Dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-120/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.6; 50.11.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (pranešėjas), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. M. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiasis asmuo A. G., dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti jai teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini) (toliau – butas Baltijos g.). Ieškovė nurodė, kad ji nuo 1971 m. gyveno nuomojamame iš savivaldybės bute, esančiame Kaune (duomenys neskelbtini) (toliau – butas Savanorių pr.); 1993 m. išreiškė norą šį butą privatizuoti, tačiau privatizuoti negalėjo, nes namas buvo grąžinamas savininkams; buvusiems savininkams nuosavybės teisės atkurtos 1992 m. lapkričio 17 d. potvarkiu. Ieškovės teigimu, 2000 m. vasario 2 d. ji buvo išreiškusi norą gauti kitas gyvenamąsias patalpas, tačiau, dar nepriėmus sprendimo dėl ieškovei priklausančios garantijos suteikimo, sunkiai sergant ieškovės sesers vyrui ir seseriai, ieškovė buvo priversta keltis gyventi pas giminaičius, kur galėtų juos slaugyti ir prižiūrėti. Anot ieškovės, savivaldybės tarnautojai ją tikino, kad jai, kaip nuomininkei, valstybės garantija bus suteikta už nuomojamą butą Savanorių pr. butu Baltijos g.; pasitikėdama, kad jos teisės bus tinkamai įgyvendintos, ieškovė skubiai vykdė savivaldybės tarnautojų nurodytus veiksmus. 2000 m. kovo 21 d. su ieškove pasirašyta buto Baltijos g. nuomos sutartis, tačiau tokiu būdu ieškovei, kaip savininkams grąžinto buto nuomininkei, nebuvo įvykdyta Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo garantuota teisė turėti lygiavertį būstą panašiomis sąlygomis. Ieškovė pažymėjo, kad jos ne kartą rašytuose prašymuose savivaldybei buvo aiškiai išreikšta valia įsigyti butą nuosavybėn; tapusi buto Baltijos g. pagrindinė nuomininkė, ieškovė tikėjosi, kad jai bus suteikta teisė šį butą privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis. Kadangi ieškovė nuomos pagrindu naudojasi butu Baltijos g., kurį jai išnuomojo savivaldybė, iškeldama iš savininkams grąžinto buto, tai Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namas modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktų pagrindu ieškovei pripažintina teisė nuomojamą butą privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė gyveno ir buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą iš savivaldybės nuomojamame bute Savanorių pr. Kauno miesto valdybos 1992 m. lapkričio 17 d. potvarkiu Nr. 1116-v buvusiems savininkams atkurtos nuosavybės teisės į namus, esančius Kaune, (duomenys neskelbtini), natūra grąžinant tik tuos namų butus, kuriuose savininkai tada gyveno, o likusias gyvenamąsias patalpas, įskaitant ir ieškovės nuomojamas, nuspręsta grąžinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Ieškovė 1993 m. lapkričio 15 d. atsisakė persikelti į kitą lygiavertį gyvenamąjį plotą, taip pat be eilės gauti sąlygas gyvenamajam namui statyti, stoti į gyvenamųjų namų statybos bendriją bei gauti valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis ir pageidavo gyvenamąsias patalpas Savanorių pr. išpirkti pagal Butų privatizavimo įstatymą. 2000 m. vasario 2 d. ieškovė buvo išreiškusi norą gauti kitas gyvenamąsias patalpas vietoj jos nuomojamo buto Savanorių pr., buvo įrašyta 67-uoju numeriu į sąrašą nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose ir numatomų keldinti į kitas gyvenamąsias patalpas. Ieškovė kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo narį su prašymu tarpininkauti suteikiant jai galimybę apsigyventi sesers bute Baltijos g. ir leisti jai butą privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis. 2000 m. sausio 21 d. raštu ieškovė buvo informuota, kad sprendimo projektas dėl buto Baltijos g. nuomos sutarties perrašymo ieškovės vardu bus teikiamas svarstyti tada, kai ji prisiregistruos nurodytame bute ir pateiks buto nuomininkės A. G. sutikimą dėl buto nuomos sutarties perrašymo. 2000 m. sausio 21 d. ieškovė gyvenamąją vietą deklaravo bute Baltijos g.; 2000 m. vasario 29 d. notariškai patvirtintu pareiškimu atsisakė visų įstatymuose nustatytų teisių į butą Savanorių pr.; 2000 m. kovo 21 d. buto Baltijos g. nuomos sutartis, sutikus buto nuomininkei A. G., perrašyta ieškovės vardu. Atkreipęs dėmesį į tai, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia kita absoliuti teisė, kad ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu, teismas nurodė, kad šiuo metu savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis reglamentuoja Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas, kurio 12 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kai savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą; taip pat tais atvejais, kuriuos nustato Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir (ar) kiti teisės aktai, susiję su šio įstatymo įgyvendinimu. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė buvo pareiškusi ketinimą privatizuoti butą Baltijos g. iki 1997 m. gruodžio 31 d., kaip reikalaujama Butų privatizavimo įstatyme, nebuvo pradėjusi šio buto privatizavimo procedūros, todėl ieškovei negali būti taikomas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės vykdomoji institucija kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos; toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui. Teismas sprendė, kad, ieškovei gyvenant bute Savanorių pr., kuris savininkams natūra nebuvo grąžintas, nebuvo būtinybės ieškovės, kaip tuometės buto nuomininkės, iš buto iškeldinti, o savivaldybės vykdomajai institucijai nekilo pareigos suteikti ieškovei valstybės garantiją. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė iš pradžių pageidavo išsipirkti butą, pastatytą valstybės lėšomis, privatizuoti turimą, tačiau tuo metu ji šio buto privatizuoti negalėjo, nes į jį atkurtos nuosavybės teisės savininkams, kurie nekilnojamąjį turtą pageidavo susigrąžinti natūra. Tikslinant duomenis 2000 metais, ieškovė pageidavo, kad būtų suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, o vėliau tapo buto Baltijos g., kurį savivaldybė iš pradžių nuomojo jos seseriai, nuomininke. Teismas konstatavo, kad ieškovė pati aktyviais savo veiksmais siekė apsigyventi sesers bute Baltijos g. ir jį privatizuoti, o jos iš buto Savanorių pr. niekas nekeldino. Dėl to teismas laikė nepagrįstu ieškovės aiškinimą, kad jai buto reikalai nerūpėjo, nes rūpinosi tik sesers ir jos vyro sveikata ir kad jai nebuvo aiškūs jos nuomoto buto atsisakymo padariniai, nes ieškovė pati pripažino, kad jai daug kas patarė neišeiti iš buto ir po kurio laiko būtų gavusi naują butą. Ieškovei išsikėlus iš buto Savanorių pr., apsigyvenus bute Baltijos g., atkreipiant dėmesį į tai, kad šis butas nebuvo tuščias, nuomininkų teisėmis buvo registruotas pagrindinis nuomininkas S. G. ir jo žmona A. G., pasibaigė su ieškove sudaryta buto Savanorių pr. nuomos sutartis ir nuo to laiko ieškovė į anksčiau nuomotas patalpas nebeturi jokių teisių.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, iš dalies sutikusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, nurodė, kad byloje nustatyta, jog ieškovės nuomojamas butas, esantis Savanorių pr., savininkams grąžintas 1992 m. lapkričio 17 d. potvarkiu, tačiau natūra šios patalpos savininkams nebuvo perduotos, ieškovei atsisakius išsikelti į kitą lygiavertį gyvenamąjį plotą. Ieškovei savivaldybės iniciatyva kita gyvenamoji patalpa nebuvo suteikta, bet buvo įgyvendinama garantijų sistema, teikiama nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintame name, t. y. buvo tikslinama ieškovės valia turėti lygiavertį būstą panašiomis sąlygomis. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovė nepasinaudojo nuomininkams tenkančiomis garantijomis, jų atsisakė. Kolegija sprendė, jog dėl ieškovės valios, nutrūkus buto, esančio Savanorių pr., nuomos santykiams, ieškovė prarado teisę į garantijas, teikiamas nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintuose ar grąžintinuose namuose.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atmesdami ieškinį, teismai rėmėsi Butų privatizavimo įstatymu ir Valstybės paramos būstui įsigyti, išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nors iš ieškinio ir apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovė reikalavimą kildino iš nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių. Kasatorė pažymi, kad ji nuo 1992 m. lapkričio 17 d. iki 2000 m. kovo 21 d. gyveno buvusiems savininkams grąžintiname name. Per tą laiką keitėsi teisių ir garantijų, suteikiamų nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintinuose butuose ir namuose, teisinis reglamentavimas, tačiau išliko garantuota nuomininko teisė turėti lygiavertį būstą panašiomis sąlygomis, kuriomis turėjo iki turto grąžinimo proceso pradžios. Kadangi visiems piliečiams buvo suteikta teisė pirkti vienintelį nuomojamą būstą pagal Butų privatizavimo įstatymą, o savininkams grąžinamų butų nuomininkai neturėjo galimybės jų privatizuoti, užtikrinant asmenų lygybės įstatymui principo įgyvendinimą, buvo būtina jiems sudaryti galimybę privatizuoti kitą gyvenamąją patalpą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. Panevėžio miesto savivaldybė, bylos, Nr. 3K-3-568/2004). Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 1 straipsnyje (1998 m. birželio 16 d. įstatymas Nr. VIII-792) nurodyta, kad šis įstatymas nustato savininkams grąžintų butų nuomininkų teises ir pareigas, todėl jo nuostatos turi būti taikomos kasatorei. Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi nuo 1999 m. gruodžio 30 d. iki 2000 m. balandžio 5 d.) valstybė kasatorei turėjo išduoti garantiją, įsipareigodama suteikti kitas gyvenamąsias patalpas. Dėl to, savivaldybės tarnautojų leidimu, kasatorei persikėlus iš buvusiems savininkams grąžintino buto į savivaldybės nuomojamą butą, išliko teisė pasinaudoti Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo suteiktomis teisėmis. Bylą nagrinėję teismai šiuo įstatymu nesirėmė ir taip pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą piliečių lygiateisiškumo principą, nes kasatorei, kaip buvusiems savininkams grąžintino buto nuomininkei, nepripažino įstatymuose suteiktų teisių ir garantijų. Teismai be pagrindo netaikė Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2000 m. spalio 12 d. iki 2003 m. sausio 1 d.); šio straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad savivaldybės (valstybės) nuomojamas gyvenamąsias patalpas privatizuoja (perka) lengvatinėmis sąlygomis jų nuomininkai, kurie iškeldinti iš savininkams sugrąžintų gyvenamųjų patalpų. Nurodyto įstatymo tinkamas taikymas šioje byloje buvo pagrindas ieškiniui tenkinti. Kasatorės teigimu, aplinkybės, kad ji gyveno savininkams grąžintiname name ir iš jo buvo perkelta gyventi į savivaldybės nuomojamą butą, suponuoja išvadą, kad kasatorė priklausė nuomininkams, kurie gyveno savininkams grąžinamame name, todėl jos teisių apsauga turi atitikti tokių asmenų teisių ir garantijų sistemą, taikomą kitiems nuomininkams.

