Civilinė byla Nr. 3K-3-501/2014
Teisminio proceso Nr. 2-03-3-03079-2011-1
Procesinio sprendimo kategorija 113.6.1.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Sigito Gurevičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams J. Š., J. J. ir K. Š. (J.) dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos ir pagal atsakovų J. Š., J. J. ir K. Š. (J.), atstovaujamo atstovės pagal įstatymą J. J., priešieškinius dėl įpareigojimo sudaryti neterminuotą buto nuomos sutartį; trečiasis asmuo – savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“, išvadą byloje teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinių faktų, nustatytų kitoje byloje civilinėje byloje, vertinimą (CPK 182 straipsnio 2 punktas), aiškinimo ir taikymo.
Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teisėmis priklauso 38,48 kv. m bendrojo ploto butas (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas). Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė iškeldinti J. J. su nepilnamečiu sūnumi iš ginčo buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Šį teismo sprendimą Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 17 d. nutartimi paliko nepakeistą. Vykdant J. J. ir jos sūnaus iškeldinimą, paaiškėjo, kad bute liko gyventi J. J. sugyventinis J. Š., kuris išsikelti nesutiko. Ieškovo teigimu, atsakovai nurodytu butu naudojasi neteisėtai, nes šis butas jiems nebuvo išnuomotas teisės aktų nustatyta tvarka ir nėra teisinio pagrindo su jais sudaryti nuomos sutartį. Atsakovų neiškeldinus, būtų pažeistos kitų asmenų, įrašytų į sąrašus socialiniam būstui gauti, teisės ir teisėti interesai.
Ieškovas prašė teismo iškeldinti atsakovus su visu jiems priklausančiu turtu iš buto (duomenys neskelbtini) nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Atsakovai pareiškė priešieškinius, kuriais prašė įpareigoti ieškovą sudaryti su jais neterminuotą ginčo buto nuomos sutartį. Priešieškiniuose nurodyta, kad atsakovė J. J. ginčo bute gyveno 1991 m. balandžio 4 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu; 2008 m. rugsėjo 9 d. pareiškė ieškinį dėl pripažinimo teisės privatizuoti ginčo butą ir įpareigojimo sudaryti buto privatizavimo sutartį. Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas 2009 m. sausio 12 d. nutartimi bylos dalį dėl teisės pripažinimo nutraukė; 2009 m. vasario 23 d. sprendimu atmetė ieškinio dalį dėl įpareigojimo sudaryti buto privatizavimo sutartį. Įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, Vilniaus miesto savivaldybė, remdamasi nustatytais dokumentų, susijusių su buto nuomos sutartimi, klastojimo faktais, pareiškė ieškinį dėl atsakovės J. J. ir jos nepilnamečio sūnaus iškeldinimo ir Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismo teismas 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), šį ieškinį tenkino.
Atsakovų nuomone, tarp šalių nuo 2006 m. balandžio 4 d. (kai J. J. su sūnumi K. savo gyvenamąją vietą deklaravo ginčo bute) susiklostė faktiniai buto nuomos santykiai – atsakovai mokėjo ir moka nuomos ir kitus su buto išlaikymu susijusius mokesčius, 2006 metais atliko buto kapitalinį remontą, o deklaravus gyvenamąją vietą ginčo bute, J. J. buvo išbraukta iš eilės socialiniam būstui gauti. Vis dėlto nenustačius, kad J. J. klastojo pripažintus negaliojančiais ir suklastotus su buto nuoma susijusius dokumentus, nebuvo teisinio pagrindo vertinti, jog atsakovai ginčo bute gyveno savavališkai. Atsakovas J. Š. ginčo bute apsigyveno 2007 metais, pradėjęs faktiškai gyventi šeimoje su buto nuomininke J. J. ir jos sūnumi. Atsiradus sugyventinių civiliniams teisiniams santykiams, J. Š. taikytinos CK 6.588 straipsnio 1, 2 dalių, 6.589 straipsnio 1 dalies, 6.590 straipsnio 2, 3 dalių nuostatos. Ta aplinkybė, kad J. J. ir jos nepilnametis sūnus K. Š. teismo sprendimu buvo iškeldinti iš ginčo buto, nesukūrė pareigos atsakovui J. Š. išsikelti iš to buto. Teismui nustačius, kad nėra pagrindo sudaryti ginčo buto nuomos sutartį, ginant atsakovų ir jų nepilnamečio sūnaus teises, ieškovas įpareigotinas neiškeldinti atsakovų iš ginčo buto prieš tai nesuteikus jiems garantijų, jog jų teisės bus apsaugotos ir bus skirtas gyvenamasis būstas lengvatinėmis sąlygomis.
