Baudžiamoji byla Nr. 2K-44-489/2024
Teisminio proceso Nr. 1-05-6-00016-2019-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.3;
1.2.18.10
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjo advokato Gintaro Griciaus kasacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 29 d. nutarties.
Telšių apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. nuosprendžiu M. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį 1000 MGL (50 000 Eur) dydžio bauda; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir M. Ž. paskirta subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 11 d. nuosprendžiu, paskirta bei neatlikta bausme ir M. Ž. paskirta galutinė subendrinta ketverių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 29 d. nutartimi, be kita ko, nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjo advokato Vytauto Geležinio apeliacinis skundas atmestas.
Telšių apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas A. A., tačiau dėl jo kasacinių skundų nėra gauta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „GL“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2019 m. liepos 11 d. faktinis vadovas, nuo 2018 m. spalio 19 d. iki 2019 m. vasario 28 d. darbininkas, nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. liepos 11 d. direktorius ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) Nr. IX-574 14 straipsnio 2 dalį kaip faktinis vadovas ir direktorius atsakingas už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, teisingos, tikslios, išsamios bei laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. sausio 31 d. organizavo apgaulingą UAB „GL“ buhalterinės apskaitos tvarkymą: nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2019 m. kovo 1 d. paskyrė kaip padėjėją veikiantį A. A. fiktyviu UAB „GL“ direktoriumi, nurodydamas jam, kad jis realiai UAB „GL“ sprendimų nepriims ir lėšomis nedisponuos, ir davė A. A. nurodymus pasirašyti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų parengtose PVM sąskaitose faktūrose, kuriose užfiksuoti tikrovės neatitinkantys duomenys. A. A., nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2019 m. kovo 1 d. būdamas UAB „GL“ fiktyvus direktorius ir pagal BAĮ 14 straipsnio 2 dalį būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, teisingos, tikslios, išsamios bei laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui, nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. sausio 31 d. padėjo apgaulingai tvarkyti UAB „GL“ apskaitą, vykdydamas organizatoriaus M. Ž. nurodymus, pasirašė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų parengtose PVM sąskaitose faktūrose, kuriose užfiksuoti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tariamą prekių įsigijimą iš Lietuvos Respublikoje registruotų, bet ūkinės veiklos nevykdžiusių bendrovių: UAB „A“ 2018 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AM 3 dėl transporto priemonės „Mercedes Benz GLE 350d 4MATIC“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), už 60 500 Eur (50 000 + 10 500 PVM) ir vienuolika 2018 m. rugsėjo 28 d., 2018 m. spalio 12 d., 2018 m. spalio 15 d., 2018 m. spalio 16 d. PVM sąskaitų faktūrų dėl moteriškos avalynės už bendrą 572 935 Eur (473 500 + 99 435 PVM) sumą įsigijimo; UAB „D“ 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMI 01564 dėl avalynės už 98 010 Eur (81 000 + 17 010 PVM) įsigijimo; UAB „Au“ 2019 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SF 6 dėl transporto priemonės „BMW X5“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), už 72 600 Eur (60 000 + 12 600 PVM) ir 2019 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SF 7 dėl moteriškos ir vyriškos avalynės už 123 420 Eur (102 000 + 21 420 PVM) įsigijimo, iš viso penkiolika PVM sąskaitų faktūrų dėl prekių už 927 465 Eur (iš jų 160 965 Eur PVM) įsigijimo.
Šias pasirašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos, jis (M. Ž.) pats ir per padėjėją A. A. perdavė UAB „GL“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai I. D., nežinančiai apie daromą nusikaltimą, įtraukti į UAB „GL“ buhalterinę apskaitą, ši tai ir padarė. Taip buvo pažeisti BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimai, nustatantys, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, vienas iš privalomų apskaitos dokumento rekvizitų yra ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys, ir dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „GL“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. sausio 31 d.
2. Taip pat M. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad apgaule UAB „GL“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės: jis, būdamas UAB „GL“ faktinis vadovas ir siekdamas, kad UAB „GL“ išvengtų didelės vertės turtinės prievolės – pridėtinės vertės mokesčio į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėjimo, organizavo apgaulingą UAB „GL“ apskaitos tvarkymą, nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2019 m. kovo 1 d. paskyrė kaip padėjėją veikiantį A. A. fiktyviu UAB „GL“ direktoriumi, nurodydamas, kad jis realiai UAB „GL“ sprendimų nepriims ir lėšomis nedisponuos, ir davė A. A. nurodymus pasirašyti, o šis pasirašė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų parengtose PVM sąskaitose faktūrose, kuriose užfiksuoti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tariamą prekių įsigijimą iš Lietuvos Respublikoje registruotų, bet ūkinės veiklos nevykdžiusių bendrovių:
UAB „A“ 2018 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AM 3 dėl transporto priemonės „Mercedes Benz GLE 350d 4MATIC“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), už 60 500 Eur (50 000 + 10 500 PVM) ir vienuolika 2018 m. rugsėjo 28 d., 2018 m. spalio 12 d., 2018 m. spalio 15 d., 2018 m. spalio 16 d. PVM sąskaitų faktūrų dėl moteriškos avalynės už bendrą 572 935 Eur (473 500 + 99 435 PVM) sumą įsigijimo; UAB „D“ 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMI 01564 dėl avalynės už 98 010 Eur (81 000 + 17 010 PVM) įsigijimo; UAB „Au“ 2019 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SF 6 dėl transporto priemonės „BMW X5“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), už 72 600 Eur (60 000 + 12 600 PVM) ir 2019 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SF 7 dėl moteriškos ir vyriškos avalynės už 123 420 Eur (102 000 + 21 420 PVM) įsigijimo, iš viso penkiolika PVM sąskaitų faktūrų dėl prekių už 927 465 Eur (iš jų 160 965 Eur PVM) įsigijimo.
Pats ir per padėjėją A. A. šias pasirašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos, perdavė UAB „GL“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai I. D., nežinančiai apie daromą nusikaltimą, įtraukti į UAB „GL“ buhalterinę apskaitą, ši tai ir padarė. Po to I. D., nežinodama apie daromą nusikaltimą, pagal jai perduotas žinomai suklastotas pirkimo ir pardavimo PVM sąskaitas faktūras įrašė į pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (FR0600) žinomai neteisingus duomenis apie UAB „GL“ pajamas, turtą: 2018 m. spalio 25 d. deklaracijoje už 2018 m. rugsėjo mėn. įrašė už įsigytą lengvąjį automobilį ir avalynę 76 650 Eur pirkimo PVM (25 laukelis) daugiau, taip padidinusi atskaitymus kartu 76 650 Eur sumažino į valstybės biudžetą mokėtiną PVM; 2018 m. lapkričio 27 d. deklaracijoje už 2018 m. spalio mėn. įrašė už įsigytą avalynę 33 285 Eur pirkimo PVM (25 laukelis) daugiau, taip padidinusi atskaitymus kartu 33 285 Eur sumažino į valstybės biudžetą mokėtiną PVM; 2019 m. sausio 25 d. deklaracijoje už 2018 m. gruodžio mėn. įrašė už įsigytą avalynę 17 010 Eur pirkimo PVM (25 laukelis) daugiau, taip padidinusi atskaitymus kartu 17 010 Eur sumažino į valstybės biudžetą mokėtiną PVM; 2019 m. vasario 25 d. deklaracijoje už 2019 m. sausio mėn. įrašė už įsigytą lengvąjį automobilį ir avalynę 34 020 Eur pirkimo PVM (25 laukelis) daugiau, taip padidinusi atskaitymus kartu 34 020 Eur sumažino į valstybės biudžetą mokėtiną PVM, šias deklaracijas nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2019 m. vasario 25 d. elektroninio deklaravimo būdu pateikė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiais veiksmais sudarė sąlygas apgaule UAB „GL“ naudai išvengti ir nuo 2018 m. spalio 25 d. pagal 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 90 straipsnio 1 dalyje nustatytą sumokėjimo terminą buvo išvengta didelės vertės turtinės prievolės – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino 160 965 Eur PVM už 2018–2019 metus.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis M. Ž. ir jo gynėjas advokatas G. Gricius prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria M. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 29 d. nutarties dalį dėl M. Ž. ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai kasaciniame skunde nurodo:
3.1. M. Ž. bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas, nebuvo užtikrinta nuteistojo teisė į teisingą procesą. Šią bylą perdavus apeliacinės instancijos teismui, jai nagrinėti buvo sudaryta teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų B. Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), V. Mylės ir Z. Kavaliausko, tačiau vėliau vienas iš teisėjų kolegijos narių – teisėjas Z. Kavaliauskas, kuris kitoje baudžiamojoje byloje (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)) M. Ž. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, buvo pakeistas teisėju N. Masiuliu. Be to, po skundžiamos nutarties priėmimo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdyboje (toliau – STT Šiaulių valdyba) atliekamame ikiteisminiame tyrime dėl Šiaulių mieste veiklą vykdžiusio antstolio ir kitų asmenų galimos sisteminės korupcijos M. Ž. buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas. M. Ž. įteiktame nutarime apklausti jį kaip specialųjį liudytoją nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys apie tai, jog jis tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2023 m. kovo 6 d., veikdamas kartu su kitais asmenimis, galimai sudarė veikimo planą ir sutelkė bendrininkus turėdamas tikslą papirkti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėją Boleslovą Kalainį, kad šis neteisėtai veiktų vykdant įgaliojimus jo, kaip kolegijos pirmininko, apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-21-316/2023 (šioje nagrinėjamoje byloje), t. y. M. Ž. priimtų palankų sprendimą – paskirtų su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
3.2. Nurodytos aplinkybės ir tai, kad paminėti M. Ž. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu nežinomi faktai buvo žinomi šią bylą nagrinėjusiam teisėjų kolegijos pirmininkui, suponuoja, jog ši byla apeliacine tvarka neatsitiktinai nebuvo išnagrinėta iš esmės, kolegijos pirmininkas galimai net nebuvo suinteresuotas išnagrinėti nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo, t. y. tai nulėmė teismo šališkumą. Todėl ši byla vien dėl to turi būti perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
3.3. Žemesnės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 182 straipsnį, nustatantį baudžiamąją atsakomybę ir už sukčiavimą PVM mokėjimo srityje, todėl M. Ž. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas nepagrįstai.
3.4. Pagal skundžiamu nuosprendžiu nustatytas veikų padarymo aplinkybes, kurioms pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas ir sukčiavimas PVM mokėjimo srityje pasireiškė tuo, kad į UAB „GL“ buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos PVM sąskaitos faktūros, kuriose užfiksuoti tikrovės neatitinkantys duomenys dėl prekių įsigijimo iš Lietuvos Respublikoje registruotų, bet ūkinės veiklos nevykdžiusių bendrovių – UAB „A“, UAB „D“, UAB „Au“. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad sukčiavimą PVM mokėjimo srityje teismai įrodinėjo tokiu būdu: jeigu į apskaitą įtraukiama realios veiklos nevykdančios įmonės PVM sąskaita faktūra ir taip apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, tai a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų) yra ir sukčiavimas PVM mokėjimo srityje, t. y. apgaulinga buhalterinė apskaita a priori buvo pripažinta sukčiavimo PVM mokėjimo srityje objektyviosios pusės požymiu. Tačiau toks BK 182 straipsnio aiškinimas ir taikymas neatitinka ne tik veikos sudėties požymių, bet ir prieštarauja nekaltumo prezumpcijai, kartu tai suteikia pagrindą daryti prielaidą, kad M. Ž. pritaikytas objektyviojo pakaltinamumo principas. Net jeigu į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukiamos realios veiklos nevykdžiusių bendrovių PVM sąskaitos faktūros, tai savaime nepatvirtina, kad buvo sukčiaujama PVM mokėjimo srityje, būtina įrodyti asmens tyčią išvengti konkretaus mokesčio, šiuo atveju PVM, mokėjimo.
3.5. Žemesnės instancijos teismai aplinkybę, kad sandoriai tarp juridinių asmenų realiai neįvyko, įrodinėjo ne objektyviais duomenimis ‒ įtariamųjų ir (ar) kaltinamųjų, kitų asmenų parodymais, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų, akistatų protokoluose užfiksuotais duomenimis, kriminalinės žvalgybos duomenimis, o išskirtinai tik dokumentine medžiaga, ypač specialisto išvadomis, specialistų paaiškinimais. Tačiau nagrinėjamoje byloje pateikta specialisto išvada yra sąlyginė, todėl specialisto atsakymais į užduotyje pateiktus klausimus galima vadovautis tik nustačius sąlygines aplinkybes, o tai gali padaryti tik teismas. Šiuo atveju M. Ž. buvo nuteistas, remiantis ikiteisminio tyrimo metu specialistei suformuluota prezumpcija, kad atitinkami sandoriai nevyko, nors tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra, remiamasi išankstiniu nusistatymu ir nuomone, t. y. į apkaltinamąjį nuosprendį mechaniškai buvo perkelta specialisto išvada, abu teismai PVM sukčiavimo mechanizmo net nenustatinėjo.
3.6. Sandorių dėl transporto priemonės „Mercedes Benz GLE 350D 4MATIC“ iš UAB „A“, transporto priemonės „BMW X5“ iš UAB „Au“ įgijimo fiktyvumas pagrįstas išskirtinai tik dokumentuose užfiksuotais duomenimis, nemotyvuojant to liudytojų parodymais, patvirtinančiais, kad šių transporto priemonių įgijimu buvo tyčia siekiama išvengti PVM mokėjimo. Be to, pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 61.1.2 ir 62 punktuose nurodytas aplinkybes („registruose nėra duomenų, kad šis automobilis („Mercedes Benz GLE 350D 4MATIC) kada nors buvo registruotas UAB „A“; „Nėra paneigti duomenys, kad UAB „GL“ šį automobilį („BMW X5“) įsigijo, tačiau įsigyjant tikrovės atitinkančių dokumentų nesurašė.“), veikos pagal BK 182 straipsnį kvalifikavimui pakanka nustatyti esminį PVM sąskaitos faktūros turinio trūkumą. Tačiau tai baudžiamasis, o ne mokesčių administravimo procesas, kuriame tokia aplinkybė būtų esminis įrodymas, vertinant PVM atskaitos teisėtumą. Mokestinė atsakomybė dėl PVM atskaitos galima ir dėl to, kad kita sandorio šalis nesumokėjo atitinkamo PVM, tačiau baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcija. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos ūkinės operacijos turinio trūkumas, net ir esminis (juolab kad byloje nėra įrodymų, jog inkriminuotas PVM sąskaitas faktūras sukūrė, jas pasirašė nuteistasis M. Ž.), nesudaro pagrindo teigti, kad buvo įvykdytas sukčiavimas PVM mokėjimo srityje.
