A. L. pagal BK 199 str. 4 d., 259 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-237-594/2022

Teisminio proceso Nr. 1-02-4-00019-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.1.1; 1.2.17.1.3; 2.1.7.4; 2.1.2.11; 1.1.8.1.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Albino Antanaičio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. gynėjo advokato Andriaus Neveros kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams dviem mėnesiams ir BK 259 straipsnio 1 dalį 70 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams dviem mėnesiams. Į bausmės laiką įskaityta laikinojo sulaikymo diena 2019 m. rugsėjo 12 d.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 10 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 11 d. nuosprendis pakeistas:

nustatyta, kad A. L. pagal BK 199 straipsnio 4 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės apėmimo būdu bendrinamos, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, 5 dalies 7, 5, 10 punktais, A. L. iš dalies atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, nustatant, kad jis po šio nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant privalo atlikti vienerių metų laisvės atėmimo bausmės dalį, o likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės dvejų metų dviejų mėnesių dalies vykdymas atidėtas dvejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskirta intensyvi priežiūra, A. L. įpareigotas neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Į bausmės laiką įskaityta laikinojo sulaikymo diena 2019 m. rugsėjo 12 d.

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 11 d. ir Lietuvos apeliacinis teismas Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 10 d. nuosprendžiais taip pat nuteistas V. M., tačiau šios nuosprendžių dalys kasacine tvarka neskundžiamos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai siuntėsi psichotropinę medžiagą, neturėdamas tikslo ją platinti, t. y. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2019 m. kovo 23 d., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, esančių Vokietijos Federacinėje Respublikoje, neteisėtai užsisakė psichotropinės medžiagos, įrašytos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, patvirtintus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, t. y. MDMA, kurios bendra masė buvo 68,8421 g, grynasis medžiagos kiekis (skaičiuojant bazės pavidalu) – 29,9476 g, nurodydamas šį kiekį psichotropinės medžiagos atsiųsti į Lietuvos Respubliką svetimo asmens – J. B. – vardu ir svetimu adresu: (duomenys neskelbtini), ji (psichotropinė medžiaga) pašto (kurjerių) tarnybų darbuotojų ir buvo išsiųsta užsakyme nurodytu adresu registruota pašto siunta. Taip A. L. neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, siuntėsi šį kiekį psichotropinės medžiagos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postą, esantį Rodūnios kel. 9, Vilniuje, ir 2019 m. kovo 26 d. Vilniaus 26-ajame pašto skyriuje adresu: Vilnius, Ukmergės g. 369, ši siunta su psichotropine medžiaga buvo sulaikyta Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų.

2. Taip pat A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199 straipsnio 4 dalį už tai, kad, išvengdamas muitinės kontrolės, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną psichotropinę medžiagą, t. y. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2019 m. kovo 23 d., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, esančių Vokietijos Federacinėje Respublikoje, neteisėtai užsisakė psichotropinės medžiagos, įrašytos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, patvirtintus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, t. y. MDMA, kurios bendra masė buvo 68,8421 g, grynasis medžiagos kiekis (skaičiuojant bazės pavidalu) – 29,9476 g, nurodydamas šį kiekį psichotropinės medžiagos atsiųsti į Lietuvos Respubliką svetimo asmens – J. B. – vardu ir svetimu adresu: (duomenys neskelbtini), ji (psichotropinė medžiaga) pašto (kurjerių) tarnybų darbuotojų ir buvo išsiųsta užsakyme nurodytu adresu registruota pašto siunta. Taip, neturėdamas leidimo ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 8 straipsnio 2 punktą, kuriame nurodyta, kad „be Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos (leidimo) į I sąrašą įtrauktas medžiagas draudžiama įsigyti, laikyti, gabenti valstybės teritorijoje, gaminti, perdirbti, importuoti, eksportuoti, naudoti moksliniams tyrimams“, 2019 m. kovo 23 d. neteisėtai gabeno šią psichotropinę medžiagą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postą, esantį Rodūnios kel. 9, Vilniuje, ji 2019 m. kovo 26 d. Vilniaus 26-ajame pašto skyriuje adresu: Vilnius, Ukmergės g. 369, buvo sulaikyta Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo A. L. gynėjas advokatas Andrius Nevera prašo panaikinti skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl A. L. pripažinimo kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 4 dalį arba pakeisti skundžiamus nuosprendžius ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti A. L. su terminuotu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; arba, vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, 5 dalies 7, 5, 10 punktais, įpareigoti A. L. nedelsiant atlikti šešių mėnesių laisvės atėmimo paskirtos trejų metų dviejų mėnesių bausmės dalį, o likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės dvejų metų aštuonių mėnesių dalies vykdymą atidėti vieneriems metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskiriant intensyvią priežiūrą ir įpareigojant A. L. neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Kartu pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta sunaikinti kanapių smulkintuvą ir pakuotę, smulkintuvą ir rūkymo įtaisą, tabletes ir jų miltelius, ir šiuos daiktus grąžinti A. L.. Taip pat kasaciniu skundu gynėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl BK 199 straipsnio 4 dalies ir 259 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Nagrinėjamoje byloje buvo esmingai pažeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimas ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 199 straipsnio 4 dalis ir 259 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė prielaidomis ir neaiškiomis bei A. L. kaltės nepagrindžiančiomis aplinkybėmis, byloje esančius duomenis vertino paviršutiniškai, nepašalino prieštaravimų ir pateikė prieštaringus motyvus. Pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad psichotropinę medžiagą (MDMA) iš Vokietijos Federacinėje Respublikoje esančių asmenų neteisėtai užsisakė ir jas į Lietuvos Respubliką per Lietuvos valstybės sieną siuntė, gabeno A. L., o jo kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų grindžiama nenuosekliais ir prieštaringais V. M. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas segmentiškai pateikė V. M. duotų parodymų ištraukas ir akcentavo nieko bendro tiesiogiai su A. L. inkriminuotais nusikaltimais neturinčius faktus, tačiau visiškai neatsižvelgė (ir tokios savo pozicijos nemotyvavo) į liudytojo T. K. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kurių analizė rodo V. M. parodymų prieštaringumą bei mėginimą juos modeliuoti pagal besiklostančią situaciją. Apeliacinis teismas visiškai ignoravo tai, kad duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme psichotropinės medžiagos priskyrimą kitiems asmenims – A. L. ir T. K. – V. M. grindė ne tikrais duomenimis, o daugiausia savo samprotavimais, interpretacijomis ir pamąstymais. Be to, apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai ignoravo kelias labai aiškias V. M. pirmosios instancijos teisme apklausos metu išsakytas frazes (apie tai, kad siunta iš Vokietijos Federacinės Respublikos buvo T. K.; apie siuntinio neatėjimo aplinkybes buvo kalbėta su T. K.). Taigi apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino šiurkščiai pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. A. L. kaltės nepatvirtina ir kitos apeliacinės instancijos teismo akcentuotos aplinkybės (SMS pranešimai, T. K., A. L. atitinkami parodymai, A. L. telefone rasti duomenys, vaizdai). Skirtingai nei teigia apeliacinės instancijos teismas, bylos duomenys niekaip neįrodo to, kad A. L. žinojo, jog užsisako psichotropinę medžiagą, kurios apyvarta Lietuvos Respublikoje yra draudžiama, ir dėjo visas pastangas, kad ją atsisiųstų, – užsisakė psichotropinę medžiagą, nurodė svetimą gavėjo vardą, pavardę bei adresą, tačiau, siuntos pašto darbuotojams nepristačius, surado kitą asmenį, kad šis siuntą paimtų, žadėdamas už tai nemenką atlygį.

3.2. Atkreiptinas dėmesys ir į BK 199 straipsnio 4 dalies nesuderinamumą su Konstitucija ir Europos Sąjungos teise. BK 199 straipsnio 4 dalis, susiejus su BK 2 straipsnio 2 ir 3 dalimis, suponuoja tai, kad kaltininkas turi aiškiai suprasti, jog šioje normoje nurodytą objektyvaus pasaulio objektą gabena būtent per Lietuvos valstybinę sieną. Norint nustatyti šią viso BK 199 straipsnio prasme būtiną aplinkybę, byloje reikia turėti konkrečius tai patvirtinančius duomenis, būtent tuos, kurie aiškiai nurodo, kad A. L. psichotropines medžiagas internetu ar kitu būdu užsakė ne kur nors kitur, o pas asmenis, kurie atitinkamas medžiagas jam atsiųs iš užsienio. Kitu atveju psichotropinių medžiagų ar kitų BK 199 straipsnio 4 dalyje nurodytų daiktų neteisėtas gabenimas per Lietuvos valstybės sieną prilygsta objektyviam pakaltinamumui. Lietuvos Respublikos valstybės siena yra ne diskrecinis (fakultatyvus), o būtinas BK 199 straipsnio požymis. Su šiuo BK 199 straipsnio požymiu turi būti ir atitinkamas kaltininko psichinis santykis, t. y. asmuo turi suprasti, kad bet kuris BK 199 straipsnyje nurodytas daiktas pas kaltininką atvyksta iš užsienio ir kertant Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Konkrečioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima spręsti apie A. L. psichinį santykį su tuo, kad psichotropinės medžiagos buvo užsakytos užsienyje ir jam bus pristatytos gabenant per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

3.3. Akcentuotina ir tai, kad kontrabandos (BK 199 straipsnis) nusikaltimo sudėtis modifikavosi nuo 2004 m. gegužės 1 d., t. y. nuo to momento, kai Lietuvos Respublika tapo Europos Sąjungos (toliau – ir ES) nare. Nuo nurodytos datos Lietuva tapo ir ES muitų bei ES muitinės sistemos dalimi, kai Lietuvos pasienis sankirtoje su kitomis ES valstybėmis narėmis nėra kontroliuojamas. Svarbus šio klausimo aspektas yra tas, kad kontrabandos nusikaltimas (BK 199 straipsnis) yra nusikaltimas ekonomikai, t. y. mokestinis nusikaltimas. Valstybės sienos apsauga ir visuomenės saugumas BK 199 straipsnio 4 dalies prasme yra tik papildomos vertybės, kurių apsauga turi modifikuotis priklausomai nuo Lietuvos valstybės vykdomos valstybinės politikos. Tai, kad 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo ES nare, lėmė esminius pokyčius Lietuvos valstybės sienos apsaugos prasme. Lietuvos valstybės siena tapo dviejų rūšių – vidine ES siena ir išorine ES siena. Ten, kur Lietuvos valstybės siena ribojasi su kitomis ES šalimis, buvo panaikinta stacionari ir nuolatinė pasienio bei muitinės kontrolė. Būtent dėl šios priežasties Lietuvos BK buvo papildytas tokiu straipsniu kaip „Muitinės apgaulė“ (BK 199¹ straipsnis), nes prekių gabenimas į Lietuvos Respubliką iš kitų ES valstybių narių negalėjo būti vertinamas kaip kontrabanda. Kontrabandos nusikaltimo sudėtis nuo Lietuvos Respublikos narystės ES dienos galėjo būti taikoma tik tada, jei prekės gabenamos į Lietuvos Respublikos teritoriją iš vadinamųjų trečiųjų šalių (ne ES valstybių narių). Akivaizdu, kad asmenų lygybės prieš įstatymą principas, kuris įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, aiškiai pozicionuoja, jog nėra ir negali būti tokių aplinkybių, kurios suteiktų galimybę savo esme vienodą veiką teisiškai vertinti skirtingai. Tačiau būtent tokia situacija yra tuomet, jei paprastų prekių (BK 199 straipsnio 1 dalis) gabenimas per Lietuvos ir ES sieną nekvalifikuojamas kaip kontrabanda, o kitose BK 199 straipsnio dalyse (2, 3 ir 4 dalys) nurodytų daiktų gabenimas į Lietuvos Respubliką iš ES valstybių narių vis dėlto vertinamas kaip kontrabanda, net ir tuo atveju, jei konkretūs daiktai įgyti ir laikomi teisėtai (pvz., šaunamasis ginklas). Akivaizdu, kad tokios situacijos buvimas nedera ne tik su minėtu Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu visų asmenų lygybės prieš įstatymą principu, bet ir su Konstitucijos preambulėje įtvirtintu teisinės valstybės principu.

3.4. Taip pat buvo pažeistas non bis in idem principas (draudimas bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą). Apeliacinės instancijos teismas nesistemiškai vertino pavojingos veikos aspektą BK 259 straipsnio 1 dalies ir BK 199 straipsnio 4 dalies santykio prasme. Sisteminis šiuose straipsniuose įtvirtintų veikų sudėčių požymių (siuntimas, gabenimas) aiškinimas patvirtina, kad A. L. (iš esmės ir kitais tokiais atvejais, kai gabenimas vyksta ES viduje) negali būti inkriminuojama nei BK 259 straipsnio 1 dalis, nei BK 199 straipsnio 4 dalis. Kitu atveju susiduriama su non bis in idem principo pažeidimu, kuris įtvirtintas tiek Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, Konvencijoje dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo, bei kituose Lietuvai privalomuose tarptautinės teisės aktuose ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje. Taip yra ir dėl to, kad A. L. nuteisimas pagal BK 199 straipsnio 4 dalį argumentuotas ir tokiais veiksmais, kurie yra platesnio pobūdžio nei tik psichotropinės medžiagos gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, kuri dėl nežinomų priežasčių siejama su Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postu, esančiu Rodūnios kel. 9, Vilniuje, nors Lietuvos Respublikos valstybės siena niekada nebuvo ir nebus siejama su Lietuvos teritorijos viduje esančiu Muitinės postu, į tai labai aiškiai orientuoja Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 2 straipsnio 7 dalis. Kita vertus, būtent toks inkriminavimas liudija, kad, Lietuvai tapus ES valstybe nare ir pasikeitus valstybinės sienos bei muitinės režimams, vertinamu atveju ir kitais tokiais pačiais atvejais kartu negali būti inkriminuojami BK 259 ir 199 straipsniai. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra jokių logiškų ir sistemiškai su 2004 m. gegužės 1 d. įvykusiais geopolitiniais ir teisiniais pokyčiais susijusių argumentų, kurie pagrįstų tai, jog, gabenant nedidelį kiekį psichotropinių medžiagų į Lietuvą iš kitos ES valstybės (arba atvirkščiai), atitinkamos veikos pavojingumas (palyginti su gabenimu Lietuvos teritorijoje) pakyla taip stipriai, kad ją darantis asmuo turėtų būti baudžiamas realiu laisvės atėmimu už sunkaus nusikaltimo padarymą. Analizuojamu atveju problema yra ir ta, kad, gabenant specialius daiktus į Lietuvą iš kitos ES šalies (arba atvirkščiai), nėra galimybės jų deklaruoti arba išsiaiškinti gabenimo teisėtumo klausimo. Tai ypač aktualu tuomet, kai atitinkamos prekės gabenamos iš tų ES šalių, kurios vykdo tam tikrų specialių daiktų toleravimo politiką arba yra juos legalizavusios.

3.5. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų A. L. apeliaciniame skunde akcentuotų nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo aspektų, o atsakė tik į su bausmės skyrimu susijusius klausimus. Kita vertus, ir apeliacinės instancijos teismo argumentai nepaneigia A. L. argumentų dėl jo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nors pirmosios instancijos teismas nurodė tą aplinkybę, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 8 d. baudžiamuoju įsakymu A. L. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, BK 259 straipsnio 2 dalį nuteistas 33 parų areštu ir 10 MGL bauda, bet pagrįstai pažymėjo, kad šis sprendimas 2021 m. sausio 11 d. nuosprendžio priėmimo metu yra neįsiteisėjęs. Tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai yra neišsamus A. L. apeliaciniame skunde išsakytų argumentų vertinimas bei pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo dėl nekaltumo prezumpcijos, kuri, inter alia (be kita ko), įtvirtinta tiek Konstitucijoje, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, tiek BPK 44 straipsnio 6 dalyje, maskavimas. Taigi situacija, kuri susijusi su A. L. nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, apeliacinės instancijos teismo nebuvo ištaisyta ir tęsiasi toliau. Nuosprendyje buvo išsakyti tam tikri samprotavimai, leidžiantys manyti, jog teismas laikė A. L. kaltu asmeniu. Ypač tokią poziciją paremia faktas, kad pirmosios instancijos teismas A. L. pripažinimą kaltu akcentavo kaip esminį veiksnį, nepritardamas byloje dalyvavusio prokuroro siūlymui A. L. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

3.6. Nagrinėjamoje byloje taip pat netinkamai taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis ir A. L. paskirta per griežta bausmė. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas sureikšmino išimtinių bylos aplinkybių interpretavimą ir pasisakė, kad konkrečioje situacijoje jų nėra. Be to, pirmosios instancijos teismas iš esmės sureikšmino prokuroro išsakytus argumentus dėl tų priežasčių, kurios turėtų lemti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą A. L. atveju, ir visiškai nesigilino į iš esmės ydingo teisinio reglamentavimo buvimą, kuris taip pat gali ir turi būti pripažįstamas išimtine ir su teisingumo principu nesuderinama aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs su nekaltumo prezumpcija nesuderinamus teiginius, iš esmės sukūrė savarankišką BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindą. Beje, šis savarankiškas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindas yra susijęs su bausmės švelninimu, nes pagal EŽTT praktiką toks nacionalinio teismo sprendimas laikytinas pakankama ir efektyvia nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo kompensacine priemone. Šiuo atveju visiškai neaišku, kokie kriterijai nesuteikė teismui galimybės paskirti net ir minimalią laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinio teismo pozicija demonstruoja siekį apriboti išimtinių aplinkybių sąrašą. Be to, teismo argumentacija dėl BK 54 straipsnio 3 dalies netaikymo lėmė ir tai, kad šis teismas taip pat pažeidė A. L. nekaltumo prezumpciją, nes pasisakė apie tai, kad viena iš BK 54 straipsnio 3 dalies netaikymo A. L. priežasčių yra ta, jog jis „<...> po šių nusikaltimų padarymo ir vėl nusikalto“.

3.7. Tenkindamas A. L. apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas motyvavo tik BK 75 straipsnio 3 dalies taikymą, akcentuodamas su A. L. asmenybe susijusias aplinkybes. Tačiau teismas visiškai nemotyvavo kitų su BK 75 straipsnio 3 dalies taikymu susijusių aplinkybių – nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalies ir likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo termino. Visiškai neaišku, kodėl tvirtais socialiniais ryšiais su gyvenamąja aplinka saistomam, neteistam, laisvės atėmimo bausme nubaustam pirmą kartą asmeniui nebūtų efektyvu atlikti minimalią nedelsiant atliktiną laisvės atėmimo bausmės šešių mėnesių dalį. Neaišku, kodėl dėl tokių pačių priežasčių nebūtų efektyvu pritaikyti minimalų vienerių metų neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą turint omenyje apeliacinės instancijos teismo paskirtus pakankamai griežtus apribojimus. Manytina, kad bylos aplinkybės ir iš esmės ydingas teisinis reglamentavimas, kuris susijęs su BK 199 straipsnio 4 dalimi, neginčijamai orientuoja į tai, kad A. L. turėjo būti paskirta minimali tiek nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalis, tiek minimalus likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminas.

3.8. Taip pat netinkamai išspręstas daiktų, turinčių reikšmės bylai nagrinėti, sunaikinimo (konfiskavimo) klausimas (BPK 94 straipsnis ir BK 72 straipsnis). Sprendžiant pas A. L. rastų ir iš jo paimtų daiktų sunaikinimo klausimą, turėjo būti aiškiai konstatuota, kad maišelis su žalios spalvos malūnėliu ir smulkintuvu bei maišelyje buvęs plastikinis buteliukas su pypke, taip pat 32 vienetai rožinės spalvos tablečių yra apyvartoje uždrausti daiktai. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, t. y. nepateikė nė vieno argumento, kad atitinkami daiktai yra uždrausti. Be to, vertinant apeliacinės instancijos teismo argumentus, kuriais yra pateisinamas pirmosios instancijos teismo atitinkamas sprendimas, matyti, kad jie yra neteisingi, paremti prielaidomis ir pažeidžiant in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą. Apeliacinės instancijos teismas plečiamai aiškino baudžiamąjį įstatymą ir įrodinėjimo naštą perkėlė A. L., o tai taip pat yra specifinis ir savotiškai naujas nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo aspektas.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Šarūnas Astrauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. L. gynėjo advokato Andriaus Neveros kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Kasatoriaus argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų yra susiję su teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių ginčijimu ir nesutikimu su tuo, kaip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įvertino bylos įrodymus, pateikiant savą jų vertinimą. Argumentais, susijusiais su A. L. kalte bei dalyvavimu padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, kasatorius siekia pakartotinio bylos įrodymų vertinimo ir kitokių teismo išvadų. Be to, kasatoriaus argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų abstraktūs, nėra atskleidžiama, kokių konkrečių įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nesilaikė bylą nagrinėję teismai. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, dar kartą įvertino visus byloje esančius pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, atliko rašytinių įrodymų tyrimą, apklausė nuteistuosius ir kiekvieną bylos įrodymą įvertino tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į visumą, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino visus dėl A. L. kaltės pagal BK 199 straipsnio 4 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį surinktus bei teisme ištirtus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes ir padarė išvadą, kad A. L. skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė prielaidomis ir teoriniais samprotavimais, o ne bylos įrodymais, objektyviu ir nuodugniu visų bylos įrodymų ištyrimu ir jų visumos įvertinimu, nepagrįstas. Įvertinusi visus bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. L. žinojo, jog užsisako psichotropinę medžiagą, kurios apyvarta Lietuvos Respublikoje yra draudžiama, ir dėjo visas pastangas, kad ją atsisiųstų, – užsisakė psichotropinę medžiagą, nurodė svetimą gavėjo vardą, pavardę bei adresą, tačiau siuntos pašto darbuotojams nepristačius, surado kitą asmenį, kad šis siuntą paimtų, žadėdamas už tai nemenką atlygį, tai rodo, jog A. L. suprato savo veiksmų nusikalstamą pobūdį ir siekė taip veikti. Taigi kasatoriaus prašymai panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl A. L. pripažinimo kaltu pagal BK 199 straipsnio 4 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį, nes jis nepadarė šių veikų arba nėra įrodyta, kad jis dalyvavo jas padarant, rodo jo siekį, kad kasacinis teismas iš naujo nustatinėtų faktines bylos aplinkybes ir iš naujo įvertintų bylos duomenis, ir yra nepagrįsti, kadangi nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

4.2. Kasacinio skundo argumentas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo taip pat susijęs su bylos duomenų vertinimu. Kasatoriaus deklaratyvus įsitikinimas, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų A. L. žinojimą, jog psichotropinė medžiaga buvo užsakoma už Lietuvos Respublikos ribų ir iš ten gabenama į Lietuvos Respublikos teritoriją, nesuponuoja, jog teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ar padarė esminių BPK pažeidimų.

4.3. Kasatoriaus argumentas apie tai, kad, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir pasikeitus valstybinės sienos bei muitinės režimams, A. L. dėl tos pačios siuntos siuntimo negali vienu metu būti inkriminuojama ir BK 199 straipsnio 4 dalis, ir BK 259 straipsnio 1 dalis, kitaip susiduriama su non bis in idem principo pažeidimu, taip pat nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad A. L. atliko tokius veiksmus, be kurių draudžiamų medžiagų gabenimas per valstybės sieną nebūtų įvykęs: nurodė siuntos su draudžiama medžiaga pristatymo adresą Lietuvoje, jos gavėją ir, taip ją iš Vokietijos Federacinės Respublikos paštu atsisiųsdamas, neteisėtai psichotropinę medžiagą – MDMA gabeno per Lietuvos valstybės sieną. Tokie A. L. veiksmai visiškai atitinka nusikaltimo, nurodyto BK 199 straipsnio 4 dalyje, požymius, todėl jis buvo pagrįstai nuteistas už šios nusikalstamos veikos padarymą. Pažymėtina ir tai, kad BK 199 straipsnio 4 dalies ir 259 straipsnio 1 dalies normos tarpusavyje nekonkuruoja ir, nors turi bendrų sudėties objektyviųjų požymių (dalyką, veiką), kontrabanda yra padaroma gabenant muitiniam tikrinimui privalomus pateikti daiktus tik per valstybės sieną, be to, jomis ginamos ir saugomos skirtingos (pagrindinės) vertybės: kontrabandos pagal BK 199 straipsnio 4 dalį atveju – uždraustų ar ribotai apyvartoje esančių objektų gabenimo per Lietuvos valstybės sieną tvarka, o neteisėto disponavimo narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis atveju – visuomenės sveikata. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad kai asmuo narkotines ar psichotropines medžiagas neteisėtai gamina, įgyja, laiko, gabena ir pan., taip pat šias medžiagas neteisėtai gabena per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tokia veika kvalifikuojama kaip BK 199 straipsnio 2 dalies (šiuo metu 4 dalies) ir 259 ar 260 straipsnio sutaptis. Taigi teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodami A. L. veiksmus kaip neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti ir psichotropinių medžiagų kontrabandą, t. y. kaip dviejų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 199 straipsnio 4 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, idealiąją sutaptį. Pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BK 199 straipsnio 4 dalies ir 259 straipsnio 1 dalies normų santykio atitikties Konstitucijai ar į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą neįžvelgtina.

4.4. Taip pat nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo. Pažymėtina, kad dėl šio kasatoriaus argumento yra pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Be to, vien tas faktas, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje paminėjo A. L. priimtą teismo baudžiamąjį įsakymą, savaime nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos principo. Teismo nuosprendyje yra aiškiai pažymėta, kad A. L. nusikalto būdamas neteistas (taigi, laikytinas teisiškai neteistu), todėl kasatoriaus teiginiai, jog nekaltumo prezumpcijos pažeidimas turi būti kompensuojamas skiriant A. L. švelnesnę bausmę ar sprendžiant dėl švelnesnių BK 75 straipsnio sąlygų pritaikymo, nepagrįsti.

4.5. Kasatoriaus argumentus dėl pernelyg griežtos bausmės jau įvertino apeliacinės instancijos teismas ir konstatavo, kad apygardos teismas už sunkaus nusikaltimo padarymą A. L. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytam šios bausmės minimumui, už abu nusikaltimus paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu, todėl nėra pagrindo spręsti, kad šiam nuteistajam pirmosios instancijos teismas paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas taip pat motyvuotai pasisakė ir dėl galimybės A. L. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pakankamą pagrindą išvadai, jog BK 199 straipsnio 4 dalyje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) A. L. nusikalstamiems veiksmams, jo asmenybei, kitoms bylos aplinkybėms. Į reikšmingas, teigiamai A. L. apibūdinančias aplinkybes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė skirdamas laisvės atėmimo bausmę, artimą minimaliam sankcijoje nustatytam bausmės dydžiui. Kasatoriaus teiginys, kad įstatymų leidėjo įtvirtintas neva ydingas BK 199 straipsnio 4 dalies teisinis reglamentavimas turi būti pripažįstamas išimtine aplinkybe BK 54 straipsnio 3 dalies kontekste, yra nepagrįstas. O teisinių argumentų, pagrindžiančių, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kasaciniame skunde neišdėstyta, todėl pagrindo A. L. skirti bausmę, nesusijusią su terminuotu laisvės atėmimu, nėra.

4.6. Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su BK 75 straipsnio 3 dalies taikymu, pažymėtina, kad pagal BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas, iš dalies atidedant bausmės vykdymą, nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalies ir likusios neatliktos bausmės dalies vykdymo atidėjimo termino nustatymas yra teismo diskrecija. Kasaciniame skunde, be deklaratyvaus nesutikimo su teismo nustatytu vienerių metų atliktinos laisvės atėmimo bausmės terminu ir likusios bausmės dalies vykdymo atidėjimo dvejiems metams terminu, nepateikta jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas. Gynėjo pageidavimas, kad du nusikaltimus (įskaitant ir sunkų nusikaltimą) padariusiam A. L. iš dalies atidedant bausmės vykdymą būtų nustatyta tiek minimali nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalis (šeši mėnesiai), tiek minimaliam terminui atidėtas likusios šios bausmės dalies vykdymas (vieneriems metams), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas kitokią atliktinos bausmės dalį ir kitokį likusios bausmės dalies vykdymo atidėjimo terminą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ir keisti šį teismo sprendimą.

4.7. Dėl kasacinio skundo argumento, susijusio su daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimu (BPK 94 straipsnis), pažymėtina, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje buvo nustatyta, jog pas A. L. rastame smulkintuve ir rūkymo įtaise yra kanapių pėdsakų, o kanapės Lietuvos Respublikoje yra draudžiama narkotinė medžiaga, todėl jos pėdsakai ant smulkintuvo ir buteliuko su pypke rodo, kad šie prietaisai kaip priemonės buvo naudojami šių narkotinių medžiagų galimo disponavimo procese. Taigi nėra jokio pagrindo grąžinti A. L. kasaciniame skunde nurodytus daiktus (kanapių smulkintuvą ir pakuotę, smulkintuvą ir rūkymo įtaisą) su uždraustų medžiagų pėdsakais. Taip pat nėra pagrindo A. L. grąžinti šalia kanapių smulkintuvo rastas tabletes, kurių kilmė ir paskirtis nenustatyta, nesant duomenų, patvirtinančių, jog tai yra nereceptinis vaistinis preparatas ar maisto papildas, kuris tinkamas vartoti ir kurio apyvarta neuždrausta. Teismai, nusprendę minėtus daiktus sunaikinti, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. L. gynėjo advokato A. Neveros kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

6. Kasatorius prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar BK 199 straipsnio 4 dalis ir 259 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 5 daliai, Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principui, Konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje preambulei bei pirmajai jo daliai, ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Kaip matyti iš kasaciniame skunde išdėstytų šiuos prašymus pagrindžiančių argumentų, jie iš esmės grindžiami non bis in idem principo galimu pažeidimu.

