Civilinė byla Nr. e3K-3-467-684/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36919-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija 3.5.21.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lankstinys“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lankstinys“ ieškinį dėl leidimo vykdyti išieškojimą iš skolininko įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo atsakovams akcinei bendrovei DNB bankui ir N. M.; tretieji asmenys: G. M., antstolis Vaidas Drungilas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimą bei išieškojimą iš įkeisto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, kai įkaito turėtojas su tuo nesutinka, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė UAB „Lankstinys“ teismo prašė leisti vykdyti išieškojimą iš atsakovei AB DNB bankui (toliau – ir Bankas) įkeisto N. M. nekilnojamojo ir kilnojamojo turto be hipotekos kreditoriaus – Banko – sutikimo.
Ieškovė savo reikalavimą grindė, nurodžiusi, kad skolininko N. M. nekilnojamasis turtas ir su kaimo turizmo veikla susijęs kilnojamasis turtas yra įkeistas Bankui. Ieškovei siekiant išieškoti skolą iš skolininko, Bankas 2015 m. rugsėjo 23 d. pranešė antstoliui, kad skolininkas yra skolingas 244 138,42 Eur ir kad nesutinka prisijungti prie išieškojimo iš įkeisto skolininko turto. Įkeisto turto vertė – 569 868,85 Eur. Ieškovės nuomone, jos reikalavimas, kuris 2014 m. balandžio 18 d. buvo 53 266,59 Eur, gali būti patenkintas iš skolininko turto. Bankas nesiima jokių veiksmų išieškoti skolą ir taip piktnaudžiauja teise, nes be teisėto pagrindo varžo kitų kreditorių teises į skolos išieškojimą iš skolininko turto. Dėl to ieškovės, kaip ne hipotekos kreditorės interesai, gintini leidžiant vykdyti išieškojimą iš skolininko įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino – leido vykdyti išieškojimą UAB „Lankstinys“ naudai iš Bankui įkeisto N. M. nekilnojamojo ir kilnojamojo turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 1.137 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad CPK 746 straipsnio nuostatos, jog vykdyti išieškojimą iš įkeisto ar hipoteka apsunkinto turto be įkaito turėtojo sutikimo negalima, nedaro hipotekos kreditoriaus, kaip įkaito turėtojo, teisių absoliučiomis. Nesutikimas gali būti ginčijamas, jeigu kiti kreditoriai įrodo, kad hipotekos kreditorius neprotingai delsia įgyvendinti savo teises ar kitaip piktnaudžiauja teise (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003).
Teismas nustatė, kad Bankas ir N. M. 2006 m. spalio 20 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią (su vėlesniais sutarties pakeitimais ir papildymais) suteiktas 608 202,04 Eur kreditas. Įsipareigojimų Bankui pagal kreditavimo sutartį įvykdymas užtikrintas hipoteka (įkeisti žemės sklypai, inžinieriniai tinklai, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas) ir kilnojamojo turto (automobilio, automobilio priekabos, sodybos vidaus baldų, keturračių motociklų) įkeitimu. Kreditas turėjo būti grąžintas iki 2015 m. liepos 30 d. Likusi skola Bankui – 245 166,14 Eur. Teismas sprendė, kad tokia didelė negrąžinta kredito skola susidarė per pakankamai ilgą (ne vienerių metų) laikotarpį. Nors Bankas teigia, kad įgyvendina teisės normų jam suteiktas teises išieškoti jam priklausančią skolą iš jam įkeisto skolininko turto, tačiau net ir 2015 m. lapkričio 27 d. gavęs vykdomuosius įrašus, jų neteikia vykdyti antstoliams dėl priverstinio skolos išieškojimo. Tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad Bankas neprotingai delsia įgyvendinti savo teises. Privilegijuoto kreditoriaus teisės negali būti saugomos neadekvačiai tos teisės turiniui. Įkeitimo metu skolininko turtas įvertintas 569 868,85 Eur. Bankas vykdomųjų raštų nepateikimą antstoliui vykdyti moyvavo atliekamu vidiniu Banko įkeisto turto vertės vertinimu, tai reiškia, kad Bankas daugiau nei du mėnesius nenustatė įkeisto turto rinkos vertės. 2016 m. kovo 8 d. teismo posėdyje Banko atstovė nurodė, kad įkeisto turto rinkos vertė dar nenustatyta. Taigi Bankas, nesutikdamas su įkeisto turto verte, jos neįrodinėjo (CPK 12, 178 straipsniai), todėl nepaneigta, jog įkeisto turto vertė yra ne mažesnė nei 569 868,85 Eur, o hipotekos kreditoriaus teisių apsauga yra neadekvati prievolės dydžiui bei yra galimybė, realizavus įkeistą skolininko turtą, patenkinti ir ne hipotekos kreditorės ieškovės reikalavimą. Teismas padarė išvadą, kad Bankas, kaip hipotekos kreditorius, nepagrįstai neduoda sutikimo vykdyti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės AB DNB banko apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį dėl leidimo vykdyti išieškojimą iš skolininko įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo atmesti.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliacinio skundo pateikimo metu Banko vidaus vertintoja nustatė, jog bendra įkeisto turto rinkos vertė yra 276 150 Eur. Šį turto vertinimą pateikti ankščiau – nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo galimybės, nes vertė dar nebuvo nustatyta. Vertinimas užtruko dėl didelės įkeisto turto apimties, taip pat dėl to, kad visas turtas yra Klaipėdos rajone. Kadangi N. M. skolą Bankui sudaro 246 166,14 Eur, taip pat 5 proc. dydžio metinės palūkanos iki visiško skolos išieškojimo, yra pagrindas spręsti, kad įkeisto turto vertės nepakaks visiškai atsiskaityti su pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimą turinčiu Banku, o taip pat ir su ieškovu. Vadovautis įkeisto turto verte, kuri buvo nustatyta turto įkeitimo metu 2006 m. ir 2009 m., nėra pagrindo, nes finansų krizės metu nekilnojamojo turto rinkos kainos kito, įkeistas kilnojamasis turtas tam tikru laipsniu nusidėvėjo. Ieškovas teigdamas, jog šiuo metu turto vertė yra didesnė nei nustatytoji hipotekos lakštų išdavimo metu, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnių nuostatas, nes naują sprendimą dėl ginčo priėmė remdamasis nauju įrodymu – Banko vidiniu skolininko turto vertinimu. Toks įrodymas nebuvo pateiktas pirmos instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad toks įrodymas galėjo būti pateiktas jau pirmosios instancijos teisme. Naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, gali būti priimami, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzEvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-371/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-371/2005">3K-3-371/2005</a>). Atsiliepime į ieškinį Bankas nurodė, kad nesutinka, jog iš jo būtų išreikalauti dokumentai apie įkeisto turto vertę, nes ji nurodyta Hipotekos registro išrašuose. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti atsakovės pateikto naujo įrodymo dėl turto vertės, nes pirmosios instancijos teisme ji neginčijo turto vertės leistinais įrodymais, o naujus turto vertės duomenis pateikė tik po to, kai pirmosios instancijos teismas priėmė jos netenkinantį teismo sprendimą, taip piktnaudžiauja savo teisėmis.
Kiekvienai proceso šaliai turėtų būti suteikta pagrįsta galimybė pristatyti savo bylą sąlygomis, kuriomis ji nepatektų į daug nepalankesnę, nei priešinga šalis, padėtį; teisė i rungtynišką procesą, kaip viena sudėtinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių, reiškia, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. 1997 m. vasario 18 d. sprendimą byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, par. 24 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byla yra elektroninė ir joje nėra įrodymo, kuriuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir darė savo išvadas. Ieškovui tik iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo tapo žinoma, kad jį priimdamas teismas rėmėsi nauju byloje nebuvusiu ir nesančiu įrodymu, t. y. buvo iš esmės pažeistos ieškovo teisės susipažinti su tokiu įrodymu ir pasisakyti dėl tokio įrodymo turinio bei įrodomosios reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas, pažeidė CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas atitinkanti ataskaita gali būti laikoma tinkama turto vertės įrodinėjimo priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007). Apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad banko vidinis vertinimas yra neobjektyvus – atliktas suinteresuotos bylos baigtimi šalies darbuotojų. Be to, nesant byloje šio įrodymo, negalima įvertinti ar jis atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, priimtą sprendimą grindęs byloje nesančiais ir neištirtais įrodymais, pažeidė CPK 185, 200 straipsnių, 235 straipsnio 1 dalies, 263 straipsnio l dalies ir 265 straipsnio l dalies reikalavimus.
Finansų įstaiga privalo laiku pastebėti iš sudaromų paskolų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai ją įvertinti ir sumažinti, nuolat ją stebėti, valdyti ir privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui (Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio l dalies 2 punktas, 6 dalis). Apeliacinės instancijos teismas neįvertino: atsakovo atstovės paaiškinimų, kad 2010 m. kreditavimo sutartis su N. M. dėl jos nevykdymo buvo nutraukta; 2011 m. rugpjūčio 4 d. papildomo susitarimo, kuriuo atnaujinta kreditavimo sutartis, kreditą padidinant nuo 434 430 Eur iki 608 202 Eur; aplinkybės, kad dėl vykdomųjų įrašų Bankas kreipėsi tik po to, kai ieškovė nukreipė išieškojimą į įkeistą turtą, o pateikė juos vykdyti tik po penkių mėnesių, kai teismas priėmė Bankui nepalankų sprendimą. Šios byloje surinktais įrodymais užfiksuotos tačiau apeliacinės instancijos teismo nevertintos aplinkybės įrodo, kad atsakovas piktnaudžiaudamas hipotekos kreditoriaus teisėmis pelnėsi palūkanų forma iš skolininko N. M. dar labiau apsunkindamas tiek savo, tiek ne hipotekos kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš skolininko. Teismas gali atsisakyti ginti subjektinę teisę, kuria piktnaudžiaujama. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas sukuria prielaidas hipotekos kreditoriui netinkamai administruoti faktiškai nemokaus skolininko paskolą, nebendradarbiauti su kitais (ne hipotekos) kreditoriais, neatsižvelgti į jų prašymus, nesilaikyti įstatymų, nesilaikyti geros moralės, protingumo ir teisingumo principų, piktnaudžiauti savo teise.
Atsakovė AB DNB bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Įkeisto turto vertė neturėjo esminės reikšmės, apeliacinės instancijos teismui priimant sprendimą atmesti ieškinį. Teismas atmetė ieškinį ne dėl įkeisto turto vertės nepakankamumo, o dėl to, kad nėra pagrindo nukrypti nuo CPK 746 straipsnio 3 dalies ir 747 straipsnio 3 dalies nuostatų bei leisti ieškovei vykdyti skolos išieškojimą iš įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo pritarimo ir nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Banko veiksmai (ar neveikimas) kvalifikuotini kaip piktnaudžiavimas, neprotingai ilgą laiką delsiant įgyvendinti savo teises.
Bankas apeliaciniame skunde nurodė argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nebeaktualiais 2006 m., 2009 m. Hipotekos registro duomenimis dėl įkeisto turto vertės, kuriais remtis šiuo metu, Banko nuomone, nėra objektyvu. Ieškovė, įrodinėdama įkeisto turto vertės pakankamumą Banko ir ieškovės reikalavimams patenkinti, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aktualią įkeisto turto vertę (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas įrodymus ir šalių pateiktus argumentus dėl įkeisto turto vertės tinkamai įvertino visų bylos faktinių aplinkybių kontekste.
Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad Bankas nepagrįstai 2010 m. atnaujino su N. M. sudarytą Kreditavimo sutartį, taip pat, kad Bankas turėjo nelaukdamas galutinio kredito grąžinimo termino pabaigos, vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį ir pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Sutarties nutraukimas yra ultima ratio priemonė, be to, ieškovė, būdama pašaliniu trečiuoju asmeniu ir nebūdama sutartinių su kreditu susijusių civilinių santykių šalimi, neturi teisinio pagrindo spręsti dėl kreditavimo sutarties šalių tarpusavio įsipareigojimų vykdymo.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į faktus, kad 2015 m. liepos 30 d. suėjus galutiniam kredito grąžinimo terminui, Bankas prievolei įvykdyti suteikė papildomą 1 mėn. terminą, 2015 m. spalio 19 d. kreipėsi į notarą dėl vykdomųjų įrašų išdavimo, o 2015 m. lapkričio 19 d. pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo iš laiduotojos, vėliau tenkino jos prašymą nepradėti priverstinių skolos išieškojimo procedūrų du mėnesius, jai siekiant refinansuoti N. M. skolą. Bankas kaip kreditorius bendradarbiauja su skolininkais ir pirmiausia siekia sudaryti galimybes (neužkirsti kelio) skolininkams taikiu būdu išspręsti atsiskaitymo su Banku klausimus be papildomas išlaidas lemiančių priverstinių skolos išieškojimo procedūrų, o ne tyčia delsia įgyvendinti savo hipotekos kreditoriaus teises. Šiuo metu išieškojimas iš įkeisto turto negalimas, nes nagrinėjama fizinių asmenų N. M. ir G. M. bankroto byla.
Atsakovas N. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamą sprendimą priėmęs vadovaudamasis nauju įrodymu, nepažeidė CPK 314 straipsnio nuostatų. Teismas įvertino naujo įrodymo pateikimą lėmusias aplinkybes (vertinimas užtruko dėl didelės įkeisto turto apimties, visas turtas yra Klaipėdos rajone).
Bankas nedelsė pateikti vykdyti vykdomuosius įrašus, bet suteikė galimybę skolininkams taikiu būdu išspręsti atsiskaitymo su Banku klausimus. Apeliacinės instancijos teismas įvertino šiuos Banko veiksmus.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl išieškojimo trečiųjų asmenų naudai iš įkeisto skolininko turto
Atsakovas N. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą.
Bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis aplinkybėmis, kai skolininko-atsakovo N. M. įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį kitam atsakovui – Bankui įvykdymas yra užtikrintas hipoteka bei kilnojamojo turto įkeitimu, o kito kreditoriaus – ieškovės reikalavimas atsakovui N. M. nėra užtikrintas, tačiau šis kreditorius siekia savo reikalavimo patenkinimo iš įkeitimu ir hipoteka užtikrinto turto, aktualus CPK 747 straipsnio 3 dalyje suformuluotos teisės normos aiškinimas ir taikymas.
CPK 747 straipsnio 3 dalyje suformuluotos teisės normos aiškinimas ir taikymas yra atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003. Priimant šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį analogiškas reglamentavimas galiojančiam ir byloje taikomam CPK 747 straipsnio 3 dalyje išdėstytam reglamentavimui buvo išdėstytas tuo metu galiojusio CPK 746 straipsnio 3 dalyje.
Kolegija išaiškino, kad taikomas CPK 746 straipsnis nustato sąlygą, kurios reikia laikytis, kad būtų galima išieškoti iš hipoteka apsunkinto skolininko turto - būtina gauti hipotekos kreditoriaus sutikimą. Šiuo straipsniu nenumatyta išieškoti iš įkeisto turto, nesant įkaito turėtojo sutikimo.
Taip pat kolegija nurodė, kad CPK 746 straipsnio nuostatos, jog vykdyti išieškojimo iš įkeisto ar hipoteka apsunkinto turto be įkaito turėtojo sutikimo negalima, nedaro hipotekos kreditoriaus, kaip įkaito turėtojo, teisių absoliučių. Nesutikimas gali būti ginčijamas, jeigu kiti kreditoriai įrodo, kad hipotekos kreditorius neprotingai delsia įgyvendinti savo teises ar kitaip piktnaudžiauja teise. Bet kuri civilinė teisė gali būti ginama, jeigu subjektas nepažeidžia civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principų. Vieno skolininko kreditorių teisių apsauga vykdoma pagal tų kreditorių interesų derinimo ir teisių apsaugos priemonių pusiausvyros principus. Privilegijuoto kreditoriaus teisės negali būti saugomos neadekvačiai tos teisės turiniui.
Minimoje kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, taikymo galimybės ir poreikio nagrinėjamoje byloje nepaneigė apeliacinės instancijos teismas, neneigia ir atsakovai atsiliepimuose į ieškovo kasacinį skundą. Nors apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad minėtos, kasaciniame teisme išnagrinėtos ir šios, nagrinėjamos, bylos faktinės aplinkybės skiriasi, tačiau bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad išnagrinėtoje kasacinėje byloje pateiktas principinis teisės normų aiškinimas nusprendžiant dėl privilegijuoto kreditoriaus teisių ir interesų apsaugos yra aktualus bei taikytinas ir nagrinėjamoje byloje.
Taigi nors kreditorius atsakovas Bankas yra privilegijuotas kreditorius ir atitinkamai ši teisė suponuoja galimybę nesutikti, kad iš hipoteka ar įkeitimu jam įkeisto turto būtų išieškoma kito kreditoriaus naudai, tačiau ši jo, kaip įkaito turėtojo teisė nėra absoliuti, kito kreditoriaus ji gali būti nuginčijama (CPK 747 straipsnis 3 dalis, CK 1.137 straipsnis 3 dalis).
Kreditorius, kurio reikalavimas nėra užtikrintas, siekdamas nuginčyti privilegijuoto kreditoriaus nesutikimą išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad vykdant išieškojimą jo naudai iš įkeisto turto nebus pažeisti privilegijuoto kreditoriaus teisės ir interesai bei jog pastarasis, nesutikdamas su išieškojimu iš įkeisto turto, piktnaudžiauja nesutikimo teise.
Dėl įrodymų byloje pateikimo ir vertinimo
Kreditorius, kurio reikalavimas nėra užtikrintas, siekdamas nuginčyti privilegijuoto kreditoriaus nesutikimą išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad vykdant išieškojimą jo naudai iš įkeisto turto nebus pažeisti privilegijuoto kreditoriaus teisės ir interesai bei jog pastarasis, nesutikdamas su išieškojimu iš įkeisto turto piktnaudžiauja nesutikimo teise.
Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmetė ieškovo ieškinį pasirėmęs, be kita ko, atsakovo Banko apeliaciniame skunde nurodytu nauju argumentu, kad atliktas Banko vidaus vertinimas nustatė, jog įkeisto turto verte iš esmės yra tokia pati kaip ir atsakovo N. M. skola Bankui. Teismas padarė išvadą, kad tai reiškia, jog įkeisto turto vertės nepakaks visiškai atsiskaityti su pirmumo teisę turinčiu Banku, taip pat ir su ieškovu.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
Byloje nepateiktas įrodymas, patvirtinantis atsakovo Banko nurodomas vidaus vertinimo išvadas apie įkeisto turto vertę, atitinkamai negalėjo būti patikrintas šio įrodymo atitiktis reikalavimams, keliamiems rašytiniams įrodymams, nesudaryta galimybė kitai šaliai atsikirsti į naujai pateiktą įrodymą (CPK 12, 177, 178 straipsniai, 235 straipsnis 1 dalis).
Tik tinkamas, byloje pateiktais ir teismo įvertintais įrodymais pagrįstas įkeisto turto vertės nustatymas gali nulemti teismo išvadas dėl tinkamo, įstatymu pagrįsto kreditoriaus ir skolininko interesų suderinimo eliminuojant galimybę piktnaudžiauti teise (CPK 263 straipsnis).
Remdamasi nurodytais motyvais kolegija naikina apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoda bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalis 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Donatas Šernas
Dalia Vasarienė
