Dėl leidimo taikyti sprendimo neįvykdymo pasekmes

Civilinė byla Nr. 3K-3-409-690/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31998-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos 3.1.9; 3.2.4.8.2; 3.2.6.7; 3.4.4.11; 3.5.1.23 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio R. G. pareiškimą dėl leidimo taikyti sprendimo neįvykdymo pasekmes; suinteresuoti asmenys: G. F. (G. F.), Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių pašalinimo tvarką, statinio griovimą ir rekonstrukciją, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Antstolis pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė teismo leisti taikyti sprendimo neįvykdymo pasekmes, t. y. leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą priestatą prie pastato – dirbtuvių, plane pažymėtų 4P1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę.

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. sausio 31 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-44-608/2012, nusprendė įpareigoti atsakovą G. F. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos pasekmes: nugriauti savavališkai pastatytą pirmiau nurodytą priestatą prie pastato – dirbtuvių ir sutvarkyti statybvietę; nurodė, kad, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos turi teisę pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti savavališkai pastatytą priestatą prie pastato – dirbtuvių ir sutvarkyti statybvietę, reikiamas išlaidas išieškoti iš atsakovo. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 8 d. nutartimi pakeitė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimą ir leido atsakovui nustatyta tvarka savo lėšomis per šešis mėnesius nuo šio teismo sprendimo paskelbimo dienos parengti supaprastintą statinio projektą ir atlikti kitus pastatyto priestato prie pastato – dirbtuvių statybos įteisinimo darbus; per teismo nustatytą terminą neįvykdžius nurodyto teismo leidimo, įpareigoti atsakovą per tris mėnesius, skaičiuotinus nuo šešių mėnesių termino, nustatyto statybą leidžiančiam dokumentui gauti, pabaigos savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą priestatą prie pastato – dirbtuvių ir sutvarkyti statybvietę; nurodė, kad, atsakovui neįvykdžius teismo nutarties per nustatytą terminą, ieškovė turi teisę pašalinti savavališkos statybos padarinius (nugriauti savavališkai pastatytą priestatą prie pastato – dirbtuvių ir sutvarkyti statybvietę, reikiamas išlaidas išieškoti iš atsakovo).

Antstolis 2014 m. vasario 19 d. patvarkymu priėmė vykdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Inspekcija) pateiktą Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui 2014 m. sausio 23 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-44-608/2012. 2014 m. vasario 19 d. patvarkymu įpareigojo skolininką G. F. per tris dienas nuo patvarkymo gavimo dienos informuoti antstolį apie teismo įpareigojimo vykdymą. Skolininkas vengė vykdyti teismo sprendime nurodytus įpareigojimus. Antstolis 2015 m. rugsėjo 10 d. surašė aktą ir kreipėsi į teismą, prašydamas taikyti sprendimo neįvykdymo pasekmes pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 771 straipsnio 2 dalį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 2 d. nutartimi tenkino antstolio pareiškimą ir leido Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pašalinti savavališkos statybos padarinius: nugriauti savavališkai pastatytą priestatą prie pastato – dirbtuvių, plane pažymėtų 4P1p, unikalus Nr. 1096-4002-9045, esančių (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, reikiamas išlaidas išieškoti iš skolininko G. F..

Teismas, iš antstolio 2015 m. rugsėjo 10 d. akto nustatęs, kad darbai teismo įsiteisėjusiame sprendime nurodytu adresu neatlikti, konstatavo, jog dėl tokių skolininko veiksmų vilkinamas sprendimo vykdymas, pažeidžiami išieškotojo interesai. Atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimas įsiteisėjo 2013 m. sausio 18 d., taip pat į tai, kad teismo sprendimo vykdymo tvarka pagal CPK 284 straipsnį nėra pakeista, skolininkas nei geruoju, nei priverstiniu būdu neįvykdė teismo sprendimu nustatyto įpareigojimo, kuriam atlikti terminas yra suėjęs, teismas sprendė taikyti teismo sprendime nurodytas sprendimo neįvykdymo pasekmes.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atskirąjį skundą, 2016 m. sausio 4 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 18 punktu, nurodė, kad įpareigojimas nugriauti savavališkai pastatytą priestatą prie pastato – dirbtuvių ir sutvarkyti statybvietę nelaikytini rekonstrukcijos darbais. Pažymėjo, kad skolininkas neatliko įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytų veiksmų, todėl teisė nugriauti savavališkai pastatytą priestatą ir sutvarkyti statybvietę, reikiamas išlaidas išieškoti iš atsakovo perėjo Inspekcijai.

