Baudžiamoji byla Nr. 2K-45-628/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52511-2017-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.2.23.2.1; 1.2.23.2.2.1; 2.1.7.1; 2.1.7.3; 2.2.4.3; 2.8.4.1; 2.8.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. N. (K. N.) gynėjo advokato Ramūno Mikulsko, nuteistosios R. R. kasacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. vasario 6 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutarties.
Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. vasario 6 d. nuosprendžiu K. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 260 straipsnio 2 dalį – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, K. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – devyneri metai laisvės atėmimo.
R. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 260 straipsnio 2 dalį aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, R. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – devyneri metai laisvės atėmimo.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutartimi nuteistųjų K. N., R. R. apeliaciniai skundai atmesti.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti M. Z., A. B. ir G. K. (G. K.), tačiau šios nuosprendžio dalys kasacine tvarka neapskųstos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. K. N. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su M. Z., A. B., G. K. ir nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą platinti, įgijo, laikė, gabeno ir platino narkotinę medžiagą heroiną. M. Z. organizavo narkotinių medžiagų neteisėtą įgijimą, laikymą, gabenimą ir platinimą: ne vėliau kaip iki 2017 m. spalio 7 d. parengė nusikalstamos veikos planą ir jam vadovavo. Vykdant parengtą nusikalstamos veikos planą, nusikaltimo organizatorius M. Z. nurodė bendrininkui K. N. neteisėtai įgyti nurodytą kiekį narkotinės medžiagos – heroino, jį tolesniam platinimui nugabenti iš Vilniaus miesto į Kauno miestą, ten narkotines medžiagas perduoti kartu veikiančiam bendrininkui A. B., kad šis paketą su narkotinėmis medžiagomis – heroinu – kartu su sportiniais bateliais ir dėže nugabentų į bendrai veikiančiam G. K. priklausančias batų dirbtuves, kur šis turėjo sportinio batelio pade paslėpti paketą su narkotinėmis medžiagomis – heroinu. Vėliau bendrininkas A. B. iš G. K. paimtus sportinius batelius su jų pade paslėptomis narkotinėmis medžiagomis turėjo perduoti tiesiogiai ar per kitus asmenis į pataisos namus, esančius (duomenys neskelbtini), nusikaltimo organizatoriui M. Z.. Vykdydamas nusikaltimo organizatoriaus M. Z. parengtą nusikalstamos veikos planą, bendrininkas K. N. 2017 m. spalio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, bet ne vėliau kaip iki 2017 m. spalio 7 d., Vilniaus mieste iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo iš viso 6,671 g sveriantį folijos paketą su jame esančia rudos spalvos medžiaga, kurioje narkotinės medžiagos – heroino bendras kiekis 0,171 g, po to šias neteisėtai įgytas narkotines medžiagas toliau platinti perdavė kartu veikiančiam nenustatytam asmeniui, jam nurodydamas įgytas narkotines medžiagas tolesniam platinimui nugabenti iš Vilniaus miesto į Kauno miestą. Šis nenustatytas asmuo 2017 m. spalio 7 d. nugabeno šias narkotines medžiagas iš Vilniaus į Kauną, ten tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku jas perdavė kartu veikiančiam bendrininkui A. B.. Įgijęs šias medžiagas, A. B. jas laikė nenustatytoje vietoje ir 2017 m. spalio 10 d. apie 11.25 val. automobiliu „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal išankstinį tarpusavio susitarimą nugabeno batų dėžę su joje esančiais sportiniais bateliais bei joje įdėtu 6,671 g sveriančiu folijos paketu su jame esančia rudos spalvos medžiaga, kurioje narkotinės medžiagos heroino bendras kiekis 0,171 g, į bendrininko G. K. batų dirbtuves ir perdavė G. K., kad jis sportinio batelio pade paslėptų paketą su narkotinėmis medžiagomis ir atgal perduotų jam pačiam toliau gabenti narkotinę medžiagą į (duomenys neskelbtini) pataisos namus tiesiogiai ar per kitą nuteistąjį perduoti M. Z.. Taip bendrininkas G. K. įgijo 0,171 g narkotinės medžiagos heroino ir šią narkotinę medžiagą laikė savo dirbtuvėse, tačiau savo paties, bendrininko A. B. ir nusikaltimo organizatoriaus M. Z. nusikalstamo sumanymo iki galo neįgyvendino, kadangi 2017 m. spalio 10 d. apie 11.30 val. batų dirbtuvėse atliktos kratos metu neteisėtai laikomą narkotinę medžiagą – 0,171 g heroino – rado ir paėmė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.
2. K. N. ir R. R. nuteisti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su M. Z. ir nenustatytais asmenimis, turėdami tikslą platinti, įgijo, laikė, gabeno ir platino didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų. M. Z. organizavo psichotropinių ir didelio kiekio narkotinių medžiagų neteisėtą įgijimą, laikymą, gabenimą ir platinimą: parengė nusikalstamos veikos planą ir jam vadovavo, t. y. vykdant jo, kaip organizatoriaus, iš anksto, ne vėliau kaip iki 2017 m. gruodžio 13 d., parengtą nusikalstamos veikos planą, bendrininkė R. R. (ankstesnės pavardės – B., M.) iš nenustatyto asmens nenustatytoje vietoje turėjo neteisėtai įgyti jo iš anksto susitartą narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį, jas turėjo perduoti bendrininkui K. N., kuriam tiesiogiai nurodė įgyti iš bendrininkės R. R. jos neteisėtai įgytas narkotines ir psichotropines medžiagas bei jas neteisėtai nugabenti jo, M. Z., sutuoktinei B. Z., kuri dėl nusikalstamos veikos padarymo išteisinta, neįrodžius dalyvavimo padarant šią veiką, į (duomenys neskelbtini), kuri pagal nusikaltimo organizatoriaus išankstinį sumanymą 2017 m. gruodžio 14 d., vykdama į iš anksto suplanuotą ilgalaikį pasimatymą su juo, M. Z., į (duomenys neskelbtini) pataisos namus turėjo atgabenti iš bendrininko K. N. neteisėtai įgytas narkotines ir psichotropines medžiagas, paslėpusi jas kūno ertmėse, ir ilgalaikio pasimatymo metu perduoti jam, M. Z.. Įgyvendindama organizatoriaus M. Z. nusikalstamos veikos padarymo planą, iki 2017 m. gruodžio 13 d. bendrininkė R. R. iš nenustatyto asmens ir nenustatytoje vietoje neteisėtai įgijo jo iš anksto susitartą didelį kiekį narkotinių medžiagų – 6,901 g heroino (grynasis kiekis) ir psichotropinių medžiagų – 11,487 g metamfetamino (grynasis kiekis), kurias ji 2017 m. gruodžio 13 d. tarp 20.55 val. ir 21.10 val. toliau platinti Kauno mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, perdavė bendrininkui K. N.. Vykdydamas nusikaltimo organizatoriaus M. Z. nusikalstamos veikos planą, jo nurodymu K. N. iš R. R. neteisėtai įgijo didelį kiekį narkotinių medžiagų – 6,901 g heroino (grynasis kiekis) ir psichotropinių medžiagų – 11,487 g metamfetamino (grynasis kiekis), turėdamas tikslą jas platinti, ir šias medžiagas paslėpęs R. A. vairuojamame automobilyje „Audi A6 Allroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), po variklio dangčiu, neteisėtai gabeno toliau platinti iš Kauno miesto į (duomenys neskelbtini), kur narkotines ir psichotropines medžiagas turėjo perduoti B. Z., kuri pagal nusikaltimo organizatoriaus iš anksto parengtą planą iš K. N. įgytas narkotines ir psichotropines medžiagas 2017 m. gruodžio 14 d. turėjo nugabenti į (duomenys neskelbtini) pataisos namus bei kūno ertmėse paslėptas narkotines ir psichotropines medžiagas ilgalaikio pasimatymo metu turėjo perduoti nusikaltimo organizatoriui M. Z.. Tačiau nusikaltimo organizatoriaus M. Z. nusikalstamos veikos planas iki galo nebuvo įgyvendintas dėl nuo jo ir kitų bendrininkų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi 2017 m. gruodžio 13 d. apie 21.45 val. sustabdžius M. A. vairuojamą automobilį „Audi A6 Allroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį apžiūrėjus po variklio dangčiu buvo rastas ir paimtas K. N. paslėptas paketas su jame esančia 11,487 g psichotropine medžiaga – metamfetaminu (grynasis kiekis) bei dideliu kiekiu – 6,901 g narkotinės medžiagos heroino (grynasis kiekis).