7. Pažymėtina, kad teismas byloje iškilusį (ar proceso dalyvio iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-133/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-133/2012">3K-3-133/2012</a>). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad toks kreipimasis yra privalomas, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai (BPK 381 straipsnio 3 dalis); ir atvirkščiai – teismas negali atidėti (stabdyti) bylos nagrinėjimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, jei jis neabejoja byloje taikomų įstatymų (teisės aktų) atitiktimi Konstitucijai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-51-507/2017, 2K-278-788/2018). Nei Konstitucijoje, nei Baudžiamojo proceso kodekse, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad jei teismas konkrečioje byloje neabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi Konstitucijai, tai taiko šį teisės aktą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

8. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas, 2012 m. gegužės 11 d. sprendimas). Įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas, 2012 m. gegužės 11 d. sprendimas), taigi šiuos klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai). Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2010 m. liepos 2 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai). Jeigu iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis susidūrė su Lietuvos Respublikos įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizija, Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas kelia teisės taikymo klausimą (Konstitucinio Teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimas).

9. Prejudicinio sprendimo procedūra yra viena iš priemonių, skirta vienodam Europos Bendrijos (toliau – ir EB) teisės aiškinimui ir taikymui užtikrinti. Nacionaliniai teismai nėra saistomi proceso šalių iniciatyvos buvimo ar nebuvimo ir sprendimą kreiptis į Europos Teisingumo Teismą (toliau – ETT) prašant prejudicinio sprendimo priima ex officio (pagal pareigas). Nacionalinis teismas, būdamas atsakingas už byloje priimamą sprendimą, prejudicinio sprendimo poreikį vertina savo nuožiūra, atsižvelgdamas į iškilusio klausimo dėl EB teisės aiškinimo ir galiojimo reikšmę sprendimui nacionaliniame teisme priimti. ETT šioje srityje nacionaliniams teismams suteikia plačias nuožiūros ribas (1995 m. rugsėjo 20 d. sprendimo byloje Bosman, C-415/93, 59 punktas; tokios praktikos ETT laikėsi ir kitose bylose: 1994 m. liepos 7 d. sprendimo byloje McLachlan, C‑146/93, 20 punktas; 1995 m. vasario 9 d. sprendimo byloje Leclerc-Siplec, C‑412/93, 10 punktas ir 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimo byloje Inspire Art, C‑167/01, 43 punktas).

10. Kreipimosi į ETT pagrindai nurodyti EB Sutarties 234 straipsnyje. Siekiant išvengti galimo nacionalinių teismų piktnaudžiavimo prejudicinio sprendimo institutu ir kartu užtikrinti ETT veiklos efektyvumą, ETT išimtiniais atvejais nepripažįsta kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo leistinumo. Vienas iš tokių pavyzdžių – jei paklausimas yra akivaizdžiai hipotetinio pobūdžio. Kitaip sakant, nacionalinis teismas EB Sutarties 234 straipsnyje įtvirtintą procedūrą taiko priešingai jos tikslams, ir realiai ETT turėtų priimti sprendimą, nesant tikro teisinio ginčo, arba jei būtų akivaizdu, kad EB teisės norma, dėl kurios kreiptasi, nebus taikoma (1990 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Gmurzynska-Bscher, C-231/89, 22, 23 punktai).

11. ETT praktikoje suformuluotos išimtys, kurioms esant neskundžiamus sprendimus priimantys teismai neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo: iškeltas klausimas nėra svarbus bylai; dėl nagrinėjamos EB teisės nuostatos ETT jau pateikė savo išaiškinimą tokioje pačioje byloje (1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Da Costa en Schaake, 28/62) arba ETT jau nagrinėjo tą patį teisės aspektą ir pateikė atsakymą, netgi jei svarstyti klausimai nėra visai identiški; tinkamas EB teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (pranc. acte clair doktrina). Ar tokia galimybė egzistuoja, reikia įvertinti atsižvelgiant į EB teisės savitumus, į konkrečius sunkumus, su kuriais susiduriama ją aiškinant, ir į riziką, kad teismų praktika EB viduje gali išsiskirti (1982 m. spalio 6 d. sprendimo byloje Cilfit ir kt., 283/81, 21 punktas; 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Intermodal Transports, C-495/03, 33 punktas). Taip pat svarbu atsižvelgti į EB teisės terminijos specifiką, vartojamas skirtingas kalbas (minėto Cilfit sprendimo 17, 18 punktai).

12. Nuteistasis A. L. ir jo gynėjas nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nereiškė, ir toks prašymas nebuvo nagrinėtas. Nei pirmosios instancijos, nei apeliaciniam teismui nekilo abejonių dėl paminėtų teisės normų atitikties Konstitucijai ar suderinamumo su ES teisės aktais. Kaip matyti iš kasacinio skundo argumentų, šiuo prašymu kasatorius iš esmės siekia pašalinti jam kilusias abejones dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 199 straipsnio 4 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimo ir baudžiamumo narkotines ir (ar) psichotropines medžiagas gabenant (siunčiant) iš vienos ES šalies į kitą. Iš prašymo argumentų nematyti, jog kasatoriui kilę teisinio reguliavimo neaiškumai negali būti pašalinti taikant ir aiškinant teisę, inter alia, teismams nagrinėjant konkrečias baudžiamąsias bylas, ir yra tokie, kad užkerta kelią formuotis Baudžiamojo kodekso paminėtų straipsnių taikymo praktikai teismuose bei kelia esminių abejonių dėl teismų galimybių vykdyti teisingumą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo A. L. gynėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kasaciniame skunde išdėstytus tokio prašymo argumentus, daro išvadą, jog skunde pateikti samprotavimai ir teiginiai nepagrindžia, kad ginčijamose teisės normose įstatymo leidėjo nustatyta baudžiamoji atsakomybė galimai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 29 straipsnio ir 31 straipsnio nuostatoms ar tinkamas EB teisės taikymas nėra akivaizdus. Taigi kasacinės instancijos teismui nekilus abejonių, kad BK 199 straipsnio 4 dalis, 259 straipsnio 1 dalis galėtų prieštarauti Konstitucijai ar vienodam Europos Bendrijos teisės aiškinimui ir taikymui kasatoriaus nurodomu aspektu, prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą netenkinamas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

13. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-358-942/2017).

14. Iš nuteistojo A. L. gynėjo advokato A. Neveros kasacinio skundo matyti, kad jame yra teiginių, skirtų teismų atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui bei jų pagrindu padarytoms išvadoms ginčyti. Pavyzdžiui, kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl V. M. parodymų patikimumo ir jų vertinimo (kasacinio skundo 12–15 punktai), T. K. vaidmens, dėstomi jo parodymai, siekiant paneigti apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą (kasacinio skundo 14 punktas), nurodoma, kad iš A. L. telefono du SMS pranešimus siuntė būtent T. K., o A. L. apie šių SMS pranešimų turinį nežinojo (kasacinio skundo 17–18 punktai), pateikiama nuomonė, kaip turėtų būti vertinamas tarp V. M. ir A. L. vykęs susirašinėjimas (kasacinio skundo 19 punktas), A. L. telefone rasti duomenys (kasacinio skundo 20–21 punktai), kratos metu paimtų daiktų paskirtis, kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Tokie teiginiai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl

15. Kasaciniame skunde teigiama, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą, dėl to nepagrįstai A. L. pripažino kaltu pagal BK 199 straipsnio 4 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį, ir kartu padarė esminių BPK pažeidimų netinkamai vertindamas įrodymus. Kasatorius nurodo, kad byloje nesurinkta jokių duomenų, patvirtinančių A. L. kaltę dėl jam inkriminuotų veikų padarymo, o jo nuteisimas nulemtas iš esmės tik prieštaringais V. M. parodymais, SMS pranešimų turiniu ir A. L. telefone rastais duomenimis. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto A. L. nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 4 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį pirmiausia siejami su įrodymų vertinimu. Kasatorius pateikia savą įrodymų vertinimo versiją, siekdamas paneigti A. L. kaltę bei sumenkinti teismų atliktą įrodymų vertinimą. Kaip nurodyta pirmiau, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių kasacinio skundo argumentų, patikrina skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius tiek, kiek tai susiję su BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, laikymusi.

17. BK 199 straipsnio 4 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines prekes, nuodingąsias, stipriai veikiančias, narkotines, psichotropines medžiagas arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius). Taigi, kontrabandos nusikaltimą kvalifikuoja neteisėtai gabenamas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną specialus kontrabandos dalykas, – šiuo atveju tai būtų psichotropinės medžiagos, – kuris negali būti sutapatinamas su laisvai prekyboje esančių prekių gabenimu. Atkreiptinas dėmesys, jog daugybė tarptautinės, tarp jų ir Europos Sąjungos, teisės aktų (pavyzdžiui, 1961 m. Bendroji konvencija dėl narkotinių medžiagų su pakeitimais, padarytais 1972 m. Protokolu, pataisančiu 1961 m. Bendrąją konvenciją dėl narkotinių medžiagų; 1971 m. Konvencija dėl psichotropinių medžiagų; 1988 m. gruodžio 20 d. Jungtinių Tautų konvencija dėl neteisėtos prekybos narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis) valstybėms, šių tarptautinių teisės aktų dalyvėms, nustato pareigą savo nacionaliniuose įstatymuose nustatyti baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą bet kuriomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Nors remiantis šiais teisės aktais disponavimas narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis nėra apskritai uždraustas, tačiau ši veikla yra itin griežtai reglamentuojama, o šių medžiagų apyvarta labai ribota. Tai, kad Lietuvos Respublika ir didžioji dauguma Europos Sąjungos šalių yra prisijungusios prie Šengeno erdvės, kurioje nėra taikoma vidaus sienų kontrolė, nereiškia, kad asmenims, per Šengeno erdvės šalių vidines sienas neteisėtai gabenantiems bet kokios rūšies narkotines ar psichotropines medžiagas, už tai nekyla teisinė atsakomybė. Priešingai, 1985 m. birželio 14 d. Konvencijoje dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ypač daug dėmesio skiriama kovai su narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekyba (Konvencijos 71–76 straipsniai).

18. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad nagrinėjamu atveju uždraustų medžiagų neteisėtas gabenimas per Lietuvos valstybės sieną pasireiškė tuo, kad A. L. užsisakė psichotropinę medžiagą – MDMA ir ją siuntėsi iš Vokietijos Federacinės Respublikos kaip pašto siuntą į Lietuvos Respubliką, nurodydamas svetimo asmens vardą ir pavardę bei svetimą adresą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta faktinė aplinkybė – psichotropinių medžiagų atsisiuntimas per Lietuvos Respublikos sieną – atitinka BK 199 straipsnio 4 dalyje nurodytą objektyvųjį veikos požymį ir buvo teisingai kvalifikuota kaip neteisėtas gabenimas per valstybės sieną. Būtent A. L. atliko tokius veiksmus, be kurių draudžiamų medžiagų gabenimas per valstybės sieną nebūtų įvykęs: iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, esančių Vokietijos Federacinėje Respublikoje, užsisakė psichotropinę medžiagą – MDMA, nurodė jos pristatymo adresą: (duomenys neskelbtini), ir taip ją atsisiuntė. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. L. atliko kontrabandos nusikaltimo objektyviosios pusės veiksmus.

19. Atmestini kasatoriaus argumentai, susiję su teoriniais samprotavimais apie pasikeitusį Lietuvos Respublikos valstybės sienos režimą, per sieną gabenamų daiktų teisinį vertinimą. Pažymėtina, kad BK 199 straipsnyje aiškiai įtvirtinta, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai daiktai gabenami per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Narkotinės ar psichotropinės medžiagos, kaip jau minėta, yra specialus kontrabandos dalykas, kurio gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepateikiant muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengiant arba neturint leidimo, nepriklausomai nuo gabenimo būdo, yra neteisėtas ir kvalifikuojamas kaip nusikaltimas, nurodytas BK 199 straipsnio 4 dalyje. Be to, kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai Lietuvos Respublikos valstybės sienos požymį siejo su Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postu, tačiau teismų praktikoje šios kategorijos bylose paprastai yra nurodoma ta vieta, kurioje buvo sulaikytas siuntinys su uždraustomis prekėmis (atitinkamas pasienio kontrolės punktas, teritorinės muitinės oro uosto postas, AB Lietuvos pašto skirstymo punktas ir pan.) (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-71/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-71/2010">2K-71/2010</a>, 2K-18-222/2020, 2K-199-719/2020, 2K-111-511/2021).

20. Kasaciniame skunde ginčijamas ir kaltės klausimas. Kontrabandos subjektyvusis veikos požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios turinys pagal BK 199 straipsnio 4 dalį apibrėžiamas taip: kaltininkas supranta, kad per valstybės sieną gabena uždraustus ar ribotos apyvartos daiktus, nepateikdamas jų kontrolei, kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo, ir nori taip veikti. Nuteistojo A. L. parodymais ir kitais įrodymų šaltiniais (kito nuteistojo, liudytojų parodymais, apžiūros protokolais, specialisto išvada) nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad jis suvokė savo atliktų veiksmų, susijusių su kontrabandos dalyko gabenimu per Lietuvos Respublikos sieną, pavojingą pobūdį ir norėjo taip veikti. Psichotropinę medžiagą – MDMA A. L. užsisakė iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, esančių Vokietijos Federacinėje Respublikoje, paštu, nurodydamas ne savo, o svetimo asmens – J. B. vardą bei svetimą adresą: (duomenys neskelbtini) (kuris iš esmės atitiko tuo metu faktinę A. L. gyvenamąją vietą: (duomenys neskelbtini)), siuntos nepristačius į nerakinamą pašto dėžutę, jis sumokėjo kitam asmeniui (V. M.), kad šis paimtų siuntą iš pašto skyriaus. Visos šios aplinkybės rodo, kad A. L. suvokė, kad užsisakė uždraustą medžiagą ir kad siunčiasi ją į Lietuvos Respubliką, o ją gabenant bus kirsta ir valstybės siena.

21. A. L. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, siuntėsi psichotropinę medžiagą – MDMA, kurios bendra masė buvo 68,8421 g, grynasis medžiagos kiekis (skaičiuojant bazės pavidalu) – 29,9476 g, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, taip padarė BK 259 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką.

22. BK 259 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Nusikaltimo dalykas yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, įtrauktos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašus, patvirtintus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5.

23. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad šioje byloje teismai, ištyrę ir įvertinę įrodymų visumą, nustatė ir aptarė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius A. L. inkriminuoto nusikaltimo, nustatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, požymius. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai aplinkybę, kad nuteistasis A. L. žinojo, jog užsisako psichotropinę medžiagą, kurios apyvarta Lietuvos Respublikoje yra draudžiama, ir dėjo visas pastangas, kad ją atsisiųstų, – užsisakė psichotropinę medžiagą, nurodė svetimą vardą, pavardę bei adresą, o siuntos pašto darbuotojams nepristačius, surado kitą asmenį, kad šis siuntą paimtų, žadėdamas už tai atlygį, grindė byloje surinktais duomenimis – liudytojų, kito nuteistojo V. M., taip pat ir paties A. L. parodymais, specialisto išvada, rašytine bylos medžiaga (Muitinės kriminalinės tarnybos apžiūros protokolais, Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus tarnybiniu pranešimu).

24. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes A. L. veikos pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 4 dalį dėl neteisėto, neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti, disponavimo psichotropine medžiaga (MDMA, kurios bendra masė buvo 68,8421 g, grynasis medžiagos kiekis (skaičiuojant bazės pavidalu) – 29,9476 g) ir neteisėto šios psichotropinės medžiagos gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną kvalifikuotos tinkamai, t. y. nustačius faktines aplinkybes, atitinkančias šių nusikaltimų sudėtis sudarančius objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

25. Kasatorius, be kita ko, teigia, kad šiuo atveju negalimas dviejų nusikalstamų veikų inkriminavimas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 4 dalį, juolab apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad A. L. veikė esant bendrai tyčiai ir dėl tos pačios psichotropinės medžiagos gabenimo.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir tai, kad jei asmuo, be kontrabandos, padaro ir kitų nusikaltimų, visos veikos kvalifikuojamos pagal padarytų nusikaltimų sutaptį kaltam asmeniui inkriminuojant kelis BK specialiosios dalies straipsnius, jeigu šios veikos nėra būtinas kontrabandos ar ją kvalifikuojantis požymis. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad kai asmuo narkotines ar psichotropines medžiagas neteisėtai gamina, įgyja, laiko, gabena ir pan., taip pat šias medžiagas neteisėtai gabena per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tokia veika kvalifikuojama pagal BK 199 straipsnio 4 dalį ir 259 ar 260 straipsnį (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM0LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-334/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-334/2009">2K-334/2009</a>, 2K-116/2010, 2K-298/2010, 2K-7-107/2013, 2K-71/2014, 2K-199-719/2020, 2K-111-511/2021). Be kita ko, pažymėtina, kad BK 199 straipsnio 4 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos tarpusavyje nekonkuruoja, ir nors turi bendrų sudėties objektyviųjų požymių, pvz., dalyką – narkotinės, psichotropinės medžiagos, veiką – gabenimas, tačiau kartu ir skirtingų požymių – kontrabanda padaroma gabenant muitiniam tikrinimui privalomus pateikti daiktus tik per valstybės sieną, be to, jomis ginamos ir saugomos skirtingos (pagrindinės) vertybės: kontrabandos pagal BK 199 straipsnio 4 dalį atveju – uždraustų ar ribotai apyvartoje esančių prekių ir kitų daiktų gabenimo per Lietuvos valstybės sieną tvarka, neteisėto disponavimo narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis atveju – visuomenės sveikata (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk2LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-496/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-496/2014">2K-496/2014</a>).

27. Iš teismų sprendimuose nustatytų aplinkybių matyti, kad A. L. neteisėtai gabeno (siuntėsi) psichotropinę medžiagą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Tai atitinka BK 199 straipsnio 4 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje aprašytų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodami A. L. veiksmus kaip neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti ir psichotropinių medžiagų kontrabandą, t. y. kaip dviejų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 199 straipsnio 4 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, idealiąją sutaptį. Pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, subendrinant paskirtas bausmes nurodant ne tą BK 63 straipsnio 5 dalies punktą, apeliacinės instancijos teismas ištaisė. Toks baudžiamojo įstatymo taikymas atitinka suformuotą teismų praktiką šios kategorijos bylose.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

28. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

29. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

30. Patikrinus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo aspektu, konstatuotina, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, kokius nurodo kasatorius, neturi, todėl kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo nepagrįsti.

31. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus ir užfiksuotus įrodymus, laikė juos pakankamu pagrindu vienareikšmiškai išvadai, jog A. L. padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 199 straipsnio 4 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą pagal nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Rinkevičiaus ir nuteistojo A. L. apeliacinius skundus, konstatavo, jog vertinant įrodymus buvo padaryti tam tikri pažeidimai, tačiau juos ištaisė – išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumą, jų teisinį vertinimą, atliko rašytinių įrodymų tyrimą, apklausė nuteistuosius ir pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl A. L. kaltės pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 4 dalį. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą ištyrė ir įvertino Muitinės kriminalinės tarnybos 2019 m. liepos 26 d. apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, susijusius su V. M. mobiliajame telefone aptiktais 2 SMS pranešimais, rašytais iš A. L. priklausančio telefono numerio, taip pat ir A. L. telefone rastais duomenimis, vertino Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. sausio 8 d. tarnybinį pranešimą dėl informacijos pateikimo Nr. 7T-027, teisiamojo posėdžio metu T. K., V. M. duotus parodymus (jais rėmėsi tik tiek, kiek juos patvirtino kiti objektyvūs faktiniai duomenys), vertino kitų liudytojų, paties A. L. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus. Taigi teismas vertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus bylos duomenis (įrodymus), motyvuotai atmetė A. L. gynybinę versiją, jog trumpąsias SMS žinutes iš jo telefono išsiuntė ne jis, o T. K., įvertino tai, kad minėtuose SMS pranešimuose buvo nurodyti siuntos numeris, siuntos gavėjo duomenys, adresas (kuris, bet kita ko, sutapo su nusikaltimo padarymo metu buvusia faktine A. L. gyvenamąja vieta, – buvo nurodytas tik kito buto numeris, žinant apie nerakinamą pašto dėžutę), atsižvelgė ir įvertino faktinius bylos duomenis, jog A. L. domėjosi kriptovaliutomis bei jų įsigijimu, taip pat narkotinių ir psichotropinių medžiagų internetine prekyba, kuria ir pasinaudojo iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, esančių Vokietijos Federacinėje Respublikoje, užsisakydamas psichotropinę medžiagą – MDMA ir ją siųsdamasis į Lietuvos Respubliką, pasinaudodamas svetimu vardu ir pavarde. Taigi, A. L. kaltę dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų padarymo apeliacinės instancijos teismas nustatė vadovaudamasis teismų praktikoje suformuluotais kriterijais, pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį jie buvo vertinami kaip visuma, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes.

32. Be kita ko, kaip matyti iš kasaciniame skunde dėstomų argumentų visumos, galima suprasti, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas – nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nuosprendį, kaip ir pirmosios instancijos teismas, grindė prielaidomis, neaiškiomis ir tikrai A. L. kaltę nepagrindžiančiomis aplinkybėmis.

33. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad šių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUtOTc2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-65-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-65-976/2017">2K-65-976/2017</a>, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018).

34. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas pakankamai išsamiai atsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3, 5 dalyse, pateikė motyvus, paaiškinančius teismo padarytas išvadas. Teismų praktikoje pažymima, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTY5Ny8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-697/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-697/2020">2K-274-697/2020</a>). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK reikalavimų.

Dėl nekaltumo prezumpcijos ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

35. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė. Kasatoriaus teigimu, teismai laikė A. L. kaltu (teistu) ir tai turėjo įtakos bausmės skyrimui. Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.

36. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai susijusi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

37. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu – be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalyje, joje nustatyta, kad kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Teismų praktikoje aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas svarbią reikšmę turi ir Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Šis teismas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą, būtent jam neturėjus galimybės įgyvendinti gynybos teisių. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu. Pasak EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pirmaisiais sprendimais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, o antruosius EŽTT daug kartų yra pripažinęs atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnį (Didžiosios kolegijos 2013 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Allen prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25424/09; 2018 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Bikas prieš Vokietiją, peticijos Nr. 76607/13) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgyLTQ4OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-182-489/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-182-489/2018">2K-182-489/2018</a>, 2K-72-1073/2019).

38. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus A. L. apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai ir aiškiai pasisakė dėl visų apelianto keltų nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo aspektų. Taip pat sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. L. skirtinų bausmių rūšies ir dydžio, nuosprendyje pažymėjo, jog dėl A. L. yra priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 8 d. baudžiamasis įsakymas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, tačiau kartu pagrįstai nurodė, kad šis sprendimas nuosprendžio priėmimo metu yra neįsiteisėjęs, dėl to A. L. laikomas neteistu. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu minėtas baudžiamasis įsakymas jau buvo įsiteisėjęs, dėl to apeliacinės instancijos teismo nuoroda į tai, kad A. L. po nusikaltimų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje vėl nusikalto, nesudaro pagrindo spręsti apie nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą. Šio principo pažeidimą nesudaro pagrindo konstatuoti ir kasacinio skundo teiginiai dėl neteisingai išspręsto daiktų grąžinimo (sunaikinimo) klausimo, sprendimą argumentuojant netinkamais motyvais, kadangi ši nuosprendžių dalis neturėjo įtakos teismų sprendimams dėl A. L. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, dėl bausmės skyrimo.

39. Kasacinio skundo argumentas dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo ir dėl to esančio pagrindo švelninti bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą atmestinas. Taip pat nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais dėl švelnesnės, negu įtvirtinta įstatyme, bausmės A. L. skyrimo.

40. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismo teisė motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, nei nurodyta konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, išplaukia iš pamatinių Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, proporcingumo, teisinės valstybės principų. Kita vertus, konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismas turi pareigą švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taigi, teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, turi nurodyti, kokios yra reikšmingos aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-39/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-39/2009">2K-39/2009</a>, 2K-491/2012, 2K-186-942/2015, 2K-126-693/2018, 2K-185-495/2020).

41. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, atsakant į analogiškus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, išdėstyti išsamūs motyvai dėl negalimumo A. L. pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad šiuo atveju nėra jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pakankamą pagrindą išvadai, jog BK 199 straipsnio 4 dalyje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas A. L. nusikalstamiems veiksmams, jo asmenybei, kitoms bylos aplinkybėms. Be kita ko, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, į reikšmingas, teigiamai A. L. apibūdinančias aplinkybes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė skirdamas laisvės atėmimo bausmę, artimą minimaliam sankcijoje nurodytam bausmės dydžiui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai dėl šių BK nuostatų turinio yra teisingi, kaip ir teismo išvada, jog taikyti švelnesnę, nei sankcijoje nustatyta minimali, bausmę nuteistajam A. L. nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

42. Kasaciniame gynėjo skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo nustatytu vienerių metų nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės terminu ir likusios neatliktos bausmės dalies vykdymo atidėjimo dvejiems metams terminu. Kasatoriaus teigimu, teismas visiškai nemotyvavo šių su BK 75 straipsnio 3 dalies taikymu susijusių aplinkybių. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.

43. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs A. L. jauną amžių, tai, kad jis yra tvirtais socialiniais ryšiais saistomas su gyvenamąja aplinka, nusikalto būdamas neteistas, laisvės atėmimo bausmė skiriama pirmą kartą, nusprendė, kad dalinis bausmės vykdymo atidėjimas šiuo atveju bus efektyvus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog nagrinėjamu atveju A. L. tikslinga nustatyti artimą įstatyme nurodytam nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui terminą. Kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo nustatytais nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalies ir likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ir keisti šį teismo sprendimą. Juolab kad kasatorius iš esmės ginčija teismo motyvus, nurodydamas, jog jie yra pernelyg bendro pobūdžio. Pagal BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas, iš dalies atidedant bausmės vykdymą, nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalies ir likusios neatliktos bausmės dalies vykdymo atidėjimo termino nustatymas yra teismo diskrecija. Pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje pasisakydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam, išdėstė gana lakoniškus argumentus, kodėl nustato tokius nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalies ir likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminus, tačiau to tiesiogiai daryti neįpareigoja ir įstatymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-697/2020).

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

44. Kasatorius nurodo, kad buvo neteisingai išspręstas pas A. L. rastų ir iš jo paimtų daiktų sunaikinimo klausimas, ginčijant, kad šių daiktų apyvarta nėra uždrausta.

45. BPK 94 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas taip: Baudžiamojo kodekso 72 ir 72³ straipsniuose nurodytas turtas konfiskuojamas (1 punktas); daiktai, kurių apyvarta uždrausta, perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami (2 punktas).

46. Pirmosios instancijos teismas nusprendė sunaikinti baltos spalvos voką, voką su po tyrimo likusia psichotropine medžiaga (MDMA) (90,9492 g), siuntos Nr. (duomenys neskelbtini) pakuotę, juodos spalvos pakuotę ir skaidraus plastiko paketėlį, siuntos Nr. (duomenys neskelbtini) pakuotę, A4 formato popieriaus lapą bei po tyrimo likusią psichotropinę medžiagą (MDMA) (masė 68,3116 g, grynas kiekis 29,7155 g), kanapių smulkintuvą ir pakuotę, smulkintuvą ir rūkymo įtaisą, tabletes ir jų miltelius, informaciją, nukopijuotą nuo T. K. stacionaraus kompiuterio sisteminio bloko ir įrašytą į tarnybinį kompiuterį, vadovaudamasis BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus A. L. apeliacinio skundo argumentus ir patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo sunaikinti pirmiau nurodytus daiktus pagrįstumą, konstatavo, kad šių daiktų likimas buvo išspręstas teisingai, bei nurodė tokius savo sprendimo motyvus, kurie yra susiję su atitinkamų faktų nustatymu (daiktai buvo naudoti neteisėtiems veiksmams daryti, nėra atitinkamų duomenų, patvirtinančių tablečių apyvartos leistinumą).

47. Kasacinio apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas yra ne bet kokie BPK reikalavimų pažeidimai, o tik esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde neišdėstyti tokie teisiniai argumentai, kurie leistų daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, būtų padaręs esminį BPK pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

48. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu, kasatoriaus manymu, nebuvo išspręstas žalios spalvos malūnėlio klausimas, pagal BPK 361 straipsnį klausimus dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų nagrinėja ir nutartimi išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas (BPK 362 straipsnio 4 dalis).

49. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. L. gynėjo advokato Andriaus Neveros kasacinį skundą.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Artūras Ridikas

Albinas Antanaitis