2. Įrodinėdama aplinkybes, susijusias su jos perkėlimu iš buvusiems savininkams grąžintino buvo į savivaldybės nuomojamą butą, kasatorė rėmėsi Seimo kontrolieriaus 2008 m. liepos 3 d. pažymoje išdėstytomis išvadomis, kuriose konstatuota, kad savivaldybės pareigūnai neinformavo kasatorės apie jos sudaryto sandorio (2000 m. vasario 29 d. pareiškimo padarinius. Taip pat liko neįvertintas įrodymas, kurį pateikė atsakovė – Kauno miesto valdybos sprendimo projektas, kuriame yra Teisės skyriaus vyr. juristo prierašas, nurodantis, kad nėra pagrindo pakeisti nuomos sutartį. Kasatorės manymu, šie įrodymai, remiantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, yra oficialieji rašytiniai įrodymai, tačiau teismai nurodytuose įrodymuose nustatytų aplinkybių neįvertino. Liko neįvertintas aplinkybių visetas, liudijantis, kad kasatorei nebuvo išaiškintos jos teisės ir priklausančios garantijos, jos 2000 m. vasario 29 d. rašyto pareiškimo padariniai, taip pat aplinkybės, kad kasatorei suteiktos gyvenamosios patalpos nuomos sutartis sudaryta be teisinio pagrindo. Anot kasatorės, be savivaldybės tarnautojų valdingų nurodymų ji vien tik savo iniciatyva neturėjo teisės deklaruoti gyvenamąją vietą jos sesers šeimai savivaldybės išnuomotame bute, taip pat vien kasatorės noro nebūtų pakakę pakeisti šio buto nuomos sutartį kasatorės vardu. Savivaldybei leistinais rašytiniais įrodymais nepaneigus aplinkybių, kad kasatorė buvo netinkamai informuota apie jai priklausančias teises, garantijas ir jos sudaryto sandorio (2000 m. vasario 29 d. pareiškimo) padarinius, taip pat byloje esant įrodymui apie nuomos sutarties pakeitimo kasatorės vardu neteisėtumo, buvo pagrindas išvadai, kad kasatorė iš savininkams grąžintino gyvenamojo namo buvo perkelta gyventi į savivaldybės nuomojamą butą savo valia, bet savivaldybės iniciatyva. Neįvertinę nurodytų įrodymų visumos, taip pat nepasisakę, kodėl šie įrodymai liko neįvertinti, teismai pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį, 270 straipsnio 4 dalį, 331 straipsnio 4 dalį ir nepagrįstai dėl kasatorės netaikė buvusiems savininkams grąžintinuose namuose gyvenusių nuomininkų teises reglamentuojančių teisės normų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Ieškinio pagrindu kasatorės nurodė Valstybės paramos būstui įsigyti, išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktus. Atsakovo manymu, bylą nagrinėję teismai, remdamiesi byloje pateiktais įrodymais, teisingai ir pagrįstai nustatė, kad kasatorė nepagrįstai jos esą pažeistą teisę privatizuoti lengvatine tvarka šiuo metu nuomojamą butą kildina iš iki 2000 m. sausio 21 d. tarp jos ir atsakovo egzistavusių nuomos teisinių santykių dėl buto Savanorių pr. Atsakovas pažymi, kad, galiojant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1, 2 dalių nuostatoms ir Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio nuostatoms dėl valstybės garantijų suteikimo ir kasatorei iki 2000 m. sausio 21 d. gyvenant bute Savanorių pr., šis butas savininkams natūra nebuvo grąžintas, todėl nebuvo būtinybės tuometės nuomininkės (kasatorės) iš šio buto iškeldinti, taip pat savivaldybės vykdomajai institucijai nekilo pareigos suteikti kasatorei pirmiau nurodytuose įstatymuose įtvirtintų valstybės garantijų.

2. Atkreipęs dėmesį į faktines kasatorės apsigyvenimo bute Baltijos g. aplinkybes, atsakovas teigia, kad bylą nagrinėję teismai, įvertinę įrodymų visetą, pagrįstai nustatė, kad kasatorė nebuvo iškeldinta iš savininkams buto Savanorių pr., o savo valia ir noru siekė apsigyventi sesers nuomojamame bute, iš pradžių nuomininkės šeimos narės teisėmis, o jame apsigyvenusi – sudaryti šio buto nuomos sutartį savo vardu ir savo vardu jį privatizuoti. Kasatorės apsigyvenimo sesers nuomojamame bute nevertinę kaip iškeldinimo iš savininkams grąžintino buto, teismai pagrįstai sprendė, kad kasatorės atveju netaikytinos Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo papildymo 13 straipsnio nuostatos. Atsakovas pažymi, kad kasatorė neginčijo Kauno miesto valdybos 2000 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 276, bet juo remdamasi sudarė buto Baltijos g. nuomos sutartį, kurios pagrindu laiko save šio buto nuomininke, turinčia teisę šį butą privatizuoti. Dėl to atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad šio buto nuomos sutartis su kasatore sudaryta be teisinio pagrindo.

3. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad, Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatas galima tik užbaigti Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos, Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-189/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008). Atsakovo nuomone, kasatorė, savo noru apsigyvendama sesers nuomojamame bute ir jame įregistravusi savo gyvenamąją vietą, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai negalėjo tikėtis, kad vėliau šias butas bus suteiktas jai nuosavybėn, leidžiant jį privatizuoti lengvatine tvarka, taip, pasak kasatorės, įgyvendinant Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo nuostatas. Atsiliepime pažymima, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nei kasatorė, nei buvę buto nuomininkai – kasatorės sesuo ir sesers sutuoktinis, turėję savarankišką teisę įstatymo nustatyta tvarka privatizuoti jų nuomojamas patalpas, nebuvo pradėję ginčo buto privatizavimo procedūrų. Sutarties pakeitimo tvarka sudarydama buto nuomos sutartį, kasatorė neįgijo daugiau teisių, negu jų turėjo buvę buto nuomininkai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybės garantijų nuomininkams, gyvenantiems (gyvenusiems) savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose

Tiek 1991 m. birželio 18 d. įstatyme,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, tiek ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą į gyvenamuosius namus bei jų grąžinimą savininkams, įtvirtintos nuostatos, kuriomis siekiama užtikrinti nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, interesus. Santykiuose su savininkais valstybei atsirado pareiga veikti taip, kad gyvenamieji namai (jų dalys), kurie nėra valstybės išperkami, būtų grąžinti natūra savininkams, o santykiuose su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose (jų dalyse), valstybei atsirado pareiga parengti gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomininkams programas ir pan., veikti taip, kad valstybės įsipareigojimai nuomininkams būtų įvykdyti. Akivaizdu, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti derinami tiek buvusių savininkų ir visuomenės, tiek buvusių savininkų ir nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, interesai. Siekimas išlaikyti abiejų asmenų grupių teisėtų interesų pusiausvyrą lėmė būtinybę suvaržyti savininkų nuosavybės teises ir suteikti nuomininkams garantijas naudotis esamu būstu, kol pastarieji bus aprūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Valstybė, atkurdama nuosavybės teises, prisiėmė pareigą užtikrinti, kad grąžintinų namų nuomininkų teisės į gyvenamąjį būstą nebus pažeistos, ir nustatė šios pareigos įgyvendinimo būdus.

