis, nei kaip nors užfiksuotos, jog tai buvo kačių gaišenų liekanos. Antra, byloje nėra įrodymų, leidžiančių teigti, kad V. G. bute laikytoms katėms buvo nustatyti negrįžtami anatominiai ar funkciniai pakitimai. Veterinarijos gydykla raštuose ir ligos istorijose aprašė bendrą kačių būklę, nurodė, kad gyvūnai nebuvo tinkamai šeriami ir prižiūrimi, jiems nebuvo atliekama profilaktika, katės yra aktyvios, noriai ėda, tačiau nenurodoma, kad jos buvo suluošintos, be to, nenurodoma, kad katės paimtos iš V. G. buto, liudytoja D. N. nurodė, kad katės pasveiko, liudytojai (namo gyventojai) nurodė, kad ant palangės matydavo kates, jos atrodė normaliai. Trečia, byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad V. G. savo elgesiu sąmoningai siekė žiauriai elgtis su bute laikomomis katėmis. Liudytojai (namo gyventojai) patvirtino, kad V. G. kates labai mylėjo, jomis rūpinosi, šerdavo ir lauke esančias kates, patyrusi traumą ir atsigulusi į ligoninę, ji pati ėmėsi veiksmų, kad užtikrintų kačių priežiūrą, skambino Lietuvos gyvūnų globos draugijai, prašė juos paimti. Teismas padarė galutinę išvadą, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti bei patikrinti įrodymai nepatvirtina, jog kaltinamosios veiksmuose yra būtinieji BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatyti nusikaltimo sudėties požymiai – tyčia žiauriai elgtis su gyvūnais ir padariniai (gyvūno žūtis arba suluošinimas).

9. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, iš naujo įvertino byloje esančius įrodymus, nurodydamas šiuos argumentus: 1) visi teisminio nagrinėjimo metu apklausti asmenys patvirtino, kad V. G. savo bute laikė kates, kurių tinkamai neprižiūrėjo, iš jos buto sklido smarvė, per daugybę šiukšlių katės negalėjo pasiekti vandens ir ėdalo, dalis jų buvo išsekusios, sergančios, apimtos agonijos, į butą patekę asmenys aptiko kritusių gyvūnų gaišenų – žiurkių, pelių ir kačių, pati V. G. teigė, jog jos bute katėms sudarytos natūralios sąlygos, kai stipresnis suėda silpnesnį. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad kačių žūties faktai yra įrodyti; 2) veterinarijos gydyklos raštais nustatyta, kad gyvūnai nebuvo tinkamai šeriami ir prižiūrimi, jiems nebuvo atliekama profilaktika, negavo būtinosios veterinarinės pagalbos, vienam iš kačiukų nustatytas stiprus opinis pūlinis ausų uždegimas, katės dehidratuotos, išsekusios, turėjo parazitų. Pasak apklaustos liudytojos D. N., katės pasveiko tik dėl to, kad jos buvo prievarta paimtos ir nuvežtos į veterinarijos gydyklą. Katės buvo laikomos nenormaliomis ir netinkamomis tokio skaičiaus katėms laikyti sąlygomis, gyvūnai vienas nuo kito galėjo užsikrėsti ir susirgti. Visa tai patvirtina, kad katės buvo suluošinamos; 3) V. G. pati pripažino, kad dėl lėšų stygiaus kačių neskiepijo, reikiamos priežiūros ir gydymo neteikė, sudarė natūralias išgyvenimo sąlygas, jos bute buvo labai daug šiukšlių, dėl kurių sluoksnio gyvūnai negalėjo pasiekti nei vandens, nei ėdalo. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad V. G., kaip eilinis asmuo, suvokė, jog neprižiūrimos katės, kurioms neteikiama reikalinga medicinos pagalba, gali susirgti, žus dalis silpnesnių gyvūnų, jei ne dėl ligų, tai bus suėsti stipresnių gyvūnų iš bado, ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokioms aplinkybėms atsirasti, t. y. V. G. veikė esant tyčiai. Todėl pirmosios instancijos teismo išvadą, kad kaltinamosios veiksmuose nėra BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikaltimo sudėties požymių – tyčios ir padarinių, apeliacinės instancijos teismas laikė neteisinga ir nepagrįsta.

10. Patikrinusi teismų nuosprendžius teisės taikymu aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują, apkaltinamąjį, nuosprendį, nustatydamas nesunkaus nusikaltimo, nurodyto BK 310 straipsnio 1 dalyje, sudėtį V. G. veiksmuose, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir išvadas dėl įrodymų visumos, nustatančios V. G. kaltumą, pagrindė spėjimais ir prielaidomis. Tai vertintina kaip esminis minėtos BPK nuostatos pažeidimas, kuris nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

11. BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas.

12. Ši nusikalstama veika gali pasireikšti dviem objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais: 1) žiauriu elgesiu su gyvūnu arba 2) gyvūno kankinimu, kurie yra alternatyvūs ir pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Abi šios veikos yra materialiosios, t. y. baudžiamoji atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnu arba gyvūno kankinimą atsiranda tik kilus minėto BK straipsnio dispozicijoje nurodytiems padariniams – kai dėl kaltininko žiauraus elgesio ar kankinimo gyvūnas žūsta arba būna suluošintas. Tarp kaltininko veiksmų, pasireiškusių žiauriu elgesiu su gyvūnu ar gyvūno kankinimu, ir gyvūno žūties arba suluošinimo turi būti nustatytas priežastinis ryšys (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI2LTUxMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-226-511/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-226-511/2018">2K-226-511/2018</a>).

13. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, V. G. veiksmuose nenustatytas būtinasis nusikalstamos veikos požymis – padariniai, t. y. jokio gyvūno žūtis arba jo suluošinimas. Pagal apeliacinės instancijos teismo motyvus, buvo nustatyta tik kačių šeimininkės laikomų netinkamomis sąlygomis gyvūnų žūties ar suluošinimo tikėtinumas, galimybė.

14. Atsižvelgiant į teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, nagrinėjamoje byloje nustatytos situacijos vertinimas išties leidžia daryti išvadą, kad V. G. veiksmai, laikant 21 katę pilname šiukšlių bute, t. y. nenormaliomis ir netinkamomis tokio skaičiaus katėms laikyti sąlygomis, tinkamai nesirūpinant jų šėrimu ir sveikata, neatitinka Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio, nustatančio, kokie veiksmai laikytini žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu, 2 dalies 2, 15, 17 punktų, 20 straipsnio 2 dalies, nustatančios gyvūnų laikytojų teises ir pareigas, nuostatų, be to, yra nepriimtini, neatitinka apdairaus, atidaus ir rūpestingo gyvūnų šeimininko elgesio kriterijaus (bonus pater familias principas, galiojantis nustatant materialinę ir civilinę atsakomybę).

15. Tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad tokie veiksmai nusikalstami. Kaip matyti iš bylos, V. G. veiksmai nesukėlė BK 310 straipsnio 1 dalyje aprašytų padarinių. Byloje nenustatyta, kad žuvo ar buvo suluošinta bent viena katė. Nors jos ir buvo neprižiūrėtos – dehidratuotos, išsekusios nuo bado, neskiepijamos, turėjo parazitų, vienam kačiukui nustatytas ausų uždegimas, tačiau, suteikus veterinarinę pagalbą, jos visos pasveiko. Byloje nėra duomenų, kad dėl kačių nepriežiūros gyvūnams atsirado sveikatos liekamųjų reiškinių. Vien kačių ligų konstatavimo faktas nėra pakankamas daryti išvadai apie gyvūnų suluošinimą BK 310 straipsnio 1 dalies prasme.

16. Išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad suluošinimas yra tokie padariniai, kurie sukelia negrįžtamus anatominius pakitimus ar funkcinius praradimus; byloje nėra duomenų apie tokius negrįžtamus gyvūnų sveikatos praradimus ar kaip jų persirgtos ligos turėjo įtakos jų tolesniam gyvenimui.

17. Pažymėtina, kad taikant BK 310 straipsnio nuostatas svarbu tinkamai įvertinti ne tik veikos neteisėtumą, tačiau ir neteisėtos veikos padarinius, nes būtent jie lemia, kokios rūšies teisinė atsakomybė turi būti pritaikyta asmeniui. Atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais ir jų kankinimą nustato tiek BK 310 straipsnis, tiek Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 346 straipsnis (kaip ir iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 90 straipsnis). Pagal šiuos ANK ir ATPK straipsnius administracinėn atsakomybėn traukiamas tas, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, kankino gyvūną (ANK 346 straipsnio 16 dalis, ATPK 90 straipsnio 1 dalis), arba tas, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, kankino gyvūną, kai dėl to gyvūnams gresia žūtis ar suluošinimas (ANK 346 straipsnio 18 dalis, ATPK 90 straipsnio 3 dalis). Taigi, kaip matyti, baudžiamoji atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnais nuo administracinės atsakomybės atribojama pagal padarinius, taigi veiksmai, nesukėlę BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių, gali būti vertinami kaip administracinis nusižengimas.

18. BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog žiauriai elgiasi su gyvūnu, jį kankina, numato, kad dėl to gyvūnas gali žūti ar bus suluošintas, ir šių padarinių nori, arba kad ir jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI2LTUxMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-226-511/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-226-511/2018">2K-226-511/2018</a>).

19. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatytas ir subjektyvusis BK 310 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymis – t. y. V. G. tyčia žiauriai elgtis su katėmis. Nors, kaip minėta, V. G. veiksmai neatitinka apdairaus, atidaus ir rūpestingo prižiūrimų gyvūnų šeimininko elgesio kriterijaus, tačiau byloje nustatyta, kad V. G. kreipėsi į Lietuvos gyvūnų globos draugiją, kad ši priglaustų jos globojamus gyvūnus, kol ji bus ligoninėje, laikomus gyvūnus mylėjo, jais rūpinosi, tik tai darė pagal savo subjektyvų supratimą ir įsitikinimus. Taigi šiuo atveju aiškus ir sąmoningas V. G. noras žiauriai elgtis su gyvūnais iš byloje nustatytų aplinkybių neišplaukia.

20. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė, o apeliacinės instancijos teismo išvada, kad minėtos BPK nuostatos pažeistos, neteisinga. Dėl to apeliacinės instancijos teismo naujas nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis be pakeitimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Pranas Kuconis

Tomas Šeškauskas