3.7. Skundžiamuose teismų sprendimuose pateiktos išvados prieštarauja ir teismų praktikoje suformuluotiems sukčiavimo PVM mokėjimo srityje teisinio vertinimo kriterijams
3.8. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininkas, turėdamas pagrindinį tikslą panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį (BK 182 straipsnis), paprastai tai gali padaryti tik suklastodamas atitinkamus dokumentus ir juos panaudodamas (BK 300 straipsnis), kartu apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnis) ir pan. Nusikaltimai, nurodyti BK 222, 300 straipsniuose, tokioje situacijoje iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) visos kaltininko veikos dalys, kurių bent vienos nepadarius nebus pasiekiamas pagrindinis tikslas (sumanymas), pavyzdžiui – panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM. Šis tikslas lemia visų kitų nusikalstamų veikų paskatas (motyvus). Suklastotų PVM sąskaitų faktūrų duomenis įtraukus į buhalterinę apskaitą, toliau apskaita vykdoma nustatyta tvarka, Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) pateikiamos PVM deklaracijos. Kadangi į deklaracijas įrašomi duomenys iš suklastotų PVM sąskaitų faktūrų, šie žinomai neteisingi duomenys pateikiami Valstybinei mokesčių inspekcijai ir taip PVM mokėtojas nepagrįstai sumažina mokėtiną į biudžetą PVM sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).
3.9. Apgaulė PVM sukčiavimo schemoje dažniausiai reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su mokesčių inspekcija, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, o kartais ir kitus dokumentus. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (paprastai PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, o ji dėl to taip pat tampa suklastota. Būtent šioje stadijoje galima kalbėti apie dokumentų suklastojimą ir nusikalstamą apskaitą, tačiau sukčiavimui būdingos apgaulės panaudojimas vis dėlto sietinas su suklastotos PVM deklaracijos pateikimu mokesčių inspekcijai, taip šią suklaidinant dėl permokos ar mokestinės prievolės dydžio. Būtent pateiktų PVM deklaracijų pagrindu mokesčių inspekcijoje fiksuojami ūkio subjektų (PVM mokėtojų) teisių ir prievolių dydžiai, konstatuojamos mokestinės permokos arba nepriemokos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016).
3.10. Be to, sprendžiant dėl sukčiavimo (BK 182 straipsnis) ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo (BK 220 straipsnis) atribojimo, teismų praktikoje atsižvelgiama į tokius pagrindinius kriterijus: kėsinimosi objektą, atitinkamo mokesčio reglamentavimo specifiką, naudojamos apgaulės pobūdį, grobimo požymių buvimą ar nebuvimą, tyčios turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-156-788/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-50-942/2021).
3.11. Skundžiamuose teismų sprendimuose nėra teisinių argumentų, motyvų, patvirtinančių byloje nustatytus pirmiau nurodytus sukčiavimo PVM mokėjimo srityje požymius, nėra nurodyta, kaip pasireiškė nuteistojo kaltė, kokiais konkrečiais veiksmais jis apgavo ar sukūrė apgaulę PVM mokėjimo srityje. Todėl M. Ž. tenka spėlioti, koks gi jo veikoje apgaulės pobūdis, tyčios turinys ir pan.
3.12. Paminėtus teisės taikymo klausimus galėjo įvertinti ir į juos atsakyti apeliacinės instancijos teismas, tačiau jis to nepadarė. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Šių nuostatų apeliacinės instancijos teismas nesilaikė, taip pat neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų dėl sukčiavimo veikos kvalifikavimo (apeliacinio skundo 48–52 punktai) ir į juos motyvuotai neatsakė, taip padarė ir esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Visa tai šiam teismui sutrukdė byloje priimti teisingą procesinį sprendimą, todėl skundžiama nutartis turi būti panaikinta ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nepasitvirtinus kaltinimui dėl sukčiavimo PVM mokėjimo srityje (BK 182 straipsnio 2 dalis), neturėtų pasitvirtinti ir kaltinimas dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (222 straipsnio 1 dalis), nes aplinkybės, kuriomis grindžiamas šis kaltinimas, yra analogiškos.
4. Atsiliepimu į nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjo advokato G. Griciaus kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintaras Eidukevičius prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:
4.1. Nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjo kasaciniame skunde suformuluotas prašymas neatitinka nė vieno iš BPK 382 straipsnio 2–6 punktuose nurodytų galimų kasacinės instancijos teismo sprendimų variantų. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad skundu prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, tačiau tam nėra pagrindo.
4.2. Atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylai apeliacine tvarka nagrinėti sudarytoje teisėjų kolegijoje teisėjai Gražvydas Poškus ir Zigmas Kavaliauskas buvo pakeisti dėl objektyvios ir pagrįstos priežasties. Šie teisėjai patys nusišalino nuo bylos nagrinėjimo, o Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas nusišalinimams pritarė ir juos patvirtino. Byloje duomenų, kurie būtų pagrindas pripažinti, kad nuteistojo M. Ž. teisė į nešališką teismą buvo pažeista, nėra. Vien tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip to norėjo nuteistasis ir jo gynėjas, taip pat buvo priimtas ne toks procesinis sprendimas, kokio pageidavo kasatoriai, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158-976/2017).
4.3. Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Iš žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų turinio matyti, kad bylai reikšmingi faktai nustatyti laikantis įrodinėjimo tvarkos. Teismai, vertindami įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalyse įtvirtintų reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindami tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, nepažeisdamas BPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka bendrųjų nuostatų, pagal paduotus apeliacinius skundus patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, motyvuotai atsakė į visus esminius, be kita ko, nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus. Šis teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas M. Ž. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, teisiamojo posėdžio metu patikrino byloje gautų duomenų teisėtumą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir, iš kaltinimo pašalinęs nepasitvirtinusias faktines aplinkybes, teisingai nusprendė dėl M. Ž. kaltės, padarius BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas. Skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK keliamus reikalavimus, jis, laikantis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas tyrė, analizavo tiek M. Ž. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.
4.5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo M. Ž. kaltė, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįsta apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytų ir įvertintų įrodymų visetu. Skundžiamoje nutartyje dėl sukčiavimo PVM mokėjimo srityje nurodyti pagrįsti ir išsamūs teisiniai argumentai (nutarties 24–44 punktai), kurie, skirtingai nei nurodo kasatoriai, atitinka formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-648/2019, 2K-151-697/2020, 2K-49-654/2023), atskleista, kokiais konkrečiais M. Ž. veiksmais pasireiškė apgaulės PVM apskaičiavimo, deklaravimo bei didelės vertės turtinės prievolės išvengimo (mokėtino PVM) srityje panaudojimas. Nagrinėjamu atveju esminė apgaulė reiškėsi fiktyvių dokumentų įtraukimu į įmonių buhalterinę apskaitą, žinomai neteisingų duomenų nurodymu PVM deklaracijose bei jų pateikimu Valstybinei mokesčių inspekcijai, siekiant bendro tikslo – išvengti didelės vertės turtinės prievolės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016). Taip pat atskleista ir M. Ž. kaltės forma (tiesioginė tyčia).
4.6. Įvertinus bylos nagrinėjimo metu ištirtose PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotus UAB „GL“ fiktyvius sandorius su UAB „A“, UAB „D“, UAB „Au“, liudytojų parodymus, VMI atstovės J. N. paaiškinimus, specialistės N. J. paaiškinimus ir specialisto išvadoje dėl UAB „GL“, UAB „A“, UAB „Au“, UAB „D“ ir UAB „M“ ūkinės finansinės veiklos užfiksuotus duomenis, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai konstatuota, kad M. Ž., žinodamas, kad nuosprendyje nurodytose PVM sąskaitose faktūrose yra užfiksuoti tikrovės neatitinkantys duomenys, šias PVM sąskaitas faktūras panaudojo, pats arba per A. A. perduodamas bendrovės buhalterei I. G. (buvusi pavardė – D.), nežinančiai apie daromą nusikalstamą veiką, ši įtraukė jas į UAB „GL“ apskaitą ir šių žinomai neteisingų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu įrašė į pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (FR0600) žinomai neteisingus duomenis apie UAB „GL“ pajamas, turtą ir šias deklaracijas nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2019 m. vasario 25 d. elektroninio deklaravimo būdu pateikė Klaipėdos apskrities VMI. Taip apgaule buvo išvengta UAB „GL“ didelės vertės turtinės prievolės – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino 160 965 Eur pridėtinės vertės mokesčio už 2018–2019 metus. Šie nuteistojo M. Ž. veiksmai atlikti tiesiogine tyčia, nes jis suvokė savo daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad atsiras BK 182 straipsnyje nurodyti padariniai, t. y. bus apgaule panaikinta UAB „GL“ prievolė sumokėti mokėtiną PVM, ir norėjo taip veikti. Taigi, nuteistojo veiksmai atitinka sukčiavimo PVM srityje objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Byloje neginčytinai nustatyta, kad M. Ž., būdamas UAB „GL“ faktinis vadovas, siekdamas apgaule išvengti turtinės prievolės (mokėtino PVM), turėdamas bendrovių valdymo bei veiklos organizavimo patirties, sąmoningai ėmėsi neteisėtų veiksmų, dėl to laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. sausio 31 d. iš dalies negalima nustatyti UAB „GL“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nėra pagrindo nuteistojo veiksmus vertinti ne kaip nusikalstamus, o kylančius iš civilinių teisinių santykių.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjo advokato G. Griciaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos priimtose kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis ne bet kokiomis, o šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021). Taigi, kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, argumentuojamas sava įrodymų interpretacija ir savu jų vertinimu, nepateikiant teisinių argumentų dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų padarymo, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
7. Iš nuteistojo ir jo gynėjo kasacinio skundo turinio matyti, kad jame keliami ne tik kasacinės instancijos teisme nagrinėtini teisės taikymo klausimai, bet taip pat kvestionuojamos teismų nustatytos veikų faktinės aplinkybės. Todėl kasacinio skundo argumentus, kuriais kritikuojamas žemesnės instancijos teismų atliktas byloje esančių įrodymų vertinimas, ginčijamos jų pagrindu padarytos išvados ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, pateikiant savą įrodymų vertinimo versiją ir nurodant, kokios faktinės aplinkybės jų pagrindu nustatytinos (dėl automobilių bei avalynės pirkimo–pardavimo sandorių tarp UAB „GL“, kaip pirkėjos, ir UAB „A“, UAB „D“, UAB „Au“, kaip pardavėjų, realumo ir atitinkamai kaltinimuose nurodytose PVM sąskaitose faktūrose įtvirtintų duomenų tikrumo), teisėjų kolegija nagrinės tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nešališkumo
8. Kasaciniame skunde keliamas bylą apeliacine tvarka nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo šališkumo klausimas.
9. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į nešališką teismą (teismo nešališkumo principas) baudžiamajame procese pirmiausia suvokiama kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-976/2021). Teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).
10. BPK
11. Pažymėtina tai, kad, vertinant teisėjo nešališkumą subjektyviuoju aspektu, yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Be to, nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181-648/2019, 2K-5-976/2020), turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-113-303/2019, 2K-39-788/2021).
12. Kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo šališkumas visų pirma grindžiamas neva neteisėtu bylai apeliacine tvarka nagrinėti sudarytos teisėjų kolegijos nario – teisėjo Z. Kavaliausko, kuris kitoje byloje M. Ž. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, pakeitimu. Sutikti su tokia kasatorių pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo.
13. Iš bylos medžiagos matyti, kad, baudžiamąją bylą kartu su joje paduotais apeliaciniais skundais persiuntus Šiaulių apygardos teismui, šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2022 m. lapkričio 4 d. patvarkymu jai nagrinėti apeliacine tvarka buvo sudaryta Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės ir Zigmo Kavaliausko, teisėjų kolegijos pirmininku patvirtintas teisėjas B. Kalainis. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartimi teisėjas Z. Kavaliauskas, motyvuodamas tuo, kad M. Ž. kitoje byloje, kurioje jis buvo kaltinamas iš dalies tapačių nusikalstamų veikų, susijusių su tomis pačiomis įmonėmis, padarymu (skiriasi tik inkriminuotų veikų padarymo data ir aplinkybės), priėmė priešingą išteisinamąjį nuosprendį, nuo šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nusišalino. Teisėjo Z. Kavaliausko nusišalinimą, įvertinęs paminėtoje nutartyje nurodytas aplinkybes, patvirtino ir šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas (BPK 59 straipsnio 4 dalis). Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2023 m. kovo 8 d. patvarkymu paminėtos bylai apeliacine tvarka nagrinėti sudarytos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos narys teisėjas Z. Kavaliauskas buvo pakeistas teisėju Gražvydu Poškumi. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartimi teisėjas G. Poškus nuo šios bylos nagrinėjimo taip pat nusišalino, nusišalinimą patvirtino šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Teisėjas G. Poškus nusišalinimą motyvavo tuo, kad nusikalstamos veikos, dėl kurių M. Ž. pripažintas kaltu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, veikimo mechanizmu, bendravimu su tomis pačiomis įmonėmis, per kurias galimai buvo vykdoma nusikalstama veikla, siejasi su jo pirmąja instancija nagrinėjama baudžiamąja byla, kurioje kaltinimai pareiški ir M. Ž.. Galiausiai Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2023 m. kovo 9 d. patvarkymu šiai bylai apeliacine tvarka nagrinėti buvo sudaryta Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų B. Kalainio, V. Mylės ir Nerijaus Masiulio, teisėjas B. Kalainis patvirtintas kolegijos pirmininku. Taigi, iš aptartų aplinkybių matyti, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, sudarant šią bylą apeliacine tvarka nagrinėsiančią teisėjų kolegiją, be kita ko, buvo laikytasi ir BPK 58, 59 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų, pateiktos pakankamos garantijos, pašalinančios bet kokias galimas abejones dėl teisėjų kolegijos ir ją sudarančių teisėjų nešališkumo.
14. Kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo šališkumą kasatoriai taip pat sieja su STT Šiaulių valdyboje atliekamo ikiteisminio tyrimo, kuriame tiriamas galimas šią bylą nagrinėjusio teisėjų kolegijos pirmininko ir pranešėjo B. Kalainio papirkimo organizavimas, faktu. Galima suprasti, kad manoma, jog žinodamas apie ikiteisminį tyrimą B. Kalainis nepalankiai M. Ž. sprendė bylą ir stokojo nešališkumo.
15. Atsakant į tokius skundo argumentus, atkreiptinas dėmesys, kad, pagal teismų praktiką, nešališkumo klausimais teisėjui keliami aukšti reikalavimai įpareigoja patį teisėją imtis priemonių, kad būtų šalinamos bet kokios prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl nešališkumo, taip pat ir pranešti apie jo nagrinėjamoje byloje daromą neleistiną poveikį. Jeigu tokio pranešimo nėra, turėtų būti preziumuojama, kad poveikis nedaromas, nebent būtų tam prieštaraujančių duomenų (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-719/2022).
16. Tokio pranešimo bylos proceso metu nebuvus, nušalinimo klausimas nebuvo keltas ir nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme. Iš 2023 m. gegužės 9 d. teismo posėdžio protokolų (šią dieną vykusio posėdžio metu byla buvo iš esmės išnagrinėta apeliacine tvarka ir teismas išėjo byloje priimti procesinio sprendimo) matyti, kad pats teisėjas proceso dalyviams apie kasatorių minimą aplinkybę nepranešė, o kolegijos pirmininkui išaiškinus proceso dalyviams teisę pareikšti nušalinimus, jų nebuvo pareikšta. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo priimta 2023 m. birželio 29 d., o iš kasacinio skundo turinio ir viešai interneto erdvėje pateikiamos informacijos matyti, kad informacija apie kasatorių nurodytą ikiteisminį tyrimą (nenurodant ne tik kad M. Ž., teisėjo B. Kalainio vardų ir pavardžių, bet ir jų inicialų) Šaulių apygardos teismo, STT tinklalapiuose buvo paskelbta 2023 m. liepos 21 d., t. y. praėjus daugiau kaip trims savaitėms po apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, išskyrus kasacinio skundo teiginius, nėra jokių konkrečių duomenų apie kasatorių minimą ikiteisminį tyrimą ir su juo susijusias aplinkybes (tyrimo dalyką, eigą, jame dalyvaujančius asmenis, jų procesinę padėtį ir kt.). Nors nuteistasis M. Ž. ir jo gynėjas nurodo, kad teisėjų kolegijos pirmininkui B. Kalainiui šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu buvo žinoma apie STT Šiaulių valdyboje atliekamą ikiteisminį tyrimą, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina rašytiniai bylos duomenys. Nutarimas apklausti M. Ž. paminėtame ikiteisminiame tyrime BPK 80 straipsnio 1 punkto ir BPK 82 straipsnio 3 dalies pagrindu (kaip specialųjį liudytoją) buvo priimtas 2023 m. liepos 17 d. (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Taigi asmeninę teisėjo B. Kalainio nešališkumo prezumpciją paneigiančių faktinių duomenų byloje nėra, jų nepateikė ir kasatoriai
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi
17. Iš skundo turinio matyti, kad, nurodydami iš esmės pažeistas atskiras BPK nuostatas, kasatoriai ginčija žemesnės instancijos teismų byloje atliktą įrodymų vertinimą. Kasatoriai nurodo, kad teismai dėl automobilių bei avalynės pirkimo–pardavimo sandorių tarp UAB „GL“, kaip pirkėjos, ir UAB „A“, UAB „D“, UAB „Au“, kaip pardavėjų, realumo ir atitinkamai kaltinimuose nurodytose PVM sąskaitose faktūrose įtvirtintų duomenų tikrumo nusprendė, remdamiesi išskirtinai tik byloje esančiais dokumentais, ypač specialisto išvadomis, taip pat specialistų paaiškinimais, nevertino kitų šioms esminėms faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti reikšmingų įrodymų.
18. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui, įtvirtintos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nustatančioje, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).
19. Pagal teismo praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020, 2K-15-648/2024).
20. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamų žemesnės instancijos teismų priimtų nuosprendžio ir nutarties turinį, juose išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad teismai, skirtingai nei teigia kasatoriai, laikėsi pirmiau aptartų įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų, teismų praktikoje aptartų atvejų, kurie gali būti pripažinti esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu, nenustatyta. Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir skundžiamų procesinių sprendimų turinio matyti, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, pagal byloje paduotus apeliacinius skundus tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus bei teisiamojo posėdžio metu ištirtus nuteistąjį M. Ž. tiek kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus (pačių kaltinamųjų (nuteistųjų) M. Ž., A. A. parodymus, liudytojos I. G. (buvusi pavardė – D.), kuri bylai aktualiu laikotarpiu buvo UAB „GL“ vyr. buhalterė, liudytojų D. M., V. J. (buvusi pavardė – L.), M. Š., G. Ž., K. R., A. G., E. C., E. Š., E. A., A. V., R. K., M. P., E. M., E. S., A. B. ir kitų parodymus, vykdant Europos tyrimo orderius apklaustų liudytojų K. S., D. B. (D. B.), A. M. (A. M.), M. M. (M. M.), D. K., PhDr. J. M. parodymus ir vieno iš jų pateiktus kovinio gabenimo dokumentus, civilinės ieškovės įgaliotos atstovės J. N. paaiškinimus, specialisto išvadoje „Dėl UAB „GL“, UAB „A“, UAB „Au“, UAB „D“ ir UAB „M“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 04/13-2-19-4658, specialisto išvadoje „Dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 04/14-2-19-979, specialisto išvadoje Nr. 11-2300 (20), 11-2530 (20), 11-2598 (20) užfiksuotus duomenis, specialistės N. J. proceso metu duotus paaiškinimus, dokumentų, susijusių su UAB „N“ veikla, įsigyjant transporto priemonę „Mercedes Benz GLE 350d 4MATIC“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), ir susijusių su UAB „Aj“ sandoriais dėl avalynės ir transporto priemonės „Mercedes Benz GLE 350d 4MATIC“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijimo, apžiūros protokoluose užfiksuotus duomenis, taip pat kituose ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu surinktuose rašytiniuose dokumentuose, susijusiuose su transporto priemonių judėjimu, krovinių gabenimu ir kt., užfiksuotus duomenis), patikrino jų tikrumą, patikimumą, tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdami į surinktų įrodymų visumą, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės, ir jų pagrindu nustatė faktines aplinkybes, pagrindžiančias nuteistojo M. Ž. kaltę dėl apgaulingo UAB „GL“ buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimo (BK 24 straipsnio 4 dalis, 222 straipsnio 1 dalis (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija)) ir apgaule didelės vertės turtinės prievolės UAB „GL“ naudai išvengimo (BK 182 straipsnio 2 dalis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija)). Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus, neapsiribojo kaltinimo pateiktais duomenimis, siekdamas nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, pats surinko papildomus duomenis dėl UAB „GL“ avalynės pardavimų užsienio bendrovėms, šių prekių gabenimo, naujai gautus duomenis ištyręs ir įvertinęs jau esančių kontekste, dalį kaltinimuose nurodytų aplinkybių pripažino nepasitvirtinusiomis ir jas pašalino. Abu teismai aptarė ir motyvuotai paneigė byloje keltą gynybos versiją dėl byloje aktualių tarp UAB „GL“ ir UAB „A“, UAB „D“, UAB „Au“ fiksuotų pirkimo–pardavimo santorių realumo. Skundžiamuose sprendimuose pakankamai išsamiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismų pateikti motyvai ir išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu ir jų visumos vertinimu.
21. Byloje kasacine tvarka skundžiamų procesinių sprendimų turinys, priešingai nei teigia kasatoriai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad tarp UAB „GL“ ir UAB „A“, UAB „D“, UAB „Au“ sudaryti transporto priemonių „Mercedes Benz GLE 350d 4MATIC“, „BMW X5“ ir avalynės pirkimo–pardavimo sandoriai įvertinti neteisingai, iš esmės pažeidžiant kasaciniame skunde nurodytas BPK nuostatas. Teismai aiškiai nustatė, kad bendrovių išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, bendrovių buhalterinėje apskaitoje, taip pat užpildytose ir Klaipėdos apskrities VMI pateiktose PVM deklaracijose buvo įtvirtinti tikrovės apie ūkinę veiklą neatitinkantys duomenys.
22. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kurio vertinimui keliami tie patys BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai kaip ir kitiems įrodymams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-222/2018), t. y. ekspertizės aktas (specialisto išvada) teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020).
