Dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties sąlygų keitimą, išskaitas iš darbo užmokesčio, ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-85-701/2024

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02656-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.1; 1.3.2.7.7; 2.1.5.2; 3.1.7.6; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Šiaulių chirurginės pagalbos centrui dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir netesybų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties sąlygų keitimą, išskaitas iš darbo užmokesčio, ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 173 511,16 Eur neišmokėto darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių), netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas nurodė, kad pagal 2002 m. kovo 18 d. darbo sutarties 2018 m. vasario 1 d. redakciją dirbo atsakovės bendrovėje rekonstrukcinės ir plastinės chirurgijos gydytoju, vaikų chirurgu. Ieškovo skaičiavimais, laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2021 m. birželio 28 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jam turėjo būti išmokėtas: 223 769,20 Eur darbo užmokestis (susidedantis iš 187 543,49 Eur bazinio darbo užmokesčio ir 36 225,71 Eur indeksuoto darbo užmokesčio) ir 152 414,49 Eur darbo užmokestis už atliktas estetines procedūras. Taigi už ginčo laikotarpį ieškovui turėjo būti sumokėtas 376 183,70 Eur darbo užmokestis (223 769,20 Eur + 152 414,49 Eur), kuris mažintinas 37 159 Eur suma už ieškovo užsakytus tyrimus bendrovėje „Rezus.lt“. Kadangi atsakovė apskaitė ieškovui 165 513,54 Eur darbo užmokesčio (įskaičiavus mokesčius), nepriemoka sudaro 173 511,16 Eur. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 147 straipsnio 2 dalimi, atsakovė privalo sumokėti ieškovui netesybas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Šiaulių apylinkės teismas 2023 m. kovo 20 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 1616,45 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 9698,70 Eur netesybų, kitą ieškinio dalį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 3167,10 Eur išlaidų teisinei pagalbai atlyginimo, priteisė valstybei iš atsakovės 254,59 Eur žyminio mokesčio.

5. Teismas nustatė, kad, pagal 2018 m. vasario 1 d. redakcijos darbo sutarties 1.3 punktą, ieškovo, dirbusio pas atsakovę rekonstrukcinės ir plastinės chirurgijos gydytoju, vaikų chirurgu, darbo užmokestį sudaro: 1) 30 proc. nuo uždirbamos sumos už paslaugas, teikiamas ir apmokamas iš Privalomojo socialinio draudimo fondo (toliau – PSDF) lėšų, išskaičiavus pathistologinio ir citologinio tyrimo kainas; 2) kintamas priedas už mokamas procedūras (išskyrus estetines operacijas) – 50 proc. nuo uždirbtos sumos, išskaičiavus pathistologinio ir citologinio tyrimo kainas; 3) kintamas priedas už mokamas estetines procedūras – 30 proc. nuo uždirbtos sumos. 2018 m. gegužės 29 d. atsakovės direktoriaus įsakymu nurodyta nuo 2018 m. gegužės 1 d. kiekvieną mėnesį mokėti ieškovui 8 proc. dydžio priedą nuo jo įnešamos į klinikos kasą sumos už estetines operacijas. 2018 m. gruodžio 21 d. atsakovės direktoriaus įsakymu nurodyta nuo 2019 m. sausio 1 d. nustatyti darbo užmokestį su mokesčiais taip: ieškovui kintami priedai, indeksuoti 1,289 koeficientu. 2018 m. gruodžio 10 d. atsakovės direktoriaus įsakymu, gavus Teritorinės ligonių kasos (toliau – TLK) lapkričio mėn. ataskaitą apie tai, kad sveikatos priežiūros paslaugų atsakovės bendrovėje buvo suteikta 2 kartus daugiau, nei skiriama iš PSDF lėšų paslaugų išlaidoms apmokėti, nuo 2018 m. gruodžio 10 d. buvo pradėtas riboti dienos chirurgijos paslaugų skaičius, nustatant dienos chirurgijos paslaugų skaičiaus normą – ne daugiau kaip 4 pacientai per dieną. 2019 m. lapkričio 11 d. atsakovės direktoriaus įsakymu, gavus TLK III ketvirčio ataskaitą apie tai, jog sveikatos priežiūros paslaugų atsakovės bendrovėje buvo suteikta kelis kartus daugiau, nei skiriama iš PSDF lėšų paslaugų išlaidoms apmokėti, nuo 2019 m. lapkričio 11 d. buvo pradėtas riboti dienos chirurgijos paslaugų skaičius, nustatant dienos chirurgijos paslaugų skaičiaus normą – ne daugiau kaip 15 pacientų per mėnesį. 2021 m. birželio 28 d. atsakovės direktoriaus įsakymu ieškovas nuo 2021 m. birželio 28 d. atleistas iš einamų pareigų padarius šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.

6. Teismas nurodė, kad ieškovui darbo užmokestis buvo mokamas remiantis 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymais, ieškovas iki 2021 m. birželio 28 d. (atleidimo iš darbo dienos) neginčijo užmokesčio dydžio, apskaičiavimo metodikos, ir padarė išvadą, kad ieškovui, kaip atsakovės bendrovės akcininkui, šie įsakymai buvo žinomi ir jis jų neginčijo.

7. Spręsdamas dėl ieškovo suteiktų PSDF lėšomis apmokamų paslaugų apmokėjimo, teismas rėmėsi atsakovės pateiktos ieškovo 2018 m. vasario – 2021 m. birželio mėnesių darbo užmokesčio sandaros lentelės (toliau – Lentelė) 11 skiltyje „TLK lėšos pateikta/apmokėta“ pateiktais duomenimis, VLK pateiktais duomenimis. Teismas nustatė, kad 2018 m. vasario, kovo, spalio, lapkričio, 2019 m. sausio–kovo, gegužės, spalio, lapkričio, 2020 m. sausio, vasario, 2021 m. gegužės mėnesiais ieškovas suteikė daugiau paslaugų, nei atsakovė, taikydama 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymus, už jas ieškovui sumokėjo. Nuo sumažintos sumos ieškovui buvo išminusuojama 70 proc. ir nuo likusios 30 proc. dalies skaičiuojamas darbo užmokestis. TLK už nurodytą laikotarpį išmokėjo atsakovei 464 525,60 Eur, o ieškovui tenkanti paslaugų, apmokamų PSDF lėšomis, sumažinta dalis sudaro 216 075,96 Eur (46,52 proc. visos TLK atsakovei išmokėtos sumos). Įvertinęs tai, kad atsakovės suteiktų paslaugų, apmokamų PSDF lėšomis, sumą laikotarpiu nuo 2018 m. vasario mėn. iki 2021 m. birželio mėn. sudaro 1 385 401,63 Eur, o TLK pateikta apmokėti PSDF biudžeto suma už ieškovo suteiktas ambulatorines paslaugas ir gydymo stacionare paslaugas – 625 144,98 Eur (45,12 proc.), teismas padarė išvadą, jog atsakovė teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasi 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymais, sumažino ieškovo suteiktų apmokėtinų paslaugų dalį, ieškovo interesų nepažeidė. Teismas pažymėjo, jog patikslintame ieškinyje ieškovas sutiko, kad jo suteiktų paslaugų kaina sudaro 45,12 proc. visų atsakovės suteiktų paslaugų kainos, taigi nurodyta procentinė suteiktų paslaugų išraiška, kuri yra mažesnė nei 46,52 proc., jį tenkino.

8. Teismas konstatavo, kad ieškovui mokėtinų sumų sumažinimai, kurie padaryti iki 2018 m. gruodžio 10 d. įsakymo įsigaliojimo, nepagrįsti, neišmokėtas darbo užmokestis už 2018 m. vasario, kovo, spalio, lapkričio mėnesius neatskaičius mokesčių – 5086,12 Eur.

9. Teismas nustatė, kad atsakovei darbo užmokestį už 2018 m. vasario, kovo, spalio, lapkričio, 2019 m. sausio–kovo, gegužės, spalio, lapkričio, 2020 m. sausio, vasario, 2021 m. gegužės mėnesius skaičiavus nuo bazinės 614 840,92 Eur sumos (o ne nuo 625 144,98 Eur sumos), ją mažinant pagal įsakymais nustatytas normas, į darbo užmokesčio apskaitą neįtraukta 5096,36 Eur suma, susidariusi laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., ir 5207,70 Eur suma, susidariusi laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d., iš viso 10 304,06 Eur. Nuo 5096,36 Eur ir 5207,70 Eur sumų išminusavus 70 proc., ieškovui neišmokėtas darbo užmokestis sudaro atitinkamai 1528,91 Eur ir 1562,31 Eur neatskaičius mokesčių.

10. Spręsdamas dėl ieškovo suteiktų mokamų paslaugų apmokėjimo, teismas vertino Lentelės 8 skilties „KPO mokamos paslaugos (30 proc.)“, 9 skilties „Konsultacijos (50 proc.)“ bei 10 skilties „Estetinės“ duomenis apie ieškovo suteiktas mokamas paslaugas, be kitų, estetines operacijas, laikotarpiu nuo 2018 m. vasario mėn. iki 2021 m. birželio mėn., taip pat rankraštinių sąsiuvinių, kuriuose surašyti ieškovo klientai, jiems suteiktos mokamos paslaugos bei įkainiai, kasos pajamų orderių, ieškovo mokamų konsultacijų KPO lentelės duomenis, bankų sąskaitų išrašus, išrašų suvestines. Teismas konstatavo, kad 2019 m. liepos mėn., 2020 m. kovo mėn., 2020 m. rugpjūčio mėn. ir 2020 m. rugsėjo mėn. į apskaitą nepagrįstai neįtrauktos tam tikros sumos. Taip pat teismas konstatavo, kad 2018 m. vasario–balandžio mėn. ieškovas atliko 22 estetines operacijas, kurių bendra suma – 16 600 Eur, tačiau šios paslaugos neįrašytos į Lentelę ir nuo šios bazinės sumos ieškovui neapskaičiuotas darbo užmokestis. Už plastines operacijas, atliktas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės mėn. iki 2021 m. birželio 28 d., atsakovė ieškovui tinkamai apskaičiavo ir išmokėjo darbo užmokestį.

11. Dėl kitų ieškovo darbo užmokesčio apskaičiavimų teismas sprendė įvertinęs Lentelės 7 skilties „Faktas pagal skaičiavimus (prieš mokesčius)“, 10 skilties „Estetinės nuo 201 805 (8 proc.)“ duomenis apie ieškovo darbo užmokesčiui apskaičiuotinas sumas ir padarė išvadą, kad jos atitinka 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. gruodžio 21 d. įsakymus, ieškovo darbo užmokestis taikant 8 proc. priedą ir indeksavimą 1,289 koeficientu apskaičiuotas teisingai.

12. Teismas nustatė, kad nėra šalių ginčo dėl ieškovui tenkančios 37 159 Eur užsakytų „Rezus.lt“ tyrimų dalies, kuri minusuojama iš jo suteiktų paslaugų sumos, apskaičiuojant mokėtiną darbo užmokestį.

13. Teismas konstatavo, kad nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2021 m. birželio 8 d. atsakovė pagrįstai ir teisėtai darė 500 Eur dydžio išskaitas iš ieškovo darbo užmokesčio, šios fiksuotos Lentelės 6 skiltyje „Pagal atlyginimo lapelį priskaičiuota iki mokesčių“. Kadangi ieškovas klinikoje atlikdavo estetines procedūras (ne operacijas) ir naudodavosi bendromis klinikos patalpomis bei medicininėmis priemonėmis, atsakovės akcininkai pasiūlė ieškovui mokėti nuomos mokestį ir 2018 m. vasario 1 d. atsakovės direktoriaus įsakymu nuo 2018 m. vasario 1 d. iš ieškovo pradėta išskaičiuoti po 500 Eur kas mėnesį. 2018 m. vasario 1 d. įsakymą šalys susitarė panaikinti, Šiaulių darbo ginčų komisijos darbo byloje (Nr. APS-110-9557/2021) 2021 m. birželio 8 d. sudariusios taikos sutartį nuo 2021 m. birželio 8 d. Taigi, iki panaikinimo įsakymas galiojo ir turėjo būti vykdomas. Visos išskaitos padarytos teisingai.

