R. Z. pagal BK 22 str., 25 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-458/2013

Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.9;

1.2.23.3;

1.2.22.1;

2.1.7.4;

2.4.5.2. (S)

2013 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. (R. Z.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 21 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 15 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu R. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (už 2004 m. balandžio 11–12 d. veiką) – laisvės atėmimu ketveriems metams; 266 straipsnį (už 2004 m. balandžio 11–12 d. veiką) – laisvės atėmimu vieneriems metams; 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų šešiems mėnesiams; 266 straipsnį (už 2004 m. gegužės mėn. veiką) – laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams; 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį (už 2004 m. birželio 26 d. veiką) – laisvės atėmimu penkeriems metams; 266 straipsnį (už 2004 m. birželio 26 d. veiką) – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams; 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. Z. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu R. Z. skirtą 9000 Lt užstatą, įmokėtą į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sąskaitą pagal 2004 m. spalio 13 d. kvitą Nr. 124791504, teismas nusprendė perduoti valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 21 d. nuosprendžio dalis, kuria R. Z. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už 8,148 g amfetamino gabenimą ir dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį – R. Z. išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nuteistajam R. Z. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje (už labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos – amfetamino pagaminimą), perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai, kad R. Z. įgijo ir laikė savadarbį dvivamzdį lygiavamzdį šaunamąjį ginklą, pagamintą iš fabrikinės 1949 m. Vokietijos gamybos dvivamzdžio lygiavamzdžio medžioklinio 12 kalibro šautuvo Nr. 43729.

Pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, R. Z. pagal BK 266 straipsnį (2004 m. balandžio 11–12 d. epizodas) paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas sumažintas iki dešimties mėnesių laisvės atėmimo; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. balandžio 11–12 d. epizodas) paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas sumažintas iki dvejų metų laisvės atėmimo; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas sumažintas iki septynerių metų laisvės atėmimo; pagal BK 266 straipsnį (2004 m. gegužės mėn. epizodas) paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas sumažintas iki vienerių metų laisvės atėmimo; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. birželio 26 d. epizodas) paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas sumažintas iki trejų metų laisvės atėmimo; pagal BK 266 straipsnį (2004 m. birželio 26 d. epizodas) paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas sumažintas iki vienerių metų laisvės atėmimo; pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas sumažintas iki dešimties mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. Z. nustatyta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti I. A. (I. A.), D. L. (D. L.), R. S. (R. S.), A. G. (A. G.), A. S. (A. S.); D. J. (D. J.) atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės; o bylos dalis dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo S. J. perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

R. Z. nuteistas už tai, kad iš S. J. per I. A. perduoto 1 litro pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanono (fenilacetono), kurio įgijimo ir laikymo aplinkybių byloje esančių duomenų nepakanka nustatyti, S. J. ir I. A. nurodymu (jų kontroliuojamas) Vilniaus mieste įsigijus trūkstamas priemones – reagentus ir laboratorijos įrangą, skirtą amfetamino gamybai, su D. J. nugabenęs į sodybą, esančią Trakų r., (duomenys neskelbtini), 2004 m. balandžio 11–12 d., kontroliuojamas I. A., pasikėsino pagaminti psichotropinę medžiagą – amfetaminą, turėdamas tikslą ją platinti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes amfetamino gamybai nebuvo tinkamų sąlygų.

Be to, turint tikslą pagaminti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos amfetamino ir ją platinti, S. J. 2004 m. balandžio mėnesį per I. A. ir R. Z. perdavus pinigų priemonėms – reagentams ir laboratorijos įrangai, naudojamai amfetamino gamybai, papildomai įsigyti, per I. A. nurodžius R. Z. ir D. J. jas įgyti, šiems jas įgijus ir atgabenus į patalpas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur D. J., panaudodamas R. Z. ir I. A. iš sodybos Trakų r., (duomenys neskelbtini) atgabentą pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) – 1-fenil-2-propanoną (fenilacetoną) – BMK, kontroliuojami I. A. ir S. J., 2004 m. gegužės mėnesį gamino labai didelį kiekį – ne mažiau 100 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, ir R. Z. per I. A. perdavė paimtą medžiagą S. J. realizuoti.

Be to, turint tikslą pagaminti psichotropinę medžiagą amfetaminą ir ją platinti, S. J. 2004 m. birželio mėn. nenustatytą dieną per I. A. ir pats asmeniškai nurodė organizuotos grupės nariams R. Z. ir D. J. pagaminti psichotropinę medžiagą amfetaminą, davė I. A. ir R. Z. pinigų priemonėms – reagentams ir laboratorijos įrangai, naudojamai psichotropinių medžiagų gamybai, įsigyti bei amfetaminui gaminti, birželio 25 d. Vilniaus m., nenustatytoje vietoje, perdavė R. Z. 8 litrus pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanono (fenilacetono), kurį įsigijo nenustatytomis aplinkybėmis.

2004 m. birželio mėnesį, vykdydami S. J. ir I. A. nurodymą pagaminti psichotropinę medžiagą – amfetaminą, R. Z. su organizuotos grupės nariais D. J., A. G., R. S., A. S., D. L. vairuojamu automobiliu „VW Golf“, Vilniaus mieste supirko papildomas priemones – reagentus ir laboratorijos įrangą amfetaminui gaminti, ir birželio 23 d. R. Z., A. G., A. S. tuo pačiu D. L. vairuojamu automobiliu „VW Golf“ suradus vietą laboratorijai Trakų r., Ropėjų miško aikštelėje, 2004 m. birželio 25 d. D. J., A. G. ir R. S. ten nuvyko ir nugabeno dalį laboratorinės įrangos D. L. vairuojamu automobiliu, paruošė stovyklavietę bei įrengė pavėsinę laboratorijai, į kurią birželio 26 d., apie 4.00 val., A. S. ir R. Z. šio vairuojamu automobiliu „Peugeot 605“ atvežė laboratorijos įrangos dalį ir reagentus psichotropinių medžiagų gamybai bei S. J. duotus 8 litrus prekursoriaus BMK. Nuo 2004 m. birželio 26 d. iki 2004 m. birželio 27 d., 17.00 val., vadovaujami S. J. ir I. A., D. J., kuris nuo baudžiamosios atsakomybės yra atleistas, A. G., R. S. ir A. S., padedami D. L., pasikėsino pagaminti psichotropinę medžiagą amfetaminą, turėdami tikslą ją platinti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

R. Z. nuteistas ir už tai, kad, neturėdamas leidimo įsigyti, laikyti šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo šaunamąjį ginklą ir šaudmenis – pramoninės gamybos MIAMI 35 modelio pistoletą RECK ir ne mažiau kaip 5 vienetus savadarbių 35 kalibro šovinių, neteisėtai laikė juos nenustatytoje vietoje ir kartu su nenustatytomis aplinkybėmis ir nenustatyto asmens įgytu savadarbiu dvivamzdžiu lygiavamzdžiu šaunamuoju ginklu, pagamintu iš fabrikinės 1949 m. Vokietijos gamybos dvivamzdžio lygiavamzdžio medžioklinio 12 kalibro šautuvo Nr. 43729, 2004 m. birželio 25–26 d. neteisėtai gabeno automobiliu „Peugeot 605” (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo Vilniaus miesto nenustatytos vietos iki Trakų r., Ropėjų miške, trys kilometrai nuo kelio Vilnius–Druskininkai, Paluknio k. esančios miško aikštelės.

Nuteistasis R. Z. kasaciniu skundu prašo teismų nuosprendžius panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvados dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotas veikas padarytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje. Nuteistojo kaltė nepagrįstai grindžiama iš esmės vieninteliu įrodymu – BK 39¹ straipsnio pagrindu atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. J. parodymais, kurie skirtingose proceso stadijose prieštarauja dėl esminių bylos aplinkybių ne tik tarpusavyje, bet ir kitų nuteistųjų, liudytojų parodymams bei kitiems bylos duomenims. Tačiau teismai nevertino šio asmens parodymų patikimumo ir objektyvumo, neatskleidė jo motyvacijos duoti parodymus prieš R. Z., nepagrįstai suteikė D. J. parodymams didesnę įrodomąją galią, visiškai nepasisakė dėl esančių prieštaravimų įrodymuose ir nesiėmė jokių priemonių jiems pašalinti. Pirmosios instancijos teismas nevertino D. J. parodymus paneigiančių ir kasatorių teisinančių liudytojų A. N., S. N., N. O. parodymų, kurie nebuvo paneigti. Vertindami telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus išslaptintuose protokoluose užfiksuotus telefoninius pokalbius, teismai savaip interpretavo jų turinį, priderindami prie D. J. parodymų, nepašalino prieštaravimų, nors telefoniniai pokalbiai nepatvirtina šio asmens nurodytų faktinių aplinkybių. Kasatoriaus nuomone, apygardos teismo nuosprendyje išdėstytas telefoninių pokalbių turinys neatitinka tikrovės.

Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 2 dalį, nemotyvuotai atmetė nuteistojo I. A. gynėjos prašymą prie bylos pridėti organinės chemijos specialisto konsultacinę išvadą, kuria galima nustatyti reikšmingas aplinkybes: ar panaudojant šios bylos medžiagoje nurodytus amfetamino sintetinimo būdą, chemines medžiagas ir priemones, įmanoma pagaminti amfetaminą, ar cheminės reakcijos metu be pagrindinio produkto susidaro ir kiti šalutiniai cheminės reakcijos produktai. Nuteistojo manymu, šios aplinkybės turėjo esminės reikšmės vertinant D. J. parodymų teisingumą ir patikimumą apie jo neva pagamintos psichotropinės medžiagos rūšį, kiekį bei grynumą. Liko nenustatyta, ar D. J., panaudodamas jo nurodytą amfetamino sintetinimo būdą ir chemines medžiagas bei įrangą, apskritai galėjo pagaminti psichotropinę medžiagą amfetaminą. Teismas, atsisakydamas priimti minėtą dokumentą, atėmė galimybę objektyviai paneigti D. J. parodymus dėl R. Z. kaltės ir taip suvaržė šio teisę į gynybą (BPK 10 straipsnio 1 dalis).

Teismai taip pat iš esmės pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas. Pripažindami kasatorių kaltu pagal BK 266 straipsnį, teismai nuosprendžiuose nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais ir aplinkybėmis nuteistasis disponavo pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) ir kokiais bylos duomenimis, teismo pripažintais įrodymais, grindžiamos išvados dėl kaltės įvykdžius šią veiką. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neaišku, už kurią iš BK 266 straipsnio dispozicijoje nurodytų veikų (laikymą ir (ar) gabenimą ar kitą veiką) R. Z. nuteistas.

Kasatorius teigia, kad apeliacinis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį), nes skirtingai kvalifikavo R. Z. inkriminuotas nusikalstamas veikas: dviejuose epizoduose – kaip pasikėsinimą organizuota grupe pagaminti nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos amfetamino, o viename – kaip pasikėsinimą pagaminti labai didelį kiekį amfetamino. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados, skirtingai vertinant nusikalstamas veikas, įvykdytas iš esmės identiškomis aplinkybėmis, nuteistojo manymu, yra akivaizdžiai nelogiškos, be to, teismas jų nepaaiškina jokiais įtikinamais argumentais. Iš nuosprendžio turinio neaišku, kodėl vienuose epizoduose R. Z. inkriminuota veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas pagaminti amfetaminą, o kitame – kaip pasikėsinimas pagaminti labai didelį kiekį amfetamino (2004 m. gegužės mėn. ir 2004 m. birželio 26 d. epizodai). Savo išvadą, kad 2004 m. gegužės mėn. epizode buvo ketinta pagaminti būtent labai didelį kiekį amfetamino, teismas grindė nepatikimais ir jokiais objektyviais bylos duomenimis nepagrįstais D. J. parodymais bei neteisingai interpretuotais telefoniniais pokalbiais, spėjimais ir prielaidomis. Be to, teismas nenustatė tyčios pasikėsinti pagaminti būtent labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos amfetamino ir apie tai nuosprendyje nepasisakė.

Skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuosprendyje neteisingai konstatavo, jog Vilniaus apygardos teismas pagrįstai nuteisė R. Z. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad apeliacinis teismas pašalino iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies tuos nusikalstamos veikos požymius, kurie jau buvo pašalinti iš kaltinimo Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo R. Z. pagrįstai nuteistas už pistoleto RECK įgijimą ir laikymą neturint leidimo, tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas šiuos nusikalstamos veikos požymius iš kaltinimo pašalino ir nuteisė jį tik už tai, kad neturėdamas leidimo automobiliu gabeno du šaunamuosius ginklus.

Nuteistojo R. Z. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą teisme, taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis ginčija žemesnių instancijų teismų priimtus nuosprendžius nurodydamas, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, R. Z. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus grindė iš esmės vieninteliu įrodymu – atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. J. nepatikimais ir prieštaringais parodymais, savaip interpretavo telefoninių pokalbių turinį.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje. Įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, įrodymų tyrimas neatliekamas ir įrodytomis pripažintos faktinės aplinkybės dar kartą nenustatinėjamos, o remiamasi žemesnės instancijos teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais. Kasacinės instancijos teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Pagal BPK 20 straipsnio 3, 4 dalis įrodymais pripažįstami teisėtais būdais gauti duomenys, patvirtinantys at paneigiantis bent vieną reikšmingą byloje aplinkybę ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Iš pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių turinio matyti, kad, priešingai, nei teigia kasatorius, teismų išvados dėl R. Z. kaltės buvo grindžiamos ne vien atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. J. parodymais, bet visų byloje surinktų įrodymų analize, tarp jų – ir paties R. Z. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstytas abejones dėl D. J. parodymų patikimumo, itin išsamiai išanalizavo šio asmens parodymus, duotus skirtingose proceso stadijose, sugretino juos su kitais bylos duomenimis ir konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog parodymus jis davė turėdamas tikslą apkalbėti nuteistuosius. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad teismas, vertindamas telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuotus duomenis, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl BPK 324 straipsnio nuostatų taikymo

Nuteistasis R. Z. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 2 dalį, nes nemotyvuotai atmetė nuteistojo I. A. gynėjos prašymą pridėti prie bylos organinės chemijos specialisto išvadą.

Pagal BPK 324 straipsnio 2 dalį teismo posėdyje proceso dalyviai gali pareikšti prašymus, dėl kurių teismas priima motyvuotą nutartį. Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja teismo tenkinti prašymų, bet nustato pareigą priimtą sprendimą motyvuoti nepriklausomai nuo to, ar prašymas patenkinamas, ar ne. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo (T. 11, b. l. 202) matyti, kad kolegija išklausė proceso dalyvių nuomones dėl visų pateiktų prašymų ir protokoline nutartimi priėmė sprendimą, kuriuo vienus prašymus tenkino, kitus atmetė (tarp jų – gynėjos advokatės I. B. prašymą pridėti prie bylos medžiagos konsultacinę išvadą ir apklausti specialistą), motyvuodama kiekvieną jų.

Taigi apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK nustatyto reikalavimo motyvuoti priimtą sprendimą dėl atsisakymo tenkinti proceso dalyvio teismo posėdyje pareikštą prašymą.

Dėl BK 266 straipsnio taikymo

Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes pripažindami jį kaltu pagal BK 266 straipsnį nenurodė, kokiais veiksmais ir aplinkybėmis jis disponavo pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais), kokias konkrečias minėto straipsnio dispozicijoje nurodytas veikas jis padarė bei kokiais bylos duomenimis grindžiama jo kaltė. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti.

Tai, kad teismų sprendimuose aprašant tarpusavyje susijusias nusikalstamas veikas – disponavimą prekursoriais, reikalingais psichotropinės medžiagos amfetamino gamybai, ir bandymą šią medžiagą pagaminti – prie kiekvienos iš jų nenurodytas joms taikomas baudžiamasis įstatymas ir išvados dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo padarytos įvertinus kiekvienos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, nėra BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, pažeidimas. Iš nuosprendžių turinio matyti, kad teismai aiškiai nurodė, jog R. Z. pagal BK 266 straipsnį už tris nusikalstamas veikas nuteistas už tai, kad 1) 2004 m. balandžio 11–12 d. su D. J. nugabeno 1 litrą pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanono (fenilacetono) į sodybą Trakų r., (duomenys neskelbtini).; 2) 2004 m. gegužę su I. A. iš minėtos sodybos nugabeno atgabentą pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) – 1-fenil-2-propanoną (fenilacetoną) – BMK į patalpas Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 3) 2004 m. birželio 26 d. su A. S. paties R. Z. vairuojamu automobiliu atvežė 8 litrus prekursoriaus BMK į Trakų r., Ropėjų miško aikštelėje įrengtą pavėsinę laboratorijai. Taigi, R. Z. neteisėtas disponavimas pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) pasireiškė vienu iš BK 266 straipsnio dispozicijoje nurodytų veiksmų – gabenimu. Išvadas dėl nuteistųjų kaltės padarius šias nusikalstamas veikas teismai grindė nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto D. J. ir nuteistojo R. Z. parodymais, telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuotais garso įrašų duomenimis, teismo fonoskopinių ekspertizių aktais, taip pat ir nuteistųjų R. Z. bei D. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie atitinka D. J. parodymus, bei telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuotų pokalbių turiniu.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. Z. pagrįstai nuteistas pagal BK 266 straipsnį, o nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal šį straipsnį surašyta laikantis BPK 301 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo

Nuteistasis R. Z. skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, teismo išvados dėl jo kaltės pasikėsinus pagaminti labai didelį kiekį amfetamino yra nelogiškos ir nepagrįstos objektyviais bylos duomenimis.

Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už šiame straipsnyje nurodytų veiksmų padarymą asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat ir tai, koks yra jų kiekis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2012">2K-587/2012</a>, 2K-13/2011, 2K-507/2010, 2K-273/2010, 2K-532/2009, 2K-72/2007, 2K-597/2005). Teismas, spręsdamas, ar narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis gali būti pripažįstamas labai dideliu kiekiu, turi atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2004 m. balandžio mėnesį bute Vilniuje bendrininkai akivaizdžiai ketino pagaminti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino. Šią aplinkybę teismas konstatavo vadovaudamasis atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. J. parodymais (jis parodė, kad I. A. ir R. Z. pareikalavo per parą pagaminti 600 g amfetamino; bute D. J. pagamino apie 120 g labai gryno amfetamino, kurio buvo ne mažiau kaip 99 proc.) ir juos patvirtinančiomis telefoninių pokalbių išklotinėmis, kuriose užfiksuoti S. J. ir I. A. bei pastarojo ir R. Z. pokalbiai. Taigi kartu teismas nustatė ir bendrininkų suvokimą, kad nusikalstamus veiksmus jie ketina atlikti būtent su labai dideliu kiekiu amfetamino.

Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyto kvalifikuojančio požymio labai didelio kiekio yra argumentuotos ir pagrįstos, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl BK 253 straipsnio 1 dalies taikymo

Kaip pirmiau minėta, pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos įrodytomis pripažintas faktines aplinkybes galutinai nustato ir teismo nuosprendžio pagrįstumo klausimą išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas, kvalifikuodamas R. Z. nusikalstamą veiką pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nepadarė aiškių išvadų, kokias aplinkybes ir su kokiais konkrečiai ginklais atliktus nusikalstamus veiksmus laiko įrodytais (T. 11, b. l. 18). Nuosprendyje tėra paminėta, kad R. Z. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nes jis neturėdamas leidimo automobiliu gabeno du šaunamuosius ginklus, o nenustačius neteisėto įsigijimo ir laikymo aplinkybių, iš kaltinimo šalintinas šaunamųjų ginklų ir šaudmenų įsigijimas ir laikymas neturint leidimo. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus ir nustatė, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog R. Z. įgijo ir laikė būtent savadarbį dvivamzdį lygiavamzdį šaunamąjį ginklą, pagamintą iš fabrikinės 1949 m. Vokietijos gamybos dvivamzdžio lygiavamzdžio medžioklinio 12 kalibro šautuvo Nr. 43729. Apeliacinis teismas konstatavo, kad pagal BK 253 straipsnio 1 dalį R. Z. pagrįstai nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo įsigyti, laikyti šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo šaunamąjį ginklą ir šaudmenis – pramoninės gamybos MIAMI 35 modelio pistoletą RECK ir ne mažiau kaip 5 vienetus savadarbių 35 kalibro šovinių, neteisėtai laikė juos nenustatytoje vietoje ir kartu su nenustatytomis aplinkybėmis ir nenustatyto asmens įgytu savadarbiu dvivamzdžiu lygiavamzdžiu šaunamuoju ginklu, pagamintu iš fabrikinės 1949 m. Vokietijos gamybos dvivamzdžio lygiavamzdžio medžioklinio 12 kalibro šautuvo Nr. 43729, 2004 m. birželio 25–26 d. neteisėtai gabeno. Ši teismo išvada pagrįsta išsamiu bylos aplinkybių, kurias patvirtina specialistų išvados Nr. 4471, 4472 ir 4473, paties nuteistojo R. Z., liudytojo J. Z. bei nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto D. J. parodymai, išnagrinėjimu. Tokias teismo išvadas laikyti neteisingomis ar nepagrįstomis kolegija neturi teisinio pagrindo.

Nenustačius teismų nuosprendžių panaikinimo arba pakeitimo pagrindų, nustatytų BPK 369 straipsnyje, kasacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo R. Z. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai

Tomas Šeškauskas

Olegas Fedosiukas

Viktoras Aidukas