Dėl teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus informavimo apie kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje prasidėjusį jo skolininko fizinio asmens nemokumo procesą tvarką ir šios tvarkos nesilaikymo teisinius padarinius, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-323-823/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28157-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.2.1.2; 3.4.2.3.2; 3.4.2.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys antstolis Robertas Vasiliauskas, uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus informavimo apie kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje prasidėjusį jo skolininko fizinio asmens nemokumo procesą tvarką ir šios tvarkos nesilaikymo teisinius padarinius, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėjas (skolininkas) 2020 m. rugsėjo 24 d. pateikė antstoliui Robertui Vasiliauskui skundą vykdomojoje byloje Nr. 0179/10/00955, prašydamas panaikinti antstolio 2020 m. rugsėjo 10 d. patvarkymą Nr. S-20-179-29522 „Dėl pateikto prašymo nutraukti vykdomąją bylą“ ir įpareigoti antstolį užbaigti vykdomąją bylą Nr. 0179/10/00955. Antstolis skundo nepatenkino ir skundas buvo persiųstas nagrinėti teismui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 510 straipsnio nustatyta tvarka.

3. Pareiškėjas nurodė, kad pateikė antstoliui prašymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo, pažymėdamas, jog Latvijos Respublikos Liepojos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu jam buvo pradėtas fizinio asmens nemokumo procesas. Latvijos Respublikos Kuršo rajono teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimu buvo patvirtinta pareiškėjo įsipareigojimų padengimo procedūros pabaiga ir jo kaip fizinio asmens nemokumo procesas buvo užbaigtas. Kadangi išieškotoja UAB „Gelvora“ nemokumo procese reikalavimų nepareiškė, vadovaujantis Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 73 straipsnio 1 dalimi, ji neteko reikalavimo teisės ir pareiškėjo prievolės bendrovei yra pasibaigusios.

4. Pareiškėjo vertinimu, anstolis, netenkindamas skundo dėl to, kad kreditorė UAB „Gelvora“ neva nebuvo tinkamai informuota apie skolininko nemokumo procesą, netinkamai taikė fizinio asmens nemokumą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Remiantis 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – Reglamentas Nr. 2015/848) 54 straipsnio 4 dalimi, nei pareiškėjas, nei nemokumo procesą pradėjęs teismas, nei administratorius neprivalėjo Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta tvarka informuoti užsienio kreditorių, tarp jų – ir išieškotojos UAB „Gelvora“. Kreditorių informavimo tvarka, kiek ji nėra reglamentuota Reglamente Nr. 2015/848, nustatyta Nemokumo įstatyme, pagal kurį kreditoriai, kurių reikalavimai nėra užtikrinti, apie nemokumo procesą yra informuojami viešai padarant įrašą Latvijos nmokumo registre, kurio duomenys yra prieinami visiems nemokamai, o jo įrašai yra vieši ir patikimi. Šiuo atveju duomenys apie pareiškėjo nemokumo procesą Latvijos nemokumo registre buvo įregistruoti 2017 m. lapkričio 28 d. Be to, apie pradėtą nemokumo procesą pareiškėjas papildomai paskelbė viešai dienraštyje „Lietuvos rytas“, nurodydamas esminę su nemokumo procesu susijusią informaciją: nemokumo procesą pradėjusį teismą, bylos numerį bei nemokumo administratorių ir jo kontaktus. Išieškotoja UAB „Gelvora“ į nemokumo administratorių nesikreipė, nepareiškė reikalavimų pareiškėjui, antstolis nepateikė nemokumo administratoriui ar nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui vykdomojo dokumento, todėl negalima teigti, kad prievolė kreditorei išliko ir po to, kai pareiškėjui buvo užbaigtas fizinio asmens nemokumo procesas. Pripažinus pareiškėją nemokiu, neliko skolininko, kuris turėtų pareigą atsakyti pagal teismo vykdomąjį raštą, todėl nėra subjekto, iš kurio gali būti išieškoma.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad antstolis R. Vasiliauskas vykdo skolos išieškojimą iš skolininko R. B. kreditorės UAB „Gelvora“ naudai pagal teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-17598-294/2009. 2020 m. liepos 15 d. antstolio kontoroje buvo gautas skolininko prašymas dėl vykdomosios bylos Nr. 0179/10/00955 užbaigimo. 2020 m. rugsėjo 10 d. antstolis priėmė ginčijamą patvarkymą Nr. S-20-179-29522, kuriuo atsisakė patenkinti skolininko prašymą.

7. Latvijos Respublikos Liepojos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu buvo pradėtas skolininko nemokumo procesas. Dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2017 m. gruodžio 15 d. buvo publikuotas pranešimas, kad Latvijos Respublikos Liepojos teismas pradėjo fizinio asmens nemokumo procesą skolininkui, taip pat nurodyta informacija apie paskirtą fizinio asmens nemokumo administratorių. Latvijos Respublikos Kuršo rajono teismas 2019 m. spalio 30 d. sprendimu patvirtino skolininko įsipareigojimų padengimo procedūros pabaigą ir užbaigė fizinio asmens nemokumo procesą. Teismas taip pat atleido skolininką nuo likusių įsipareigojimų AB SEB bankui ir R. B., kurių reikalavimai buvo pateikti nemokumo procese, bet nebuvo padengti įsipareigojimų padengimo procedūros metu, vykdymo. Duomenys apie skolininko nemokumo proceso pabaigą 2019 m. lapkričio 1 d. buvo įregistruoti Latvijos nemokumo registre.

8. Remdamasis antstolių informacinės sistemos duomenimis, teismas nustatė, kad skolininko atžvilgiu yra užvesta 12 vykdomųjų bylų, kuriose vykdomas išieškojimas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, UAB „Intrum Lietuva“, AB SEB banko, G. G., R. B., AKTIVA FINANTS OU, UAB „Gelvora“, J. S. (J. S.) naudai. Išieškotoja UAB „Gelvora“ dokumentų apie skolininko nemokumo bylos iškėlimą užsienio valstybėje negavo.

9. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Reglamento Nr. 2015/848 19 straipsnio 1 dalimi, bet kuris valstybės narės teismo sprendimas iškelti nemokumo bylą pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja nemokumo bylą iškėlusioje valstybėje. Todėl nemokumo bylos iškėlimo teisiniai padariniai taikomi automatiškai, nereikalaujant papildomo teismo sprendimo pripažinimo. Tačiau Reglamento Nr. 2015/848 33 straipsnyje yra nustatyta automatinio sprendimo pripažinimo išimtis – bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą nemokumo bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms. Viešosios tvarkos išlyga paprastai yra laikoma Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinių teismų turimu saugikliu prieš didelį neteisingumą, leidžiančiu taikyti Europos privatinės teisės bei nacionalinius sąžiningumo standartus tarptautiniame kontekste.