14. Teismas nustatė, kad pagal byloje esančius įrodymus (Lentelės 6 skilties „Pagal atlyginimo lapelį priskaičiuota iki mokesčių“, AB „Swedbank“ sąskaitos išrašo, rankraštinio sąsiuvinio, Estetinių operacijų KPO ir banko lentelės duomenis) ieškovui darbo užmokestis už 2020 m. sausio mėn. buvo išmokėtas tinkamai, o 2020 m. balandžio mėn. ieškovas atostogavo ir jam buvo išmokėti atostoginiai.

15. Teismas nurodė, kad ieškovo suteiktų paslaugų, už kurias į atsakovės sąskaitas buvo padaryti pavedimai, vidurkis (procentinė išraiška) iš esmės atitinka ieškovo atliktų mokamų paslaugų, už kurias sumokėta grynaisiais pinigais pagal kasos pajamų orderius, vidurkį, todėl spręstina, jog išmokėdama darbo užmokestį už atliktas plastines operacijas atsakovė tinkamai atsiskaitė su ieškovu, nepažeisdama jo interesų.

16. Teismas vadovavosi DK 15 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės jam neišmokėtą darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2021 m. birželio 28 d. ir netesybas. Su analogišku prašymu į darbo ginčų komisiją ieškovas kreipėsi 2022 m. balandžio 8 d. Teismas atskaitė trejų metų terminą nuo kreipimosi į darbo ginčų komisiją dienos ir konstatavo, kad ieškovas turi teisę reikšti reikalavimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir netesybų priteisimo nuo 2019 m. balandžio 8 d.; reikalavimams nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2019 m. balandžio 7 d. taikytina ieškinio senatis. Teismas vertino, kad, pritaikius senatį už laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 8 d. iki 2021 m. birželio 28 d., ieškovui iš atsakovės priteistinas 1616,45 Eur neišmokėtas darbo užmokestis (1390,45 Eur neišmokėtas darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 8 d. iki 2021 m. birželio 28 d. (ši suma apskaičiuota atsižvelgus į tai, jog atsakovė neįtraukė į apskaitą 5207,70 Eur sumos, susidariusios laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d., skaičiuodama ieškovui darbo užmokestį; nuo proporcingai, taikant ieškinio senatį, gautos 4634,85 Eur sumos išminusavus 70 proc. dalį); 186 Eur už 2019 m. liepos mėn., 20 Eur – už 2020 m. kovo mėn., 10 Eur – už 2020 m. rugpjūčio mėn., 10 Eur – už 2020 m. rugsėjo mėn.)

17. Vadovaudamasis DK 147 straipsnio 2 dalimi, teismas konstatavo, kad ieškovui iš atsakovės už laiku neišmokėtą darbo užmokestį priteistina 9698,70 Eur netesybų.

18. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą teismas nustatė, kad atsakovė patyrė 3388 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios nesiekia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose (toliau – ir Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) nustatytų maksimalių dydžių. Ieškiniui esant patenkintam iš dalies, atmetęs 93,48 proc. patikslinto ieškinio reikalavimų, teismas nusprendė atsakovei iš ieškovo priteisti 3167,10 Eur šių išlaidų atlyginimo.

19. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2023 m. spalio 4 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimą.

20. Kolegija atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus dėl būtinumo taikyti contra spoliatorem prezumpciją, nurodė, kad, kilus darbdavio ir darbuotojo ginčui dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo fakto, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsniu ir DK 214 straipsnio 3 dalimi, pareiga įrodyti, kad su atleistu darbuotoju atsiskaityta, tenka darbdaviui (nagrinėjamu atveju – atsakovei), tačiau tai savaime neatleidžia ieškovo (darbuotojo) nuo pareigos pagrįsti ieškinio reikalavimą. Nagrinėjamu atveju, kolegijos vertinimu, negalima teigti, jog atsakovė sąmoningai, tyčia ar piktnaudžiaudama nepateikė kokių nors savo turimų įrodymų ir nesilaikė DK 214 straipsnio 3 dalies reikalavimų, juolab kad teismas tik siūlė, bet nebuvo įpareigojęs, atsakovei pateikti įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, atsakovei galimai pateikus ne visus įrodymus, sprendimą priėmė remdamasis į bylą pateiktų įrodymų visuma.

21. Kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo 2022 m. rugpjūčio 3 d. protokolinę nutartį, nurodė, kad į nagrinėjamą bylą ne pirminių dokumentų pateikimas iš esmės buvo nulemtas pirmosios instancijos teismo įpareigojimo atsakovei pateikti susistemintus įrodymus. Kolegijos vertinimu, visų pirminių dokumentų į bylą pateikimas dėl tokių dokumentų apimties ir jų surinkimui bei visapusiškai analizei reikalingo laiko būtų smarkiai prailginęs bylos nagrinėjimą, o tai nesuderinama su teismo pareiga kuo operatyviau išnagrinėti bylą ir įvykdyti teisingumą. Be to, reikalavimas atsakovei pateikti visus tiesioginius įrodymus į bylą, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, reikštų per aukšto įrodinėjimo standarto taikymą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik atsakovės pateiktais susistemintais įrodymais, bet ir kasos pajamų dokumentais (orderiais, kvitais, kasos knygomis ir kt.), VLK pateiktais duomenimis, bankų sąskaitų išrašais, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, šių įrodymų sąsajumą ir įrodomąją galią vertindamas kompleksiškai su byloje esančių įrodymų visuma. Taigi faktinės aplinkybės, sudarančios šios bylos nagrinėjimo dalyką, buvo įrodinėjamos ne vien netiesioginiais įrodymais. Kolegija pažymėjo, kad rašytinių įrodymų formalūs trūkumai ar originalų nebuvimas turi įtakos tokių įrodymų vertinimui, tačiau leistinumo požiūriu tai nėra reikšminga. Priešingu atveju, pernelyg laikantis formalumo vertinant menkus rašytinių įrodymų trūkumus ar originalo nebuvimą, būtų nepagrįstai ribojama bylos šalies teisė į gynybą. Teismo įpareigojimo pagrindu atsakovės pateiktas dokumentas, pavadintas „G. K. 2018 m. vasario mėn. - 2021 m. birželio mėn. darbo užmokesčio sandara iki mokesčių“, bylos faktinių aplinkybių ir byloje esančių kitų įrodymų kontekste dera su kitais įrodymais, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo šio dokumento nelaikyti įrodymu ir jo nevertinti kartu su kitais įrodymais.

22. Dėl ieškovo argumento, kad jo pateikti skaičiavimai, susiję su jam priklausančio darbo užmokesčio nepriemoka, buvo grindžiami pirminiais rašytiniais įrodymais – Valstybinės ligonių kasos išduotais dokumentais, kurie yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, atsakovės banko sąskaitų išrašais ir pan., o atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovo atliktus skaičiavimus, todėl teismas be pagrindo jais nesivadovavo, kolegija nurodė, kad oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, turi būti vertinami su kitais byloje surinktais faktiniais duomenimis. Oficialiųjų rašytinių įrodymų didesnė įrodomoji galia nereiškia, jog juose užfiksuotos aplinkybės negali būti paneigiamos, t. y. tokių įrodymų pateikimas nepaneigia teismo pareigos vertinti įrodymų visumą ir neužkerta galimybės iš leistinų įrodymų visumos padaryti išvadą, jog oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės yra paneigtos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, vertino ne tik ieškovo, bet ir atsakovės teikiamą poziciją bei įrodymus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas, motyvuotai pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitais – ne.

23. Dėl ieškovo argumento, kad dėl netinkamo teisės normų, reglamentuojančių darbo sąlygų keitimą darbdavio iniciatyva (DK 45 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo, negalimumo panaudoti darbo sutarties sąlygų pakeitimų prieš ieškovą, nesant įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas davė rašytinį sutikimą dėl pakeitimų, jog jis buvo supažindintas su atsakovės direktoriaus 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymais, kolegija nurodė, kad ieškovui, kaip atsakovės bendrovės akcininkui, šie įsakymai buvo žinomi, jais remiantis jam buvo mokamas darbo užmokestis iki atleidimo iš darbo, tačiau ieškovas iki atleidimo iš darbo dienos neginčijo nei mokamo darbo užmokesčio dydžio, nei jo apskaičiavimo metodikos. Pagal DK 45 straipsnio 1 dalį, pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymais nustatytos dienos chirurgijos paslaugų skaičiaus normos nelaikytinos nei būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nei papildomų darbo sutarties sąlygų nustatymu. Šie įsakymai yra bendrovės vidaus teisės aktai, kurie buvo taikomi visiems bendrovėje dirbantiems gydytojams.

24. Kolegija nurodė, kad atsakovė į bylą yra pateikusi sutartis su TLK, sąskaitas bei atsakovės darbuotojų suteiktų paslaugų, apmokamų iš PSDF biudžeto lėšų, detalizaciją. Prie kiekvienos sutarties su TLK yra pridėtas priedas, kuriame nustatytas atsakovės teikiamų paslaugų limitas. Taigi nepagrįsti ieškovo argumentai, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog TLK apskritai taikė bendrovei limitus ar bent kartą neapmokėjo dalies atsakovės suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų.

25. Dėl ieškovo argumento dėl netinkamo teisės normų, reglamentuojančių žalos išieškojimo iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio tvarką (DK 156 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo kolegija nurodė, kad 2021 m. birželio 8 d. taikos sutartimi šalys susitarė 2018 m. vasario 1 d. įsakymą nuo 2021 m. birželio 8 d. panaikinti, o ne pripažinti jį negaliojančiu nuo sudarymo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.95 straipsnio 1 dalis), taigi, iki panaikinimo įsakymas galiojo ir turėjo būti vykdomas, todėl atsakovė pagrįstai ir teisėtai darė 500 Eur per mėnesį išskaitas iš ieškovo darbo užmokesčio, šios išskaitos fiksuotos Lentelės 6 skiltyje „Pagal atlyginimo lapelį priskaičiuota iki mokesčių“. Taikos sutartis patvirtinta Šiaulių darbo ginčų komisijos darbo byloje ir ši byla nutraukta. Darbo ginčų komisijos sprendimas, kuriuo patvirtinama taikos sutartis ir nutraukiama darbo byla, yra vykdomasis dokumentas, vykdomas CPK nustatyta tvarka (DK 298 straipsnio 2 dalis). Kadangi aplinkybės, susijusios su 2018 m. vasario 1 d. direktoriaus įsakymu, buvo darbo ginčų komisijos nagrinėtos darbo bylos dalykas, išskaitų darymo teisėtumo klausimas nebegali būti kvestionuojamas.

26. Kolegija pažymėjo, kad iki pat atleidimo iš darbo (2021 m. birželio 28 d.) ieškovas neginčijo jam mokamo darbo užmokesčio dydžio, jo apskaičiavimo metodikos. Kaip apdairus ir protingas asmuo, būdamas atsakovės akcininkas, ieškovas apie galimą savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti ne vėliau nei gavęs darbo užmokestį už 2018 m. vasario mėn. Nors ieškovas nurodo, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2022 m. sausio 19 d., kai gavo atsakovės vadovo 2022 m. sausio 14 d. atsakymą, kuriuo jis pakartotinai nepateikė ieškovo reikalaujamos informacijos ir nepagrindė ieškovui priklausiusio darbo užmokesčio dydžio, kolegija vertino, kad tai deklaratyvūs teiginiai. Ieškovas, būdamas atsakovės akcininkas, apie galimą savo teisių pažeidimą galėjo sužinoti be specialaus tyrimo, audito ir pan., tiesiog susipažindamas su įmonės dokumentais Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio nustatyta tvarka. Kolegija konstatavo, kad, atskaičius trejų metų terminą (DK 15 straipsnio 2 dalis) nuo kreipimosi į darbo ginčų komisiją dienos (2022 m. balandžio 8 d.), ieškovas turi teisę reikšti reikalavimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir netesybų priteisimo nuo 2019 m. balandžio 8 d., o reikalavimams nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2019 m. balandžio 7 d., kaip teisingai nusprendė pirmosios instancijos teismas, taikytina ieškinio senatis.

27. Kolegija nurodė, kad klientui ir advokatui nedraudžiama susitarti, jog visą ar dalį atlyginimo už teisines paslaugas klientas advokatui ar advokato padėjėjui sumokės per tam tikrą terminą, kuris gali sueiti vėliau, nei išnagrinėjama byla. Kolegijos vertinimu, atsakovės pateiktų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų pirmosios instancijos teismui turėjo pakakti teisinių paslaugų suteikimo faktui ir užmokesčio už jas atsakovės advokatei dydžiui nustatyti. Visų sąskaitų ir mokėjimo dokumentų nepateikimas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos negalėjo būti procesine kliūtimi spręsti atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Esant procesinei situacijai, kai ieškovo ieškinys atsakovei buvo tenkintas iš dalies, nepaisant to, kad atsakovės 338 Eur išlaidos už advokatės pagalbą buvo patirtos ir apmokėtos jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau įrodymus, pagrindžiančius patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsakovė pateikė iki skundžiamo sprendimo priėmimo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atmesti atsakovės prašymą priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė patyrė 3388 Eur teisinių paslaugų išlaidų (1694 Eur sumokėta 2022 m. rugpjūčio 31 d. mokėjimo nurodymu, 1101,10 Eur – 2022 m. gegužės 31 d. mokėjimo nurodymu, 254,10 Eur – 2023 m. vasario 2 d. mokėjimo nurodymu, 338,80 Eur – 2023 m. vasario 19 d. mokėjimo nurodymu).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

28. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 4 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti arba perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias būtinųjų darbo sutarties sąlygų keitimą darbdavio iniciatyva (DK 45 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog dienos chirurgijos paslaugų skaičiaus normos mažinimai, įforminti atsakovės direktoriaus 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymais, nelaikytini būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu ar papildomų darbo sutarties sąlygų nustatymu. Ieškovo darbo užmokestis buvo išreikštas kaip kelių atskirų elementų junginys, kurių kiekvieno dedamoji dalis – pacientams suteiktų paslaugų skaičius (atliktų procedūrų skaičius). Taigi kiekvieno elemento, sudarančio ieškovo darbo užmokestį, nustatymas (apskaičiavimas) tiesiogiai priklausė nuo pacientams suteiktų paslaugų skaičiaus (atliktų procedūrų skaičiaus). Šalys, sudarydamos darbo sutartį, nesitarė dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, nuo kurių priklausė ieškovo darbo užmokestis, skaičiaus ribojimų. Atsakovės direktoriaus 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymais buvo nustatytos būtent tų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurias teikė ieškovas, skaičiaus normos. Paslaugų teikimo normų nustatymas įsakymais pakeitė ieškovo darbo užmokestį – lėmė jo sumažėjimą. Įsakymai kvalifikuotini kaip darbdavio sprendimai, kuriais įforminti darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio), kaip būtinųjų darbo sutarties sąlygų, pakeitimai, kurie galimi tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas davė rašytinį sutikimą dėl dienos chirurgijos paslaugų skaičiaus normų nustatymo, kaip būtinosios darbo sutarties sąlygos pakeitimo – ieškovo darbo užmokesčio sumažinimo – pagrindo, ar kad bent jau buvo supažindintas su įsakymais. Nepagrįsta teismų išvada, kad ieškovas apie juos žinojo, nes jis iki pat atleidimo iš darbo dienos neginčijo jam mokamo darbo užmokesčio, be to, jis yra atsakovės akcininkas. Žinojimas apie darbo sutarties sąlygos pakeitimą negali būti vertinamas kaip rašytinis sutikimas su tokiu pakeitimu. Ieškovui buvo nuolat mokamas kintamas darbo užmokestis, jam apskaičiuoti buvo taikoma sudėtinga, kompleksinė tvarka, užmokesčio dydis priklausė nuo įvairių subjektyvios prigimties kriterijų, todėl ieškovas savaime negalėjo identifikuoti jo darbo sutarties sąlygos pakeitimų įsakymais. Atsakovės akcininko statusas savaime nesuteikia prieigos prie informacijos apie atsakovę. Atsakovė neteisėtai, t. y. be ieškovo rašytinio sutikimo, pakeitė būtinąją ieškovo darbo sutarties sąlygą, t. y. sumažino jo darbo užmokestį.

28.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias išskaitų iš darbo užmokesčio darymo pagrindus ir tvarką (DK 150 ir 156 straipsniai), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. DK 150 straipnio 2 dalyje pateiktas baigtinis išskaitų iš darbo užmokesčio darymo pagrindų sąrašas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-1120/2023). Sisteminė DK 150 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 151 straipsnio ir 156 straipsnio 1 dalies nuostatų analizė, ieškovo vertinimu, teikia pagrindą konstatuoti, kad išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik tai žalai, kuri yra padaryta darbuotojo neteisėtais veiksmais, pasireiškiančiais būtent jam tenkančių darbo pareigų pažeidimu, atlyginti. Išskaitos iš ieškovui priklausančio darbo užmokesčio buvo daromos kaip nuomos mokesčio už bendrovės patalpų naudojimą atliekant estetines procedūras kompensacija. Tai nebuvo ieškovo darbo pareigų pažeidimo rezultatas. Peržengiamos darbo teisinių santykių ribos. Atsakovė neturėjo teisės daryti tokių išskaitų, išskaityti 4500 Eur. Taikos sutartimi atsakovė pripažino savo neteisėtus veiksmus.

28.3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžią (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013). Teismai netinkamai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, netyrė ir nevertino ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą, neįvertino reikšmingų aplinkybių dėl ieškovo ribotų galimybių savo jėgomis sužinoti apie galimą darbo užmokesčio nepriemoką.

28.4. Teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo darbo bylos procese pareigą, šios pareigos turinį ir jos netinkamo vykdymo padarinius, taip pat įrodymų vertinimą (DK 214 straipsnio 3 dalis, CPK 185 straipsnis), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Darbdavys privalo patikimais įrodymais pagrįsti, koks yra darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio dydis, ir įrodyti darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio sumokėjimo faktą. Atsakovės (įskaitant ir patį ieškovą, kaip atsakovės darbuotoją) suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir tokių paslaugų kaina (vertė) turėjo esminę reikšmę nustatant ieškovui priklausančio darbo užmokesčio dydį. Pacientų registravimo dokumentai, kuriuos atsakovė privalėjo pildyti ir saugoti, yra pirminiai rašytiniai įrodymai faktinėms aplinkybėms dėl ieškovui priklausančio darbo užmokesčio dydžio ir tinkamo atsiskaitymo įrodinėti. Nustatę, kad atsakovė nepateikė pacientų registravimo dokumentų, teismai netinkamai kvalifikavo šių rašytinių įrodymų nepateikimo teisinius padarinius. Atsakovė neįrodinėjo, kad egzistuoja objektyvios priežastys, kliudančios juos pateikti. Pirmosios instancijos teismas padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą, nulėmusį neteisingą bylos išsprendimą, nes nebuvo procesiškai aktyvus tiek, kiek turėjo būti ex officio (pagal pareigas) (CPK 414 straipsnio 1 dalis, 415 straipsnio 1 dalis), t. y. neišreikalavo iš atsakovės pirminių rašytinių įrodymų – pacientų registravimo dokumentų, kurie turėjo esminę reikšmę bylos faktinėms aplinkybėms nustatyti ir šiam darbo ginčui išspręsti, o apeliacinės instancijos teismas nepašalino šio pažeidimo. Nors atsakovė disponavo pirminiais rašytiniais įrodymais, faktinės aplinkybės, sudarančios šios bylos nagrinėjimo dalyką, buvo įrodinėjamos išimtinai tik netiesioginiais įrodymais, tuo tarpu pagal kasacinio teismo praktiką teismas gali vadovautis netiesioginiais įrodymais tik tais atvejais, jeigu nėra išlikę pirminiai įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008). Teismai turėjo atmesti atsakovės netiesioginius įrodymus ir pritaikyti negatyvųjį įrodinėjimo naštos aspektą, konstatuoti, kad atsakovė neįrodė tinkamo atsiskaitymo su ieškovu fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020, 39 punktas). Duomenys, kuriais atsakovė įrodinėjo tinkamo atsiskaitymo su ieškovu faktą (atsakovės sukompiliuoti apibendrinti duomenys, pavadinti „G. K. 2018 m. vasario mėn.–2021 m. birželio mėn. darbo užmokesčio sandara iki mokesčių“, kasos pajamų orderių registracijos sąsiuviniai ir vidinių operacijų atlikimo žiniaraščiai), neatitinka įrodymams keliamų patikimumo, pakankamumo ir leistinumo reikalavimų, todėl jie apskritai negali būti laikomi įrodymais, kaip jie suprantami pagal CPK normas (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys, 180 straipsnis, 197 straipsnio 1 dalis ir 198 straipsnio 2 dalis).

28.5. Teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir atlyginimą (CPK 93 ir 98 straipsniai). Išlaidoms yra keliamas pagrįstumo reikalavimas, be to, prašymas dėl šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir įrodymai, patvirtinantys šių išlaidų dydį, turi būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju advokatė K. G., atstovaujanti atsakovės interesams, 2023 m. vasario 8 d. pateikė prašymą dėl 592,90 Eur išlaidų už advokatės pagalbą atlyginimo. Aptariamas prašymas yra vienintelis, kuris buvo pateiktas atsakovės dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovė, be 2023 m. vasario 8 d. prašyme nurodytų 592,90 Eur išlaidų, papildomai patyrė 2795,10 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Tarp bylos duomenų nėra 2022 m. gegužės 31 d. ir 2022 m. rugpjūčio 31 d. mokėjimo nurodymų ar kitų panašaus pobūdžio dokumentų, kurie patvirtintų, jog atsakovė patyrė 2795,10 Eur bylinėjimosi išlaidų už šios civilinės bylos procese suteiktą teisinę pagalbą. Atsakovė 2023 m. vasario 8 d. prašymu prašė priteisti atlyginti mažesnį bylinėjimosi išlaidų dydį, nei nustatė teismai. Apeliacinės instancijos teismo nurodytas 2022 m. gegužės 31 d. mokėjimas atliktas anksčiau, nei ieškovas pareiškė ieškinį (2022 m. gegužės 11 d.) ir pirmosios instancijos teismas jį priėmė (2022 m. liepos 4 d.), o 2022 m. rugpjūčio 31 d. mokėjimas atliktas anksčiau, nei advokatė K. G. įstojo į šios civilinės bylos procesą (prašymas dėl prieigos suteikimo pateiktas 2022 m. rugsėjo 20 d.). Vadinasi, teisinės paslaugos, jeigu jos ir buvo faktiškai suteiktos atsakovei, objektyviai negalėjo būti suteiktos šios civilinės bylos procese. Ši byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta 2023 m. vasario 8 d., įrodymas, patvirtinantis 338,80 Eur honoraro už suteiktas teisines paslaugas sumokėjimą, pateiktas ir honoraras sumokėtas (išlaidos patirtos) jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (teismui išnagrinėjus bylą ir išėjus priimti sprendimo, atitinkamai 2023 m. vasario 28 d. ir 2023 m. vasario 19 d.). Todėl atsakovė apskritai neturi teisės į 338,80 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatės pagalbą atlyginimą, pirmosios instancijos teisme turėjo būti skirstomos tik 254,10 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokatės pagalbą.

29. Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

30. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas). Nuostatos, kad kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama ieškovo G. K. kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

31. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013). Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-395-611/2017, 14 punktas).

Dėl DK 45 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

32. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias būtinųjų darbo sutarties sąlygų keitimą darbdavio iniciatyva (DK 45 straipsnio 1 dalis), apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog dienos chirurgijos paslaugų skaičiaus normos mažinimai, įforminti atsakovės direktoriaus 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymais, nelaikytini būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu ar papildomų darbo sutarties sąlygų nustatymu. Skunde nurodoma, kad ieškovo darbo užmokestis buvo išreikštas kaip kelių atskirų elementų junginys, kurių kiekvieno dedamoji dalis – pacientams suteiktų paslaugų skaičius (atliktų procedūrų skaičius). Kiekvieno elemento, sudarančio ieškovo darbo užmokestį, nustatymas (apskaičiavimas) tiesiogiai priklausė nuo pacientams suteiktų paslaugų skaičiaus (atliktų procedūrų skaičiaus). Šalys, sudarydamos darbo sutartį, nesitarė dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, nuo kurių priklausė ieškovo darbo užmokestis, skaičiaus ribojimų. Atsakovės direktoriaus 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymais buvo nustatytos būtent tų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurias teikė ieškovas, skaičiaus normos. Paslaugų teikimo normų nustatymas įsakymais pakeitė ieškovo darbo užmokestį – lėmė jo sumažėjimą. Įsakymai kvalifikuotini kaip darbdavio sprendimai, kuriais įforminti darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio), kaip būtinųjų darbo sutarties sąlygų, pakeitimai, kurie galimi tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas davė rašytinį sutikimą dėl dienos chirurgijos paslaugų skaičiaus normų nustatymo, kaip būtinosios darbo sutarties sąlygos pakeitimo – ieškovo darbo užmokesčio sumažinimo – pagrindo, ar kad bent jau buvo supažindintas su įsakymais. Nepagrįsta teismų išvada, kad ieškovas apie juos žinojo, nes jis iki pat atleidimo iš darbo dienos neginčijo jam mokamo darbo užmokesčio, be to, jis yra atsakovės akcininkas. Žinojimas apie darbo sutarties sąlygos pakeitimą negali būti vertinamas kaip rašytinis sutikimas su tokiu pakeitimu. Ieškovui buvo nuolat mokamas kintamas darbo užmokestis, jam apskaičiuoti buvo taikoma sudėtinga, kompleksinė tvarka, užmokesčio dydis priklausė nuo įvairių subjektyvios prigimties kriterijų, todėl ieškovas savaime negalėjo identifikuoti jo darbo sutarties sąlygos pakeitimų įsakymais. Atsakovės akcininko statusas savaime nesuteikia prieigos prie informacijos apie atsakovę. Skunde teigiama, kad atsakovė neteisėtai, t. y. be ieškovo rašytinio sutikimo, pakeitė būtinąją ieškovo darbo sutarties sąlygą, t. y. sumažino jo darbo užmokestį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.

33. DK 33 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo sutarties turinį, nustatyta, kad: darbo sutarties sąlygos yra būtinosios ir papildomos (1 dalis); būtinosios darbo sutarties sąlygos – sąlygos (darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė), dėl kurių susitarus laikoma, kad darbo sutartis yra sudaryta (2 dalis); papildomos darbo sutarties sąlygos – darbo sutarties šalių susitarimu nustatomos darbo sąlygos, kurios sukonkretina darbo teisės normas arba įtvirtina joms neprieštaraujantį darbo sutarties šalių susitarimą dėl darbo; šių sąlygų neprivaloma sulygti darbo sutartimi, tačiau jos tampa darbo sutarties šalims privalomos, kai dėl jų susitariama (3 dalis).

34. DK 34 straipsnio, reglamentuojančio būtinąsias darbo sutarties sąlygas, įtvirtinta, kad: kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės (1 dalis); darbo sutartyje šalys nustato darbo užmokestį per mėnesį (mėnesio algą) ar darbo valandą (valandinį atlygį), kuris negali būti mažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą ar minimalųjį valandinį atlygį; darbo sutarties šalys gali sulygti ir dėl priedų, priemokų, premijų ar kitokio papildomo apmokėjimo pagal įvairias darbo apmokėjimo sistemas (3 dalis).

35. DK 45 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo sąlygų keitimą darbdavio iniciatyva, nustatyta, kad: pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu (1 dalis); darbuotojo sutikimas arba nesutikimas dirbti pasiūlytomis pakeistomis būtinosiomis ar papildomomis darbo sutarties sąlygomis, kitos rūšies darbo laiko režimu ar kitoje vietovėje turi būti išreikštas per darbdavio nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis negu penkios darbo dienos; darbuotojo atsisakymas dirbti pasiūlytomis pakeistomis sąlygomis gali būti laikomas priežastimi nutraukti darbo santykius darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės šio kodekso 57 straipsnyje nustatyta tvarka; darbuotojo atsisakymas dirbti už sumažintą darbo užmokestį negali būti laikomas teisėta priežastimi nutraukti darbo sutartį (2 dalis); dėl neteisėto darbo sutarties pakeitimo darbuotojas turi teisę kreiptis į darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantį organą, prašydamas įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį ir atlyginti atsiradusią žalą; darbuotojui to nepadarius per tris mėnesius nuo to momento, kai darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pasiūlytomis pakeistomis darbo sąlygomis (3 dalis).

36. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, jog, pagal 2018 m. vasario 1 d. redakcijos darbo sutarties 1.3 punktą, ieškovo, dirbusio pas atsakovę rekonstrukcinės ir plastinės chirurgijos gydytoju, vaikų chirurgu, darbo užmokestį sudaro: 1) 30 procentų nuo uždirbamos sumos už paslaugas, teikiamas ir apmokamas iš PSDF lėšų, išskaičiavus pathistologinio ir citologinio tyrimo kainas; 2) kintamas priedas už mokamas procedūras (išskyrus estetines operacijas) – 50 procentų nuo uždirbtos sumos, išskaičiavus pathistologinio ir citologinio tyrimo kainas; 3) kintamas priedas už mokamas estetines procedūras – 30 procentų nuo uždirbtos sumos. Atsakovės direktoriaus 2018 m. gegužės 29 d. įsakymu nurodyta nuo 2018 m. gegužės 1 d. kiekvieną mėnesį mokėti ieškovui 8 procentų priedą nuo jo įnešamos į klinikos kasą sumos už estetines operacijas. Atsakovės direktoriaus 2018 m. gruodžio 21 d. įsakymu nurodyta nuo 2019 m. sausio 1 d. darbuotojams nustatyti darbo užmokestį su mokesčiais taip: ieškovui kintami priedai, indeksuoti 1,289 koeficientu. Atsakovės direktoriaus 2018 m. gruodžio 10 d. įsakymu, gavus TLK lapkričio mėn. ataskaitą apie tai, kad sveikatos priežiūros paslaugų atsakovės bendrovėje buvo suteikta 2 kartus daugiau, nei skiriama iš PSDF lėšų paslaugų išlaidoms apmokėti, nurodyta nuo 2018 m. gruodžio 10 d. riboti dienos chirurgijos paslaugų skaičių, nustatyta dienos chirurgijos paslaugų skaičiaus norma – ne daugiau kaip 4 pacientai per dieną. Atsakovės direktoriaus 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymu, gavus TLK III ketvirčio ataskaitą apie tai, jog sveikatos priežiūros paslaugų atsakovės bendrovėje buvo suteikta kelis kartus daugiau, nei skiriama iš PSDF lėšų paslaugų išlaidoms apmokėti, nurodyta nuo 2019 m. lapkričio 11 d. riboti dienos chirurgijos paslaugų skaičių, nustatyta dienos chirurgijos paslaugų skaičiaus norma – ne daugiau kaip 15 pacientų per mėnesį. Atsakovės direktoriaus 2021 m. birželio 28 d. įsakymu ieškovas nuo 2021 m. birželio 28 d. atleistas iš einamų pareigų padarius šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Ieškovas iki atleidimo iš darbo dienos neginčijo jam mokamo darbo užmokesčio dydžio, darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikos, atsakovės direktoriaus 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymų, šie įsakymai ieškovui, kaip atsakovės akcininkui, buvo žinomi. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad atsakovės direktoriaus 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymais nustatytos dienos chirurgijos paslaugų skaičiaus normos nelaikytinos nei būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nei papildomų darbo sutarties sąlygų nustatymu, šie įsakymai yra atsakovės vidaus teisės aktai, kurie buvo taikomi visiems atsakovės bendrovėje dirbantiems gydytojams. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad prie atsakovės ir TLK sudarytų sutarčių yra pridėti priedai, kuriuose nustatyti atsakovės teikiamų paslaugų limitai.

37. Ieškovas kasaciniame skunde

38. Ieškovas kasaciniame skunde kelia DK 45 straipsnio 1 dalies aiškinimo klausimą, teigia, kad būtinąją darbo sutarties sąlygą – darbo apmokėjimo sąlygas – atsakovė turėjo teisę pakeisti tik su jo rašytiniu sutikimu, darbuotojo darbo užmokesčiui mažinti visais atvejais yra būtinas paties darbuotojo rašytinis sutikimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbo apmokėjimo sąlygos yra viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų (DK 33 straipsnio 2 dalis, 34 straipnio 1, 3 dalys), taigi darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimui darbdavio iniciatyva yra taikomos DK 45 straipsnio 1–3 dalių nuostatos. Jos taikytinos ne bet kokioms, o darbo sutartyje sulygtoms darbo apmokėjimo sąlygoms pakeisti. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, aiškindama DK 45 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija nurodo, kad DK 45 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog darbo apmokėjimo sąlygas, kaip vieną iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų, darbdavio iniciatyva galima pakeisti tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu, o šio straipsnio 3 dalyje reglamentuojami teisiniai padariniai, kylantys darbo apmokėjimo sąlygas darbdaviui pakeitus neteisėtai, vienašališkai, nesilaikant nurodytos bendrosios taisyklės, – tokiu atveju darbuotojas, nesutikdamas su neteisėtu darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimu, turi teisę kreiptis į darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantį organą, prašydamas įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį ir atlyginti atsiradusią žalą, o darbuotojui to nepadarius per tris mėnesius nuo to momento, kai darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis. Taigi, jeigu darbuotojas nėra aktyvus, be pateisinamos priežasties įstatyme nustatyta tvarka ir terminu negina savo galbūt pažeistų teisių dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, pagal DK 45 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą yra laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis. Tokiu atveju nėra teisinio pagrindo darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą pripažinti neteisėtu, nes įstatymų leidėjo valia yra preziumuojama, kad darbuotojo sutikimas pakeisti darbo apmokėjimo sąlygas darbdavio buvo gautas.