Ieškovo teigimu, ginčo butas yra įtrauktas į savivaldybės socialinių butų sąrašą, todėl jis gali būti suteiktas tik laikantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme nustatytos tvarkos, nes tik toks būsto suteikimas atitinka viešąjį interesą. Atsakovui J. Š. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklauso gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais Kelmės rajone, todėl gyvenamąja patalpa jis yra apsirūpinęs.
Trečiojo asmens nuomone, sąskaitų už butą siuntimas atsakovams ir jų apmokėjimas laikytinas ne faktinių nuomos santykių pripažinimu, o žalos, kurią trečiasis asmuo kaip nuomotojas patyrė negalėdamas išnuomoti ginčo buto asmenims, turintiems teisę į socialinį būstą, atlyginimu.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje nurodyta, kad ši institucija, atsižvelgdama į nepilnamečio vaiko interesus, sutiktų, jeigu ieškovas sudarytų su J. J. neterminuotą nuomos sutartį ar panašiai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas 2012 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino: nurodė iškeldinti atsakovą J. Š. iš buto (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; kitus ieškinio reikalavimus atmetė; atsakovės J. J. ir jos nepilnamečio sūnaus, atstovaujamo atstovės pagal įstatymą J. J., priešieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo ieškovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją spręsti klausimą dėl socialinio būsto, konkrečiai – dėl buto (duomenys neskelbtini), išnuomojimo atsakovams J. J. ir K. Š., neatsižvelgiant į eilę Jaunų šeimų sąraše socialinio būsto nuomai; kitus priešieškinio reikalavimus atmetė; atsakovo priešieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad atsakovų minimoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas 2010 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimą, nebuvo sprendžiama dėl ieškovo įpareigojimo sudaryti buto nuomos sutartį, taip pat dėl atsakovės teisių į ginčo buto, kaip socialinio būsto, nuomą. Teismo vertinimu, šiuo metu nagrinėjamoje byloje būtų neteisinga visomis pirmiau išnagrinėtoje byloje nustatytomis aplinkybėmis besąlygiškai remtis kaip prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Dėl to, viena vertus, teismas nevertino kaip savaime pagrįstų tų ieškovo ir trečiojo asmens argumentų, kuriais suabsoliutinama pirmiau išnagrinėtoje civilinėje byloje konstatuotų aplinkybių prejudicinė galia šiai bylai. Kita vertus, teismas nagrinėjamoje byloje rėmėsi tik tomis Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad atsakovė ginčo bute apsigyveno nuo 2006 m. balandžio mėnesio, be teisėto pagrindo ir ginčo butas priskirtinas socialinių būstų kategorijai. Teismo nuomone, nurodytos aplinkybės sukelia teisinius padarinius ir atsakovui J. Š., kuris nedalyvavo pirmiau išnagrinėtoje byloje. Be to, dalyvaujantys byloje asmenys nepateikė pakankamai įrodymų, kurie teiktų pagrindą šioje byloje kitaip vertinti pirmiau nurodytas faktines aplinkybes.
