Civilinė byla Nr. e3K-3-478-415/2016
Teisminio proceso Nr. 2-13-3-00751-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 3.2.4.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. lapkričio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje vykdančios veiklą per filialą, kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS“ filialo ieškinį atsakovui R. D. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos paskirstymą, kai pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudikas, sumokėjęs nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui draudimo išmoką, reiškia regresinį ieškinį automobilio valdytojui, kaip atsakingam už žalos padarymą asmeniui, pasišalinusiam iš įvykio vietos, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė 2015 m. vasario 27 d. ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovo 20 114,19 Eur žalai atlyginti, 5 proc. procesinių palūkanų.
Norvegijoje 2013 m. gruodžio 7 d. (naktį) įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis „M. B.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadino taksi automobilį „M. B.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo K. J. (K. J.); pastarajam ieškovė išmokėjo draudimo išmoką.
Atsakovas tvirtino, kad už žalos padarymą jis neatsakingas, nes eismo įvykio metu transporto priemonės jis nevairavo ir iš įvykio vietos nepasišalino.
Transporto priemonė, kurią valdant buvo padarytas eismo įvykis, nuosavybės teise priklausė UAB „Dirvintos transportas“. Ši bendrovė pagal 2013 m. kovo 5 d. su ieškove sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį buvo apdraudusi eismo įvykį sukėlusios transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę. Bendrovė sau nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę buvo perdavusi atsakovui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, remdamasis teismų praktika, nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, kai eismo įvykio kaltininkas nebuvo nustatytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTYtMjE5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-296-219/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-296-219/2015">3K-3-296-219/2015</a>).
Nagrinėjamoje byloje atsakovo kaltė dėl eismo įvykio nebuvo konstatuota, tyrimas dėl eismo įvykio nutrauktas nenustačius jo kaltės, todėl, nesant duomenų apie tai, kad eismo įvykį sukėlė atsakovas, teismui nebuvo pagrindo spręsti, jog atsakovas pasišalino iš įvykio vietos (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Norvegijos teisėsaugos organai, atlikę eismo įvykio tyrimą, atsakovo kaltės dėl eismo įvykio sukėlimo ar pasišalinimo iš eismo įvykio neįžvelgė ir tyrimą dėl atsakovo nutraukė. Teismas šiuos įrodymus vertino ir sprendė, kad Norvegijos teisėsaugos organų, atlikusių eismo įvykio tyrimą, išvados neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje, tačiau įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą teismas neturėjo pagrindo padaryti kitokias išvadas.
Ieškovė atsakovo kaltę iš esmės įrodinėjo liudytojų parodymais, kurie užfiksuoti Norvegijos policijos pažymoje, tačiau teismas neturėjo pagrindo vadovautis Norvegijos policijos pažymoje nurodomų liudytojų parodymais, nes tokie liudytojai civilinėje byloje nebuvo apklausti (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNTQzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-543/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-543/2007">2A-543/2007</a>). Be to, liudytojų parodymai buvo įvertinti Norvegijos pareigūnų ir šiais parodymais vadovaujantis byla Norvegijoje nutraukta.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 18 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Kolegija nurodė, kad ieškovė, reikšdama reikalavimą grąžinti jo išmokėtą draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, privalėjo įrodyti, kad atsakovas buvo atsakingas už žalos padarymą ir kad jis pasišalino iš eismo įvykio vietos.
Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pateiktu surinktų duomenų vertinimu ir pritarė teismo padarytai išvadai, kad labiau tikėtina, jog atsakovas neatsakingas už padarytą žalą, nes nenustatyta, kad būtent jis vairavo įvykyje dalyvavusią transporto priemonę.
Byloje dalyvaujančio asmens paaiškinimai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 2 dalis) laikytini viena iš įrodinėjimo priemonių. Atsakovas, nepateikdamas vagystę pagrindžiančių įrodymų, nesilaikė įrodinėjimo principo „įrodinėja teigiantis“ (CPK 12 straipsnis), tačiau jo paaiškinimai nebuvo paneigti jokiais kitais byloje surinktais įrodymais (CPK 12, 178 straipsniai).
Abi šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus teko būtent ieškovei, tačiau ši, be Norvegijos tyrimo metu apklaustų liudytojų paaiškinimų, kitų atsakovo kaltės įrodymų nepateikė. Ieškovės elgesys įrodinėjimo procese buvo pasyvus: parengiamajame teismo posėdyje teismas jai pasiūlė pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius atsakovo dalyvavimą eismo įvykyje, tačiau ieškovė manė, kad jų yra pakankamai. Be to, ieškovė neprašė teismo apklausti kaip liudytojų asmenų, užregistruotų Norvegijos policijos pranešime apie eismo įvykį, o Norvegijos teisėsaugos organai, neįžvelgdami atsakovo kaltės dėl eismo įvykio ir nutraukdami tyrimą dėl atsakovo, rėmėsi tais pačiais įrodymais, kurie yra pateikti šioje civilinėje byloje.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo atsakomybės klausimą, turėjo pagrindą remtis Norvegijos policijos tyrimo duomenimis, kai kilo ginčas dėl užsienio valstybėje įvykusio eismo įvykio kaltininko (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjA5MC00NTAvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-2090-450/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-2090-450/2015">2A-2090-450/2015</a>). Be to, Norvegijos policijos dokumentas, surašytas remiantis vien liudytojų parodymais, pagrįstai teismo buvo įvertintas tik kaip rašytinis įrodymas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis) ir įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių.
Ieškovė šioje byloje savo reikalavimus grindė aplinkybe ir įrodinėjo, kad atsakovas vairavo žalą sukėlusį automobilį, o atsakovas turėjo įrodyti aplinkybes, kad automobilis iš jo buvo pavogtas prieš eismo įvykį, t. y. šiuo atveju ne ieškovei kilo pareiga įrodinėti, kad automobilis nebuvo pavogtas, o atsakovui kilo pareiga įrodyti, jog vagystė tikrai įvyko. Teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas tarp šalių.
Ieškovė aplinkybę, kad žalą sukėlusį automobilį vairavo atsakovas, įrodinėjo Norvegijos policijos medžiaga, kurioje užfiksuota, jog automobilyje nebuvo rasta jokių įsilaužimo žymių; automobilyje buvo rastas atsakovo mobilusis telefonas; automobilis buvo rastas netoli (700 metrų) nuo atsakovo gyvenamosios vietos; iš karto po įvykio į jo vietą atėjo atsakovo sutuoktinė su atsakovo broliu; atsakovas apie tariamą automobilio vagystę nepranešė policijai, o grįžęs namo nuėjo miegoti; remiantis policijos apklaustų liudytojų paaiškinimais, iš eismo įvykio vietos pasišalinusio asmens išvaizda ir drabužiai (tamsios kelnės, balti marškiniai, kaklaraištis) sutapo su atsakovo; atsakovas neturėjo teisės vairuoti automobilį ir buvo neblaivus, todėl buvo suinteresuotas pasišalinti iš įvykio vietos dėl gresiančios didelės baudos ir pareigos atlyginti žalą.
Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jo automobilis buvo pavogtas, o jo ir jo sutuoktinės bei jos brolio veiksmai, kitos pirmiau išvardytos aplinkybės turėjo sudaryti pagrindą teismams spręsti, jog labiau tikėtina vagystės nebuvus.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Kasatorė skunde pateikė abstrakčius teiginius dėl proceso teisės normų pažeidimų, teisiniais argumentais nepagrindė įrodinėjimo pareigos ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų šioje civilinėje byloje. Bylą nagrinėję teismai išsamiai ištyrė ir pasisakė, kodėl Norvegijos policijos dokumento nepripažino pakankamu įrodymu, įrodančiu ieškinio reikalavimą.
Apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl ieškovės nurodytos aplinkybės, susijusios su transporto priemonės vagyste, t. y. atsakovas dėl transporto priemonės vagystės į policiją nesikreipė, nes dar tą pačią naktį automobilis buvo rastas sudaužytas. Ieškovei prašant priteisti žalos atlyginimą, turėjo būti įrodyta atsakovo kaltė dėl eismo įvykio sukėlimo, tačiau, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, ta aplinkybė, kad transporto priemone iki eismo įvykio naudojosi atsakovas, nesudarė pagrindo spręsti, kad jis sukėlė eismo įvykį ir pasišalino iš įvykio vietos.
Apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir įvertino šioje byloje esančių įrodymų visetą, pagrįstai konstatavo, kad atsakovo paaiškinimai dėl automobilio vagystės nebuvo paneigti jokiais kitais įrodymais, o ieškovė, turėdama įrodinėjimo pareigą, neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos paskirstymą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo
Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-98/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-98/2008">3K-3-98/2008</a>; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDIwLTk2OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-420-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-420-969/2015">e3K-3-420-969/2015</a> ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.
Kasatorės įsitikinimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą šios bylos šalims, nes sprendė, kad ieškovei teko papildoma pareiga įrodinėti atsakovo kaltę, kad automobilis nebuvo iš atsakovo pavogtas, nors būtent atsakovas teigė, kad automobilis buvo iš jo pavogtas.
Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
Kasatorė turėjo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus. Kaip pagrindiniu įrodymu, pagrindžiančiu jos reikalavimą atlyginti žalą, ji rėmėsi Norvegijos policijos medžiaga, iš kurios teismai nustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir atsakovas kaltu dėl eismo įvykio nebuvo pripažintas būtent dėl įrodymų trūkumo.
Remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri neturi prejudicinės galios pagal CPK 182 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Ni8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-56/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-56/2007">3K-3-56/2007</a>) ar didesnės įrodomosios galios pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OTYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-696/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-696/2006">3K-3-696/2006</a>), negalima nei patvirtinti, nei paneigti, kad atsakovas buvo kaltas dėl padarytos žalos ir kad jis pasišalino iš įvykio vietos.
Kasatorės pateiktus įrodymus – Norvegijos policijos medžiagą, teismai tyrė ir vertino pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles, ir pagrįstai konstatavo, kad kasatorė neįrodė savo teiginių dėl atsakovo kaltės ir neteisėtų veiksmų. Įvykį mačiusių asmenų parodymai, užfiksuoti Norvegijos policijos pranešime apie eismo įvykį, negali būti vertinami kaip liudytojų parodymai CPK įtvirtintų įrodymų ir įrodinėjimo taisyklių taikymo prasme (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 189, 190, 192 straipsniai). Asmens, neapklausto CPK nustatyta tvarka, paaiškinimai nelaikomi leistinais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzgvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-378/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-378/2006">3K-3-378/2006</a>).
Prašyti apklausti kaip liudytoją asmenį turi byloje dalyvaujantis asmuo (CPK 190 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašymą dėl liudytojų apklausos pateikė tik apeliacinės instancijos teismui, nenurodė motyvuotų aplinkybių, kodėl tokio prašymo negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, kai byla buvo nagrinėjama iš esmės ir kai vyko įrodymų rinkimas.
Kasatorė, siekdama pagrįsti atsakovo kaltę, galėjo remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnis); teismo posėdžio apeliaciniame procese metu ji nurodė, kad ieškinį įrodinės byloje surinktais įrodymais, t. y. pati pasirinko savo teisių gynimo apimtį ir būdą.
Atsakovas, kuris teigė, kad jis neatsakingas už atsiradusią žalą, nes automobilis iš jo buvo pavogtas, turėjo pagal CPK 178 straipsnį įrodyti šį faktą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, neįrodžius atsakovo kaltės ir neteisėtų veiksmų, atsakovui nekilo pareiga pateikti jo kaltę paneigiančius įrodymus, jog automobilis iš jo buvo pavogtas.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 353 straipsnio 1 dalis), sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti CPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimo, nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-588/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-588/2009">3K-3-588/2009</a>; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>; 2015 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-521-313/2015; kt.), todėl ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 3,93 Eur tokių išlaidų. Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteistinos iš kasatorės.
Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų. Dėl to šis atsakovo prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovės draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje vykdančios veiklą per filialą, (j. a. k. 302279548), 3,93 Eur (tris Eur 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Gintaras Kryževičius
Vincas Verseckas