39. Vertindama kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog dienos chirurgijos paslaugų skaičiaus normos mažinimai, įforminti atsakovės direktoriaus 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymais, nelaikytini būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu ar papildomų darbo sutarties sąlygų nustatymu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šalys darbo sutartyje susitarė, kad ieškovo darbo užmokestį, be kita ko, sudaro 30 procentų nuo uždirbamos sumos už paslaugas, teikiamas ir apmokamas iš PSDF lėšų, išskaičiavus pathistologinio ir citologinio tyrimo kainas. Tokiu būdu šalims susitarus, konkretus darbo užmokestis, darbo norma darbo sutartyje nebuvo nurodyti ir detalizuoti, o ši darbo apmokėjimo sąlyga šalių valia buvo susieta su iš PSDF lėšų teikiamomis ir apmokamomis paslaugomis, PSDF lėšų, apmokamų (apmokėtų) už tokias paslaugas, mastu. Tai atitiko šalių valią. Kaip minėta, prie atsakovės ir TLK sudarytų sutarčių yra pridėti priedai, kuriuose nustatyti atsakovės teikiamų paslaugų limitai, o atsakovės direktoriaus 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymai yra priimti reaguojant į gautas TLK ataskaitas apie tai, jog sveikatos priežiūros paslaugų atsakovės bendrovėje buvo suteikta kelis kartus daugiau, nei skiriama iš PSDF lėšų paslaugų išlaidoms apmokėti. Nurodytais įsakymais būtent reaguojant į TLK ataskaitas buvo nurodyta riboti dienos chirurgijos paslaugų skaičių, nustatyta dienos chirurgijos paslaugų skaičiaus norma, šie įsakymai buvo taikomi visiems atsakovės bendrovėje dirbantiems gydytojams. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovės direktoriaus 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymų turinį bei šalių darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas, vertina, kad šiais atsakovės direktoriaus įsakymais nebuvo pakeistos šalių darbo sutartyje sulygtos darbo apmokėjimo sąlygos, nes ir po nurodytų įsakymų priėmimo šalių darbo sutartyje sulygtos darbo apmokėjimo sąlygos išliko nepakitusios. Dėl to nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumento, kad nurodyti atsakovės direktoriaus įsakymai kvalifikuotini kaip darbdavio sprendimai, kuriais įforminti darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimai. Pripažintina pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovės direktoriaus 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymai nelaikytini nei ieškovo būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nei papildomų darbo sutarties sąlygų nustatymu.

Dėl išskaitų iš ieškovo darbo užmokesčio teisėtumo

40. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias išskaitų iš darbo užmokesčio darymo pagrindus ir tvarką (DK 150, 156 straipsniai), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. DK 150 straipsnio 2 dalyje pateiktas baigtinis išskaitų iš darbo užmokesčio darymo pagrindų sąrašas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-1120/2023, 28 punktas). Sisteminė DK 150 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 151 straipsnio ir 156 straipsnio 1 dalies nuostatų analizė, ieškovo vertinimu, teikia pagrindą konstatuoti, kad išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik tai žalai, kuri yra padaryta darbuotojo neteisėtais veiksmais, pasireiškiančiais būtent jam tenkančių darbo pareigų pažeidimu, atlyginti. Ieškovas teigia, kad išskaitos iš jam priklausančio darbo užmokesčio buvo daromos kaip nuomos mokesčio už bendrovės patalpų naudojimą atliekant estetines procedūras kompensacija, tai nebuvo ieškovo darbo pareigų pažeidimo rezultatas ir nėra žala, kaip ji suprantama pagal DK normų nuostatas. Anot ieškovo, atsakovė neturėjo teisės daryti tokias išskaitas ir išskaityti 4500 Eur, taikos sutartimi ji pripažino savo neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

41. DK 150 straipsnio, reglamentuojančio išskaitas iš darbo užmokesčio, 1 dalyje nustatyta, kad išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti atliekamos tik šio kodekso ir kitų įstatymų nustatytais atvejais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad išskaitos gali būti daromos šiais atvejais: grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms (1 punktas); grąžinti sumoms, permokėtoms dėl skaičiavimo klaidų (2 punktas); atlyginti žalai, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė darbdaviui (3 punktas); išieškoti atostoginiams už suteiktas atostogas, viršijančias įgytą teisę į visos trukmės ar dalies kasmetines atostogas, darbo sutartį nutraukus darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių arba dėl darbuotojo kaltės darbdavio iniciatyva (4 punktas).

42. DK 156 straipsnio, reglamentuojančio žalos išieškojimo tvarką, 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu.

43. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 150 straipsnio 1 dalyje nustatytos išsamios taisyklės, pagal kurias išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti atliekamos tik įstatymų nustatytais atvejais. Normos formuluotė nesuteikia pagrindo jos vertinti kaip dispozityvios, kadangi ji aiškiai formuluoja draudimą atlikti išskaitas kitais nei įstatymuose nustatytais pagrindais. DK 150 straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas atvejų, kai išskaitos gali būti daromos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-1120/2023, 28, 32 punktai).

44. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovės akcininkų 2018 m. sausio 24 d. susirinkime, kuriame kaip akcininkas dalyvavo ir ieškovas, buvo svarstytas klausimas dėl ieškovo atliekamų estetinių procedūrų klinikos patalpose, nurodant, jog ieškovas, klinikoje atlikdamas estetines procedūras (ne operacijas), naudojasi bendromis klinikos patalpomis ir medicininėmis priemonėmis, tokių procedūrų apskaita nėra vedama, klinika negauna pajamų, pacientams neišrašomi kasos pajamų orderiai. Akcininkų susirinkime buvo pasiūlyta, kad ieškovas turi mokėti 500 Eur dydžio sutartą mokestį kas mėnesį už bendrų patalpų naudojimą, kaip ir nuomos mokestis šioje dalyje. Dėl nuomos mokesčio pasiūlymo buvo balsuojama, iš keturių akcininkų trys balsavo „už“, o vienas – „prieš“. Atsakovės direktoriaus 2018 m. vasario 1 d. įsakymu „Dėl G. K. atliekamų estetinių procedūrų klinikos patalpose“, kurio priėmimo pagrindu nurodytas atsakovės akcininkų susirinkimo, įvykusio 2018 m. sausio 24 d., protokolas, nuo 2018 m. vasario 1 d. iš ieškovo pradėta išskaičiuoti 500 Eur suma už atliekamas estetines procedūras (ne operacijas) klinikos patalpose, išskaičiuotą sumą įtraukiant į buhalterinę apskaitą. Šiaulių darbo ginčų komisijos darbo byloje Nr. APS-110-9557/2021 pagal ieškovo G. K. 2021 m. gegužės 12 d. prašymą (skundą) atsakovei UAB Šiaulių chirurginės pagalbos centrui dėl 2018 m. vasario 1 d. atsakovės įsakymo panaikinimo – sustabdymo ginčo šalys 2021 m. birželio 8 d. taikos sutartimi nusprendė bylą baigti taikiai: atsakovė sutiko nuo 2021 m. birželio 8 d. panaikinti 2018 m. vasario 1 d. įsakymą „Dėl G. K. atliekamų estetinių procedūrų klinikos patalpose“; šalys prašė patvirtinti taikos sutartį ir darbo bylą Nr. APS-110-9557/2021 nutraukti.

45. Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į tai, kad Šiaulių darbo ginčų komisijos darbo byloje Nr. APS-110-9557/2021 šalys 2021 m. birželio 8 d. taikos sutartimi susitarė panaikinti atsakovės direktoriaus 2018 m. vasario 1 d. įsakymą nuo 2021 m. birželio 8 d., o ne pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), nusprendė, kad iki panaikinimo įsakymas galiojo ir turėjo būti vykdomas, todėl atsakovė pagrįstai ir teisėtai darė 500 Eur per mėnesį išskaitas iš ieškovo darbo užmokesčio. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors byloje nepateiktas darbo ginčų komisijos sprendimas darbo byloje Nr. APS-110-9557/2021, tačiau šalys nepateikė jokių argumentų, sudarančių pagrindą abejoti, jog vis dėlto šalių sudaryta taikos sutartis buvo patvirtinta ir darbo byla nutraukta. Įvertinęs, jog aplinkybės, susijusios su 2018 m. vasario 1 d. atsakovės direktoriaus įsakymu, buvo darbo ginčų komisijos nagrinėtos darbo bylos nagrinėjimo dalyku, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliaciniame skunde ieškovo keliamas klausimas dėl neteisėtų išskaitų darymo iš ieškovui priklausančio darbo užmokesčio pateko į šalių sudarytos ir darbo ginčų komisijos sprendimu patvirtintos taikos sutarties apimtį ir nebegali būti kvestionuojamas.

46. Taigi, bylą nagrinėję teismai ginčui išspręsti netaikė DK 150, 156 straipsnių ir, teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad taip elgdamiesi pažeidė šias materialiosios teisės normas. Tokia išvada visų pirma darytina dėl to, kad, kaip matyti iš teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių, nagrinėjamu atveju šalis siejo tiek darbo teisiniai santykiai, tiek ir civiliniai – uždarosios akcinės bendrovės bei jos akcininko – teisiniai santykiai. Vertintina, kad atsakovės direktoriaus 2018 m. vasario 1 d. įsakymas „Dėl G. K. atliekamų estetinių procedūrų klinikos patalpose“ patenka į pastarųjų civilinių teisinių santykių sritį, nes jis priimtas atsakovės visuotinio akcininkų susirinkimo, įvykusio 2018 m. sausio 24 d., protokolo pagrindu, ir dėl ieškovo, ne kaip atsakovės darbuotojo, o kaip atsakovės akcininko, kuris, klinikoje atlikdamas estetines procedūras (ne operacijas), naudojasi bendromis klinikos patalpomis ir medicininėmis priemonėmis, o tokių procedūrų apskaita nėra vedama, klinika negauna pajamų, pacientams neišrašomi kasos pajamų orderiai. Įsakymo esmė – gauti bendrovei iš jos akcininko atitinkamą atlygį už šio naudojimąsi bendrovės turtu. Uždarosios akcinės bendrovės ir jos akcininko teisiniai santykiai nepatenka į DK reguliavimo dalyką (DK 1 straipsnis). Antra, bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į tai, kad Šiaulių darbo ginčų komisijos darbo byloje Nr. APS-110-9557/2021 šalys 2021 m. birželio 8 d. taikos sutartimi susitarė panaikinti atsakovės direktoriaus 2018 m. vasario 1 d. įsakymą nuo 2021 m. birželio 8 d., o ne pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), nusprendė, kad iki panaikinimo įsakymas galiojo ir turėjo būti vykdomas, todėl atsakovė pagrįstai ir teisėtai darė išskaitas iš ieškovo darbo užmokesčio. Ši teismų išvada kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra ginčijama. Trečia, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovo keliamas klausimas dėl neteisėtų išskaitų darymo iš ieškovui priklausančio darbo užmokesčio pateko į šalių sudarytos ir darbo ginčų komisijos sprendimu patvirtintos taikos sutarties apimtį ir nebegali būti kvestionuojamas, kasacinio skundo argumentais ginčijama tik tuo aspektu, kad šioje byloje nepateiktas darbo ginčų komisijos sprendimas darbo byloje Nr. APS-110-9557/2021. Sutiktina su argumentu, jog toks sprendimas šioje byloje nėra pateiktas, tačiau konstatuotina, kad ši aplinkybė nevertintina kaip turinti esminę reikšmę šioje byloje nagrinėjamo ginčo daliai, susijusiai su išskaitomis, išspręsti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepriklausomai nuo to, patvirtinta teismo ar ne, teisėtai sudaryta ir galiojanti taikos sutartis, kaip ir bet kuri kita civilinė teisinė sutartis, šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), turi būti vykdoma (lot. pacta sunt servanda) ir gali sukelti tam tikrus teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409-701/2015); kai darbo ginčo šalys yra sudariusios taikos sutartį dėl darbo ginčo išsprendimo, tai teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo pareiškianti šalis, siekdama, jog teismas darbo ginčą dėl teisės išnagrinėtų iš esmės, turi reikšti reikalavimą ir nuginčyti galiojančią, teisiškai įpareigojančią, šalis saistančią taikos sutartį, nes šios sutarties sukurti teisiniai padariniai negali būti ignoruojami, ši sutartis panaikina darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-701/2023, 67 punktas). Taigi, kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra ginčijama apeliacinės instancijos teismo konstatuota aplinkybė, kad ieškovo keliamas klausimas dėl neteisėtų išskaitų darymo iš ieškovui priklausančio darbo užmokesčio pateko į šalių sudarytos taikos sutarties apimtį. Teisėjų kolegija remiasi šia apeliacinės instancijos teismo konstatuota aplinkybe (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir padaro išvadą, kad šioje byloje ieškovas ieškiniu pareikštais reikalavimais, susijusiais su išskaitomis iš jo darbo užmokesčio, iš esmės siekia, kad būtų pakeistos šalių sudarytos taikos sutarties sąlygos, tačiau reikalavimų dėl šios taikos sutarties nuginčijimo nereiškia, taip netinkamai įgyvendindamas teisę dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme iš esmės. Ketvirta, kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neteikiantys pagrindo pripažinti, jog šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-1120/2023 pateiktų išaiškinimų.

Dėl ieškinio senaties taikymo

47. Ieškovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013). Ieškovo teigimu, teismai netinkamai nutatė ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, netyrė ir nevertino ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą, neįvertino reikšmingų aplinkybių dėl ieškovo ribotų galimybių savo jėgomis sužinoti apie galimą darbo užmokesčio nepriemoką. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.

48. DK 15 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai skaičiuoti ir taikyti taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šis kodeksas ar kiti įstatymai nenustato specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.

49. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos. Gavęs šalies prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas visų pirma turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis, taip pat ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

50. Bendroji taisyklė, reglamentuojanti ieškinio senaties termino pradžią, įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

51. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Kita vertus, tol, kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki teisės pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017, 48 punktas).

52. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-372/2005 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškinio senaties termino pradžios ir pabaigos nustatymo klausimas, taip pat sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo pagrindų nustatymas yra fakto klausimai ir kasaciniame teisme nenustatomi (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau kasacinis teismas, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-781/2024 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

53. Nagrinėjamoje byloje, atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, ieškovas nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2022 m. sausio 19 d., kai gavo atsakovės vadovo 2022 m. sausio 14 d. atsakymą, kuriuo atsakovės vadovas pakartotinai nepateikė ieškovo reikalaujamos informacijos ir kartu nepagrindė ieškovui priklausiusio darbo užmokesčio dydžio.

54. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ir nustatydamas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės ieškinio senačiai taikyti, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015, 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017 pateiktus išaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas kaip neįrodytą vertino ieškovo nurodytą aplinkybę, jog apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo 2022 m. sausio 19 d., kai gavo atsakovės vadovo 2022 m. sausio 14 d. atsakymą, kuriuo atsakovės vadovas pakartotinai nepateikė ieškovo reikalaujamos informacijos ir kartu nepagrindė ieškovui priklausiusio darbo užmokesčio dydžio. Šios ieškovo nurodytos aplinkybės įrodinėjimo našta byloje teko ieškovui, taigi, teismui konstatavus ją esant neįrodytą, tai reiškia, kad tokia aplinkybė neegzistuoja. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas, kaip apdairus ir protingas asmuo, būdamas atsakovės akcininkas, apie galimai savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti ne vėliau nei gavęs darbo užmokestį už 2018 metų vasario mėnesį, tai galėjo sužinoti be specialaus tyrimo, audito ir pan., tiesiog susipažindamas su įmonės dokumentais Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senaties termino eiga ieškovo pareikštiems reikalavimams prasidėjo tą dieną, kai ieškovas gavo darbo užmokestį, kuris buvo mokamas kiekvieną mėnesį, už 2018 m. vasario mėnesį.

55. Teisėjų kolegija, kasacinio skundo argumentų aspektu įvertinusi skundžiamos nutarties motyvuojamąją dalį, padaro išvadą, kad, nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino ieškovo nurodytas aplinkybes, individualiai įvertino ieškovo teiginius apie jo nurodomas ribotas galimybes sužinoti apie galimą darbo užmokesčio nepriemoką, sužinojimo apie savo teisės pažeidimą laiką bei aplinkybes ir taikė protingo, rūpestingo ir atidaus asmens standartą. Kasaciniame skunde nėra argumentuojama, kad aplinkybės, turinčios reikšmės nustatant ieškinio senaties termino pradžią, apeliacinės instancijos teismo nustatytos netinkamai taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegija remiasi apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės nustatant ieškinio senaties termino pradžią (CPK 353 straipsnio 1 dalis), ir jomis remdamasi konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

56. Ieškovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo darbo bylos procese pareigą, šios pareigos turinį ir jos netinkamo vykdymo padarinius, taip pat įrodymų vertinimą (DK 214 straipsnio 3 dalis, CPK 185 straipsnis), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Darbdavys privalo patikimais įrodymais pagrįsti, koks yra darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio dydis, ir įrodyti darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio sumokėjimo faktą. Atsakovės (įskaitant ir patį ieškovą, kaip atsakovės darbuotoją) suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir tokių paslaugų kaina (vertė) turėjo esminę reikšmę nustatant ieškovui priklausančio darbo užmokesčio dydį. Pacientų registravimo dokumentai, kuriuos atsakovė privalėjo pildyti ir saugoti, yra pirminiai rašytiniai įrodymai faktinėms aplinkybėms dėl ieškovui priklausančio darbo užmokesčio dydžio ir tinkamo atsiskaitymo įrodinėti. Nustatę, kad atsakovė nepateikė pacientų registravimo dokumentų, teismai netinkamai kvalifikavo šių rašytinių įrodymų nepateikimo teisinius padarinius. Atsakovė neįrodinėjo, kad egzistuoja objektyvios priežastys, kliudančios juos pateikti. Pirmosios instancijos teismas padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą, nulėmusį neteisingą bylos išsprendimą, nes nebuvo procesiškai aktyvus tiek, kiek turėjo būti ex officio (pagal pareigas) (CPK 414 straipsnio 1 dalis, 415 straipsnio 1 dalis), t. y. neišreikalavo iš atsakovės pirminių rašytinių įrodymų – pacientų registravimo dokumentų, kurie turėjo esminę reikšmę bylos faktinėms aplinkybėms nustatyti ir šiam darbo ginčui išspręsti, o apeliacinės instancijos teismas nepašalino šio pažeidimo. Nors atsakovė disponavo pirminiais rašytiniais įrodymais, faktinės aplinkybės, sudarančios šios bylos nagrinėjimo dalyką, buvo įrodinėjamos išimtinai tik netiesioginiais įrodymais, tuo tarpu pagal kasacinio teismo praktiką teismas gali vadovautis netiesioginiais įrodymais tik tais atvejais, jeigu nėra išlikę pirminiai įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008). Teismai turėjo atmesti atsakovės netiesioginius įrodymus ir pritaikyti negatyvųjį įrodinėjimo naštos aspektą, konstatuoti, kad atsakovė neįrodė tinkamo atsiskaitymo su ieškovu fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020, 39 punktas). Duomenys, kuriais atsakovė įrodinėjo tinkamo atsiskaitymo su ieškovu faktą (atsakovės sukompiliuoti apibendrinti duomenys, pavadinti „G. K. 2018 m. vasario mėn. – 2021 m. birželio mėn. darbo užmokesčio sandara iki mokesčių“, kasos pajamų orderių registracijos sąsiuviniai ir vidinių operacijų atlikimo žiniaraščiai), neatitinka įrodymams keliamų patikimumo, pakankamumo ir leistinumo reikalavimų, todėl jie apskritai negali būti laikomi įrodymais, kaip jie suprantami pagal CPK normas (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys, 180 straipsnis, 197 straipsnio 1 dalis ir 198 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

57. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį, faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

58. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė nustatyta CPK 178 straipsnyje, pagal kurį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nurodytos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis, pagal kurią, jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Ši išimtis atitinka vieną iš įrodinėjimo taisyklių, taikomų paskirstant įrodinėjimo naštą ir užtikrinančių šalių procesinį lygiateisiškumą bei sudarančių vienodas procesines galimybes abiem šalims įrodyti savo reikalavimus, nustatančių, kad vieną ar kitą aplinkybę turi įrodyti ta šalis, kuriai tą padaryti yra lengviau, nes ji turi ar gali lengviau nei kita šalis gauti atitinkamus įrodymus.

59. Vadovaujantis šia DK 214 straipsnio 3 dalies nuostata, kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, tai aplinkybių, atitinkančių joje nurodytus požymius, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, reikšdamas reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, tai, vadovaujantis nurodyta DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisykle, tam tikrų ginčui išspręsti svarbių aplinkybių, be kita ko, aplinkybių, kokio dydžio buvo šiam darbuotojui priklausantis darbo užmokestis ir ar šis darbo užmokestis jam buvo iki galo išmokėtas, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui, nes šis organizuoja jam pavaldžių darbuotojų darbą, veda darbo laiko ir buhalterinę apskaitą, turi ar gali lengviau nei darbuotojas gauti atitinkamus įrodymus. Tačiau tai nereiškia, kad tokioje byloje darbuotojas apskritai atleidžiamas nuo įrodinėjimo. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus, be kita ko, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes, bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.

60. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles, teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020, 39 punktas; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 27 punktas).

61. Ar šalis, kuriai tenka atitinkamų aplinkybių įrodinėjimo našta, įvykdė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, yra sprendžiama pagal jos pateiktus įrodymus dėl konkrečių bylos aplinkybių ir pagal kitos šalies pateiktus atsikirtimus bei juos įrodančius duomenis. Jeigu pastaroji kita šalis neįrodo savo atsikirtimų, tai savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad šalis, kuriai tenka atitinkamų aplinkybių įrodinėjimo našta, tas aplinkybes įrodė, tačiau yra vienas iš duomenų, kurių pagrindu teismas nusprendžia, ar įrodinėjimo pareigą turinti šalis ją įvykdė.

62. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018 36 punktą). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020 55 punktą). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; ir kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą).

63. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018 37 punktą). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (inormacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). Įrodymų sąsajumas reiškia, jog faktiniai duomenys yra susiję su byla, t. y. jie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis), o leistinumas savo ruožtu reiškia, kad atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais pagal proceso įstatymą, kitaip tariant, proceso įstatyme nėra įtvirtinto draudimo ar ribojimo remtis tam tikrais faktiniais duomenimis kaip įrodymais (tokie draudimai (ribojimai) yra įtvirtinti, pvz., CPK 177 straipsnio 3–5 dalyse). Leistinumo reikalavimo (plačiąja prasme) neatitinka, inter alia (be kita ko), tokie faktiniai duomenys, kurie pateikti nesilaikant proceso įstatyme įtvirtintos procesinių dokumentų ir jų priedų pateikimo tvarkos (CPK 113–114 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018, 39 punktas).

64. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, 37 punktas; 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-781/2023, 35 punktas).

65. Kasacinio teismo konstatuota, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

66. CPK darbo bylų nagrinėjimo ypatumai reglamentuojami šio kodekso XX skyriuje. CPK 414 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. CPK 415 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, rengdamasis bylą nagrinėti teisme, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, išreikalauja iš atsakovo dokumentus apie ieškovo priėmimą ir atleidimą (perkėlimą, nušalinimą) iš darbo, drausminių nuobaudų skyrimą, apie vidutinį ieškovo darbo užmokestį ir kitus bylai nagrinėti būtinus dokumentus, jeigu jų negali pateikti ieškovas. Kasacinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra konstatavęs, kad darbo bylose teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantis byloje asmenys nepateikia įrodymų, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2005). Iš darbo teisinių santykių kylančiose bylose teismui įstatymo skirtas aktyvus vaidmuo ir teismas gali peržengti rungimosi principo leidžiamas ribas bei, nepaisant to, prašo ieškovas (darbuotojas) ar ne, išreikalauti iš atsakovo dokumentus, kurių negali pateikti ieškovas ir kurie būtini bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2008).

67. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, be kita ko, prašė teismo priteisti iš atsakovės 173 511,16 Eur neišmokėto darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių). Teismų nustatyta, kad, pagal šalių 2018 m. vasario 1 d. redakcijos darbo sutarties 1.3 punktą, ieškovo, dirbusio pas atsakovę rekonstrukcinės ir plastinės chirurgijos gydytoju, vaikų chirurgu, darbo užmokestį sudaro: 1) 30 proc. nuo uždirbamos sumos už paslaugas, teikiamas ir apmokamas iš PSDF lėšų, išskaičiavus pathistologinio ir citologinio tyrimo kainas; 2) kintamas priedas už mokamas procedūras (išskyrus estetines operacijas) – 50 proc. nuo uždirbtos sumos, išskaičiavus pathistologinio ir citologinio tyrimo kainas; 3) kintamas priedas už mokamas estetines procedūras – 30 proc. nuo uždirbtos sumos. 2018 m. gegužės 29 d. atsakovės direktoriaus įsakymu nurodyta nuo 2018 m. gegužės 1 d. kiekvieną mėnesį mokėti ieškovui 8 proc. dydžio priedą nuo jo įnešamos į klinikos kasą sumos už estetines operacijas. 2018 m. gruodžio 21 d. atsakovės direktoriaus įsakymu nurodyta nuo 2019 m. sausio 1 d. nustatyti darbo užmokestį su mokesčiais taip: ieškovui kintami priedai, indeksuoti 1,289 koeficientu.

68. Įvertinusi tai, kokios buvo šalių darbo sutartimi sulygtos ieškovo darbo apmokėjimo sąlygos, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nustatant ieškovui priklausančio darbo užmokesčio dydį esminę reikšmę turi aplinkybės, kokios buvo ieškovo uždirbtos sumos atskirai už paslaugas, teikiamas ir apmokamas iš PSDF lėšų, už mokamas procedūras (išskyrus estetines operacijas) ir už mokamas estetines procedūras, o atsakovės (įskaitant ir patį ieškovą, kaip atsakovės darbuotoją) suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir tokių paslaugų kaina (vertė) nevertintinos kaip esminę reikšmę byloje turinčios aplinkybės. Tokia išvada koreliuoja ir su byloje teismų nustatyta aplinkybe, kad atsakovė, vadovaujantis jos direktoriaus 2018 m. gruodžio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 11 d. įsakymais (žiūrėti šios nutarties 36 punktą), apskaičiuodama ieškovui priklausantį darbo užmokestį už paslaugas, teikiamas ir apmokamas iš PSDF lėšų, teisėtai ir pagrįstai sumažino ieškovo apmokėtinų paslaugų dalį. Ši teismų nustatyta aplinkybė kasacinio skundo argumentais tiesiogiai, atskirai nėra ginčijama.

69. Ieškovas kasaciniame nurodo, kad atsakovė pagal teisės aktus privalėjo pildyti ir saugoti, be kitų dokumentų, ambulatorinę asmens sveikatos istoriją (forma 025/a), asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelę (forma 025/a-LK), procedūrų registravimo žurnalą (forma 029/a), ambulatorinių operacijų registracijos žurnalą (forma 069/a), ambulatorinių ligonių registravimo žurnalą (forma 074/a), kitus panašaus pobūdžio dokumentus, rengiamus pagal sveikatos priežiūros įstaigų veiklai apskaityti taikomus teisės aktus (toliau – ir pacientų registravimo dokumentai). Ieškovas teigia, kad pacientų registravimo dokumentai yra pirminiai rašytiniai įrodymai faktinėms aplinkybėms, sudarančioms šios darbo bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. ieškovui priklausančio darbo užmokesčio dydžiui ir tinkamo atsiskaitymo faktui, įrodinėti. Teisėjų kolegija, remdamasi ir tuo, kas nurodyta šios nutarties 68 punkte, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad jais nepagrindžiama pacientų registravimo dokumentų reikšmė nustatant aplinkybes, kokios buvo ieškovo uždirbtos sumos atskirai už paslaugas, teikiamas ir apmokamas iš PSDF lėšų, už mokamas procedūras (išskyrus estetines operacijas) ir už mokamas estetines procedūras. Pažymėtina, kad, pagal CPK 347 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kasaciniame skunde turi būti nurodyti išsamūs argumentai, kurie patvirtina CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą.

70. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atsakovei, turinčiai pareigą įrodyti, jog ji su ieškovu tinkamai atsiskaitė, išmokėdama visą jam priklausantį darbo užmokestį, tiek 2022 m. liepos 4 d. nutartimi, tiek vėlesniais prašymais dėl papildomų duomenų gavimo buvo siūloma teikti į bylą visus turimus įrodymus, pagrindžiančius tinkamą atsiskaitymą su ieškovu, tačiau atsakovė nepateikė nei dokumentų – formos 025/a-LK „Asmens ambulatorinio gydymo statistinė kortelė“, formos 025/a „Ambulatorinė asmens sveikatos įstorija“, formos 025/a-LK „Asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelė“, formos 069/a „Ambulatorinių operacijų registracijos žurnalas“, formos 074/a „Ambulatorinių ligonių registravimo žurnalas“, formos 029/a „Procedūrų registravimo žurnalas“, nei tinkamai pasirašytų ieškovo darbo užmokesčio žiniaraščių, atsakovės pateiktos ieškovo atliktų paslaugų apskaitos lentelės nėra pasirašytos, neaišku, kada jos sudarytos ir iš kokio pradinio šaltinio šie duomenys gauti bei įrašyti į lenteles. Teismas nurodė, kad spręsdamas, ar atsakovė tinkamai atsiskaitė su ieškovu, vadovaujasi į bylą pateiktais dviem rankraštiniais sąsiuviniais apie atliktas paslaugas ir nustatytus įkainius, kasos pajamų dokumentais (orderiais, kvitais, kasos knygomis ir kt.), VLK pateiktais duomenimis, bankų sąskaitų išrašais bei kitais byloje esančiais duomenimis, šių duomenų sąsajumą ir įrodamąją galią vertindamas kompleksiškai su byloje esančių duomenų visuma.

71. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas, atsakovei galimai pateikus ne visus įrodymus, skundžiamą sprendimą priėmė remdamasis į bylą pateiktų įrodymų visuma, pažymėjo, jog teismas vis dėlto turi procesinę pareigą įvertinti kiekvienos šalies pateiktus įrodymus, nes išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu tik vienos iš šalių argumentų bei įrodymų vertinimas neatitiktų ir bendrųjų proceso principų – teisingumo ir asmenų lygybės įstatymui bei teismui (CPK 6 straipsnis), betarpiškumo (CPK 14 straipsnio 1 dalis), šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis).

72. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, nusprendžia, jog jie neteikia pagrindo pripažinti pagrįstu skunde nurodomo teiginio, kad teismai netinkamai kvalifikavo pacientų registravimo dokumentų nepateikimo teisinius padarinius. Kasaciniame skunde teigdamas, jog kasacinio teismo praktika patvirtina, kad teismas gali vadovautis netiesioginiais įrodymais tik tais atvejais, jeigu nėra išlikę pirminiai įrodymai, ieškovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008, nes nurodytoje kasacinio teismo nutartyje tokių išaiškinimų nėra pateikta. Tuo tarpu teigdamas, kad teismai turėjo atmesti atsakovės netiesioginius įrodymus ir pritaikyti negatyvųjį įrodinėjimo naštos aspektą bei konstatuoti, kad atsakovė neįrodė tinkamo atsiskaitymo su ieškovu fakto, ieškovas kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020 39 punkte pateiktais išaiškinimais, kuriais, kaip jau minėta šios nutarties 60 punkte, išaiškinta, jog tuo atveju, kai nepakanka įrodymų ieškovo ar atsakovo įrodinėjamoms aplinkybėms patvirtinti, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pateikti įrodymai, pakankami aplinkybėms dėl ieškovui už atitinkamą mėnesį priklausančio darbo užmokesčio dydžio ir jam priklausančio darbo užmokesčio (ne)išmokėjimo nustatyti, todėl bylą nagrinėję teismai išvadas dėl šių aplinkybių pagrįstai darė iš byloje surinktų įrodymų visumos. Kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog dėl skunde nurodomų pacientų registravimo dokumentų nepateikimo buvo netinkamai nustatytos bylai išspręsti reikšmingos aplinkybės, kokios buvo ieškovo uždirbtos sumos atskirai už paslaugas, teikiamas ir apmokamas iš PSDF lėšų, už mokamas procedūras (išskyrus estetines operacijas) ir už mokamas estetines procedūras.

73. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta šios nutarties 70 punkte, taip pat į tai, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas ne kartą siūlė atsakovei pateikti į bylą visus turimus įrodymus, pagrindžiančius tinkamą atsiskaitymą su ieškovu, be kita ko, ir pacientų registravimo dokumentus, teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, kaip nepagrįstus vertina jo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, neišreikalavęs iš atsakovės pacientų registravimo dokumentų, pažeidė CPK 414 straipsnio 1 dalį, 415 straipsnio 1 dalį. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad ieškovas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, savo apeliacinio skundo negrindė argumentais dėl pirmosios instancijos teismo padaryto proceso teisės pažeidimo neišreikalavus iš atsakovės pacientų registravimo dokumentų, taip pat neprašė apeliacinės instancijos teismo tokius dokumentus išreikalauti.

74. Rašytiniu įrodymu gali būti dokumentai, raštai, kuriuose yra faktinių duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 197 straipsnis). Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo įpareigojimu atsakovės parengtas ir teismui pateiktas raštas (lentelė) „G. K. 2018 m. vasario mėn. – 2021 m. birželio mėn. darbo užmokesčio sandara iki mokesčių“, kuriame atsakovė yra susisteminusi duomenis apie ieškovui priskaičiuotą darbo užmokestį, taip pat atsakovės pateikti kasos pajamų orderių registracijos sąsiuviniai ir vidinių operacijų atlikimo žiniaraščiai gali būti vienais iš įrodymų, nes juose yra faktinių duomenų apie bylai turinčias reikšmės aplinkybes, o kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neteikiantys pagrindo pripažinti, jog jie neatitinka įrodymams keliamų leistinumo reikalavimų (CPK 180 straipsnis, 197 straipsnio 1 dalis, 198 straipsnio 2 dalis). Dėl šių įrodymų patikimumo ir pakankamumo bylą nagrinėję teismai sprendė, įvertindami jų, kaip ir kiekvieno kito įrodymo, įrodomąją reikšmę bei įrodymų visetą, ir išvadas apie turinčias bylai reikšmės aplinkybes padarė iš įrodymų visumos. Kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neteikiantys pagrindo padaryti išvadą, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino aptariamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą.

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo nagrinėjamoje byloje

75. Ieškovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 93, 98 straipsnius. Ieškovo teigimu, teismai netinkamai nustatė skirstytinų atsakovės bylinėjimosi išlaidų už advokatės pagalbą dydį ir kartu netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų, susidariusių pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą. Ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teisme turėjo būti skirstomos tik 254,10 Eur atsakovės bylinėjimosi išlaidos už advokatės pagalbą, nes: advokatė pirmosios instancijos teismui 2023 m. vasario 8 d. pateikė vienintelį prašymą dėl 592,90 Eur išlaidų už advokatės pagalbą atlyginimo, prie kurio, be kita ko, buvo pridėtas 2023 m. vasario 2 d. mokėjimo nurodymas, patvirtinantis 254,10 Eur honoraro už suteiktas teisines paslaugas sumokėjimą; įrodymas, patvirtinantis 338,80 Eur honoraro už suteiktas teisines paslaugas sumokėjimą, pateiktas teismui bei honoraras sumokėtas (išlaidos patirtos) jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos; tarp bylos duomenų nėra 2022 m. gegužės 31 d. ir 2022 m. rugpjūčio 31 d. mokėjimo nurodymų ir (ar) kitų panašaus pobūdžio dokumentų, kurie patvirtintų, jog atsakovė patyrė 2795,10 Eur bylinėjimosi išlaidų už šioje civilinėje byloje suteiktą teisinę pagalbą, teisinės paslaugos, jeigu jos ir buvo faktiškai suteiktos atsakovei, objektyviai negalėjo būti suteiktos šioje civilinėje byloje.

76. CPK 93 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (1 dalis); jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

77. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos patirtos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023, 87 punktas). Spręsdamas klausimą, ar prašomos atlyginti išlaidos yra patirtos, teismas turi įvertinti ne tik tai, ar šios išlaidos yra faktiškai patirtos, bet ir tai, ar jos yra susijusios su nagrinėjama byla, taip pat ar teisinės paslaugos, už kurias patirtas išlaidas prašoma atlyginti, nėra akivaizdžiai perteklinės (Lietuvos Aukščiausiojo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023, 60 punktas).

78. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad visais atvejais, priteisiant atlyginti išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidų bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Pagrindas sumokėti už teisines paslaugas yra advokato išrašytas apskaitos dokumentas, kuris gali būti: grynųjų pinigų priėmimo kvitas; sąskaita už teisines paslaugas; PVM sąskaita faktūra (jeigu advokatas yra PVM mokėtojas); kiti apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 ir 14 punktai). Taigi, išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo, teismas visų pirma nustato, kokias išlaidas patyrė bylą laimėjusi šalis. Remdamasis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir Rekomendacijomis, teismas nustato, ar šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, ar nėra išlaidavimo požymių. Nustatęs, kad bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės, atitinkančios išlaidavimo požymius, teismas sumažina atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydį iki pagrįsto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-701/2023, 29 punktas).

79. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai, tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys, t. y. kokioje civilinėje byloje, kokios konkrečios advokato teisinės paslaugos suteiktos ir kokios išlaidos buvo patirtos (kokia suma sumokėta). Aplinkybė, kad pateikti įrodymai yra ne pirminiai, o išvestiniai, neturi reikšmės, jei juose atsispindi pirmiau nurodyta informacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-686/2017, 31 punktas). Dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą priteisimo šalis teismui raštu turi pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo proceso metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad kiekvienoje instancijoje tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Toks reglamentavimas nustatytas, siekiant užtikrinti proceso operatyvumą ir koncentruotumą (CPK 7 straipsnis) bei pašalinti galimybę piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016, 20 punktas).

80. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tais atvejais, kai asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo apmokėti išlaidas advokato pagalbai iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, šis klausimas gali būti išspręstas taikant papildomo sprendimo institutą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą po bylos išnagrinėjimo iš esmės gali būti tenkinamas tik tokiu atveju, jei asmuo nurodo reikšmingas aplinkybes, kodėl toks prašymas ir šių išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai negalėjo būti pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, ir jas pagrindžia (įrodo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-1075/2022, 53 punktas).

81. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, padarė išvadą, jog atsakovė pateikė rašytinius duomenis, kad byloje patyrė 3388 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti. Pagrįsdamas šią išvadą pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė byloje pateiktus rašytinius įrodymus – 2022 m. gegužės 31 d. mokėjimo nurodymą dėl atsakovės pervestų advokatei 1101,10 Eur (10 t., b. l. 73) ir 2022 m. rugpjūčio 31 d. mokėjimo nurodymą dėl atsakovės pervestų advokatei 1694 Eur (10 t., b. l. 68). Įvertinęs, kad atsakovės patirtos teisinių paslaugų išlaidos nesiekia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, teismas, atsižvelgdamas į tai, jog 93,48 proc. ieškinio reikalavimų atmetama, nusprendė, kad atsakovei priteistinas iš ieškovo 3167,10 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti atlyginimas.

82. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė patyrė 3388 Eur teisinių paslaugų išlaidų (1694 Eur suma apmokėta 2022 m. rugpjūčio 31 d. mokėjimo nurodymu, 1101,10 Eur suma – 2022 m. gegužės 31 d. mokėjimo nurodymu, 254,10 Eur suma – 2023 m. vasario 2 d. mokėjimo nurodymu, 338,80 Eur suma – 2023 m. vasario 19 d. mokėjimo nurodymu). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės pateiktų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų pirmosios instancijos teismui turėjo pakakti tam, kad būtų galima nustatyti teisinių paslaugų suteikimo faktą, atsakovės advokatės užmokesčio už jas dydį, o visų sąskaitų ir mokėjimo dokumentų nepateikimas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos negalėjo būti procesine kliūtimi spręsti atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog esant procesinei situacijai, kai ieškovo ieškinys atsakovei buvo tenkintas iš dalies, nepaisant to, kad atsakovės 338 Eur išlaidos už advokatės pagalbą buvo patirtos ir apmokėtos jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau įrodymus, pagrindžiančius patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsakovė pateikė iki skundžiamo sprendimo priėmimo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atmesti atsakovės prašymo priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Priešingas aiškinimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reikštų nepagrįstą teisę į šių išlaidų atlyginimą turinčios atsakovės teisinės padėties pabloginimą.

83. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė 2022 m. liepos 18 d., 2022 m. spalio 25 d. atsiliepimais į ieškovo ieškinį neprašė jai priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tokį prašymą suformulavo 2022 m. gruodžio 8 d. atsiliepime į ieškinį, tačiau šis atsiliepime suformuluotas prašymas nebuvo konkretizuotas atsiliepime nurodant patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikiant jas patvirtinančius įrodymus. Byloje yra atsakovės pateikti 2022 m. gegužės 31 d. mokėjimo nurodymas dėl atsakovės advokatei pervestų 1101,10 Eur ir 2022 m. rugpjūčio 31 d. mokėjimo nurodymas dėl atsakovės advokatei pervestų 1694 Eur, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kokioje konkrečioje byloje šios išlaidos patirtos (tai nustatyti iš mokėjimo nurodymuose esančių duomenų nėra galimybės), kokios konkrečios advokatės teisinės paslaugos suteiktos, nėra atsakovės raštu pateikta prašymo dėl šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo su jų apskaičiavimu ir pagrindimu. Byloje yra atsakovės 2023 m. vasario 8 d. teismui pateiktas prašymas priteisti atsakovei iš ieškovo 592,90 Eur turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo – už pasiruošimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą teismo posėdžiuose, prie jo pridėta 254,10 Eur sumos 2023 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. GR 326 ir 2023 m. vasario 8 d. 338,80 Eur sumos PVM sąskaita faktūra Nr. GR 339, taip pat pridėtas 2023 m. vasario 2 d. mokėjimo nurodymas dėl atsakovės pervestų advokatei 254,10 Eur. Pirmosios instancijos teisme bylos išnagrinėjimas iš esmės užbaigtas 2023 m. vasario 8 d. Byloje yra atsakovės 2023 m. vasario 28 d. prašymas teismui, kuriuo atsakovė teismui pateikė ir prašė pridėti prie bylos išlaidas advokato pagalbai pagrindžiantį įrodymą – 2023 m. vasario 19 d. mokėjimo nurodymą dėl atsakovės advokatei pervestų 338,80 Eur.

84. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, padaro išvadas, kad nagrinėjamu atveju teismai, priskirdami bendras 2795,10 Eur išlaidas pagal 2022 m. gegužės 31 d. mokėjimo nurodymą dėl atsakovės advokatei pervestų 1101,10 Eur ir 2022 m. rugpjūčio 31 d. mokėjimo nurodymą dėl atsakovės advokatei pervestų 1694 Eur prie nustatytų atsakovės šioje byloje pirmosios instancijos teisme patirtų ir paskirstytinų išlaidų advokatės pagalbai apmokėti, netinkamai taikė CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl rašytinio prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu pateikimo reikalingumo, jų pagrįstumo įvertinimo, o priskirdami 338,80 Eur išlaidas, patirtas 2023 m. vasario 19 d., prie nustatytų atsakovės šioje byloje pirmosios instancijos teisme patirtų ir paskirstytinų išlaidų advokatės pagalbai apmokėti, netinkamai taikė CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų pateikimo momento – iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kaip jau minėta, pagal teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo apmokėti išlaidas advokato pagalbai iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, šis klausimas gali būti išspręstas taikant papildomo sprendimo institutą. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme turėjo būti paskirstytos tik 254,10 Eur dydžio atsakovės turėtos išlaidos advokatės pagalbai apmokėti, o teismai, nustatydami ir paskirstydami didesnio, nei nurodyta, dydžio atsakovės išlaidas advokatės pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme, netinkamai taikė CPK 98 straipsnio 1 dalį. Šiuos kasacinio skundo argumentus pripažinus pagrįstais, taip pat pripažintinas pagrįstu ir su jais susijęs kasacinio skundo argumentas, kad tokiu būdu teismai netinkamai taikė CPK 93 straipsnio 2 dalį.

85. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas netinkamas proceso teisės normų taikymas yra pagrindas pakeisti skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis yra išspręstas išlaidų advokatės pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti atlyginimo priteisimo atsakovei iš ieškovo klausimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija vertina, kad nustatytas proceso teisės normos netinkamas taikymas gali būti pašalintas kasacinio teismo. Ieškovo pareikšti ieškinio reikalavimai nagrinėjamoje byloje teismų yra patenkinti 6,52 proc. dydžiu, o atmesti 93,48 proc. dydžiu. Tai reiškia, kad sprendimas byloje 6,52 proc. dydžiu priimtas ieškovo naudai, o 93,48 proc. dydžiu – atsakovės naudai. Pagal šią procentinę išraišką paskirstant atsakovės šioje byloje pirmosios instancijos teisme patirtas ir paskirstytinas išlaidas advokatės pagalbai apmokėti – 254,10 Eur, spręstina, kad atsakovei iš ieškovo turi būti priteisiamas 237,53 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme atlyginimas (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Dėl to, pakeitus nurodytas skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalis, atsakovės naudai iš ieškovo priteistinas 237,53 Eur išlaidų advokatės pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti atlyginimas (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

86. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

87. Atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą (ieškovo kasacinis skundas iš esmės atmestas), atsakovė neturi pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidų ieškovui. Ieškovas ir nepateikė duomenų, kad būtų jų patyręs bylą nagrinėjant kasaciniame teisme. Atsakovė, kuri neteikė atsiliepimo į kasacinį skundą, kasaciniam teismui taip pat nepateikė tokių duomenų, todėl išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

88. CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies pagrindu buvo atleistas nuo žyminio mokesčio už pateiktą kasacinį skundą mokėjimo. Kasacinės bylos išnagrinėjimo rezultatas neteikia pagrindo spręsti šio mokesčio dalies išieškojimo valstybei iš atsakovės klausimą, nes už procesinio pobūdžio reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuris buvo priteistas bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teismui, sumažinimo žyminis mokestis ir neturi būti mokamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 4 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimo dalis, kuria atsakovei UAB Šiaulių chirurginės pagalbos centrui priteista iš ieškovo G. K. 3167,10 Eur teisinių paslaugų išlaidų atlyginimo, pakeisti ir ją išdėstyti taip:

„Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimo dalį, kuria atsakovei UAB Šiaulių chirurginės pagalbos centrui priteista iš ieškovo G. K. 3167,10 Eur teisinių paslaugų išlaidų atlyginimo, pakeisti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Šiaulių chirurginės pagalbos centrui (j. a. k. 145762465) iš ieškovo G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 237,53 Eur (du šimtus trisdešimt septynis Eur 53 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.“

Kitas Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 4 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis