Civilinė byla Nr. 3K-3-116/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 119.4; 119.9; 130.1.2; 132 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Egidijaus Baranausko ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 4 d. nutarties, kuria nepakeista Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. nutartis palikti nenagrinėtą ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros ieškinį atsakovams akcinės bendrovės „Požeminiai darbai“, WTE Wassertchnik GmbH dėl rangos sutarties dalies pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Kauno vandenys“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiama dėl teismo jurisdikcijos nagrinėti ieškinį dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, kai arbitražinio susitarimo negaliojimo klausimas tuo pačiu pagrindu jau yra iškeltas pirmiau pradėtoje arbitražo byloje.
Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra 2009 m. vasario 20 d. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais: 1) 2005 m. spalio 14 d. rangos sutarties Nr. V/2005/K16 bendrųjų sąlygų 20.6 punktą „20.6 (Arbitražas) Jeigu taikaus ginčo išsprendimo nebuvo pasiekta, tai bet kuris ginčas, dėl kurio Ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimas (jeigu priimtas) dar netapo galutinis ir privalomas, turi būti išspręstas tarptautinio arbitražo. Jeigu abi Šalys nesusitarė kitaip, tai: (a) Ginčas turi būti galutinai išspręstas pagal Tarptautinių prekybos rūmų Arbitražo taisykles, (b) Ginčas turi būti išspręstas trijų pagal taisykles paskirtų arbitrų, ir (c) Arbitražas turi būti vykdomas bendravimo kalba, kuri nurodyta 1.4 punkte [Teisė ir kalba]“; 20.7 punktą „20.7 Tuo atveju, kai: (a) nė viena Šalis per 20.4 punkte [Ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimo gavimas] nustatytą laiką nepateikė nepasitenkinimo rašto, (b) atitinkamas Ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimas (jeigu priimtas) tapo galutinis ir privalomas, ir (c) Šalis nevykdo savo susitarimo, tai kita Šalis, nepažeisdama kurių nors kitų teisių, kurias ji gali turėti, tokį nevykdymą gali perduoti arbitražui pagal 20.6 punktą [Arbitražas] <...>.“; Rangos sutarties konkrečiųjų sąlygų 20.6 punktą „Arbitražo vieta turi būti Vilnius, Lietuva“; 2) 2005 m. rugsėjo 16 d. Rangovo Perkančiajai organizacijai ir Galutiniam paramos gavėjui pateikto pasiūlymo rašto priedo 20.6 (a) punktą arbitražo taisyklės „Lietuvos Respublikos Pramonės ir prekybos rūmų arbitražo taisyklės“, 20.6 (b) punktą arbitrų skaičius „Trys (3)“, 20.6. (c) punktą arbitražo kalba „Lietuvių“, 20.6 punktą arbitražo vieta „Vilnius“; 3) 2005 m. spalio 14 d. rangos sutarties pasiūlymo rašto priedo 20.6 (a) punkto pakeitimą arbitražo taisyklės „Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamentas“ ta apimtimi, kiek šios nuostatos įpareigoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrą.
Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra (toliau – Aplinkos projektų valdymo agentūra), trečiasis asmuo UAB „Kauno vandenys“ ir atsakovai AB „Požeminiai darbai“, Vokietijos įmonė WTE Wassertechnik 2005 m. spalio 14 d. sudarė rangos sutartį, kurioje susitarė iš šios sutarties kilsiančius ginčus spręsti arbitražo būdu.
AB „Požeminiai darbai“, WTE Wassertchnik GmbH 2008 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą su ieškiniu Aplinkos projektų valdymo agentūrai ir UAB „Kauno vandenys“ dėl rangos sutarties vykdymo; 2008 m. gruodžio 23 d. iškelta arbitražo byla.
Aplinkos projektų valdymo agentūra 2009 m. vasario 17 d. kreipėsi su ieškiniu į Kauno miesto apylinkės teismą, prašydama pripažinti negaliojančia rangos sutartyje įrašytą arbitražinį susitarimą arbitražinės išlygos forma. Ieškovas nurodė, kad nurodytas arbitražinis susitarimas prieštarauja Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies imperatyviajai normai, nes jam sudaryti negauta ieškovo, kuris yra biudžetinė įstaiga, steigėjos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išankstinio sutikimo.
