Dėl teisės normų, reglamentuojančių asmens vardo ir pavardės rašymą asmens dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-5-684/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09436-2022-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.1.9.1; 2.3.10.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. W. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. W. pareiškimą dėl įpareigojimo pakeisti civilinės būklės akto įrašą (vardą ir pavardę), kurioje buvo atnaujintas procesas pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro prašymą dėl proceso atnaujinimo, suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija, išvadą teikianti institucija Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių asmens vardo ir pavardės rašymą asmens dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 2021 m. rugpjūčio 26 d. išvadą Nr. A32(18)-2822-(31.2.16E) ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti pareiškėjo vardą ir pavardę iš „J. V.“ į „J. W.“.

3. Pareiškėjas yra lenkų tautybės Lietuvos Respublikos pilietis. Jis nurodė, kad originali jo šeimos pavardė yra „W.“, sovietinės santvarkos metais originali pavardė buvo rašoma kirilica ir virto į „?.“ („V.“), Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo įtvirtinta sugramatinta (sulietuvinta) originalių lenkiškų pavardžių rašyba, pakeičiant originalius rašmenis lietuviškais atitikmenimis, taip pareiškėjo pavardės rašyba buvo pakeista du kartus. Norėdamas išskirti ir pabrėžti savo priklausymą lenkų tautai, siekdamas atgauti pavardę jos originalia forma, dokumentuose naudojant lotyniškos abėcėlės rašmenį „w“ ir ne lietuviškos abėcėlės rašmenį su diakritiniu ženklu „ł“, pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių, tačiau šis atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodamas teisinių galimybių nebuvimu.

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą dėl teismo sprendime padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos ir atmesti pareiškimo dalį dėl raidės „ł“ (su diakritiniu ženklu) panaudojimo, rašant pareiškėjo vardą ir pavardę. Prokuroras nurodė siekiantis apginti viešąjį interesą, t. y. valstybinės lietuvių kalbos tinkamą vartojimą viešajame gyvenime, nepažeidžiant įstatymo, kuriame nėra įtvirtintas leidimas Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentuose rašant vardą ir pavardę naudoti raidę „ł“ (su diakritiniu ženklu).

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas atnaujino procesą, sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo (toliau – ir AVPRDĮ) 3 straipsnio 3 dalies bei 4 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 424 „Dėl asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisyklių patvirtinimo“ 19 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Konstitucinis Teismas 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. KT110-N13/2023 pripažino, kad: 1) Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 straipsnio 3 dalis bei 4 straipsnio 1, 2 dalys tiek, kiek pagal jas Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi (nurašomi, perrašomi) tik lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), neprieštarauja Konstitucijai; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 424 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 19 punktas tiek, kiek jame nustatyta Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos asmens vardo ir (ar) pavardės rašymo (perrašymo, nurašymo) asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose taisyklės išimtis, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 4 d. sprendimu pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendimą ir pareiškimą tenkino iš dalies: panaikino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 2021 m. rugpjūčio 26 d. išvados Nr. A32(18)-2822-31.2.16E dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas pakeisti jo vardą ir pavardę naudojant lotyniškos abėcėlės rašmenį „w“; įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti pareiškėjo vardą ir pavardę iš „J. V.“ į „J. W.“; kitą pareiškimo dalį atmetė.

9. Teismas pažymėjo, kad Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo ir jo vaikų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų); 4 straipsnio 2 dalyje įstatymo leidėjas įvardijo konkrečius keturis atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis (nebūtinai ne lietuvių tautybės) turi teisę reikalauti, kad jo pavardė Lietuvos Respublikos tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose būtų nurašoma arba perrašoma lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų). Vienas iš tokių atvejų (aktualus nagrinėjamam ginčui) yra ir atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietis pateikia įrodymus, kad jo vieno iš tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis (AVPRDĮ 4 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose taisyklių 10 ir 15 punktais, abiejų nurodytų išimčių taikymo atveju tiek rašant, tiek nurašant ir perrašant Lietuvos Respublikos piliečio ir jo vaikų vardus ir pavardes turi būti naudojami lotyniškos abėcėlės rašmenys (be diakritinių ženklų), išskyrus tokias pat raides su diakritiniais ženklais, kurios naudojamos lietuvių kalbos abėcėlėje.

11. Teismas, įvertinęs galiojantį teisinį reglamentavimą, apibrėžiantį Lietuvos Respublikos piliečio teisę įrašyti (pakeisti) savo vardą ir pavardę Lietuvos Respublikos tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose naudojant nelietuviškus rašmenis, padarė išvadą, kad tokiu atveju gali būti leidžiama naudoti tik lotyniškos abėcėlės rašmenis, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje, be diakritinių ženklų (tai yra „X“, „Q“, „W“).

12. Kadangi teisės normos, apibrėžiančios Lietuvos Respublikos piliečio teisę įrašyti (pakeisti) savo vardą ir pavardę Lietuvos Respublikos tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose, yra imperatyvios, jos negali būti aiškinamos plačiai, t. y. įrašant (keičiant) Lietuvos Respublikos piliečio vardą ir pavardę dokumentuose negali būti naudojami rašmenys su diakritiniais ženklais, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo faktinę situaciją, padarė išvadą, kad pareiškėjas, būdamas lenkų tautybės bei pateikęs rašytinius įrodymus, pagrindžiančius dokumentų šaltiniuose jo protėvių originalias pavardes, kurios buvo rašomos ne tik lietuviškos abėcėlės rašmenimis, atitinka AVPRDĮ įtvirtintus reikalavimus, leidžiančius vardą ir pavardę įrašyti, perrašyti ir nurašyti ne tik lietuviškais rašmenimis (AVPRDĮ 3 straipsnio 1, 3 dalys, 4 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

14. Konstatavęs, kad yra aiškiai apibrėžta įstatymo leidėjo įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių leidimo rašyti ne lietuviškais rašmenimis tvarka, kuri yra imperatyvi ir negali būti aiškinama plačiai, teismas atmetė kaip nedarančius įtakos galutiniam teismo sprendimui pareiškėjo argumentus apie technines galimybes rašyti jo vardą ir pavardę naudojant ne lietuviškos abėcėlės rašmenis su diakritiniais ženklais, taip pat pareiškėjo vardo ir pavardės su ne lietuviškos abėcėlės rašmeniu su diakritiniu ženklu „ł“ naudojimą kasdieniame gyvenime ir mokslinėje veikloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 straipsnis, 176 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis, 442 straipsnio 7 punktas, 443 straipsnio 1 dalis).

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pareiškime nurodytą tikslą – pakeisti vardo ir pavardės rašymą dokumentuose, siekiant pabrėžti pareiškėjo priklausymą lenkų tautai, nusprendė, kad, įstatymo leidėjui suteikus galimybę pareiškėjui įrašyti ar perrašyti dokumentuose vardą ir pavardę „J. W.“, naudojant lotyniškos abėcėlės rašmenį (be diakritinio ženklo) „w“ bei leidžiant pareiškėjui rašyti lenkų tautinio vardyno vardą, taip pat leidžiant nesilaikyti lietuvių kalbos rašybos taisyklių, rašant pareiškėjo vardą ir pavardę (be vyriškos giminės galūnių, kurios privalomos nurodant lietuviškus vyriškos giminės vardus ir pavardes) (Taisyklių 4, 10 punktai), pareiškėjui yra suteikta galimybė akivaizdžiai pabrėžti jo priklausymą ne lietuvių, o lenkų tautai bei puoselėti pareiškėjui ir šeimai vertingas tautines tradicijas. Teismas padarė išvadą, kad egzistuoja teisinis pagrindas pareiškėjo prašymą tenkinti iš dalies.

16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal Konstitucinio Teismo 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimą, Konstitucijai neprieštarautų įtvirtinimas įstatyme tokios tvarkos, kuri leistų atskirais atvejais Lietuvos Respublikos piliečiui vardą ir pavardę rašyti, nurašyti ar perrašyti dokumentuose lotyniško pagrindo rašmenimis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais, jeigu tokia tvarka būtų nustatyta gavus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – ir VLKK) oficialią išvadą, paneigiančią prielaidų dėl pavojaus bendrinei lietuvių kalbai ir jos savitumui egzistavimą.

17. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, 2024 m. birželio 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

18. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nėra ginčo, jog pareiškėjas atitinka AVPRDĮ įtvirtintus reikalavimus, leidžiančius jam savo vardą ir pavardę rašyti ne tik lietuviškais rašmenimis, bet ir lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų. AVPRDĮ 3 straipsnio 3 dalyje ir 4 straipsnio 2 dalyje nėra suteikta galimybė šiomis nuostatomis nustatytais atskirais atvejais Lietuvos Respublikos piliečio vardą ir (ar) pavardę rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais. Konstitucinis Teismas pripažino, kad toks reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, nepažeidžia konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo suponuojamų reikalavimų teisėkūrai.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, šalies įstatymų leidybos subjektams turint išimtinę kompetenciją nustatyti teisinį reglamentavimą, vadovaujantis valdžių pasidalijimo principu ir demokratijos principais, teismas neturi teisės keisti egzistuojančio teisinio reglamentavimo ar nustatyti naujų asmenų vardų ir pavardžių rašymo taisyklių.

20. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo nutarime išaiškinta įstatymo leidėjo, o ne teismo pareiga kreiptis išvados į kompetentingą instituciją Valstybinę lietuvių kalbos komisiją.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

21. Pareiškėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 4 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – netenkinti prokuroro prašymo atmesti pareiškimą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2018; 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTItOTY5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-392-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-392-969/2018">3K-3-392-969/2018</a>; 2021 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-378/2021). Nagrinėjamu atveju jokios klaidos Vilniaus miesto apylinkės teismas savo 2022 m. birželio 1 d. sprendime nebuvo padaręs, nes teismo sprendimo priėmimo dieną galiojo Taisyklių 19 punktas, kuris nustatė išimtį iš bendros taisyklės ir leido originalių nelietuviškų asmenvardžių rašybą, nedraudžiant nelietuviškų diakritinių ženklų. Pareiškėjas pateikė teismui įrodymus, atitinkančius Taisyklių 19 punkto išimtimi nustatytus reikalavimus, – archyvinius dokumentus, kuriuose jo šeimos pavardė rašoma su diakritiniais ženklais. Nagrinėdamas proceso atnaujinimo klausimą, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 17 d. nutartyje, kuria buvo nutarta atnaujinti procesą, rėmėsi AVPRDĮ 3 straipsnio 3 dalimi, o Taisyklėse buvusios išimties net neminėjo. Neteisinga teigti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 1 d. sprendime, priimtame iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, padarė teisės taikymo klaidą, nes teismo sprendimas atitiko jo priėmimo dieną galiojantį poįstatyminį teisės aktą. Negalėjimas taikyti Taisyklių 19 punkto išimties veikia į ateitį, bet ne į praeitį. Tai reiškia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas, o atnaujinti proceso nebuvo pagrindo. Netgi atnaujinęs procesą teismas bylos nagrinėjimo metu turėjo įvertinti aplinkybę, kad teisę į originalią asmenvardžių rašybą su diakritiniu ženklu pareiškėjas įgijo ne dėl aiškios teisės normų taikymo klaidos, bet pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, leidžiantį jam tai padaryti. Proceso atnaujinimu nagrinėjamu atveju nebuvo siekiama ištaisyti klaidą, o buvo siekiama bylos nagrinėjimo ir naujo teismo sprendimo priėmimo, pasitelkiant Konstitucinį Teismą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 1 d. ir 2024 m. kovo 4 d. sprendimai buvo priimti galiojant skirtingam teisiniam reglamentavimui. Nagrinėdamas bylą atnaujintame procese, teismas turėjo vertinti situaciją, buvusią 2022 m. birželio 1 d. sprendimo priėmimo metu, ir nustatyti, ar tuo metu buvo aiški teisės normos taikymo klaida, taip pat ar ši klaida nulėmė viešojo intereso pažeidimą ir kaip konkrečiai tas pažeidimas pasireiškė. Tačiau pirmosios instancijos teismas rėmėsi kitomis (naujomis) aplinkybėmis, kurių 2022 m. birželio 1 d. sprendimo priėmimo metu nebuvo (Konstitucinio Teismo nutarimu).

21.2. Nebuvo pagrindo konstatuoti viešojo intereso gynimo būtinumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-414/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-414/2014">3K-7-414/2014</a> išaiškino, kad teisės taikymo klaida turi būti ne tik akivaizdi, bet ir lemianti viešojo intereso pažeidimą. Prokuroras savo prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė jokių viešojo intereso pažeidimų. Vienetinis teismo sprendimas privataus pobūdžio byloje (net ir sukėlęs tam tikrų abejonių) negali būti laikomas viešojo intereso pažeidimu, jis niekaip negalėjo paveikti lietuvių kalbos vientisumo. Prokuroras neįrodė, kad jo kreipimasis į teismą dėl proceso atnaujinimo yra toji vienintelė viešąjį interesą ginanti priemonė. Atnaujindamas procesą, pirmosios instancijos teismas į tai visiškai nesigilino. Taip buvo pažeistos proceso teisės normos, reglamentuojančios proceso atnaujinimą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

21.3. Teismai rėmėsi pakeistu teisiniu reglamentavimu, konstatuodami, kad jis nesuteikia galimybės Lietuvos Respublikos piliečio vardą ir (ar) pavardę rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais. Tačiau, nepaisant tokio reglamentavimo, vis dėlto egzistuoja išimtis leidžiantys įsiteisėję teismo sprendimai, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTIyLTEwNzUvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-122-1075/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-122-1075/2021">e3K-3-122-1075/2021</a>, kurios 33 punkte nurodoma: „<...> bylą nagrinėjant kasaciniame teisme žodinio proceso metu, Valstybinė lietuvių kalbos komisija patvirtino, kad asmens vardo ir pavardės rašymas lotyniškais rašmenimis su šalutiniais (diakritiniais) ženklais, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje, nedarytų žalos bendrinei lietuvių kalbai ir jos išsaugojimui“.

21.4. 2014 m. vasario 27 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ Konstitucinis Teismas pripažino teisę rašyti nelietuviškus rašmenis asmenvardžiuose, neišskirdamas diakritinių ženklų ir akcentuodamas dėmesį, kad tai turi būti tik lotyniško pagrindo rašmenys. Pareiškėjo manymu, raidė „ł“ dera su lietuvių kalbos tradicija netgi labiau nei lotyniškosios „W“, „X“, „Q“, nes lietuvių kalbos abėcėlėje apskritai nėra šių raidžių, o raidė „l“ yra, tik be diakritinio ženklo. Todėl prokuroras ir teismai gina lietuvių kalbą nuo svetimybių selektyviai – tik nuo diakritinių ženklų ir tik atskiros piliečių grupės atžvilgiu.

21.5. Konstitucinis Teismas 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimo 18.3 punkte pažymėjo, jog VLKK svarstant Projektą Nr. XIIIP-535 savo pateiktose išvadose nenurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašytini tik lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų) ir kad tuo atveju, jeigu jie tokiuose dokumentuose būtų rašomi lotyniško pagrindo rašmenimis su lietuvių kalboje nesančiais diakritiniais ženklais, galėtų ar negalėtų kilti pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, jie nederėtų su lietuvių kalbos tradicija. Taigi objektyvių duomenų (studijų, tyrimų) apie lietuvių kalboje nesančių diakritinių ženklų rašymo asmenvardžiuose poveikį valstybinei kalbai nebuvo ir iki šiol nėra. Todėl nebuvo pagrindo atnaujinti procesą prisidengus viešojo intereso gynimu. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius jo originalaus vardo ir pavardės su diakritiniais ženklais rašymą viešojoje erdvėje. Toks rašymas nesukėlė jokio neigiamo poveikio lietuvių kalbai, viešosios tvarkos nepažeidė. Nagrinėjant bylą atnaujintame procese, nebuvo bandoma nustatyti, ar pareiškėjo vardas ir pavardė iš tikrųjų daro žalą bendrinei kalbai, ypač turint duomenų apie viešų registrų vykdomą duomenų koduotės pakeitimą, pritaikant ją nelietuviškiems diakritiniams ženklams.

21.6. Skundžiami teismų sprendimai neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos išaiškinimo byloje Johansson prieš Suomiją (peticijos Nr. 10163/02), kurioje EŽTT įtvirtino taisyklę, pagal kurią teismas asmenvardžių bylose privalo nustatyti: ar vidaus valdžios institucijų priimtu ginčytinu sprendimu, atsižvelgiant į jų diskreciją, užtikrintas sąžiningas balansas tarp konkuruojančių viešojo ir privataus interesų, ar šis sprendimas (atsisakymas) gali būti prilyginamas pareiškėjo teisių pažeidimui pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį. Bylą nagrinėję teismai turėjo aiškinti ne valstybės teisės reguliuoti šią sritį klausimą, bet valstybės nustatytų ribojimų proporcingumą pareiškėjo privataus gyvenimo atžvilgiu. Teismai net nebandė nustatyti privataus ir viešojo interesų balanso, sprendimuose apie tai jokia forma nepasisakyta.

21.7. Lietuvos teisinės sistemos asmenvardžių rašymą reglamentuojančios nuostatos diskriminuoja dalį ne lietuvių tautybės piliečių, neužtikrina Lietuvos Respublikos piliečių lygiateisiškumo, kadangi suskirsto piliečius į tris nelygiateises grupes, kurių tik viena diskriminuojama kalbos pagrindu: 1) Lietuvos piliečiai, kurių originalūs asmenvardžiai turi lotyniškų rašmenų („W“, „X“, „Q“), be jokių suvaržymų gali įgyvendinti teisę turėti originalius asmenvardžius; 2) Lietuvos piliečiai (tarp jų – pareiškėjas), kurių originalūs asmenvardžiai turi lotyniškų rašmenų su diakritiniais ženklais („ł“, „ń“, „?“ ir kt.), suteikiančiais asmenvardžiui originalią rašybą ir tarimą, tačiau gali būti rašomi tik pagal pirmai grupei taikomas taisykles (be diakritinių ženklų), tai, pareiškėjo nuomone, yra neteisinga, nes po tokio pakeitimo asmenvardis neįgyja originalumo ir virsta netaisyklingu lotyniškos abėcėlės pagrindu sukurtu unifikuotu variantu, neatitinkančiu nei lietuvių kalbos, nei tos tautinės mažumos, kuriai priklauso asmuo, kalbos taisyklių; 3) už užsieniečių ištekėjusios Lietuvos pilietės, kurioms leidžiama turėti pavardes ir su lotyniškais rašmenimis, ir su lietuvių kalbai nebūdingais diakritiniais ženklais, jeigu tokių ženklų yra sutuoktinio pavardėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTIyLTEwNzUvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-122-1075/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-122-1075/2021">e3K-3-122-1075/2021</a>), ir šiai grupei užtikrinta teisė į originalių asmenvardžių rašybą.

21.8. Bylą nagrinėję teismai visiškai ignoravo tarptautinių teisės aktų (Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto) reikalavimus, įpareigojančius Lietuvos valstybę saugoti tautinių mažumų teises. Lietuvos valstybėje yra skatinama piliečių nelygybė netgi vienoje atskiroje (šiuo atveju – lenkų tautybės) grupėje.

22. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Šios bylos apeliacinės peržiūros dalyku nebuvo argumentai dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu pagrįstumo ir viešojo intereso egzistavimo ginčijimo, šie kasaciniame skunde nurodomi argumentai nebuvo nurodyti ir vertinti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, o kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka (CPK 341 straipsnis).

22.2. Šioje byloje teismas, priimdamas 2022 m. birželio 1 d. sprendimą, netaikė Taisyklių 19 punkto, o vadovavosi AVPDRĮ ir, tenkindamas prašymą dėl vardo ir pavardės rašymo su raide „ł“, nurodė, kad klausimas dėl nelietuviškų raidžių su diakritiniais ženklais naudojimo dokumentuose naujais teisės aktų pakeitimais yra išspręstas nurodant, jog gali būti įrašoma raidė su diakritiniu ženklu, jei ji yra lietuvių kalbos abėcėlėje. Teismas nusprendė, kad raidė „1“ yra lietuvių kalbos abėcėlėje, todėl ji gali būti įrašyta su diakritiniu ženklu. Tokie teismo motyvai padaryti netinkamai pritaikius AVPDRĮ, t. y. netinkamai išaiškinus imperatyvios teisės normos AVPDRĮ 3 straipsnio 3 dalies prasmę dėl asmens vardo ir pavardės rašymo naudojant ne lietuvių kalbos abėcėlės (lotyniškos abėcėlės pagrindo) rašmenį su diakritiniu ženklu „ł“, o tai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką yra CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTItOTY5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-392-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-392-969/2018">3K-3-392-969/2018</a>). Vyriausybė, Taisyklių 19 punkte nustatydama AVPDRĮ 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos asmens vardo ir (ar) pavardės rašymo (nurašymo, perrašymo) asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose taisyklės išimtį, nustatė papildomą, nei įtvirtinta įstatyme, teisinį reguliavimą, prieštaraujantį jo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktui. Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalis), taip pat negali taikyti ir Konstitucijai ar įstatymui prieštaraujančio poįstatyminio akto. Todėl nagrinėjamu atveju teismas negalėjo taikyti Taisyklių 19 punkto, kaip prieštaraujančio įstatymui, nors 2022 m. birželio 1 d. teismo sprendimo priėmimo metu šis Taisyklių punktas Konstitucinio Teismo ir nebuvo tokiu pripažintas.

