Civilinė byla Nr. 3K-3-243/2014
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01695-2010-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.3; 42.11.1; 66 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. P. ir E. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. P. ir E. P. ieškinį atsakovui Norde Bank Finland Plc dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo ir nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys – A. Č., E. Č., M. D., UAB Generalinė prekybos agentūra.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliami teisės klausimai dėl nuostolių atlyginimo, pažeidus mokėjimo pavedimų autorizavimo procedūrą, sutarties kvalifikavimo vartojimo ir sutarties vienašališko nutraukimo.
Ieškiniu ieškovai prašė pripažinti atsakovo vienašališką 2007 m. lapkričio 28 d. kreditavimo sutarties Nr. KK 07/11/89D nutraukimą neteisėtu; pakeisti 2007 m. lapkričio 28 d. kreditavimo sutarties Nr. KK 07/11/89D nuostatas, atidedant palūkanų ir kitų sumų mokėjimo terminus dvejiems metams (atitinkamai pratęsiant galutinius kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminus), skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos; priteisti iš atsakovo 1 606 606 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 1 606 606 Lt sumos už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki teismo sprendimo priėmimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovai nurodė, kad 2007 m. lapkričio 28 d. sudarė su atsakovu kreditavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovams buvo suteikta 499 884,15 euro paskola. Kreditą ieškovai ketino naudoti įvairiems tikslams. 2007 m. gruodžio 11 d. atsakovas pervedė į ieškovo sąskaitą visą kredito sumą. Tą pačią dieną atsakovas iš ieškovo sąskaitos padarė šiuos pavedimus: 1) 396 606 Lt pervedė gavėjui AB DnB NORD bankui, mokėjimo paskirtį nurodydamas „A. Č. skolos dengimas P/L 2006-05-05 Kredito sutartį Nr. 195“; 2) 65 500 Lt pervedė gavėjai M. D., mokėjimo paskirtį nurodydamas „P/L P.P. Sutartį 2007-11-16“; 3) 1 144 500 Lt pervedė gavėjui UAB Generalinei prekybos agentūrai, mokėjimo paskirtį nurodydamas „P/L P.P. Sutartį 2007-11-16“. Ieškovas nurodė, kad nurodytuose trijuose 2007 m. gruodžio 11 d. mokėjimo pavedimuose už bendrą 1 606 606 Lt sumą yra ne jo parašai, jis nurodymo ir sutikimo atlikti šiuos pavedimus nedavė. Ieškovas nurodė, kad šios 2007 m. lapkričio 16 d. sutartys suteikė ieškovams teisę per trisdešimt dienų nuo sutarčių pasirašymo atsisakyti sutarčių. Kadangi po sutarčių sudarymo buvo nustatyti esminiai parduodamo nekilnojamojo turto trūkumai, tai ieškovai nusprendė atsisakyti sutarčių ir nemokėti tretiesiems asmenims likusių nesumokėtų pagal sutartis sumų. Tačiau atsakovas neteisėtai pervedė šias sumas iš ieškovo sąskaitos tretiesiems asmenims be ieškovų nurodymo ir sutikimo ir privalo jas sugrąžinti ieškovams. Kadangi atsakovas neteisėtai panaudojo ieškovų kredito lėšas, tai ieškovai negalėjo šių lėšų panaudoti jų numatytiems tikslams, gauti pajamų ir mokėti palūkanų. Pasak ieškovų, atsakovas neteisėtai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį, nes ieškovai neturėjo galimybės laiku mokėti palūkanų už naudojimąsi kreditu dėl atsakovo kaltės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2007 m. lapkričio 28 d. ieškovai ir atsakovas sudarė kreditavimo sutartį dėl 499 884,15 euro kredito suteikimo ieškovams. Kreditas 2007 m. gruodžio 11 d. buvo pervestas į ieškovo kredito sąskaitą, tą pačią dieną į ieškovo sąskaitą buvo pervesta litais 465 900 eurų kredito dalis. 2007 m. gruodžio 11 d. mokėjimo pavedimais iš ieškovo sąskaitos buvo apmokėta už ieškovų įsigytą nekilnojamąjį turtą pagal 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą ieškovų ir trečiųjų asmenų M. D. ir UAB Generalinės prakybos agentūros, ir pagal 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą ieškovų ir trečiųjų asmenų A. Č. ir E. Č., būtent: 396 606 Lt pervesti AB DnB Nord bankui, mokėjimo paskirtis – „A. Č. skolos dengimas P/L 2006-05-05 Kredito sutartį Nr. 195“, 65 500 Lt pervesti trečiajam asmeniui M. D., mokėjimo paskirtis – „P/L P.P. Sutartį 2007-11-16“, 1 144 500 Lt pervesti trečiajam asmeniui UAB Generalinei prekybos agentūrai, mokėjimo paskirtis – „P/L P.P. Sutartį 2007-11-16“. Ieškovas ir atsakovas buvo susitarę, kad autentiškumo patvirtinimo procedūra apima sąskaitos savininko ar asmens, įgalioto naudotis sąskaita, parašo ant mokėjimo dokumento ir parašo, saugomo banke, sulyginimą, šių asmenų asmenybės ir įgalinimų nustatymą pagal pateiktus tapatybę ir įgalinimus patvirtinančius dokumentus ir šių dokumentų autentiškumo įsitikinimą. Teismas nurodė, kad ieškovo pateiktos rašysenos eksperto išvados, kad perspausdintuose mokėjimo pavedimuose ieškovo vardu pasirašė ne ieškovas, nepakanka pripažinti šį faktą įrodytu, nes Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje, duotoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr.10-2-00543-09, nurodyta, kad perspausdintuose mokėjimo pavedimuose esantys parašai dėl parašų trumpumo, konstrukcinio panašumo ir mažo informatyvumo yra netinkami asmens identifikavimui. Teismas nurodė, kad šalys nepareiškė prašymo skirti byloje rašysenos ekspertizę, kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp byloje esančių skirtingų specialistų išvadų, nors teismas tokį siūlymą buvo pateikęs. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad autentiškumo patvirtinimo procedūra turėjo būti atlikta pagal pirminiuose mokėjimo pavedimuose, o ne pagal perspausdintuose mokėjimo pavedimuose esančius ieškovo parašus. Teismas laikė neįrodytu ieškovo teiginį, kad pirkimo–pardavimo sutartys numatė ieškovams teisę per trisdešimt dienų nuo šių sutarčių pasirašymo dienos atsisakyti sutarčių ir nemokėti likusios kainos ir kad ieškovai pasinaudojo teise atsisakyti sutarčių, nes buvo nustatyta nekilnojamojo turto trūkumų. Teismas konstatavo, kad pirkimo–pardavimo sutartyse nėra numatyta ieškovų teisė atsisakyti sutarčių; kad byloje nėra įrodymų apie pirkimo–pardavimo sutartimis įsigytų nekilnojamųjų daiktų esminius trūkumus ar apie ieškovų kreipimąsi į trečiuosius asmenis dėl pirkimo–pardavimo sutarčių atsisakymo. Teismas nurodė, kad kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4.1 punkte nustatyta, jog kreditas išduodamas kredito sumą išmokant į kredito sąskaitą po to, kai, be kitų sąlygų, atsakovui įkeičiamas kreditavimo sutartyje nurodytas nekilnojamasis turtas. Ieškovai nekilnojamąjį turtą atsakovui įkeitė 2007 m. gruodžio 5 d. Kadangi ieškovai įvykdė sąlygas, būtinas kreditui išmokėti, tai atsakovas, vadovaudamasis kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4.1 punktu, išmokėjo ieškovams kreditą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad su pretenzija atsakovui dėl atliktų mokėjimų ieškovas kreipėsi tik praėjus daugiau kaip metams, t.y. 2009 m. kovo 2 d., po to, kai atsakovas priminė ieškovams apie nuo 2009 m. sausio 15 d. nemokamas palūkanas ir nustatė papildomą terminą palūkanoms sumokėti, įspėjo apie kreditavimo sutarties nutraukimą. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog dėl šių pavedimų ieškovas žodžiu kreipėsi anksčiau. Teismas pažymėjo, kad nei 2009 m. kovo 2 d. pretenzijoje, nei 2009 m. kovo 4 d. pretenzijoje ieškovas neteigė, kad atsakovas nepagrįstai be ieškovo nurodymo pervedė tretiesiems asmenims bendrą 1 606 606 Lt sumą, tik nurodė, kad tretiesiems asmenims buvo pervestos didesnės sumos, nes nebuvo atsižvelgta į pagal preliminariąsias sutartis tretiesiems asmenims sumokėtas avansines sumas už nekilnojamąjį turtą. Tik 2009 m. gegužės 5 d. rašte ieškovas nurodė, kad visa 1 606 606 Lt suma tretiesiems asmenims buvo pervesta nepagrįstai. Teismas konstatavo, kad 2007 m. gruodžio 11 d. buvo pervestos būtent tos sumos, kurias pagal pirkimo–pardavimo sutartis ieškovai įsipareigojo iš suteikto kredito sumokėti tretiesiems asmenimis už įsigytą nekilnojamąjį turtą. Teismas laikė neįrodytu ieškovo teiginį, kad ieškovai neketino naudoti kredito pagal kreditavimo sutartį nekilnojamajam turtui pagal pirkimo–pardavimo sutartis įsigyti. Teismas, įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad kreditas pagal kreditavimo sutartį buvo suteiktas būtent nekilnojamajam turtui pagal pirkimo–pardavimo sutartis įsigyti. Teismas iš įrodymų visumos sprendė, kad 2007 m. gruodžio 11 d. iš ieškovo sąskaitos atlikti mokėjimo pavedimai tretiesiems asmenims bendrai 1 606 606 Lt sumai atitiko kreditavimo sutarties bei pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas ir ieškovų valią, ieškovai šiems pavedimams pritarė, todėl laikė įrodytu, kad šie mokėjimo pavedimai buvo tinkamai autorizuoti. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas nepagrįstai nutraukė kreditavimo sutartį. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte nustatyta teisė atsakovui nutraukti kreditavimo sutartį, jei ieškovai ilgiau kaip dešimt dienų nemoka palūkanų pagal kreditavimo sutartyje nustatytus terminus ir nesumoka įsiskolinimo per papildomai atsakovo nustatytą dešimties dienų terminą. 2009 m. kovo 19 d. raštu atsakovas ieškovams nurodė, kad jie nesumokėjo trijų palūkanų mokėjimų ir nustatė terminą iki 2009 m. balandžio 8 d. 7034,07 euro skolai sumokėti. Ieškovai nustatytu terminu skolos nesumokėjo, todėl, teismo nuomone, atsakovas pagrįstai nutraukė kreditavimo sutartį. Teismas nurodė, kad nors pagal kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.7 punktą kreditas suteikiamas vartojimo poreikiams tenkinti, kreditas buvo suteiktas šešiems žemės sklypams ir kavinei įsigyti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įrodymų, jog ieškovai šiuos žemės sklypus įsigijo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, o ne verslo tikslais (pajamoms gauti), nėra, sprendė, kad ieškovai nelaikytini vartotojais (CK 1.39 straipsnio 1 dalis), o kreditavimo sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi (CK 6.188 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teismui ex officio spręsti, ar kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punkto sąlyga, nustatanti kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, yra sąžininga (CK 6.188 straipsnis). Teismas atmetė ir reikalavimą pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, nes ieškovai nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 10 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimą. Teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo mokėjimo pavedimų (pirminių dokumentų) neišsaugojimas bei akivaizdi apelianto parašo, esančio banko atspausdintame mokėjimo pavedime, neatitiktis parašo pavyzdžiui, saugomam banke, sudaro pagrindą konstatuoti sutarties šalių nustatytos autentiškumo procedūros pažeidimą. Teisėjų kolegija nurodė, kad banko sąskaitos sutarties nuostatos, numatančios autentiškumo nustatymo procedūrą, nesudaro pagrindo jas laikyti imperatyviosiomis, ir konstatavo, kad šios procedūros pažeidimas nagrinėjamu atveju būtų reikšmingas atsakovo civilinei atsakomybei taikyti tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog ginčijami mokėjimo pavedimai neatitiko apeliantų valios, t. y. jog būtent autentiškumo nustatymo procedūros pažeidimas lėmė kliento (mokėtojo) žalos atsiradimą. Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis: kreditavimo sutarties turinį, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybes, apeliantų ir trečiųjų asmenų sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių turinį ir sudarymo aplinkybes, šalių elgesį sutarties vykdymo etape, pagrįstai sprendė, kad buvo apelianto valia ir sutikimas atlikti ginčo mokėjimo pavedimus. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad kreditavimo sutartyje buvo įrašyta kredito paskirtis – vartojimo poreikiams tenkinti, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšminga, nes vien kredito rūšies pavadinimas nesudaro pagrindo šioje konkrečioje byloje analizuojamą sutartį vertinti kaip vartojimo sutartį. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kreditas ieškovams buvo suteiktas ne jų vartojimo poreikiams tenkinti, o konkretiems žemės sklypams (6 vnt.) ir kavinei pirkti. Teisėjų kolegija papildomai nurodė, kad patys apeliantai ieškinyje patvirtino, jog žemės sklypai buvo įsigyti siekiant vykdyti komercinę veiklą – „žemės sklypuose statyti fotovoltines plokštes, o jų gaminamą energiją parduoti valstybei“, o motyvuodamas kreditavimo sutarties nutraukimo neteisėtumą apeliantas teigė neturėjęs galimybių mokėti sutartyje nurodyto dydžio įmokas, nes už kreditą įsigytas turtas „nenešė“ pelno. Nenustačius, kad ginčijama sutartis laikytina vartojimo sutartimi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo (be kita ko, ir ex officio aspektu) vertinti apeliantų nurodytos ginčijamos sutarties sąlygos CK 6.188 straipsnio kontekste. Teisėjų kolegija nurodė, kad sutarties šalims įstatymas (CK 6.217 straipsnio 5 dalis) leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis. Atsakovas 2009 m. sausio 30 d. informavo apeliantą apie laiku nesumokėtą 2386,70 euro palūkanų įmoką, 2009 m. vasario 17 d. reikalavimu mokėti skolą informavo apie 4810,70 euro įsiskolinimą (dvi palūkanų įmokos) bei įspėjo apeliantą, jog, nesumokėjus iki 2009 m. kovo 19 d., bus priimtas sprendimas dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo. 2009 m. kovo 19 d. pakartotiniu reikalavimu mokėti skolą atsakovas informavo apeliantą apie 7034,07 euro įsiskolinimą (trys palūkanų įmokos) bei pakartotinai įspėjo apeliantą dėl vienašališko sutarties nutraukimo nesumokėjus iki 2009 m. balandžio 8 d. 2009 m. gegužės 7 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą atsakovas pranešė apeliantui apie vienašališką sutarties nutraukimą nuo 2009 m. gegužės 22 d., iki šios dienos nesumokėjus 9595,21 euro įsiskolinimo (keturios palūkanų įmokos). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte numatė, jog sutarties nutraukimo pagrindas yra atvejis, kai kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir (arba) priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip dešimt dienų ir kredito gavėjas nesumoka įsiskolinimo (palūkanų) per papildomai nustatytą dešimties dienų terminą, padarė išvadą, kad šalys kredito grąžinimą dalimis ir palūkanų mokėjimą laikė esmine kreditavimo sutarties sąlyga, t. y. pagal sutarties esmę griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis šiuo atveju turi esminę reikšmę sutarties galiojimui. Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju teisiškai nėra reikšminga aplinkybė, jog įsiskolinimas atsakovui sudarė tik mažą dalį kredito sumos. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo vertinti, ar sutartyje nustatytas dešimties dienų terminas sutarties vykdymo pažeidimams pašalinti buvo pakankamas, nes apeliantas nurodytiems sutarties pažeidimams pašalinti turėjo keturių mėnesių laikotarpį. Teisėjų kolegija nurodė, kad, nustačius, jog atsakovo atlikti (įvykdyti) mokėjimo pavedimai atitiko apelianto valią, neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog kreditavimo sutarties nevykdymą lėmė paties atsakovo neteisėti veiksmai (sutarties pažeidimas). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai neįrodė, kad dar iki kreditavimo sutarties pažeidimo patys priėmė sprendimą sustabdyti prievolės vykdymą dėl kreditoriaus (atsakovo) netinkamo, kaip teigia apeliantai, savo prievolės vykdymo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 10 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai pažeidė proceso teisės normas, įtvirtintas CPK 176–185 straipsniuose, 197, 199 straipsniuose, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkte, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos įrodymų vertinimo klausimais. Būtent atsakovui tenka našta įrodyti, kad ginčo mokėjimų autorizavimo procedūra buvo atlikta tinkamai. Teismai nepateikė jokių argumentų, kodėl buvo atmesti ieškovų argumentai dėl atsakovui taikomų didesnių rūpestingumo ir atidumo standartų. Teismai tinkamai neįvertino byloje esančių liudytojų parodymų (liudytojų paaiškinimai, duoti ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-2-00543-09), patvirtinančių buvus autorizavimo procedūros pažeidimų atliekant ginčo mokėjimus. Nepaisant šių parodymų, teismai atsakovo atliktus mokėjimo pavedimus laikė tinkamai įvykdytais. Pirmosios instancijos teismas netenkindamas prašymų apklausti kaip liudytoją banko darbuotoją, įpareigoti atsakovą pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokiu pagrindu ir kieno prašymu buvo vykdomi ginčo mokėjimo pavedimai, o apeliacinės instancijos teismas – prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, sudarė nelygias sąlygas šalims teikti įrodymus šioje byloje, atėmė iš ieškovų galimybę teikti šioje byloje reikšmingus įrodymus. Teismai nepagrįstai laikė, kad ieškovų pateikta rašysenos eksperto išvada nesudaro pagrindo pripažinti šį įrodymą tinkamu paneigti mokėjimo pavedimuose esančių parašų tikrumą. Teismai nepagrįstai byloje esančioms tiek eksperto, tiek specialisto išvadoms suteikė iš esmės vienodą įrodomąją rašytinių įrodymų galią.
2. Atsakovas, pažeisdamas ieškovo ir atsakovo sudarytos 2007 m. lapkričio 26 d. Banko sąskaitos sutarties sąlygas, imperatyviąsias CK bei Mokėjimų įstatymo nuostatas, be ieškovų žinios, nurodymo ir sutikimo iš ieškovo asmeninės sąskaitos tretiesiems asmenims 2007 m. gruodžio 11 d. mokėjimo pavedimais pervedė 1 606 606 Lt. Teismų išvada, kad mokėjimo pavedimai buvo tinkamai autorizuoti, prieštarauja imperatyviosioms Mokėjimų įstatymo, CK nuostatoms, taip pat šalių sudarytai sutarčiai. Mokėjimo pavedimų atlikimas pažeidžiant nustatytą tvarką ir procedūras lemia atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimą.
3. Bylos duomenys patvirtina, kad 2007 m. gruodžio 11 d. iš ieškovo sąskaitos atlikti mokėjimo pavedimai tretiesiems asmenims bendrai 1 606 606 Lt sumai neatitiko nei ieškovų valios, nei kreditavimo bei pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų. Teismai tinkamai neįvertino 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų. Pagal šių sutarčių 2.1.3 ir 2.1.2 punktus šalys susitarė, kad dalį nekilnojamojo turto kainos ieškovo (pirkėjo) prašymu kreditą suteikiantis Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius perves į sutartyse nurodytas trečiųjų asmenų (pardavėjų) sąskaitas. Tačiau tokio prašymo, patvirtinančio tikrąją ieškovo valią atlikti mokėjimo pavedimus, byloje nėra. Bankas nėra pirkimo–pardavimo sutarčių šalis, todėl šios sutartys nesukuria bankui jokių teisių ir pareigų, kurių pagrindu jis galėtų vykdyti savavališkus mokėjimus iš asmeninės ieškovo sąskaitos. CK 6.913 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad bankas neturi teisės nustatyti ir kontroliuoti kliento pinigų naudojimo ar nustatyti kitokius įstatymo ar banko sąskaitos sutarties nenumatytus kliento teisės disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis savo nuožiūra apribojimus. Taigi, mokėjimų pavedimai galėjo būti atlikti tik esant aiškiai išreikštai ieškovo valiai. Nesant rašytinio ieškovo sutikimo (prašymo), bankas neturėjo teisinio pagrindo atlikti pavedimus. Teismai neįvertino ir kitos svarbios aplinkybės, kuri iš esmės paneigia ieškovo tariamą valią atlikti mokėjimo pavedimus. Ieškovai 2007 m. lapkričio 12 d. sutartimi perėmė visas UAB Medicinos tyrimų centro teises ir pareigas pagal 2007 m. rugpjūčio 24 d. preliminariąją žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį. Atitinkamai, vykdydami 2007 m. lapkričio 12 d. sutarties 2.3 punktą, ieškovai 2007 m. lapkričio 20 d. sumokėjo UAB Medicinos tyrimų centrui 236 125 Lt už nekilnojamojo turto pardavėjui A. Č. sumokėtą avansą. Tai patvirtina byloje esantis UAB Medicinos tyrimų centro 2007 m. lapkričio 20 d. kasos pajamų orderio kvitas. Tačiau nagrinėjamoje byloje nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas šių rašytinių įrodymų tinkamai neįvertino ir dėl jų nepasisakė (CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Taip atsakovas savavališkai, nesant ieškovo sutikimo ir aiškiai išreikštos valios, pagal 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartis pervedė visą sumą, neatskaitęs jau sumokėto 236 125 Lt avanso. Akivaizdu, kad tai nebuvo ieškovo tikroji valia pervesti visą 1 606 606 Lt sumą iš savo sąskaitos, kai jau buvo sumokėta 236 125 Lt avanso, tačiau teismai šių aplinkybių taip pat neįvertino.
4. Teismai netinkamai taikė sutarčių aiškinimą bei vienašališką nutraukimą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.193, 6.217, 6.218 straipsniai, 6.209 straipsnio 2, 3 dalys). Teismai, nekvalifikuodami kreditavimo sutarties kaip vartojimo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos sutarčių aiškinimo ir taikymo klausimais. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas turi kuo tiksliau išsiaiškinti šalių valią, kurią jos išreiškė sudarydamos sutartį ir prisiimdamos iš tokios sutarties kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. AB „Ageratec“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-128/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-128/2010">3K-3-128/2010</a>, 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-409/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-409/2010">3K-7-409/2010</a>). Nurodytas reikalavimas lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių ketinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-288/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-288/2010">3K-3-288/2010</a>, 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-323/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-323/2010">3K-3-323/2010</a>; kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad, nors esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje, tačiau šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-261/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-261/2009">3K-3-261/2009</a>). Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienai iš šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004). Vertinant kreditavimo sutartį lingvistiniu aspektu, pažymėtina, kad joje yra aiškiai nurodyta, jog kreditas ieškovams buvo suteiktas vartojimo poreikiams tenkinti (2.7 punktas). Be to, pats bankas pripažino kreditavimo sutartį vartojimo sutartimi. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriam teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB „Pabradė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-296/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-296/2012">3K-3-296/2012</a>). Visos kreditavimo sutarties sąlygos, taip pat sąlyga dėl sutarties paskirties (vartojimo poreikiams tenkinti) turėjo būti aiškinamos šias sąlygas priėmusio ieškovo naudai. Tačiau bylą nagrinėjęs tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovų, kaip silpnesniosios kreditavimo sutarties šalies, interesus, taip pat neįgyvendino pareigos ex officio kvalifikuoti kreditavimo sutartį kaip vartojimo. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte nustatyta, kad jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir (arba) priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip dešimt kalendorinių dienių, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą netrumpesnį nei dešimties kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą priklausančias palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį. Akivaizdu, kad tokios kreditavimo sutarties sąlygos prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys).
5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 straipsnyje ir CK 6.209 straipsnyje įtvirtintų taisyklių. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai, neįvykdžius sutarties per šį terminą, ji gali sutartį nutraukti. Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą (CK 6.209 straipsnio 3 dalis). Tačiau šios įstatymo nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNzIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-272/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-272/2011">3K-7-272/2011</a>). Teisė vienašališkai nutraukti ginčo šalių sudarytą kreditavimo sutartį atsakovui atsiranda tuo atveju, jei yra įrodomas esminis sutarties pažeidimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004), kad nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus pagrindus, kurie kiekvienu sutarties pažeidimo atveju yra vertinamojo pobūdžio, todėl leidžia kitai šaliai įrodinėti, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis. Kreditavimo sutarties nutraukimas dėl 1,9 proc. atitinkančios įsipareigojimų dalies nevykdymo laikytinas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu. Be to, vertinant pažeidimo pobūdį, būtina atsižvelgti ne tik į pradelstos sumos dydį, bet ir į kitas svarbias aplinkybes, leidžiančias spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį. Kaip jau minėta, atsakovas vienašališkai, nesant ieškovo sutikimo, pažeisdamas imperatyviąsias įstatymų nuostatas bei autorizavimo procedūras, atliko ginčo mokėjimo pavedimus. Kadangi dėl atsakovo kaltės ieškovas negalėjo naudotis didele pinigų suma, o atsakovas po ilgų derybų nesutiko neteisėtai nurašytos sumos grąžinti ieškovui, tai ieškovas sustabdė įmokų bei palūkanų mokėjimą pagal kreditavimo sutartį, kol su atsakovu nebus išspręstas ginčas. CK 6.64 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas laikomas jos nepažeidusiu. Kol kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, skolininkas negali būti laikomas ją pažeidusiu. Taigi šiuo atveju, remiantis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei CK 6.46 straipsnio 2 dalies, 6.64 straipsnio nuostatomis, darytina išvada, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo taikyti kreditavimo sutarties 13.1 punktą ir jo pagrindu vienašališkai nutraukti sutartį. Bankas (atsakovas) pats pažeidė ginčo šalių sutartinius įsipareigojimus, taip pat imperatyviuosius bankų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, todėl būtent dėl atsakovo kaltės ieškovai nebegalėjo vykdyti prievolių pagal kreditavimo sutartį.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Ieškovų valią atlikti ginčo mokėjimų nurodymus rodo pirmiausia tai, kad būtent patys ieškovai kreipėsi į banką dėl kredito žemės sklypų ir pastato (kavinės), išvardytų kreditavimo sutarties 3.2 punkte, įsigijimui gavimo ir patys atliko visus būtinus banko nustatytus veiksmus kredito išmokėjimui ir atsiskaitymui su trečiaisiais asmenimis pagal pirkimo–pardavimo sutartis ginčijamais mokėjimo pavedimais. Ieškovams pateikus pirkimo–pardavimo sutartis su jose nurodytais patvirtinimais ir tiksliomis mokėjimų pardavėjams sumomis, ieškovas pritarė mokėjimo autorizavimui. Kreditavimo sutarties 4.1 punkte buvo nustatyta, kad kreditas išmokamas atlikus konkrečius veiksmus: įkeitus bankui įkeičiamą turtą, pateikus bankui priimtinos formos ir turinio juridinio asmens laidavimą, apdraudus banko naudai įkeičiamą turtą (išskyrus žemės sklypą), sumokėjus bankui parengimo mokestį. Ieškovai visus šiuos veiksmus atliko. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad 2007 m. gruodžio 11 d. pavedimai bendrai 1 606 606 Lt sumai atitiko kreditavimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas ir ieškovų valią, todėl laikytina, kad šie mokėjimo pavedimai buvo tinkamai autorizuoti.
2. Atsakovas nesutinka, kad teismai netinkamai kvalifikavo kreditavimo sutartį ne kaip vartojimo. Tai, kad kreditavimo sutartis neatitinka vartojimo sutarties apibrėžties, ieškovai ginčo santykiuose neveikė kaip vartotojai ir santykiams netaikytinos vartotojų teisių apsaugą užtikrinančios teisės normos (CK 6.188 straipsnis), paneigia šios faktinės aplinkybės: ieškovai už suteiktą kreditą pirko net šešis žemės sklypus ir pastatą (kavinę); turtas buvo perkamas Kaišiadorių rajone šalia automagistralės Vilniaus–Kaunas; patys ieškovai ieškinyje yra nurodę, kad žemės sklypus jie įsigijo komercinei veiklai. Net jeigu kreditavimo sutartis būtų dėl kokių nors priežasčių laikoma vartojimo sutartimi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausiu privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo (pacta sunt servanda) – išimčių, todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Taigi jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. Klausučių kredito unija, bylos Nr. 3K-3-345/2013). Vienašališkas kreditavimo sutarties nutraukimas įvykdytas ne dėl vienkartinio mokėjimo termino pažeidimo ir kreditavimo sutartis nutraukta laikantis sutartyje sulygtos nutraukimo tvarkos.
3. Kreditavimo sutartis buvo nutraukta pagrįstai. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Bankas kreditavimo sutartį su ieškovais nutraukė šios sutarties 13.1 punkto pagrindu. Dėl to neaktualu, kad pradelstų mokėjimų suma sudaro tik 1,9 proc. viso kredito sumos. CK 6.217 straipsnyje nustatyta alternatyvūs esminio pažeidimo kriterijai – toks pažeidimas gali būti konstatuotas vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais arba jis gali būti apibrėžtas šalių sudarytoje sutartyje. Šiuo atveju esminio pažeidimo sąvoką ir kriterijus šalys nusistatė kreditavimo sutartyje, vadinasi, tokiu atveju toks pažeidimas neturi atitikti dar ir CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, ir dėl to visiškai nesvarbu, kokią dalį viso kredito sumos sudaro uždelsto mokėjimo suma.
4. Atsakovas neatliko deliktinės atsakomybės prasme neteisėtų veiksmų. Pavedimų atlikimo metu galiojusio Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad autentiškumo patvirtinimo procedūra – kredito įstaigos arba kredito įstaigos ir kliento susitarimu numatyta procedūra, kurios metu nustatoma mokėtojo ar gavėjo tapatybė. Taigi, ši autentiškumo patvirtinimo procedūra yra banko ir kliento susitarimas arba tai gali būti atliekama banko nuožiūra. Tai reiškia, kad autentiškumo patvirtinimo tvarka nėra imperatyvusis įstatymo reikalavimas, o jis gali būti išspręstas banko ar banko ir kliento. Kartu ir ieškovai pripažįsta, kad mokėtojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas turi susitarti dėl sutikimo davimo formos ir tvarkos. Akivaizdu, kad pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis ieškovai išreiškė savo valią dėl kredito suteikimo ir jo išmokėjimo pardavėjams. Ieškovai atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis bankui pateikė pirkimo–pardavimo sutartis bei atliko visus kitus veiksmus, reikalingus ginčijamiems pavedimams atlikti. Atsakovo atsakomybės klausimas galėtų būti keliamas tik tada, jeigu būtų pervesta daugiau nei nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyse, arba jeigu suma būtų pervesta ne pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytam subjektui.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškovo valios atlikti mokėjimus
Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovas pažeidė šalių sudarytą banko sąskaitos sutartį ir tinkamai neautorizavo atliekamų mokėjimo pavedimų, todėl ieškovai patyrė 1 606 606 Lt, kuriuos atsakovas bankas pervedė tretiesiems asmenims, nesant ieškovo nurodymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo autorizavimo procedūros pažeidimą, nurodydamas, kad ginčo mokėjimo pavedimų (pirminių dokumentų) neišsaugojimas bei akivaizdi ieškovo parašo, esančio banko atspausdintame mokėjimo pavedime, neatitiktis parašo pavyzdžiui, saugomam banke, sudaro pagrindą konstatuoti sutarties šalių nustatytos autentiškumo procedūros pažeidimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenagrinėja kasacinio skundo argumentų, susijusių su proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimu, sprendžiant, ar buvo pažeista autorizavimo procedūra, o pasisako tik dėl kasacinio skundo argumentų, ar toks pažeidimas yra pagrindas priteisti ieškovams jų prašomą nuostolių atlyginimą.
Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal CK įtvirtintas bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles civilinės atsakomybės taikymui reikalinga šių sąlygų visuma: neteisėti ir kalti veiksmai (neveikimas), žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, ieškovams pareiškus ieškinį atlyginti nuostolius dėl netinkamo banko sąskaitos sutarties vykdymo, nepakanka įrodyti, kad bankas pažeidė banko sąskaitos sutartį, pažeisdamas autorizavimo procedūras; ieškovai privalo įrodyti ir kitas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei taikyti, būtent, kad dėl šių atsakovo veiksmų ieškovai patyrė jų nurodomo dydžio nuostolius. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs autorizavimo procedūros pažeidimus, ir nurodė, kad atsakovo civilinės atsakomybės taikymui būtina nustatyti, ar mokėjimo pavedimai atitiko ieškovų valią, ar autentiškumo nustatymo procedūros pažeidimas lėmė žalos atsiradimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėti veiksmai gali sukelti įvairius teisinius padarinius, ne visais atvejais dėl neteisėtų veiksmų atsiranda žala (nuostoliai), kuri yra viena būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis: kreditavimo sutarties turinį, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybes, apeliantų ir trečiųjų asmenų sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių turinį ir sudarymo aplinkybes, šalių elgesį sutarties vykdymo etape, sprendė, kad buvo ieškovo valia ir sutikimas atlikti ginčo mokėjimo pavedimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepaneigia šios apeliacinės instancijos teismo išvados. Iš byloje esančių 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarčių, kurių pagrindu atsakovas atliko mokėjimus, matyti, kad 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos ieškovo ir M. D. ir UAB Generalinės prekybos agentūros, 2.1.2 punkte nustatyta, kad 1 144 500 Lt ieškovas įsipareigojo sumokėti UAB Generalinei prekybos agentūrai per trisdešimt dienų nuo šios sutarties pasirašymo ir patvirtinimo dienos pavedimu į UAB Generalinės prekybos agentūros vardu registruotą sąskaitą, esančią banke „Hansabankas“, banko kodas 73000; 2.1.3 punkte nustatyta, kad 65 500 Lt ieškovas įsipareigojo sumokėti UAB Generalinei prekybos agentūrai per trisdešimt dienų nuo šios sutarties pasirašymo ir patvirtinimo dienos pavedimu į M. D. vardu registruotą sąskaitą, esančią banke „Hansabankas“, banko kodas 73000. Sutartyje nurodyta, kad ieškovas pareiškė, kad 2.1.2 ir 2.1.3 punktuose nurodytą sumą jo prašymu kreditą suteikiantis Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius (toliau sutartyje vadinamas banku) perves į nurodytą sąskaitą, kaip jo kreditą perkamam turtui įsigyti po to, kai jis savo vardu įregistruos nuosavybės teises į įsigytą turtą, įkeis įsigytą turtą bankui, bei atliks kitus veiksmus, reikalingus kredito, skirto perkamam turtui įsigyti, gavimui. 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos ieškovo ir A. Č. ir E. Č., 2.1.2 punkte nustatyta, kad 396 306 Lt ieškovas įsipareigojo sumokėti A. Č. ir E. Č. per trisdešimt dienų nuo šios sutarties pasirašymo ir patvirtinimo dienos pavedimu į A. Č. ir E. Č. kreditoriaus nurodytą AB DnB NORD bako sąskaitą, kad būtų padengta A. Č. skola šiam bankui (2007 m. lapkričio 14 d. skola sudaro 396 606 Lt paimto ir negrąžinto kredito pagal 2006 m. gegužės 5 d. kredito sutartį Nr. 195, kuriai užtikrinti yra įkeistas sutartyje įvardytas turtas). Sutartyje nurodyta, kad ieškovas pareiškė, kad 2.1.2 punkte nurodytą sumą jo prašymu kreditą suteikiantis Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius (toliau sutartyje vadinamas banku) perves į nurodytą sąskaitą, kaip jo kreditą perkamam turtui įsigyti po to, kai jis savo vardu įregistruos nuosavybės teises į įsigytą turtą, įkeis įsigytą turtą bankui, bei atliks kitus veiksmus, reikalingus kredito, skirto perkamam turtui įsigyti, gavimui. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai nekilnojamąjį turtą atsakovui įkeitė 2007 m. gruodžio 5 d. ir kad ieškovams įvykdžius sąlygas, būtinas kreditui išmokėti, atsakovas, vadovaudamasis kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4.1 punktu, išmokėjo ieškovams kreditą. 2007 m. gruodžio 11 d. buvo pervestos būtent tos sumos, kurias pagal nurodytas pirkimo–pardavimo sutartis ieškovai įsipareigojo iš suteikto kredito sumokėti tretiesiems asmenimis už įsigytą nekilnojamąjį turtą: 2007 m. gruodžio 11 d. mokėjimo pavedimais iš ieškovo sąskaitos pervesta 396 606 Lt AB DnB Nord bankui, mokėjimo paskirtis – „A. Č. skolos dengimas P/L 2006-05-05 Kredito sutartį Nr. 195“, 65 500 Lt trečiajam asmeniui M. D., mokėjimo paskirtis – „P/L P.P. Sutartį 2007-11-16“, 1 144 500 Lt trečiajam asmeniui UAB Generalinei prekybos agentūrai, mokėjimo paskirtis – „P/L P.P. Sutartį 2007-11-16“. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nustačius, jog atsakovas tiksliai įvykdė sudarytomis ir notariškai patvirtintomis pirkimo–pardavimo sutartimis ieškovo prisiimtus įsipareigojimus, pripažintina, kad mokėjimo pavedimai atitiko ieškovo valią. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nustatant, ar atsakovo atlikti mokėjimo pavedimai atitiko ieškovo valią, reikšmingos ne tik aplinkybės, kad šie mokėjimai atitiko ieškovo sudarytų nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas, bet ir ieškovų elgesys po šių mokėjimų atlikimo. Teismai nustatė, kad byloje nėra įrodymų apie ieškovų kreipimąsi į trečiuosius asmenis dėl pirkimo–pardavimo sutarčių atsisakymo, kad į atsakovą su pretenzija dėl atliktų mokėjimų ieškovas kreipėsi tik praėjus daugiau kaip metams, t. y. 2009 m. kovo 2 d., po to, kai atsakovas priminė apie nuo 2009 m. sausio 15 d. nemokamas palūkanas ir nustatė papildomą terminą palūkanoms sumokėti, įspėjo apie kreditavimo sutarties nutraukimą. Taigi, ieškovų elgesys po to, kai atsakovas atliko ginčijamus mokėjimus, taip pat patvirtina, kad šie mokėjimai atitiko ieškovo valią.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad teismai pažeidė proceso ar materialiosios teisės normas ar nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, spręsdami, kad atsakovo atlikti mokėjimai atitiko ieškovo valią ir kad ieškovai neįrodė, kad yra sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti.
Dėl kreditavimo sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo
Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės, komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji DNSB v. UAB,,Vilniaus vandenys” ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003, 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji DNSB v. AB,,Grigiškės“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-211/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-211/2008">3K-3-211/2008</a>). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas. Sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, neturi reikšmės, kaip sutarties šalys įvardijo sutartį, ar sutarties tekste vartojamas terminas „vartojimo“. Konkrečios sutarties pripažinimą vartojimo sutartimi lemia jos atitiktis pirmiau nurodytiems požymiams, o ne sutarties šalių valia, laikyti ją tokia ar ne. Nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė, kad banko kreditavimo sutartyje nurodyta, jog kreditas suteiktas vartojimo poreikiams tenkinti, nesudaro pagrindo išvadai, kad kreditavimo sutartis yra vartojimo. Bankų praktikoje žinomos vartojimo kredito, būsto kredito ir kitų kredito rūšių sutartys. Kredito paskirčiai ar rūšiai apibūdinti skirtas „vartojimo“ terminas nenulemia sudarytos sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi. Šio termino pavartojimas kreditui apibūdinti turi būti įvertintas kartu su kitais duomenimis, sprendžiant, ar sutartis atitinka pirmiau nurodytus vartojimo sutarties požymius ir tik šiuos požymius atitinkanti sutartis gali būti kvalifikuota kaip vartojimo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nustatę, jog kreditas ieškovams buvo suteiktas ne jų vartojimo poreikiams tenkinti, o konkretiems žemės sklypams ir kavinei pirkti, kad ieškovai ieškinyje nurodė, jog žemės sklypai buvo įsigyti siekiant vykdyti komercinę veiklą, ir šios sutarties nepripažindami vartojimo, nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, jog kreditavimo sutartis turėjo būti pripažinta vartojimo vien dėl to, kad sutartyje nurodyta, jog kreditas ieškovams suteiktas vartojimo poreikiams tenkinti, neatitinka nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl sutarčių kvalifikavimo vartojimo sutartimis.
Dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo
Vienašalio sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka įtvirtinti CK 6.217 straipsnyje: sutartis gali būti nutraukta, esant esminiam jos pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes; jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir toks pažeidimas nėra esminis sutarties pažeidimas pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); sutartis gali būti vienašališkai nutraukta konkrečiais joje nustatytais pagrindais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, net kai sutarties pažeidimas nėra esminis, todėl sutartyje nustatyti jos nutraukimo pagrindai pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Šalių susitarimas dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003, 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-3-577/2007, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. TŪB „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-474/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-474/2008">3K-3-474/2008</a>; kt.).
Vis dėlto sutarties nutraukimas yra kraštutinė – ultima ratio – priemonė, kuriai taikyti nepakanka vien formalaus pagrindo. Favor contractus principas įpareigoja šalis siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma. Viešasis interesas užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą riboja sutarties šalies vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį, todėl nutraukiant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į sutartį pažeidusios šalies interesus, taip užtikrinant šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Šių veiksnių svarba kartu nesuteikia teismui teisės suabsoliutinti favor contractus principo reikšmės sutartiniuose santykiuose, taip paneigiant vienos iš sutarties šalių teisėtų interesų apsaugą. Sutartį pažeidusios šalies iniciatyva teismas gali patikrinti sutartyje nustatytų jos nutraukimo sąlygų ar sutarties nutraukimo teisėtumą. Jei šalių sutartos sąlygos prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), teismas gali (ir privalo) nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio ir vadovautis teisės normomis.
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad šalys buvo sutarusios, jog sutarties nutraukimo pagrindas yra atvejis, kai kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir (arba) priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip dešimt dienų ir kredito gavėjas nesumoka įsiskolinimo (palūkanų) per papildomai nustatytą dešimties dienų terminą. Pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką sutartyje nustatyti jos nutraukimo pagrindai pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti ir to, ar šios sutarties nuostatos atitinka bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnis), nes teismai nustatė, kad atsakovas 2009 m. sausio 30 d. informavo ieškovą apie laiku nesumokėtą 2386,70 euro palūkanų įmoką, 2009 m. vasario 17 d. reikalavimu mokėti skolą informavo apie 4810,70 euro įsiskolinimą bei įspėjo, kad, nesumokėjus įsiskolinimo iki 2009 m. kovo 19 d., bus priimtas sprendimas dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo. 2009 m. kovo 19 d. pakartotiniu reikalavimu mokėti skolą atsakovas informavo ieškovą apie 7034,07 euro įsiskolinimą bei pakartotinai įspėjo apeliantą dėl vienašališko sutarties nutraukimo nesumokėjus iki 2009 m. balandžio 8 d. 2009 m. gegužės 7 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą atsakovas pranešė ieškovui apie vienašališką sutarties nutraukimą nuo 2009 m. gegužės 22 d., iki šios dienos nesumokėjus 9595,21 euro įsiskolinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks laikotarpis sutarties pažeidimams pašalinti atitinka bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai dėl prievolės vykdymo sustabdymo nenagrinėtini, nes teismai nustatė, kad ieškovai neįrodė, jog dar iki kreditavimo sutarties pažeidimo patys priėmė sprendimą sustabdyti prievolės vykdymą dėl kreditoriaus (atsakovo) netinkamo, anot ieškovų, savo prievolės vykdymo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teisiškai nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo taikymo teisės normų, reglamentuojančių sutarties nutraukimą, ir nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu.
Teisėjų kolegija, nenustačiusi CPK 346 straipsnyje nustatytų pagrindų, sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti kasacinio skundo ir panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasatoriams 20 066 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą mokėjimas buvo atidėtas iki kasacinio teismo nutarties priėmimo. Atmetus kasacinį skundą iš kasatorių šis žyminis mokestis priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame teisme patirta 70,98 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurios, atmetus kasacinį skundą, priteistinos valstybei iš kiekvieno ieškovo. Iš viso valstybei iš ieškovų priteitina po 10 068,49 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovas patyrė 13 043,36 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, iš ieškovų priteitina 5000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. P. (duomenys neskelbtini) 2500 (du tūkstančius penkis šimtus) Lt ir iš E. P. (duomenys neskelbtini) 2500 (du tūkstančius penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus (j. a. k. 112025592) naudai.
Priteisti iš V. P. (duomenys neskelbtini) 10 068,49 Lt (dešimt tūkstančių šešiasdešimt aštuonis Lt 49 ct) ir iš E. P. (duomenys neskelbtini) 10 068,49 Lt (dešimt tūkstančių šešiasdešimt aštuonis Lt 49 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Egidijus Laužikas
Algis Norkūnas