Teismas, vertindamas ieškinio ir priešieškinio pagrįstumą, nurodė, kad atsakovė J. J. yra įtraukta į Jaunų šeimų sąrašą socialinio būsto nuomai, per ilgą laiką susiformavo atsakovės ir jos nepilnamečio sūnaus tvirti ryšiai su gyvenamąja vieta, kurią jie laiko savo namais, ja rūpinasi; tokiems ryšiams susiformuoti tam tikrą įtaką turėjo ir vykdytas (neoperatyvus, nesklandus) socialinio būsto administravimas, delsimas imtis aktyvių veiksmų ginant ieškovo, kaip buto savininko, ir (arba) kitų į socialinį būstą pretenduojančių asmenų teises. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovės ir jos nepilnamečio sūnaus iškeldinimas nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos iš esmės pažeistų šių asmenų interesus ir būtų neproporcinga šių asmenų teisių į būstą apribojimo priemonė. Teismas pažymėjo, kad toks teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip neteisėto veiksmo – socialinio būsto patalpų savavališko užėmimo – įteisinimas ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimo paneigimas. Kadangi byloje nėra pakankamai duomenų, kurie patvirtintų šiuo metu (vis dar) egzistuojančią atsakovės teisę į socialinio būsto nuomą, tai teismas laikė esant teisinga įpareigoti ieškovą spręsti klausimą dėl socialinio būsto (ginčo buto) išnuomojimo atsakovei J. J. ir jos nepilnamečiam sūnui K. Š.: pasiūlyti atsakovei pateikti socialinio būsto administratoriui reikalingus dokumentus, patvirtinančius jos teisę į socialinio būsto nuomą, ir jei tokia atsakovės teisė pasitvirtintų, – sudaryti su atsakove ginčo buto, kaip socialinio būsto, nuomos sutartį (neatsižvelgiant į atsakovės eilę Jaunų šeimų sąraše socialinio būsto nuomai). Taigi tokiu teismo sprendimu nebus paneigiama ieškovo, kaip socialinio būsto administratoriaus, teisė spręsti dėl atsakovės teisių į socialinio būsto nuomą, taip pat atsižvelgta į atsakovo, kaip šeimos nario, turimą turtą, pajamas ir kitus kriterijus, įtvirtintus Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme.
Dėl atsakovo J. Š. priešieškinio teismas nurodė, kad byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių šio atsakovo teisę į būtent socialinio būsto nuomą. Be to, šioje byloje teismas nenustatinėjo ir teisiškai nevertino aplinkybių, susijusių su atsakovo gyvenimu (buvimu) vienu metu oficialioje ir faktinėje santuokose. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus atsakovo argumentus dėl jo kaip atsakovės J. J. šeimos nario statuso pagal CK 6.588 straipsnio 1, 2 dalis, 6.589 straipsnio 1 dalį, 6.590 straipsnį. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neįrodė savo teisių į ginčo buto, kaip socialinio būsto, nuomą, į ginčo butą įsikėlė ir jame gyvena be teisėto pagrindo, teismas ieškinio reikalavimus, pareikštus šiam atsakovui, vertintino kaip pagrįstus.
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 2 d. papildomu sprendimu išsprendė bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo klausimą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 2 d. papildomą sprendimą. Kolegija nurodė, kad atsakovas J. Š. civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nedalyvavo, o sprendimas buvo priimtas tik dėl atsakovės J. J. ir jos nepilnamečio sūnaus iškeldinimo, todėl nagrinėjamoje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas sukėlė teisinius padarinius ir J. Š.. Kitoje civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį, nebuvo nagrinėjami klausimai dėl atsakovės teisių į ginčo buto, kaip socialinio būsto nuomą, todėl, kolegijos vertinimu, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės turi būti iš naujo įvertintos ir prireikus perkvalifikuotos, atsižvelgiant į šioje byloje naujai nustatytas reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes, kurios nebuvo įrodinėjamos pirmiau nagrinėtoje civilinėje byloje. Dėl to kolegija pripažino nepagrįstu ieškovo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje turinčių aplinkybių, nustatytų Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), vertinimo.
Kolegija nurodė, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra ieškovo įpareigojimas sudaryti socialinio būsto (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su atsakove J. J. ir jos teisė į socialinio būsto nuomą. Kolegija, vadovaudamasi CK 6.612 straipsniu, remdamasi tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, spręsdama ginčą dėl asmens iškeldinimo iš būsto, pažymėjo, kad nors įstatyme (CK 6.612 straipsnyje) nustatyta galimybė iškeldinti nesudariusį nuomos sutarties asmenį, tačiau teismas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, privalo paisyti abiejų šalių interesų pusiausvyros, kieno interesai yra svarbesni – valstybės, kuriai šiuo atveju atstovauja ieškovas ar individo. Atsakovė J. J. nuo 2003 metų yra įtraukta į Jaunų šeimų sąrašą socialinio būsto nuomai, ginčo bute apsigyveno nuo 2006 metų, ten gyvena su nepilnamečiu sūnumi, neturi registruotų nuosavybės teisių į nekilnojamojo turto objektus, ginčo bute atsakovai (J. J. ir J. Š.) atliko jo pagerinimo darbus, o aplinkybė, jog socialinio būsto eilės laukia daug kitų žmonių, nepašalina atsakovės, kaip socialiai remtino asmens, teisės į būstą, kuriuo ji naudojasi jau septynerius metus (nuo 2006 metų) ir moka už buto nuomą. Aplinkybę, kad atsakovas J. Š. yra deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), jam bendrosios nuosavybės teise su žmona priklauso namas, ūkiniai pastatai ir žemės sklypas Kelmės rajone, kolegija pripažino nereikšminga, nes, kaip minėta, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo nuspręsta ir dėl jo teisių ir pareigų, jis iškeldintas iš ginčo buto. Kolegijos vertinimu, šioje byloje, atsižvelgiant į atsakovės J. J. materialiuosius teisinius reikalavimus, dominuoja privatus interesas – turėti teisę į socialinio būsto nuomą, kurią įgijus taip pat būtų užtikrinami šios atsakovės nepilnamečio sūnaus teisėti interesai. Atsižvelgdama į nepilnamečio vaiko interesus, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad per ilgą laiką susiformavo atsakovės ir jos nepilnamečio sūnaus tvirti ilgalaikiai ryšiai su jų gyvenamąja vieta, kurią jie laiko savo namais ir ja rūpinasi; ieškovas neginčijo, kad atsakovė moka mokesčius už nuomojamą socialinį būstą ir jį suremontavo. Kolegijos nuomone, iškeldinimas iš ginčo buto nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos iš esmės pažeistų atsakovės ir jos sūnaus interesus ir būtų neproporcinga šių asmenų teisių į būstą apribojimo priemonė, o ieškovas pagrįstai buvo įpareigotas svarstyti klausimą dėl ginčo buto nuomos sutarties sudarymo, nes toks įpareigojimas negali būti suprantamas kaip imperatyvus nurodymas ją sudaryti. Galutinai klausimas dėl socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo gali būti sprendžiamas tik apsvarsčius klausimą dėl J. J. teisės į socialinio būsto nuomą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl atsakovės J. J. ir jos nepilnamečio sūnaus iškeldinimo iš ginčo buto, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas atsakovės J. J. ir K. Š., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą J. J., priešieškinis, Vilniaus miesto savivaldybė įpareigota spręsti klausimą dėl ginčo buto išnuomojimo atsakovams, neatsižvelgiant į eilę Jaunų šeimų socialinio būsto nuomai sąraše, ir priimti naują sprendimą – atsakovų J. J. ir K. Š. priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais, padarė priešingas išvadas nei nurodytos teismo sprendime, neteisingai taikė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnį. Šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje imperatyviai įtvirtina, kad savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo, išskyrus konkrečius atvejus, nurodytus įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje, o teismas prioritetą suteikė ne sąžiningai eilėje laukiantiems asmenims, turintiems teisę į socialinį būstą, o atsakovei, kuri yra nesąžininga, piktnaudžiauja savo teisėmis ir nevykdo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jau 2010 metais buvo pripažinta savavališkai užėmusi socialinio būsto fondui priklausančias gyvenamąsias patalpas ir iš jų iškeldinta. Be to, pirmosios instancijos teismas, šioje byloje vertindamas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendime nustatytas aplinkybes, nepagrįstai praplėtė šios bylos nagrinėjimo ribas, nesirėmė išnagrinėtoje byloje nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais, nors pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, nustatytos aplinkybės, jeigu jos sudarė įrodinėjimo dalyką, yra prejudiciniai faktai ir jų nebereikia įrodinėti. Anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje dalyvavo tie patys asmenys (J. J. ir jos nepilnametis sūnus K. Š.), įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nustatyti konkretūs faktai, kad J. J. ir jos nepilnametis sūnus savavališkai, be teisėto pagrindo, užėmė ginčo butą; Vilniaus miesto Spalio rajono LDT VK 1989 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 448 dėl ginčo buto skyrimo J. J. suklastotas; J. J. ir dabartinės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ 1991 m. balandžio 5 d. ginčo buto nuomos sutartis pripažinta niekine; VšĮ „Vilniaus butai“ (dabartinė savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“) ir J. J. 2008 m. balandžio 7 d. susitarimas dėl teisių ir pareigų perėmimo pripažintas negaliojančiu. Atsakovų priešieškinio dėl pažeistų teisių gynimo ir įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį pareiškimo faktas nesuteikia teismams teisės kitaip vertinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktinių aplinkybių. Be to, nors pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai konstatavo atsakovų nesąžiningumą bei įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes, kad suklastotų dokumentų pagrindu atsakovai neteisėtai bei savavališkai užėmė ginčo butą ir leido apsigyventi atsakovui J. Š., tačiau, nepaisydami šių aplinkybių kaip prejudicinių faktų ir atsakovų nesąžiningumo fakto, vis tiek sprendė, kad iškeldinimas iš gyvenamosios vietos, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, iš esmės pažeistų atsakovų J. J. ir nepilnamečio jos sūnaus interesus, būtų neproporcinga šių asmenų teisių į būstą apribojimo priemonė. Teismams nebuvo pagrindo daryti tokią išvadą, nes liko neįvertinta J. J. sugyventinio (K. Š. tėvo) atsakovo J. Š. turtinė padėtis: byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina kad J. Š. bendrąja jungtine nuosavybės teise su R. Š. priklausė gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini) rajone. Be to, J. J. motinai priklauso butas (duomenys neskelbtini), kuriame, pasak J. J., ji su sūnumi gyveno po to, kai buvo iškeldinta iš ginčo buto. Nuo 2002 m. gruodžio 17 d. iki 2006 m. balandžio 4 d. J. J. deklaruota gyvenamoji vieta taip pat buvo (duomenys neskelbtini). Taigi, teismai turėjo atsižvelgti į šių aplinkybių visumą, kuri leidžia daryti išvadą, kad iškeldinus J. J. bei jos nepilnameti sūnų jie neliktų be gyvenamojo ploto ir nepilnamečio vaiko interesai nebūtų pažeisti. Šį faktą patvirtino ir Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus teikta išvada civilinėje byloje, kurios teismai nevertino. Ta aplinkybė, kad atsakovai suremontavo ginčo patalpas, mokėjo komunalinius mokesčius, deklaravo savo gyvenamąją vietą šiame bute nereikšminga, nes atsakovai veikė savo rizika, o komunalinių paslaugų mokėjimas vertintinas tik kaip atsiskaitymas už teikiamas paslaugas. Dėl to tokios aplinkybės, kaip atliktas remontas bei komunalinių mokesčių mokėjimas, negali būti vertinamos atsakovų naudai, nes asmuo iš savo neteisėto elgesio negali tikėtis naudos ir iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti padariniai. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje R. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-432/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-432/2011">3K-3-432/2011</a>, tačiau šios bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi.
Trečiasis asmuo savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ pareiškimu dėl prisidėjimo prie ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinio skundo prašo jį tenkinti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytų aplinkybių prejudicinės galios (CPK 182 straipsnio 2 punktas)
Kasatorius, ginčydamas apeliacinės instancijos teismo nutartį, nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl atsakovų iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, nepagrįstai ignoravo įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytus prejudicinius faktus.
Teisėjų kolegija, nesutikdama su kasatoriaus argumentais, pažymi, kad dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra nurodęs, jog prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, jog įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. LUAB „Osterotas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2009; 2010 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB bankas Hansabankas v. R. N., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-173/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-173/2010">3K-7-173/2010</a>; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. A. L. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-587/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-587/2012">3K-3-587/2012</a>; kt.). Taigi nagrinėjančiam bylą teismui privalomą reikšmę turi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės, tačiau tai nevaržo teismo kitaip negu ankstesnėje byloje aiškinti taikytiną nagrinėjamoje byloje įstatymą ir kitaip teisiškai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes. Tokią teismo diskrecijos teisę gali nulemti kitokie nagrinėjamos bylos ieškinio pagrindas ar dalykas ar kitokios aplinkybės nei nustatyta nagrinėjamoje byloje.
Šioje byloje kilo ginčas dėl kasatoriaus (ieškovo) nuosavybės teisių pažeidimo, atsakovams užimant būstą, kuris nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir yra įtrauktas į Vilniaus miesto savivaldybės socialinių būstų sąrašą.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčai dėl nurodyto būsto užėmimo teisėtumo buvo sprendžiami ir anksčiau. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nustačius, kad J. J. ginčo bute apsigyveno nuo 2006 m. balandžio mėn., kai deklaravo gyvenamąją vietą ginčo bute, jame gyveno be teisėto pagrindo, J. J. ir jos nepilnametis sūnus buvo iškeldinti iš ginčo buto nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 17 d. nutartimi paliko šį teismo sprendimą nepakeistą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad nurodytoje byloje nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje byloje.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl bylą nagrinėjusių teismų išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pažymi, kad, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus reikalavimus, keliamus faktams, pripažintiniems prejudiciniais, bylą nagrinėję teismai, spręsdami, ar taikytinos civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos aplinkybės, turėjo nustatyti: 1) ar abiejose bylose dalyvavo tie patys asmenys ir kokiu procesiniu statusu; 2) ar reikšmingi faktai šioje byloje buvo įrodinėjimo dalykas kitoje byloje.
Civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir šioje byloje tuo pačiu procesiniu statusu dalyvavo skirtingi asmenys, t. y. atsakovas J. Š. civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso nedalyvavo, o Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimas buvo priimtas tik dėl atsakovės J. J. ir jos nepilnamečio sūnaus K. Š. (J.) iškeldinimo iš ginčo buto. Nurodytoje civilinėje byloje ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė teismo pripažinti negaliojančiais nuomos sutartį ir susitarimą bei iškeldinti atsakovę J. J. su nepilnamečiu vaiku iš neteisėtai užimtų gyvenamųjų patalpų, o šioje byloje ieškovas prašo teismo iškeldinti iš gyvenamosios patalpos tiek atsakovą J. Š., tiek atsakovus J. J. ir K. Š., taip pat byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškovo įpareigojimo sudaryti neterminuotą buto nuomos sutartį. Taigi iš teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sprendžiamas klausimas tik dėl atsakovų J. J. ir jos nepilnamečio sūnaus apsigyvenimo socialiniame būste teisėtumo, tačiau nebuvo sprendžiamas klausimas dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį, nebuvo nagrinėjami klausimai dėl atsakovės teisių į ginčo buto, kaip socialinio būsto nuomą. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir įvykdytas – kasatorius skunde nurodo, kad atsakovai J. J. ir nepilnametis sūnus iš ginčo buto buvo iškeldinti 2011 m. birželio 2 d., tai patvirtina ir teismo antstolės I. B. 2011 m. birželio 2 d. surašytas aktas. Atsiradus naujoms aplinkybėms, t. y. nustačius, kad po Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimo įsiteisėjimo atsakovai J. J. ir jos nepilnametis sūnus, nepaisydami įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuris buvo įvykdytas ir atsakovė su sūnumi iškeldinti, vėl apsigyveno ginčo bute kartu su atsakovu J. Š., tačiau dar kartą vykdyti jau įvykdytą teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo, taip pat negalima vienareikšmiškai pripažinti prejudiciniais faktais aplinkybių, nustatytų Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendime, nes nustatyta naujų aplinkybių, susijusių su atsakovų gyvenimo ginčo bute teisėtumu. Vadinasi, šioje nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas sukels teisinių padarinių ir atsakovui J. Š..
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose padarė išvadą, jog ne visos minėtu ir jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje nagrinėjamoje byloje. Taigi, tiek ginčo šalys, tiek įrodinėjimo dalykas nurodytoje ir šioje civilinėje byloje nebuvo visiškai vienodi. Bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė CPK 182 straipsnio 2 punkto, 279 straipsnio 4 dalies nuostatas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinės ir res judicata galios.
Dėl teisės į būsto neliečiamybę, savavališkai užimtų patalpų sampratos ir sąlygų asmens iškeldinimui
Nors kasatorius skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai prioritetą nuomoti socialinį būstą nepagrįstai suteikė atsakovei J. J., tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnį, nustatantį asmens teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, neįtvirtinta asmens teisė įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., Chapman v. United Kingdom, no. 27238/95, 18 January 2001, § 99; Jane Smith v. United Kingdom, no. 25154/94, 18 January 2001, § 106 ir kt.). Pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą ar teisę į socialinio būsto nuomą, ir tai, ar ši teisė ribojama. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta autonominė būsto samprata sietina su pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimu (žr. Buckley v. United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, § 52–54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Konstatavus, kad asmuo turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, galima daryti tokią išvadą, jog gali būti taikomos Konvencijos 8 straipsnyje nustatytos garantijos, bet ne įgyjama teisė į konkretų būstą. Konvencijoje įtvirtinta asmens teisės į būsto neliečiamybę apribojimo būtinumo sąvoka reiškia primygtinę socialinę būtinybę – pritaikyta priemonė turi būti proporcinga siekiamam teisėtam tikslui, t. y. gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo konkrečiame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (žr., pvz., Bjedov v. Croatia, no. 421050/09, judgment of 29 May 2012; Stankova v. Slovakia, no. 7205/02, judgment of 9 October 2007, Pinnock and Walker v. United Kingdom, no. 31673/11, judgment of 24 September 2013 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovė J. J. yra įtraukta į Jaunų šeimų sąrašą socialinio būsto nuomai; ieškovas atsakovės teisių į socialinį būstą byloje neginčijo, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu nebuvo sprendžiama dėl atsakovės ir jos nepilnamečio sūnaus teisių į ginčo buto kaip socialinio būsto nuomą, buvo pasisakyta tik dėl savavališko apsigyvenimo ginčo bute, nesilaikant socialinio būsto patalpų suteikimo eilės ir nesudarius rašytinės nuomos sutarties. Nurodytame sprendime taip pat nustatyta, kad atsakovai ginčo butą suremontavo; bute gyvena atsakovų nepilnametis sūnus; atsakovė buvo sudariusi sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais; ieškovas, kaip ginčo buto savininkas, delsė imtis teisinių veiksmų savo teisėms apginti, atsakovė į sąrašą socialinio būsto nuomai buvo įtraukta 2002 metais, savo gyvenamąją vietą ginčo bute deklaravo 2006 metais, tačiau ieškinys dėl atsakovės iškeldinimo buvo pareikštas 2009 m. gegužės mėnesį. Aptariant atsakovės J. J. ir jos nepilnamečio sūnaus ryšį su gyvenamąja patalpa taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendime pripažinta, jog Vykdomojo komiteto 1989 m. gruodžio 28 d. sprendimas skirti J. J., kaip pagrindinei nuomininkei, ginčo butą (duomenys neskelbtini), ir 1991 m. balandžio 4 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartis yra neteisėti, tačiau byloje nepaneigta ir turėtų būti įvertinta aplinkybė, kad atsakovę J. J. su gyvenamąja vieta (ginčo butu) ryšys siejo nuo 1989 metų. Analizuojant Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją būsto netekimo bylose, pažymėtina, kad šio teismo ne kartą kritikuotos situacijos, kai nacionalinės valdžios institucijos įpareigodavo iškeldinti, formaliai pasiremdamos nacionaline teise ir nurodydamos, jog pagal teisės aktus asmuo nebeturi teisės gyventi atitinkamame būste, tačiau neapsvarstydamos visos faktinės asmens situacijos ir taikomos priemonės proporcingumo (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no. 19009/04, par. 50, judgment of 13 May 2008; Ćosić v. Croatia, no. 28261/06, judgment of 15 January 2009 ir kt.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas teismų nustatytas aplinkybes ir jas išanalizavusi pagal Konvencijos 8 straipsnį, pripažįsta teisėtomis ir pagrįstomis bylą nagrinėjusių teismų išvadas, kad ieškovo įpareigojimas spręsti klausimą dėl ginčo socialinio būsto išnuomojimo atsakovams J. J. ir K. Š., neatsižvelgiant į eilę Jaunų šeimų socialinio būsto nuomai sąraše, nepažeidžia Konvencijos 8 straipsnio ir Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio, nes civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sprendžiamas klausimas tik dėl atsakovų J. J. ir jos nepilnamečio sūnaus apsigyvenimo socialiniame būste teisėtumo, tačiau nebuvo sprendžiama dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį, nebuvo nagrinėjami klausimai dėl atsakovės teisių į ginčo buto, kaip socialinio būsto, nuomą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje nesprendė atsakovės ir jos nepilnamečio sūnaus teisių į socialinio būsto nuomą. Ši teisė suteikta ieškovui kaip ginčo patalpų savininkui ir socialinio būsto administratoriui, kuris, spręsdamas, ar atsakovė ir jos sūnus atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus įgyvendinti teisę į socialinio būsto nuomą, priims reikiamus sprendimus pagal Konvencijos 8 straipsnį ir Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą.
Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, sprendžia, kad bylos nagrinėjimo metu, neišsprendus klausimo dėl asmenų teisių į socialinio būsto nuomą, atsakovų J. J. ir K. Š. iškeldinimas iš ginčo buto būtų neproporcinga priemonė, todėl pripažįsta teisėtais ir pagrįstais pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų motyvus dėl nurodytų atsakovų priešieškinio reikalavimų dalies tenkinimo.
Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo jį naikinti arba pakeisti remiantis kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 25,87 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 111109233) 25,87 Lt (dvidešimt penkis Lt 87 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Virgilijus Grabinskas
Sigitas Gurevičius