Šioje byloje aktualu pažymėti, kad 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad „gyvenamųjų namų (arba jų dalių), jeigu jie nepriklauso šio įstatymo 14 straipsnyje nurodytoms kategorijoms, grąžinimo tvarką ir terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi nuostata, jog gyvenamieji namai grąžinami, kai grąžintinų namų, kuriuose gyvena daugiau kaip viena nuomininkų šeima, nuomininkai yra supažindinti su visais jų teises garantuojančiais įstatymais ir su galimybe laisva valia išsikelti jiems savivaldybės valdybos siūlomomis sąlygomis, numatytomis šio įstatymo 21 straipsnyje, arba kitomis savininko garantuojamomis sąlygomis“ (įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas); „kai gyvenamasis namas yra vienbutis“ (įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pagal to paties įstatymo 21 straipsnio 4, 5, 6, 8 dalių nuostatas šio įstatymo 18 straipsnio antrosios dalies 3 punkte numatytais atvejais savininkui draudžiama keldinti nuomininkus per dešimt metų nuo nuosavybės teisės atstatymo dienos; gyvenamąją patalpą asmeniui, kuris gyvena sugrąžintame savininkui gyvenamajame name, suteikia atitinkamo miesto, rajono savivaldybė pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtą ir įgyvendinamą programą; nuomininkai, gyvenantys buvusiems savininkams sugrąžintuose gyvenamuosiuose namuose, turi teisę neatlygintinai gauti nuosavybėn žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, įstoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, gauti kreditus šiems tikslams lengvatinėmis sąlygomis; bet kokie veiksmai, siekiant priversti nuomininką, išsikelti iš grąžinto gyvenamojo namo, neužtikrinant šiame straipsnyje nurodytų garantijų, yra draudžiami ir užtraukia atsakomybę pagal galiojančius įstatymus. Šios nagrinėjamoje byloje aktualios įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatos, reglamentuojančios grąžintų (grąžintinų) namų ar butų savininkų ir juose gyvenančių nuomininkų teisių ir interesų apsaugą, buvo ne kartą keičiamos. 1993 m. sausio 12 d. įstatymu Nr. I-44, be kita ko, buvo pakeistas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio 2 dalies 4 punktas, jame nustatant, kad gyvenamųjų namų (arba jų dalių) grąžinimo tvarką ir terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi nuostata, jog gyvenamieji namai grąžinami, kai grąžintinų namų nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas. Tuo pačiu 1993 m. sausio 12 d. įstatymu Nr. I-44 buvo pakeistas ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 21 straipsnis, šio straipsnio 4 ir 8 dalis išdėstant atitinkamai taip: „grąžinto namo ar buto savininkui draudžiama keldinti nuomininkus tol, kol jiems nesuteiktos ar jie neįsigijo kitų lygiaverčių gyvenamųjų patalpų“ (4 dalis); „bet kokie veiksmai siekiant priversti nuomininką išsikelti iš grąžinamo gyvenamojo namo, pažeidžiantys šio įstatymo nustatytas sąlygas, yra draudžiami ir užtraukia atsakomybę pagal įstatymus“ (8 dalis). 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-986 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“, be kita ko, buvo pakeistas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio 2 dalies 4 punktas jame nustatant, kad „gyvenamieji namai, jų dalys, butai grąžinami natūra, jeigu grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose gyvenantiems nuomininkams yra suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 358 straipsnio reikalavimus“. 1996 m. balandžio 2 d. įstatymu Nr. I-1272 buvo pakeista ir papildyta įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 21 straipsnio 5 dalis, joje nustatant, kad „gyvenamąją patalpą asmeniui, kuris gyvena grąžinamame savininkui gyvenamajame name (jo dalyje ar bute), suteikia atitinkamo miesto, rajono savivaldybė pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtą ir įgyvendinamą programą. Kiekvienų metų valstybės biudžete numatomos lėšos tokioms programoms įgyvendinti“.

Tuo tarpu 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Iki šio laiko savininkui draudžiama nutraukti nuomos sutartį su savivaldybe ir draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus (straipsnio 1 dalis); nuomininkui nuosavybėn suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų ar neatlygintinai skiriamo žemės sklypo vertė negali viršyti Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotos kompensacijos nuomininkui. Nuomininko pageidavimu jam gali būti skiriamos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos ar žemės sklypas, o likusi priklausančios kompensacijos dalis išmokama pinigais (straipsnio 6 dalis). Šio straipsnio nuostatos, reglamentuojančios, be kita ko, valstybės garantijas gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams, taip pat buvo ne kartą keičiamos. Pavyzdžiui, 1999 m. gegužės 13 d. įstatymu Nr. VIII-1181 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis buvo išdėstytas, be kita ko, taip: institucija, priimanti sprendimą grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui. Valstybės garantijas, jų įvykdymą, garantijų turėtojų teises ir pareigas nustato Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas (straipsnio 3 dalis); nuomininkai, gyvenantys piliečiui natūra grąžinamame gyvenamajame name, jo dalyje ar bute, per 3 mėnesius nuo institucijos, nurodytos šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje, pranešimo gavimo dienos privalo raštiškai pareikšti savo valią dėl Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo numatytos valstybės garantijos. Nuomininkams, per šį laiką nepareiškusiems savo valios dėl nurodytame įstatyme numatytos valstybės garantijos, ją savo nuožiūra nustato šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta institucija (straipsnio 4 dalis).

1998 m. birželio 16 d. priimto Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad „nuomininkui neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti dydis, kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti kompensuojamos išlaidos, taip pat neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė turi atitikti šių nuomininkų nuomojamų patalpų vertę. Nuomojamų gyvenamųjų patalpų vertė nustatoma tokia pat tvarka, kaip ir grąžinamų savininkams gyvenamųjų namų, jų dalių, butų vertė“ (straipsnio 3 dalis). „Tais atvejais, kai nuomininkui suteiktų gyvenamųjų patalpų vertė viršija jo nuomotų patalpų vertę, nuosavybėn neatlygintinai nuomininkui perduodama tik tokia naujai suteiktų gyvenamųjų patalpų dalis, kuri atitinka jo nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę. Likusią gyvenamųjų patalpų dalį nuomininkas privalo išpirkti rinkos verte išsimokėtinai ne vėliau kaip per 10 metų Vyriausybės nustatyta tvarka“ (straipsnio 4 dalis). „Tais atvejais, kai nuomininkui, jam sutikus, neatlygintinai perduodamos nuosavybėn mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, negu buvo jo nuomotos, nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas nuomininkui kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais“ (straipsnio 5 dalis). Šio straipsnio nuostatos, aktualios nagrinėjamoje byloje, taip pat buvo ne kartą keičiamos. Pavyzdžiui, 1999 m. gegužės 13 d. įstatymu Nr. VIII-1182 aptariamo įstatymo 9 straipsnis buvo pakeistas ir papildytas, jį išdėstant, be kita ko, taip: „institucija, priimanti sprendimą grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, privalo išduoti nuomininkams, gyvenantiems piliečiui grąžinamame name, jo dalyje, bute, valstybės garantinį dokumentą (toliau – garantiją), kuriuo įsipareigojama, kad jiems per šiame dokumente nurodytą laiką: 1) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos gyvenamosios patalpos, ar 2) bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį jie privalės išsipirkti įstatymo nustatyta tvarka, ar 3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, ar 4) bus neatlygintinai perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti ir lengvatinėmis sąlygomis bus suteiktas kreditas šiai statybai, ar 5) bus lengvatinėmis sąlygomis suteiktas kreditas statyti ar įsigyti gyvenamąjį būstą, ar 6) bus kompensuojamos kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos“ (straipsnio 1 dalis); „piliečiui natūra grąžinamo namo, jo dalies ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų garantijų“ (straipsnio 2 dalis); „valstybės garantija nuomininkui – tai nustatyta tvarka išduotas dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinamo namo, jo dalies, buto nuomininkui (garantijos turėtojui) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 1 dalyje, o nuomininkas (garantijos turėtojas) įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias patalpas per šio straipsnio 7 dalyje nustatytą laiką. Valstybės garantijoje nuomininkui turi būti nurodyta: garantijos išdavimo vieta, data, numeris, ją išdavusi institucija, jos priimto sprendimo sugrąžinti natūra gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą data ir numeris, garantas, garantijos turėtojas ir jo asmens kodas, viena iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų garantijų ir jos įvykdymo data, garantijos turėtojo įsipareigojimas, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turimas gyvenamąsias patalpas ir išvardyti visi garantijos turėtojo šeimos nariai bei kiti gyventojai, pagal įstatymus turintys teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą (išskyrus subnuomininkus ir laikinus gyventojus), ją pasirašiusio asmens pavardė, vardas, pareigos, institucijos antspaudas. Šią garantiją pasirašo garantijos turėtojas, nuomininko šeimos nariai ir kiti gyventojai, pagal įstatymus turintys teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą. Šios garantijos turėtojui mirus, kol ji neįvykdyta, garantija lieka galioti“ (straipsnio 4 dalis); „šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytų valstybės garantijų vykdymo eiliškumą ir apskaitos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 6 punktuose nurodytos garantijos turi būti įvykdytos ne ilgiau kaip iki 2006 m. sausio 1 d., o nurodytos 4 ir 5 punktuose – per 1 metus nuo jų išdavimo, kad pirmąja eile vykdomos garantijos, kurių turėtojai pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis“ yra priskiriami prie socialiai remtinų asmenų, o antrąja eile – kitų turėtojų garantijos“ (straipsnio 6 dalis); „Valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia jos įvykdymu“ (straipsnio 7 dalies pirmasis sakinys); „nuomininkui neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė, kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti kompensuojamos išlaidos, taip pat neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė turi atitikti šių nuomininkų nuomojamų patalpų vertę. Nuomojamų gyvenamųjų patalpų vertė nustatoma tokia pat tvarka, kaip ir grąžinamų savininkams gyvenamųjų namų, jų dalių, butų vertė“ (straipsnio 9 dalis).

Pasisakydamas dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, taip pat Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo nuostatų, susijusių su grąžintų (grąžintinų) namų ar butų savininkų ir juose gyvenančių nuomininkų teisių ir interesų apsaugos sistema, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso metu būtina nepažeisti kitų su šiuo procesu susijusių asmenų teisių ir teisėtų interesų. Grąžintų savininkams gyvenamųjų namų nuomininkai priskirtini prie tokių asmenų. Grąžintų namų ar butų savininkų ir juose gyvenančių nuomininkų teisių ir interesų apsaugos sistema nuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 priėmimo iki Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo priėmimo 1997 m. liepos 1 d. kito, bet išliko garantuota nuomininko teisė turėti lygiavertį būstą panašiomis sąlygomis, kuriomis turėjo iki turto grąžinimo proceso pradžios. Kadangi visiems piliečiams buvo suteikta teisė pirkti vienintelį nuomojamą būstą pagal Butų privatizavimo įstatymą, o savininkams grąžinamų butų nuomininkai neturėjo galimybės jų privatizuoti, tai, užtikrinant asmenų lygybės įstatymui principo įgyvendinimą, buvo būtina jiems sudaryti galimybę privatizuoti kitą gyvenamąją patalpą. Vertinant 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 21 straipsnyje įtvirtintą garantijų sistemą nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinuose namuose, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši teisės norma nebuvo numačiusi garantijų galiojimo laiko, tačiau užtikrino, kad jos bus įgyvendintos, t. y. asmeniui pasirinkus kurią nors vieną įstatyme numatytą garantiją, ši garantija jam turi būti įgyvendinta visa apimtimi. CPK 3 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nagrinėjant bylas vadovautis ne tik konkrečius teisinius santykius reglamentuojančiais įstatymais, bet ir Konstitucija, aiškinant ir taikant įstatymus – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. 1998 m. birželio 16 d. įstatymas Nr. VIII-792, palyginti su 1991 m. birželio 18 d. įstatyme Nr. I-1454 ir Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarime Nr. 470 buvusiu teisiniu reglamentavimu, naujai reglamentavo garantijas, valstybės suteikiamas gyvenamųjų patalpų, į kurias atkuriamos nuosavybės teisės, nuomininkams. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytos garantijos aprūpinant nuomininkus gyvenamuoju plotu arba sudarant lengvatines sąlygas jomis apsirūpinti nesiejamos su kokiu nors terminu, kuriam pasibaigus nuomininkas minėtų garantijų netektų. Valstybės garantija, suteikta nuomininkui, gyvenusiam savininkui grąžintame name, pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. Panevėžio miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-568/2004). Užtikrinant asmenų lygybės įstatymui principo įgyvendinimą, galimybės (lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą) praradimą tokiems nuomininkams turėtų kompensuoti valstybės garantija. Pažymėtina, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnyje išvardytos garantijos, nustatančios kitos gyvenamosios patalpos įsigijimą nuosavybėn ar nuomai lengvatinėmis sąlygomis, ne tik užtikrina nuomininkų aprūpinimą kitu būstu, bet ir nustatytomis įsigijimo lengvatomis kompensuoja jų prarastą galimybę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. E. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2009). Valstybė, atkurdama nuosavybės teises, prisiėmė pareigą užtikrinti, kad grąžintinų namų nuomininkų teisės į gyvenamąjį būstą nebus pažeistos, ir nustatė šios pareigos įgyvendinimo būdus. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo normų analizė leidžia konstatuoti, kad valstybė užtikrina nuomininkams teisę toliau nuomoti savininkui grąžintiną gyvenamąją patalpą tik tam tikrą laikotarpį, kol nuomininkui ar jo šeimos nariams ir kitiems gyventojams, pagal įstatymus turintiems teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą, nebus suteikta viena iš Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų garantijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. Tauragės rajono savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-566/2009). Garantinio dokumento neišdavimas neatima teisės gauti įstatymu suteikiamą valstybės garantiją, o kartu teisės naudotis turima gyvenamąja patalpa. Niekas negali iškeldinti ar kitaip apriboti teisių turimam būstui tol, kol nebus įgyvendintos valstybės garantijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 22 d. nutartis, civilinėje byloje A. J. ir kt. v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-350/2000; 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. D. ir kt. v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-946/2002). Pirmiau nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai išdėstyti išnagrinėjus civilines bylas, kurių aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms, tačiau šie išaiškinimai, kaip tokie, dėl šioje byloje nagrinėjamiems santykiams taikytino teisinio reglamentavimo, teisėjų kolegijos vertinimu, yra reikšmingi ir nagrinėjamoje byloje.

Šioje byloje aktualu nustatyti, ar ieškovė įgijo teisę į valstybės garantiją nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose. Iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad bylą nagrinėję teismai šią aplinkybę nustatė skirtingai. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai šia prasme yra prieštaringi, nes teismas sprendime, viena vertus, nurodė, kad ieškovė tokios garantijos neįgijo, tačiau, kita vertus, padarė išvadą, jog ieškovė prarado teisę į tokią garantiją. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė turėjo įgijusi teisę į aptariamą garantiją, tačiau jos atsisakė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, faktinius bylos duomenis bei tai, kad neturimos (neįgytos) teisės praradimas (netekimas) nėra galimas, aptariamame kontekste sutinka su apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad ieškovė, kaip buto Savanorių pr. nuomininkė, turėjo įgijusi teisę į valstybės garantiją nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintuose (grąžintinuose) namuose. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina bylos duomenys apie tai, kad namui, esančiam Kaune, (duomenys neskelbtini), kuriame buvo ieškovės nuomotas butas, teisinė registracija savininkų vardu atlikta 1996 m. balandžio 24 d. (b. l. 64; pažymėtina ir tai, kad b. l. 69 nurodyta, jog namo teisinė registracija bendrasavininkių vardu atlikta 1993 m. gruodžio 21 d.), šis namas buvo įtrauktas į atsakovo sudarytą nuomininkų, gyvenančių grąžintuose savininkams namuose ir numatomų keldinti į kitas gyvenamąsias patalpas, sąrašą (b. l. 11), atsakovas aiškinosi ieškovės, kaip gyvenančios savininkams grąžintame name, valią dėl apsirūpinimo kitomis gyvenamosiomis patalpomis (b. l. 10). Nagrinėdama šią bylą teisėjų kolegija remiasi pirmiau nurodyta apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybe (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, remdamasi teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu bei atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką, šios bylos kontekste konstatuoja, kad nuomininko, gyvenusio savininkui grąžintame name, įgyta valstybės garantija pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Įgytos garantijos praradimą nulemia teisiškai reikšmingas faktas – garantijos turėtojo atsisakymas nuo jos. Nuomininkų galimybė pasinaudoti valstybės garantija priklauso nuo tinkamo informavimo apie tokios teisės turėjimą, konkrečiai kiekvienam nuomininkui turi būti išaiškintos tokios teisės įgyvendinimo galimybės, nepasinaudojimo šiomis galimybėmis arba atsisakymo nuo garantijos padariniai. Tuo tikslu institucijos, tiesiogiai įgyvendinančios piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, turi pareigą bendradarbiauti su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose, šiems aiškiai išaiškinti jų teises bei atitinkamų veiksmų teisinius padarinius. Asmens atsisakymas nuo įgytos valstybės garantijos, atsižvelgiant į tokio valinio akto sukeliamus teisinius padarinius, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstomis bylą nagrinėjusių teismų išvadas, kad nutrūkus buto, esančio Savanorių pr., nuomos santykiams, ieškovė prarado teisę į valstybės garantiją nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuos. Konstatuotina, kad šios nepagrįstos teismų išvados galėjo lemti netinkamą materialiosios teisės normų taikymą ir ginčo išsprendimą iš esmės.

Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys bei bylos medžiaga suponuoja išvadą, kad aplinkybę, jog kasatorė notarine tvarka atsisakė nuomininkams tenkančių garantijų, apeliacinės instancijos teismas nustatė išsamiai jos neanalizavęs. Kasatorės 2000 m. vasario 29 d. pareiškime, kuriame esančio ieškovės parašo tikrumą patvirtino notaras, nėra tiesiogiai nurodyta, kad ieškovė atsisako nuo valstybės garantijos (b. l. 68). Byloje netirtos ir nevertintos šio pareiškimo surašymo priežastys ir aplinkybės, jame išreikštos ieškovės valios turinys, atsakovo bendradarbiavimo su ieškove aplinkybės. Darytina išvada, kad aptariamą aplinkybę apeliacinės instancijos teismas nustatė pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Kadangi atsakovas savo atsikirtimus į ieškinį grindžia ir aptariama aplinkybe (kasatorės atsisakymu nuo valstybės garantijos), tai jos įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui (CPK 178 straipsnis). Konstatavus, kad nurodyta aplinkybė yra nustatyta netinkamai, pažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, taip pat konstatuotina, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ja grindė savo išvadas, o tai galėjo lemti netinkamą materialiosios teisės normų taikymą ir ginčo išsprendimą iš esmės.

Bylą nagrinėję teismai nenustatė šioje byloje teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės – į kokią konkrečią Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnyje nustatytą valstybės garantiją kasatorė pretenduoja. Ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant dėl nagrinėjamoje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų, ypač atsižvelgiant į Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintą garantijų lygiavertiškumo principą, kuriuo valstybės garantijos mastas yra ribojamas nuomininko nuomoto buto verte. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į valstybės garantiją gali būti ginama pagal Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio nuostatas. Taigi byloje turi būti nustatytos aplinkybės apie kasatorės nuomoto buto Savanorių pr. vertę ir šiuo metu jos nuomojamo buto Baltijos g. vertę. Be kita ko, turi būti įvertinama ir tai, ar asmens (kasatorės) prašomas taikyti teisės į valstybės garantiją gynimo būdas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atitinka įstatyme nustatytas valstybės garantijas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas teisės normas, privalo vadovautis taip pat ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, nes tik taip gali įgyvendinti savo konstitucinę pareigą užtikrinti teisingumą kiekvienoje byloje (Konstitucijos 109 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad kai bylą nagrinėjantis teismas nustato, jog nėra teisinio pagrindo ieškinį tenkinti visiškai, o tik iš dalies, tai ieškinys turėtų būti tenkinamas iš dalies. Pažeistų teisių gynimo būdo parinkimas yra teismo diskrecijos teisė.

Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Atsižvelgiant į byloje būtinų ištirti ir nustatyti faktinių aplinkybių mastą, spręstina, kad yra neatskleista bylos esmė. Dėl to skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Kauno miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas