A. B. pagal BK 32 str. 2 d.

Civilinė byla Nr. 3K-3-423-378/2015

Proceso Nr. 2-55-3-03728-2009-6

Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. B. ir E. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. B. ir E. B. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų, atlyginimo; trečiasis asmuo – V. G.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas valstybės civilinės atsakomybės už žalą, kildinamą iš neteisėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų baudžiamojo proceso metu, atlyginimo klausimas.

Ieškovai A. B. ir E. B. pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui 441 734,59 Lt (127 935,18 Eur) turtinės ir 3 000 000 Lt (868 860,06 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, netekto darbingumo pensijos dydžio periodines kas mėnesį mokamas išmokas iki ieškovo gyvos galvos, ieškovei – 200 000 Lt (57 924 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškinyje nurodyta, kad Klaipėdos apygardos prokuratūros 2000 m. balandžio 26 d. nutarimu ieškovui iškelta baudžiamoji byla Nr. 30-9-016-00 pagal nusikaltimo, nustatyto 1961 m. BK 2321 straipsnio 3 dalyje (neteisėtas psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas), požymius; 2000 m. lapkričio 2 d. laikinojo sulaikymo protokolu ieškovas buvo sulaikytas, 2000 m. lapkričio 3 d. nutarimu jis patrauktas kaltinamuoju pagal 1961 m. BK 2271 straipsnio 1 dalį (susivienijimo iš trijų ar daugiau asmenų bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius nusikaltimus – kūrimas, taip pat dalyvavimas jo veikloje) ir 2321 straipsnio 5 dalį (neteisėtas psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimas, įsigijimas, laikymas, gabenimas arba siuntimas, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, taip pat neteisėtas jų pardavimas ar kitoks platinimas veikiant grupėje iš anksto susitarusių asmenų), o 2000 m. lapkričio 4 d. nutarimu jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Klaipėdos apygardos teismo 2003 m. vasario 28 d. nutartimi ieškovui paskirta kardomoji priemonė – namų areštas, o 2003 m. balandžio 24 d. nutartimi paskelbta ieškovo paieška ir paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Kai ieškovai buvo deportuoti iš Danijos, kur jie siekė prieglobsčio, Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 14 d. nutartimi ieškovui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ji buvo tęsiama 2005 m. gruodžio 15 d., 2006 m. kovo 3 d., balandžio 19 d., liepos 14 d., spalio 12 d., 2007 m. sausio 12 d., balandžio 11 d., liepos 5 d. ir spalio 11 d. nutartimis. Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. sausio 11 d. nuosprendžiu ieškovas išteisintas. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 17 d. nutartimi atmestas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas dėl šio nuosprendžio.

Ieškovų teigimu, Klaipėdos apygardos prokuratūros pareigūnai, atlikę ikiteisminį tyrimą, padarė neteisėtų veiksmų, kuriais pažeidė baudžiamąjį procesą ir operatyvinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, konstitucines ieškovo teises, žmogaus teises, nustatytas tarptautiniuose teisės aktuose, pažemino jo garbę ir orumą. Kaltinimai ieškovui buvo pareikšti nepagrįstai ir neteisėtai, nes jis bendradarbiavo su Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyba pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, dirbo pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro užduotis ir suteikta informacija padėjo išaiškinti 1999–2000 metais veikusią psichotropinių ir narkotinių medžiagų platinimo grupuotę (BK 32 straipsnio 2 dalis, BPK 3 straipsnis, 212 straipsnio 2 punktas). Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras V. G., net ir po to, kai buvo informuotas apie ieškovo bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, tikslingai ignoravo šį faktą ir nenutraukė baudžiamojo persekiojimo. Ieškovas veikė pagal Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos komisaro S. L. užduotis, tai patvirtina Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštas. Ieškovas nuo pat kaltinimo pareiškimo neigė įvykdęs jam inkriminuojamus nusikaltimus, ne kartą skundė prokuroro veiksmus, reikalavo jį nušalinti, tačiau visi skundai buvo atmesti. Dėl bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis ieškovui ir jo šeimos nariams iškilo reali grėsmė – 2000 m. rugpjūčio 4 d. buvo padegtos buto, kuriame jis gyveno kartu su žmona ir dviem nepilnamečiais vaikais, durys. Dėl šios priežasties jam, tiek kaip operatyvinės veiklos dalyviui, tiek kaip kaltinamajam, turėjo būti suteiktos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės, tačiau prokuroras, pažeisdamas jo, kaip slaptojo operatyvinės veiklos dalyvio, taip pat jo šeimos narių teises ir teisėtus interesus, atsisakė taikyti šias apsaugos priemones. Ieškovas, baimindamasis fizinio susidorojimo, buvo priverstas dažnai keisti gyvenamąją vietą ir išvykti iš Lietuvos, taip pažeisdamas paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Jis kartu su šeima 2003 m. balandžio 24 d. atvyko į Danijos Karalystę ir prašė suteikti jam humanitarinį prieglobstį, tačiau 2005 m. birželio 16 d. buvo deportuotas į Lietuvą.

Ieškovo manymu, kardomosios priemonės jam buvo paskirtos nepagrįstai, jos neteisėtai apribojo jo teises ir laisves, lėmė turtinės žalos atsiradimą ir neigiamų išgyvenimų patyrimą (neturtinė žala). Baudžiamasis procesas, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK nuostatose įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką, net ir atmetus laikotarpį, kurį ieškovas praleido Danijos Karalystėje, vyko nepateisinamai ilgai – beveik aštuonerius metus. Klaipėdos prokuratūros pareigūnai ikiteisminį tyrimą vykdė aplaidžiai ir nerūpestingai, todėl baudžiamasis persekiojimas tęsėsi nepateisinamai ilgą laiką, kas lėmė patirtos turtinės žalos dydį. Dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų veiksmų ieškovas patyrė didelių materialinių nuostolių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2000 m. vasario 22 d. sankcionuoto nusikalstamą veiklą imituojančio elgesio modelio, reg. Nr. 39, ir 2000 m. spalio 6 d. sankcionuoto nusikalstamą veiklą imituojančio elgesio modelio, reg. Nr.177s, dalyviu ieškovas nebuvo. Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai ieškovui užduočių atlikti veiksmus, kurie užfiksuoti baudžiamojoje byloje Nr. 30-9-016-00 ir yra jam pareikšto kaltinimo pagrindas, nedavė. Ieškovui buvo pareikštas kaltinimas nusikalstamo susivienijimo organizavimu, jis neprisipažino, kad padarė jam inkriminuojamus nusikaltimus, todėl taikyti teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Išslaptinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro dokumentai taip pat patvirtina, kad ieškovo informacija apie nusikalstamą susivienijimą padėjo patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikalstamo susivienijimo narius, tačiau toji teikiama informacija nesudarė pagrindo ieškovui nekelti baudžiamosios bylos arba iškeltą bylą nutraukti, nes ieškovui nusikalstamo susivienijimo, kurio nusikaltimai tiriami baudžiamojoje byloje Nr. 30-9-016-00, atžvilgiu buvo duodamos užduotys, susijusios tiktai su informacijos rinkimu, ir visi baudžiamojoje byloje jam inkriminuojami veiksmai buvo atlikti savavališkai.