Teismas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 28 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią, priimdamas vieną iš šio straipsnio 7 dalyje nurodytų sprendimų, teismas savo sprendime nurodo, kad jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimas nevykdomas, savavališkai pastatytas statinys ar savavališkai pastatyta jo dalis nugriaunami, išardomi ar atstatomi į buvusią padėtį statytojo (užsakovo) ar kito šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto asmens lėšomis, padarė išvadą, kad neteisėtos statybos padarinių šalinimas nugriaunant neteisėtai pastatytus statinius nepriskirtinas prie tokių veiksmų, kuriuos gali atlikti išimtinai tik skolininkas.

Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir TPSVPĮ) 15 straipsnio 3 dalį Inspekcija, vykdydama teismų sprendimus, organizuoja tik statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus, jeigu per nustatytus terminus teismų reikalavimai nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietes neįvykdomi. Ginčo atveju skolininkas, net ir skyrus jam baudą, geranoriškai nevykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo, todėl statinio (priestato prie pastato – dirbtuvių) nugriovimo bei statybvietės sutvarkymo veiksmus turi teisę atlikti Inspekcija.

Teismas nematė pagrindo skolininkui taikyti CPK 771 straipsnio 5 dalį (skirti baudą) iki tol, kol sprendimas bus įvykdytas, nes skolininkui jau buvo taikyta sankcija, tačiau jis įsiteisėjusio teismo sprendimo vis tiek neįvykdė.

Nors Inspekcija teigė, kad negavo iš pirmosios instancijos teismo antstolio pareiškimo dėl įpareigojimo nevykdymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas proceso pažeidimų nepadarė, nes 2015 m. spalio 9 d. išsiuntė byloje dalyvaujantiems asmenims antstolio pareiškimo kopijas ir 2015 m. spalio 2 d. nutarties kopijas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – antstolio pareiškimą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai neįvertino įsiteisėjusioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-24449-807/2014 padarytų išvadų ir nustatytų faktų, kurie nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią. Teismas, nurodytoje civilinėje byloje spręsdamas atsakomybės G. F. taikymo klausimą, nutarties motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad priestato pastatymas ir atitinkamai nugriovimas vykdant Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimą priskirtinas statinio rekonstravimo darbų atlikimui ir savavališkos statybos padarinius pašalinti gali tik pats suinteresuotas asmuo G. F., o Inspekcija, negalėdama įgyvendinti statytojo teisių, objektyvai negali įvykdyti ir teismo sprendimo – pašalinti savavališkos statybos padarinių, jeigu jų nepašalino sprendimą vykdyti privalėjęs asmuo.

Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad priestato griovimo darbai nepriskirtini rekonstrukcijos darbams, pažeidė Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį, 3 straipsnio 3 dalį, 2 straipsnio 95 dalį, o taikydamas negaliojančios redakcijos Statybos įstatymo nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių šalinimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MTYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-616/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-616/2012">3K-3-616/2012</a>). Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį statytojo teisei įgyvendinti taikomi reikalavimai netaikomi, jeigu statinio griovimą teismo sprendimu organizuoja Inspekcija. Siekiant įgyvendinti statytojo teisę, būtina atitikti įstatymo keliamus reikalavimus. Minėtas straipsnis kaip išimtį, kada netaikomi reikalavimai statytojui, apibrėžia tik griovimo atvejus, tačiau statinio rekonstrukcijos nenustato.

Teismai, suteikdami teisę Inspekcijai šalinti savavališkos rekonstrukcijos padarinius, pažeidė TPSVPĮ 15 straipsnio 3 dalį. Inspekcija TPSVPĮ 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų lėšomis organizuoja tik statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus, jeigu per nustatytus terminus teismų reikalavimai nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietes neįvykdomi. Teisės aktai nesuteikia teisės Inspekcijai atlikti statinio rekonstrukcijos darbų, kurie priskiriami asmeninei skolininko prievolei ir ja laikytini. Nagrinėjamoje byloje skolininkas įpareigotas nugriauti savavališkai pastatytą priestatą, t. y. išardyti pristatytą statinio dalį, ir sutvarkyti statybvietę. Tai reiškia, kad, vykdant teismo sprendimą, bus atliekami statinio rekonstrukcijos darbai – ardomos naujai įrengtos laikančiosios konstrukcijos, bus atliekami statinio pertvarkymo darbai. Statybos padariniai šalinami ir teismo sprendimas vykdomas laikantis statybos padarinių šalinimo metu galiojančių įstatymų, o pagal naująjį teisinį reglamentavimą Inspekcija aptariamų savavališkos rekonstrukcijos padarinių šalinti negali. Inspekcija, šalindama savavališkos rekonstrukcijos padarinius, ne tik veiktų neturėdama įstatymo pagrindo, bet ir pažeistų galiojančias imperatyviąsias teisės normas, įtvirtintas įstatymuose ir kituose teisės aktuose, taigi ir konstitucinį teisinės valstybės bei įstatymų viršenybės principus. Be to, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį viešojo administravimo subjektas, pažeidęs įstatymų viršenybės principą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Inspekcija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimą skolininkas įpareigotas pats išardyti savavališkai pertvarkytą statinio dalį ir sutvarkyti statybvietę, t. y. pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 ir 6 dalis savavališkos statybos padarinių šalinimas galimas ne tik griaunant statinius, bet ir įpareigojant statytoją perstatyti statinį ar išardyti atitinkamas jo dalis. Būtent išardyti (nugriauti) atitinkamas statinio dalis (nugriauti priestatą) ir buvo įpareigotas skolininkas. Atsižvelgiant į tai, kad skolininkas geranoriškai nevykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo, o Inspekcija, kaip išieškotoja, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, negali įvykdyti teismo sprendimo, skolininkui skirtina bauda už teismo sprendimo nevykdymą CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, kuris nesuteikia teisės Inspekcijai šalinti savavališkos rekonstrukcijos padarinių, susiklosto situacija, kai įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytą įpareigojimą gali atlikti tik pats skolininkas, tačiau šis jo nevykdo ir dėl to nesulaukia jokių sankcijų, o teismo sprendimas lieka neįvykdytas ir nevykdomas. Tai neatitinka CPK 18 straipsnyje įtvirtinto teismo sprendimo privalomumo principo. Teismo sprendimo, kuriuo skolininkas yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymas yra tęstinio pobūdžio, vadinasi, pagrindas taikyti skolininkui CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytą baudą yra tol, kol sprendimas lieka neįvykdytas. Kitu atveju pažeidžiamos Inspekcijos kaip išieškotojos galimybės pasinaudoti priverstinio vykdymo priemonėmis vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį nagrinėjamoje byloje aktuali Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtMTkwNS01NjAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-1905-560/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-1905-560/2014">2S-1905-560/2014</a>, kurioje teismas pripažino, kad atsakovė buvo įpareigota nugriauti savavališkai pastatytą statinio priestatą, kuris prijungtas prie atsakovei priklausančių patalpų, ir tai buvo jos asmeninė prievolė. Nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės tapačios.

Inspekcija nurodė, kad negavo iš pirmosios instancijos teismo antstolio pareiškimo dėl įpareigojimo nevykdymo, todėl negalėjo pateikti atsiliepimo ar paaiškinimų ir taip buvo apribotas tinkamas jos procesinių teisių įgyvendinimas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą antstolis prašo nagrinėjamą ginčą spręsti teismo nuožiūra.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo

Statybos įstatymo 28 straipsnyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) nurodyta, kad savavališkos statybos padariniai šalinami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. TPSVPĮ reglamentuoti subjektai, atsakingi už statybų teisėtumo priežiūrą ir kontrolę, apibrėžtos šių subjektų funkcijos, teisės ir pareigos, kuriomis jie atitinkamai gali pasinaudoti arba kurias privalo vykdyti atlikdami savo funkcijas. Kadangi TPSVPĮ įtvirtintos teisės normos yra procedūrinio pobūdžio, tai, konkrečiu atveju šalinant savavališkos statybos padarinius, nenukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-180/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-180/2013">3K-3-180/2013</a>), savavališkos statybos padariniai šalintini pagal tuo metu galiojančią TPSVPĮ redakciją.

Remiantis TPSVPĮ, kuris galiojo vykdymo procese sprendžiant statytojo G. F. savavališkos statybos padarinių šalinimą, 15 straipsnio 1 dalimi, vykdant teismų sprendimus valstybės naudai dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo valstybei atstovauja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija). Inspekcija statinio ar jo dalies savininko, valdytojo ar naudotojo, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininko, valdytojo ar naudotojo lėšomis organizuoja tik statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus, jeigu per nustatytus terminus neįvykdomi teismų reikalavimai nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietes (TPSVPĮ 15 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar Inspekcija turi teisę pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti prie pastato – dirbtuvių savavališkai pastatytą priestatą. Inspekcijos teigimu, toks griovimas laikytinas rekonstrukcijos darbais, kurių ji, remiantis TPSVPĮ 15 straipsnio 3 dalimi, nėra įgaliota atlikti.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad TPSVPĮ – viešosios teisės aktas, sudarytas laikantis imperatyviojo teisinio reguliavimo metodo. Aiškinant ir taikant šį įstatymą svarbu nustatyti, kokios teisės konkretiems subjektams yra suteikiamos, nes jie galės veikti tik neviršydami tiesiogiai apibrėžtų įgaliojimų. Bet kokie kiti veiksmai ar neveikimas, tiesiogiai nenustatyti įstatyme, yra draudžiami. Atsižvelgiant į tai, kad TPSVPĮ 15 straipsnio 3 dalyje Inspekcija įgaliota organizuoti tik statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus, siekiant nustatyti, ar Inspekcija turi teisę nugriauti priestatą, būtina teisiškai kvalifikuoti, ar tokie darbai laikytini statinio (jo dalies) griovimu, ar rekonstrukcija. Tam pirmiausia vertintina statinio statybos rūšis, nes nuo jos tiesiogiai priklauso ir tokio statinio statybos padarinių pašalinimo kvalifikavimas – ar tai griovimas, ar rekonstrukcija.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 95 dalyje nustatyta, kad statinio griovimas – statybos rūšis, kurios tikslas – išardyti (išmontuoti) visas statinio konstrukcijas (išskyrus statinio rekonstravimui ar kapitaliniam remontui priskirtinus statybos darbus). Statinio rekonstravimas įstatyme apibrėžiamas kaip statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.) (Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalis). Statinio statybos rūšis ir pagrindinius principus, pagal kuriuos statybos darbai priskiriami atskiroms statybos rūšims, nustatančio statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 9 punkte įtvirtinta, kad statinio rekonstravimo tikslas – perstatyti esamo statinio laikančiąsias konstrukcijas, tuo pakeičiant (padidinant, sumažinant) bet kuriuos statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį, skersmenį ir pan. Laikoma, kad laikančiosios konstrukcijos perstatomos, kai prie statinio pristatomas (ar pastatomas tarp gretimų statinių) priestatas, jei dėl šio priestato pristatymo keičiamos, silpninamos, stiprinamos ir pan. esamo statinio laikančiosios konstrukcijos (STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 9.5 punktas).

Pirmiau nurodytos Statybos įstatymo ir STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ nuostatos teikia pagrindą daryti išvadą, jog pagrindinis požymis, dėl kurio statybos darbai laikomi rekonstrukcija, yra aplinkybė, ar atliekant tokius darbus pakeičiamos statinio laikančiosios konstrukcijos. Kai atliekant statybos darbus perdaromos esamo statinio laikančiosios konstrukcijos, tokie darbai kvalifikuotini kaip statinio rekonstrukcija. Jei laikančiosios konstrukcijos nekeičiamos, laikytina, kad vykdoma nauja statyba.

Pagal STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (2014 m. lapkričio 13 d. reglamento redakcija) 4.27 punktą priestatas – prie namo pristatyta nauja šio namo dalis, turinti su juo bendras konstrukcijas, nepriklausomai nuo to, ar yra iš šios dalies tiesioginis įėjimas į namą, ar jo nėra. Požymis, leidžiantis statybos rezultatą laikyti priestatu, – bendros jo ir esamo namo / pastato konstrukcijos. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad bendros konstrukcijos ne visada yra laikančiosios konstrukcijos, t. y. konstrukciniai statinio elementai, kurių svarbiausia paskirtis – laikyti apkrovas (konstrukcijų, įrenginių, sniego, vėjo, žmonių, grunto ir pan.) ir užtikrinti statinio mechaninį atsparumą ir pastovumą (STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 6.18 punktas). Dėl to sprendžiant, ar priestato statyba yra rekonstrukcija Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalies ir STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 9 punkto prasme, būtina nustatyti, ar bendros pastato ir priestato konstrukcijos yra pagrindinio pastato laikančiosios konstrukcijos. Ne kiekvieno priestato statyba laikytina rekonstrukcija, o tik tokia, kurios metu statant priestatą yra pakeičiamos esamo statinio laikančiosios konstrukcijos.

Remdamasi pateiktais išaiškinimais teisėjų kolegija konstatuoja, kad Inspekcija, teigdama, jog suinteresuoto asmens G. F. savavališkai prie pastato – dirbtuvių pastatyto priestato griovimo darbai laikytini rekonstrukcijos darbais, turėjo įrodyti, kad statant priestatą buvo perdaromos pastato – dirbtuvių laikančiosios konstrukcijos ir kad šalinant neteisėtos statybos padarinius pastato laikančiosios konstrukcijos taip pat privalės būti keičiamos. Tokiu atveju būtų galima pripažinti, kad šalinant savavališkos statybos padarinius bus vykdoma rekonstrukcija, o ne griovimo darbai.

Įvertinusi bylos duomenis ir teismų nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių pastato – dirbtuvių laikančiųjų konstrukcijų keitimo faktą. Inspekcija savo poziciją grindė plečiamai aiškindama teisės aktus, nepateikdama tokį aiškinimą pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis).

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendime bei jį iš dalies pakeitusioje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartyje nurodyta, kad G. F. įpareigojamas priestatą išardyti ir nugriauti, t. y. priestato statybos rūšies nustatymo klausimą sprendę teismai, įvertinę faktines ginčo aplinkybes, padarė išvadą, kad statytojas G. F. ant valstybinio žemės sklypo, neturėdamas žemės nuosavybės ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančių dokumentų, be suderinto projekto ir leidimo pastatė apie 12,0 m x 4,20 m užstatyto ploto negyvenamosios paskirties priestatą prie pastato – dirbtuvių. Statybos darbai buvo atlikti neužimtame žemės paviršiaus plote, o tai iš esmės atitinka statybos rūšies – naujo statinio statybos – apibrėžimo turinį. Jeigu ir buvo sienos, kurios buvo išardytos ir naujai pastatytos, tai taip pat atitiktų naujos statybos apibrėžimo turinį – nugriauto statinio atstatymą.

Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis yra įsiteisėjusi, taigi vykdytina, tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią (CPK 18 straipsnis). Toks sprendimas taip pat turi prejudicinę galią, kuri reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija atmeta Inspekcijos argumentus, kad ginčo priestato griovimas laikytinas statinio rekonstrukcijos darbais, kurių Inspekcija nėra įgaliota atlikti. Konstatavus, kad priestato griovimas nėra statinio rekonstrukcija, pripažintina, kad jam netaikomas TPSVPĮ 15 straipsnio 3 dalies ribojimas, t. y. Inspekcija gali atlikti tokius griovimo darbus. Be to, pašalinti savavališkos statybos padarinius (be kitų, nugriauti prie pastato – dirbtuvių pristatytą priestatą) ir kartu patirtas išlaidas išieškoti iš skolininko, jeigu šis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos jo neįvykdys, Inspekcija buvo įpareigota Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartimi ir tokia išvada pagrįsta šioje nutartyje išdėstytais motyvais.

Teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDgtNjExLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-348-611/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-348-611/2016">3K-3-348-611/2016</a> yra pateikta pozicija, jog savavališkai pastatyto statinio griovimo darbai, kuriuos atlikti pagal TPSVPĮ 14 straipsnio 9 dalį suteikiama teisė Inspekcijai, apima ir savavališkos statybos padarinių šalinimą, kai statybos objektas pastatytas rekonstrukcijos būdu. Svarbu pažymėti, kad ši teismo išvada padaryta byloje, kurioje nebuvo nustatyta, kokiu būdu savavališkai pastatyti du priestatai prie atsakovui priklausančio gyvenamojo namo, jį taip išplečiant, todėl nebuvo aišku, ar perstatant (išardant) priestatus bus nepertvarkomos to gyvenamojo namo pagrindinės konstrukcijos – stogas, sienos, pamatai, ir dėl to šis klausimas perduotas nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kadangi nurodytos civilinės bylos aplinkybės skyrėsi nuo šios bylos aplinkybių – šiuo atveju Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas yra konstatavęs, kad priestatas pastatytas naujos statybos būdu (šios nutarties 24 punktas), tai nagrinėjamoje byloje pirmiau nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu nesivadovautina, nes precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose.

Dėl įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, nustatytų faktų prejudicinės reikšmės (CPK 182 straipsnio 2 dalis)

Inspekcija nurodė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nesivadovavo įsiteisėjusioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-24449-807/2014, padarytomis išvadomis ir nustatytais faktais, kurie šioje nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią.

Vilniaus miesto apylinkės teismas nurodytoje civilinėje byloje pagal antstolio I. G. pareiškimą sprendė G. F. atsakomybės šiam nevykdant įpareigojimo taikymo klausimą ir nutarties motyvuojamojoje dalyje iš esmės aiškinosi aplinkybes, susijusias su baudos už sprendimo nevykdymą skyrimu, taip pat pasisakė, kad turi būti atsižvelgta į ginčo šalių teisinių santykių prigimtį ir padarinius, kilusius dėl antstolio reikalavimo nevykdymo, tačiau nebuvo iš esmės nagrinėjamas klausimas dėl prievolės, kurią buvo įpareigotas atlikti skolininkas, pobūdžio nustatymo.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti tų aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškindamas nurodytą proceso teisės normą kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MjcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-627/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-627/2006">3K-3-627/2006</a>; 2010 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-173/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-173/2010">3K-7-173/2010</a>; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nebuvo pagrindo pripažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-24449-807/2014, nustatytų faktų prejudiciniais šioje byloje, nes ne visos teismo nutartimi nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje nagrinėjamoje byloje. Neužtenka fakto, kad ginčo šalys nurodytoje ir šioje civilinėje byloje sutapo, įrodinėjimo dalykas šioje nagrinėjamoje byloje ir nurodytoje byloje iš esmės skyrėsi. Dėl to bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinės galios.

Dėl Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo

Inspekcijos teigimu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo apeliacinės instancijos teismo suformuotos praktikos, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodytus konstitucinius principus.

Pareiga laikytis tos pačios instancijos ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių nustatyta ne tik nurodytame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, bet ir nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusio Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje. Tačiau dar iki šių teisės aktų priėmimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs poziciją ir nagrinėjamose bylose jos nuosekliai laikosi, kad remtis teismų praktika reikia itin apdairiai; nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne abstrakčiai, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-194/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-194/2008">3K-3-194/2008</a>; 2009 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-312/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-312/2009">3K-3-312/2009</a>).

Nagrinėjamoje byloje naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 4 d. nutartį nesudaro pagrindo Inspekcijos argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė tos pačios pakopos teismų praktikos (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtMTkwNS01NjAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-1905-560/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-1905-560/2014">2S-1905-560/2014</a>, išaiškinimų). Skundžiamos nutarties teisėtumo vertinimas nurodytu aspektu iš esmės reiškia vertinimą, ar ji atitinka Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimą teismams laikytis savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių. Šia prasme Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 4 d. nutarties teisėtumas patikrinamas instancine tvarka skundžiant nutartį kasaciniam teismui. Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir jo nevaržo žemesnės pakopos teismų suformuota teisės taikymo praktika. Dėl to Inspekcijos argumentas dėl tos pačios pakopos teismų praktikos nesilaikymo kasacinėje instancijoje nėra reikšmingas.

Dėl vykdymo proceso metu pateiktų pareiškimų teismui nagrinėjimo ypatumų

Bendroji bylų nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme taisyklė – teismo posėdžiai vyksta žodinio proceso tvarka, kviečiant į jį dalyvaujančius asmenis (CPK 153 straipsnio 1 dalis). CPK nustatytais atvejais galimas rašytinis procesas, kai dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja (CPK 153 straipsnio 2 dalis). Vienas iš tokių atvejų – pareiškimų, teismui pateiktų vykdymo proceso metu, nagrinėjimas. CPK 593 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis pareiškimų, kuriuos turi teisę pateikti antstolis ir kiti asmenys teismui vykdymo proceso metu, sąrašas. Šie pareiškimai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka nepranešus suinteresuotiems asmenims, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas (CPK 593 straipsnio 3 dalis). Dėl pareiškimo apylinkės teismas priima nutartį, jos patvirtinta kopija išsiunčiama suinteresuotiems asmenims (CPK 593 straipsnio 4 dalis). Šiuo klausimu yra pateikti išaiškinimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMS05MTYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-31-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-31-916/2015">3K-3-31-916/2015</a>.

Nagrinėjamoje byloje iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad ši civilinė byla buvo pradėta pagal antstolio pareiškimą skolininkui dėl įpareigojimo nevykdymo vykdomojoje byloje Nr. 0008/14/00305 taikyti sprendimo neįvykdymo padarinius. Vilniaus miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis CPK 153 straipsnio 2 dalimi ir 593 straipsniu, išnagrinėjo antstolio pareiškimą rašytinio proceso tvarka, byloje dalyvaujančius asmenis informavęs apie bylos nagrinėjimo datą, laiką ir vietą viešo paskelbimo būdu, šalių nekviesdamas į bylos nagrinėjimą, ir 2015 m. spalio 2 d. priėmė nutartį, kuria tenkino antstolio pareiškimą ir leido Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pašalinti savavališkos statybos padarinius: nugriauti savavališkai pastatytą priestatą prie pastato – dirbtuvių ir sutvarkyti statybvietę, reikiamas išlaidas išieškoti iš skolininko G. F..

Teisėjų kolegija pažymi, kad antstolio pareiškimas taikyti skolininkui sprendimo nevykdymo padarinius dėl įpareigojimo nevykdymo vykdomojoje byloje taikymo patenka į CPK 593 straipsnio taikymo apimtį, t. y. jo nagrinėjimui taikytinos šiame straipsnyje nustatytos taisyklės. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėdamas pareiškimą rašytinio proceso tvarka ir nepranešęs apie procesą kasatorei, nepažeidė bylų nagrinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų, taip pat nėra pagrindo spręsti, jog šiuo aspektu buvo nepagrįstai suvaržytos Inspekcijos procesinės teisės žinoti apie pradėtą teisminį procesą ir jame dalyvauti.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl ji paliktina nepakeista vadovaujantis šioje nutartyje išdėstytais motyvais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 6,45 Eur tokių išlaidų. Netenkinus suinteresuoto asmens kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (j. a. k. 288600210) 6,45 Eur (šešis Eur 45 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas

Antanas Simniškis