Pareiškimo Nr. DOK-4693/2020
Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00126-2018-7
Procesinio sprendimo kategorija 2.15.2.3.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
išnagrinėjo nuteistojo J. M. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. nuosprendžiu J. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį 55 MGL (2500 Eur) dydžio bauda už tai, kad 2018 m. birželio 11 d. apie 14.40 val. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), girdint (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriui G. B. ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininkui S. V., ne mažiau kaip tris kartus B. B. tyčia pavadino „vagimi“, tokiu būdu apie B. B. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią ir žeminančią B. B. bei sudarančią prielaidas pakirsti pasitikėjimą juo.
2. Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartimi ištaisyta Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje esanti techninė rašybos klaida nurodant, kad J. M. yra paskirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda.
3. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžiu Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: J. M. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; B. B. civilinis ieškinys dėl 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 17 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendis panaikintas ir paliktas galioti Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. nuosprendis be pakeitimų.
II. Pareiškimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo argumentai
5. Pareiškimu nuteistasis J. M. prašo atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 154 straipsnio 1 dalies) taikymo, panaikinti Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. nuosprendį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 17 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, nurodyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių. Pareiškėjas nurodo:
5.1. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 451 straipsnio 1 punktą net ir kasacine tvarka išnagrinėtos baudžiamosios bylos turi būti atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, susijusi su baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo institutu, rodo, jog baudžiamosios bylos atnaujinimas galimas, kai įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose yra aiškiai suklysta parenkant taikytiną baudžiamojo įstatymo nuostatą ar akivaizdžiai iškreipta taikytų nuostatų prasmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013). Šiuo atveju BK 154 straipsnio 1 dalies nuostatų esmė pirmosios ir kasacinės instancijos teismų sprendimuose aiškiai iškreipta.
5.2. Šmeižimo, nurodyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Teismų praktikoje pripažinta, kad bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ir nuomonė turi būti paremta faktais ir pateikiama sąmoningai jos neiškreipiant. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį nekyla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-437/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-437/2008">2K-7-437/2008</a>). Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Taigi vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo sudėties, jei nenustatyta, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant tokias šios informacijos savybes – neatitikimą tikrovės, žeminantį pobūdį – ir norint paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015).
5.3. Pagal šioje byloje teismų nustatytas bylos aplinkybes akivaizdu, jog pirmosios ir kasacinės instancijos teismai, neatsižvelgdami į teismų precedentus faktinėmis aplinkybėmis labai panašiose bylose, netinkamai taikė BK 154 straipsnio 1 dalį klaidingai nustatydami nusikaltimo dalyką (perkeltine prasme pavartojant pasakymą „vagis“ išsakytą nuomonę priskyrė BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo dalykui – tikrovės neatitinkančiai informacijai, galinčiai paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo), objektą ir kaltės turinį. Iš apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio, kurio išvadų nepaneigė kasacinės instancijos teismas, yra akivaizdu, jog B. B. pavadinimas vagimi, pareiškėjui apie B. B. pasakius „vagis“ ir šį pasakymą iš karto visų jį girdinčių asmenų akivaizdoje paaiškinus „nes jis vagia mokesčius“, nėra siejamas su vagyste, kaip nusikalstama veika, nurodyta BK 178 straipsnyje, toks pasakymas sietinas su kitu reiškiniu – mokesčių, kurių, pareiškėjo įsitikinimu, B. B. nemokėjo, nors turėjo tam pareigą, nemokėjimu.