Teismas sprendė, kad ieškovų prašymai skirti jiems apsaugą atmesti pagrįstai. Ieškovas, patrauktas kaltinamuoju, tiriant šią bylą, su teisėsaugos pareigūnais nebendradarbiavo. Pagal bylos aplinkybes buvo padaryta išvada, kad buto durų padegimas susijęs su kaltinamojo A. B. veiksmais ir jo turtiniais santykiais su kitais bylos kaltinamaisiais, o ne su A. B. veikla, padedant policijos pareigūnams atskleisti nusikalstamas veikas. Teismas nurodė, kad neteisėtų pareigūnų veiksmų, atsisakant taikyti ieškovų prašomas apsaugos priemones, nenustatyta.

Dėl neteisėtai pritaikytų kardomųjų priemonių teismas nurodė, kad, 2005 m. birželio 14 d. ieškovą grąžinus į Lietuvą, Klaipėdos apygardos teismas nutartimi nustatė teisiamajam A. B. trijų mėnesių suėmimo terminą, jis teismo buvo tęsiamas ne vieną kartą dėl teisiamojo ligos. Teismas sprendė, kad tai, jog teisiamasis A. B. neatvyko į paskirtą teismo posėdį, pažeidė kardomosios priemonės – namų arešto – sąlygas ir pasislėpė nuo teismo išvykdamas į užsienio valstybę, sudarė pakankamą pagrindą skirti kardomąjį kalinimą (suėmimą), deportavus ieškovą į Lietuvą, teismo sprendimas nustatyti 3 mėnesių kardomosios priemonės suėmimo terminą taip pat atitiko BPK 122 straipsnio, reglamentuojančio suėmimo skyrimą, nuostatas ir buvo pakankamai motyvuotas. Iš suėmimo ieškovui skyrimo ir jo termino pratęsimo dokumentų matyti, kad suėmimas jam buvo motyvuotai skiriamas ir tęsiamas dėl to, kad jis gali slėptis nuo teismo, trukdyti nustatyti tiesą byloje, atsižvelgiant į tai, kad A. B. buvo įtariamas ir kaltinamas tuo, kad sukūrė nusikalstamą susivienijimą iš 11 asmenų bendrai nusikalstamai veiklai daryti sunkius nusikaltimus, taip pat dalyvavo šio susivienijimo daromuose nusikaltimuose, neteisėtai pakartotinai, grupe iš anksto susitarusių asmenų, įgijo, laikė, gabeno narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti, ir jas pardavė, taip pat į tai, kad iki suėmimo ieškovas neatvyko į teismo posėdį, vėliau buvo ieškomas. Teismas sprendė, kad esminės procedūrinės suėmimo skyrimo ar jo termino tęsimo taisyklės taip pat nebuvo pažeistos, o pagrindas įtarti ir kaltinti ieškovą padarius nusikaltimą akivaizdžiai buvo.

Dėl baudžiamojo proceso trukmės teismas, atsižvelgęs į bylos apimtį, kaltinamųjų skaičių (12 asmenų), epizodų kiekį, konstatavo, kad tai nėra nepateisinamai ilgas laikas parengtiniam tardymui atlikti. Nors ikiteisminis tyrimas pradėtas 2000 m. balandžio 26 d., o išteisinamasis nuosprendis priimtas 2008 m. sausio 11 d., tačiau didžiąją laikotarpio dalį nuo parengtinio tyrimo pradžios iki nuosprendžio suėmimo sudarė laikas, kai ieškovas buvo pasislėpęs nuo teismo (2003 m. balandžio mėnuo – 2005 m. birželio mėnuo). Deportavus ieškovą į Lietuvą, teisminis bylos nagrinėjimas taip pat negalėjo prasidėti dėl objektyvių, nuo teisėsaugos institucijos nepriklausančių veiksnių – ieškovo psichinės ligos ir jam paskirtų priverstinio gydymo priemonių. Priverstinis gydymas buvo tęsiamas iki 2007 m. rugpjūčio 30 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės duotos išvados, kad priverstinis gydymas ieškovui nereikalingas, šiuo metu jis gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog baudžiamojo proceso trukmė buvo nepagrįstai ilga.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš Lietuvos valstybės 20 000 Lt (5792,40 Eur) neturtinei žalai atlyginti; atmetė kitą ieškinio dalį; priteisė iš ieškovės valstybei 2000 Lt (579,24 Eur).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. birželio 6 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį, kuria tenkinta ieškinio dalis dėl neturtinės žalos ieškovui priteisimo, ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui, o nutarties dalį, kuria atmesti reikalavimai priteisti ieškovui turtinę ir ieškovei neturtinę žalą, paliko nepakeistą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimo dalį, kuria atmestas A. B. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies: priteisti iš Lietuvos valstybės ieškovui A. B. 4000 Lt (1158,48 Eur) neturtinės žalos atlyginimą; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartimi panaikinta tik Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalis, kuria tenkinta ieškinio dalis dėl neturtinės žalos ieškovui priteisimo, ir tik ši bylos dalis perduota nagrinėti iš naujo. Dėl to iš naujo nagrinėtina tik dėl neturtinės žalos ieškovui atlyginimo kasacinio teismo nutartyje nurodytų motyvų apimtimi – dėl procesinės prievartos priemonių teisėtumo ir baudžiamojo proceso trukmės, nes yra konstatuotas tik šios bylos dalies išnagrinėjimo teismuose neišsamumas. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog A. B. neteisėtai buvo atimta laisvė nepriimant teismo procesinio sprendimo tuo klausimu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ieškovo suėmimo terminą nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. iki 2005 m. gruodžio 16 d. Klaipėdos apygardos teismas pratęsė 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi. Kolegija pažymėjo, kad nuo grąžinimo į Lietuvos Respubliką iki išteisinamojo nuosprendžio priėmimo 2008 m. sausio 11 d. A. B. buvo atimta laisvė taikant suėmimą, o faktiškai iš esmės visą laiką jis praleido sveikatos priežiūros įstaigose – Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kur jam buvo atliekamos psichiatrinės ekspertizės ir taikomas gydymas. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad ieškovas negrindė ieškinio tuo, jog laikomas sveikatos priežiūros įstaigose jis buvo neteisėtai ir nepagrįstai, bet ieškinys, taip pat apeliacinis skundas, grindžiami tuo, kad nepagrįstai ir neteisėtai jam buvo skiriama kardomoji priemonė suėmimas. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovui, kai jis buvo grąžintas iš Danijos į Lietuvą, kardomoji priemonė suėmimas buvo paskirta pagrįstai, pažymėdama, kad būtent paties ieškovo elgesys – neatvykimas į teismo posėdį, išvykimas į kitą valstybę – teikė pakankamą pagrindą manyti, kad, siekiant baudžiamojo proceso tikslų ir atsižvelgiant į paties ieškovo elgesį, suėmimo paskyrimas po švelnesnių kardomųjų priemonių pažeidimo buvo adekvati kardomoji priemonė. Argumentai, susiję su išvykimo į Daniją būtinumu saugumo interesais, nepaneigia tokios išvados, nes apie išvykimo būtinumą, nepaisant pritaikytos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, ieškovas prieš išvykimą teisėsaugos institucijoms nepranešė.

Paskyrus suėmimą, jo metu Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė. Šios ekspertizės, atliktos 2005 m. spalio 26 d. – 2006 m. vasario 24 d., aktas Nr. 19 buvo gautas Klaipėdos apygardos teisme 2006 m. kovo 27 d. ir priimta pirmiau minėta 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, kurioje konstatuota, jog, ekspertų nuomone, A. B. šiuo metu yra socialiai pavojingas, jam reikalingas priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis iki pasveikimo, šiuo metu jis negali būti nei paleidžiamas į laisvę, nei grąžintas į suėmimo taikymo vietą, taigi, kol teismas galės priimti sprendimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių, nustatytų BK 98 straipsnyje, skyrimo, A. B. laikymas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje turi būti tęsiamas, o baudžiamosios bylos nagrinėjimas – atidėtas.

BPK 393 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendra tvarka pradėtas procesas (kaip buvo nagrinėjamu atveju) tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu, jeigu ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad asmeniui po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (nagrinėjamu atveju būtent tai konstatuota 2005 m. spalio 26 d. – 2006 m. vasario 24 d. atliktos ekspertizės akte Nr. 19). Taigi, gavus tokią ekspertų išvadą, turėjo būti pradėtas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas, o ne pratęsinėjami, kas buvo atliekama byloje, buvimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje terminai. Reikšminga ir tai, kad dėl A. B. po to, kai ekspertai konstatavo, jog jis pasveiko, buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas manyti, kad, laiku pradėjus procesą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir išnagrinėjus bylą, ji galėjo būti nutraukta vienu iš BPK 403 straipsnyje įtvirtintų pagrindų. Teisėjų kolegija sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog teismas, nepradėdamas priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo proceso po to, kai buvo gauta ekspertų išvada apie A. B. sveikatos būklę, ir tęsdamas jo buvimo laiką Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bei kardomosios priemonės suėmimo terminus, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normas.

Kadangi net ir laiku (gavus ekspertizės aktą teisme 2006 m. kovo 27 d.) pradėtas priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo procesas tam tikrą laiką būtų užtrukęs, kolegijos nuomone, yra pagrindas manyti, kad neteisėtas buvimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje ir suėmimo laikotarpis tęsėsi apie pusantrų metų. Tai reikšminga ne tik asmens laisvės suvaržymo aspektu, bet ir nepagrįstu baudžiamojo proceso tęsimu, t.y. šio proceso trukmės aspektu. Dėl baudžiamojo proceso trukmės teisėjų kolegija pažymėjo, kad dėl kitų su procesu susijusių aplinkybių neturi pagrindo pripažinti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 1, 2 straipsnių pažeidimą – procesas užtruko būtent dėl A. B. neteisėto išvykimo iš Lietuvos (jis Danijoje išbuvo daugiau kaip dvejus metus), vėliau – dėl jo ligos, o nuosprendžiai dėl kitų asmenų buvo priimti trejais metais anksčiau.

Pasisakydama dėl žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jis gali būti mažinamas, jeigu paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Yra pagrindas manyti, kad švelniausia iš nustatytų BPK 120 straipsnio 1 dalyje kardomųjų priemonių – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – būtų išlikusi viso baudžiamojo proceso metu, jei ne paties A. B. elgesys – neatvykimas į teismo posėdį, išvykimas į kitą valstybę. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pripažintinas pagrįstu bei teisėtu tokios kardomosios priemonės paskyrimas ir Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 14 d. bei vėlesnėmis nutartimis iki 2006 m. balandžio 19 d., t. y. iki laikotarpio, po kurio turėjo būti pradėtas priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių skyrimo procesas. Vertindamas kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo reikšmę neturtinės žalos dydžiui nustatyti, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo bei vėlesniu laikotarpiu ne tiek pats kardomosios priemonės (suėmimo) faktas lėmė A. B. laisvės suvaržymą – jis visą laiką faktiškai buvo gydymo įstaigose, o į gydymo įstaigas dėl savo sveikatos būklės jis galėjo būti atiduotas ir be suėmimo paskyrimo (pratęsimo) pirmiau minėta BPK 141 straipsnio taikymo tvarka. Vertinant A. B. buvimą gydymo (ekspertinėse) įstaigose trukmę, taip pat proceso ir laisvės suvaržymų trukmę bei jos priežastis, teisėjų kolegijos nuomone, reikšminga yra tai, kad, konstatuojant A. B. galimybę suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, nustatyta, jog jis simuliuoja buvusius pergyvenimus po buvusios psichozės. Tokiu atveju galima daryti išvadą, kad paties ieškovo elgesys – ir net ne dėl neatsargumo – itin didele dalimi lėmė jo patiriamus suvaržymus dėl buvimo gydymo įstaigoje. Be to, siuntimo į gydymo įstaigą ir buvimo (pratęsimo) joje, kaip ir suėmimo, ieškovas baudžiamojo proceso metu neskundė, tomis aplinkybėmis taip pat negrindė ir ieškinio.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai A. B. ir E. B. prašo:

panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų sprendimus bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo;

įpareigoti pirmosios instancijos teismą kreiptis dėl ieškovo prašomo medžiagos išslaptinimo ir išreikalavimo, pateikiant užklausą: ar su A. B. buvo sudaryta bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis (ar kitokio pavadinimo) sutartis, kurios pagrindu A. B. vykdė teisėsaugos institucijų užduotis? Jei tokia sutartis buvo sudaryta, išslaptinti šią informaciją: kada tokia sutartis buvo sudaryta? Kada tokia sutartis buvo nutraukta ar pasibaigė? Koks A. B. buvo mokamas užmokestis šios sutarties pagrindu? Ar šios sutarties sudarytojas (ne A. B.) padarė minėtos sutarties bet kokio pobūdžio įforminimo pažeidimus (darbo santykių prasme) ir jeigu taip, tai kokius? Ar šios sutarties sudarytojas (ne A. B.) padarė bet kokio pobūdžio A. B. veiksmų (minėtos sutarties pagrindu A. B. vykdant teisėsaugos institucijų užduotis dėl informacijos rinkimo apie Kerušausko-Banaičio nusikalstamo susivienijimo veiklą bei atliekant kitas teisėsaugos institucijų užduotis) įteisinimo pažeidimus (ieškovo veiksmų sankcionavimo baudžiamosios teisės prasme) ir jeigu taip, tai kokius?

įpareigoti pirmosios instancijos teismą kreiptis dėl išslaptinimo ir išreikalavimo bei prijungti prie bylos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. 5-B-62, kuriame konstatuota, kad S. L. padarė tarnybinių nusižengimų, kuruodamas A. B., kaip operatyvinės veiklos slaptojo dalyvio, veiklą;

priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovui laisvė nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. iki 2005 m. gruodžio 16 d. buvo atimta be jokio teisinio pagrindo, nes Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 14 d. nutartimi paskirto suėmimo terminas pasibaigė 2005 m. rugsėjo 16 d., o nutartis pratęsti ieškovui paskirtos kardomosios priemonės suėmimo terminą nebuvo priimta. Klaipėdos apygardos teismo nutartis pratęsti ieškovui suėmimą buvo priimta tik 2005 m. gruodžio 15 d. Vien ši aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti faktą, kad ieškovas patyrė žalą dėl neteisėtų prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnis). Konvencijos 5 ir 6 straipsnių pažeidimai turėjo įtakos neteisėtam ieškovo laisvės suvaržymui, atėmimui, teisės gintis bei teisės į teisingą teismą apribojimui. Kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo ar suėmimo auka pažeidžiant Konvencijos 5 straipsnio nuostatas, turi teisę į nuostolių atlyginimą.

2. Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. kovo 3 d. nutartimi ieškovas buvo perkeltas stacionariai stebėti į Rokiškio psichiatrijos ligoninę ir čia praleido apie vienerius metus ir keturis mėnesius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. birželio 6 d. nutartyje pažymėjo, kad BPK 141 straipsnyje numatytos prievartos priemonės – atidavimo į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą – taikymo trukmę riboja ekspertizės akto pateikimas teismui, o nustačius, kad kaltinamasis dėl psichinės ligos yra pavojingas visuomenei, – teismo sprendimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Taigi atidavimas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą negali būti naudojamas kaip priverčiamųjų medicinos priemonių pakaitalas, pavyzdžiui, taikomas, kol kaltinamasis pasveiks (BPK 405 straipsnio 1 dalis). Ieškovo nuomone, Klaipėdos apygardos teismas, ieškovui taikydamas BPK 141 nustatytą procesinę prievartos priemonę, labai panašią į atitinkamą priverčiamąją medicinos priemonę (BK 98 straipsnio 4 dalis), tačiau nepradėdamas priverčiamųjų medicinos priemonių proceso, kaip tai nustatyta BPK, nepagrįstai atėmė ieškovo laisvę.

3. Ieškovas suėmimo laikotarpiu buvo gydomas dėl išsivysčiusios psichikos ligos. Tęsiant suėmimo terminą, jis nedalyvaudavo teismo posėdžiuose. Dėl to, kad sirgo psichikos liga ir buvo gydomas laisvės atėmimo vietų ligoninėse, priimtų nutarčių apskųsti jis neturėjo galimybės. A. B. gynėjas buvo paskirtas valstybės ir iš esmės neatliko jokių aktyvių gynybos veiksmų, nederino pozicijos nė vienu klausimu su ginamuoju. Taigi pasyvus A. B. gynėjo elgesys nepatvirtina priimtų teismo nutarčių teisėtumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. birželio 6 d. nutartyje nurodė, kad A. B. galimybės asmeniškai gintis nuo galimo savo teisių pažeidimo svarstomu baudžiamojo proceso laikotarpiu, be kita ko, skųsti nutartis dėl suėmimo ir atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą paskyrimo ir pratęsimo, buvo suvaržytos dėl jo sveikatos būklės, todėl svarbu įvertinti gynėjo pagalbos veiksmingumą. Apeliacinės instancijos teismas nevykdė šio nurodymo, apsiribojęs išvada, kad ieškovas siuntimo į gydymo įstaigą ir buvimo (pratęsimo) joje, suėmimo baudžiamojo proceso metu neskundė, tomis aplinkybėmis taip pat negrindė ir ieškinio. Taigi apeliacinės instancijos teismas neatskleidė bylos epizodo, dėl kurio byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, esmės.

4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad procesas užtruko dėl ieškovo neteisėto išvykimo ir nebuvimo Lietuvoje daugiau kaip dvejus metus, vėliau – dėl jo ligos, todėl nėra pagrindo pripažinti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 1, 2 straipsnių pažeidimą. Ieškovo nuomone, 1,5 metų trukęs neteisėtas hospitalizavimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje užvilkino baudžiamąjį procesą 1,5 metų, pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio l punktą.

5. Teismai, nagrinėję bylas, iš esmės priėmė nepagrįstus sprendimus, nes netinkamai nustatinėjo A. B. buvimo operatyvinės veiklos slaptuoju dalyviu aplinkybę. Išvadą šiuo klausimu galima padaryti tik įvertinus dokumentus, kurie laikomi valstybės paslaptimi, dėl kurių išslaptinimo teismai atsisakė kreiptis, taip pat atsisakė juos išreikalauti ir vertinti kaip įrodymus byloje. Tai lėmė ne tik CPK 176, 177 ir 185 straipsnių, bet ir Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismo procesą pažeidimą. Teismas privalėjo išreikalauti įslaptintus dokumentus, nes tai yra vienintelė galimybė pagrįstai atsakyti į klausimą, ar ieškovas buvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis, taip pat užtikrinti galimybę jam įrodyti ieškinyje nurodytas aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 14 d. sprendime išaiškino, kad bylą nagrinėjantis teisėjas, jei to reikia siekiant tinkamai įvykdyti teisingumą nagrinėjamoje byloje, pagal savo einamas teisėjo pareigas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, turi teisę susipažinti su įslaptintais dokumentais ir juose esančia įslaptinta informaciją net ir tuo atveju, kai jis neturi pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas baudžiamojo proceso metu neskundė siuntimo į gydymo įstaigą ir joje buvimo pratęsimo, taip pat suėmimo, nes ieškovas jų negalėjo skųsti nesuprasdamas savo veiksmų reikšmės ir negalėdamas jų valdyti, o paskirtas valstybės gynėjas buvo tik formaliai, nes ieškovas su juo nebuvo susitikęs. Dėl to, ieškovo nuomone, neturtinės žalos dydžio sumažinimas motyvuojant, kad jis prisidėjo prie žalos atsiradimo, yra neteisėtas. Netinkamai taikant CK 6.250 straipsnio 2 dalį, priteistas 4000 Lt (1158,48 Eur) neturtinės žalos atlyginimas asmeniui, neteisėtai suimtam ir laikytam psichiatrijos ligoninėje 1,5 metų, neatlieka pagrindinės civilinės atsakomybės funkcijos – kompensavimo.

Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, prašo skundą atmesti, pažymėdama, kad sutinka su Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ir jo argumentais bei atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius nepagrįstai prašo panaikinti ne tik šį sprendimą, bet ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimus, kurie jau buvo patikrinti apeliacine ir kasacine tvarka. Kasatorius kasaciniame skunde analizuoja visas baudžiamosios bylos faktines aplinkybes, kurių Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą, net nenagrinėjo. Kasatoriaus prašymas bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą kreiptis dėl kasatoriaus prašomos medžiagos išslaptinimo, medžiagos ir užklausos pateikimo, laikytinas peržengiančiu kasacinio skundo ribas.

Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, prašo skundą atmesti, nurodydama šiuos argumentus:

1. Kasacinis teismas 2014 m. birželio 6 d. nutartimi galutinai išsprendė ir atmetė ieškovų argumentus dėl A. B., kaip operatyvinės veiklos dalyvio, statuso ir galimo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl kasatoriai klaidingai aiškina šios kasacinio teismo nutarties dalį dėl valstybės paslaptimi laikomos medžiagos išslaptinimo šioje byloje, teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė kasacinio teismo nutartyje nurodytos pareigos kreiptis į įslaptintos informacijos rengėją, prašyti išslaptinti duomenis ir tirti byloje. Apeliacinės instancijos teisme byla iš naujo buvo nagrinėta tik dėl neturtinės žalos ieškovui atlyginimo kasacinio teismo nutartyje nurodytų motyvų apimtimi – dėl procesinės prievartos priemonių teisėtumo ir baudžiamojo proceso trukmės, nes kasacinės instancijos teismas konstatavo tik šios dalies nagrinėjimo teismuose neišsamumą. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo pažeidimų, padarytų netinkamai taikant įrodymus ir įrodymą reglamentuojančias civilinio proceso normas, ieškovo teisės į teisingą teismą pažeidimo, teigiant, kad taip buvo atimta A. B. galimybė įrodyti bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis aplinkybes. Be to, kasatorių prašymas įpareigoti pirmosios instancijos teismą kreiptis dėl ieškovo prašomos medžiagos išslaptinimo ir išreikalavimo bei pridėjimo prie bylos neatitinka CPK 359 straipsnyje nustatytų kasacinio teismo teisių.

2. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismas svarstė A. B. suėmimo pratęsimo klausimą ir 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi jį pratęsė trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2005 m. rugsėjo 16 d., todėl kasatoriai nepagrįstai teigia, kad A. B. neteisėtai buvo atimta laisvė nesant tuo tikslu teismo priimto procesinio sprendimo apskritai.

3. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teismas, nepradėdamas priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo proceso po to, kai buvo gauta ekspertų išvada apie A. B. sveikatos būklę, ir tęsdamas jo buvimo laiką Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bei kardomosios priemonės suėmimo terminus, pažeidė baudžiamojo proceso normas. Konstatuotas teismo veiksmų neteisėtumas, kaip būtinoji sąlyga valstybės civilinei atsakomybei CK 6. 272 straipsnio pagrindu atsirasti, todėl kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo pažeidimų sprendžiant šiuos klausimus nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad procesas užtruko būtent dėl A. B. neteisėto išvykimo iš Lietuvos, vėliau – dėl jo ligos.

4. Argumentai dėl ieškovo teisės į gynybą neteisėto suvaržymo jam būnant Rokiškio psichiatrijos ligoninėje yra nepagrįsti. Kardomosios priemonės suėmimo pratęsimas vyko BPK nustatyta tvarka. Ieškovas buvo atstovaujamas gynėjo. Aplinkybė, kad gynėjas laikėsi pasyvios pozicijos sprendžiant kardomosios priemonės tęsimo klausimus, atsižvelgiant į kaltinamojo būklę ir specialistų išvadas ir rekomendacijas (būtinybę taikyti priverstinį gydymą psichiatrijos ligoninėje sustiprinto režimo sąlygomis, kaip socialiai pavojingam asmeniui), negali būti vertinama kaip teisės į gynybą suvaržymas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartimi panaikinta tik Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalis, kuria tenkinta ieškinio dalis dėl neturtinės žalos ieškovui priteisimo, ir tik ši bylos dalis perduota nagrinėti iš naujo. Atmestų ieškinio reikalavimų dalis – priteisti ieškovui turtinę ir ieškovei neturtinę žalą – palikta nepakeista. Apeliacinės instancijos teisme byla iš naujo nagrinėta tik dėl neturtinės žalos ieškovui atlyginimo kasacinio teismo nutartyje nurodytų motyvų apimtimi – dėl procesinės prievartos priemonių teisėtumo ir baudžiamojo proceso trukmės, nes yra konstatuotas tik šios bylos dalies išnagrinėjimo teismuose neišsamumas. Todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl kasacinio skundo argumentų pasisakys tik šiais aspektais.

Dalį kasacinio skundo sudaro argumentai, kuriais iš esmės ginčijama bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad ieškovas nebuvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis. Kasatorių teigimu, ši išvada padaryta nepagrįstai atsisakius išsireikalauti jų prašomus įrodymus, atsisakius šiuos ir kitus įrodymus išslaptinti bei neapklausus prašomų liudytojų, galėjusių patvirtinti ieškinyje nurodomas aplinkybes dėl ieškovo bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis, taip pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši bylos dalis jau yra išspręsta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartimi, todėl paminėti argumentai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir teisėjų kolegija dėl šių argumentų nepasisako (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl ieškovui taikytų procesinės prievartos priemonių teisėtumo ir baudžiamojo proceso trukmės

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. T. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Nordic investicija“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. B. v. Lietuvos valstybė, bylos 3K-3-2/2012).

Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. ir kt. v. Lietuvos Respublika ir kt., bylos Nr. 3K-3-4/2014; kt.).

Ieškovas šioje byloje keliamus reikalavimus atlyginti žalą grindė neteisėtu kardomųjų priemonių skyrimu ir pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukme. Būtent dėl šios ieškovo reikalavimo dalies byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama iš naujo.

Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinio teismo nutartimi, priimta šioje byloje, jau yra konstatuota, jog teismų išvados dėl parengtinio tardymo metu A. B. taikyto laikinojo sulaikymo (1961 m. BPK 137 straipsnis) ir kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti (1961 m. BPK 100 straipsnis) teisėtumo atsižvelgiant į tai, kad tuo metu buvo gauta duomenų (telefoninių pokalbių išklotinės, kitų kalinamųjų apklausos baudžiamojoje byloje), leidžiančių įtarti jį padarius nusikalstamas veikas, nustatytas 1961 m. BK 2271 straipsnio 1 dalyje ir 2321 straipsnio 5 dalyje; 2000 m. lapkričio 2 d., laikinai sulaikant A. B., buvo pagrindas manyti, kad jis gali daryti naujus nusikaltimus, slėptis nuo tardymo ir teismo, daryti poveikį liudytojams, yra teisingos. Taip pat pripažinta, kad 2000 m. lapkričio 4 d. kasatoriui paskirta švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ji, atsižvelgiant į pateiktų kaltinimų sunkumą ir būtinybę užtikrinti dalyvavimą procese, buvo pagrįsta ir teisėta. Pritarta ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, perdavus baudžiamąją bylą teismui ir į 2003 m. vasario 28 d. posėdį neatvykus keletui teisiamųjų, tarp jų ir A. B., kardomoji priemonė jam pagrįstai, atsižvelgiant į pareikštų kaltinimų sunkumą ir būtinybę užtikrinti tinkamą proceso eigą, pakeista į namų areštą, o neatvykus į 2003 m. balandžio 24 d. teismo posėdį, paskelbta paieška ir paskirtas suėmimas. A. B. išvykus į Daniją, 2005 m. vasario 26 d. išduotas Europos arešto orderis, ir 2005 m. birželio 16 d. jis perduotas Lietuvos Respublikai. Taigi, dėl nurodytų procesinės prievartos priemonių taikymo teisėtumo teisėjų kolegija šioje byloje nebepasisako ir sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad iki šio laikotarpio (iki 2005 m. birželio 16 d.) nėra konstatuojami ikiteisminio tyrimo institucijų ir teismų neteisėti veiksmai.

Byloje taip pat nustatyta, kad nuo grąžinimo į Lietuvos Respubliką (2005 m. birželio 16 d.) iki išteisinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo 2008 m. sausio 11 d. (t. y. dvejus metus ir beveik septynis mėnesius) A. B. buvo atimta laisvė taikant suėmimą ir atidavimą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2005 m. gegužės 11 d. Klaipėdos apygardos teismas gavo pranešimą iš Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato, kad A. B. dėl psichikos sutrikimo paguldytas į Kopenhagos (Danija) psichiatrijos ligoninę. 2005 m. birželio 16 d. jis buvo pargabentas iš Danijos į Vilnių ir nusiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 14 d. nutartimi jam paskirtas suėmimas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2005 m. birželio 16 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydytojų komisijos pirmininkei 2005 m. birželio 29 d. rekomendavus, A. B. Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi paskirta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, kurią pavesta atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniam skyriui. Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi A. B. suėmimas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2005 m. rugsėjo 16 d., o šio teismo 2005 m. gruodžio 15 d. nutartimi – dar trims mėnesiams. Utenos ekspertiniam skyriui rekomendavus, Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. kovo 3 d. nutartimi A. B. iki ekspertizės akto pateikimo vadovaujantis BPK 141 straipsniu buvo perkeltas į Rokiškio psichiatrijos ligoninę, o suėmimo terminas pratęstas dar trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2006 m. kovo 16 d. Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. kovo 27 d. gavo ekspertizės aktą, pagal kurį nustatyta, kad A. B. kaltinimuose nurodytų veikų padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tačiau po jų padarymo jam išsivystė sunkus depresijos epizodas su psichozės simptomais, paūmėjęs grįžus į Lietuvą; sunki depresija įgavo užsitęsusią eigą, bet tai laikinas psichikos sutrikimas; šiuo metu A. B. negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jam reikalingas priverstinis stebėjimas psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis iki pasveikimo, dėl psichikos sutrikimo jis negali dalyvauti teismo posėdyje ir duoti parodymų. Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. balandžio 19 d. nutartimi remdamasis šiuo ekspertizės aktu nusprendė, kad kol teismas galės priimti sprendimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių A. B. skyrimo (BK 98 straipsnis), jo laikymas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje turi būti tęsiamas (BPK 141 straipsnio 2 dalis), o baudžiamosios bylos nagrinėjimas – atidėtas (BPK 234 straipsnio 5 dalies 1 punktas), ir nusprendė A. B. buvimo laiką Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kad jis būtų priverstinai gydomas sustiprinto stebėjimo sąlygomis, pratęsti, kol jis pasveiks, trims mėnesiams nuo nutarties priėmimo dienos; baudžiamosios bylos nagrinėjimą atidėti iki jis pasveiks. Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. liepos 14 d. nutartimi, pateikus analogiškus motyvus, A. B. buvimo laikas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pratęstas dar trims mėnesiams (nuo 2006 m. liepos 19 d.). Be to, 2006 m. liepos 14 d. nutartimi šiam teismui konstatavus, kad A. B. suėmimo terminas baigėsi 2006 m. birželio 16 d. ir vadovaujantis analogiškais motyvais, kaip ir 2005 m. gruodžio 15 d. nutartyje, jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams. Pateikus analogiškus motyvus, kaip ankstesnėse nutartyse, A. B. buvimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje ir suėmimas pratęsti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d., 2007 m. sausio 12 d., 2007 m. balandžio 11 d. nutartimis. Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartimi konstatavus, kad pagal iš ligoninės gautą informaciją A. B. sveikata negerėja, psichikos sutrikimas įgavo tokią eigą, kuri laikina nebelaikytina, paskirta papildoma teismo psichiatrijos ekspertizė. Tos pačios dienos nutartimi jo suėmimas ir buvimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pratęsti dar trims mėnesiams. 2007 m. rugsėjo 25 d. A. B. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, Psichiatrijos skyrių. Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2007 m. spalio 14 d. Ši kardomoji priemonė panaikinta 2008 m. sausio 11 d. išteisinamuoju nuosprendžiu.

Taigi, baudžiamajame procese ieškovui ilgą laiką buvo atimta laisvė, ginama pagal Lietuvos ir tarptautinės teisės normas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnis, Konvencijos 5 straipsnis, BPK 44 straipsnio 1 dalis ir kt.). Pirminė asmens laisvės atėmimo teisėtumo pagal nurodytų teisės aktų reikalavimus sąlyga – atitiktis įstatyme nustatytai tvarkai. Pavyzdžiui, Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šioje nuostatoje nustatytais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte reglamentuojamas atvejis, kai asmuo teisėtai sulaikomas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą, ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti jam padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti; e punkte – kai teisėtai atimama laisvė, be kita ko, psichiškai nesveikiems asmenims. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką tam, kad laisvės atėmimas atitiktų Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį, jis pirmiausiai turi būti „teisėtas“, įskaitant įstatyme nustatytos tvarkos laikymąsi; šiuo aspektu Konvencija iš esmės nukreipia į nacionalinę teisę bei įtvirtina pareigą laikytis jos materialiosios ir proceso teisės normų (pvz., Tokić and Others v. Bosnia and Herzegovina, nos. 12455/04, 14140/05, 12906/06 and 26028/06, judgment of 8 July 2008). Tačiau pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį teisėtumo sąvoka gali turėti platesnę reikšmę, negu pagal nacionalinę teisę. Būtina laisvės atėmimo teisėtumo sąlyga yra teisinga ir tinkama procedūra (procesinė tvarka), įskaitant reikalavimą, kad bet kokia priemonė, kuria asmeniui atimama laisvė, turi būti taikoma tinkamos (kompetentingos) institucijos sprendimu ir vykdoma kompetentingos institucijos (pvz., Mifobova v. Russia, no. 5525/11, judgment of 5 February 2015). Be to, bet koks laisvės atėmimas turi atitikti Konvencijos 5 straipsnio tikslą, būtent apsaugoti asmenis nuo savivalės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-895/2003; 2014 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-129/2014, su tolesnėmis nuorodomis; Liuiza v. Lithuania, no. 13472/06, judgment of 31 July 2012; Jėčius v. Lithuania, no. 34578/97, judgment of 31 July 2000). EŽTT praktikoje nėra suformuluota savavališko institucijų elgesio Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme apibrėžimo, ir toks elgesys tam tikra apimtimi varijuoja priklausomai nuo laisvės atėmimo rūšies. Tačiau pagal bendrą principą laisvės atėmimas yra traktuojamas kaip savavališkas tuo atveju, kai būta valstybės institucijų nesąžiningumo ar apgaulės, nors formaliai jos laikėsi nacionalinės teisės, arba kai institucijos aplaidžiai nedėjo pastangų tinkamai taikyti nacionalinės teisės nuostatas (pvz., M. S. v. Croatia (No. 2), no. 75450/12, judgment of 19 February 2015). EŽTT praktikoje yra pabrėžiama, kad asmenys, sergantys psichikos ligomis, yra itin pažeidžiami, taigi bet koks jų teisių apribojimas turi būti griežtai tikrinamas, ir tik labai svarios priežastys (motyvai) gali pateisinti tokį apribojimą (Mifobova v. Russia). Atsižvelgiant į tai, tam, kad procesas dėl nesavanoriško asmens patalpinimo į psichiatrijos įstaigą atitiktų Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punkto reikalavimus, jame turi būti užtikrintos veiksmingos procesinės garantijos nuo savivalės (M.S. v. Croatia (No. 2). Pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą laisvė gali būti atimta tik įvykdžius tris minimalias sąlygas: turi būti patikimai įrodyta, kad asmuo yra psichiškai nesveikas; psichikos sutrikimas turi būti tokios rūšies ar laipsnio, kad dėl to būtų būtinas priverstinis gydymas; besitęsiančio laisvės atėmimo pagrįstumas priklauso nuo to, ar toks psichikos sutrikimas asmeniui išlieka ir toliau (Liuiza v. Lithuania, no. 13472/06, judgment of 31 July 2012). Dėl antrosios nurodytos sąlygos pažymėtina, kad psichiškai nesveiko asmens laisvės atėmimas gali būti būtinas ne tik tuo atveju, kai jam reikia gydymo, vaistų ar kitos klinikinės priežiūros siekiant jį išgydyti arba pagerinti jo būklę, bet ir tuo atveju, kai asmeniui reikia kontrolės bei priežiūros siekiant neleisti jam, pavyzdžiui, padaryti žalos sau ar kitiems (ten pat).

Be to, asmuo, suimtas įtariant jį padarius nusikaltimą, turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas proceso metu, prireikus taikant sąlygas, garantuojančias, kad jis atvyks į teismą (Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis).

Vertinant ieškovo laisvės atėmimo teisėtumą nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, aktualus Lietuvos baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, taikytinas sutrikus kaltinamojo (įtariamojo) psichikai.

Pagal BPK 141 straipsnį tuo atveju, jeigu tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą prireikia įtariamajam (kaltinamajam) daryti teismo medicinos ar teismo psichiatrijos ekspertizę, jis ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti atiduotas į ekspertizės įstaigą ir laikomas ten iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui arba teismui. Pagal šio straipsnio 2 dalį teismo psichiatrijos ekspertizei nustačius, kad įtariamasis dėl psichinės ligos yra pavojingas visuomenei, teisėjo nutartimi jo buvimo laikas ekspertizės įstaigoje gali būti pratęstas arba įtariamasis gali būti perkeltas į kitą specialią įstaigą, kol teismas nuspręs dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Buvimo ekspertizės ar kitoje specialioje įstaigoje laikas įskaitomas į suėmimo laiką. BPK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įtariamasis atiduodamas į ekspertizės įstaigą, taip pat laikymo joje terminai nustatomi ar pratęsiami laikantis tos pačios tvarkos kaip ir skiriant, pratęsiant ar apskundžiant suėmimą. Sisteminė BPK nuostatų analizė rodo, kad BPK 141 straipsnyje numatyta savarankiška specifinė laikino pobūdžio procesinė prievartos priemonė, taikytina, be kita ko, kaltinamojo psichikos sutrikimo kontekste. Nagrinėjamoje byloje priimtoje nutartyje kasacinis teismas jau pažymėjo, kad BPK 141 straipsnyje nustatytos prievartos priemonės taikymo trukmę riboja ekspertizės akto pateikimas teismui, o nustačius, kad kaltinamasis dėl psichinės ligos yra pavojingas visuomenei, – teismo sprendimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad atidavimas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą negali būti naudojamas kaip priverčiamųjų medicinos priemonių pakaitalas, pavyzdžiui, taikant, kol kaltinamasis pasveiks (žr. BPK 405 straipsnio 1 dalį).

BPK 393 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendra tvarka pradėtas procesas (kaip buvo nagrinėjamu atveju) tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu, jeigu ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad asmeniui po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (nagrinėjamu atveju būtent tai konstatuota 2005 m. spalio 26 d. – 2006 m. vasario 24 d. atliktos ekspertizės akte Nr. 19). Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, gavus tokią ekspertų išvadą, turėjo būti pradėtas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas, o ne pratęsinėjami, kas buvo atliekama byloje, buvimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje terminai. Nagrinėjamu atveju, kai asmeniui, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, proceso metu turi būti įrodinėjamos BPK 395 straipsnyje nurodytos aplinkybės, be kita ko, baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės; ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tas asmuo (BPK 395 straipsnio 1, 2 punktai). Tokio proceso metu teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, priima vieną iš nutarčių, nustatytų BPK 403 straipsnyje. Šiame įstatyme yra įtvirtintas baigtinis nutarčių sąrašas, kurias gali priimti teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, ir nustatyti tokių nutarčių priėmimo pagrindai. Taigi, teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, gali priimti nutartį bylos nagrinėjimą sustabdyti ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, – jeigu įrodyta, kad po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko asmens psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punktas); nutraukti bylą ir netaikyti priverčiamosios medicinos priemonės, – jeigu įrodyta, kad pagal padarytos veikos pobūdį ir patologinę būseną asmuo nėra pavojingas visuomenei ir jam nereikia priverčiamojo gydymo (BPK 403 straipsnio 1 dalies 4 punktas); nutraukti bylą, – jeigu neįrodyta, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, arba jeigu yra šio kodekso 3 straipsnyje išvardytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas (BPK 403 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Priklausomai nuo to, kurią iš šešių galimų nutarčių rūšių teismas nusprendžia priimti, toliau teismas išsprendžia klausimus, nurodytus BPK 403 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Minėto straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatyti atvejai, kada teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Viena iš sąlygų taikyti tokias priemones – turi būti įrodyta, kad asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Tais atvejais, kai neįrodyta, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, byla turi būti nutraukiama ir priverčiamosios medicinos priemonės netaikomos, teismas gali perduoti tokį asmenį šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams, ar kitiems asmenims globoti ar rūpintis ir kartu gali nustatyti jam medicininį stebėjimą (BPK 403 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytas teisinis reglamentavimas nustato, jog tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad asmeniui po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, bendra tvarka pradėtas procesas tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu, ir priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimas turi būti sprendžiamas remiantis specialiosiomis, būtent šių priemonių taikymo procesui nustatytomis taisyklėmis, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad teismas, nepradėdamas priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo proceso po to, kai buvo gauta ekspertų išvada apie A. B. sveikatos būklę, ir tęsdamas jo buvimo laiką Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bei kardomosios priemonės suėmimo terminus, pažeidė baudžiamojo proceso normas, yra pagrįsta.

Nagrinėjamoje byloje reikšminga ir tai, kad dėl A. B. po to, kai ekspertai konstatavo, jog jis pasveiko, buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog, laiku pradėjus procesą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir išnagrinėjus bylą, ji galėjo būti nutraukta vienu iš BPK 403 straipsnyje nustatytų pagrindų, t. y. baudžiamojo proceso trukmė būtų trumpesnė.

Taigi, nagrinėjamoje byloje aktuali ir kaltinamojo teisė į bylos nagrinėjimą per kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) laiką. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kuo trumpiausią laiką, įgyvendinimas nacionalinėje teisėje.

Dėl aptariamos asmens teisės ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. L. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-75/2010; kt.). Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose remiamasi šios asmens teisės pažeidimu, atsižvelgia ir į EŽTT jurisprudenciją, aiškinant ir taikant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-75/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-375/2011; kt.; taip pat žr., pvz., Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, judgment of 10 October 2000, § 60; Norkūnas v. Lithuania, no. 302/05, judgment of 20 January 2009).

Kartu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007; teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-75/2010; kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pripažinti, jog teismas, nepradėdamas priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo proceso po to, kai buvo gauta ekspertų išvada apie A. B. sveikatos būklę, ir tęsdamas jo buvimo laiką Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bei kardomosios priemonės – suėmimo terminus, pažeidė baudžiamojo proceso normas, ir dėl šio pažeidimo užtruko baudžiamasis procesas, kurio metu buvo suvaržytos kasatoriaus teisės. Esant įstatyme nustatytiems pagrindams laiku nepradėjus priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso, valstybės institucijų, organizuojančių baudžiamąjį procesą, elgesys neatitiko baudžiamojo proceso teisės normų reikalavimų, taip pat buvo pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga bei bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, ir dėl šių pažeidimų buvo pažeista kasatoriaus teisė į kuo trumpiausią procesą, nes laiku pradėjus minėtų priemonių taikymo procedūras teismas būtų privalėjęs išspręsti klausimą, ar yra įrodyta, kad šis asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Atkreiptinas dėmesys ir į dar vieną procesinį delsimą. Būtent, nors atlikti A. B. teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę rekomenduota dar 2005 m. birželio 29 d., šios ekspertizės aktas Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas tik 2006 m. kovo 27 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokį ilgą laikotarpį, kurio didžiąja dalį ieškovas buvo laikomas suimtas, tik iš dalies galėjo pateisinti ekspertizės sudėtingumas ir būtinybė išversti iš Danijos medicinos įstaigos gautus dokumentus į lietuvių kalbą.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį: neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Šiais kriterijais, kurių sąrašas nėra baigtinis, teismai privalo remtis ir nustatydami neturtinės žalos dydį už neteisėtą procesinės prievartos priemonių taikymą bei per ilgą procesą.

Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcijos, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, todėl teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako tik dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl neturtinės žalos, grindžiamos nepagrįstai ilgai užtrukusiu baudžiamuoju procesu, atlyginimo formuojama atsižvelgiant, be kita ko, ir į EŽTT jurisprudenciją dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų, susijusių su proceso trukme, pažeidimų. EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą (pvz., Apicella v. Italy, no. 64890/01, judgment of 29 March 2006, § 93), kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena (pvz., Guillemin v. France, no. 19632/92, judgment of 21 February 1997, § 63).

Kasacinis teismas šios kategorijos bylose yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl per ilgo baudžiamojo proceso atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo, be bendrųjų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, taikytini ir specifiniai tokiose bylose reikšmingi kriterijai: vertintina baudžiamojo proceso delsimo trukmė, asmeniui pareikšto kaltinimo sunkumas, jam taikyti proceso metu teisių apribojimai, delsimo įtaka civilinėms teisėms ir pareigoms, taip pat tiek jo, tiek gynėjo elgesys užtrukusio proceso kontekste, analizuotina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos, grindžiamos per ilga baudžiamojo proceso trukme, EŽTT praktika bylose prieš Lietuvą dėl teisės į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką pažeidimo, taip pat atsižvelgtina į valstybės, turinčios atlyginti žalą, ekonominę padėtį, jos piliečių bendrą materialinį lygį, be to, konkrečioje byloje teismo konstatuotas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžiui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011).

Taigi, sprendžiant dėl neturtinės žalos, grindžiamos asmens teisės į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką pažeidimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse paprastai analizuojama ir EŽTT praktika tokio pobūdžio bylose prieš Lietuvą.

Nurodytoje kasacinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011, lyginamuoju aspektu yra išanalizuota EŽTT praktika bylose prieš Lietuvą dėl nepateisinamai ilgo baudžiamojo proceso, ir konstatuota, kad minėtoje byloje aptartos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tam tikru aspektu ir EŽTT praktikos bylose prieš Lietuvą analizė leidžia daryti išvadą, kad, sprendžiant dėl neturtinės žalos, grindžiamos per ilga baudžiamojo proceso trukme, atlyginimo tais atvejais, kai proceso delsimo laikotarpis nėra labai ilgas, nenustatyta išskirtinių aplinkybių, proceso trukmei neturėjo įtakos asmens, dėl kurio vyko procesas, elgesys, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, priteistinas 3000–5000 Lt (868,86–1448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimas.

Pažymėtina, kad bylos, kurios aplinkybės dėl teisės į laisvę pažeidimo būtų iš esmės panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nei EŽTT, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra. Nagrinėjamos bylos ypatumą lemia aplinkybė, kad, kaip jau minėta, esant įstatyme nustatytiems pagrindams laiku nebuvo pradėtas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas, dėl ko kasatoriui buvo suvaržyta laisvė bei pažeista jo teisė į kuo trumpiausią procesą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, nurodė, kad nors ir konstatuojami procesinių normų taikymo baudžiamojo proceso metu padaryti pažeidimai, susiję su priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių skyrimo proceso nepradėjimu laiku, tačiau yra pagrindas pripažinti, jog didelės dalies išgyvenimų, suvaržymų ir nepatogumų rizika tenka pačiam ieškovui. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad kasatoriui buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, todėl sprendė, jog yra pagrindas manyti, kad tokia kardomoji priemonė ir būtų išlikusi viso baudžiamojo proceso metu, jei ne paties kasatoriaus elgesys – neatvykimas į teismo posėdį, išvykimas į kitą valstybę. Apeliacinis teismas pažymėjo, kad kardomoji priemonė suėmimas faktiškai nebuvo inspiruota ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo savo iniciatyva, tokiu būdu buvo tik reaguojama į paties kasatoriaus kuriamą situaciją. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad dėl šių procesinių prievartos priemonių (kardomosios priemonės pakeitimo) teisėtumo jau yra pasisakyta ankstesnėje kasacinio teismo nutartyje. Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos dydžio už laikotarpį, per kurį kasatoriui buvo neteisėtai (nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos) taikomi atidavimas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą ir suėmimas nepradedant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso, ir taip pat už per ilgai užtrukusį procesą, kurio trukmę lėmė nepradėtas nurodytų priemonių taikymo procesas asmeniui, kuriam buvo nustatyta psichinė liga, dėl kurios jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio asmens galimybės asmeniškai ginti savo teises baudžiamajame procese yra suvaržytos dėl jo paties būklės. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad jam būtų buvusi teikiama veiksminga gynėjo pagalba, todėl teismo argumentai, jog kasatorius neskundė suėmimo pratęsimų jam būnant gydymo įstaigoje, nėra tinkami paties kasatoriaus kaltei dėl užtrukusio proceso pagrįsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatytos išskirtinės aplinkybės – esant įstatyme nustatytiems pagrindams laiku nebuvo pradėtas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas, dėl to kasatorius negalėjo naudotis įstatymo jam suteiktomis garantijomis (pvz., bylos nutraukimo ir perdavimo artimiesiems galimybe), todėl priteistas 4000 Lt (1158,48 Eur) žalos atlyginimas negali būti laikomas teisingu atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Tokia neturtinės žalos atlyginimo suma iš esmės neatitinka konstitucinio teisingo žalos atlyginimo principo (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų ir tokios kategorijos bylose teismo taikomų neturtinės žalos nustatymo kriterijų, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes kasatoriui priteistinas 6000 eurų neturtinės žalos atlyginimas.

Dėl išdėstytų argumentų kasacinio teismo teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo sprendimą pakeičia (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą pakeisti.

Ieškovui A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos valstybės priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 6000 eurų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas