Civilinė byla Nr. 3K-3-495/2014
Teisminio proceso Nr. 2-33-3-01278-2012-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.6.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkės), Rimvydo Norkaus ir Janinos Stripeikienės (pranešėjos),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams M. D., A. D. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 38 015,26 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2010 m. kovo 15 d. Norvegijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl atsakovo M. D. kaltės buvo apgadinta kita transporto priemonė „Toyota Camry“ (duomenys neskelbtini). Eismo įvykis sukeltas Lietuvos Respublikoje registruota A. D. priklausančia transporto priemone „Ford Transit FT 100“ (duomenys neskelbtini). Ši transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio valstybės – Norvegijos nacionalinis draudikų biuras (Trafikkforsikringsforeningen), vadovaudamasis Nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygas nustatančiais Biurų tarybos vidaus nuostatais (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai) (3 ir 5 straipsniais), sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t. y. ieškovui, reikalavimą sumokėti 86 265 NOK (38 015,26 Lt), kurį ieškovas įvykdė. Kadangi ieškovas už atsakovus atlygino nukentėjusiajam žalą, jis įgijo regreso teisę reikalauti žalos atlyginimo Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 17 ir 23 straipsnių pagrindais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Plungės rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Teismas sprendė, kad žalos atlyginimą Norvegijos nacionalinis draudikų biuras administravo savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę. Pagal Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnį, Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu. Įvykus eismo įvykiui ir atsakovui M. D. nesutikus, kad tai buvo jo kaltė, jis privalėjo apie eismo įvykį pranešti policijai (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas nustatė, kad atsakovo vairuojama transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis ir 41 straipsnio 8 dalis. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad atsakovas, vairuodamas neapdraustą automobilį „Ford Transit FT 100“ (duomenys neskelbtini) nesilaikė pareigos vairuoti saugiai ir eismo įvykis kilo dėl atsakovo M. D. kaltės. Kadangi eismo įvykio metu atsirado atsakovo civilinė atsakomybė, ieškovas turėjo pareigą išmokėti draudimo išmoką (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 straipsnis). Byloje buvo pateikta automobilio „Toyota Camry“ (duomenys neskelbtini) remonto darbų sąmata, kiti išlaidas pagrindžiantys dokumentai, kurie patvirtina, kad dėl 2010 m. kovo 15 d. eismo įvykio metu padarytų sugadinimų buvo atliekamas automobilio „Toyota Camry“ (duomenys neskelbtini) remontas. Teismas sprendė, kad remonto sąmatoje nurodyti sugadinimai atitinka eismo įvykio mechanizmą, remonto sąskaitose nurodytas remontuotinas dalis. Nustatyta, kad 2011 m. vasario 22 d. mokėjimo nurodymu ieškovas Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui per atstovą sumokėjo 86 265 NOK, ši suma buvo pervesta į Norvegijos nacionalinio draudikų biuro atstovo – „Van Ameyde Norway AS“ (toliau – Norvegijos nacionalinio draudikų biuro atstovas) – nurodytą sąskaitą. Pažymėta, kad duomenų, paneigiančių, jog „Van Ameyde Norway AS“ teisėtai atstovavo Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui, nėra. Automobilis „Ford Transit FT 100“ (duomenys neskelbtini) priklauso atsakovui A. D., padariusiam eismo įvykį, nebuvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl teismas sprendė, jog abu atsakovai yra solidariai atsakingi už padarytos žalos atlyginimą (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.280 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1, 2 dalys, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą ir bendraatsakovius sieja ne draudimo teisiniai santykiai, o iš delikto kylantys regresiniai teisiniai santykiai, kuriems netaikytinas 1 metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad iš pateiktos eismo įvykio deklaracijos matyti, jog eismo įvykio dalyviai nurodė skirtingas eismo įvykio aplinkybes – transporto priemonės „Toyta Camry“ (duomenys neskelbtini) vairuotojas nurodė, kad eismo įvykis įvyko dėl to, jog nebuvo laikomasi taisyklės, kad privalu suteikti važiavimo pirmumo teisę, o atsakovas M. D. nurodė, jog nesutinka esąs kaltas. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas sukėlė eismo įvykį privalomuoju transporto priemonių draudimu neapdrausta transporto priemone, todėl žalą nukentėjusiajam sumokėjo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras. Teisėjų kolegija sprendė, kad šiuo atveju tarp šalių susiklostė ne draudimo, o deliktiniai teisiniai santykiai, nes šalys nėra susietos sutartiniais santykiais, o deliktinei atsakomybei taikyti reikia nustatyti šias sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę ir žalą. Dėl to konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino atsakovo M. D. kaltę. Teismas sprendė, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą apie atsakovo M. D. kaltę dėl eismo įvykio: ieškovas pateikė duomenis apie Norvegijoje galiojančią tvarką įforminant eismo įvykį ir nustatant kaltą asmenį; Norvegijos nacionalinis draudikų biuro atstovas nurodė, kad policija į eismo įvykį niekada nėra kviečiama, jei nėra sužeistųjų, ir ji nepriima sprendimų dėl atsakomybės, dėl to privalo susitarti abi draudimo bendrovės. Norvegijos nacionalinis draudikų biuro atstovas pažymėjo, kad jis yra įgaliotas spręsti atsakomybės klausimą bei pretenzijas. Pagal eismo įvykio aplinkybes nustatė atsakovo M. D. kaltę dėl eismo įvykio: M. D. privalėjo užleisti kelią kitam eismo dalyviui, nes eismas iš dešinės turi pirmumo teisę, todėl dėl kalto asmens nustatymo nekilo jokių abejonių. Taip pat nurodyta, kad jei šalys nesutinka su sprendimu, jos gali kreiptis į skundų tarnybą dėl nepagrįsto sprendimo, tačiau atsakovas per nustatytą 3 metų senaties terminą nepateikė jokių komentarų, nesiskundė skundų nagrinėjimo tarnybai (Finansklagenemnda). Kadangi atsakovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių jo kaltę, tai teisėjų kolegija, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog M. D. yra kaltas dėl eismo įvykio.
Teisėjų kolegija, vertindama žalos dydį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog remonto sąmatoje nurodyti sugadinimai atitinka eismo įvykio mechanizmą, remonto sąskaitose nurodytas remontuotinas dalis, todėl teigti, kad ieškovas neįrodė žalos atlyginimo aplinkybių, nėra pagrindo. Be to, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nustatant žalos dydį atsižvelgtina į tai, jog žala buvo administruojama kitos šalies, t. y. Norvegijos nacionalinio draudikų biuro, todėl padarytos žalos dydis nustatomas pagal tos šalies, šiuo atveju – Norvegijos, teisę ir ten taikomus remonto darbų įkainius.
Dėl sumos pervedimo Norvegijos nacionalinio draudikų biuro atstovui „Van Ameyde Norway AS“ teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis TPVCAPDĮ 14 straipsnio 4 dalimi, už išmokos mokėjimą nukentėjusiems tretiesiems asmenims yra atsakingi draudiko kiekvienoje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje paskirti atstovai pretenzijoms nagrinėti. Norvegijoje šiuos klausimus sprendžia Norvegijos nacionalinis draudikų biuras (Trafikkforsikringsforeningen). Iš teismui pateikto 2011 m. vasario 22 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad ieškovas Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui per atstovą („Van Ameyde Norway AS“) sumokėjo 86 265 NOK. Ši suma pervesta į Norvegijos nacionalinio draudikų biuro atstovo nurodytą sąskaitą. Prašyme pervesti prašomą sumą yra nurodyta, kad prašymas teikiamas Trafikkforsikringsforeningen vardu. Pažymėtina, kad Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnis nustato biurui galimybę paskirti atstovą žalai sureguliuoti. Šiuo atveju Norvegijos nacionalinis draudikų biuras paskyrė savo atstovu bendrovę „Van Ameyde Norway AS“. Teisėjų kolegija nurodė, kad Norvegijos nacionalinis draudikų biuras, negavęs žalos atlyginimo, būtų galėjęs pareikšti pretenzijas Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, tačiau to nepadarė, todėl daryta išvada, jog ieškovas savo prievolę įvykdė tinkamai, t. y. žalą atlygino per Norvegijos nacionalinio draudikų biuro paskirtą agentą – „Van Ameyde Norway AS“.
II. Kasaciniai skundai ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas M. D. prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atgręžtinės reikalavimo teisės aiškinimo. Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui sureguliavus žalą, prievolė atlyginti žalą ją patyrusiam asmeniui pasibaigė (turėjo pasibaigti) tinkamu jos įvykdymu, dėl ko Norvegijos nacionalinis draudikų biuras pareiškė reikalavimus ieškovui dėl turėtų išlaidų atlyginimo. Ieškovui pervedus pinigus, susijusius su žalos sureguliavimo procesu, tarp jo ir atsakovo M. D. susiklostė naujas teisinis santykis, nauja regresinė prievolė, kurios egzistavimo pagrindus ir turėjo nustatyti bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kaltas asmuo turėjo būti nustatytas Norvegijoje (kaip tai numato tiek TPVCADĮ, tiek Bendradarbiavimo nuostatai) pagal Norvegijos teisę, atitinkamu kaltės nustatymo dokumentu, o ieškovas, įrodinėdamas savo regreso teisės egzistavimo pagrindus, privalėjo tokį dokumentą pateikti teismui. Teismas, nagrinėdamas bylą turėjo nustatyti, ar ieškovo regreso teisė į atsakovą M. D. realiai egzistuoja, t. y. ar žalos procesą reguliavęs Norvegijos nacionalinis draudikų biuras nustatė ir įformino M. D. kaltę dėl eismo įvykio, ar nustatė ir įformino žalos dėl kaltų M. D. veiksmų atsiradimo faktą ir dydį, ar Norvegijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Bendradarbiavimo nuostatais, realiai atlygino žalą nukentėjusiam asmeniui ir (ar) ieškovas atlygino Norvegijos nacionalinio draudikų biuro realiai turėtas išlaidas dėl žalos sureguliavimo. Ieškovas byloje nepateikė įrodymo, kuris patvirtintų M. D. kaltę, taip pat nurodė, kad tokio dokumento (akto, protokolo, sprendimo), Norvegijos nacionalinis draudikų biuras, kuris reguliavo žalos atlyginimo procesą, nebuvo ir nėra priėmęs. Bylą nagrinėję teismai pirmiau nurodytų aplinkybių nenustatinėjo, nes netinkamai aiškindami ir taikydami materialiosios teisės nuostatas netinkamai kvalifikavo teisinį santykį, ir, bandydami nustatyti M. D. kaltę, byloje atliko procesą, kuris privalėjo būti atliktas Norvegijos, kompetentingos institucijos, šiuo atveju Norvegijos nacionalinio draudikų biuro. Teismas turėjo nustatyti, ar Norvegijos nacionalinis draudikų biuras, reguliuodamas žalą pagal vietos teisę, tinkamai atliko ir įformino šią procedūrą ir ar ieškovas, reikšdamas regresinius reikalavimus byloje, pateikė visus įrodymus, patvirtinančius jo regreso teisę.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Eismo įvykio deklaracijoje M. D. nurodė, kad jis nekaltas dėl įvykusio eismo įvykio. Kaip pirmiau nurodyta, M. D. kaltę nustatančio ir įtvirtinančio dokumento nėra ir nebuvo priimta nei byloje, nei apskritai. Teismas pripažino, kad byloje nėra M. D. kaltę nustatančio dokumento, tačiau vis tiek ją konstatavo. Taip pat nepagrįsta, kokiais konkrečiai įrodymais remdamasis teismas darė išvadą dėl kaltės buvimo ir kodėl buvo atliekama kaltės nustatymo procedūra, kuri turėjo būti atlikta Norvegijos atsakingo asmens ir pagal Norvegijos teisę. Iš pateiktų Norvegijos kompetentingų institucijų atsakymų ir nuorodų į jų interneto svetaines matyti, kad spręsti visus klausimus dėl žalos sureguliavimo, tarp jų ir kalto asmens nustatymo, išimtinę kompetenciją turi Norvegijos nacionalinis draudikų biuras. Jis privalo nustatyti kaltą asmenį, jį informuoti apie jo nustatytą kaltę, o nuo informavimo dienos pradedamas skaičiuoti 3 metų senaties terminas, per kurį asmuo, nesutinkantis su nustatyta kalte, turi teisę tokį sprendimą apskųsti Norvegijos skundų nagrinėjimo tarybai (Finansklagenemda). Apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytas aplinkybes nustatė, tačiau ginčijamoje nutartyje jų nevertino ir į jas neatsižvelgė bei konstatavo priešingai. Teismas pabrėžė, kad M. D. yra praleidęs 3 metų senaties terminą skųsti sprendimą, todėl vadovaudamasis CPK 185 straipsniu konstatavo, jog M. D. yra kaltas dėl eismo įvykio. Byloje buvo atskleista, kad M. D. kaltė turėjo būti nustatyta Norvegijos nacionalinio draudikų biuro, su sprendimu pripažinti jį kaltu M. D. turėjo būti supažindintas ir nuo to momento turėjo būti skaičiuojamas 3 metų senaties terminas skundui dėl sprendimo paduoti, tačiau, kaip byloje patvirtinta, toks sprendimas priimtas nebuvo. Akivaizdu, kad žalos sureguliavimo procesą Norvegijos nacionalinis draudikų biuras įvykdė pažeisdamas vietos teisę, atsakovui už akių. M. D. nebuvo suteikta galimybė ginčyti kaltę nustatantį sprendimą ir įrodyti, kad dėl eismo įvykio kaltas kitas vairuotojas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net jei šiandien senaties terminas nebūtų suėjęs, M. D. vis tiek negalėtų apskųsti sprendimo dėl jo kaltės pripažinimo, nes tokio dokumento nėra.
Dėl Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio aiškinimo. Remiantis šių nuostatų 5 straipsnio 1 ir 4 dalimis ieškovas yra įpareigotas atlyginti tik tokias sumas, kurios pagrindžiamos objektyviais įrodymais, kam, kokiu pagrindu ir kokio dydžio reikalaujama suma buvo išmokėta. Byloje nėra jokio objektyvaus įrodymo, patvirtinančio, kad Norvegijos nacionalinis draudikų biuras dėl įvykusio eismo įvykio būtų kam nors išmokėjęs pinigus. Šiuo atveju nėra teisinio pagrindo ieškovui tenkinti Norvegijos draudikų biuro reikalavimo dėl 86 265 NOK sumokėjimo, nes byloje nėra duomenų, kad žalą patyrusį asmenį būtų pasiekusios kokios nors piniginės sumos iš Norvegijos nacionalinio draudikų biuro.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį ir kasacinį skundą atmesti. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras žalos bylą administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį draudimą, atsakomybę bei žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Šiuo atveju Norvegijos nacionalinio draudikų biuro atstovas „Van Ameyde Norway AS“, atsižvelgdamas į turimus dokumentus ir į Norvegijoje galiojančių teisės aktų nuostatas, nustatė eismo įvykio faktą, kasatoriaus kaltę, administravimo žalą, jos dydį ir ją atlyginęs pateikė reikalavimus ieškovui. Byloje buvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių kasatoriaus kaltę, kuri buvo nustatyta vadovaujantis Norvegijos teisės aktais, eismo įvykio deklaracija, taip pat Norvegijos nacionalinio draudikų biuro atstovo „Van Ameyde Norway AS“ paaiškino, kokiu principu Norvegijoje yra nustatomas atsakingas vairuotojas ir kas lemia jo kaltę. Kasatorius, nesutikdamas su aplinkybe, jog yra kaltas dėl eismo įvykio, apsiribojo tik atitinkamu įrašu eismo įvykio deklaracijoje, tačiau jokių tolimesnių veiksmų neatliko. Atsakovų veiksmai buvo pasyvūs ir žalos administravimo procese.
Dėl Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio aiškinimo. Bendradarbiavimo nuostatai numato nacionalinio draudikų biuro teisę administruoti žalą, paskiriant atstovą. Šiuo atveju žalą tiesiogiai administravo ne Norvegijos nacionalinis draudikų biuras, o jo paskirtas atstovas. Ieškovas pagal nuostatus privalo apmokėti tiek nacionalinio draudikų biuro, tiek jo atstovo reikalavimą. „Van Ameyde Norway AS“ reikalavime ieškovui yra aiškiai nurodyta, kad reikalavimas yra pateikiamas Norvegijos nacionalinio draudikų biuro vardu. Išmoka nukentėjusiajam taip pat išmokėjo „Van Ameyde Norway AS“, o ne tiesiogiai Norvegijos nacionalinis draudikų biuras.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, pagrįstumo.
1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijoje pasiūlyta Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo. Šios rekomendacijos pagrindu sukurta žaliosios kortelės sistema, kuri užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta ES antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos TPVCAPDĮ. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalies nuostata, Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu (net kai remiamasi kitoje šalyje taikomomis teisės aktų nuostatomis) ir žalos sureguliavimu, tačiau esant aiškiai išreikštam prašymui informuoja draudiką arba atitinkamą draudimo biurą prieš priimdamas galutinį sprendimą. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Įstatymu Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Norvegijoje 2010 m. kovo 15 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu M. D., Lietuvos Respublikoje registruota ir A. D. priklausančia, neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, transporto priemone susidūrė su kita transporto priemone. Eismo įvykio valstybės – Norvegijos nacionalinis draudikų biuras (Trafikkforsikringsforeningen), vadovaudamasis Bendradarbiavimo nuostatais, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t. y. ieškovui, reikalavimą sumokėti 86 265 NOK (38 015,26 Lt) sumą. Ieškovas, sumokėjęs išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinio reikalavimo teise reikalauja visos išmokos tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Pažymėtina, kad teisinį tokio reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, o faktinį – aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. UAB „Beljana“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-24/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-24/2014">3K-3-24/2014</a>; 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. M. J., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-100/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-100/2014">3K-3-100/2014</a>). Šioje byloje ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, atgręžtinio reikalavimo teise pagrįstai siekia išreikalauti kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokėtą išmokų sumą iš kalto asmens Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Taigi prievolė kasatoriui sumokėti išmokos sumą regreso tvarka ieškovui atsirado pirmiau nurodyto įstatymo pagrindu, o atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Kasatoriaus šių civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis Norvegijos teisės normomis ir pagal Norvegijos teisę nustatytomis aplinkybėmis.
Nagrinėjamoje byloje teismai vertino visas kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygas, taip pat tai, kad Norvegijos nacionalinis draudikų biuras paskyrė savo atstovą „Van Ameyde Norway AS“ žalai sureguliuoti (Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 1 dalis), kuriam Lietuvos nacionalinis draudikų biuras sumokėjo prašomą išmoką. Apeliacinės instancijos teismo nurodymu ieškovas pateikė įrodymus, kad Norvegijos nacionalinis draudikų biuro atstovas yra sumokėjęs 74 263 NOK žalos atlyginimą nukentėjusiajam asmeniui. Bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi įrodymų vertinimo taisyklėmis, taip pat tyrė ir vertino pateiktus įrodymus dėl žalos dydžio (remonto darbų sąmatą, kitus išlaidas pagrindžiančius dokumentus). Kasatorius argumentuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo kaltės dėl eismo įvykio buvimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus kaltė buvo nustatyta pagal Norvegijos teisę ir šioje šalyje galiojančias procedūras. Bylą nagrinėję teismai šios aplinkybės nenustatinėjo, tik vertino, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų apie Norvegijos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį, jų taikymo praktiką byloje.
Bylą nagrinėję teismai vadovavosi eismo įvykio metu užpildyta deklaracija, Norvegijos nacionalinio draudikų biuro atstovo pateikta informacija. Apeliacinės instancijos teismui kilus klausimų, ar išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į Norvegijos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, buvo pasiūlyta šalims papildomai pateikti savo reikalavimus bei atsikirtimus pagrindžiančias aplinkybes apie eismo įvykį Norvegijoje, įvykio kaltininką, žalą ir paskirtas teismo posėdis žodinio proceso tvarka. Nustatyta, kad ieškovas teismui pateikė duomenis apie Norvegijoje galiojančią tvarką įforminant eismo įvykį ir nustatant kaltą asmenį. Norvegijos nacionalinio draudikų biuro atstovas nurodė, kad policija į eismo įvykį niekada nėra kviečiama, jei nėra sužeistųjų, ir ji nepriima sprendimų dėl atsakomybės, dėl to privalo susitarti abi draudimo bendrovės. Norvegijos nacionalinis draudikų biuras (Trafikkforsikringsforeningen) yra įgaliotas spręsti atsakomybės klausimą bei pretenzijas. Norvegijos nacionalinio draudikų biuro atstovas pažymėjo, kad pagal eismo įvykio aplinkybes buvo nustatyta atsakovo M. D. kaltė dėl eismo įvykio, nes jis privalėjo užleisti kelią kitam eismo dalyviui – eismas iš dešinės turi pirmumo teisę, todėl dėl kalto asmens nustatymo pagal Norvegijos teisę nekilo jokių abejonių. Kasatorius jokių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltės nebuvimą dėl eismo įvykio, nepateikė. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-396/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-396/2011">3K-3-396/2011</a>; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-415/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-415/2011">3K-3-415/2011</a>; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-428/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-428/2010">3K-3-428/2010</a>; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>; kt.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, Norvegijos nacionalinio draudikų biuro atstovo pateiktą informaciją dėl kaltės nustatymo, jų teisės aktų taikymo praktiką, šalių paaiškinimus, pagrįstai konstatavo, kad įrodymų visetas patvirtino tinkamą kasatoriaus kaltės nustatymą pagal Norvegijos teisę dėl šioje šalyje 2010 m. kovo 15 d. įvykusio eismo įvykio. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad tik konkretus Norvegijos atsakingo asmens dokumentas, protokolas, kuriame užfiksuota M. D. kaltė, gali būti įrodymas, patvirtinantis jo kaltės buvimą.
Nepagrįstai kasaciniame skunde argumentuojama, kad žalos sureguliavimo procesas vyko kasatoriui už akių, jam nebuvo suteikta teisė įrodyti, kad dėl eismo įvykio kaltas kitas vairuotojas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Norvegijos nacionalinis draudikų biuras informavo ieškovą apie eismo įvykį Norvegijoje ir pradėtą žalos administravimo procesą. Šią informaciją ieškovas pateikė kasatoriui, taip pat rašte ieškovas prašė užpildyti pranešimo apie eismo įvykį formą, ją atsiųsti ieškovui, siekiant išvengti eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo galimų klaidų (T. 2, b. l. 14). Kasatorius byloje nepateikė įrodymų, kad užpildė ieškovo prašytą pranešimą ar kitaip gynėsi, siekdamas įrodyti savo kaltės nebuvimą dėl eismo įvykio, siekė dalyvauti žalos administravimo procese. Teismai nustatė, kad šalis, nesutinkanti su Norvegijos nacionalinio draudikų biuro sprendimu, gali kreiptis į skundų tarnybą dėl nepagrįsto sprendimo, tačiau kasatorius per nustatytą 3 metų senaties terminą nepateikė jokių komentarų, nesiskundė Norvegijos skundų nagrinėjimo tarnybai Finansklagenemnda, jokių aktyvių veiksmų neatliko.
Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųstos teismo nutarties teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinio reikalavimo teisinius santykius, įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nuo kasacinio teismo praktikos nenukrypo, todėl naikinti priimto procesinio sprendimo nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 29,48 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš M. D. (duomenys neskelbtini) 29,48 Lt (dvidešimt devynis litus 48 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteistina suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752), biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Rimvydas Norkus
Janina Stripeikienė