23. Pažymėtina ir tai, kad, pagal teismų praktiką, tokio pobūdžio išvados, kai užduotyje specialistui (ekspertui) ar tyrimui (ekspertizei) atlikti pateiktuose duomenyse (kurių vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva) jau būna formuluojamos tam tikros sąlygos (nagrinėjamu atveju tam tikri teiginiai dėl sandorių ar ūkinių operacijų fiktyvumo, tikrovės neatitinkančių duomenų užfiksavimo buhalterinės apskaitos dokumentuose), yra laikomos sąlyginėmis. Nors sąlyginės specialisto ar ekspertizės akto išvados savaime nerodo jų neišsamumo ar nepatikimumo, jų vertinimas turi ypatumų. Tokiu atveju eksperto (specialisto) atsakymas į pateiktą klausimą yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis, todėl aplinkybės, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi būti nustatytos patikimai ir nekelti jokių abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-511/2017).
24. Žemesnės instancijos teismai pirmiau paminėtų teismų praktikoje suformuluotų reikalavimų laikėsi. Iš skundžiamų sprendimų turinio matyti, kad paminėtos gynybos ginčytos bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos, vertinant ne tik specialisto išvadoje „Dėl UAB „GL“, UAB „A“, UAB „Au“, UAB „D“ ir UAB „M“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 04/13-2-19-4658, specialisto išvadoje „Dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 04/14-2-19-979, specialisto išvadoje Nr. 11-2300 (20), 11-2530 (20), 11-2598 (20) užfiksuotus duomenis, specialistės N. J. proceso metu duotus paaiškinimus, bet ir kitus byloje esančius rašytinius įrodymus (pavyzdžiui, VĮ Registrų centro duomenis, dokumentuose, susijusiuose su UAB „N“ veikla, įsigyjant vieną iš byloje minimų transporto priemonių, UAB „Aj“ bylai reikšmingais sandoriais, užfiksuotus duomenis ir kt.), taip pat pačių nuteistųjų M. Ž., A. A., liudytojų I. G. (buvusi pavardė – D.), D. M., A. G., E. C., E. Š., E. A., A. V., E. M., E. S., A. B., V. J. (buvusi pavardė – L.) ir kitų parodymus, kitą bylos medžiagą. Šie byloje esantys įrodymai buvo analizuojami ne tik atskirai, bet ir gretinami tarpusavyje, o įvertinus juos kaip visumą, padarytos motyvuotos specialisto išvadose Nr. 04/13-2-19-4658, 04/14-2-19-979 iškeltas sąlygas patvirtinančios išvados, kad paminėti byloje aktualūs automobilių ir avalynės pirkimo–pardavimo sandoriai tarp UAB „GL“ ir paminėtų Lietuvos Respublikoje registruotų, tačiau bylai aktualiu laikotarpiu realios veiklos nevykdžiusių bendrovių realiai nevyko.
25. Teisėjų kolegija pritaria kasacinio skundo argumentams, kad pats transporto priemonės neįregistravimas VĮ Registrų centre UAB „A“ vardu nepatvirtina fakto, jog transporto priemonė „Mercedes Benz GLE 350d 4MATIC“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), šiai bendrovei nepriklausė nuosavybės teise ir ji jos negalėjo parduoti UAB „GL“. Tačiau pažymėtina tai, kad aplinkybė, jog UAB „A“ nebuvo paminėto automobilio savininkė, byloje buvo nustatyta ne tik remiantis paminėtu VĮ Registrų centro pateiktoje informacijoje užfiksuotu faktu. Vertinant VĮ Registrų centro byloje pateiktus duomenis dėl paminėtos transporto priemonės savininkų ir valdytojų, specialisto išvadose užfiksuotus duomenis, nuteistojo A. A., liudytojų G. Ž., E. C., A. G., M. P. ir kt. parodymus, taip pat UAB „N“ dokumentus dėl transporto priemonės „Mercedes Benz GLE 350d 4MATIC“ įsigijimo, UAB „Aj“ dokumentus, susijusius su tos pačios transporto priemonės sandoriais, ir kt. duomenis, nustatyta, kad: VĮ Registrų centre nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. kaip paminėtos transporto priemonės savininkas buvo įregistruotas lizingo bendrovės „S“ Lietuvos filialas, o valdytoja – UAB „M“ (buvusi UAB „G“); 2018 m. rugsėjo 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi šį automobilį iš paminėtos lizingo bendrovės įsigijo UAB „Aj“, kuri 2018 m. rugsėjo 20 d. jį kaip savininkė ir valdytoja įregistravo VĮ Registrų centre, o 2018 m. rugsėjo 28 d. išregistravo; pagal VĮ Registrų centro duomenis, nuo 2018 m. spalio 17 d. kaip aptariamos transporto priemonės savininkė įregistruota UAB „N“, kuri šį automobilį pagal 2018 m. spalio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį nusipirko iš Latvijos įmonės (duomenys neskelbtini). Šios byloje nustatytos aplinkybės leido teismams padaryti išvadą apie kaltinime nurodytoje PVM sąskaitoje faktūroje užfiksuotų duomenų netikrumą. Neabejotina, kad UAB „A“ pagal į bendrovės apskaitos registrus įtrauktą 2018 m. rugsėjo 7 d. sąskaitą paminėto „Mercedes Benz“ automobilio iš Lenkijos įmonės „M S“ įsigyti negalėjo, nes tuo metu automobilis buvo registruotas Lietuvoje ir jo savininkas buvo lizingo bendrovės „S“ Lietuvos filialas, o nuo 2018 m. rugsėjo 13 d. UAB „Aj“, atitinkamai šio automobilio 2018 m. rugsėjo 28 d. negalėjo parduoti UAB „GL“, o ši – jo įsigyti. Be nurodytų aplinkybių, skundžiamais teismų sprendimais nustatyta, kad byloje aktualiu laikotarpiu UAB „A“, kaip ir kitos dvi kaltinimuose nurodytos bendrovės, realios veiklos nevykdė, UAB „GL“ bendrovei „A“ už šią transporto priemonę nesumokėjo. Be to, paminėtos transporto priemonės 2018 m. rugsėjo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, tos pačios dienos PVM sąskaitoje faktūroje Nr. AM3 nurodyto UAB „A“ direktoriaus E. S. parašai buvo suklastoti.
26. Žemesnės instancijos teismų padarytos išvados dėl UAB „GL“ iš UAB „Au“ 2019 m. sausio 31 d. transporto priemonės „BMW X5“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijimo sandorio realumo taip pat pagrįstos šiuo aspektu byloje esančių įrodymų visuma. VĮ Registrų centro duomenimis nustatyta, kad kaip paminėto automobilio savininkė ir valdytoja nuo 2015 m. spalio 28 d. įregistruota UAB B, kuri jį 2019 m. vasario 12 d. pardavė fiziniam asmeniui V. K., todėl 2019 m. sausio 31 d. UAB „Au“ buvo paminėto automobilio „BMW X5“ savininkė, atitinkamai nurodytą dieną jo negalėjo parduoti UAB „GL“. Specialisto išvada „Dėl UAB „GL“, UAB „A“, UAB „Au“, UAB „D“ ir UAB „M“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 04/13-2-19-4658 ir ją pateikusios specialistės paaiškinimais nustatyta, kad UAB „GL“ bendrovei „Au“ už šią transporto priemonę nesumokėjo. Pažymėtina ir tai, kad UAB „GL“ de jure (teisiškai) vadovas A. A., apklausiamas bylos nagrinėjimo metu, patvirtino, jog, be kita ko, sandorių dėl paminėtų abiejų automobilių bendrovės vardu įsigijimo sąlygų nederino, jis tik pasirašė jam pateiktuose dokumentuose. Taigi, paminėtos byloje nustatytos aplinkybės teismams leido padaryti išvadą, kad 2019 m. sausio 31 d. sandoris tarp UAB „GL“ ir UAB „Au“ dėl transporto priemonės „BMW X5“ įsigijimo buvo fiktyvus. Kartu pažymėtina, kad kasatorių akcentuojama pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad byloje nėra paneigta, jog UAB „GL“ automobilį „BMW X5“ įsigijo iš kito šaltinio, nepaneigia pirmiau nurodytų byloje nustatytų aplinkybių ir nedaro tarp UAB „GL“ ir UAB „Au“ užfiksuoto sandorio realaus.
27. Taigi, pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma paneigia kasatorių teiginius apie teismų padarytus esminius BPK 20 straipsnio 5 dalyje esančių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus. Konstatuoti, kad byloje įrodymai buvo vertinami selektyviai, atsietai, nesigilinant į jų turinį, nebuvo įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo.
28. Tarp kitų kasacinio skundo argumentų nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų dėl M. Ž. veiksmų, kaip sukčiavimo PVM mokėjimo srityje, kvalifikavimo ir į juos motyvuotai neatsakė, neišdėstė motyvų, paaiškinančių, kodėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu, taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
29. Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas apeliacinės instancijos teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės teismui nenustato pareigos pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018). Iš esmės apeliacinio skundo išnagrinėjimo ribas, be priimamo teismo sprendimo rūšies, apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas ir sąsajumas su bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių nustatymu. Pagal teismų praktiką, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo aptarti esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba patvirtinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-60-489/2020, 2K-7-56-511/2020, 2K-226-976/2020, 2K-248-648/2020, 2K-P-59-495/2021).
30. Teisėjų kolegija, patikrinusi kasatoriaus nurodomų BPK pažeidimų aspektu skundžiamą nutartį, konstatuoja, kad, skirtingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytomis BPK nuostatomis įtvirtintos ir teismų praktikoje detalizuotos pareigos laikėsi. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad joje išdėstytos pakankamai motyvuotos išvados ne tik dėl bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų visumos vertinimo, bet ir dėl nuteistojo M. Ž. bei jo gynėjo apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodant, kodėl apeliacinis skundas atmetamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo M. Ž. priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nutarties 24, 41–44 punktuose, taip pat ir 29–38, 40 punktuose, kuriuose analizuojami įrodymai ir pateikiamos išvados dėl transporto priemonių bei avalynės sandorių realumo, PVM sąskaitose faktūrose ir kartu PVM deklaracijose įtvirtintų duomenų tikrumo, išdėstyta aiški, neprieštaringa ir pakankamai argumentuota šio teismo pozicija dėl sukčiavimo nusikalstamos veikos kvalifikavimo.
31. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjo apeliacinį skundą, laikėsi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų ir bylą patikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, o teismo nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatytus reikalavimus, t. y. šis teismas kasatorių nurodomų esminių BPK pažeidimų nepadarė.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) taikymo
32. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, be kita ko, netinkamai aiškino ir taikė BK 182 straipsnio nuostatas.
33. BK 182 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaule svetimo turto arba turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai. Šiame straipsnyje išdėstytos normos apsaugos objektu laikytinos nuosavybės ir kitos turtinės teisės, o šios nusikalstamos veikos dalyku – turtinė nauda įgijus svetimą turtą ar turtinę teisę, panaikinus turtinę prievolę ar jos išvengus. Turtinės naudos įgijimas apgaule kartu reiškia ir atitinkamos turtinės žalos padarymą kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, valstybei, savivaldybei, Europos Sąjungos institucijai, tarptautinei viešajai organizacijai ir kt. (materialioji sudėtis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-788/2022).
34. Mokestis savo teisine prigimtimi yra piniginė prievolė valstybei, t. y. mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20, 25 punktai). Nors mokestinė prievolė bendriausia prasme gali būti traktuojama kaip turtinės prievolės rūšis, tačiau teisės sistemoje joms suteikiamas skirtingas teisinis statusas ir teisinis režimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016). Sprendžiant, ar mokestiniai pažeidimai užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir kaip juos kvalifikuoti, pirmiausia vertintina šių pažeidimų atitiktis būtent nusikalstamų veiksmų finansų sistemai (BK XXXII skyrius) požymiams. Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas valstybės įgaliotai institucijai siekiant nuslėpti mokesčius (BK 220 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į finansų sistemą. Nusikalstamos veikos finansų sistemai (BK XXXII skyrius) pirmiausia identifikuojamos pagal jų priešingumą pinigų ir vertybinių popierių apyvartos saugumui, taip pat valstybės fondų (biudžetų) formavimo bei naudojimo tvarkai. Teisingas mokesčių, taip pat ir pridėtinės vertės, pelno mokesčio, apskaičiavimas ir mokėjimas – būtina valstybės biudžeto surinkimo sąlyga, taigi tokio pobūdžio mokestiniai pažeidimai pirmiausia laikytini priešingais būtent finansų sistemai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-156-788/2016, 2K-7-648/2019, 2K-149-719/2022).
35. Kita vertus, teismų praktikoje tam tikrais atvejais mokestiniai pažeidimai kvalifikuojami taikant turtinio sukčiavimo normą. Antai kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu. Apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su mokesčių inspekcija, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, o kartais ir kitus dokumentus. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (paprastai PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota. Apgaulė išvengiant PVM mokesčio reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-398/2013, 2K-7-29-942/2016, 2K-156-788/2016, 2K-258-222/2018 ir kt.). Taigi, nors tokios veikos taip pat padaromos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, tačiau jomis iš esmės fiktyviu pagrindu (imituojant sandorius, pagal kuriuos neva sumokėtas pirkimo PVM ir pan.) grobiamos valstybės biudžeto lėšos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-156-788/2016).
36. Kartu pažymėtina, kad, kvalifikuojant tokią veiką kaip sukčiavimą pagal BK 182 straipsnį, būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią panaikinti prievolę į valstybės biudžetą sumokėti PVM, kuri pasireiškia per tai, kad tokios nusikalstamos veiklos organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, jog sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgis fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalos, ir to nori (tiesioginė tyčia) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348-788/2017, 2K-159-696/2018, 2K-258-222/2018, 2K-151-697/2020 ir kt.).
37. Šią bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai nuo pirmiau aptartų teismų praktikoje suformuotų išaiškinimų, beje, kurių dalis nurodyta ir kasaciniame skunde, skirtingai nei teigia kasatoriai, nenukrypo. Skundžiamuose teismų sprendimuose, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai konstatuota, kad byloje esantys įrodymai, jų visumos pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog M. Ž. veiksmai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius sukčiavimo PVM mokėjimo srityje, nusikaltimo, nustatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius, kai tokia veika siekiama išvengti didelės vertės turtinės prievolės (PVM mokėjimo).
38. Abu žemesnės grandies teismai nustatė, kad M. Ž., būdamas UAB „GL“ faktinis vadovas, organizavo šios bendrovės apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, jo nurodymu buvo pasirašyta ir į UAB „GL“ buhalterinę apskaitą įtraukta 15 tyrimo metu nenustatytų asmenų parengtų PVM sąskaitų faktūrų dėl tariamo transporto priemonių („Mercedes Benz GLE 350d 4MATIC“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), ir „BMW X5“, VIN kodas (duomenys neskelbtini)) ir moteriškos bei vyriškos avalynės už bendrą 927 465 Eur (iš jų 160 965 Eur PVM) sumą įsigijimo iš UAB „A“, UAB „D“, UAB „Au“, vėliau jų pagrindu, įrašant už paminėtas neva įsigytas prekes pirkimo PVM daugiau, taip padidinant atskaitymus ir kartu atitinkamai sumažinant į valstybės biudžetą mokėtiną PVM, užpildytos ir kaltinime nurodytu laikotarpiu Klaipėdos apskrities VMI pateiktos PVM deklaracijos už 2018 m. rugsėjo, spalio, gruodžio mėn., 2019 m. sausio mėn. Taip M. Ž. sudarė sąlygas apgaule UAB „GL“ naudai išvengti ir bendrovė išvengė į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino 160 965 Eur PVM už 2018–2019 metus.
39. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, automobilių „Mercedes Benz GLE 350d 4MATIC“, „BMW X5“ ir avalynės pirkimo–pardavimo sandoriai tarp UAB „GL“ ir UAB „A“, UAB „D“, UAB „Au“ realiai nevyko, UAB „GL“ šių prekių iš paminėtų bendrovių realiai neįsigijo, už jas šioms bendrovėms nesumokėjo. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad UAB „A“, UAB „D“, UAB „Au“ byloje aktualiu laikotarpiu nevykdė veiklos. Pagal byloje atskleistą apgaulingą veiklos schemą buvo surašomos suklastotos PVM sąskaitos faktūros, kurias M. Ž., kaip UAB „GL“ de facto (faktiškai) vadovo, nurodymu pasirašė bendrovėje de jure vadovu paskirtas ir nagrinėjamoje byloje taip pat nuteistas A. A.. Kaltinime nurodytos iš viso 15 PVM sąskaitų faktūrų, kuriose užfiksuotos realiai neįvykusios ūkinės operacijos, paties M. Ž. arba šio nurodymu A. A. buvo pateiktos UAB „GL“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai ir apie nusikalstamus veiksmus nieko nežinančiai buhalterei, o ši jas įtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu atitinkamais laikotarpiais elektroninio deklaravimo būdu užpildė bei Klaipėdos apskrities VMI pateikė melagingas PVM deklaracijas.
40. Be to, skundžiamais žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatyta, kad UAB „GL“ moterišką ir vyrišką avalynę vis dėlto realiai įsigijo, tačiau ne iš UAB „A“, UAB „D“, UAB „Au“, o iš kitur (nenustatyto šaltinio). Taigi UAB „GL“ iš byloje nenustatyto šaltinio įsigytos avalynės įsigijimą faktiškai įformino per fiktyvius sandorius su paminėtomis realiai veiklos nevykdžiusiomis bendrovėmis ir šią avalynę vėliau pardavė užsienio bendrovėms – „M S“, „S F“ ir „T E“, pritaikydama nulinį PVM tarifą. Tokiu būdu UAB „GL“ mokesčių administratoriui pateiktose melagingose PVM deklaracijose už 2018 m. rugsėjo, spalio, gruodžio mėn., 2019 m. sausio mėn., nurodant pagal fiktyvius sandorius bendrovėms „A“, „D“, „Au“ už nupirktą avalynę, taip pat ir įsigytas transporto priemones neva sumokėtas pinigų sumas kaip veiklos sąnaudas, priskiriamas leidžiamiems atskaitymams, buvo sudaryta galimybė apgaulingai pasinaudoti PVM atskaita ir susimažinti mokėtinus mokesčius valstybei, konkrečiai, išvengti didelės vertės turtinės prievolės – 160 965 Eur PVM sumokėjimo, kartu padarant didelę žalą valstybės biudžetui. Byloje nustatytoje apgaulingos veiklos schemoje esminę reikšmę turėjo ne tik M. Ž. veiksmai, įtraukiant fiktyvius sandorius dėl avalynės, transporto priemonių įsigijimo į UAB „GL“ apskaitą ir vėliau juos deklaruojant Klaipėdos apskrities VMI, bet ir bendrovių „A“, „D“, „Au“ vaidmuo. Teismai nustatė, kad visos paminėtos bendrovės taip pat pateikė mokesčių administratoriui melagingus duomenis apie UAB „GL“ neva parduotas paminėtas prekes (beje, nė viena iš jų pagal aptariamus pardavimo sandorius privalomo sumokėti PVM nesumokėjo), o tai ir sudarė galimybę UAB „GL“ dirbtinai pasinaudoti PVM atskaita ir išvengti privalomų mokėti mokesčių.
41. Iš šių skundžiamais teismų sprendimais nustatytų aplinkybių matyti, kad yra aiškiai atskleista, kokiais konkrečiais veiksmais nuteistasis realizavo apgaulę PVM mokėjimo srityje, kokiu būdu buvo apgautas mokesčių administratorius – Klaipėdos apskrities VMI. Byloje nustatyta schema pasireiškė kaip siekis fiktyviu pagrindu valstybės sąskaita UAB „GL“ naudai kompensuoti realiai nesumokėtus mokesčius, šis siekis realiai buvo įgyvendintas ir valstybės biudžetui padaryta žala, o tai prilygsta valstybei priklausančio turto grobimui. Kartu išdėstytų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad apgaulingos UAB „GL“ buhalterinės apskaitos organizavimas buvo sukčiavimą lydintis nusikaltimas ir kartu neatskiriama (būtina) M. Ž. pagrindinio sumanymo – išvengti didelės vertės turtinės prievolės (PVM mokėjimo) šios bendrovės naudai – dalis, be kurios kiti atlikti veiksmai – PVM deklaracijų užpildymas ir jų pateikimas mokesčių administratoriui, kuo ir pasireiškė esminė apgaulė mokesčių administratoriaus atžvilgiu, būtų buvę neįmanomi.
42. Kasatorių teiginiai, kad M. Ž. neturėjo tyčios išvengti į valstybės biudžetą mokėtino PVM, žemesnės instancijos teismai neatskleidė jo tyčios turinio, taip pat atmetami kaip prieštaraujantys byloje skundžiamos nutarties turiniui. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į M. Ž. padarytų tarpusavyje glaudžiai susijusių nusikalstamų veikų pobūdį, byloje nustatytą sukčiavimo schemą, jo suinteresuotumą įtvirtintais fiktyviais sandoriais, M. Ž., kaip faktinio UAB „GL“ vadovo, statusą, turimą bendrovių valdymo ir jų veiklos organizavimo patirtį, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis suvokė savo daromų nusikalstamų veiksmų pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl to atsiras BK 182 straipsnyje nurodytų padarinių, t. y. savo veiksmais apgaule UAB „GL“ naudai išvengs didelės vertės turtinės prievolės – PVM sumokėjimo, dėl to valstybė patirs žalos, ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daryti kitokias išvadas neturi pagrindo.
43. Pasisakydama dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo 2023 m. balandžio 27 d. Baudžiamojo kodekso atitinkamų straipsnių, skyriaus pavadinimo pakeitimo, kodekso papildymo tam tikrais straipsniais ir atitinkamų straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XIV-1925, kuriuo, be kita ko, buvo pakeistos baudžiamąją atsakomybę už sukčiavimą ir apgaulingą apskaitos tvarkymą nustatančios BK 182, 222 straipsnių nuostatos, taip pat BK 190 straipsnio nuostatos, kurios, palyginti su nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusiomis šių straipsnių nuostatomis, yra M. Ž. teisinę padėtį lengvinančios baudžiamojo įstatymo normos ir, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią. Tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad M. Ž. nusikalstamos veikos, už kurių padarymą jis yra nuteistas skundžiamais teismų sprendimais, įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartimi, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, jau yra perkvalifikuotos, subendrintos tarpusavyje ir su kitais teismų sprendimais paskirtomis bausmėmis.
44. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, darytina bendra išvada, kad, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo nagrinėjimo ribas, nėra pagrindo įžvelgti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir kasatorių nurodytus esminius BPK nuostatų pažeidimus, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti kasacine tvarka skundžiamą nuosprendį ir nutartį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjo advokato Gintaro Griciaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Artūras Ridikas
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Tomas Šeškauskas