5.4. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA0LTMwMy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-104-303/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-104-303/2016">2K-104-303/2016</a> dėl visuomenės informavimo priemonėje „vagilka“, vagiančia darbuotojų atlyginimus, pavadintos įmonės direktorės, pavadintos dėl jos vadovaujamoje įmonėje neteisingai apskaičiuoto darbuotojo darbo užmokesčio, t. y. pavartojant visiškai tos pačios reikšmės žodį, aiškinant, ar tokie apibūdinimai laikytini informacija ar nuomone, pasisakyta, jog vartojami žodžiai „vagilka“, „vagia“ negali būti vertinami atskirai nuo viso sakinio konteksto vien tik pagal teisinius kriterijus. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir kasacinės instancijos teismo nutarties, šių teismų atliktas pareiškėjo apie B. B. pasakyto žodžio „vagis“ kriminalizavimas taikant BK 154 straipsnio 1 dalį buvo susietas ne su tam tikros melagingos informacijos paskleidimu, o iš esmės tik su žodžio „vagis“ prasmės aiškinimu taikant vien teisinius kriterijus bei tai, kad toks apibūdinimas turi neigiamą konotaciją netgi nepriklausomai nuo jo konteksto (pvz., kasacinės instancijos teismo samprotavimai apie nekaltumo prezumpcijos pažeidimą pavadinant nenusikaltusį asmenį vagimi, teiginys, kad asmens išvadinimas vagimi sudaro prielaidas manyti, kad apkalbėtas asmuo buvo atlikęs veiksmus, atitinkančius BK 178 straipsnio („Vagystė“) nuostatas, pirmosios ir kasacinės instancijos teismų sprendimų akcentai, kad B. B. už vagystę nėra nei teistas, nei baustas administracine tvarka), nors akivaizdu, jog neigiamą konotaciją, jei ji yra nepriklausoma nuo jo konteksto, žodžiai „vagilka“ ir „vagia“ turėjo ir kasacine tvarka nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA0LTMwMy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-104-303/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-104-303/2016">2K-104-303/2016</a>.
5.5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, užtikrinant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko), žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia, Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą) (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti; remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nagrinėjamoje byloje, taikant BK 154 straipsnio 1 dalies nuostatas, nebuvo laikytasi precedento Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA0LTMwMy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-104-303/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-104-303/2016">2K-104-303/2016</a>, kurioje faktinės aplinkybės, reikšmingos BK 154 straipsnio taikymui, yra labai panašios į šios bylos faktines aplinkybes.
5.6. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinės instancijos teismo argumentai, jog pareiškėjo žodžių, už kuriuos yra nuteistas, išsakymas girdint valstybės pareigūnams, turintiems įgaliojimą spręsti klausimus dėl skirtingo lygio atsakomybės taikymo, rodo jo veikos atitiktį BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos sudėčiai, prieštarauja ir kitai kasacinės instancijos teismo praktikai, – kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015 pasisakyta, kad ne BK 154 straipsnyje, o BK 236 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nekalto asmens melagingą įskundimą ir pranešimą apie nebūtą nusikaltimą. Melagingo įskundimo atveju kaltininkas, žinodamas, kad skundžiamas asmuo realiai nėra padaręs nusikalstamos veikos, melagingai įskundžia (pateikia žinomai neteisingą, tyčia iškreiptą informaciją apie nekaltą asmenį) baudžiamojo persekiojimo pradėjimo teisę turintiems subjektams, kad šis padarė nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kuri atitinka BK specialiojoje dalyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, ir būtent dėl šios melagingos informacijos pradedamas įskųsto asmens baudžiamasis persekiojimas. Taigi šiuo atveju, jei, kaip tvirtina pirmosios instancijos ir kasacinės instancijos teismai, savivaldybės administracijos ir policijos pareigūnų, turinčių įgaliojimus priimti atitinkamus sprendimus, akivaizdoje pavadindamas B. B. vagimi, tokiu būdu pareiškėjas jiems pateikė melagingą informaciją – konstatuojamojo pobūdžio teiginį apie jį, kaip apie nusikaltimą įvykdžiusį asmenį, taip pažeisdamas ir nekaltumo prezumpciją, jo veiksmai (jei policija dėl to būtų pradėjusi B. B. persekioti) galėjo būti kvalifikuojami ne pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, o pagal kėsinimosi objektą – kaip nusikaltimas teisingumui, nustatytas BK 236 straipsnio 1 dalyje (melagingas asmens įskundimas). Pažymėtina, kad būtent su aplinkybe – „tikslingu siekiu paskleisti apie B. B. tikrovės neatitinkančią informaciją (sąmoningai iškreipiant ir hiperbolizuojant duomenis) tretiesiems asmenims, turintiems valdingus įgaliojimus imtis teisėtų priemonių prieš asmenį, valstybės pareigūnams“ kasacinės instancijos teismas susiejo savo išvadą, jog pareiškėjo veikos kvalifikavimas atitinka ultima ratio (paskutinė priemonė) principą – yra pavojinga, atitinkanti BK 154 straipsnio 1 dalies sudėtį.
5.7. Pagal šioje byloje teismų patvirtintas faktines aplinkybes, kad B. B. pavadinus „vagimi“ buvo pasakytas ir paaiškinimas „nes jis nemoka mokesčių“, akivaizdu, jog toks apibūdinimo „vagis“ kontekstas paneigia galimybę įvykyje dalyvavusiems asmenims susidaryti nuomonę apie B. B. kaip apie asmenį, padariusį vagystę. Taigi tai visiškai nedera su pirmosios ir kasacinės instancijos teismų konstatavimu, jog žodis „vagystė“ turėjo konstatuojamąjį pobūdį (t. y. požymį, kuris yra esminis atskiriant žinios (tam tikro fakto) paskleidimą nuo nuomonės išreiškimo). Byloje yra šie pareiškėjo įsitikinimą, jog B. B. nemokėjo mokesčių, kuriuos privalėjo mokėti, patvirtinantys dokumentai: Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarimas (1 t., b. l. 168–170); Plungės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos 2018 m. rugsėjo 13 d. patikrinimo aktas Nr. A20-2564 (2 t., b. l. 9–11); Plungės rajono savivaldybės administracijos 2018 m. spalio 5 d. Statinio techninės priežiūros patikrinimo aktas Nr. 18/5 (2 t., b. l. 12–13); Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2018 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. 3R2-279AG2-19/16-2018 (1 t., b. l. 142–151); Valstybinės mokesčių inspekcijos atsakymas Nr. 32.41-GPM E. Šie dokumentai pagrindžia pareiškėjo subjektyvios nuomonės (kuriai tiesos kriterijus negali būti taikomas), pavadinant B. B. vagimi, nes jis nemoka mokesčių, susiformavimą: B. B. savo paslaugų teikimo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ilgą laiką iki 2018 m. rugsėjo ir spalio mėnesių patikrinimų vykdė maisto gamybos ir maitinimo paslaugų teikimo veiklą ir tokiu būdu ne tik patalpas neteisėtai naudojo ne pagal paskirtį, bet ir teikė maisto gamybos bei maitinimo paslaugas pagal veiklos formą (verslo liudijimą), nors tam būtinas visai kitokios veiklos formos (pvz., įmonės ar individualios veikos pagal pažymą) pasirinkimas. Akivaizdu, kad pagal verslo liudijimą, kaip verslo formą, mokamų mokesčių struktūra iš esmės skiriasi nuo įmonės ar pagal individualios veiklos pažymą mokamų mokesčių, kadangi, pirma, asmens, užsiimančio veikla pagal verslo liudijimą, mokami mokesčiai nepriklauso nuo jo iš tokios veiklos gaunamų pajamų, o kitų veiklos formų mokesčiai tiesiogiai priklauso nuo iš veiklos gaunamų pajamų, taigi B. B., neteisėtai užsiimdamas veikla, kuriai reikalaujama kitokia nei verslo liudijimas veiklos forma, nemoka mokesčių, kurie turėtų būti mokami vykdant veiklą teisėtai. Antra, nekilnojamasis turtas, naudojamas verslui, yra apmokestinamas, todėl akivaizdu, kad B. B., daug metų vykdęs verslą savo gyvenamajame name, nepakeitęs verslui skirtų patalpų paskirties, tokiu būdu yra išvengęs ir mokesčių, kuriais apmokestinamos verslui skirtų patalpų nuomos pajamos. Taigi B. B., kaip asmenį, kuris vertėsi maisto gamybos ir maitinimo veikla nesilaikydamas nustatytos veiklai formos ir iki 2013 metų netgi nedeklaravo patalpų kaip naudojamų verslui, o ne trumpiau nei iki 2018 m. spalio – kaip naudojamų maisto gamybai, pareiškėjas pagrįstai galėjo laikyti mokesčių mokėjimo vengiančiu žmogumi ir perkeltine prasme pavadinti jį vagimi, nes jo nuomonė apie B. B. yra nulemta tam tikrų objektyviai egzistuojančių faktų apie jo darytus pažeidimus.
5.8. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas nepaneigė apeliacinės instancijos išteisinamojo nuosprendžio išvadų, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog pagal susiklosčiusią situaciją J. M. spėjimas apie tai, kad galbūt B. B. nemoka valstybei mokesčių, ir jo vertinamasis samprotavimas apie tai, kad B. B. yra vagis, buvo susiję su tam tikru faktiniu pagrindu. Kasacinės instancijos teismo teiginiai, kad J. M. teismui nepateikė savo iškeltą versiją pagrindžiančių įrodymų, kad B. B. verčiasi neteisėta veikla, gauna pajamas, nemoka mokesčių valstybei, o savivaldybės sprendimai ir įpareigojimai pakeisti patalpų paskirtį patys savaime nerodo, kad B. B. ar jo sutuoktinė nemokėjo jiems priklausančių mokesčių, yra atsieti nuo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų, teismui pateiktų dokumentų ir pareiškėjo parodymų vertinimo ir netgi nėra teisiškai reikšmingi konkrečiu atveju, kadangi nuomonei nėra keliamas teisingumo kriterijus, o netgi darant prielaidą, kad J. M. išdėstyta nuomonė apie B. B. yra klaidinga, negali būti daroma išvada, jog jo veika turi būti vertinama kaip šmeižimas.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo J. M. pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmestinas.
7. Pagal BPK 451 straipsnio nuostatas, išnagrinėtos baudžiamosios bylos atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia: 1) panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti; 2) nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, nustatantį lengvesnę nusikalstamą veiką; 3) ištaisius padarytus BK 63–65 straipsnių taikymo pažeidimus, sumažinti nuteistajam paskirtą subendrintą bausmę; 4) nuteistąjį atleisti nuo bausmės, nes suėjo senaties terminas; 5) ištaisius netinkamą amnestijos akto taikymą, nuteistąjį atleisti nuo bausmės arba ją sumažinti. Pareiškimas atnaujinti baudžiamąją bylą pateiktas BPK 451 straipsnio 1 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad, nuteistojo manymu, jam negalėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnio 1 dalį (perkeltine prasme nekorektiškai išsakyta nuomonė apie kitą asmenį negali būti vertinama kaip šmeižimas), ir šiuo pareiškimu prašoma panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir paskesnę kasacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti.
8. Pažymėtina, kad bylų atnaujinimas nėra ketvirtoji, einanti po kasacijos, ar galutinė (vietoj kasacijos) baudžiamųjų bylų nagrinėjimo stadija (ar instancija). Baudžiamoji byla, vadovaujantis BPK XXXIV skyriaus nuostatomis, gali būti atnaujinama tik nustačius akivaizdžią baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą. Akivaizdžiai netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas yra be papildomo tyrimo ir vertinimo aiški nuosprendžiu ar nutartimi nustatytų faktinių bylos aplinkybių neatitiktis pritaikyto baudžiamojo įstatymo normai. Atnaujinus baudžiamąją bylą joje nustatytos aplinkybės nekvestionuojamos (preziumuojama, kad jos nustatytos teisingai) ir iš naujo netiriamos, teisinės sąvokos neaiškinamos, įrodymai neanalizuojami ir nevertinami, nuteistųjų kaltės ir kaltumo (nekaltumo) klausimai nesprendžiami. BPK normų, reglamentuojančių baudžiamosios bylos atnaujinimą, nuostatos suponuoja, kad tai iš esmės išimtiniai atvejai, galimi tik esant tam tikroms sąlygoms ir atitinkamiems pagrindams. Tokių pagrindų nesudaro nei pareiškime nurodomi argumentai, susiję su nuteistajam nepriimtinu jo veiksmų vertinimu, nei teismų praktikos analizė, nei reiškiamas nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis, nei dėstomi pasvarstymai apie nepagrįstą jo nuteisimą. Paduotame pareiškime nėra argumentų, patvirtinančių akivaizdžią (be papildomo tyrimo ir vertinimo aiškią) baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, kad dėl to reikėtų priimti vieną iš BPK 451 straipsnyje nurodytų sprendimų.
9. Atsižvelgiant į tai, tenkinti nuteistojo J. M. pareiškimą ir atnaujinti baudžiamąją bylą nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 3 dalimi,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo J. M. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Audronė Kartanienė
Rima Ažubalytė
