S. J. pagal BK 140 str. 3 d., 138 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-25-387/2026

Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00174-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1.1; 2.1.7.5; 2.1.14.2; 2.3.6.4.5.1; 2.4.7; 2.8.9.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajam S. J., jo gynėjui advokatui Mantui Šriupšai,

nukentėjusiųjų P. G. ir R. G. atstovui pagal įstatymą P. G., atstovui advokatui Artūrui Andriukaičiui,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. ir jo gynėjo advokato Manto Šriupšos, nukentėjusiųjų P. G. ir R. G. atstovo advokato Artūro Andriukaičio kasacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 27 d. nuosprendžio.

Alytaus apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. nuosprendžiu S. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant: tęsti darbą, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; dalyvauti elgesio pataisos programoje; gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo P. G. ir prie jo nesiartinti. S. J. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 153 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš S. J. nukentėjusiojo P. G. naudai priteista 7000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pavedant šiomis lėšomis uzufrukto teise disponuoti nepilnamečio vaiko tėvui P. G.. Iš S. J. P. G. priteista 4937,81 Eur proceso išlaidų atlyginimo. Nukentėjusiosios R. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 27 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės, nukentėjusiųjų P. G. ir R. G. atstovo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinius skundus, Alytaus apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta šio nuosprendžio dalis dėl S. J. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 153 straipsnio 1 dalį, bausmės paskyrimo, nukentėjusiosios R. G. civilinio ieškinio palikimo nenagrinėto, priteisto atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio nustatymo. Dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis ir S. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo redakcija) dešimties mėnesių laisvės apribojimo bausme, pagal BK 153 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės apribojimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, S. J. šiuo Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir bausmė, paskirta Alytaus apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – vieneri metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, S. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant: tęsti darbą, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; dalyvauti elgesio pataisos programoje; gyventi skyrium nuo nukentėjusiųjų P. G., R. G. ir prie jų nesiartinti. Iš S. J. nukentėjusiosios R. G. naudai priteista 10 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti, pavedant šiomis lėšomis uzufrukto teise disponuoti nukentėjusiosios atstovui pagal įstatymą P. G.. Iš S. J. nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą P. G. naudai priteistų išlaidų, patirtų advokato paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti, atlyginimo dydis padidintas iki 6000 Eur. Iš S. J. nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą P. G. naudai priteista 1500 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, atlyginimo. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokurorės, nukentėjusiųjų atstovų, prašiusių nukentėjusiųjų atstovo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų atstovo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. J. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą už tai, kad nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2022 m. rugpjūčio mėnesio pabaigos, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), naudojo fizinį smurtą, kankino mažametį P. G., gimusį (duomenys neskelbtini), ir nesunkiai jį susargdino.

2. S. J. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2020 m. kovo mėnesio, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), žinodamas, jog R. G., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, prieš ją smurtavo, t. y. mediniu plaktuku sudavė ne mažiau kaip 5 kartus R. G. į nugarą, galvą, rankas, kojas, be to, kulnu ne mažiau kaip 4 kartus spyrė R. G. į pėdos keltį, taip pat savo plaštakos pirštais ne mažiau kaip 5 kartus spaudė R. G. plaštakos pirštus, tokiais savo veiksmais mažametei R. G. sukėlė fizinį skausmą.

3. S. J. nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2021 m. gegužės mėnesio iki 2022 m. rugpjūčio mėnesio pabaigos (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip 5 kartus delnais lietė R. G. krūtis, taip pat ne mažiau kaip 5 kartus delnais lietė R. G. sėdmenis, taip atliko seksualinio pobūdžio veiksmus, galinčius sukelti mažametei lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą, sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi, t. y. atliko jaunesnės negu šešiolikos metų R. G. tvirkinimo veiksmus.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo P. G. ir liudytojos A. G. parodymai yra patikimi ir pakankami konstatuoti, kad nuteistasis S. J. prieš nukentėjusįjį P. G. sistemingai naudojo fizinį smurtą. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą nepagrįstai pašalino aplinkybes, jog S. J.,,ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smurtavo prieš P. G., jį mušdamas ranka, diržu į sėdmenis, nugarą, pilvą, rankas, tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui P. G. fizinį skausmą“ ir,,naudojo fizinį smurtą – mušė rankomis, plaktuku, diržu į sėdmenis, rankas, nugarą, pilvą, sukeldamas P. G. fizinį skausmą, o P. G. iš skausmo verkiant, šaukdamas sakydavo: „užsičiaupk, jeigu neužsičiaupsi, gausi daugiau“.

5. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas S. J. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 153 straipsnio 1 dalį, priėmė neteisingą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nusprendė, kad nuteistasis S. J. kaltinime nurodytu būdu smurtavo prieš mažametę nukentėjusiąją R. G. ir prieš ją atliko kaltinime nurodytus seksualinio pobūdžio veiksmus, taigi padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo redakcija) ir 153 straipsnio 1 dalyje nustatytus nusikaltimus. Todėl apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria S. J. buvo išteisintas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 153 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies S. J. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, paskyręs S. J. bausmes pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 153 straipsnio 1 dalį, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrino jas su bausme, paskirta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ir paskyrė jam galutinę subendrintą bausmę bei

6. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies patenkino civilinį ieškinį ir iš nuteistojo S. J. nukentėjusiosios R. G. naudai priteisė 10 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti, pavesdamas šiomis lėšomis uzufrukto teise disponuoti nukentėjusiosios atstovui pagal įstatymą P. G.. Apeliacinės instancijos teismas iš S. J. nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą P. G. naudai priteistų išlaidų, patirtų advokato paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti, atlyginimo dydį padidino iki 6000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas taip pat iš S. J. nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą P. G. naudai priteisė 1500 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, atlyginimą.

III. Kasacinių skundų argumentai

7. Kasaciniu skundu nuteistasis S. J. ir jo gynėjas advokatas M. Šriupša prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. nuosprendį su pakeitimais ir baudžiamąją bylą pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, 153 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą S. J. nutraukti bei civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Kasatoriai skunde nurodo:

7.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. J. išteisino dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 140 straipsnio 3 dalyje ir 153 straipsnio 1 dalyje, tačiau nepagrįstai kriminalizavo S. J. elgesį kaip nusikalstamą ir nuteisė jį pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Apeliacinės instancijos teismas ne tik neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų teisės taikymo klaidų, bet ir pats neteisingai aiškino ir taikė BK 140 straipsnio 3 dalies, 153 straipsnio 1 dalies, 138 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

7.2. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai ir selektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų patikimumą ir pakankamumą, padarė klaidų dėl įrodymų turinio, rėmėsi ne byloje surinktų įrodymų visuma, o nenuosekliais, prieštaringais nukentėjusiojo P. G. ir suinteresuotos bylos baigtimi liudytojos A. G. parodymais bei neteisėtu, nepagrįstu, prieštaringu ekspertizės aktu, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir abejonių, kurios turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai, nuosprendį grindė prielaidomis ir neatsakė į esminius nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka įstatymo keliamų turinio ir formos reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad aplinkybės dėl sistemingo fizinio smurto naudojimo prieš nukentėjusįjį P. G. iš kaltinimo buvo pašalintos nepagrįstai, tačiau nuosprendyje šių aplinkybių pats nekonstatavo (nenustatė). Be to, nors apeliacinės instancijos teismas ir nuteisė S. J. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 153 straipsnio 1 dalį, tačiau šių nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių taip pat nekonstatavo (nenustatė). Nurodyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų pažeidimai yra esminiai, nes suvaržė nuteistojo procesines teises ir sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus nuosprendžius.

7.3. Byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių S. J. kaltę dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymo. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo nukentėjusiojo P. G. ir liudytojos A. G. parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi ir kad A. G. yra suinteresuota bylos baigtimi, nes tarp jos ir S. J. yra susiklostę konfliktiniai santykiai, todėl jų parodymai yra nepatikimi. Kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina nukentėjusiojo P. G. ir liudytojos A. G. parodymų. Nė vienas byloje apklaustas liudytojas, įskaitant I. B. (nukentėjusiosios senelę), Kauno P. Daunio ugdymo centro, kurį lankė ir kuriame gyveno R. G., darbuotojus, nepatvirtino, kad S. J. prieš R. G. naudojo fizinį smurtą. Niekas nematė sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno ir jie jokiais objektyviais duomenimis nebuvo nustatyti ir užfiksuoti. Be to, nukentėjusysis P. G. ir liudytoja A. G. nieko neparodė apie būtinąjį fizinio skausmo R. G. sukėlimo pasekmių požymį – fizinį skausmą, kaip į tai reagavo pati nukentėjusioji. S. J. viso bylos nagrinėjimo metu kategoriškai neigė kaip nors smurtavęs prieš R. G., priešingai, jis ja rūpinosi, prausė, rengė, maitino. Jų tarpusavio ryšį patvirtina ir liudytojai I. B., K. B., A. G.. Taigi, S. J. veiksmuose nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo požymių. Todėl dėl šios nusikalstamos veikos jis apeliacinės instancijos teismo buvo nuteistas nepagrįstai.

7.4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad S. J. padarė ir nusikaltimą, nustatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje. Šią išvadą teismas padarė remdamasis vien tik suinteresuotų bylos baigtimi nukentėjusiojo P. G. ir liudytojos A. G. prieštaringais ir nenuosekliais parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai (kitų liudytojų parodymai, rašytiniai bylos duomenys). Pažymėtina, kad A. G. apie tariamą seksualinę prievartą prieš R. G. pirmą kartą nuogąstavimus išsakė vaiko teisių tarnybai jau po to, kai sužinojo, jog S. J. kreipėsi civilinio proceso tvarka dėl jų bendro sūnaus Ą. J. gyvenamosios vietos nustatymo, nors prieš tai buvo ne kartą apklausta. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusioji R. G. dėl jai nustatytų raidos sutrikimų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo apklausta, teismo psichologinė ekspertizė jai taip pat nebuvo atlikta. S. J. kategoriškai parodė, kad niekada nelietė nukentėjusiajai krūtų dėl seksualinio veiksmo, R. G. jis lietė tik tuomet, kai ją maudė. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad S. J. neatliko jokių kaltinime nurodytų veiksmų, kurie gali būti pripažinti kaip tyčinis jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimas.

7.5. Be to, byloje nėra objektyvių įrodymų (apžiūrų protokolų, fotografijų, įrašų medicinos dokumentuose, specialistų išvadų), kad S. J. smurtavo prieš P. G. ir sukėlė jam fizinį skausmą. Net pirminiuose pranešimuose nebuvo nurodyta, kad S. J. taikė fizines bausmes P. G.. Apeliacinės instancijos teismas selektyviai rėmėsi mažamečio P. G. 2023 m. kovo 14 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotais parodymais, kada tarp S. J. ir A. G. jau buvo konfliktinė situacija, tačiau nesirėmė P. G. 2020 m. gegužės 19 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu duotais parodymais, kada jokios konfliktinės situacijos nebuvo ir P. G. jokių priekaištų S. J. neturėjo. Tai, kad P. G. apklausų metu ne visada sakė tiesą, patvirtino pats nukentėjusysis, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodydamas, jog melavo dėl S. J., nes buvo ant jo supykęs. Šiuo atveju žemesnės instancijos teismai netinkamai kvalifikavo ir kriminalizavo S. J. veiksmus ir nukentėjusiojo vienkartinius ar epizodinius namų ruošos darbus, talką atliekant lauko ar kasdienius ūkio darbus namuose, remdamiesi prielaidomis, nepagrįstai laikė sistemingais, neatitinkančiais vaiko fizinių galimybių, turinčiais neigiamą poveikį vaiko sveikatai, fizinei, emocinei ir socialinei raidai, tai įvertino kaip mažamečio kankinimą. Teismai nepagrįstai pripažino, kad nukentėjusysis minėtus darbus buvo verčiamas atlikti grasinant, įžeidinėjant, skiriant fizines nuobaudas, be to, P. G. negalėjo pabendrauti, pažaisti su kitais vaikais, dalyvauti popamokinėse veiklose, lankyti būrelių ir dėl darbų eiti į mokyklą. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad P. G. pagal savo fizines galimybes pats noriai prisidėdavo prie ūkio darbų, nes jam buvo įdomu. P. G. dėl savo atliekamų namų ruošos darbų nebuvo sužalotas, kažkaip susižeidęs, nesusirgo, priešingai, jis sustiprėjo fiziškai, užsigrūdino. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų, kad būtent S. J. neleido P. G. bendrauti, pažaisti su kitais vaikais, dalyvauti popamokinėse veiklose, lankyti būrelių ir dėl darbų eiti į mokyklą. Pažymėtina, kad šiuo metu, nors S. J. kartu su P. G. nebegyvena, tačiau vaikas nurodė, jog jis vis tiek namuose atlieka namų ruošos darbus kaip ir anksčiau. Taigi, teismai nepagrįstai pripažino, kad S. J. kankino P. G. ir nesunkiai sutrikdė mažamečio nukentėjusiojo sveikatą, ir nuteisė jį pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

7.6. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-126/2023, kuris nėra savarankiškas įrodymas, nes šių duomenų šaltinis yra paties nukentėjusiojo P. G. nenuoseklūs, neišsamūs ir kitiems byloje surinktiems įrodymams prieštaraujantys parodymai. Ekspertizės akto išvadą, kad P. G. tokių individualių psichologinių ypatumų (didesnio polinkio fantazuoti, didesnio polinkio į įtaigumą) nenustatyta, paneigia paties nukentėjusiojo parodymai, jog jis ne visada sakė tiesą ir melavo apie S. J., nes buvo ant jo supykęs. Be to, nukentėjusiojo nurodytus 1000–2000 pritūpimų, kuriuos neva jį vertė daryti nuteistasis, tokio amžiaus vaikui padaryti tiesiog neįmanoma. Todėl tai yra tik vaiko fantazavimas, nors to ekspertė tyrimo metu ir nenustatė. Tai patvirtina ekspertizės akto neišsamumą ir nevisišką jo patikimumą. Nors ekspertizės akte nurodoma, kad objektyvių duomenų, jog P. G. iki byloje tiriamų įvykių būtų sirgęs lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, negauta, tačiau tyrimo metu nebuvo įvertintas liudytojos R. B. apklausoje nurodytas faktas, kad jos šuo įkando ir sužalojo P. G., dėl to jis patyrė didelį išgąstį ir išgyvenimus, kurie sukėlė liekamuosiuos psichologinius reiškinius. Šie duomenys nei eksperto, nei teismo nebuvo įvertinti. Šiuo atveju galimai buvo tikslinga skirti ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, tačiau tai nebuvo padaryta.

7.7. Taigi, nėra pagrindo besąlygiškai tikėti minėtu ekspertizės aktu, kadangi liko nepaneigti ir kiti anksčiau nukentėjusiajam padaryti psichologiniai trauminiai poveikiai ir liekamieji reiškiniai dėl šuns užpuolimo. Be to, nebuvo tinkamai įvertintas nukentėjusįjį supančios socialinės aplinkos galimas poveikis tokiam nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastui, t. y. nuolat kintanti gyvenamoji, socialinė aplinka, neturėjimas pastovių namų, ryšio su tėvu ir kitais šeimos nariais praradimas, nuolatinės apklausos ir tyrimai, atliekami vaiko teisių apsaugos tarnybos, prasidėję ikiteisminiai tyrimai tiek S. J., tiek A. G., teisminis ginčas dėl brolio Ą. J. gyvenamosios vietos nustatymo, sergančios sesers R. G. priežiūros problemos, motinos A. G. sveikatos problemos, iš esmės disfunkcinė šeima, paties vaiko uždaras būdas, galimas motinos nuolatinis spaudimas dėl parodymų davimo, galimas kaltės jausmas sakius netiesą, pasijautimas atstumtam, nesaugiam, baimė dėl žmonių, aplinkos, mokyklos, teisėsaugos pareigūnų reakcijos dėl jo galimo melavimo, keršto S. J.. Šių aplinkybių kontekste negalima neginčijamai teigti, kad nukentėjusiajam P. G. konstatuotas sveikatos sutrikdymo mastas yra susijęs būtent su aplinkybėmis, kurios nurodytos S. J. pateiktame kaltinime. Todėl darytina išvada, kad ekspertizės akto išvados yra neobjektyvios ir nepatikimos.

7.8. Atsižvelgiant į tai, kad S. J. nepadarė nusikaltimų, dėl kurių jis buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 140 straipsnio 3 dalį ir 153 straipsnio 1 dalį, P. G. ir R. G. pareikšti civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti.

8. Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų P. G. ir R. G. atstovas advokatas A. Andriukaitis prašo: 1) pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 27 d. nuosprendį: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsniu, S. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas; paskirti S. J. BK 68¹ straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą ketverius metus dirbti darbą, susijusį su neįgaliųjų veikla, įdarbinimu; priteisti nukentėjusiųjų R. G. ir P. G. naudai visų išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą; 2) iš nuteistojo S. J. priteisti nukentėjusiųjų R. G. ir P. G. naudai išlaidų, patirtų advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti, atlyginimą; 3) paskirti visų nepilnamečių P. G. ir R. G. naudai priteistų sumų tvarkytoju uzufrukto teisėmis nukentėjusiųjų atstovą pagal įstatymą P. G.; 4) informuoti prokurorą apie S. J. galimai padarytą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius skunde nurodo:

8.1. Žemesnės instancijos teismai, atidėdami S. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir neskirdami nuteistajam BK 68¹ straipsnyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 54 ir 75 straipsnius. Be to, teismai padarė esminius BPK pažeidimus, netinkamai įvertindami įrodymus, patvirtinančius būtinybę S. J. izoliuoti nuo visuomenės (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas), netaikydami BPK 257 straipsnio nuostatų ir nepagrįstai nukentėjusiesiems sumažindami išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą.

8.2. Nagrinėjamu atveju žemesnės instancijos teismai tinkamai neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ir nepagrįstai atidėjo S. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, nepagrįstai prioritetą suteikė S. J. asmenybei, turimiems socialiniams ryšiams, nuolatinei gyvenamajai vietai ir darbui. Pažymėtina, kad nors S. J. teistumas yra išnykęs, tačiau jis anksčiau buvo teistas, tai parodo jo požiūrį į visuomenėje galiojančias socialines elgesio taisykles. Šiuo atveju S. J. padarė tris nusikalstamas veikas prieš socialiai jautrią ir palaužiamą visuomenės grupę, t. y. vaikus. Nusikalstama veika prieš mažametį nukentėjusįjį P. G. truko net septynerius metus. Tokiu nusikaltimu vaikui iš esmės buvo sukeltos negrįžtamos, ilgalaikės traumuojančios pasekmės. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė S. J. baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nustatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Baudžiamojoje byloje yra duomenys, kad nukentėjusiajai R. G. yra nustatyta protinė negalia ir kad S. J. šią informaciją žinojo. Taigi, atsižvelgiant į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų kiekį, veikų atlikimo trukmę, pažeistą ypač jautrios socialinės grupės – vaikų teisę į sveikatą, S. J. poziciją viso proceso metu, darytina išvada, kad tik terminuota laisvės atėmimo bausmė, neatidedant šios bausmės vykdymo, būtų pagrįsta, proporcinga ir teisinga S. J..

8.3. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai S. J. nepaskyrė baudžiamojo poveikio priemonės, nustatytos BK 68¹ straipsnyje. Pažymėtina, kad S. J. vadovauja VšĮ „G. d.“, kurios veikla tiesiogiai susijusi su protinę negalią turinčių asmenų įveiklinimu ir įdarbinimu. Atsižvelgiant į S. J. darbo pobūdį ir į tai, kad nuteistasis dvi nusikalstamas veikas padarė prieš protinę negalią turinčią nukentėjusiąją R. G., šioje byloje kyla būtinybė S. J. paskirti BK 68¹ straipsnio 3 dalyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. uždraudimą ketverius metus dirbti bet kokį darbą, susijusį su neįgaliųjų veikla, įdarbinimu.

8.4. Žemesnės instancijos teismai taip pat nepagrįstai nesivadovavo BPK 257 straipsnio nuostatomis. Šiuo atveju teismai buvo itin pasyvūs ir netyrė naujai paaiškėjusių aplinkybių, nors turėjo pareigą tai padaryti. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis P. G. 2023 m. kovo 14 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodė apie jam nuteistojo darytą poveikį. Apie tai, kad S. J. darė neigiamą įtaką liudytojų parodymams, patvirtino ir liudytoja A. Z. S.. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (nuteistojo S. J. ir liudytojos A. G. susirašinėjimo duomenys) taip pat patvirtino, kad teismas turėjo aktyviai naudotis BPK 257 straipsnio nuostatomis ir pranešti prokurorui apie kitą nuteistojo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Nors teismas ir užsiminė apie S. J. galimai atliktus ir kitus nusikalstamus veiksmus, galimai atitinkančius BK 233 straipsnio 1 dalies sudėtį, tačiau dėl neaiškių priežasčių nevykdė BPK 257 straipsnyje nustatytos pareigos apie tai informuoti prokurorą. Šią klaidą turėtų ištaisyti kasacinį skundą nagrinėjantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

8.5. Be to, žemesnės instancijos teismai, pažeisdami BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nesilaikydami Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo (toliau – Rekomendacijos) įtvirtintų kriterijų, nukentėjusiesiems nepagrįstai nepriteisė visų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo (vietoj 12 755,43 Eur priteisė 7500 Eur). Toks šių išlaidų sumažinimas nėra teisingas, kadangi jos buvo patirtos atstovaujant dviem nepilnamečiams vaikams. Kaip matyti iš detalių ataskaitų, teikiant R. G. ir P. G. teisinio atstovavimo paslaugas, buvo taikomas 140 Eur + PVM valandinis įkainis (169,40 Eur). Taigi, šiuo atveju buvo taikomas mažesnis nei Rekomendacijose nurodytas valandinis įkainis, atstovaujant klientui teisme ar rengiantis bylos nagrinėjimui. Be to, nukentėjusiųjų atstovas kiekvieną kartą turėjo vykti į kitą miestą, kad dalyvautų ten vykstančiuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir teismo posėdžiuose, nes advokato darbo vieta yra Kaune. Į šias aplinkybes nuosprendžiuose taip pat neatsižvelgta, nors pagal Rekomendacijas tai yra vienas iš papildomų kriterijų sprendžiant dėl atstovavimo išlaidų dydžio. Taigi, negalima sutikti su teismų pozicija, kad atstovaujant nukentėjusiesiems patirtos išlaidos yra neproporcingai didelės. Šioje byloje aptariamų išlaidų mažinimas nėra niekaip teisiškai pagrįstas. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui patenkinus kasatoriaus skundą, būtų pagrįsta iš nuteistojo S. J. priteisti nukentėjusiųjų R. G. ir P. G. naudai išlaidų, patirtų advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti, atlyginimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Nuteistojo S. J. ir jo gynėjo advokato M. Šriupšos, nukentėjusiųjų P. G. ir R. G. atstovo advokato A. Andriukaičio kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimų

10. Nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir selektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų patikimumą ir pakankamumą, padarė klaidų dėl įrodymų turinio, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir abejonių, kurios turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai, nuosprendį grindė prielaidomis. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka įstatymo keliamų turinio ir formos reikalavimų. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais sutinka iš dalies.

11. Šioje byloje žemesnės instancijos teismai priėmė iš dalies skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, padarė išvadą, kad teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma leidžia logiškai ir nuosekliai nustatyti veikos aplinkybes, įrodymai vieni kitus papildo ir atspindi byloje nustatytas aplinkybes, kad S. J. naudojo fizinį smurtą, kankino mažametį P. G. ir nesunkiai jį susargdino, todėl pirmosios instancijos teismas nuteisė S. J. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Tačiau pirmosios instancijos teismas pašalino kaip neįrodytas aplinkybes dėl sistemingo fizinio smurto naudojimo prieš nukentėjusįjį. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka padaryti neabejotinai išvadai, jog S. J. smurtavo prieš nukentėjusiąją R. G. ir delnais lietė jai krūtis, sėdmenis, tokiu būdu atliko seksualinio pobūdžio veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismas išteisino S. J. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 153 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs tuos pačius bylos įrodymus, nustatė, kad byloje jų pakanka S. J. kaltumui patvirtinti, pripažino jį kaltu ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 153 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą mažametei nukentėjusiajai R. G. ir jos tvirkinimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą nepagrįstai pašalino aplinkybes dėl sistemingo fizinio smurto naudojimo prieš nukentėjusįjį P. G..

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys. Dėl to apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Toks patikrinimas atliekamas bylą nagrinėjant pagal paduotus skundus, vadovaujantis BPK XXV skyriaus taisyklėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkwLTY0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-190-648/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-190-648/2018">2K-190-648/2018</a>, 2K-248-689/2018 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia plačius įgaliojimus: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMzUtNjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-135-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-135-648/2016">2K-P-135-648/2016</a>, 2K-241-303/2018, 2K-48-511/2020, 2K-13-654/2023).

13. Apeliacinės instancijos teismas vertina bylos duomenis ir pripažįsta juos įrodymais, jais argumentuotai remiasi arba juos atmeta laikydamasis tų pačių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, kaip ir pirmosios instancijos teismas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNjg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-689/2018">2K-26-689/2018</a>, 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcwLTYyOC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-270-628/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-270-628/2020">2K-270-628/2020</a>, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022).

15. Pažymėtina, kad kitokias apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas, gali lemti tiek naujai gautų duomenų kartu su esamais vertinimas, tiek ir jau byloje esančių įrodymų išsamaus vertinimo rezultatas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje įrodymų tyrimo neatliko, iš dalies priešingą, nei priimtas pirmosios instancijos teismo, sprendimą motyvavo kitokiu byloje jau esančių įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, byloje priimtų nuosprendžių turiniu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, sukritikavęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir išvadų pagrįstumą bei dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje ir 153 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų priėmęs naują apkaltinamąjį nuosprendį S. J., nesilaikė pareigos kruopščiai patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, esmingai pažeidė pirmiau nurodytus įrodymų vertinimui keliamus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

16. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo P. G. ir liudytojos A. G. parodymus, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, dėl to buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas nuosprendis. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas S. J. kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo mažametei nukentėjusiajai R. G. ir jos tvirkinimo iš esmės grindė būtent nukentėjusiojo P. G. ir liudytojos A. G. parodymais. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apygardos teismas apsiribojo tik selektyviu ir fragmentišku šių asmenų parodymų vertinimu, t. y. šis teismas nuosprendyje (nuosprendžio 37–38, 44 punktai) išdėstė, analizavo ir vertino tik tuos šių asmenų parodymus, kurie palankūs apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepašalino prieštaravimų nukentėjusiojo P. G. ir liudytojos A. G. parodymuose ir nepateikė motyvų dėl tų jų parodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas S. J. priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje ir 153 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų.

17. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį abu žemesnės instancijos teismai, nukentėjusiojo P. G. parodymai nebuvo nuoseklūs ir proceso eigoje pakito, t. y. 2020 m. gegužės 19 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nukentėjusysis neigė bet kokio smurto ir bausmių prieš jį ar nukentėjusiąją R. G. naudojimą, taip pat nieko neparodė apie prieš jo seserį S. J. atliktus tvirkinamuosius veiksmus. Tačiau vėliau 2023 m. kovo 14 d. apklausos metu jis detaliai parodė apie nuteistojo jam taikytas bausmes ir patirtą smurtą bei vertimą dirbti sunkius darbus, taip pat kad nuteistasis mušė nukentėjusiąją R. G. ir liesdavo jai krūtinę. Tokią nukentėjusiojo parodymų kaitą apeliacinės instancijos teismas bandė pateisinti nuteistojo jam galimai daroma įtaka, nes 2020 m. gegužės 19 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nukentėjusysis dar gyveno kartu su nuteistuoju ir bijojo galimų padarinių (bausmių) tiek sau, tiek seseriai ir motinai. Atkreiptinas dėmesys, kad, ikiteisminio tyrimo metu kilus abejonių dėl nukentėjusiojo P. G. psichinės, psichologinės būklės ir parodymų kaitos priežasčių, Alytaus apylinkės teismo 2023 m. kovo 31 d. nutartimi P. G. buvo paskirta kompleksinė ambulatorinė teismo psichiatrinė, teismo psichologinė ekspertizė. Ekspertizės akte Nr. 103MS-126/2023 konstatuota, kad P. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitinka jo amžių, protinio išsivystymo lygį, turimas žinias bei įgytą gyvenimo patirtį; šiuo metu jokių duomenų apie galimai kitų asmenų daromą poveikį P. G. parodymams negauta; P. G. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (didesnio polinkio fantazuoti, didesnio polinkio į įtaigumą) (4 t., b. l. 105–117). Apeliacinės instancijos teismas šių ekspertizės akto išvadų tinkamai neįvertino ir nesiėmė veiksmų, kad pagrįstų savo iškeltą prielaidą dėl galimo nuteistojo poveikio nukentėjusiojo parodymams, pvz., neapklausė minėtą ekspertizę atlikusių eksperčių.

18. Be to, pažymėtina, kad liudytojos A. G. parodymai viso proceso metu taip pat nebuvo nuoseklūs. Byloje nustatyta, kad liudytoja ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta 2022 m. lapkričio 9 d., 2022 m. lapkričio 29 d., 2023 m. sausio 10 d., 2023 m. vasario 24 d., 2023 m. kovo 2 d., 2023 m. gegužės 2 d., 2023 m. birželio 28 d., 2023 m. rugsėjo 14 d. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, liudytoja A. G. 2022 m. lapkričio 9 d. apklausos metu nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su S. J. prieš R. G. atliktais smurtinio ar seksualinio pobūdžio veiksmais. Liudytoja A. G. 2022 m. lapkričio 29 d. apklausos metu parodė, kad S. J. galimai seksualiai išnaudojo ir (ar) tvirkino jos dukterį, tačiau šioje apklausoje nenurodė jokių aplinkybių, jog S. J. prieš R. G. naudojo fizinį smurtą. Tik 2023 m. birželio 28 d. apklausoje A. G. parodė, kad S. J. naudojo fizinį smurtą prieš jos dukterį. Apeliacinės instancijos teismas šios liudytojos parodymų, susijusių su S. J. prieš nukentėjusiąją R. G. atliktais veiksmais, visumos ir jų kaitos neanalizavo, nebandė išsiaiškinti galimo parodymų prieštaringumo priežasčių ir vertino tik jos teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus. Kaip teisingai atkreipė dėmesį abu žemesnės instancijos teismai, byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo ir liudytojos A. G. egzistuoja konfliktiniai santykiai ir nesutarimai, kurie prasidėjo ne tik dėl to, jog jie nutraukė bendrą gyvenimą, bet ir todėl, kad nuo 2022 m. rudens tarp jų prasidėjo ginčas dėl jų bendro sūnaus Ą. G. gyvenamosios vietos nustatymo. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad A. G. apie galimą seksualinę prievartą prieš jos dukterį pirmą kartą nuogąstavimus išsakė vaiko teisių apsaugos tarnybai jau po to, kai sužinojo, jog S. J. kreipėsi civilinio proceso tvarka dėl sūnaus Ą. G. gyvenamosios vietos nustatymo. Esant tokioms aplinkybėms, liudytojos A. G. parodymų nuoseklumas ir patikimumas turėtų būti vertinamas itin kruopščiai, tačiau apeliacinės instancijos teismas tinkamai to neatliko. Nors apeliacinės instancijos teismas visais liudytojos A. G. parodymais vadovavosi kaip nekeliančiais abejonių (patikimais), tačiau iš esmės nepateikė įtikinamų ir logiškų tokio savo sprendimo teisinių argumentų.

19. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino visų proceso metu surinktų bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų, savo procesiniame sprendime neišdėstė teisinių argumentų dėl visų ištirtų įrodymų vertinimo, kartu ir motyvuotų išvadų, kuriomis remdamasis jis kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, nesiėmė priemonių byloje esančioms abejonėms ir prieštaravimams pašalinti, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus.

20. Teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka ir įstatymo keliamų turinio bei formos reikalavimų. Reikalavimus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui nustato BPK 331 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis jis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimais, teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be kita ko, išdėsto įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodo jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia. Pažymėtina ir tai, kad, nuosprendyje nenurodžius (neatskleidus) nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, pažeidžiama asmens, kaltinamo padarius tokią veiką, teisė į gynybą, nes tampa neaišku, kokių faktinių aplinkybių buvimas yra įrodytas, todėl toks baudžiamojo proceso pažeidimas laikytinas esminiu, suvaržančiu kaltinamojo teises į gynybą (BPK 44 straipsnio 8 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMS02MjgvMjAyMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-11-628/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-11-628/2022">2K-7-11-628/2022</a>). Be to, pagal BPK 304–307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE0LTk3Ni8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-214-976/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-214-976/2023">2K-214-976/2023</a>).

21. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą nepagrįstai pašalino aplinkybes, jog S. J.,,ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smurtavo prieš P. G., jį mušdamas ranka, diržu į sėdmenis, nugarą, pilvą, rankas, tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui P. G. fizinį skausmą“ ir,,naudojo fizinį smurtą – mušė rankomis, plaktuku, diržu į sėdmenis, rankas, nugarą, pilvą, sukeldamas P. G. fizinį skausmą, o P. G. iš skausmo verkiant, šaukdamas sakydavo: „užsičiaupk, jeigu neužsičiaupsi, gausi daugiau“. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, padaręs tokią išvadą, nenurodė nustatytų nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, aplinkybių. Todėl lieka neaišku, kokių faktinių aplinkybių buvimas yra įrodytas.

22. Be to, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad S. J., žinodamas, jog R. G. yra mažametė, prieš ją smurtavo, t. y. mediniu plaktuku sudavė ne mažiau kaip 5 kartus nukentėjusiajai į nugarą, galvą, rankas, kojas, be to, kulnu ne mažiau kaip 4 kartus spyrė jai į pėdos keltį, taip pat savo plaštakos pirštais ne mažiau kaip 5 kartus spaudė jos plaštakos pirštus, tokiais savo veiksmais mažametei nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu S. J. tyčia lietė delnais nukentėjusiajai R. G. krūtis ir sėdmenis, taip atliko jaunesnės negu šešiolikos metų nukentėjusiosios tvirkinimo veiksmus. Tačiau ir šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nepateikė detalaus nustatytų bylos aplinkybių aprašymo. Todėl lieka neaišku, kokių faktinių aplinkybių buvimas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 153 straipsnio 1 dalį yra įrodytas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taip surašytas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

23. Nurodyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai pripažįstami esminiais, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 27 d. nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal paduotus apeliacinius skundus, atsižvelgdamas į šioje nutartyje aptartus pažeidimus ir nurodytus bylos išnagrinėjimo bei nuosprendžio surašymo trūkumus.

24. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad dėl padarytų esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme yra pagrindas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nukentėjusiojo atstovo kasacinio skundo argumentai dėl bausmės skyrimo bei baudžiamojo poveikio priemonės (teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo) nepaskyrimo, BPK 257 straipsnio nuostatų netaikymo ir išlaidų advokato paslaugoms pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose apmokėti atlyginimo netinkamo priteisimo paliekami nenagrinėti, nes kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

25. Nukentėjusiųjų atstovas taip pat prašo priteisti nukentėjusiesiems R. G. ir P. G. 3940,67 Eur išlaidų advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimą iš nuteistojo S. J. ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus.

26. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE4LTQ4OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-118-489/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-118-489/2019">2K-118-489/2019</a>, 2K-7-25-495/2020, 2K-143-788/2022 ir kt.).

27. Ši baudžiamoji byla kasacinės instancijos teisme išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo S. J. ir jo gynėjo advokato M. Šriupšos, nukentėjusiųjų P. G. ir R. G. atstovo advokato A. Andriukaičio kasacinius skundus, kurie šia nutartimi tenkinami iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo S. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 153 straipsnio 1 dalį, naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, galutinis sprendimas šioje byloje nėra priimtas, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo S. J. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir išteisintas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 153 straipsnio 1 dalį, lieka neįsiteisėjęs ir S. J. kaltumo klausimas byloje dar nėra galutinai išspręstas. Todėl kasatoriaus prašymas priteisti iš S. J. nukentėjusiesiems išlaidų advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimą paliekamas nenagrinėtas. Tai atitinka aktualią teismų praktiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA0LTMwMy8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-204-303/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-204-303/2021">2K-204-303/2021</a>, 2K-216-495/2022, 2K-97-813/2025). Šį kasatoriaus prašymą, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio nuostatomis, turėtų išspręsti apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 27 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Eligijus Gladutis

Algimantas Valantinas