D. B. pagal BK 138 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-80-942/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01823-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 2.1.7.4; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,

nuteistajam D. B., jo gynėjai advokatei Sandrai Pilkauskaitei,

nukentėjusiajam K. N., jo atstovei advokatei Daivai Jurevičienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 20 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. nuosprendžiu D. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad D. B. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. B. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą bausmės vykdymo laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje, nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir tęsti darbą.

Priteista iš D. B. nukentėjusiajam K. N. 2000 Eur neturtinės žalos ir 500 Eur proceso išlaidų atlyginimo.

Tenkintas Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, iš D. B. priteisiant 396,63 Eur žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo D. B., jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, ir prokuroro, nukentėjusiojo K. N., jo atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. B. buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2021 m. sausio 16 d., laikotarpiu nuo 6.00 val. iki 8.30 val., (duomenys neskelbtini) ne mažiau kaip vieną kartą sudavė K. N. kumščiu į dešinės veido pusės skruostikaulį ties dešiniąja akimi, nuo to pastarasis parkrito ant žemės susitrenkdamas dešinį kelį, nusibrozdindamas dešinį skruostą, ir padarė K. N. poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose ir dešinio kelio srityje, kraujosruvą dešinės akies obuolio junginėje, odos nubrozdinimus dešiniajame skruoste, daugybinius dešinės pusės akiduobės ir viršutinio žandikaulio sinuso kaulinių sienelių skeveldrinius lūžius, šiais fiziniais smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. Pirmosios instancijos teismas D. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisino, motyvuodamas tuo, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis D. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo D. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas byloje surinktus įrodymus, neįvertino jų visumos, tarpusavio sąsajų, nepagrįstai vienus atmetė, dėl to padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo esminę reikšmę teismo išvadoms dėl D. B. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai pagrindžia, jog D. B., veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, 2021 m. sausio 16 d. kumščiu sudavė vieną smūgį K. N. į veidą, taip nesunkiai sutrikdė K. N. sveikatą ir padarė nusikaltimą, nustatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo panaikinti apkaltinamąjį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies bei 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus. Teismas nepagrįstai, byloje nesant patikimų įrodymų ir nenustačius nuteistojo veikoje jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties, konstatavo, kad D. B. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, byloje surinktus įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, nevertino įrodymų visumos, darė klaidų dėl įrodymų turinio, nepalygino jų kartu su iš kitų įrodymų šaltinių gautais duomenimis, nepašalino prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad nukentėjusiojo parodymai viso tyrimo metu nebuvo nuoseklūs, be to, juos paneigia kiti bylos duomenys, o kaltinamojo D. B. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu ir jų nepaneigia kiti bylos duomenys (išskyrus nukentėjusiojo parodymus). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, naujų įrodymų nenustatė, atliko tik dalinį įrodymų tyrimą, jo metu apklausė nukentėjusiojo tėvus, kurių apklausa sukėlė dar didesnes abejones, ir uždavė kelis klausimus nukentėjusiajam. Tuo tarpu liudytojų, eksperto papildomai neapklausė, naujos ekspertizės neskyrė, tačiau padarė skirtingas išvadas dėl liudytojų parodymų patikimumo, ekspertizės akte nurodytų aplinkybių, klaidingai interpretavo eksperto paaiškinimus proceso metu. Po atlikto dalinio įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teismas naujų įrodymų nesurinko (priimtos apkaltinamojo nuosprendžio išvados pagrįstos tais pačiais įrodymais, kuriais pagrįstas ir pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis), tačiau padarė visiškai priešingas išvadas dėl D. B. kaltumo, nors tokioms išvadoms pagrįsti būtina itin kruopščiai išanalizuoti visus įrodymus.

4.2. Iš bylos aplinkybių matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus kaip visumą. Be to, kruopščiai analizuodamas posėdyje išnagrinėtus duomenis, konstatavo, kad ne visi byloje esantys įrodymai yra patikimi ir jų nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas iškraipė kai kurių įrodymų prasmę (pabrėžtinai didesnę įrodomąją galią skyrė nenuosekliems nukentėjusiojo K. N. ir liudytojos G. T. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, nekreipdamas dėmesio į byloje surinktų įrodymų visetą, iškraipė eksperto paaiškinimus), netinkamai įvertino asmenų procesinį suinteresuotumą ir jų parodymų tikrą ar tariamą prieštaringumą. Apeliacinės instancijos teismas vienu iš pagrindinių D. B. kaltės įrodymų laikė nukentėjusiojo K. N. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, ir šiuos parodymus, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, pripažino nuosekliais, nors nuosprendyje ir konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymai dėl kai kurių detalių nesutapo. Tačiau detalėmis negali būti laikomi esminiai duomenys, t. y. kaltinime nurodytas laikas, vieta bei klausimas, kas padarė sužalojimus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusysis net svarbiausią reikšmę turinčias aplinkybes dėl smurto pavartojimo prieš jį dėstė skirtingai, o šių parodymų nepatvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas, apklausdamas nukentėjusįjį teisiamojo posėdžio metu, bandė pašalinti nukentėjusiojo parodymų neatitikimus užduodamas jam konkrečius klausimus, kurios jo nurodytos aplinkybės vis dėlto yra teisingiausios, tačiau nepavyko. Esant tokioms aplinkybėms, teismas turėjo pakankamą pagrindą abejoti nukentėjusiojo parodymais. Byloje taip pat nėra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad visi nurodyti sužalojimai buvo sukelti būtent kaltinime nurodytu metu bei nurodytoje vietoje ir, svarbiausia, nurodomomis aplinkybėmis bei įvykdyti ne kelių asmenų, o būtent kasatoriaus veiksmais, atskleidžiant padarytų sužalojimų susidarymo mechanizmą.

4.3. Pažymėtina, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio, t. y. 2021 m. sausio 16 d. anksti ryte, kai teigia, kad buvo sumuštas, nesikreipė į medikus, nekvietė policijos, o tik praėjus beveik pusantros paros, t. y. 2021 m. sausio 17 d., kreipėsi į medikus, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra patikimų duomenų, kur tą laiką praleido nukentėjusysis, ir lieka nepašalintos abejonės, kad K. N. galėjo jam nustatytus sužalojimus patirti kitomis nei jo nurodytomis aplinkybėmis. Be to, 2021 m. sausio 17 d. apžiūrėtoje nukentėjusiojo nurodytoje tariamoje įvykio vietoje nebuvo rasta jokių kraujo ar kitų žymių (1 t., b. l. 18–21), nors neabejotinai ant sniego jos turėjo išlikti, jei ten būtų buvęs įvykis. Pažymėtina, kad, kaip parodė nukentėjusiojo tėvai, K. N. namo grįžo kruvinas, o jo drabužiai buvo purvini. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors teismo posėdyje apklausta nukentėjusiojo motina nurodė, jog K. N. ne iškart kreipėsi į medikus, nukentėjusiojo tėvas G. N. teigė, kad į medikus sūnus kreipėsi tą pačią dieną, t. y. kai grįžo namo (Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 25 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 28 min.). Vadinasi, pagal nukentėjusiojo tėvo G. N. parodymus, K. N. namo grįžo ne įvykio dieną – 2021 m. sausio 16 d., o kitą dieną – 2021 m. sausio 17 d. Iš akistatos protokolo (l t., b. l. 129) matyti, kad ir pats nukentėjusysis prasitaria, jog į sveikatos įstaigą kreipėsi tą pačią dieną. Abejones dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo išdėstė ir prokuroras, jis nurodė, kad nukentėjusiojo pirminėse apklausose esančių prieštaravimų nėra galimybės pašalinti.

4.4. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad neturi pagrindo tvirtai konstatuoti, jog nukentėjusiajam K. N. nustatytus sužalojimus padarė būtent kaltinamasis D. B., o po įvykusio konflikto su L. P. pėsčiomis namo išėjęs labai neblaivus K. N. pakeliui į namus galėjo būti sumuštas ir kitų nenustatytų asmenų, grindė ir specialisto išvada bei eksperto paaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismas tokią pirmosios instancijos teismo išvadą paneigė ta pačia specialisto išvada, nesurinkęs jokių naujų įrodymų, argumentuodamas tuo, kad dalis sužalojimų nukentėjusiajam galėjo atsirasti griuvimo metu, t. y. ne nuo tiesioginių trauminių poveikių (suduotų smūgių). Tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino pirmosios instancijos teisme apklausto teismo medicinos eksperto paaiškinimų, kad sužalojimai galvos srityje (sužalojimai išsidėstę skirtinguose jo kūno paviršiuose) galėjo atsirasti nuo kelių trauminių poveikių – mažiausiai nuo dviejų trauminių poveikių (mažiausiai du smūgiai į galvos sritį); antra, apeliacinės instancijos teismas painioja tiesioginius smūgius į galvos sritį su nubrozdinimais, kurie galėjo atsirasti griūnant, t. y. vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio. Apeliacinės instancijos teismo atliktas neteisingas įrodymų vertinimas iškreipė šių įrodymų esmę ir suteikė jiems kitokią įrodomąją reikšmę, o tai sutrukdė tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Be to, teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas, papildomai neapklausęs eksperto (ar neskyręs dar vienos ekspertizės), be specialiųjų žinių negalėjo eksperto išvados ir paaiškinimų vertinti kitaip, nei juos vertino pirmosios instancijos teismas. Manytina, kad apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą kruopščiai patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, bylą išnagrinėjo esmingai pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

4.5. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išvados grindžiamos liudytojos D. T. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, nors ji buvo tiesiogiai apklausta teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje išdėstęs G. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, ir nurodęs, kad teisme ji juos pakeitė, jos pakartotinai neapklausdamas, nepagrįstai konstatavo, kad G. T. parodymų pakeitimas vertintinas kaip siekis padėti išvengti D. B. baudžiamosios atsakomybės (nors nei pirmosios instancijos teismui, nei byloje dalyvavusiam prokurorui tokių abejonių nekilo).

4.6. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas D. B. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, pažeidė iš BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalių kylančius reikalavimus ir taip padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, todėl yra BPK nurodytas pagrindas panaikinti šio teismo nuosprendį, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo D. B. buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, palikti galioti be pakeitimų.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo D. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų netiriant ir nevertinant, naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes buvo atsižvelgta į visus svarbius bylos duomenis, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017, 2K-12-719/2022). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.

7. Iš paduoto kasacinio skundo turinio matyti, kad jame yra teiginių, skirtų teismų atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui bei jų pagrindu padarytoms išvadoms ginčyti. Pavyzdžiui, skunde kritikuojama tai, kaip apeliacinės instancijos teismas vertino paties nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, abejojama nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų patikimumu, liudytojų procesiniu suinteresuotumu. Kasatorius nurodo, kaip turėjo būti įvertinti atskiri įrodymai (pavyzdžiui, nukentėjusiojo tėvų parodymai apie tai, kada nukentėjusysis grįžo namo ir kreipėsi į medikus), kelia abejones dėl nustatytų faktinių aplinkybių, savaip dėlioja įvykių seką. Tokie teiginiai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

8. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. B. dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo, nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikė nenuosekliems nukentėjusiojo K. N. parodymams ir liudytojos G. T. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, nekreipė dėmesio į byloje surinktų įrodymų visetą, iškraipė eksperto paaiškinimus ir taip pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Taip pat, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų. Minėta, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių kasacinių skundų argumentų, patikrina skundžiamą nuosprendį tiek, kiek tai susiję su BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, laikymusi.

9. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis pagrindinių nuosprendžio surašymo taisyklių, reglamentuotų BPK XXIII skyriuje (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal šio straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-67/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-67/2012">2K-67/2012</a>, 2K-21/2014, 2K-393/2014, 2K-29-489/2015, 2K-276-1073/2020, 2K-173-495/2021, 2K-75-648/2023). Nors aptariamame BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEyLTg5NS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-112-895/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-112-895/2019">2K-112-895/2019</a>). Kitas svarbus reikalavimas tikrinant, ar teisingai nustatytos tikrosios bylos aplinkybės, yra įrodymų vertinimas, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkxLTMwMy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-491-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-491-303/2015">2K-491-303/2015</a>, 2K-55-489/2016, 2K-7-84-489/2018, 2K-276-1073/2020, 2K-173-495/2021, 2K-75-648/2023). Be to, nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-276-1073/2020, 2K-173-495/2021, 2K-75-648/2023). Taigi, apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar jį pakeisdamas ir priimdamas naują nuosprendį, turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Toks nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276-1073/2020, 2K-173-495/2021, 2K-75-648/2023).???

10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

11. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo D. B. buvo išteisintas, teismui padarius išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad D. B. padarė nusikaltimą, nustatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Šią išvadą teismas grindė remdamasis liudytojų G. T. ir L. P., kaltinamojo D. B. parodymais, kurie, teismo vertinimu, buvo vienodi ir logiški, o nukentėjusiojo K. N. parodymus teismas atmetė kaip nenuoseklius. Teismas nusprendė, kad, esant tokiems nevienodiems nukentėjusiojo aplinkybių aiškinimams, galimai dėl nukentėjusiojo didelio neblaivumo, nėra pagrindo tvirtai konstatuoti, kad nukentėjusiajam K. N. nustatytus sužalojimus padarė būtent kaltinamasis D. B.. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, po įvykusio konflikto su L. P. pėsčiomis namo išėjęs labai neblaivus K. N. pakeliui į namus galėjo būti sumuštas ir kitų nenustatytų asmenų.

12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokurorės ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino, priėmė naują nuosprendį, D. B. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs kiekvieną byloje surinktą įrodymą, taip pat įvertinęs juos kompleksiškai, padarė priešingą išvadą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį nepagrįstai grindė iš esmės paties išteisintojo ir jam palankiais liudytojų G. T. ir L. P. parodymais, kaip vienodais ir logiškais. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad išteisinamajame nuosprendyje nepagrįsta, kodėl nukentėjusiojo K. N. parodymai vertintini kritiškai ir laikomi nenuosekliais, taip pat fragmentiškai įvertinti kiti byloje surinkti ne mažiau reikšmingi įrodymai (liudytojos Agnės Stasevičiūtės parodymai, eksperto Žydrūno Mėgelaičio paaiškinimai ir specialisto išvada), neįvertinta visų byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma.

13. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas atitinka baudžiamojo proceso reikalavimus ir esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti dėl D. B. priimtą teismo sprendimą, neturi, o teismo sprendimas yra nuoseklus ir išsamiai motyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą – apklausė nukentėjusiojo K. N. tėvus – D. N. ir G. N., patį nukentėjusįjį, iš naujo analizavo visus byloje nustatytus įrodymus (nuteistojo D. B. ir nukentėjusiojo K. N. parodymus, liudytojos G. T. ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau teisme duotus parodymus, liudytojų L. P., tyrėjos A. Stasevičiūtės parodymus, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadą, šią išvadą parengusio eksperto pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus, įvykio vietos apžiūros protokolus), juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 331 straipsnio 2 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo D. B. kaltę.

14. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nukentėjusiojo K. N. parodymus, iš dalies jo nurodytas aplinkybes, o būtent susijusias su sužalojimo mechanizmu, patvirtina liudytojos G. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo nesivadovauti būtent ikiteisminio tyrimo metu liudytojos G. T. duotais parodymais apie tai, kad D. B. sudavė K. N. vieną smūgį į veido sritį. Teismas šiuos parodymus vertino kitos liudytojos tyrėjos A. Stasevičiūtės parodymų kontekste, šie leido teismui atmesti liudytojos G. T. versiją apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ji parodymus davė galimai tinkamai nesuvokusi ir neįvertinusi D. B. veiksmo, susijaudinusi dėl vykstančio konflikto, savo parodymų net neskaitė, o pasirašė tik paprašyta. Be to, kaip teisingai pažymėjo teismas, G. T. parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui davė pirmoji, dėl to vėliau teisme šios liudytojos duoti pakeisti parodymai galėjo būti derinami prie L. P. ir D. B. versijų.

15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino ir rašytinę bylos medžiagą – specialisto išvadą – bei vėliau teisme duotus papildomus eksperto paaiškinimus. Eksperto nuomone, atsižvelgiant į abiejų akių vokuose esančias kraujosruvas bei nubrozdinimą dešiniame skruoste, turėjo būti mažiausiai du smūgiai į galvos sritį, tai nurodo ir kasatorius, tačiau kartu ekspertas paaiškino ir tai, kad įvertinus kairės akies voko kraujosruvas negalima kategoriškai atmesti, jog nebuvo kraujo užtekėjimo, taigi neišvengiamai turėjo būti bent vienas smūgis į dešinio skruosto, dešinės akies sritį. Nubrozdinimai veide galėjo atsirasti ir suduodant smūgį, jeigu smūgis yra šiek tiek kampu, ir pargriuvus, pavyzdžiui, ant sniego. Apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus išsamiai aptarė ir įvertinęs kitų byloje surinktų įrodymų kontekste padarė pagrįstą išvadą, kad D. B. 2021 m. sausio 16 d. (teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 25 punkte padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant, kad konfliktas kilo 2021 m. sausio 16 d. į 17 d. rytą), tarp K. N. ir L. P. kilusio konflikto metu, galimai norėdamas atitraukti besilenkiantį K. N. nuo L. P., kuri, konflikto metu galimai griebdama K. N. už striukės gobtuvo ir šį nuplėšdama, paslydo, parkrito ant žemės, tyčia sudavė K. N. kumščiu į veido sritį vieną smūgį, po kurio nukentėjusysis parkrito, – tokiais veiksmais padarė jam poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose ir dešinio kelio srityje, kraujosruvą dešinės akies obuolio junginėje, odos nubrozdinimus dešiniame skruoste, daugybinius dešinės pusės akiduobės ir viršutinio žandikaulio sinuso kaulinių sienelių skeveldrinius lūžius, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad D. B. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia – jis suvokė daromos pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, t. y. tai, kad, suduodamas kumščiu smūgį į veidą nukentėjusiajam K. N., daro pavojingą poveikį nukentėjusiojo organizmui, numatė, kad tokiu neteisėtu veiksmu gali sukelti jam bet kokį sveikatos sutrikdymą, taip pat ir nesunkų, ir to norėjo.

16. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad priimtas naujas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes jame padarytos išvados pagrįstos laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. D. B. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl kasacinio proceso metu nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

17. Kasacinės instancijos teismui per bylos nagrinėjimą teismo posėdyje buvo pateiktas dokumentas – 2023 m. vasario 13 d. pinigų priėmimo kvito kopija, iš šios kopijos matyti, kad nukentėjusysis K. N. už atstovavimą kasacinės instancijos teisme yra sumokėjęs advokatei Daivai Jurevičienei 600 Eur.

18. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtų išlaidų atlyginimą advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme, tačiau, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc0LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-174/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-174/2014">2K-174/2014</a>, 2K-63-648/2016, 2K-331-976/2018, 2K-7-25-495/2020, 2K-70-942/2022 ir kt.).

19. Nagrinėjamos bylos procesas kasacinės instancijos teisme vyko pagal nuteistojo D. B. kasacinį skundą, kuriame ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo K. N. interesais byloje, todėl jis pasinaudojo savo procesine teise kreiptis į advokatę teisinės pagalbos bylą nagrinėjant žodinio proceso metu teisme. Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi nuspręsta kasacinį skundą atmesti, o prašoma priteisti patirtų išlaidų atlyginimo suma (600 Eur) už atstovavimą yra pagrįsta ir neprieštarauja proporcingumo principui, nukentėjusiojo K. N. kasaciniame procese patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas išieškotinas iš nuteistojo D. B..

20. Atitinkamai atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi nuspręsta nuteistojo D. B. kasacinį skundą atmesti, kasatoriaus prašymas dėl jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti netenkintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo D. B. kasacinį skundą.

Išieškoti iš nuteistojo D. B. nukentėjusiojo K. N. naudai 600 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Audronė Kartanienė

Aurelijus Gutauskas