Atsakovai prašė palikti ieškinį nenagrinėtą, nes ieškovo pareikšti reikalavimai dėl arbitražinio susitarimo negaliojimo jau nagrinėjami arbitražo teisme.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. liepos 13 d. nutartimi paliko ieškinį nenagrinėtą. Teismas nurodė, kad atsakovai prieštarauja, jog ginčas būtų nagrinėjamas teisme, ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo; arbitražinis susitarimas sudarytas ir galioja; arbitražas, spręsdamas dėl savo kompetencijos, neatsisakė nagrinėti ginčo kaip nepriklausančio jo kompetencijai. Teismas konstatavo, kad arbitražinio susitarimo faktas yra pagrindas palikti pareiškimą nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. lapkričio 4 d. nutartimi atmetė ieškovo atskirąjį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo; CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad jeigu šalys yra tarpusavyje sudariusios sutartį perduoti ginčą spręsti arbitražui, teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą. Atsakovai nuosekliai reikalavo, kad ieškovas laikytųsi arbitražinio susitarimo ir prieštaravo, kad ieškinyje pareikštas reikalavimas būtų nagrinėjamas teisme. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas arbitražinio susitarimo negaliojimą įrodinėja Vilniaus komercinio arbitražo teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 139, iškeltoje pagal atsakovų (arbitražo byloje – ieškovai) ieškinį ieškovui ir trečiajam asmeniui (arbitražo byloje - atsakovai), todėl ieškovo reikalavimus dėl arbitražinės išlygos galiojimo galės ir privalės įvertinti arbitražo teismas. Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant ir tuos atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Teisėjų kolegijos nuomone, ši norma imperatyviai įtvirtina išimtinę arbitražo teismo teisę spręsti dėl arbitražinio susitarimo galiojimo ar negaliojimo, taip pat ir dėl to, ar yra sudarytas arbitražinis susitarimas. Teisėjų kolegija sprendė, kad, sudarydamos arbitražinį susitarimą, ginčo šalys sutiko ir su arbitražo teismo teise išspręsti klausimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą dėl arbitražinio susitarimo bei jo galiojimo, todėl ieškovo pateiktus motyvus dėl arbitražinės išlygos negaliojimo turi išspręsti arbitražo teismas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, atsižvelgiant į CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto reglamentavimą ir į tai, kad atsakovai reikalavo ieškovo laikytis arbitražinio susitarimo, o arbitražo byloje ieškovas taip pat ginčija arbitražinę išlygą, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai paliko ieškinį nenagrinėtą. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad atskirojo skundo argumentas, jog teismas pažeidė pareigą aiškintis ginčijamo sandorio atitiktį imperatyviosioms įstatymo normoms, yra nepagrįstas, nes, palikdamas ieškinį nenagrinėtą, teismas neturi nustatinėti visų ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių, t. y. neturi nagrinėti ieškinio iš esmės; be to, šių aplinkybių aiškinimasis šalių sudaryta arbitražine išlyga perduotas arbitražo kompetencijai. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas ginčus dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo galėtų nagrinėti tiktai išimtiniais atvejais; Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio 2 sakinyje įtvirtinta nuostata, kad arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai, nereglamentuoja teismo jurisdikcijos spręsti dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, o tik nurodo galimus arbitražinio susitarimo negaliojimo pagrindus, kuriems esant arbitražo teismas gali pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu. Atskirojo skundo argumentus dėl aktyvaus teismo vaidmens nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atmetė, nurodžiusi, kad šalių ginčas kilęs dėl arbitražinės išlygos, kuri yra įrašyta rangos sutartyje, sudarytoje po viešojo pirkimo procedūrų, todėl, nagrinėdamas šį ginčą, teismas neprivalo būti labiau aktyvus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 4 d. nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, pagal kurią bendrosios kompetencijos teismas taip pat turi jurisdikciją nagrinėti arbitražinio susitarimo galiojimo klausimą. Teismas neteisingai aiškino, kad pagal Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį arbitražo teismas turi išimtinę teisę spręsti dėl savo kompetencijos nagrinėti konkretų ginčą. Nurodyta įstatymo nuostata, suteikianti teisę arbitražo teismui pačiam priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, neatima suinteresuoto asmens teisės ginčyti arbitražinį susitarimą bendrosios kompetencijos teisme. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, teismui nustačius, jog arbitražinis susitarimas yra niekinis, neveikiantis (praradęs reikšmę) ar jo negalima įvykdyti, šalių ginčai gali būti nagrinėjami teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007). Ginčo šalies teisė kreiptis į nacionalinį teismą su ieškiniu dėl arbitražo teismo kompetencijos yra visuotinai pripažįstama tarptautinės komercinio arbitražo doktrinos: „Bet koks arbitražo teismo sprendimas dėl kompetencijos nagrinėti ginčą gali būti skundžiamas teismui, kuris tokiu atveju priima galutinį sprendimą. Paprastai arbitražo teismas pats sprendžia kompetencijos klausimą, priimdamas preliminarųjį sprendimą. Šis preliminarusis sprendimas gali būti nedelsiant apskųstas vietiniame teisme. Kai kuriose jurisdikcijose arbitražo teismo kompetencija gali būti ginčijama teisme prieš arbitražo teismui priimant bet kokį sprendimą dėl kompetencijos. Tokiu atveju galutinis sprendimas dėl kompetencijos pasiekiamas ankstyvojoje arbitražo proceso stadijoje. Taigi tiek preliminarusis, tiek galutinis arbitražo teismo sprendimas dėl kompetencijos gali būti nuginčytas kompetentingame teisme ir dėl to arbitražo teismo sprendimas dėl ginčo esmės nebus pripažįstamas bei vykdomas. Šis principas įtvirtintas Niujorko konvencijoje dėl arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo“ (Redfern A., Hunter M., Blackaby N., Partasides C.; Law and practice of international commercial arbitartion, London Sweet & Maxwell 2004, 4 th edition, P. 306-307).
Pagal kasacinio teismo praktiką bendrosios kompetencijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar arbitražinis susitarimas nėra negaliojantis, niekinis, neveikiantis (praradęs reikšmę) ar jo negalima vykdyti (1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo II straipsnio 3 dalis) tuo atveju, jeigu subjektas kreipiasi į teismą siekdamas išspręsti iš sutarties kilusį ginčą, kai šalys yra sudariusios susitarimą spręsti ginčus arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007). Nurodytos bylos faktinių aplinkybių analizė leidžia teigti, kad tuo atveju, kai suinteresuotas asmuo reiškia atskirą reikalavimą dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, teismas privalo šį reikalavimą nagrinėti iš esmės. Nagrinėjamoje byloje teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas pateikė ieškinį bendrosios kompetencijos teismui dėl arbitražinio susitarimo, esančio rangos sutartyje, pripažinimo negaliojančiu, o ne kreipėsi dėl iš rangos sutarties kilusio ginčo sprendimo.
Teismas neteisingai aiškino ir taikė kasacinio teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio nuostata nedraudžia ginčyti arbitražinio teismo kompetencijos nacionaliniame teisme, t. y. ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu nearbitruotinumo pagrindu. Įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinti nearbitruotini ginčai, yra imperatyviosios, todėl teismas, spręsdamas dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, turi įsitikinti, ar ginčas gali būti nagrinėjamas arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir padarė nepagrįstą išvadą, kad Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta išimtinė arbitražo teismo teisė spręsti dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, be to, nepagrįstai nurodė, kad teismas ginčus dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo nagrinėja tik išimtiniais atvejais.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007, pateiktais išaiškinimais dėl teismo pareigos savo iniciatyva patikrinti, ar arbitražinis susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, todėl nagrinėjamoje byloje teismas nepagrįstai rėmėsi įvardytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktu išaiškinimu, kad arbitražinio susitarimo atitiktis imperatyviosioms įstatymo normoms tikrinama teismo iniciatyva tik tada, kai susitarimo niekinis pobūdis akivaizdus ir nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių, rinkti bei tirti papildomų įrodymų. Kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje nebuvo pareikšta atskiro reikalavimo dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovas kreipėsi į teismą dėl rangos sutartyje nustatyto arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi išaiškinimais, suformuluotais byloje, kurios ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, lėmė neteisėtos nutarties priėmimą.
Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ginčo atveju netaikytinu kasacinio teismo precedentu ir neįvertino aplinkybės, kad ieškovo steigėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išankstinio sutikimo dėl arbitražinio susitarimo sudarymo nebuvimas yra akivaizdus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog teismas savo iniciatyva neturi vertinti arbitražinio susitarimo atitikties imperatyviosioms įstatymo normoms. Teismas privalo patikrinti arbitražinio susitarimo atitiktį imperatyviosioms įstatymo normoms visais atvejais, ne tik tada, kai yra akivaizdus niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis. Kita vertus, nagrinėjamu atveju teismas neanalizavo, ar ieškovo steigėjo sutikimo dėl arbitražinio susitarimo sudarymo nebuvimas yra akivaizdus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartyje civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007, pasisakyta dėl valstybės įmonės steigėjo išankstinio sutikimo konkliudentiniais veiksmais, o nagrinėjamoje byloje ieškovas yra biudžetinė įstaiga. Dėl to, kad skiriasi valstybės įmonių ir biudžetinių įstaigų teisinis statusas, įsipareigojimų priežiūra, kasacinio teismo išaiškinimai dėl valstybės įmonės steigėjo išankstinio sutikimo arbitražiniam susitarimui sudaryti formos netaikytini nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl biudžetinės įstaigos steigėjo sutikimo formos.
3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neprivalėjo būti labiau aktyvus, kaip to reikalauja iš viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo kylantis viešojo intereso apsaugos poreikis, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sudarius sutartį viešojo pirkimo būdu, viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo taikymas nepasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ v. UAB „Vingės statyba“, bylos Nr. 3K-3-458/2007). Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neprivalėjo būti aktyvus, kaip to reikalauja iš viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo kylantis viešojo intereso apsaugos poreikis, prieštarauja kasacinio teismo praktikai.
Trečiasis asmuo UAB „Kauno vandenys“ pareiškime dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo nurodė, kad sutinka su ieškovo pateiktu kasaciniu skundu ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Sistemiškai aiškinant CPK 5, 23 straipsnių, 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio nuostatas, matyti, kad tokiu teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjo siekta užkirsti kelią tam, jog vienu metu vyktų du procesai, t. y. teismo ir arbitražo, dėl tapataus klausimo. Nagrinėjamu atveju bendrosios kompetencijos teismai pagrįstai atsisakė nagrinėti kasatoriaus ieškinį dėl arbitražinės išlygos galiojimo, nes: arbitražo teismas yra kompetentingas nuspręsti dėl savo kompetencijos; kasatorius ir trečiasis asmuo arbitražo byloje prašė išspręsti arbitražinės išlygos galiojimo klausimą; arbitražo procesas jau buvo pradėtas, kai kasatorius kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia; kasatorius turėjo galimybę ginti savo interesus arbitražo procese, aktyviai juos gynė ir arbitražo byloje įgyvendino teisę ginčyti arbitražinę išlygą; atsakovai nuosekliai prieštaravo ieškinio nagrinėjimui teisme ir reikalavo laikytis arbitražinio susitarimo. Kai arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas buvo sprendžiamas arbitražo teismo, civilinės bylos pagal kasatoriaus ieškinį nagrinėjimas visiškai netikslingas ir perteklinis, o kasatorius, reikšdamas šį ieškinį, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.
2. Įstatymo nustatyti pagrindai, kuriais remiantis arbitražinė išlyga gali būti pripažinta negaliojančia, privalomi tiek teismui, tiek arbitražui. Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnyje įtvirtinta galimybė apskųsti arbitražo teismo priimtą sprendimą tiek dėl jo kompetencijos, tiek dėl ginčo esmės. Dėl to kasatoriaus ieškinio priėmimo klausimą sprendę teismai teisingai nurodė, kad dėl ginčo šalių rangos sutartyje įrašytos arbitražinės išlygos galiojimo turėtų spręsti arbitražo teismas ir tapatus klausimas negali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teismo. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą, kuriuo išsprendė tiek arbitražinės išlygos galiojimo klausimą, tiek šalių ginčą iš esmės. Arbitražo teismas konstatavo, kad ginčo šalių rangos sutartyje įrašyta arbitražinė išlyga galioja ir arbitražo teismas turi kompetenciją spręsti šalių ginčą.
3. Kasacinio skundo argumentai dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktikos yra atmestini. Kasatorius klaidingai interpretuoja skundžiamoje nutartyje pateiktą nurodytos teisės normos aiškinimą. Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 2 dalies, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 296 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstamą arbitražo teismo kompetencijos–kompetencijos taisyklę, kai šalių ginčas yra nagrinėjamas arbitraže ir arbitražo teismas yra pradėjęs nagrinėti klausimą dėl savo kompetencijos spręsti šalių ginčą, tik jis turi teisę, t. y. išimtinę kompetenciją, spręsti šį klausimą. To paties klausimo tuo pačiu metu sprendimas ir teisme, ir arbitraže, prieštarautų arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmei, taip būtų nepagrįstai sukurta dviejų procesų (teisme ir arbitraže) dėl to paties ginčo galimybė, tai lemtų teismo ir arbitražo sprendimų konkurenciją. Arbitražo teismo teisė pačiam spręsti dėl savo kompetencijos ir šios teisės prioritetas pripažįstami ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje A. V. individuali įmonė v. K. C. firma „Schwarz“, bylos Nr. 3K-3-612/2004).