22.3. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo šiame ginče. Apeliaciniame skunde šie argumentai nebuvo nurodyti. Lietuvių kalba yra laikoma konstituciniu gėriu, patenkančiu į viešojo intereso sąvoką, kurį nuo pažeidimų turi teisę bei pareigą ginti Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, t. y. apginti lietuvių kalbos kaip konstitucinio gėrio vientisumą bei vartojimą viešame (ir atitinkamai privačiame) gyvenime. Lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas, lietuvių kalbos funkcionavimo visose viešojo gyvenimo srityse užtikrinimas yra viešasis interesas ir negali būti daromos jokios išimtys atskiram asmeniui, suteikiant jam išskirtinę padėtį.

22.4. Kasacinio skundo teiginiai apie galiojantį teisinį reglamentavimą, kuris, pasak pareiškėjo, dėl asmenvardžių rašymo suskirsto Lietuvos piliečius į tris nelygiateises grupes, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimo išvadas, taip pat nepaneigia skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

22.5. Pareiškėjo pateikti duomenys, kad jo vardas ir pavardė rašomi naudojant ne lietuviškos abėcėlės rašmenį su diakritiniu ženklu „ł“ informacinėje sistemoje www.esveikata.lt, pareiškėjui perkant internetu automobilio stovėjimo vietą, moksliniuose straipsniuose ir pan., nepaneigia teismo sprendimo, kuris priimtas tinkamai pritaikius teisės normas, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo dėl kasacinio skundo spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teisės normos, reguliuojančios Lietuvos Respublikos piliečio teisę pakeisti savo vardą ir pavardę civilinės būklės aktų įrašuose, yra imperatyvios ir turi būti taikomos tiksliai. Tai reiškia, kad keičiant vardą ir (ar) pavardę Lietuvos piliečiui negali būti naudojami rašmenys su diakritiniais ženklais, jei tokių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje. Įstatymo leidėjui įtvirtinus aiškiai apibrėžtą Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių leidimo rašyti ne lietuviškais rašmenimis tvarką, neliko jokios įstatymo (teisės) spragos, kurią teismas privalėtų šalinti, spręsdamas asmens prašymo dėl jo teisės įrašyti, nurašyti ir perrašyti vardą ir pavardę ne lietuviškos abėcėlės rašmenimis klausimą. Civilinės metrikacijos skyrius, registruodamas civilinės būklės aktus, negali lanksčiai interpretuoti teisės aktų nuostatų, o privalo jas besąlygiškai vykdyti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

24. Bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reglamentuojamos CPK 353 straipsnyje: kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

25. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Išsamų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-373/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-373/2013">3K-3-373/2013</a>; 2023 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-189-781/2023, 51 punktas, kt.).

26. Pagal CPK 340 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys CPK XVII skyriuje, reglamentuojančiame kasacinį procesą, nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka. Remiantis CPK 341 straipsniu, kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Tai reiškia, kad šalis, tam tikru argumentu dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo nesirėmusi apeliaciniame skunde, paprastai negali vėliau juo remtis kasaciniame skunde, nes šiuo aspektu sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (CPK 320 straipsnis). Be to, kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-611/2024, 27 punktas).

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pareiškėjas buvo nurodęs tokias argumentų grupes: (1) dėl Europos Sąjungos ir tarptautinių Lietuvos įsipareigojimų užtikrinti tautinių mažumų narių teisę vartoti gimtąją kalbą nesilaikymo, (2) dėl EŽTT išaiškinimų, kad turi būti užtikrintas sąžiningas balansas tarp konkuruojančių viešojo ir privataus interesų, nesilaikymo, (3) dėl kasacinio teismo išaiškinimų civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTIyLTEwNzUvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-122-1075/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-122-1075/2021">e3K-3-122-1075/2021</a> nepaisymo, (4) dėl VLKK išvados negavimo, (5) dėl įrodymų apie pareiškėjo vardo ir pavardės su diakritiniais ženklais rašymą viešojoje erdvėje nevertinimo, (6) dėl Lietuvos piliečių suskirstymo į tris nelygiavertes grupes. Tačiau civilinės bylos apeliacinės peržiūros dalyku nebuvo argumentai dėl pagrindo atnaujinti procesą nebuvimo (Taisyklių 19 punkto galiojimo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendimo priėmimo metu ir viešojo intereso pažeidimo nebuvimo), šiuos pareiškėjas išdėstė tik kasaciniame skunde.

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl pagrindo atnaujinti procesą nebuvimo nebuvo nurodyti ir vertinti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, o kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka, išsamiau nepasisakys dėl šių kasacinio skundo argumentų (CPK 341 straipsnis).

29. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo kasacinio skundo argumentai dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendime tinkamai taikytos tuo metu galiojusios teisės neatitinka minėto teismo sprendimo turinio. Iki 2024 m. kovo 1 d. Taisyklių 19 punkte buvo nustatyta, jog AVPRDĮ 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu atveju Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė gali būti nurašomi paraidžiui ar perrašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), jeigu šio piliečio arba vieno iš jo tėvų, senelių, prosenelių ar kitų protėvių pagal tiesiąją giminystės liniją kitos valstybės pilietybės turėjimo laikotarpiu vardas ir (ar) pavardė nelietuviškais rašmenimis buvo ar yra įrašyti dokumento šaltinyje, išskyrus atvejus, kai nelietuviškais rašmenimis vardas ir (ar) pavardė buvo įrašyti dokumentuose, išduotuose ir (arba) sudarytuose ne lietuvių kalba dabartinėje Lietuvos teritorijoje iki 1990 m. kovo 11 d. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 1 d. sprendime nesirėmė šia Taisyklių 19 punkto nuostata, kurios galiojimu sprendimo priėmimo metu pareiškėjas grindžia kasacinio skundo argumentus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 1 d. sprendimą iš esmės grindė argumentu, kad raidė „l“ yra lietuvių kalbos abėcėlėje, tad ji gali būti įrašyta su diakritiniu ženklu, nes AVPRDĮ nustatyta, kad gali būti įrašoma raidė su diakritiniu ženklu, jei ji yra lietuvių kalbos abėcėlėje. Teismas sprendimo negrindė aplinkybėmis, kad pareiškėjo protėvių dokumentai buvo išduoti dabartinėje Lietuvos teritorijoje iki 1990 m. kovo 11 d.

30. Teismas nagrinėja bylas pagal galiojančią teisę – vadovaudamasis Konstitucija, tarptautinėmis sutartimis, įstatymais, kitais teisės aktais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 110 straipsnis). Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą (CPK 3 straipsnio 2 dalis). Vyriausybės nutarimas, kaip žemesnės galios – poįstatyminis – teisės aktas, turi neprieštarauti įstatymui. Taisyklių 19 punkto nuostata, nustačiusi AVPRDĮ 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos asmens vardo ir (ar) pavardės rašymo (nurašymo, perrašymo) asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose taisyklės išimtis, grindžiamas įrašais dokumentuose, išduotuose ir (arba) sudarytuose ne lietuvių kalba dabartinėje Lietuvos teritorijoje iki 1990 m. kovo 11 d., akivaizdžiai prieštaravo AVPRDĮ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktui, atitinkamai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė 2022 m. birželio 1 d. sprendimą nesikreipęs į Konstitucinį Teismą dėl Taisyklių 19 punkto atitikties Konstitucijai ir įstatymui. Šią pareigą teismas įvykdė tik atnaujinęs procesą byloje. Tai, kad Vyriausybė, Taisyklių 19 punkte nustatydama AVPRDĮ 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos asmens vardo ir (ar) pavardės rašymo (nurašymo, perrašymo) asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose taisyklės išimtį, viršijo jai įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus, o Taisyklių 19 punktas prieštarauja AVPRDĮ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktui, konstatavo Konstitucinis Teismas 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimu.

31. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Konstitucija, inter alia (be kita ko), jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, nepaneigia atitinkamo teisėkūros subjekto teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, juo negali būti pažeistas viešasis interesas, jis turi atitikti inter alia, konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus: negali būti sudaryta prielaidų paneigti teisingumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, juo turi būti apsaugotos kitų asmenų sąžiningai įgytos teisės (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas).

32. 2024 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 152 (kuris įsigaliojo 2024 m. kovo 1 d.) Vyriausybė pakeitė Taisyklių 19 punktą, pašalindama pirmiau nurodytą išimtį, kartu nutarimo 2 punkte nustatė, kad iki šio nutarimo įsigaliojimo pradėtoms asmens vardo ir (ar) pavardės rašymo procedūroms taikomos šiuo nutarimu pakeisto Taisyklių 19 punkto nuostatos, taigi iš esmės įtvirtino pakeisto reglamentavimo atgalinį galiojimą.

Dėl teisinio reglamentavimo, taikytino sprendžiant dėl ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečio vardo ir pavardės rašymo asmens dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose

33. Konstitucijos 14 straipsnyje nustatyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“ Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, yra pažymėjęs, kad konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas, 2014 m. vasario 27 d. sprendimas); Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota ir tai, kad, pagal Konstituciją, su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, todėl esminės asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklės turi būti nustatytos įstatymu. Lietuvos Respublikos piliečio pase kai kuriais atvejais rašant nelietuviškus vardus ir pavardes galima vartoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides, bet ir kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo. Oficialią išvadą įstatymų leidėjui šiuo klausimu turi teikti VLKK (2014 m. vasario 27 d. sprendimas).

34. Nuo 2022 m. gegužės 1 d. asmens vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose, civilinės būklės aktų įrašuose ir kituose asmeniui Lietuvos Respublikoje išduodamuose oficialiuose dokumentuose pagrindinius reikalavimus reglamentuoja AVPRDĮ ir Taisyklės. AVPRDĮ, skirtingai nei iki jo galiojusiame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarime Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“, įtvirtinta galimybė piliečių asmenvardžius asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašyti ne vien valstybine kalba. Taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas AVPRDĮ nediferencijavo asmenvardžių rašybos reikalavimų asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose – jiems taikomos vienodos taisyklės.

35. Šiame įstatyme įtvirtintu reguliavimu derinami lietuvių valstybinės kalbos ir pagarbos asmens tapatybei konstituciniai principai. Konstitucinį lietuvių valstybinės kalbos principą atspindi ir išreiškia nuostata, kad piliečio vardas ir pavardė rašomi lietuviškais rašmenimis (AVPRDĮ 3 straipsnio 1 dalis), taip pat nuostata, kad bet kurios tautybės piliečio prašymu jo vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti ne lietuviškais rašmenimis, gali būti rašomi lietuviškais rašmenimis (AVPRDĮ 4 straipsnio dalis). Tuo tarpu pagarbos asmens tapatybei principą atspindi ir išreiškia atitinkamų institucijų pareiga asmenvardį rašyti remiantis jo įrašu dokumento šaltinyje (AVPRDĮ 2 straipsnio 1 dalis).

36. Šis įstatymas buvo priimtas, be kita ko, atsižvelgus į oficialias VLKK išvadas, kuriose VLKK pritarė nuostatai, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose turėtų būti rašomi lietuviškais rašmenimis, taip pat, atsižvelgdama į visuomenės poreikius, siūlė nustatyti atskirus atvejus, kada jie galėtų būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis.

37. Pagal AVPRDĮ 3 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose rašomi lietuviškais rašmenimis, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus.

38. AVPRDĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo ir jo vaikų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).

39. AVPRDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose gali būti nurašomi arba perrašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), jeigu: 1) jis arba jo vienas iš tėvų, senelių, prosenelių ar kitų pagal tiesiąją giminystės liniją protėvių turėjo ar turi kitos valstybės pilietybę ir vardas ir (ar) pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje; 2) jis vardą ir (ar) pavardę įgijo užsienio valstybėje, kurioje gyvena ar gyveno, ir vardas ir (ar) pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje; 3) jis pasirenka sutuoktinio, kurio pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis, pavardę; 4) jo tėvų ar vieno iš tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyti ne lietuviškais rašmenimis.

40. AVPRDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, kurių turi būti laikomasi asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašant dokumento šaltinyje ne lietuviškais rašmenimis įrašytus Lietuvos Respublikos piliečio vardą ir (ar) pavardę: nustatyta tvarka jie turi būti rašomi (nurašomi, perrašomi) lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).

41. Apibendrindama aptartą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad AVPRDĮ aiškiai ir vienareikšmiškai reglamentuoja asmenvardžių rašybą asmens dokumentuose, expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodo, kad įstatyme nustatytais atvejais rašant nelietuviškus vardus ir (ar) pavardes gali būti naudojami lotyniškos abėcėlės rašmenys be diakritinių ženklų. AVPRDĮ nėra suteikta galimybės dokumento šaltinyje ne lietuviškais rašmenimis įrašytus Lietuvos Respublikos piliečio vardą ir (ar) pavardę asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašyti (nurašyti, perrašyti) lotyniško pagrindo rašmenimis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais.

42. Konstitucinis Teismas 2023 m. gruodžio 28 d. nutarime, priimtame pagal šią bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo kreipimąsi, nustatė, kad aptariamas teisinis reguliavimas AVPRDĮ įtvirtintas atsižvelgus į VLKK išvadas, ir nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas savo konstitucinius įgaliojimus nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą įgyvendino pažeisdamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo suponuojamus reikalavimus. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose būtų rašomi (nurašomi, perrašomi) lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), paisant konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę lietuvių kalbą.

43. Taigi, remiantis šiuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, Lietuvos Respublikos piliečių vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose negali būti rašomi kitokiais nei įstatyme tiesiogiai nurodytais ne lietuviškais rašmenimis, įskaitant lotyniško pagrindo rašmenis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais.

44. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo teisės į originalią lenkų kilmės vardo ir pavardės rašybą civilinės būklės aktų įrašuose, naudojant raidę „ł“, kuri, nors yra lotyniško pagrindo abėcėlės raidė, tačiau yra su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiu diakritiniu ženklu.

45. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTIyLTEwNzUvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-122-1075/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-122-1075/2021">e3K-3-122-1075/2021</a>, kurią nuosekliai savo procesiniuose dokumentuose cituoja pareiškėjas, grįsdamas argumentus dėl teisės į originalią savo vardo ir pavardės rašybą, priimta dar iki pirmiau aptarto reglamentavimo atsiradimo. Nurodytoje byloje Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius buvo teismų įpareigotas pakeisti pareiškėjos (Lietuvos pilietės, ištekėjusios už užsieniečio) pavardę ir santuokos sudarymo įraše rašyti ją su raide „ć“, t. y. raide su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiu diakritiniu ženklu, atitinkančiu lietuvių kalboje naudojamą dešininį kirtį. Pareiškėjo vertinimu, nurodyta kasacinio teismo nutartis turi precedentinę reikšmę šiai bylai.

46. Tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTkwLTEwNzUvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-190-1075/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-190-1075/2024">e3K-3-190-1075/2024</a>, 55 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo pareiškėjas, nurodyta kasacinė byla šių kriterijų neatitinka: nagrinėjamoje byloje vertinamos aplinkybės nėra nei tapačios, nei labai panašios į aplinkybes, įvertintas nurodytoje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje, be to, kasacinio teismo išvados padarytos taikant kitokio turinio anksčiau galiojusias teisės normas.

47. Nurodytoje kasacinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTIyLTEwNzUvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-122-1075/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-122-1075/2021">e3K-3-122-1075/2021</a> pareiškėja reiškė reikalavimą dėl užsienyje sudarytos santuokos akto įregistravimo, ji gynė savo teisę į vardą, siedama pavardės, įgytos sudarius santuoką su užsienio piliečiu, originalios rašybos poreikį su šeimos vientisumu ir pagarbos šeimai principu, taip pat su judėjimo laisve pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnį. Diakritinis ženklas, dėl kurio kilo ginčas, buvo toks, kuris yra naudojamas lietuvių kalboje kaip dešininis kirčio ženklas, o vienas iš esminių prieštaravimų pareiškėjos pavardės rašymui civilinės būklės akte su „ć“ buvo techninių galimybių nebuvimas, kurio VĮ Registrų centras neįrodė. Kitaip nei aptartoje kasacinėje byloje, pareiškėjas šioje civilinėje byloje savo reikalavimo negrindė šeimos vientisumo principu ar judėjimo laisve, o suinteresuotas asmuo nesirėmė techninių galimybių nebuvimu. Šioje byloje pareiškėjas reikalavimą grindė siekiu išskirti ir pabrėžti savo priklausymą lenkų tautai, išsaugoti originalią protėvių asmenvardžių rašybą.

48. Nurodytos kasacinės bylos nagrinėjimo metu nei AVPRDĮ, nei Taisyklės dar nebuvo priimti, byla išnagrinėta taikant iki 2022 m. gegužės 1 d. galiojusios redakcijos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-334 patvirtintas Civilinės būklės aktų registravimo taisykles, kurios tuo metu neapibrėžė, kaip civilinės būklės aktų įrašuose turėtų būti rašoma Lietuvos Respublikos pilietės, sudariusios santuoką su užsienio valstybės piliečiu, pavardė, taigi, egzistavo teisės spraga, kurią kasacinis teismas užpildė taikydamas įstatymo analogiją – Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 23 punkto antroje dalyje nustatytas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės bei jų vaikų civilinės būklės aktams skirtas taisykles, kurios nedraudė pavardės rašymo lotyniško pagrindo rašmenimis su šalutiniais (diakritiniais) ženklais, tačiau tik suteikė civilinės būklės aktą registruojančioms institucijoms teisę to nedaryti tuo atveju, kai nėra techninių galimybių. Priėmus AVPRDĮ, detaliai reglamentuotos Lietuvos Respublikos piliečių nelietuviškos kilmės (nulemtos santuokos, šeimos ryšių ar tautybės) asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose taisyklės, taigi nebeliko iki tol egzistavusios įstatymo spragos situacijos, dėl kurios teismai turėjo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) spręsti nelietuviškų asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose klausimus. Minėta, dabartinis teisinis reguliavimas neleidžia asmens dokumentuose rašant piliečių vardus ir pavardes naudoti nelietuviškų diakritinių ženklų. Šiuo metu galiojančiame Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 23 punkte pateiktas asmenvardžiuose leistinų rašyti raidžių su diakritiniais ženklais sąrašas: ą, ę, į, ų, ū, ė, č, š, ž, taip pat leidžiami papildomi ženklai: brūkšnelis, apostrofas, skliaustai, taškas.

49. Kaip matyti iš kasacinio teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTIyLTEwNzUvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-122-1075/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-122-1075/2021">e3K-3-122-1075/2021</a>, teismo sprendimą įpareigoti civilinės metrikacijos skyrių pakeisti pareiškėjos pavardę ir išduoti santuokos sudarymo įrašą su pavarde naudojant raidę „ć“ nulėmė tai, kad Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 23 punktas suteikė teisę atsisakyti sudaryti civilinės būklės akto įrašą be šalutinio (diakritinio) ženklo tik tuo atveju, jei nėra techninių galimybių, o tokia faktinė aplinkybė byloje nebuvo nustatyta, taip pat ir VLKK byloje išsakyta pozicija, kad asmenvardžio rašymas lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais lotyniškais rašmenimis su šalutiniais (diakritiniais) ženklais konkrečiu bylos atveju nedarytų žalos bendrinei lietuvių kalbai ir jos išsaugojimui. Be to, nurodytoje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad atsisakymas pakeisti pareiškėjos pavardę ir išduoti santuokos sudarymo įrašą su pareiškėjos pasirinkta vyro pavarde sukelia pareiškėjai reikšmingas neigiamas pasekmes – administracinius, asmeninius bei profesinius nepatogumus keičiant turimus dokumentus, įrodinėjant savo tapatybės ir pateikiamų dokumentų autentiškumą, patvirtinant šeimos, giminystės ryšius, ir yra neproporcingas judėjimo laisvės ribojimas.

50. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai siekia nagrinėjamoje byloje kaip precedentą taikyti taisykles, suformuluotas vertinant iš esmės kitokią faktinę situaciją ir taikant kitas teisės normas.

51. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2023 m. gruodžio 28 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas galėtų nustatyti, jog asmenvardžiai asmens dokumentuose galėtų būti rašomi ir lotyniško pagrindo rašmenimis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais, įsitikinęs, kad tokios nuostatos dera su valstybine kalba, t. y. gavęs tokio turinio VLKK išvadą. Minėta, kompetencija nustatyti esmines asmens vardo ir pavardės rašymo asmens dokumentuose taisykles priklauso įstatymų leidėjui ir šiuo metu ji yra įgyvendinta priėmus šioje nutartyje aptartas AVPRDĮ nuostatas, detaliai reglamentuojančias Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose taisykles. Priėmus šį įstatymą, be kita ko, nebeliko ir iki tol egzistavusios įstatymo spragos, dėl kurios teismai, remdamiesi VLKK konkrečiose bylose pateiktomis išvadomis, turėjo ad hoc spręsti santuokos su užsieniečiais pagrindu įgytų nelietuviškų asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose klausimus. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo kasacinio skundo argumentai dėl teismo pareigos nagrinėjamoje byloje kreiptis į VLKK išvados. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje VLKK yra pateikusi 2022 m. balandžio 27 d. išvadą, kurioje išreiškė poziciją, jog nelietuviškos rašybos taikymas ne vien išimtiniais – teisės aktuose nustatytais – atvejais pagrindinę teisinę nuostatą „civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba“ paverstų niekine.

Dėl asmens teisės į privatų gyvenimą, tautinių mažumų teisių užtikrinimo

52. Asmens vardas ir pavardė yra jo identiteto ir privataus gyvenimo, kurio apsaugai skirtas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, sudėtinė dalis. Nors Konvencijos 8 straipsnyje ir nėra aiškios nuorodos į vardo ir pavardės apsaugą, nėra abejonių, kad asmens pavardė yra susijusi su jo privačiu ir šeimos gyvenimu, nes ji yra asmens tapatybės nustatymo priemonė ir sąsaja su tam tikra šeima, apibrėžianti šeiminius ryšius. Tokio aiškinimo laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (žr., pvz., EŽTT 1994 m. vasario 22 d. sprendimo byloje Burghartz prieš Šveicariją, peticijos Nr. 16213/90, 24 punktą; 1996 m. spalio 24 d. sprendimo byloje Guillot prieš Prancūziją, peticijos Nr. 22500/93, 21 punktą; 2000 m. balandžio 27 d. sprendimo byloje Bijleveld prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 42973/98, 3 punktą; 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą byloje Henry Kismoun prieš Prancūziją, peticijos Nr. 32265/10) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (žr., pvz., ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Sayn-Wittgenstein, C-208/09, 52 punktą; 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo byloje Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09, 66 punktą; 2016 m. birželio 2 d. sprendimo byloje Bogendorff von Wolffersdorff, C-438/14, 35 punktą).

53. EŽTT, atskleisdamas Konvencijos 8 straipsnio suponuojamus reikalavimus, susijusius su asmens vardo ir pavardės rašymu, be kita ko, yra pažymėjęs, kad nors vardų ir pavardžių rašymas iš esmės sietinas su asmens privataus ir šeimos gyvenimo sritimi, jo negalima atskirti nuo valstybės vykdomos kalbos politikos. Šiame kontekste EŽTT pabrėžė, kad valstybė gali laisvai nustatyti ir reglamentuoti savo valstybinės kalbos ar kalbų vartojimą asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose oficialiuose dokumentuose, jei gerbiamos Konvencijos saugomos teisės. Asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose srityje EŽTT suteikia valstybėms Konvencijos dalyvėms plačią vertinimo laisvę, atsižvelgdamas į tai, kad kiekvienoje šalyje egzistuoja daugybė istorinio, kalbinio, religinio ir kultūrinio pobūdžio veiksnių ir nėra bendro Europos vardiklio (žr. EŽTT 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Mentzen prieš Latviją (nutarimas), peticijos Nr. 71074/01; 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimo byloje Bulgakov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 59894/00, par. 43–44; 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimą byloje Baylac-Ferrer ir Suarez prieš Prancūziją (nutarimas), peticijos Nr. 27977/04). EŽTT jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kiekvienos valstybės interesas užtikrinti normalų savo institucinės sistemos funkcionavimą yra neabejotinai teisėtas (EŽTT 2002 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Podkolzina prieš Latviją, peticijos Nr. 46726/99, par. 34). Dauguma valstybių Konvencijos dalyvių yra nusprendusios vienai ar kelioms kalboms suteikti oficialiosios arba valstybinės kalbos statusą ir yra įtvirtinusios jas kaip tokias savo Konstitucijoje (žr. minėtą sprendimą byloje Mentzen prieš Latviją). Tas pats pasakytina ir apie nacionalinės abėcėlės pasirinkimą. Tai yra nacionalinės įstatymų leidžiamosios valdžios pasirinkimas, susijęs su konkrečiai valstybei būdingais istoriniais ir politiniais sumetimais (minėtas sprendimas byloje Baylac-Ferrer ir Suarez prieš Prancūziją). EŽTT jurisprudencijoje taip pat pabrėžtos plačios valstybės vertinimo laisvės ribos pavardžių ir vardų suteikimo, pripažinimo ir naudojimo srityje. Pavyzdžiui, 2010 m. vasario 2 d. sprendime byloje Kemal Ta?k?n ir kiti prieš Turkiją (peticijos Nr. 30206/04) nenustatyta Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo dėl reikalavimo, kad oficialiuose dokumentuose vardai būtų rašomi tik oficialiomis turkiškos abėcėlės raidėmis; byloje ISMAYILZADE prieš Azerbaidžaną (peticijos Nr. 17780/18, 2024 m. sausio 18 d. sprendimas) nenustatyta Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo, kai buvo atsisakyta įregistruoti pareiškėjos pasirinktą vardą jos naujagimiui, pažymėjus, be kita ko, kad atsisakymas įregistruoti aptariamą vardą neužkirto kelio pareiškėjai naudoti jį kasdienybėje, o jos nurodyti nepatogumai nelaikyti pakankamais išvadai, jog nebuvo gerbiamas jos privatus ir šeimos gyvenimas.

54. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde remiamasi EŽTT 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu byloje Johansson prieš Suomiją (peticijos Nr. 10163/02), tačiau ši byla yra susijusi ne su rašmenų problema, kaip nagrinėjamoje byloje, bet labiau su vardų tradicijos problema ir gerokai rimtesniu teisės į privataus gyvenimo ir šeimos gerbimą ribojimu, kai tėvams buvo atsisakyta leisti registruoti vaiko vardą.

55. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismų procesiniai sprendimai prieštarauja Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, 27 straipsnio nuostatoms, apibrėžiančioms tautinių mažumų teises drauge su kitais jų grupės nariais turėti savo kultūrą, išpažinti ir praktikuoti savo religiją ar vartoti gimtąją kalbą, taip pat Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 5, 11 straipsniams, kuriuose nustatyta, jog šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę (tėvo vardą) ir vardą (vardus) vartoti mažumos kalba ir teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas. Kaip matyti, tai vis dėlto yra labai apibendrinto pobūdžio nuostatos, įtvirtinančios principines, bendro pobūdžio tautinėms mažumoms priklausančių gyventojų teises, kartu paliekančios teisę valstybėms konvencijos narėms savo teisinėse sistemose apibrėžti detalesnes jų įgyvendinimo sąlygas. Pagrindų konvencijos patariamasis komitetas 2012 m. gegužės 24 d. priimto Teminio komentaro Nr. 3 „Tautinėms mažumoms priklausančių asmenų kalbos teisės pagal Pagrindų konvenciją“ 62 punkte nurodė: „tais atvejais, kai asmenys buvo priversti pakeisti arba atsisakyti savo vardo, Pagrindų konvencijos 11 straipsnyje reikalaujama, kad į pasus, asmens tapatybės dokumentus ar gimimo liudijimus būtų galima įrašyti pirminę/originalią vardo formą <...> Pagal 11 straipsnį institucijos gali reikalauti, kad asmens tapatybės dokumentuose būtų pateikta fonetinė asmens vardo transkripcija į oficialiąją abėcėlę, jei joje yra svetimų rašmenų. Transkripcija turėtų būti kuo tikslesnė ir neturėtų būti atsieta nuo esminių tautinės mažumos kalbos elementų, pavyzdžiui, jos abėcėlės ir gramatikos. Be to, Patariamasis komitetas tikisi, kad visada bus visapusiškai laikomasi teisės į oficialų vardų mažumų kalbomis pripažinimą. Naujosios technologijos palengvina tautinių mažumų diakritinių ženklų ir abėcėlės naudojimą. Todėl valstybės raginamos pasinaudoti visomis turimomis techninėmis galimybėmis, kad būtų užtikrintos visapusiškos ir veiksmingos Pagrindų konvencijos 11 straipsnyje numatytų teisių garantijos.“

56. Apibendrindama aptartas tarptautinių teisės aktų nuostatas, skirtas asmens teisei į privatų gyvenimą, tautinių mažumų teisėms apibrėžti ir jų apsaugai užtikrinti, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jos suteikia valstybėms pakankamai plačias vertinimo laisvės ribas, atsižvelgiant į asmens privataus gyvenimo, įskaitant jo vardą ir pavardę, apsaugos suponuojamus reikalavimus, reglamentuoti kalbų vartojimą asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose oficialiuose dokumentuose, pavardžių ir vardų suteikimo, pripažinimo ir naudojimo srityje, taigi ir apsispręsti dėl apimties, kuria leisti rašmenų įvairovę asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose oficialiuose dokumentuose, bet tiesiogiai nenustato valstybės pareigos oficialiuose asmens dokumentuose naudoti kitokią, nei valstybinės kalbos, abėcėlę ar diakritinius ženklus. Šios išvados taip pat svarbios atsakant į kasacinio skundo argumentus dėl tariamos diskriminacijos. Kaip minėta, valstybė turi teisę apsispręsti dėl apimties, kuria leisti rašmenų įvairovę, o neribotą asmenvardžių rašybos įvairovę užtikrinti būtų sudėtinga ir tai galėtų lemti teisinį netikrumą. Be to, kai kuriais atvejais pareiškėjas lygina save su asmenų grupėmis, kurių padėtis nėra tapati, pavyzdžiui, asmenimis, kurių dokumentai buvo parengti kitose valstybėse pagal šių taisykles ir kurie gina savo teisę į vardą, asmenvardžių, vienas kurių buvo įgytas sudarant santuoką su užsieniečiu, rašymą siedami su šeimos vientisumu ir pagarbos šeimai principu.

57. Lietuvių kalbos kaip viešojo intereso turinį ne kartą yra atskleidęs Konstitucinis Teismas: lietuvių kalba yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija, lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą, valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas, 2014 m. vasario 27 d. sprendimas). Minėta, AVPRDĮ įtvirtintu reguliavimu derinami lietuvių valstybinės kalbos ir pagarbos asmens tapatybei konstituciniai principai, suteikus galimybę piliečių asmenvardžius asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašyti ne vien valstybine kalba, tačiau vis dėlto apibrėžus aiškias galimų naudoti rašmenų ribas.

58. Dėl pareiškėjo teisių ribojimo nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad pareiškėjo teisės į autentišką asmenvardžių rašybą nėra neproporcingai ribojamos: teisės aktuose nustatyta galimybė įrašyti ar perrašyti dokumentuose vardą ir pavardę, naudojant lotyniškos abėcėlės rašmenį „w“, bei rašyti lenkų tautinio vardyno vardą, taip pat nesilaikyti lietuvių kalbos rašybos taisyklių, rašant pareiškėjo vardą ir pavardę be vyriškos giminės galūnių, kurios privalomos nurodant lietuviškus vyriškos giminės vardus ir pavardes, taip pareiškėjui yra suteikta galimybė akivaizdžiai pabrėžti jo priklausymą ne lietuvių, o lenkų tautai bei puoselėti pareiškėjui ir šeimai vertingas tautines tradicijas. Šiuo atveju skirtumas tarp originalios ir adaptuotos pareiškėjo asmenvardžių rašybos yra minimalus ir netrukdo nustatyti jo tapatybės. Nors vardo ir pavardės adaptuotos rašybos skirtumai nuo originaliosios gali suponuoti tam tikrus fonetinius nepatogumus, tarimo skirtumus, tačiau jie nevertintini kaip esminiai, galintys sukelti socialinių nepatogumų ar sunkumų pareiškėją identifikuojant, neiškreipia vardo ir pavardės prasmės. Tokios pačios asmenvardžių rašymo taisyklės būtų taikomos ir kitų tautinių bendrijų atstovams. Be to, pats pareiškėjas neteigia, kad kasdieniame gyvenime patiria kokių nors ypatingų sunkumų dėl susidariusios situacijos. Priešingai, jo paties pateiktais duomenimis, ribojimas įregistruoti autentišką vardą ir pavardę su „ł“ raide neužkirto kelio pareiškėjui naudoti juos kasdienybėje, akademinėje veikloje, netgi tam tikrose valstybės informacinėse sistemose ir kitur. Atsižvelgdama į šias byloje nustatytas faktines aplinkybes, turinčias reikšmės vertinant pareiškėjo teisės į privatų gyvenimą ribojimo proporcingumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą buvo neproporcingai apribota, nepripažinus jam teisės civilinės būklės akto įraše vardo ir pavardės rašyti pagal lenkų kalbos taisykles naudojant raidę „ł“ su lietuvių kalbai nebūdingu diakritiniu ženklu.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

59. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos įstatymų leidėjo pasirinktas Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose reglamentavimo modelis, kai jie rašomi lietuviškais rašmenimis arba, išimtiniais įstatyme nustatytais atvejais, lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), jo atitiktis Konstitucijai, inter alia, joje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, patvirtinta Konstitucinio Teismo, ir nėra teisinio pagrindo teismui jį aiškinti contra legem (priešingai įstatymui), priešingai jo prasmei ir įstatymų leidėjo valiai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašybą civilinės būklės aktų įrašuose, nepažeidė tarptautinių teisės aktų nuostatų, įtvirtinančių asmens teisės į privatų gyvenimą apsaugą, taip pat tautinių mažumų teises vartoti savo kalbą. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad pagrindo jį pakeisti ar naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

60. Atmetus kasacinį skundą, pareiškėjui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Suinteresuoti asmenys bylinėjimosi išlaidų nepatyrė. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski

Agnė Tikniūtė