II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo K. N. gynėjas advokatas R. Mikulskas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutarties dalį dėl nuteistojo K. N. ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. vasario 6 d. nuosprendžio dalį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutarties dalį dėl nuteistojo K. N. bei baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus vertino nenuosekliai, fragmentiškai, atskirai vieną nuo kito, nepagrįstai vieniems įrodymams teikdamas prioritetą prieš kitus, išsamiai nepatikrino įrodymų patikimumo, pakankamumo, sąsajumo ir tarpusavio ryšio, visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų esminių bylos aplinkybių ir nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad būtų nustatytos tokios aplinkybės ir pašalintos byloje iškilusios abejonės, turinčios esminę reikšmę veikos kvalifikavimui ir teisingam bylos išnagrinėjimui, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principų reikalavimų bei nuosprendį grindė prielaidomis, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, dėl to nepagrįstai K. N. pripažino kaltu pagal BK 260 straipsnio 1, 2 dalis. Nurodyti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, šių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų neištaisė, neatliko įrodymų tyrimo, bylos duomenis įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat neatsižvelgė ir tinkamai neatsakė į nuteistojo K. N. apeliacinio skundo argumentus.
3.2. Byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių K. N. kaltę. Žemesnės instancijos teismai K. N. kaltę dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymo iš esmės grindė tik garso įrašais, padarytais klausantis M. Z. pokalbių kitame ikiteisminiame tyrime, siųstomis ir gautomis SMS žinutėmis bei jų telefonų išklotinių analize. Šiuo atveju visi nuteistieji savo kaltę neigė, kartu paneigdami K. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius. Nuteistojo K. N. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, jis parodė, kad kitų nuteistųjų asmeniškai nepažįsta. Tačiau žemesnės instancijos teismai nepagrįstai šiuos nuteistojo K. N. parodymus įvertino tik kaip jo gynybinę poziciją. Be to, viso proceso metu nebuvo nustatyta, kada ir iš ko K. N. įgijo paketą su narkotine medžiaga, kam vėliau jį perdavė ir kaip tas paketas atsirado pas A. B.. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tas pats paketas buvo rastas pas G. K., tačiau ant jo nebuvo jokių K. N. pėdsakų ar pirštų atspaudų. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų, kad K. N. turėjo sąlytį su rastu pas G. K. paketu, kuriame buvo narkotinės medžiagos.
3.3. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai K. N. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Byloje nebuvo įrodyta, kad K. N. žinojo, jog R. R. perduotame pakete yra narkotinių medžiagų. Nors narkotinės medžiagos buvo rastos automobilyje, kuriame važiavo K. N., tačiau tai savaime nepatvirtina jo kaltės. Tiek nuteistųjų K. N., M. Z., R. R. parodymai, tiek garso įrašuose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai patvirtino, kad K. N. perduotame pakete turėjo būti mobiliojo ryšio telefonai. Taigi, K. N. minėtą paketą, kurį turėjo perduoti B. Z., vežė įsitikinęs, kad jame yra būtent mobilieji telefonai, o ne narkotinės medžiagos. Nors pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę dėl šio nusikaltimo grindė garso įrašuose užfiksuotais telefoniniais pokalbiais, tačiau iš šių pokalbių turinio matyti, kad juose nėra jokių užuominų apie narkotines medžiagas, taip pat kad K. N. šias medžiagas turi ar ketina jas paimti, perduoti ir pan. Be to, tarnybiniuose pranešimuose, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose nurodyta informacija nesutampa su telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo atliekant tyrimo veiksmus protokoluose užfiksuotais duomenimis, tačiau teismai iš esmės dėl to nepasisakė ir nepagrindė savo išvadų teisėtumo bei pagrįstumo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas K. N. kaltę dėl šio nusikaltimo, vadovavosi teisme kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno E. Charisovo subjektyviais parodymais ir padarė prielaidą, kad minėtų pokalbių metu buvo kalbama apie narkotines medžiagas, nors visas abejones turėjo vertinti nuteistojo naudai.
3.4. Kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno E. Charisovo parodymai ir jo ikiteisminio tyrimo metu surašyti protokolai turėjo būti pripažinti neleistinais įrodymais bei žemesnės instancijos teismai jais negalėjo vadovautis. Šiuo atveju E. Charisovas ikiteisminio tyrimo metu neatliko jokių apklausų, nedalyvavo ikiteisminio tyrimo veiksmuose neatskleidžiant savo tapatybės ar atliekant slaptą sekimą, todėl, vadovaujantis BPK 158 straipsnio 7 dalimi, 160 straipsnio 4 dalimi, 276 straipsnio 4 dalimi, nebuvo teisinio pagrindo teisiamajame posėdyje jo apklausti kaip liudytojo apie tas aplinkybes, apie kurias jis davė parodymus. E. Charisovas šioje baudžiamojoje byloje atliko kriminalinės žvalgybos veiksmus, kurie Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka privalėjo būti atitinkamai sankcionuoti, o tokių veiksmų atlikimo rezultatai įstatymų nustatyta tvarka privalėjo būti išsamiai išdėstyti kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose. Apklausiamas teisiamajame posėdyje pareigūnas E. Charisovas davė parodymus ne tik apie savo paties tiesiogiai atliktų kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo ir atitinkamų procesinės prievartos priemonių taikymo eigą ar kitas su tuo susijusias aplinkybes, bet, ir prisiimdamas teisę savaip interpretuoti telefoninių pokalbių ar SMS žinučių turinį, dėstė savo nuomonę ir prielaidas apie K. N. ir kitiems nuteistiesiems priskiriamus veiksmus, kurie nėra užfiksuoti paties pareigūno surašytuose protokoluose. Taigi, toks asmuo negalėjo įgyti liudytojo procesinio statuso ir tokiais parodymais teismas vadovautis negalėjo.
3.5. Bylą nagrinėję teismai nesiėmė visų įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų visapusiškai, išsamiai ir objektyviai atliktas įrodymų tyrimas, siekiant pašalinti byloje iškilusias abejones. Šiuo atveju nuteistieji, klausydamiesi garso įrašų, negalėjo patvirtinti kalbančiųjų tapatybės, t. y. jie negalėjo pasakyti, ar pokalbiuose užfiksuotas jų balsas. Tačiau byloje nebuvo paskirta fonoskopinė ekspertizė, siekiant nustatyti garso įrašuose užfiksuotų asmenų balsą. Todėl šiais garso įrašais teismai negalėjo tiesiogiai remtis, grįsdami K. N. kaltę. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad garso įrašų fonoskopinės ekspertizės nebuvimas nedraudžia teismui padaryti atitinkamos išvados, kadangi tai gali būti nustatyta ir kitais byloje surinktais bei teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais. Byloje taip pat nebuvo nustatyti ir apklausti tiesioginiai nusikalstamos veikos liudytojai, neatliktas nė vienas objektų tyrimas, kurio metu būtų rasta K. N. pėdsakų.
4. Kasaciniu skundu nuteistoji R. R. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. vasario 6 d. nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutarties dalį, kuria atmestas jos apeliacinis skundas, ir baudžiamąją bylą jai nutraukti. Netenkinus šio prašymo, nuteistoji prašo pakeisti žemesnės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis dėl bausmės skyrimo ir jai neskirti bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu. Kasatorė skunde nurodo:
4.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, taip pat teisingais ir patikimais laikė įrodymus, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nesiėmė visų įmanomų priemonių esminėms bylos aplinkybėms nustatyti, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principų reikalavimų ir nuosprendį grindė prielaidomis, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos. Nurodyti BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų pažeidimai yra esminiai. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai aiškino bendrininkavimo ir veikos baigtinumo momento institutus. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų neištaisė, įrodymų tyrimo neatliko (ypač dėl fonoskopinės ekspertizės skyrimo), todėl neįvykdė jam tenkančios pareigos užtikrinti tinkamą teisę į apeliaciją. Be to, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kurioje pasisakoma dėl jos (R. R.) apeliacinio skundo, yra itin siaura ir nesusieta su baudžiamosios bylos medžiaga. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė pareigą patikrinti apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu, ir motyvuotomis išvadomis atsakyti į apeliacinio skundo motyvus bei argumentus (BPK 332 straipsnio 3 dalis).
4.2. Kaltinamasis aktas neatitiko įstatymo keliamų reikalavimų (BPK 219 straipsnio 3 punktas), nes jai (R. R.) inkriminuota veika buvo aprašyta, neatskleidžiant esminių teisiškai reikšmingų pagal BK 260 straipsnio 2 dalį įrodinėtinų aplinkybių, pagrindžiančių kurį nors iš alternatyvių šio straipsnio dispozicijoje nurodytų objektyviosios pusės veiksmų. Toks veikos objektyviųjų požymių nenustatymas ir neaprašymas pažeidė jos teisę žinoti, kuo ji yra kaltinama, o tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Žemesnės instancijos teismai privalėjo pašalinti šiuos kaltinamojo akto trūkumus, o ne skundžiamus procesinius sprendimus grįsti prielaidomis. Tačiau žemesnės instancijos teismai taip pat neatskleidė jos (R. R.) tariamai padarytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, o juos tik preziumavo. Šiuo atveju byloje nenustatytas nei asmuo, iš kurio ji (R. R.) neva įgijo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, nei tokių medžiagų įgijimo ar perdavimo vieta, nei tokių medžiagų kiekis. Priešingai nei nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, duomenų, kad ji (R. R.) pati būtų gaminusi narkotines (psichotropines) medžiagas, nebuvimas savaime nepagrindžia aplinkybės, jog ji būtų tokias medžiagas iš ko nors įgijusi. Tiek ji pati, tiek kitas nuteistasis K. N. neigė tokių medžiagų perdavimą vieno kitam. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino ankstesnį jos (R. R.) teistumą, dėl kurio ji esą turėjo žinoti apie slaptų baudžiamojo proceso veiksmų specifiką, ir K. N. veikimą, slepiant paketą po automobilio variklio dangčiu.
4.3. Pirmosios instancijos teismas jos kaltę dėl šio nusikaltimo grindė garso įrašuose užfiksuotais telefoniniais pokalbiais, tačiau šiuose garso įrašuose nėra jokių konkrečių duomenų, leidžiančių teigti, kad buvo kalbama ar tekstiniais pranešimais tariamasi dėl narkotinių (psichotropinių) medžiagų perdavimo. Be to, šiuo atveju itin aktualus yra telefoninių pokalbių autentiškumas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė paskirti minėtų garso įrašų fonoskopinę ekspertizę. Subjektyvi teisėjo nuomonė, kai jis pats palygino garso įrašuose užfiksuotų asmenų balsą su kaltinamųjų balsais teisminio bylos nagrinėjimo metu, negali pakeisti specialių žinių taikymo baudžiamajame procese būtinybės. Apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė, įrodymų tyrimo neatliko ir fonoskopinės ekspertizės taip pat nepaskyrė.
4.4. Be to, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ir paminėjo, kad vyriausiojo tyrėjo E. Charisovo 2019 m. birželio 18 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole pateiktas pokalbių vertinimas teismui neturėjo išankstinės galios, tačiau iš tikrųjų šis teismas ikiteisminio tyrimo pareigūno nuomonę tokiu būdu pripažino leistinu įrodymu, kadangi būtent ikiteisminio tyrimo pareigūno minėtame protokole atlikti prierašai ir jo paaiškinimai teisminio bylos nagrinėjimo metu suformavo teismo vidinį įsitikinimą. Įstatymų leidėjas ikiteisminio tyrimo pareigūnui nesuteikė kompetencijos duomenis pripažinti įrodymais ar juo labiau juos vertinti. Baudžiamojo proceso įstatymas neleidžia įrašyti protokole tokių prierašų ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nuomonės, kadangi tai nesudaro ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų sampratos ir nepatenka į leistinų įrodymų apimtį. Todėl žemesnės instancijos teismai neturėjo procesinių įgaliojimų tokius duomenis legalizuoti, apklausiant ikiteisminio tyrimo pareigūną teisminio bylos nagrinėjimo metu. Taigi, tiek minėtas elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas, kuris buvo surašytas pažeidžiant BPK 179 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus, tiek liudytojo E. Charisovo parodymai turėtų būti pripažinti netinkamais įrodymais (BPK 20 straipsnio 2, 4, 5 dalys).
4.5. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai aiškino bendrininkavimo ir veikos baigtinumo momento institutus. Kaltinime aprašyti jos (R. R.) veiksmai galėtų būti kvalifikuojami nebent kaip padėjimas padaryti aptariamą nusikalstamą veiką. Be to, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai išteisinęs B. Z., nesusiejo tokios reikšmingos išvados su jos (R. R.) realiai atliktais veiksmais ir su jos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių santykiu, t. y. B. Z. veiksmai, pašalinti iš viso bendrininkų veikimo, net ir laikantis kaltinimo pasirinktos versijos, niekaip nebegalėjo būti kvalifikuoti kaip baigtas nusikaltimas. Todėl ir šiuo aspektu žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
4.6. Žemesnės instancijos teismai taip pat nesilaikė baudžiamojo įstatymo reikalavimų skirdami jai (R. R.) bausmę. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų ir nepaskyrė švelnesnės, nei įstatymo nustatyta, bausmės, nors jos (R. R.) kaip bendrininkės vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis (BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktas), jai inkriminuota nusikalstama veika nebuvo baigta (BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktas), ji viena augina nepilnametę dukterį, šios dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės nebėra kam prižiūrėti (BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Be to, jos (R. R.) apeliaciniame skunde buvo keliamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo klausimas, dėl to apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė ir tokiu būdu pažeidė šiam teismui skirtą pareigą tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą. Žemesnės instancijos teismai taip pat be pagrindo nepripažino pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės šioje baudžiamojoje byloje. Beveik šešerių metų proceso trukmė šioje byloje laikytina pernelyg ilga, kadangi baudžiamojo proceso metu nebuvo pasislėpusių įtariamųjų ar kaltinamųjų, o pati baudžiamoji byla nelaikytina itin sudėtinga ar didelės apimties. Taigi, šiuo atveju egzistavo visi pagrindai konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, ir šiuo pagrindu skirti jai (R. R.) švelnesnę bausmę, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-7-109/2013, 2K-147-677/2015, 2K-257-697/2022). Žemesnės instancijos teismai nukrypo nuo nacionalinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos, pagal kurią bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgos proceso trukmės priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-150/2014, 2K-281-746/2016, 2K-107-489/2017, 2K-257-697/2022).
5. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorė Lina Bingelienė atsiliepimu į nuteistojo K. N. gynėjo advokato R. Mikulsko kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
5.1. Žemesnės instancijos teismai teisingai nustatė nusikaltimų, už kuriuos nuteistas K. N., padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtus įrodymus bei padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo kaltės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino K. N. kaltu padarius nusikaltimus, nustatytus BK 260 straipsnio 1, 2 dalyse, jo kaltę pagrįsdamas bylos įrodymų visetu: liudytojų parodymais, slapto sekimo protokolu, specialisto išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolais, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais, daiktiniais įrodymais, daiktų apžiūros protokolais, kitais bylos duomenimis, kurie vieni kitus patvirtina, papildo ir sudaro vientisą įrodymų visumą.
5.2. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo K. N. apeliaciniame skunde, nutartyje išdėstė išsamius motyvus dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas itin atidžiai tyrė byloje surinktus duomenis, kurie patvirtintų ar paneigtų nuteistojo K. N. veiksmus dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų. Šis teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Apeliacinės instancijos teismas patikrino įrodymų patikimumą, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų palygino įrodymus tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nutartyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia K. N. kaltumą. Taigi, teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas taip pat laikėsi ir iš BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių kylančių reikalavimų.
6. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorė L. Bingelienė atsiliepimu į nuteistosios R. R. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
6.1. Žemesnės instancijos teismai teisingai nustatė nusikalstamos veikos, už kurią nuteista R. R., padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistosios kaltės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. R. kalta padarius nusikaltimą, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, jos kaltę pagrįsdamas bylos įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, nutarties turinys patvirtina, kad byloje surinktus įrodymus teismas kruopščiai analizavo, lygino su kitais byloje surinktais įrodymais laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Šie įrodymai atitiko įrodymams keliamus leistinumo, sąsajumo ir patikimumo reikalavimus, nes jie gauti teisėtais būdais, patikrinti teisiamajame posėdyje baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais proceso veiksmais, palyginti ir vertinti su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios R. R. apeliaciniame skunde, nutartyje išdėstė išsamius motyvus dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
6.2. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai R. R., laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, tinkamai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir nurodė pakankamus bausmės rūšies bei dydžio parinkimo motyvus. Nuteistosios asmenybę apibūdinančios aplinkybės teismui sudarė pagrindą R. R. skirti realaus laisvės atėmimo bausmę, o jos dydis pagrįstai buvo nustatytas artimas BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijos minimaliam dydžiui. Todėl dar labiau ją švelninti arba paskirti kitos rūšies bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagrindo nėra. Be to, kaip teisingai įvertino apeliacinės instancijos teismas, tiek ikiteisminis tyrimas, tiek bylos nagrinėjimas teisme buvo atlikti be nepateisinamų delsimų, baudžiamojo proceso trukmę nulėmė objektyvios bylos aplinkybės. Todėl pagrindų dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės švelninti nuteistajai paskirtą bausmę pagal atitinkamo baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio sankciją taip pat nėra.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistojo K. N. gynėjo advokato R. Mikulsko, nuteistosios R. R. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
8. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Dėl šių nuostatų taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-70-895/2018, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-39-1073/2022). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik gali patikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021).
9. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo K. N. gynėjo kasacinis skundas paduotas iš esmės dėl BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatų, taikant BK 260 straipsnio 1, 2 dalis, laikymosi pirmosios instancijos teisme, taip pat BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų laikymosi apeliacinės instancijos teisme, nuteistosios R. R. kasacinis skundas – dėl BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatų, taikant BK 260 straipsnio 2 dalį, laikymosi pirmosios instancijos teisme ir BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi apeliacinės instancijos teisme. Be to, nuteistosios R. R. kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitiko įstatymo jam keliamų reikalavimų ir kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė baudžiamojo įstatymo reikalavimų skirdamas jai (R. R.) bausmę. Vadinasi, kasaciniuose skunduose nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio reikalavimus.
10. Kita vertus, kasatorių skunduose dėmesio skiriama ir bylos faktinių aplinkybių bei įrodymų analizei, ginčijamos pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, pateikiamos savos byloje tirtų faktų ir įrodymų interpretacijos bei nuomonės dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, jų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribų, tokio pobūdžio kasacinių skundų argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
11. Nuteistosios R. R. kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bendrininkavimo ir veikos baigtinumo momento institutus, nes kaltinime aprašyti jos (R. R.) veiksmai galėtų būti kvalifikuojami nebent kaip padėjimas padaryti aptariamą nusikalstamą veiką, o išteisinus B. Z., kasatorės veiksmai niekaip nebegalėjo būti kvalifikuoti kaip baigtas nusikaltimas. Be to, nuteistosios R. R. kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų ir nepaskyrė švelnesnės, nei įstatymo nustatyta, bausmės. Pažymėtina, kad, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju klausimai dėl R. R. bendrininkavimo ir jai inkriminuotos nusikalstamos veikos baigtinumo bei BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo nuteistosios apeliaciniame skunde nebuvo keliami, todėl apeliacinės instancijos teisme ir nebuvo nagrinėjami. Dėl nurodytos priežasties paminėti kasacinio skundo teiginiai ir argumentai paliekami nenagrinėti.
Dėl kasaciniuose skunduose nurodytų BPK reikalavimų laikymosi, taikant BK 260 straipsnio 1, 2 dalis
12. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad byloje buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų pažeidimai, nes žemesnės instancijos teismai įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, nepagrįstai vieniems įrodymams teikdami prioritetą prieš kitus, taip pat rėmėsi duomenimis, neatitinkančiais įrodymams keliamų teisėtumo ir patikimumo reikalavimų (liudytojo E. Charisovo parodymais, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais), nesiėmė visų įmanomų priemonių esminėms bylos aplinkybėms nustatyti, o savo išvadas grindė prielaidomis ir abejonėmis, kurios privalėjo būti aiškinamos nuteistųjų naudai. Kasatorių nuomone, byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių K. N. ir R. R. kaltę, kad jie padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo teiginiais.
13. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26-689/2018, 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.
14. Pažymėtina, kad proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.). Tokių pažeidimų šioje byloje nenustatyta.
16. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl K. N. kaltės padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 260 straipsnio 1, 2 dalyse, ir R. R. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, yra pagrįstos liudytojo policijos pareigūno E. Charisovo parodymais apie jo surašytuose elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotas aplinkybes, taip pat K. N. ir R. R. slapto sekimo bei sulaikymo aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir teisiamajame posėdyje ištirta rašytine bylos medžiaga: apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota, kad automobilio „Audi A6 Allroad“ apžiūros metu už variklio dangčio apdailos buvo rastas užkištas paketas su neaiškios kilmės medžiaga; specialisto išvadomis Nr. 140-(6178)-IS1-6571 ir Nr. 140-(26)-IS1-187 dėl kratos metu G. K. dirbtuvėse rastų narkotinių medžiagų ir automobilio „Audi A6 Allroad“ apžiūros metu rastų narkotinių bei psichotropinių medžiagų cheminio tyrimo; specialisto išvada Nr. 140-(26)-IS1-6832 ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2018 m. gruodžio 11 d. raštu, kad biologinių pėdsakų, rastų ant skiautės, paimtos atliekant automobilio „Audi A6 Allroad“ apžiūrą, genotipas sutapo su R. R. genotipu; elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais, kuriuose užfiksuoti M. Z. ir K. N. telefoniniai pokalbiai, kurių metu jie tarpusavyje derino narkotinių medžiagų įgijimo bei perdavimo planą, taip pat K. N. ir R. R. pokalbiai telefonu, kurių metu jie tarpusavyje derino susitikimo ir narkotinių medžiagų perdavimo aplinkybes; slapto sekimo protokolu ir pažyma dėl slapto sekimo, kuriuose užfiksuota, kad K. N. susitiko su moterimi Kaune, Kernavės g., o vėliau buvo sulaikytas policijos pareigūnų, bei kita bylos medžiaga. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo motyvai, padarytos įrodymais pagrįstos išvados, nurodant, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai patvirtina, kad nuteistieji K. N. ir R. R. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Taigi, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
17. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistųjų, tarp jų ir K. N. bei R. R., apeliacinius skundus ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė argumentuotas išvadas dėl apeliacinių skundų ir motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl K. N. kaltės padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 260 straipsnio 1, 2 dalyse, ir R. R. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, yra pagrįstos ir teisingos (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: įrodymai buvo įvertinti laikantis įstatymo reikalavimų, tiek kiekvienas atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susieti į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo atsakyta į visus esminius nuteistųjų K. N. ir R. R. apeliacinių skundų argumentus, susijusius su įrodymų teisėtumu (galimybe remtis liudytojo E. Charisovo parodymais, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais), patikimumu (dėl nuteistųjų K. N. ir R. R. parodymų, dėl nuteistųjų telefoninių pokalbių turinio analizės) ir pakankamumu (konstatuojant nuteistųjų K. N. ir R. R. kaltę), šie argumentai motyvuotai atmesti, gynybos keliamos versijos paneigtos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistųjų K. N. ir R. R. apeliaciniuose skunduose, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.
18. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno E. Charisovo parodymai ir jo ikiteisminio tyrimo metu surašyti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai turėtų būti pripažinti netinkamais bei neleistinais įrodymais (BPK 20 straipsnio 2, 4, 5 dalys). Nuteistojo K. N. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo E. Charisovo apklausti kaip liudytojo ir kad šis pareigūnas, duodamas parodymus bei prisiimdamas teisę savaip interpretuoti telefoninių pokalbių ar SMS žinučių turinį, dėstė savo nuomonę ir prielaidas apie nuteistiesiems priskiriamus veiksmus, kurie nėra užfiksuoti paties pareigūno surašytuose protokoluose. Nuteistoji R. R. kasaciniame skunde nurodo, kad minėto pareigūno protokoluose neteisėtai atlikti prierašai (pokalbių vertinimas) ir jo parodymai suformavo teismo vidinį įsitikinimą. Su šiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.
19. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaip liudytojai taip pat gali būti apklausiami asmenys, kuriems įrodinėtinos bylos aplinkybės žinomos dėl tarnybinių ar kitų pareigų. Jie gali paliudyti apie nusikalstamos veikos rengimo, padarymo aplinkybes, kurias patys stebėjo ir suvokė eidami tarnybines pareigas, jų parodymai yra svarbūs teismui tikrinant byloje esančių duomenų rinkimo būdus, šių duomenų procesinio įtvirtinimo aplinkybes. Tokie liudytojai prisiekia, yra įspėjami dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį, BK 235 straipsnį ir teismas, priimdamas nuosprendį, jų parodymais gali remtis. Taigi vien tai, kad liudytojas yra pareigūnas, atlikęs operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) ar ikiteisminio tyrimo veiksmus, nėra pagrindas jo parodymus, svarbius ir kitiems įrodymams patikrinti bei jiems vertinti, laikyti neturinčiais įrodomosios vertės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-699/2015, 2K-51-648/2019, 2K-214-976/2023). Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nagrinėjamoje byloje policijos pareigūnas E. Charisovas ikiteisminio tyrimo metu ne tik surašė elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolus, tačiau atliko ir kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą jį apklausti kaip liudytoją. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas apklausė policijos pareigūną E. Charisovą apie jo elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotas aplinkybes, nesudaro pagrindo teigti, kad šių protokolų turinys buvo papildytas ar kitokiu būdu išplėstas.
20. Taip pat nepagrįsti kasacinių skundų argumentai dėl, kasatorių nuomone, esminių duomenų fiksavimo pažeidimų (BPK 179 straipsnis). BPK 179 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, atliekant tyrimo veiksmus, rašomi protokolai. BPK 179 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad protokolą rašo tyrimo veiksmą atliekantis arba jam padedantis asmuo tyrimo veiksmo metu arba tuojau pat jį pabaigus, taip pat nurodomi protokole fiksuojami duomenys. Iš byloje esančių elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų matyti, kad jie šiuos reikalavimus iš esmės atitinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad tyrimo veiksmo ar procesinės prievartos priemonės, kurią taikant gaunami reikšmingi duomenys, rezultatus fiksuojančiame protokole turėtų būti tik tyrimo veiksmų aprašymas ir jų rezultatai. Tačiau nustačius, kad juose yra ir tyrimo veiksmą atlikusių (ar fiksavusių) pareigūnų įrašai, svarbu nustatyti, kokiais protokole fiksuotais duomenimis rėmėsi bylą nagrinėjantis teismas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, vertinant analogišką situaciją, buvo nurodyta, kad vien tokių pareigūnų paaiškinimų įrašymas į BPK 179 straipsnio reikalavimus atitinkantį protokolą nesudaro pagrindo pripažinti, jog visi jame užfiksuoti duomenys turi būti pripažinti neleistinais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-458/2020, 2K-185-976/2021). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose yra pateiktas vyriausiojo tyrėjo E. Charisovo padarytas telefoninių pokalbių vertinimas, tačiau nurodė, jog jis teismui neturi išankstinės galios. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų dėl minėtuose protokoluose padarytų pareigūno įrašų, pagrįstai nurodė, kad būtent teismas, o ne kiti procese dalyvaujantys asmenys vertina byloje esančius duomenis ir pripažįsta juos įrodymais bei atlieka objektyvią ir nešališką jų analizę.
21. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad procesinės prievartos priemonės buvo taikytos pagrįstai ir teisėtai; kad jų rezultatai, t. y. konkretūs asmenų pokalbiai ir jų turinys, kaip to reikalaujama pagal BPK 179 straipsnio 2 dalį, buvo tinkamai išdėstyti protokoluose; kad žemesnės instancijos teismai, grįsdami išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, nesirėmė protokoluose nurodytais juos surašiusio pareigūno paaiškinimais, o rėmėsi išimtinai protokoluose išdėstytu asmenų pokalbių turiniu ir atliko savarankišką bei išsamią pokalbių analizę, daro išvadą, jog duomenys, užfiksuoti procesinių prievartos priemonių taikymo protokoluose, yra leistini ir jais teismai galėjo grįsti išvadas dėl nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų. Kartu pažymėtina, kad bylai reikšmingų pokalbių duomenys abiejų teismų buvo ištirti, išanalizuoti ir įvertinti kartu su kitais byloje surinktais įrodymais.
22. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotų nuteistųjų telefoninių pokalbių turinį. Kasatorių nuomone, užfiksuotuose telefoniniuose pokalbiuose nėra jokių užuominų apie narkotines medžiagas. Be to, kasatoriai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė paskirti fonoskopinę ekspertizę, siekiant nustatyti garso įrašuose užfiksuotų asmenų balsą, o apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.
23. Šioje byloje, ištyrę elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotų nuteistųjų telefoninių pokalbių turinį, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nusprendė, kad juose yra bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų duomenų. Nors minėtuose pokalbiuose nebuvo vartojama narkotinių medžiagų sąvoka, taip pat nebuvo įvardyta narkotinių medžiagų rūšis, tačiau pokalbių turinys atskleidžia, kad šių pokalbių metu M. Z. ir K. N. tarpusavyje derino narkotinių medžiagų įgijimo bei perdavimo planą, o K. N. ir R. R. tarpusavyje derino susitikimo ir narkotinių medžiagų perdavimo aplinkybes. Kaip pagrįstai pažymėta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, asmenys, vykdydami nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, siekdami, kad jų neteisėti veiksmai ir pokalbio turinys būtų kuo sunkiau iššifruojami, naudoja konspiraciją bei tiesiogiai neįvardija narkotinių medžiagų rūšių pavadinimų, jų kiekio, laikymo vietų ar vykdomo susitarimo plano, jo aplinkybių, tarpusavio susitikimų datų ar vietų, kartu konspiracijoje dalyvaujančių asmenų vardų ir pavardžių. Būtent taip ir buvo daroma vykdant šioje baudžiamojoje byloje tirtas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tarp nuteistųjų užfiksuotais telefoninių pokalbių garso įrašais, tačiau juos vertino ir kitų įrodymų kontekste bei padarė teisingas ir argumentuotas išvadas dėl pokalbių turinio. Šis pokalbių turinys itin išsamiai buvo išanalizuotas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, o su jų turiniu susipažinęs apeliacinės instancijos teismas nenustatė neatitikimų tarp pokalbių turinio ir pirmosios instancijos teismo atliktos analizės bei padarytų išvadų.
24. Be to, žemesnės instancijos teismams pagrįstai nekilo abejonių dėl pokalbiuose dalyvavusių asmenų tapatybės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo perklausyta dalis elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose nurodytų telefoninių pokalbių garso įrašų. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ir vertindamas nuteistųjų pokalbius ir jų suvestines, padarė teisingas išvadas, kad užfiksuoti pokalbiai vyko būtent tarp nuteistųjų M. Z. ir K. N., nes M. Z. minėjo vardą „K.“, o tai yra vardo K. trumpinys. Be to, baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kokiais mobiliojo ryšio telefonų numeriais naudojosi nuteistieji, buvo vykdomas sankcionuotas jų pokalbių klausymasis bei užfiksuoti jų tarpusavio susirašinėjimai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad byloje nėra pagrindo skirti ir fonoskopinę ekspertizę. Pažymėtina, kad BPK normos nereikalauja, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje keliamoms versijoms patikrinti turėtų būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-483-976/2015, 2K-71-976/2017). BPK 286 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę (bet ne pareigą) bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva paskirti ekspertizę. Sprendimą dėl ekspertizės skyrimo teismas priima atsižvelgdamas į bylos duomenis, taip pat į tai, ar ekspertizės išvados yra reikalingos bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-507/2016, 2K-188-648/2017, 2K-232-976/2019). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje pakanka kitų duomenų, leidžiančių patikimai konstatuoti telefoniniuose pokalbiuose dalyvavusių asmenų tapatybes, todėl žemesnės instancijos teismai, neskirdami garso įrašų fonoskopinės ekspertizės, esminio BPK pažeidimo nepadarė.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniuose skunduose bylos įrodymai yra analizuojami selektyviai, atskirai kritikuojant įrodymus, kuriais rėmėsi žemesnės instancijos teismai, paneigdami kasatorių gynybines versijas. Tačiau minėta, kad baudžiamojo proceso įstatyme nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią bei vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Priešingai nei nurodo kasatoriai, teismai tyrė ir analizavo tiek nuteistuosius teisinančius, tiek ir juos kaltinančius įrodymus. Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose įrodymai buvo patikrinti tiek teisėtumo, tiek patikimumo aspektu, motyvuotai argumentuojant, kodėl nesivadovaujama nuteistųjų K. N. ir R. R. parodymais, paneigiant jų versijas, kad K. N. narkotinių medžiagų neįgijo ir per nenustatytą asmenį neperdavė jų A. B. toliau platinti, taip pat kad K. N. ir R. R. nežinojo, jog šios perduotame pakete yra ne mobiliojo ryšio telefonai, o narkotinės arba psichotropinės medžiagos.
26. Žemesnės instancijos teismai, išsamiai išanalizavę elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotų nuteistųjų telefoninių pokalbių turinį bei sugretinę juos su kitais byloje ištirtais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad M. Z. ir K. N. tarpusavyje derino narkotinių medžiagų įgijimo bei perdavimo planą, o K. N. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo narkotines medžiagas, kurias pagal M. Z. iš anksto parengtą planą turėjo pergabenti iš Vilniaus į Kauną, tam nuteistasis K. N. pasitelkė kitą nenustatytą asmenį, ir ten perduoti jas kitam nuteistajam – A. B.. Be to, žemesnės instancijos teismai, atsižvelgdami į nuteistojo K. N. parodymus, kad veždamas paketą automobilyje nuo jo šis jautė sklindantį aštrų kvapą, dėl to nusprendė paketą paslėpti po automobilio variklio dangčiu; į tai, kad automobilio, kuriuo važiavo K. N., apžiūros metu nebuvo rasta jokių mobiliojo ryšio telefonų, o buvo rastos svarstyklės, kurios naudojamos sveriant narkotines ar psichotropines medžiagas; į tai, kad R. R. ir K. N. turėjo tiesioginį sąlytį su perduodamu paketu, todėl vizualiai įvertino paketo išvaizdą; į nuteistųjų K. N. ir R. R. ypač atsargų elgesį paketo perdavimo metu (R. R., pastebėjusi automobilyje sėdinčius policijos pareigūnus, apie tai perspėjo nuteistąjį K. N. ir pakeitė susitikimo vietą), padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistieji K. N. ir R. R. suprato, kad pakete yra ne mobiliojo ryšio telefonai, o narkotinės arba psichotropinės medžiagos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nuteistųjų kaltės formą ir padarė pagrįstą išvadą, kad pirmiau aptartus veiksmus jie atliko veikdami tiesiogine tyčia. Taigi, K. N. buvo pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1, 2 dalis, o R. R. – pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.
27. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad K. N. kaltė padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 260 straipsnio 1, 2 dalyse, ir R. R. kaltė padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos leistinais įrodymais, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Byloje žemesnės instancijos teismų išsamiai įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, pateiktos motyvuotos įrodymų vertinimo išvados. Apeliacinės instancijos teismo atliktas galutinis įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus.
28. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad panaikinti žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus nuteistojo K. N. gynėjo ir nuteistosios R. R. kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais dėl tariamai padarytų esminių BPK pažeidimų nėra teisinio pagrindo.
Dėl kaltinamojo akto
29. Nuteistoji R. R. kasaciniame skunde teigia, kad kaltinamasis aktas neatitiko įstatymo keliamų reikalavimų (BPK 219 straipsnio 3 punktas), nes jai (R. R.) inkriminuota veika buvo aprašyta, neatskleidžiant esminių teisiškai reikšmingų pagal BK 260 straipsnio 2 dalį įrodinėtinų aplinkybių, pagrindžiančių kurį nors iš alternatyvių šio straipsnio dispozicijoje nurodytų objektyviosios pusės veiksmų. Kasatorės nuomone, toks veikos objektyviųjų požymių nenustatymas ir neaprašymas pažeidė jos teisę žinoti, kuo ji yra kaltinama, o tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Tačiau teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.
30. BK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, kaltinamasis aktas pripažįstamas neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161-511/2016, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016, 2K-242-719/2022, 2K-154-697/2023 ir kt.). Iš kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šiai veikai kvalifikuoti. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-223/2012, 2K-34-303/2017, 2K-141-693/2018, 2K-264-689/2018, 2K-146-976/2022, 2K-49-654/2023 ir kt.).
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surašytas kaltinamasis aktas yra pakankamai konkretus, nuteistajai R. R. inkriminuota kartu su kitais nuteistaisiais padaryta nusikalstama veika kaltinamajame akte aprašyta išsamiai ir pakankamai aiškiai, laikantis BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Kaltinamajame akte aprašant kasatorei inkriminuojamą nusikalstamą veiką, jos padarymo laikas, vieta, būdas, konkretūs R. R. ir kitų nuteistųjų veiksmai bei kitos reikšmingos aplinkybės buvo nurodyti tiek, kiek jie nustatyti byloje surinkta medžiaga ir kiek buvo būtina, spendžiant jos baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnio 2 dalį klausimą. Iš kaltinamojo akto yra aiški nusikaltimo padarymo schema, taip pat nusikalstamos veikos aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamos veikos sudėties požymiai.
32. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme R. R. naudojosi advokato teisine pagalba, todėl, kilus neaiškumų, turėjo realią galimybę išsiaiškinti visus jai kylančius neaiškumus dėl reiškiamo kaltinimo esmės ir pagrindo ar pasinaudoti teise apskųsti ikiteisminio tyrimo tyrėjo ar prokuroro veiksmus. Paminėtina ir tai, kad po kaltinamojo akto paskelbimo pirmosios instancijos teisme R. R. pareiškė suprantanti, kuo yra kaltinama. Viso proceso metu nuteistosios teisė žinoti, kuo yra kaltinama, ir teisė į gynybą taip pat nebuvo varžoma. Nuteistoji kartu su gynėjais aktyviai gynėsi nuo pareikšto kaltinimo, pateikdama teismui savo gynybos poziciją, šios pozicijos laikėsi ir apeliacinės instancijos teismo procese.
33. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigia kasatorė, byloje surašytas kaltinamasis aktas atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus (BPK 219 straipsnio 3, 5 punktai). Šiuo atveju nėra pagrindo pritarti nuteistosios R. R. kasacinio skundo teiginiams dėl kaltinimo (veikos aprašymo) netinkamumo ir daryti išvadą, jog žemesnės instancijos teismai, išnagrinėdami baudžiamąją bylą pagal šį kaltinamąjį aktą, padarė esminius BPK pažeidimus, kurie suvaržė nuteistosios teisę į gynybą ir teisę žinoti, kuo ji yra kaltinama.
Dėl bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų, pernelyg ilgos proceso trukmės ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
34. Nuteistosios R. R. kasaciniame skunde nurodoma, kad jai buvo paskirta per griežta bausmė, tinkamai neįvertinus jos asmenybės ir vaidmens padarant inkriminuotą nusikaltimą. Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę nei įstatyme nustatytą bausmę.
35. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas skirtinų bausmių dydžių klausimą pirmiausia nagrinėja netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 376 straipsnio 3 dalis) požiūriu (ar nepažeistos sankcijos ribos, kitos bausmių skyrimo nuostatos, ar pritaikyta tinkama BK straipsnio redakcija ir pan.). Bausmių dydžio klausimas gali būti nagrinėjamas ir esminio baudžiamojo proceso pažeidimo požiūriu (pvz., ar apeliacinės instancijos teismas, keisdamas bausmę, neperžengė skundo nagrinėjimo ribų, ar laikėsi non reformatio in peius (asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama) principo ir pan. Tačiau bausmės griežtumo klausimas, atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-230-489/2019, 2K-88-788/2019, 2K-276-1073/2020, 2K-5-788/2023, 2K-232-648/2023).
36. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nurodytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Taigi, šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-383-895/2015, 2K-126-693/2018, 2K-233-976/2021, 2K-179-719/2022 ir kt.). Iš esmės turi būti nustatyta visuma tokių aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-18-648/2016, 2K-235-648/2017, 2K-233-976/2021 ir kt.).
37. Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą bausmės skyrimą reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistosios R. R. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bausmės skyrimu, laikėsi baudžiamojo įstatymo reikalavimų. BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki dešimties metų bausmė. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę nuteistajai R. R., tinkamai laikėsi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų: įvertino skirtinai bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, įskaitant asmenį charakterizuojančius duomenis (anksčiau teista už sukčiavimus, viešosios tvarkos pažeidimą ir pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, taip pat už nusikalstamų veikų, nustatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), padarymą, aptariamą analogiško pobūdžio, tačiau dar sunkesnę nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu); padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (veikiant tiesiogine tyčia padarytas sunkus nusikaltimas, kuris yra itin pavojingas, nes neigiamai veikia žmogaus sveikatą ir socialinę aplinką, be to, narkotines medžiagas buvo planuojama platinti pataisos namuose, kurie skirti nuteistiesiems pasitaisyti, atsikratyti žalingų įpročių); nuteistosios vaidmenį, padarant nusikalstamą veiką (nuteistosios veiksmai šiuo atveju nebuvo antraeiliai, ji veikė bendrininkų grupe kaip vykdytoja, įgijo narkotines ir psichotropines medžiagas bei jas perdavė kitam nuteistajam – K. N.); atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir nustatytas dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes (nusikalstamą veiką padarė veikdama bendrininkų grupe ir būdama recidyvistė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 13 punktai)) bei savo sprendimą dėl nuteistajai skirtinos bausmės tinkamai motyvavo ir individualizavo. Už padarytą nusikalstamą veiką teismas R. R. paskyrė aštuonerių metų, t. y. BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytą minimalią, laisvės atėmimo bausmę.
38. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistosios R. R. apeliacinio skundo argumentus, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo ir, įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nenustatė pagrindo jas vertinti kitaip ir dėl to švelninti nuteistajai paskirtą bausmę. Be kita ko, skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti aiškūs, bylos duomenimis pagrįsti motyvai, kodėl nėra mažesnį R. R. asmenybės ir jos padaryto nusikaltimo pavojingumą rodančių aplinkybių, suteikiančių pagrindą skirti jai švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tokia motyvuota išvada padaryta teismui išsamiai įvertinus tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, tiek kaltininkės asmenybę. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nuteistosios R. R. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su jos socialiniais ryšiais – nepilnametės dukters auginimu ir darbo vietos turėjimu, šiuo atveju nelaikytinos svariomis, nes nuteistoji, žinodama šias aplinkybes dar prieš vykdydama nusikalstamą veiką, vis tiek rinkosi elgtis neteisėtai, be to, įvykdė analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką, susijusią su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, ir nevertino ankstesniu teismo nuosprendžiu jai parodyto pasitikėjimo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nėra išskirtinės ir nerodo mažesnio R. R. asmenybės pavojingumo BK 54 straipsnio 3 dalies prasme.
39. Nuteistoji R. R. kasaciniame skunde nurodo, kad žemesnės instancijos teismai be pagrindo nepripažino pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės šioje baudžiamojoje byloje. Kasatorės nuomone, šiuo atveju egzistavo visi pagrindai konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, ir šiuo pagrindu skirti jai (R. R.) švelnesnę bausmę, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi.
40. Pagal teismų praktiką, pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-208-976/2019) arba gali būti skiriama švelnesnė, nei sankcijoje nurodyta, bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), jei, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-489/2017, 2K-215-895/2019, 2K-208-976/2019). Tokia teismų praktika atitinka EŽTT jurisprudenciją, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio proceso pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2014, 2K-107-489/2017).
41. Galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįstai pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-746/2016, 2K-48-696/2017). Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti EŽTT jurisprudencijoje, paprastai yra konkrečios bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai); asmenų, dėl kurių taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą; taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo laikas, ir pan. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Tomczyk prieš Lietuvą, peticijos Nr. 7708/12). Viso bylos konteksto vertinimas, tikrinimas, ar buvo proceso metu nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie atliekami per ilgai, yra teismo diskrecija, ir teismo išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, o jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-942/2018, 2K-189-1073/2019, 2K-269-719/2019, 2K-179-719/2022).
42. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 2017 m. spalio 10 d., baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu pirmosios instancijos teisme gauta 2019 m. lapkričio 29 d. Taigi, ikiteisminis tyrimas truko daugiau nei dvejus metus. Iš baudžiamosios bylos aplinkybių matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas be nepateisinamų delsimų, o proceso trukmę nulėmė bylos aplinkybės. Ikiteisminis tyrimas buvo pakankamai didelės apimties, byloje nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, padarymas buvo inkriminuotas šešiems asmenims. Tuometiniai įtariamieji nepripažino savo kaltės, todėl, siekiant nustatyti nusikaltimų padarymo aplinkybes, šio ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta daug laiko sąnaudų reikalaujančių procesinių veiksmų, t. y. liudytojų, įtariamųjų apklausos, objektų apžiūros, pavesta atlikti nemažai specialių žinių reikalaujančių tyrimų, taikytos procesinės prievartos priemonės – kratos, poėmiai, slaptas sekimas, elektroniniais ryšiais perduodamos informacijos kontrolė, kaupimas ir fiksavimas ir pan. Taigi, ikiteisminio tyrimo trukmei įtaką darė objektyvios, nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų nepriklausančios priežastys. Atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos apimtį, į įtariamųjų ir tiriamų nusikalstamų veikų skaičių, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas ir truko per ilgai.
43. Kaip minėta, baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu pirmosios instancijos teisme gauta 2019 m. lapkričio 29 d., nuosprendis priimtas 2023 m. vasario 6 d. (nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko apie trejus metus du mėnesius). Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pirmosios instancijos teismas, siekdamas kuo operatyviau išnagrinėti baudžiamąją bylą, nuo pat pradžių ėmėsi veiksmų ir iš anksto sudarė teisiamųjų posėdžių datų grafikus. Byloje buvo paskirta daugiau nei keturiasdešimt teisiamųjų posėdžių, iš jų nemaža dalis neįvyko 2020–2021 metais dėl karantino, paskelbto dėl COVID-19 pandemijos šalyje, ir dėl to įvestų ribojimų, taip pat dėl kitų priežasčių: gavus gynėjų prašymus, dėl kaltinamųjų ligų, taip pat dėl proceso dalyvių – kaltinamųjų bei liudytojų neatvykimo. Dėl proceso dalyvių neatvykimo į teisiamuosius posėdžius be pateisinamos priežasties taip pat buvo imtasi priemonių, priimant sprendimus į kitus teismo posėdžius juos atvesdinti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teisme bylos procesas vyko operatyviai ir jame nebuvo nepagrįstų delsimų. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko per ilgai, bylos nagrinėjimo trukmę lėmė objektyvios priežastys. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme byla su apeliaciniais skundais buvo gauta 2023 m. kovo 20 d., byla išnagrinėta surengus tris teismo posėdžius, nutartis priimta 2023 m. liepos 5 d. (bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyko daugiau nei tris mėnesius). Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neužsitęsė.
44. Taigi, nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka procesas tęsėsi beveik penkerius metus devynis mėnesius. Visai baudžiamojo proceso trukmei įtakos turėjo tiek įtariamųjų (kaltinamųjų, nuteistųjų) skaičius, tiek bylos medžiagos ir įrodymų tyrimo apimtis, tiek kaltinamųjų (nuteistųjų) ir jų gynėjų ligos, tiek proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdžius dėl kitų priežasčių, tiek teisėjų, prokuroro ir gynėjų pagal iš anksto nustatytus grafikus užimtumas kitose bylose, tiek tuometinė susiklosčiusi epidemiologinė situacija šalyje. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad, atsižvelgiant į minėtų aplinkybių visumą, proceso trukmė buvo per ilga.
45. Be kita ko, svarbu ir tai, kokia apimtimi visą šį procesą buvo varžomos nuteistosios R. R. teisės. R. R. buvo laikinai sulaikyta 2018 m. sausio 25 d. ir jai paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui. 2018 m. vasario 22 d. nutarimu R. R. buvo paleista į laisvę, o 2018 m. vasario 26 d. jai buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ši kardomoji priemonė pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo palikta galioti iki paskirtos bausmės vykdymo pradžios. Pažymėtina, kad nuteistoji padarė sunkų nusikaltimą, už kurį BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatyta maksimali dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Viso baudžiamojo proceso metu suėmimas negali trukti ilgiau kaip du trečdalius didžiausios laisvės atėmimo bausmės, baudžiamajame įstatyme nustatytos už sunkiausią nusikaltimą, dėl kurio tiriama ir nagrinėjama byla (BPK 127 straipsnio 11 dalis). Šiuo atveju nuteistosios R. R. kardomojo kalinimo laikas sudarė nedidelę dalį (mažiau nei vieną mėnesį) maksimalios laisvės atėmimo bausmės ribos, nustatytos nagrinėjant tokio pavojingumo nusikaltimą. Be to, nuteistajai laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas buvo įskaitytas į bausmę, kaip to reikalauja įstatymo normos (BK 66 straipsnio 1, 2 dalys, BPK 140 straipsnio 13 dalis). Įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas – nuteistajai R. R. nebuvo taikoma per ilgai. Atsižvelgiant į tai ir į nuteistajai R. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos sunkumą, nėra pagrindo konstatuoti, kad per šį laiką jos teisės buvo nepagrįstai ilgai ir per didele apimtimi suvaržytos, dėl ko reikėtų spręsti dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo.
46. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai išsamiai motyvavo savo išvadas dėl bausmės nuteistajai R. R. paskyrimo, atsižvelgė į visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė teisingas išvadas ir nenukrypo nuo teismų praktikos. Kasacinio skundo argumentai dėl formalaus bausmei skirti reikšmingų aplinkybių įvertinimo yra deklaratyvūs, neatitinka skundžiamų procesinių sprendimų turinio. Taigi, teismų išvada dėl R. R. paskirtos bausmės yra teisinga, padaryta įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir išsamiai motyvuota. Todėl naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo K. N. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko ir nuteistosios R. R. kasacinius skundus.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Eligijus Gladutis
Sigita Jokimaitė