Sudarydamos arbitražinį susitarimą, ginčo šalys sutinka ir su tuo, kad arbitražo teismas spręstų dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, taip pat dėl arbitražinio susitarimo buvimo bei jo galiojimo. Aiškinimas, kad kai yra šalių arbitražinis susitarimas, teismas turi teisę nagrinėti vienos arbitražinio susitarimo šalies ieškinį, nors kita šio susitarimo šalis tam prieštarauja, o arbitražinio susitarimo negaliojimas nėra akivaizdus, pažeistų įstatymų, teismų praktikos ir doktrinos įtvirtintą kompetencijos–kompetencijos taisyklę. Kasatorius klaidingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007, esančius teisės išaiškinimus sau palankia linkme. Iš nurodytos kasacinio teismo nutarties turinio nėra pagrindo daryti išvados, kad bendrosios kompetencijos teismas galėtų, o juolab privalėtų nagrinėti ieškinį net tada, kai kita arbitražinio susitarimo šalis prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, o šio susitarimo negaliojimas nėra akivaizdus.
4. Kasaciniame skunde nurodyta tarptautinė komercinio arbitražo doktrina nepagrindžia kasatoriaus argumentų. Nors kasatoriaus nurodyta, kad kai kuriose jurisdikcijose galima ginčyti arbitražo teismo kompetenciją teisme, neaišku, pagal kokią doktriną prie tokių jurisdikcijų priskirtina Lietuva. Kita vertus, pateiktoje citatoje nurodytas atvejis įvardytas kaip išimtis, o bendroji taisyklė – arbitražo teismas paprastai pats sprendžia dėl savo kompetencijos. Tokia taisyklė įtvirtinta ir Lietuvos teisėje (Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Ji galioja tiek tais atvejais, kai ginčas kyla dėl arbitražinės išlygos galiojimo, tiek kai į teismą kreipiamasi dėl ginčo sprendimo iš esmės.
5. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį. Nors kasaciniame skunde remiamasi šios normos pažeidimu, bet nepagrįsta, kodėl ši norma aiškinta ar taikyta netinkamai. Įvardyta norma nereglamentuoja teismo jurisdikcijos spręsti dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, o tik nurodo galimus arbitražinio susitarimo negaliojimo pagrindus. Pripažinti negaliojančiu arbitražinį susitarimą remdamasis šiais pagrindais gali ir arbitražo teismas.
6. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007, pateiktais teisės išaiškinimais. Kasacinio teismo išaiškinimai turi precedentinę galią vėliau nagrinėjamose bylose ne pagal tai, yra analogiškos ar iš esmės panašios visos faktinės bylų aplinkybės, bet pagal tai, yra analogiškos ar iš esmės panašios aplinkybės (sąlygos), svarbios atitinkamai ratio decidendi, t. y. kurioms atitinkama ratio decidendi buvo pateikta. Įvardyta kasacinio teismo nutartis priimta byloje, kurioje teismui ne tik buvo pareikštas reikalavimas iš ginčo šalių sutarties, bet ir buvo prašoma ex officio konstatuoti arbitražinio susitarimo niekinį pobūdį bei taikyti teisinius padarinius. Kasacinis teismas pasisakė dėl teismo pareigos atsisakyti jurisdikcijos, kai asmuo, esant arbitražiniam susitarimui, kreipiasi į arbitražo teismą, bei šios pareigos ribojimus, t. y. teismo teisę ex officio spręsti dėl arbitražinės išlygos niekinio pobūdžio ir šios teisės įgyvendinimo sąlygų. Teismo teisė ex officio spręsti dėl arbitražinės išlygos niekinio pobūdžio aktuali ne tik tais atvejais, kai arbitražinė išlyga ieškovo neginčijama, bet ir tais atvejais, kai ieškovas ginčija arbitražinę išlygą, o atsakovas prieštarauja ieškinio nagrinėjimui teisme, reikalaudamas laikytis arbitražinio susitarimo. Dėl to nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje. Be to, aptariama kasacinio teismo nutartimi kasatorius pats ne kartą grindžia savo argumentus, kai tai, jo manymu, jam naudinga, o nepalankius išaiškinimus – ignoruoja. Be to, kasatorius, remdamasis kasacinio teismo praktika, kuri tinka jo pozicijai pagrįsti, pateikia šią praktiką gerokai nukrypdamas nuo kasacinio teismo ratio decidendi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007, pateikti išaiškinimai dėl Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyto steigėjo sutikimo formos taikytini ne tik valstybės įmonėms, bet ir kitų teisinių formų asmenims, įvardytiems šioje normoje. Visų Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įvardytų juridinių asmenų steigėjai išankstinius sutikimus dėl arbitražinio susitarimo sudarymo gali išreikšti tiek žodžiu, tiek raštu, tiek konkliudentiniais veiksmais (CK 1.72 straipsnis).
7. Kasacinio skundo argumentai dėl aktyvaus teismo vaidmens nagrinėjamu atveju atmestini, nes: šie argumentai nesusiję su šioje byloje sprendžiamu klausimu, o kasatorius, pateikdamas juos, piktnaudžiauja civilinio proceso teise; kasaciniame skunde išdėstytos arbitražo bylos ginčo esmę sudarančios aplinkybės, susijusios su ginčo šalių sudarytos rangos sutarties keitimo teisiniu reglamentavimu, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, todėl nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas; neaišku, ką reiškia kasatoriaus teiginys, kad teismas turėjo būti „labiau aktyvus“; nagrinėdamas ginčus dėl viešųjų pirkimų būdu sudarytų pirkimo sutarčių vykdymo, teismas neturi būti kaip nors labiau aktyvus, negu spręsdamas ginčus dėl įprastu būdu sudarytų sutarčių vykdymo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti ginčą dėl arbitražinės išlygos galiojimo byloje su užsienio elementu
Nagrinėjamu atveju ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovams AB „Požeminiai darbai“ ir Vokietijos įmonei WTE Wassertechnik GmbH dėl 2005 m. spalio 14 d. rangos sutartyje, sudarytoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros ir UAB „Kauno vandenys“ (užsakovų) bei AB „Požeminiai darbai“ ir Vokietijos įmonės WTE Wassertechnik GmbH (rangovų), įrašytos arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia. Taigi nagrinėjamu atveju viena iš ginčo šalių, t. y. vienas iš atsakovų, yra užsienio valstybės juridinis asmuo – Vokietijos įmonė WTE Wassertechnik GmbH.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kai byloje yra užsienio (tarptautinis) elementas, teismas visų pirma ex officio turi išspręsti savo jurisdikcijos klausimą, t. y. patikrinti, ar jis kompetentingas nagrinėti tokią bylą. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti jurisdikcijos (teismingumo) klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties, o ne Lietuvos vidaus teisėje nustatytos taisyklės (CPK 780 straipsnis). Taigi teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja konkrečios bylos jurisdikcijos klausimą.