10. Teismas nurodė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) aiškiai pripažino bendrąjį Europos Sąjungos teisės principą, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą (1998 m. gruodžio 17 d. sprendimas byloje Baustahlgewebe prieš Commision, C-185/95). Rimti esminių procesinių garantijų, pavyzdžiui, teisės dalyvauti procese ir būti jame išklausytam, pažeidimai leidžia teismui atsisakyti pripažinti arba leisti vykdyti teismo sprendimus dėl nemokumo bylos iškėlimo arba su nemokumo procesu susijusius teismo procesinius sprendimus (2006 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Eurofood IFSC Ltd., C-341/04). Toks teismo procesinis sprendimas, be kita ko, gali būti nepripažįstamas visas ar iš dalies.

11. Pagal Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 1 dalį, iškėlus nemokumo bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos valstybės teismas arba to teismo paskirtas nemokumo specialistas nedelsdamas informuoja žinomus užsienio kreditorius. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pranešimo kreditoriui reikalavimai. Šiuo atveju apie pradėtą nemokumo procesą skolininkas 2017 m. gruodžio 15 d. publikavo pranešimą dienraštyje „Lietuvos rytas“, nurodydamas savo asmens duomenis, nemokumo procesą pradėjusį teismą ir nemokumo administratoriaus kontaktinius duomenis. Remdamasis kasacinio teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTctNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-197-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-197-611/2015">3K-3-197-611/2015</a>; 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTgtNDIxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-398-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-398-421/2017">3K-3-398-421/2017</a>) teismas nusprendė, kad toks kreditorių, tarp jų – ir išieškotojos UAB „Gelvora“, informavimas apie jų teisėms itin reikšmingą įtaką turintį teismo procesą negali būti laikomas tinkamu ir leidžiančiu skolininko kreditoriams imtis priemonių savo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams apginti. Paskelbiant bendro pobūdžio pranešimą dienraštyje ir nededant pastangų kreditorę faktiškai informuoti apie pradėtą nemokumo procesą buvo apribota kreditorės UAB „Gelvora“ teisė dalyvauti pareiškėjo nemokumo byloje.

12. Teismas konstatavo, kad Latvijos Respublikos Kuršo rajono teismas, 2019 m. spalio 30 d. sprendimu patvirtindamas skolininko įsipareigojimų padengimo procedūros pabaigą ir užbaigdamas fizinio asmens nemokumo procesą, atleido skolininką nuo likusių įsipareigojimų tik AB SEB bankui ir R. B., kurių reikalavimai buvo pateikti R. B. nemokumo procese, bet nebuvo padengti įsipareigojimų padengimo procedūros metu, vykdymo. Kadangi kreditorė UAB „Gelvora“ nebuvo tinkamai informuota apie skolininko nemokumo procesą, be kita ko, nebuvo nurodyta nemokumo bylą nagrinėjančiam Latvijos Respublikos teismui, skolininko prievolės šiai kreditorei nebuvo įtrauktos į skolininko atleidimo nuo skolų planą. Todėl nors Latvijos Respublikos kompetentingo teismo sprendimas pradėti nemokumo procesą ir sprendimas užbaigti fizinio asmens įsipareigojimų panaikinimo procedūrą bei nemokumo procesą yra automatiškai pripažįstami ir vykdomi Lietuvos Respublikoje, jie nagrinėjamu atveju nesukėlė teisinių pasekmių skolininko prievolių kreditorei UAB „Gelvora“ vykdymui ir jų nepanaikino.

13. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2021 m. vasario 18 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartį.

14. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas apie iš jo vykdomą išieškojimą UAB „Gelvora“ naudai žinojo: pareiškėjo atstovas 2016 m. gruodžio 14 d. raštu antstolio prašė pateikti duomenis apie vykdomojoje byloje Nr. 0179/10/00955 esantį išieškotoją, vykdomosios bylos pagrindą bei skolos ir vykdymo išlaidų dydį. Atsižvelgdamas į tai teismas nusprendė, kad tuo atveju, jei pareiškėjo prievolė UAB „Gelvora“ pareiškėjo bankroto procese nebuvo nustatyta, pareiškėjas, neatskleisdamas savo kreditorių, nebuvo sąžiningas skolininkas, bei pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad buvo apribota kreditorės UAB „Gelvora“ teisė dalyvauti pareiškėjo nemokumo byloje.

15. Teismas pažymėjo, kad Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai skolininkas įvykdė veiksmus, nurodytus atleidimo nuo skolų plane, likusios šio asmens prievolės, nurodytos minėtame plane, panaikinamos, o vykdymo procesas dėl jų nutraukiamas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį skolininkas nėra atleidžiamas nuo likusių prievolių, nurodytų atleidimo nuo skolų plane, jeigu jis nėra įvykdęs minėtame plane nurodytų veiksmų. Taigi, pagal Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalį skolininko atleidimo nuo tam tikrų įsipareigojimų būtina sąlyga yra konkrečios prievolės įtraukimas į atleidimo nuo skolų planą ir tinkamas įsipareigojimų, nustatytų minėtame plane, vykdymas. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTctNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-197-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-197-611/2015">3K-3-197-611/2015</a> išaiškinimais, teismas nusprendė, kad nors Latvijos Respublikos kompetentingo teismo sprendimas pradėti nemokumo procesą ir sprendimas užbaigti fizinio asmens įsipareigojimų panaikinimo procedūrą bei nemokumo procesą yra automatiškai pripažįstami ir vykdomi Lietuvos Respublikoje, jie nagrinėjamu atveju nesukėlė teisinių pasekmių skolininko prievolių kreditorei UAB „Gelvora“ vykdymui ir jų nepanaikino, kadangi pareiškėjo prievolė UAB „Gelvora“ nebuvo įtraukta į pareiškėjo atleidimo nuo skolų planą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

16. Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų nutartis ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismai netinkamai taikė Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 1 dalį, nes nepripažino užsienio kreditorių viešo informavimo apie pradėtą nemokumo procesą galimybės, kai valstybėje narėje, kurioje pradėta nemokumo byla, nėra nustatyta pareiga skolininkui informuoti visus kreditorius raštu. Pagal Reglamento Nr. 2015/848 7 straipsnio 2 dalies h punktą valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tos bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą, taip pat taisykles, reglamentuojančias reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje buvo būtina nustatyti, ar informuojant kreditorius nebuvo pažeista Nemokumo įstatyme nustatyta kreditorių informavimo tvarka bei Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 1 dalis. Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 1 dalyje nustatytos teismo ir teismo paskirto nemokumo specialisto pareigos informuoti užsienio kreditorius turinys nėra detalizuotas. Apie pareiškėjo nemokumo procesą Lietuvos Respublikoje esantys kreditoriai papildomai buvo informuoti viešo paskelbimo būdu, nors tai ir nereglamentuota Nemokumo įstatyme. Teismai tokio informavimo nepripažino tinkamu, nors privalomo kreditorių informavimo išsiunčiant pranešimą kiekvienam kreditoriui nenurodyta nei Reglamento, nei Nemokumo įstatymo nuostatose. Pagal Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 21 dalį privalomas elektroninis informavimas taikomas tik kreditoriams, kurių reikalavimai yra užtikrinti įkeitimu (hipoteka), bei kreditoriams, kurių reikalavimo teisės yra išviešintos. Kreditorė UAB „Gelvora“ nėra priskirtina nė vienai iš šių kategorijų, todėl atskiru pranešimu neturėjo būti informuojama. Visi kiti kreditoriai yra informuojami padarant įrašą Latvijos nemokumo registre, su kurio duomenimis gali susipažinti ir užsienio kreditoriai. Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 1 dalyje ir kituose jo straipsniuose nėra nustatyta, kokiu būdu turi būti informuojami užsienio kreditoriai, todėl viešai paskelbus apie nemokumo proceso pradžią Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeista.

16.2. Pagal Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 1 dalį šiame straipsnyje nustatytos pareigos pranešti apie nemokumo bylą subjektai yra valstybės narės, vykdančios nemokumo procesą, teismas arba teismo paskirtas nemokumo specialistas. Pareiškėjas nėra Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnyje nustatytos prievolės subjektas, todėl šios prievolės vykdymas ar netinkamas vykdymas negali sukelti jam neigiamų pasekmių.

16.3. Pagal Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 1 dalį privalo būti informuojami žinomi užsienio kreditoriai. Kasacinio teismo praktikoje „žinomi“ kreditoriai apibrėžiami panašiai kaip ir kreditoriai, kuriuos administratorius privalo informuoti remdamasis Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 21 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTctNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-197-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-197-611/2015">3K-3-197-611/2015</a>). UAB „Gelvora“ nei pagal Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 21 dalį, nei pagal kasacinio teismo išaiškinimą negalėjo būti laikoma „žinoma“ kreditore Reglamento 54 straipsnio 1 dalies prasme, nes bendrovės reikalavimas nebuvo užtikrintas įkeitimu (hipoteka), kreditorė negalėjo būti nustatoma iš viešų registrų ar viešai prieinamų duomenų, nemokumo administratorius negalėjo nustatyti kreditorės iš turimų buhalterinių bei kitų dokumentų ir nei nemokumo bylą nagrinėjęs teismas, nei nemokumo administratorius nežinojo ir negalėjo žinoti UAB „Gelvora“ kontaktų. Pagal Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 1 dalį kreditoriai, kuriuos yra privaloma informuoti, turi būti žinomi tik teismui ar nemokumo specialistui. Kreditorių žinomumas nėra siejamas su skolininkui žinomais kreditoriais. Nemokumo įstatyme, kuris taikytinas šioje byloje, nėra nustatyta imperatyvios skolininko pareigos informuoti visus kreditorius (ir užsienio) apie skolininko ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Kreditorių, kurie nepatenka į „žinomų“ kreditorių subjektų ratą, informavimas vyksta viešo paskelbimo būdu, t. y. išviešinant nemokumo proceso faktą registruose.

16.4. Teismai, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTctNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-197-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-197-611/2015">3K-3-197-611/2015</a> išaiškinimais, nusprendė, kad pagal Nemokumo įstatymo nuostatas nuo prievolių skolininkas gali būti atleidžiamas, jeigu įvykdo veiksmus, nurodytus atleidimo nuo skolų plane, ir yra atleidžiamas tik nuo prievolių kreditoriams, kurių reikalavimai buvo įtraukti į atleidimo nuo skolų planą. Tokios išvados padarytos Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu. Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje kalbama tik apie kreditorius, kurių reikalavimai nebuvo įtraukti į atleidimo nuo skolų planą, tačiau nėra kalbama apie kreditorius, kurie apskritai nepareiškia reikalavimo nemokumo byloje ir dėl to nėra įtraukiami į atleidimo nuo skolų planą. Tokių kreditorių teisinę padėtį reglamentuoja atskiros Nemokumo įstatymo normos, kurios taikytinos šioje byloje ir dėl kurių teismai nepasisakė. Pareiškėjo prievolė UAB „Gelvora“ pasibaigė ne Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalies pagrindu, o Nemokumo įstatymo 73 straipsnio 2 dalies ir 141 straipsnio l1 dalies pagrindais. Latvijos nemokumo registre įrašas apie pareiškėjui iškeltą nemokumo bylą įregistruotas 2017 m. lapkričio 28 d. Visi pareiškėjo kreditoriai turėjo teisę įstoti į nemokumo bylą iki 2018 m. gegužės 28 d. Remiantis Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 11 dalimi, to nepadarę kreditoriai, pabaigus pareiškėjo nemokumo bylą, prarado kreditorių teises ir reikalavimus pareiškėjui. Taigi, UAB „Gelvora“ reikalavimo teisė taip pat pasibaigė vadovaujantis Nemokumo įstatymo 73 straipsnio 2 dalies ir 141 straipsnio l1 dalies pagrindu, todėl antstolio R. Vasiliausko kontoroje vykdoma vykdomoji byla turėjo būti užbaigta.

16.5. Byloje nebuvo teisinio pagrindo taikyti Reglamento Nr. 2015/848 33 straipsnio išimtį, leidžiančią valstybės narėms atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės teismo sprendimą. Visi pareiškėjo kreditoriai buvo informuoti Nemokumo įstatyme nustatyta tvarka ir nedalyvavo nemokumo procese ne dėl to, kad tokia jų teisė buvo suvaržyta, o dėl to, kad nepateikė savo reikalavimų.

17. Suinteresuotas asmuo antstolis R. Vasiliauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistas bylą nagrinėjusių teismų nutartis, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

17.1. Reglamento Nr. 2015/848 45 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno kreditoriaus teisė pareikšti reikalavimą bankroto byloje, tačiau tam, kad kreditorius galėtų tinkamai įgyvendinti jam suteiktą teisę, jis turi būti tinkamai informuotas apie skolininkui pradėtą nemokumo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-580/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-580/2013">3K-3-580/2013</a>). Pagal Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnį atskiru pranešimu kreditoriams turi būti nurodoma reikalavimų pateikimo termino pabaiga, nuobaudos dėl to termino nesilaikymo, tarnyba ar institucija, įgaliotos priimti pateiktus reikalavimus ir kitas nustatytas priemones. Ši informacija pateikiama naudojantis standartine pranešimo forma, kuri turi būti parengta pagal šio reglamento 88 straipsnį. Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis, kad su ūkinės komercinės ar profesinės veiklos nevykdančiais fiziniais asmenimis susijusių nemokumo bylų atveju šiame straipsnyje nurodytos standartinės formos naudojimas nėra privalomas, jei iš kreditorių nereikalaujama pateikti reikalavimus, kad byloje būtų į juos atsižvelgta. Nagrinėjamu atveju skolininkas nevykdo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, tačiau iš jo kreditorių reikalaujama pateikti reikalavimus, kad į juos būtų atsižvelgta nemokumo procese. Teismo, iškėlusio bankroto bylą, ir administratoriaus (likvidatoriaus) pareiga pranešti kreditoriams apie iškeltą bankroto bylą yra neatsiejama nuo skolininko pareigos pateikti visą informaciją apie savo kreditorius.

17.2. Viešai dienraštyje publikuotame pranešime buvo informuota apie pradėtą pareiškėjo nemokumo procesą, tačiau kreditoriams nebuvo pranešta apie vietą, kur pareikšti reikalavimus, koks terminas tam skirtas, taip pat apie nuobaudas dėl termino nesilaikymo, todėl kreditorių teisė dalyvauti nemokumo procese nebuvo tinkamai užtikrinta. Netinkamas kreditorių informavimas leidžia teismui atsisakyti pripažinti arba leisti vykdyti teismo sprendimus dėl nemokumo bylos iškėlimo arba su nemokumo procesu susijusius teismo procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTctNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-197-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-197-611/2015">3K-3-197-611/2015</a>).

17.3. Nemokumo įstatymo 66 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai bankroto byla keliama pagal Reglamento Nr. 2015/848 3 straipsnio 1, 2 dalis Latvijos Respublikoje, administratorius per penkias dienas nuo skolininko nemokumo paskelbimo turi išsiųsti kreditoriams, kurių gyvenamoji vieta ar deklaruota gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, pranešimą apie bankroto bylą bei reikalavimų pateikimą. Dokumentų, patvirtinančių, jog toks pranešimas buvo išsiųstas visiems Lietuvoje esantiems skolininko R. B. kreditoriams, nėra. Latvijos Respublikos Kuršo rajono teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendime nurodyta, kad skolininko nemokumo procese pripažinti tik dviejų kreditorių – AB SEB banko ir R. B. – reikalavimai, tačiau, remiantis Antstolių informacinės sistemos duomenimis, skolininko atžvilgiu yra vykdoma iš viso 12 vykdomųjų bylų (tarp jų ir išieškotojos UAB „Gelvora“ naudai). Byloje nėra duomenų, kad UAB „Gelvora“ buvo tinkamai informuota apie pareiškėjo nemokumo procesą.

18. Suinteresuotas asmuo UAB „Gelvora“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. Viešai publikuotame pranešime dienraštyje buvo informuota apie pradėtą skolininko nemokumo procesą, tačiau kreditoriams nebuvo pranešta apie teisę pareikšti reikalavimus, koks terminas tam skirtas, taip pat apie nuobaudas dėl to termino nesilaikymo, kaip to reikalaujama pagal Reglamento 54 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjui buvo žinoma apie jo prievoles UAB „Gelvora“, taip pat apie vykdomąją bylą Nr. 0179/10/00955, kadangi 2016 m. gruodžio 14 d. pareiškėjo atstovas raštu prašė antstolio pateikti informaciją apie išieškotoją vykdomojoje byloje Nr. 0179/10/00955, vykdomosios bylos pagrindą, skolos ir vykdymo išlaidų dydį. Taigi, pareiškėjas turėjo ir galėjo informuoti UAB „Gelvora“ tiesiogiai, atskiru raštišku pranešimu, apie jam pradėtą nemokumo procesą Latvijos Respublikoje, tačiau jis to nepadarė, siekdamas nesąžiningų tikslų – išvengti, kad UAB „Gelvora“ ir kiti Lietuvos Respublikoje esantys kreditoriai sužinotų apie pareiškėjo nemokumo procesą. Informacijos apie nemokumo procesą pateikimo būdas lėmė minimalią kreditorių galimybę sužinoti apie pareiškėjo nemokumo procesą.

18.2. Pagal Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalį skolininko atleidimo nuo tam tikrų įsipareigojimų būtina sąlyga – konkrečios prievolės įtraukimas į atleidimo nuo skolų planą ir tinkamas įsipareigojimų, nustatytų minėtame plane, vykdymas. Taigi, konkretaus kreditoriaus bei jo finansinio reikalavimo neįtraukimas į nemokumo bylą negali būti pagrindas atleisti skolininką nuo atitinkamos skolos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kreditoriaus informavimo apie kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje prasidėjusį jo skolininko fizinio asmens nemokumo procesą tvarkos ir šios tvarkos nesilaikymo teisinių padarinių

19. Europos Sąjungoje vienos valstybės narės ribas peržengiančius nemokumo procesus reguliuoja 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 2015/848 dėl nemokumo bylų, kurio 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis reglamentas taikomas viešai nagrinėjamoms kolektyvinėms byloms, įskaitant laikino pobūdžio bylas, kurios grindžiamos teisės aktais dėl nemokumo ir kuriose sanavimo, skolos sureguliavimo, reorganizavimo arba likvidavimo tikslais: a) iš skolininko visiškai arba iš dalies atimama teisė disponuoti savo turtu ir paskiriamas nemokumo specialistas; b) skolininko turtą ir reikalus kontroliuoja ar prižiūri teismas arba c) teismo nurodymu ar teisės aktų nustatyta tvarka laikinai sustabdomi atskiri vykdymo procesai, kad galėtų įvykti skolininko ir jo kreditorių derybos, jeigu šiose bylose, kurios yra sustabdomos, numatomos tinkamos priemonės visiems kreditoriams bendrai apsaugoti ir, jei nepasiekiama susitarimo, jos yra preliminarios bylos vienos iš a arba b punkte nurodytų bylų atžvilgiu. Šios bylos išvardytos A priede. Kadangi Latvijos Respublikos teismo pradėtas fizinio asmens nemokumo procesas (latv. Fiziskās personas maksātnespējas process) yra nurodytas Reglamento Nr. 2015/848 A priede, jam taikomos šio reglamento nuostatos.

20. Pagal Reglamento Nr. 2015/848 3 straipsnio 1 dalį jurisdikciją iškelti nemokumo bylą turi valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismai. Reglamento Nr. 2015/848 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad bet kuris sprendimas iškelti nemokumo bylą, kurį priima jurisdikciją turintis valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja valstybėje, kurioje iškelta byla. Nurodytas automatinio pripažinimo principas taikomas ne tik sprendimams iškelti nemokumo bylą, bet ir kitiems sprendimams, susijusiems su nemokumo byla, tarp jų – sprendimams, susijusiems su nemokumo bylos eiga bei jos užbaigimu (Reglamento Nr. 2015/848 32 straipsnio 1 dalis). Išimtis iš šios taisyklės nustatyta Reglamento Nr. 2015/848 33 straipsnyje, pagal kurį bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą nemokumo bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.

21. Reglamento Nr. 2015/848 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išskyrus atvejus, kai šiame Reglamente nustatyta kitaip, nemokumo byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tos bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Ji, be kita ko, nustato: c) atitinkamus skolininko ir nemokumo specialisto įgaliojimus; f) nemokumo bylų pasekmes individualių kreditorių iškeltoms byloms, išskyrus nebaigtas nagrinėti bylas; g) reikalavimus, kurie turi būti nukreipti į nemokaus skolininko turtą, ir reikalavimų, atsiradusių iškėlus nemokumo bylą, vertinimą; h) taisykles, reglamentuojančias reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą; k) kreditorių teises po nemokumo bylos užbaigimo. Latvijos Respublikoje tiek fizinių, tiek juridinių asmenų nemokumo klausimus reglamentuoja 2010 m. liepos 26 d. priimtas ir nuo 2010 m. lapkričio 1 d. įsigaliojęs („Latvijas Vēstnesis“, 124 (4316), 2010 m. rugpjūčio 6 d.) Nemokumo įstatymas (latv. Maksātnespējas likums).

22. Reglamento Nr. 2015/848 2 straipsnio 1 dalyje pateikta kolektyvinės bylos samprata – tai bylos, kuriose dalyvauja visi skolininko kreditoriai arba didelė jų dalis, su sąlyga, kad pastaruoju atveju šia byla nedaromas poveikis joje nedalyvaujančių kreditorių reikalavimams. Taigi, tarpvalstybinėje nemokumo byloje turi turėti galimybę dalyvauti visi skolininko kreditoriai, kurių reikalavimams daro poveikį pradėtas nemokumo procesas, taip pat ir tie, kurių įprastinė gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne nemokumo bylos iškėlimo valstybėje narėje. Pagal Reglamento Nr. 2015/848 53 straipsnį bet kuris užsienio kreditorius gali bet kokia ryšio priemone, pripažįstama pagal valstybės, kurioje iškelta byla, teisę, pateikti reikalavimus nemokumo byloje. Tam, kad užsienio kreditorius galėtų įgyvendinti šią teisę, jis turi būti informuotas apie nemokumo bylos iškėlimą ir su tuo susijusius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjAtNjg0LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-220-684/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-220-684/2021">3K-3-220-684/2021</a>, 28 punktas).

23. Užsienio kreditoriaus teisės į informaciją ir teisės pateikti reikalavimą tarpvalstybinėje nemokumo byloje įgyvendinimas paprastai yra apsunkintas dėl informacijos prieinamumo bei kalbos barjerų, susijusių su tuo, kad procesas vyksta kitoje nei jo buvimo valstybėje. Atsižvelgiant į sunkumus, susijusius su reikalavimų pateikimu užsienyje iškeltose nemokumo bylose, be kolizinių taisyklių, į Reglamentą Nr. 2015/848 įtrauktos ir tiesiogiai taikomos taisyklės, kurios pakeičia valstybių narių teisės normas. Šios taisyklės, inter alia (be kita ko), susijusios su pareiga informuoti užsienio kreditorius, užsienio kreditorių reikalavimų pateikimu ir kt.

24. Užsienio kreditorių informavimo apie iškeltas nemokumo bylas, susijusias su skolininko turtu, ir galimybių šiems kreditoriams pateikti reikalavimus kitoje valstybėje narėje iškeltoje byloje supaprastinimo svarba akcentuojama Reglamento Nr. 2015/848 preambulės 64 punkte, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad naudojantis standartinėmis formomis visomis oficialiosiomis Sąjungos institucijų kalbomis kreditoriams turėtų būti paprasčiau pateikti reikalavimus kitoje valstybėje narėje iškeltoje byloje. Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio („Pareiga informuoti kreditorius“) 1 dalyje nustatyta, kad, iškėlus nemokumo bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos valstybės teismas arba to teismo paskirtas nemokumo specialistas nedelsdamas informuoja žinomus užsienio kreditorius. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, atskiru pranešimu pateiktoje 1 dalyje nurodytoje informacijoje visų pirma nurodoma termino pabaiga, nuobaudos dėl to termino nesilaikymo, tarnyba ar institucija, įgaliotos priimti pateiktus reikalavimus ir kitas nustatytas priemones. Tokiame pranešime taip pat nurodoma, ar kreditoriai, kurie turi pirmumo teisę arba kurių reikalavimai yra užtikrinti daiktinės teisės užtikrinimo priemone, turi pateikti reikalavimus. Prie pranešimo taip pat pridedama 55 straipsnyje nurodytos standartinės reikalavimų pateikimo formos kopija arba informacija apie tai, kur galima gauti tą formą. Aptariamo straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta informacija pateikiama naudojantis standartine pranešimo forma, kuri turi būti parengta pagal 88 straipsnį. Ši forma skelbiama Europos e. teisingumo portale, o jos antraštė visomis oficialiosiomis Sąjungos institucijų kalbomis – „Pranešimas apie nemokumo bylą“. Ji perduodama parengta bylos iškėlimo valstybės valstybine kalba arba, jei toje valstybėje narėje yra kelios valstybinės kalbos, nemokumo bylos iškėlimo vietos valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų, arba kita kalba, kurią ta valstybė nurodė kaip priimtiną pagal 55 straipsnio 5 dalį, jei yra pagrindas manyti, kad tą kalbą užsienio kreditoriai moka geriau. Šiame straipsnyje nurodytos standartinės formos naudojimas nėra privalomas tik su ūkinės komercinės ar profesinės veiklos nevykdančiais fiziniais asmenimis susijusių nemokumo bylų atveju, jei iš kreditorių nereikalaujama pateikti reikalavimus, kad byloje į juos būtų atsižvelgta (Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 4 dalis).

25. Taigi, Reglamento Nr. 2015/848 53–55 straipsniuose įtvirtintos tiesiogiai taikomos nuostatos yra palankios kreditoriams, kurių gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje nei nemokumo bylos iškėlimo valstybė. Minėtuose straipsniuose įtvirtintas reguliavimas skirtas užtikrinti kreditorių lygiateisiškumui, užsienio kreditorių informavimo apie kitoje valstybėje vykstantį skolininko nemokumo procesą realumui ir jų teisės pareikšti reikalavimus šiame procese veiksmingumui.

26. Kasacinis teismas dėl užsienio kreditorių informavimo apie iškeltą bankroto bylą yra išaiškinęs, kad, esant iškeltai tarpvalstybinei bankroto bylai, naudojamasi Reglamentu Nr. 2015/848 patvirtinta standartine pranešimo apie nemokumo bylą forma, kuri turi būti išsiųsta visiems žinomiems bankrutuojančio fizinio asmens kreditoriams, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje narėje šie kreditoriai gyvena, juridinio asmens atveju – vykdo veiklą. Žinomų kreditorių informavimo pareiga tenka nemokumo bylą iškėlusiam valstybės narės teismui ar jo paskirtam bankroto administratoriui. Dėl skolininko atleidimo nuo įsipareigojimų vykdymo apimties ir taikymo konkrečiam kreditoriui spręstina įvertinus, ar šis kreditorius buvo tinkamai informuotas apie Europos Sąjungos valstybėje narėje jo skolininkui iškeltą fizinio asmens bankroto procesą bei turėjo galimybę jame dalyvauti ir ar valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta tokio fizinio asmens bankroto byla, nacionalinių teisės aktų nustatyta tvarka šis kreditorius bei jo finansinis reikalavimas buvo įtraukti į skolininko nemokumo procesą. Taigi tik nustačius, kad Lietuvoje esantis kreditorius buvo tiesiogiai informuotas (įteikiant Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio reikalavimus atitinkantį atskirą pranešimą apie kitoje valstybėje narėje prasidėjusį jo skolininko bankroto procesą), ir konstatavus, kad šis kreditorius, patvirtinant jo reikalavimą, buvo įtrauktas į fizinio asmens bankroto procesą tos valstybės narės teisės aktų nustatyta tvarka, egzistuoja pagrindas teigti, kad atleidimo nuo įsipareigojimų dokumentas apima šio kreditoriaus finansinį reikalavimą ir skolininkas gali tikėtis vykdomosios bylos nutraukimo bei prievolės kreditoriui pasibaigimo Lietuvoje vykstančiame išieškojimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjAtNjg0LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-220-684/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-220-684/2021">3K-3-220-684/2021</a>, 32–34 punktai).

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Latvijos Respublikos Kuršo rajono teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimu buvo patvirtinta pareiškėjo įsipareigojimų padengimo procedūros pabaiga ir užbaigtas fizinio asmens nemokumo procesas, pareiškėjas atleistas nuo likusių įsipareigojimų AB SEB bankui ir R. B., kurių reikalavimai buvo pateikti nemokumo procese, bet nebuvo padengti įsipareigojimų padengimo procedūros metu, vykdymo. Byloje taip pat nustatyta, kad suinteresuotam asmeniui UAB „Gelvora“ apie pareiškėjui Latvijoje pradėtą nemokumo procesą Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio nustatyta tvarka nebuvo pranešta. Įrašas apie pareiškėjui iškeltą nemokumo bylą buvo įregistruotas Latvijos nemokumo registre, taip pat dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2017 m. gruodžio 15 d. buvo publikuotas pranešimas, kad Latvijos Respublikos Liepojos teismas pradėjo fizinio asmens nemokumo procesą skolininkui, nurodyta informacija apie paskirtą fizinio asmens nemokumo administratorių.

28. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad nors Latvijos Respublikos kompetentingo teismo sprendimas užbaigti fizinio asmens įsipareigojimų panaikinimo procedūrą bei nemokumo procesą yra automatiškai pripažįstamas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje, jis nagrinėjamu atveju nesukėlė teisinių pasekmių UAB „Gelvora“, kadangi ji nebuvo įtraukta į Latvijoje vykusį pareiškėjo nemokumo procesą ir nėra minima Latvijos Respublikos Kuršo rajono teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendime. Pareiškėjas, nesutikdamas su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, kasaciniame skunde teigia, kad ji padaryta netinkamai aiškinant ir taikant Reglamento Nr. 2015/848 ir Nemokumo įstatymo nuostatas. Pasak pareiškėjo, UAB „Gelvora“ apie jam pradėtą nemokumo procesą buvo informuota tinkamai (t. y. tokia pat tvarka, kuri pagal Nemokumo įstatymą taikytina vietos kreditoriams), o į atleidimo nuo skolų planą šios kreditorės reikalavimas nebuvo įtrauktas dėl to, kad kreditorė nepareiškė savo reikalavimų per Nemokumo įstatyme nustatytą terminą, todėl pagal Nemokumo įstatymo nuostatas ji laikytina praradusia kreditorės statusą ir reikalavimo teisę į skolininką. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

29. Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai skolininkas įvykdė veiksmus, nurodytus atleidimo nuo skolų plane, likusios šio asmens prievolės, nurodytos minėtame plane, panaikinamos, o vykdymo procesas dėl jų nutraukiamas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį skolininkas nėra atleidžiamas nuo likusių prievolių, nurodytų atleidimo nuo skolų plane, jeigu jis nėra įvykdęs minėtame plane nurodytų veiksmų. Taigi, pagal Nemokumo įstatymo 164 straipsnį skolininko atleidimo nuo tam tikrų įsipareigojimų būtina sąlyga yra konkrečios prievolės įtraukimas į atleidimo nuo skolų planą ir tinkamas įsipareigojimų, nustatytų minėtame plane, vykdymas.

30. Pagal Nemokumo įstatymą tam, kad kreditorių reikalavimai būtų įtraukti į fizinio asmens atleidimo nuo skolų planą, reikalinga kreditorių valia, kuri išreiškiama pateikiant reikalavimą nemokumo administratoriui. Nemokumo įstatymo 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimai skolininkui pateikiami administratoriui per vieną mėnesį nuo įrašo registre dėl skolininko bankroto bylos iškėlimo padarymo dienos, o 2 dalyje – kad jeigu kreditorius praleido šio straipsnio 1 dalyje nurodytą reikalavimo pateikimo terminą, jis savo reikalavimą skolininkui gali pareikšti per terminą, ne ilgesnį kaip šeši mėnesiai nuo įrašo padarymo Nemokumo registre dienos, bet ne vėliau kaip iki tos dienos, kurią šio įstatymo nustatyta tvarka bus sudarytas kreditorių reikalavimų tenkinimo planas. Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad, pasibaigus šio įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje nurodytam kreditorių reikalavimų pateikimo terminui, sueina senaties terminas, todėl kreditorius praranda kreditoriaus statusą ir reikalavimo teisę į skolininką tiek nemokumo atveju fizinio asmens bylose, taip pat atleidus skolininką nuo prievolių šio įstatymo 164 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju.

31. Taigi, kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pagal Latvijoje nustatytą teisinį reglamentavimą, sėkmingai užbaigus fizinio asmens nemokumo procesą, fizinis asmuo yra atleidžiamas ne tik nuo likusių prievolių kreditoriams, nurodytiems atleidimo nuo skolų plane, bet ir nuo prievolių tiems kreditoriams, kurie Nemokumo įstatymo nustatyta tvarka nepareiškė reikalavimų skolininko bankroto procese. Tačiau sprendžiant, ar Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 11 dalyje nurodytos pasekmės gali būti taikomos UAB „Gelvora“, turi būti atsižvelgiama į tai, jog Nemokumo įstatymas, nustatydamas kreditorių reikalavimų pateikimo terminus, kartu nustato reikalavimą dėl tinkamo kreditorių informavimo apie pradėtą nemokumo procesą. Tik tinkamai apie nemokumo procesą informuotas kreditorius turi galimybę pareikšti savo reikalavimus skolininko nemokumo procese, taip pat tik tinkamai informuotam kreditoriui gali būti taikomas Nemokumo įstatymo 73 straipsnyje įtvirtintas senaties terminas ir jo pasibaigimo teisinės pasekmės.

32. Minėta, kad užsienio kreditorių informavimo apie nemokumo procesą taisyklės išdėstytos Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnyje. Šiose teisės normose nėra remiamasi ar nukreipiama į bankroto bylą iškėlusios valstybės teisinėje sistemoje įprastus informavimo būdus ir tvarką – Reglamente nustatyta autonominė pareiga informuoti kitose Europos Sąjungos valstybėse esančius kreditorius apie nemokumo bylą, nurodyti minimalūs informavimo rekvizitai. Vadovaujantis ESTT suformuota jurisprudencija, dėl savo pobūdžio ir paskirties Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose, todėl nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis įgyvendinimo priemonių (žr., pvz., ESTT 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo byloje Komisija / Danija, C‑541/16, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Reglamentui būdingos visuotinio privalomumo ir tiesioginio taikymo savybės (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 2 dalis, Reglamento Nr. 2015/848 92 straipsnis) reiškia, kad reglamento nuostatos turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu, jomis vadovautis ES valstybių narių teismai privalo ex officio (pagal pareigas), t. y. nepriklausomai nuo to, ar šalys byloje remiasi šio teisės akto nuostatomis, pagrįsdamos savo reikalavimus ir atsikirtimus, o asmenys gali jų nuostatomis, atitinkančiomis nustatytas tiesioginio veikimo sąlygas, remtis siekdami apginti savo teises ir interesus.

33. UAB „Gelvora“ laikytina užsienio kreditore pagal Reglamento Nr. 2015/848 2 straipsnio 12 dalį, todėl teisiškai nepagrįstu pripažintinas kasacinio skundo argumentas, kad UAB „Gelvora“ galėjo būti informuota apie pareiškėjui pradėtą nemokumo procesą Nemokumo įstatyme nustatyta vietos kreditorių informavimo tvarka. Toks aiškinimas, viena vertus, prieštarauja Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 4 dalies nuostatoms, pagal kurias šiame straipsnyje nurodytos standartinės formos naudojimas nėra privalomas tik su ūkinės komercinės ar profesinės veiklos nevykdančiais fiziniais asmenimis susijusių nemokumo bylų atveju, jei iš kreditorių nereikalaujama pateikti reikalavimus tam, kad nemokumo byloje į juos būtų atsižvelgta. Kita vertus, nemokumo administratoriaus pareiga informuoti užsienio kreditorius būtent Reglamento Nr. 2015/848 nustatyta tvarka, išsiunčiant atskirą pranešimą, įtvirtinta ir Nemokumo įstatymo 66 straipsnio 4 dalyje, kurioje taip pat nurodyti būtini tokio pranešimo rekvizitai.

34. Kasaciniame skunde, be kita ko, argumentuojama, kad informuojant suinteresuotą asmenį UAB „Gelvora“ apie pareiškėjo nemokumo procesą Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnyje nurodytos užsienio kreditorių informavimo taisyklės neturėjo būti taikomos, kadangi šiame straipsnyje įtvirtinta informavimo tvarka taikoma tik žinomiems kreditoriams. Pareiškėjo teigimu, UAB „Gelvora“ nebuvo žinoma nei nemokumo administratoriui, nei teismui, negalėjo būti nustatoma iš viešų registrų ar viešai prieinamų duomenų, nemokumo administratorius negalėjo nustatyti kreditorės iš turimų buhalterinių bei kitų dokumentų ir nei nemokumo bylą nagrinėjęs teismas, nei nemokumo administratorius nežinojo ir negalėjo žinoti UAB „Gelvora“ kontaktų.

35. Pasisakydama dėl šio kasacinio skundo argumento teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, ir ši aplinkybė kasaciniu skundu nėra ginčijama, kad nemokumo proceso metu apie UAB „Gelvora“ reikalavimus buvo žinoma pareiškėjui. Taigi, teigdamas, kad UAB „Gelvora“ nebuvo žinoma nei nemokumo administratoriui, nei nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui, pareiškėjas iš esmės pripažįsta, kad informacijos apie šios kreditorės reikalavimus jam pradėtame nemokumo procese jis neatskleidė.

36. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tinkamas pareigos informuoti užsienio kreditorius įgyvendinimas neįmanomas be skolininko sąžiningumo: bendradarbiavimo su kreditoriais ir institucijomis, teisingos bei išsamios informacijos apie egzistuojančius kreditorius, tarp jų – ir užsienio, bankroto administratoriui ar nemokumo bylą iškėlusiam teismui prieš ir per bankroto bylą atskleidimo. Būtent taip turi elgtis sąžiningai bankrutuojantis asmuo, kuris iš bankroto proceso turi tikėtis ne atleidimo nuo skolų (jų „nurašymo“), o galimybės atkurti savo mokumą kartu užtikrinant maksimalų kreditorių reikalavimų patenkinimą. Skolininko (sąžiningai) pateiktų duomenų pagrindu į jo bankroto procesą įtraukti kreditoriai ne tik įgyja teisę gauti savo reikalavimų patenkinimą iš lėšų, gautų pardavus bankrutavusio fizinio asmens turtą, bet ir yra informuojami apie bankroto proceso pradžią bei eigą, gali atlikti teisės aktuose nustatytus procesinius veiksmus, siekdami užtikrinti veiksmingą skolininko turto administravimą, naudotis kitomis Reglamente Nr. 2015/848 įtvirtintomis teisėmis: ginčyti nemokumo bylą iškėlusio teismo jurisdikciją, inicijuoti šalutinės nemokumo bylos iškėlimą dėl atitinkamoje valstybėje narėje esančio skolininko turto ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjAtNjg0LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-220-684/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-220-684/2021">3K-3-220-684/2021</a>, 32 punktas).

37. Latvijos Respublikos nemokumo teisiniam reguliavimui, kaip, be kita ko, ir kitų išsivysčiusių valstybių teisinėms sistemoms, būdingi fundamentalūs nemokumo teisės principai – inter alia, kreditorių lygiateisiškumo bei skaidrumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTctNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-197-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-197-611/2015">3K-3-197-611/2015</a>). Vadovaujantis šiais principais, kreditoriams turi būti suteikiamos lygios galimybės dalyvauti nemokumo procese ir gauti savo reikalavimų patenkinimą. Su nemokumo procesu susijusi informacija turi būti prieinama visiems nemokumo procese dalyvaujantiems asmenims, siekiant užtikrinti šių asmenų interesų apsaugą ir nemokumo proceso tikslus (Nemokumo įstatymo 6 straipsnio 2, 7 punktai). Latvijos nemokumo procesas taip pat grindžiamas sąžiningumo principu, pagal kurį nemokumo procese dalyvaujantys asmenys savo teisėmis turi naudotis ir savo pareigas vykdyti sąžiningai; skolininkas ir kreditorius negali naudotis nemokumo procedūromis siekdami nepagrįstai praturtėti (Nemokumo įstatymo 6 straipsnio 8 punktas).

38. Skolininko pareiga pateikti informaciją apie jam žinomus kreditorius išplaukia ne tik iš Nemokumo įstatymo 6 straipsnio 8 punkte įtvirtinto sąžiningumo principo, bet ir iš Nemokumo įstatymo 137 straipsnio 1 dalies 4 punkto, pagal kurį, paskelbus fizinio asmens nemokumo bylą ir pradėjus bankroto procedūrą, administratorius turi pareigą reikalauti ir gauti iš skolininko, taip pat valstybės institucijų ir kredito įstaigų informaciją, reikalingą skolininko turtui ir prievolėms ištirti, taip pat kitą informaciją, patenkančią į fizinio asmens bankroto bylą. Be to, Nemokumo įstatymo 137 straipsnio 5 punkte įtvirtinta skolininko pareiga teikti administratoriui informaciją, reikalingą bankroto bylos eigai. Šių pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo) pasekmės turi tekti pačiam skolininkui; juo negali būti pateisinamas kreditoriaus teisių gauti informaciją apie skolininkui pradėtą nemokumo procesą ir jame dalyvauti apribojimas. Taigi, Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnyje nustatytos užsienio kreditorių informavimo tvarkos nesilaikymas negali būti pateisinamas (ir atitinkamai, šių reikalavimų neatitinkantis kreditoriaus informavimas negali būti pripažintas tinkamu) tuo, kad informaciją apie konkretų kreditorių skolininkas nuslėpė nuo nemokumo administratoriaus ir nemokumo bylą nagrinėjančio teismo. Priešingas aiškinimas reikštų, kad pagal Nemokumo įstatymo 164 straipsnį skolininkas galėtų būti atleidžiamas nuo įsipareigojimų tiems kreditoriams, kurių apskritai nenurodė, tačiau nebūti atleidžiamas nuo prievolių žinomiems kreditoriams plane nurodytų įsipareigojimų nevykdymo arba netinkamo vykdymo atveju. Tokiu būdu būtų paneigiama nemokumo, kaip kolektyvinio proceso, esmė, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai – galbūt nesąžiningas skolininkas įgytų didesnę įstatymo apsaugą nei visiškai sąžiningas subjektas, atskleidžiantis savo kreditorius, tačiau galbūt dėl objektyvių priežasčių nepajėgiantis įvykdyti skolų nurašymo plane išdėstytų įpareigojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTctNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-197-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-197-611/2015">3K-3-197-611/2015</a>).

39. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisė į tinkamą procesą reikalauja informuoti asmenį apie jo teisėms ir pareigoms teisinių padarinių turėsiantį teismo procesą tinkamu būdu. Pagal Reglamento Nr. 2015/848 nuostatas aktuali informacija apie skolininkui pradėtą nemokumo procesą (standartinės formos pranešimu, be kita ko, nurodant vietą, kur pareikšti reikalavimus, koks terminas tam skirtas bei nuobaudą šio termino nesilaikius) kreditoriams turi būti pateikta asmeniškai, o nemokumo bylos nagrinėjimas nedaro įtakos reikalavimams tų kreditorių, kurie šios informacijos negavo. Taigi, tinkamas kreditoriaus informavimas apie kitoje valstybėje narėje vykdomą jo skolininko nemokumo procesą yra susijęs ne tik su kreditoriaus teise dalyvauti šiame procese, bet ir su skolininko atleidimu nuo įsipareigojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjAtNjg0LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-220-684/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-220-684/2021">3K-3-220-684/2021</a>, 33, 34, 43 punktai).

40. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kreditorė UAB „Gelvora“ standartinio pranešimo apie pareiškėjui Latvijoje iškeltą nemokumo bylą, atitinkančio Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio reikalavimus, negavo, to neginčija ir pareiškėjas. Taigi UAB „Gelvora“ nebuvo tinkamai informuota apie Latvijos Respublikoje šios bendrovės skolininkui iškeltą fizinio asmens bankroto procesą ir neturėjo galimybės jame dalyvauti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad esant tokioms aplinkybėms UAB „Gelvora“ ir jos finansinis reikalavimas negali būti laikomi įtrauktais į pareiškėjo nemokumo procesą Nemokumo įstatymo nustatyta tvarka, todėl pareiškėjas negali tikėtis vykdomosios bylos nutraukimo bei prievolės šiai kreditorei pasibaigimo Lietuvoje vykstančiame išieškojimo procese.

41. Atsižvelgdama į šios nutarties 36–38 punktuose aptartą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad už kreditorės neinformavimą apie iškeltą bankroto bylą atsakomybė turėtų (galėtų) kilti tik pareiškėjo nemokumo bylą nagrinėjusiam Latvijos Respublikos teismui ar bankroto administratoriui. Nustačius, kad pareiškėjas neinformavo nurodytų subjektų apie jam žinomus UAB „Gelvora“ reikalavimus, t. y. nevykdė pagal Nemokumo įstatymą jam tenkančių pareigų, konstatuotina, kad UAB „Gelvora“ prarado galimybę dalyvauti pareiškėjo nemokumo procese būtent dėl sąžiningumo principo neatitinkančio pareiškėjo elgesio. Pareiškėjas, pasirinkęs neatskleisti informacijos apie jam žinomus kreditorius, kartu prisiėmė riziką, kad jam pradėtas nemokumo procesas neturės įtakos šių kreditorių reikalavimams, t. y. prievolės šiems kreditoriams turės būti vykdomos neatsižvelgiant į nemokumo proceso pabaigą.

42. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo teisinio pagrindo taikyti Reglamento Nr. 2015/848 33 straipsnyje įtvirtintą automatinio teismo sprendimo pripažinimo išimtį, leidžiančią atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą nemokumo bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai. Pasisakydama dėl šio kasacinio skundo argumento teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad automatinio teismo sprendimo pripažinimo išimtis yra paminėta tik pirmosios instancijos teismo šioje byloje priimtoje nutartyje, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, kurio nutarties teisėtumas yra tikrinamas kasacine tvarka (CPK 340 straipsnio 1 dalis), pripažinęs, kad Latvijos Respublikos Kuršo rajono teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių UAB „Gelvora“, automatinio teismo sprendimo pripažinimo išimties netaikė. Toks teismo procesinis sprendimas pripažintinas pagrįstu, kadangi tik nusprendus, jog Latvijos Respublikos Kuršo rajono teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimas turi įtakos UAB „Gelvora“ teisėms ir pareigoms, UAB „Gelvora“ galėtų remtis automatinio sprendimo pripažinimo išimtimi dėl jos teisės į tinkamą procesą pažeidimo.

43. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, jog Latvijos Respublikos teismo sprendimas pradėti pareiškėjui nemokumo procesą ir sprendimas patvirtinti pareiškėjo įsipareigojimų padengimo procedūros pabaigą bei užbaigti fizinio asmens nemokumo procesą nagrinėjamu atveju nesukėlė teisinių pasekmių pareiškėjo prievolės kreditorei UAB „Gelvora“ vykdymui ir jos nepanaikino, teisingai aiškino ir taikė Reglamento Nr. 2015/848 ir Nemokumo įstatymo nuostatas, nenukrypo nuo šiuo klausimu kasacinio teismo formuojamos praktikos, todėl pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

45. Suinteresuotas asmuo UAB „Gelvora“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą, tačiau nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo ir jų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina.

46. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 3 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 3,37 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų. Atmetus kasacinį skundą, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei turėtų būti priteisiamas iš pareiškėjo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai). Tačiau šiuo atveju atlyginimas valstybei nepriteistinas, nes nurodyta suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 5 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Goda Ambrasaitė-Balynienė

Gražina Davidonienė

Dalia Vasarienė