Dėl to nagrinėjamu atveju visų pirma nustatytina, ar Lietuvos teismai turi jurisdikciją spręsti šalių ginčą dėl arbitražinės išlygos galiojimo. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nuo 2004 m. gegužės 1 d. jurisdikcijos klausimams spręsti aktualus 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001).
Šis Reglamentas yra tiesioginio taikymo aktas, kuriuo remtis nacionaliniai teismai valstybėse – Europos Sąjungos narėse – privalo ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šalys byloje remiasi šio teisės akto nuostatomis, pagrįsdamos savo reikalavimus ir atsikirtimus. Tam, kad ginčo sprendimo vieta būtų lemiama Reglamento Nr. 44/2001, turi būti tenkinamos šios sąlygos: ratione loci (bent viena iš ginčo šalių reziduoja Europos Sąjungos valstybėse narėse), ratione tempori (teismo procesas turi kilti galiojant Reglamentui) ir ratione materia (ginčas kyla iš civilinių ir komercinių santykių).
Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnyje suformuluota bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, nepaisant jų pilietybės, bylos turi būti keliamos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose. Nurodytos bendrosios jurisdikcijos taisyklės veikimo apimtis ir išlygos kildinamos iš Reglamento Nr. 44/2001 preambulės 11 ir 12 punktų, pagal kuriuos jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, kad jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriose bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisinama kaip kitokia susijusi aplinkybė.
Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės, Reglamente siūlomos alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismuose, turinčiuose specialų jurisdikcijos pagrindą.
Viena specialiosios jurisdikcijos taisyklių nurodyta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalyje ir apima bylas, susijusias su sutartimis; tokiose bylose, kai prievolės vykdymo vieta yra kitoje valstybėje narėje, nei atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) valstybė narė, jurisdikciją pagal ieškinio pagrindą turi atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismai (Reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punktas).
Kartu pažymėtina tai, kad Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio, kuriame apibrėžta šio Reglamento taikymo sritis, 2 dalies d punkte nurodyta, kad Reglamentas netaikomas arbitražui. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylose, kuriose tiesiogiai ar netiesiogiai keliamas arbitražinės išlygos galiojimo ar kitas su arbitražu susijęs klausimas, teismai privalo vertinti savo jurisdikciją ne tik pagal Reglamente Nr. 44/2001 nustatytas bendrosios, specialiosios alternatyvios ar išimtinės teismų jurisdikcijos taisykles, bet ir atsižvelgti į Reglamento Nr. 44/2001 nustatytas šio Reglamento taikymo išimtis.
Primintina, kad Reglamentas Nr. 44/2001 pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais (OL L 304, p. 1, ir – pakeistas tekstas – p. 77, OL L 388, p. 1, OL L 285, p. 1) (toliau – Briuselio konvencija). Reglamento Nr. 44/2001 68 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, Reglamentui pakeitus Briuselio konvenciją, bet kuri nuoroda į Briuselio konvenciją laikoma nuoroda į Reglamentą Nr. 44/2001. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl Briuselio konvencijos taikytina ir aiškinant bei taikant Reglamento nuostatas.
Pabrėžtina, kad Briuselio konvencijos 1 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies d punkto nuostatos dėl arbitražo yra analogiškos.
Teisingumo Teismo pažymėta, kad Briuselio konvencijos netaikymas arbitražo naudai pagrįstas tuo, jog tarptautiniai susitarimai, būtent 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija), nustato taisykles, taikytinas ne pačių arbitrų, o Susitariančiųjų Valstybių teismų. Briuselio konvencijos Susitariančiosios šalys iš Briuselio konvencijos taikymo srities pašalino arbitražą kaip dalyką dėl to, kad šis jau yra reglamentuojamas tarptautinių susitarimų; iš Briuselio konvencijos taikymo srities arbitražas kaip dalykas pašalintas apskritai, įskaitant ir procesus dėl arbitražo, inicijuotus valstybės teismuose (Teisingumo Teismo 1991 m. liepos 25 d. Sprendimas Rich / Societ? Italiana Impianti, C-190/89, Rink. 1991, p. I-3855).
Teisingumo Teismo nurodytame Rich sprendime inter alia konstatuota, kad, sprendžiant, ar nagrinėjamas ginčas patenka į Briuselio konvencijos taikymo sritį, reikia atsižvelgti tik į šio ginčo objektą. Jeigu pagal pagrindinį ginčo objektą (pavyzdžiui, arbitro paskyrimas ar nušalinimas, arbitražo vietos nustatymas ir pan.) ginčas yra pašalintas iš Briuselio konvencijos taikymo srities, preliminaraus klausimo, dėl kurio turi spręsti teisėjas tam, kad išspręstų šį ginčą, buvimas, kad ir koks būtų šio klausimo turinys, negali pateisinti Briuselio konvencijos taikymo. Dėl to, kai sprendžiamas ginčas, nepatenkantis į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, teismas neturi jurisdikcijos spręsti ir arbitražinės išlygos galiojimo klausimo. Teisingumo Teismo pažymėta ir tai, kad jeigu Briuselio konvencijos 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytos išimties taikymas ar netaikymas galėtų priklausyti nuo tokio išankstinio klausimo dėl arbitražinės išlygos galiojimo, kurį šalys galėtų iškelti bet kuriuo metu, buvimo, tai prieštarautų teisinio saugumo principui, kuris yra vienas iš Briuselio konvencijos tikslų.
Taigi, kai šalys yra susitarusios tarpusavio ginčus perduoti arbitražui, teismas, sprendžiantis dėl savo jurisdikcijos Reglamento Nr. 44/2001 taikymo prasme, turi nustatyti: pirma, koks yra pagrindinis ginčo objektas; antra, ar šis ginčo objektas patenka į Reglamento taikymo sritį. Teisingumo Teismo nurodyta, kad, nustatant, ar bylos dalyką apima Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritis, reikia atsižvelgti į teisių, kurias siekiama apginti teismo procese, pobūdį (Teisingumo Teismo 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimas Van Uden, C‑391/95, Rink. p. I‑7091).
Teisingumo Teismo Allianz (buvusi Riunione Adriatica di Sicurt?) sprendime konstatuota, kad jeigu atsižvelgus į ginčo objektą, t. y. teisių, kurioms apginti skirtas procesas, pobūdį, šis procesas patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, preliminarus klausimas dėl arbitražinio susitarimo taikymo, įskaitant ir jo galiojimą, taip pat patenka į Reglamento taikymo sritį (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 10 d. Sprendimas Allianz (buvusi Riunione Adriatica di Sicurt?), C-185/07, Rink. 2009, p. I-663).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju ieškinys paduotas dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia, tačiau aptariamos situacijos kontekste arbitražinės išlygos teisėtumo vertinimas yra preliminarus klausimas ginčui dėl rangos sutarties, kaip tokios, vykdymo. Taigi Lietuvos teismai, spręsdami dėl savo jurisdikcijos arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia klausimu Reglamento Nr. 44/2001 taikymo prasme, turi atsižvelgti tik į pagrindinio ginčo objektą, kuris, minėta, aptariamoje situacijoje yra rangos sutarties vykdymas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl to, jog ginčas dėl rangos sutarties vykdymo kaip civilinė ir komercinė byla Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalies prasme įeina į Reglamento taikymo sritį, Lietuvos teismai pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies a punktą turi jurisdikciją spręsti dėl savo kompetencijos nagrinėti arbitražinės išlygos galiojimo klausimą iš esmės.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos situacijos ypatumas yra tas, jog ieškinys dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia paduotas Lietuvos teismui prasidėjus arbitražo procesui dėl rangos sutarties vykdymo, kuriame, be kita ko, iškeltas klausimas dėl šioje sutartyje įrašytos arbitražinės išlygos negaliojimo.
Dėl to nagrinėjamu atveju kilo valstybės teismo jurisdikcijos spręsti arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu klausimą, kai šis klausimas tuo pačiu pagrindu iškeltas tų pačių šalių pirmiau pradėtoje arbitražo byloje.
Dėl teismo ir arbitražo jurisdikcijos santykio
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, palikę ieškinį dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu nenagrinėtą, remdamiesi tuo, jog šis klausimas sprendžiamas arbitraže, neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 10, 19 straipsnių nuostatas. Kasatoriaus teigimu, įstatymo nuostatos, suteikiančios arbitražui teisę pačiam priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, neatima suinteresuoto asmens teisės ginčyti arbitražinį susitarimą teisme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti tarpusavio ginčus arbitražine, o ne teismine tvarka. Arbitražo procesas yra teismo proceso alternatyva. Ginčo sprendimo arbitražu būdo pasirinkimas reiškia, kad šalys susitaria nesikreipti dėl ginčo sprendimo į valstybės teismą ir paveda jų ginčą spręsti privatiems asmenims – arbitrams. Arbitražinis susitarimas, viena vertus, panaikina teismo jurisdikciją, antra vertus, sukuria alternatyviąją jurisdikciją – arbitražo jurisdikciją. Dėl to Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad teismas, gavęs ieškinio pareiškimą klausimu, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, bet kurios iš šalių reikalavimu atsisako jį priimti. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tokius teisinius padarinius sukelia tik galiojantis arbitražinis susitarimas. Teismas gali atsisakyti priimti ieškinį tokiu klausimu, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, arba palikti tokį ieškinį nenagrinėtą tik tuo atveju, jeigu įsitikina, kad tikrai yra arbitražinis susitarimas, galiojantis tiek turinio, tiek formos požiūriu. Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, kad yra pažeisti šios įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vokietijos įmonė WTE Wassertechnik GmbH ir AB „Požeminiai darbai“ (rangovai) 2008 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą su ieškiniu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai ir UAB „Kauno vandenys“ (užsakovams) dėl rangos sutarties vykdymo. Arbitražo byloje, atsikirsdami į ieškinį, užsakovai, be kita ko, ginčijo arbitražo jurisdikciją, teigdami, kad rangos sutartyje įrašyta arbitražinė išlyga negalioja, nes prieštarauja Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 daliai – arbitražiniam susitarimui sudaryti nebuvo gauta vieno iš užsakovų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros), kuris yra valstybės biudžetinė įstaiga, steigėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išankstinio sutikimo. Nepaisydama arbitražo byloje pareikšto reikalavimo dėl rangos sutartyje įrašytos arbitražinės išlygos negaliojimo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra 2009 m. vasario 17 d. kreipėsi su ieškiniu į Kauno miesto apylinkės teismą, prašydama pripažinti nurodytą arbitražinę išlygą negaliojančia dėl prieštaravimo Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 daliai.
Nagrinėjamoje byloje atsakovai, remdamiesi tuo, kad Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta arbitražo teisė pačiam priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, taip pat ir kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, prašė teismo palikti ieškinį nenagrinėtą. Teismai paliko ieškinį nenagrinėtą, nurodę, kad ieškovo reikalavimas dėl arbitražinio susitarimo negaliojimo sprendžiamas arbitraže. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme metu gautas Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas, kuriame konstatuota, jog ginčo šalių sudaryta arbitražinė išlyga galioja ir arbitražo teismas turi kompetenciją spręsti šalių ginčą iš esmės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat ir arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus (kompetencijos–kompetencijos doktrina). Tai savo ruožtu reiškia, kad bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo. Arbitražo teisė spręsti dėl savo jurisdikcijos įtvirtinta UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinio įstatymo, kuriuo remiantis parengtas Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas, 16 straipsnyje. Kompetencijos–kompetencijos doktrina įtvirtinta Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant ir tuos atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ar jo galiojimo. Tai, kad arbitražas visų pirma pats sprendžia dėl savo jurisdikcijos, pripažįstama ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje A. V. individuali įmonė v. K. C. firma „Schwarz“, bylos Nr. 3K-3-612/2004; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. ACE European Group Limited ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2010).
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apskritai arbitražo kompetencija jurisdikcijos klausimais nėra išimtinė; arbitražinio susitarimo šalys turi teisę ginčyti arbitražinį susitarimą teisme. Nacionalinio teismo teisė spręsti dėl arbitražo jurisdikcijos arbitražinio susitarimo galiojimo prasme netiesiogiai pripažįstama 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo II straipsnio 3 dalyje: Susitariančiosios Valstybės teismas, jeigu į jį patenka ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, turi, vienai iš šalių prašant, pasiųsti šalis į arbitražą, jeigu nenustato, kad toks susitarimas yra negaliojantis, neteko galios arba negali būti įvykdytas. Tokią galimybę patvirtina ir Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio nuostatos, pagal kurias arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai.
Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu, kompetencijos–kompetencijos doktrina, tuo atveju, kai arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas iškeliamas arbitraže, šį klausimą Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka sprendžia arbitražas. Teismas turėtų nespręsti klausimo dėl arbitražo jurisdikcijos nagrinėti ginčą, taip pat ir dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, kol šį klausimą išnagrinės arbitražas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai yra pradėtas arbitražo procesas, kuriame, be kita ko, ginčijama arbitražo jurisdikcija, kvestionuojant arbitražinio susitarimo galiojimą, teismas, kuriam vėliau pateikiamas ieškinys dėl šio arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, turi atsisakyti priimti tokį ieškinį, o jeigu nurodyta aplinkybė paaiškėja po ieškinio priėmimo – palikti ieškinį nenagrinėtą, nes vienu metu negalimi du procesai (arbitražo ir teismo) dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu. Toks teisės normų, reglamentuojančių arbitražo ir teismo kompetenciją spręsti dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, aiškinimas, kai šis klausimas pirmiau iškeliamas arbitraže, o vėliau – teisme, atitinka tiek arbitražo, kaip alternatyvaus teismo procesui ginčo sprendimo būdo, esmę, kompetencijos–kompetencijos principą, be to, taip išvengiama konkuruojančių arbitražo ir teismo sprendimų tuo pačiu nurodytu klausimu.
Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostatas šalies pareiškimą, kad arbitražas neturi kompetencijos spęsti šalių ginčą, taigi ir pareiškimą dėl arbitražinio susitarimo negaliojimo, arbitražo teismas gali išspręsti dvejopai: arba priimti išankstinio pobūdžio sprendimą (tarpinį (preliminarų) sprendimą), arba galutiniame sprendime dėl ginčo esmės.
Nagrinėjamu atveju arbitražo teismas išsprendė šį klausimą galutiniame sprendime.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražo teismo sprendimas gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui ir prašoma sprendimą panaikinti šio straipsnio 3 ir 5 dalyse išvardytais pagrindais. Nurodyto straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo sprendimą, kai padavusi prašymą šalis pateikia įrodymus, kad viena iš arbitražinio susitarimo šalių, sudarant šį susitarimą, buvo tam tikru mastu neveiksni arba susitarimas negalioja pagal įstatymus, kuriuos šalys susitarė taikyti, o jei tokios nuorodos nėra, – pagal tos šalies, kur buvo priimtas teismo sprendimas, įstatymus.
Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad kai arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas išsprendžiamas paties arbitražo galutiniu sprendimu dėl ginčo esmės, šalis, kvestionuojanti arbitražinio susitarimo galiojimą, turi galimybę patikrinti arbitražo sprendimą nurodytu klausimu ir teisme, paduodama prašymą dėl arbitražo sprendimo panaikinimo Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai viena iš arbitražinio susitarimo šalių kreipiasi į arbitražą dėl ginčo, kurį sutarta spręsti arbitražo būdu, o kita šalis kvestionuoja arbitražinio susitarimo galiojimą, arbitražinio susitarimo galiojimo klausimą pirmiausia turi būti leista išspręsti arbitražui, o teisminė arbitražo kompetencijos kontrolė gali būti įgyvendinta vėliau, kreipiantis dėl arbitražo sprendimo panaikinimo Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu.
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teismas, kuriam buvo pateiktas ieškinys dėl rangos sutartyje įrašytos arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia, nustatęs, jog pirmiau pradėtoje arbitražo byloje dėl nurodytos rangos sutarties vykdymo, be kita ko, ginčijamas ir arbitražinės išlygos galiojimas, teisėtai paliko ieškinį nenagrinėtą. Pagal aptartą teisinį reglamentavimą kasatorius, nesutikdamas su arbitražo išvada dėl ginčijamo arbitražinio susitarimo galiojimo, turi teisinę galimybę spręsti šį klausimą valstybės teisme, pateikdamas prašymą Lietuvos apeliaciniam teismui dėl arbitražo sprendimo panaikinimo Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu.
Dėl nurodytų motyvų kasacinio skundo argumentai dėl Komercinio arbitražo įstatymo 10, 19 straipsnių nuostatų pažeidimo atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.
Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007, pateiktų išaiškinimų, jog kai teismas nustato, kad arbitražinis susitarimas yra niekinis, neveikiantis (praradęs reikšmę) ar jo negalima įvykdyti, šalių ginčai gali būti nagrinėjami teisme, kad teismas tai patikrina savo iniciatyva, taip pat kad įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinti nearbitruotini ginčai, yra imperatyviosios, todėl teismas, spręsdamas dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, turi įsitikinti, ar ginčas gali būti nagrinėjamas arbitraže.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog remtis teismų praktika reikia itin apdairiai; nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes teismo pateiktas teisės normų aiškinimas yra ne jų aiškinimas a priori, o siejamas su konkrečios bylos ratio decidendi. Teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių, suformuluotų konkrečiose teismo nagrinėtose bylose, taikymas bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluota ta taisyklė, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to gali būti remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-186/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje AB „ If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“, bylos Nr. 3K-3-252/2009; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje K. J. M., T. M. v. M. O., bylos Nr. 3K-3-312/2009; kt.).
Teisėjų kolegija nurodo, kad kasatoriaus pacituoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai pateikti byloje, kurios aplinkybės esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos aplinkybių. Kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje su ieškiniu išspręsti iš rangos sutarties, kurioje buvo arbitražinė išlyga, kilusį ginčą buvo kreiptasi į teismą; atskiro reikalavimo pripažinti arbitražinę išlygą negaliojančia nebuvo pareikšta. Nagrinėjamu atveju dėl iš rangos sutarties kilusio ginčo buvo kreiptasi ne į teismą, o į arbitražą; vykstant arbitražo procesui, teismui pateiktas ieškinys dėl rangos sutartyje esančios arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia, nors šis klausimas, be kita ko, buvo jau iškeltas arbitraže. Taigi nagrinėjamos bylos tiek faktinė, tiek teisinė situacija iš esmės skiriasi nuo įvardytos kasacinio teismo bylos.
Dėl to, kad kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, suformuluotais byloje, kurios ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, kasacinio skundo argumentai dėl nukrypimo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.
Pažymėtina ir tai, kad kasatorius neturi jokio teisinio pagrindo tvirtinti, jog įvardytos kasacinio teismo bylos faktinių aplinkybių analizė leidžia daryti išvadą, kad kai suinteresuotas asmuo reiškia atskirą reikalavimą dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, teismas privalo šį reikalavimą nagrinėti iš esmės. Nurodytoje byloje kasacinio teismo tokios išvados nepadaryta. Be to, minėta, kad įvardytoje kasacinio teismo nutartyje spręsta dėl skirtingos faktinės ir teisinės situacijos.
Dėl ieškinio pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu palikimo nenagrinėto pagrindo
Aptariamu atveju ieškinį dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu teismai paliko nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, jeigu šalys yra sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Šiuo atveju buvo sprendžiama dėl palikimo nenagrinėto ieškinio, kuriuo ginčijama būtent nurodyta sutartis, t. y. arbitražinis susitarimas. Minėta, kad apskritai teismas turi jurisdikciją spręsti arbitražinio susitarimo galiojimo klausimą. Dėl to tuo atveju, kai pareikštas ieškinys dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, nėra teisinio pagrindo palikti jį nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą.
Pažymėtina, kad aptariamu atveju teismai paliko ieškinį nenagrinėtą dėl to, jog nustatė, kad ginčijamo arbitražinio susitarimo negaliojimo tuo pačiu pagrindu (t. y. dėl prieštaravimo Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 daliai) klausimas yra iškeltas ir sprendžiamas pirmiau pradėtoje arbitražo byloje. Tokia teisinė situacija iš esmės atitinka CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindą. Nors pagal nurodytą teisės normą teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą, jeigu ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėjamas teisme, tačiau dėl to, kad arbitražo procesas yra teismo proceso alternatyva, šis pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindas taikytinas ir tada, kai tapatus ginčas dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu nagrinėjamas arbitraže.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, kai teismas, gavęs ieškinį dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, nustato, jog ginčijamo arbitražinio susitarimo negaliojimo tuo pačiu pagrindu klausimas yra iškeltas ir sprendžiamas pirmiau tų pačių šalių pradėtoje arbitražo byloje, turi atsisakyti priimti tokį ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktą, o jeigu nurodyta aplinkybė paaiškėja po ieškinio priėmimo, – palikti ieškinį nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu.
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nutartis priėmę teismai taikė ne tą ieškinio palikimo nenagrinėto pagrindą, kurį turėjo taikyti. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad vien netinkamos teisės normos pritaikymas, jeigu, pritaikius tinkamą teisės normą, rezultatas išliktų toks pat, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą (nutartį), nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą (nutartį) formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje J. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-419/2005; 2008 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje A. K., UAB „Kriptonika“ v. I. D., A. D., UAB „Ashburn International“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-135/2008; kt.).
Aptariamu atveju teismai priėjo prie teisėtos išvados, kad ieškinys dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia turi būti paliktas nenagrinėtas, tik nurodė netinkamą tokio procesinio sprendimo teisinį pagrindą. Šis proceso teisės normų pažeidimas nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtas teismų nutartis. Dėl to teisėjų kolegija tik pakoreguoja pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių motyvus, nurodydama, kad ieškinys dėl arbitražinės išlygos pripažinimo paliktinas nenagrinėtas CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu.
Konstatavus, kad teismai nagrinėjamu atveju teisėtai paliko ieškinį dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu nenagrinėtą, kiti kasacinio skundo argumentai tampa teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 3 d. pažymą dėl ieškovo inicijuoto kasacinio proceso patirta 77,43 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Išnagrinėjus kasacinę bylą ir atmetus kasacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos iš ieškovo į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (juridinio asmens kodas 8877956) į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660) 77,43 Lt (septyniasdešimt septynis litus 43 ct) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Egidijus Baranauskas
Pranas Žeimys
