Dėl teisės normų, reglamentuojančių bankroto pripažinimą tyčiniu, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-221-378/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01028-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų A. B.-R. ir I. B. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Energetikos tiekimo bazė“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys S. R. (S. R.), Ž. B., V. S., A. L. (A. L.), I. B., A. B.-R., I. N..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bankroto pripažinimą tyčiniu, aiškinimo ir taikymo.

2. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartimi BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta MB „Nemokumas“.

3. Nemokumo administratorė prašė bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Ji nurodė, kad, VĮ Registrų centro duomenimis, paskutinis bendrovės vadovas buvo S. R., jis atleistas 2010 m. lapkričio 4 d., o kitas vadovas nepaskirtas. Bendrovės valdymo organai nėra įvykdę jokių jiems įstatymu ir teismo nutartimi nustatytų pareigų, t. y. administratorei neperdavė bendrovės dokumentų (turto), neteikė informacijos apie bendrovės veiklą. Nuo 2010 m. liepos 29 d. bendrovės akcininkė – Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) bendrovė „Langford Group Holding L.L.C“, o tikslių duomenų, kas buvo bendrovės akcininkais iki 2010 m. liepos 29 d., nėra. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2006 metais atlikto patikrinimo metu nustatė, kad iki 2010 m. liepos 29 d. bendrovės akcininkais buvo S. R., O. R., A. R. (A. R.) ir J. R.. Po S. R. atleidimo bendrovė realios veiklos nebevykdė, neteikė privalomų teikti deklaracijų, ataskaitų, finansinės atskaitomybės rinkinių, į darbą nebuvo priimta naujų darbuotojų, banko sąskaitoje nevyko jokie lėšų judėjimai, vėliau banko sąskaitos buvo uždarytos. Vėliau paaiškėjo, kad bendrovės „Langford Group Holding L.L.C.“ realiai nebuvo, ji JAV veiklos nevykdė, jai nebuvo suteiktas federalinis darbdavio mokesčio identifikacinis numeris, bendrovė neteikė mokestinių deklaracijų. Be to, BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo prekybinius santykius su „Langford Group Holding L.L.C.“, kurie prieštarauja ekonominei logikai, o bendrovės užsienyje atidarytas banko sąskaitas tvarkė S. R. ir su juo susiję asmenys.

4. Iš paskutinės VĮ Registrų centro pateiktos finansinės atskaitomybės matyti, kad 2008 m. bendrovė turėjo 14 941 236,09 Eur (51 589 100 Lt) vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 62 425,86 Eur (215 544 Lt), nors 2006 m. spalio 31 d. VMI patikrinimo aktu bendrovei papildomai buvo apskaičiuota 7 781 971,74 Eur (26 869 592,01 Lt) mokėtinų į biudžetą mokesčių, o pagal VMI pateiktus 13 400 128,54 Eur finansinio reikalavimo duomenis, skola VMI atsirado nuo 2007 m. sausio 31 d. Taigi 2009 m. bendrovės balanse pateikti duomenys apie turimus įsipareigojimus yra neteisingi. Nemokumo administratorės teigimu, 2008 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo nemoki ir jai turėjo būti keliama bankroto byla, tačiau bendrovės valdymo organai nevykdė savo pareigos ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Nemokumo administratorei nėra perduoti bendrovės dokumentai ir turtas, todėl nėra galimybės nustatyti turėto turto panaudojimo, pardavimo ar kitos informacijos. Nemokumo administratorė neturi galimybės ištirti bendrovės sandorių ir atlikti kitų svarbių bankroto proceso veiksmų. Vilniaus teritorinė muitinė 2011 m. kovo 31 d. patikrinimo aktu nustatė, kad bendrovė neteisingai deklaruodavo prekių (sandorių) vertes, ir priskaičiavo 15 395,62 Eur sumos muitų nepriemokas, delspinigius ir baudas. VMI 2008 m. sausio 30 d. patikrinimo aktu bendrovei papildomai apskaičiuota 3215,65 Eur (11 103,01 Lt), mokėtinų į biudžetą pelno mokesčio ir delspinigių. Tai įrodo, kad bendrovės veikla buvo vykdoma nesąžiningai, pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas, nuslepiant tikruosius bendrovės vadovus, dokumentus ir turtą, nevykdant mokestinių prievolių, todėl bendrovė negalėjo atsiskaityti su kreditore VMI ir buvo privesta prie nemokumo.

5. Nemokumo administratorės teigimu, buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi bendrovei sandoriai. VMI 2006 m. atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad:

5.1. nuo 2000 m. iki 2005 m. bendrovė, neturėdama licencijos užsiimti kreditine veikla, su fiziniais asmenimis pasirašė 25 bendros 11 353 633,92 Eur (39 201 827,20 Lt) sumos sutartis dėl beprocenčių paskolų suteikimo. Minėtomis sutartimis paskolos buvo suteiktos bendrovės valdymo organams ir dalyviams, jų giminaičiams. Paskolų sutartyse nustatyti paskolų grąžinimo terminai 2011–2035 m.; iš paskolų gavėjų nebuvo reikalaujama pateikti garanto, laidavimo ar kitų prievolių įvykdymą užtikrinančių priemonių; didžioji dauguma paskolų fiziniams asmenims išmokėtos tik pagal žodinį prašymą; paskolos negrąžintos;

5.2. nuo 2003 m. liepos mėn. iki 2004 m. gruodžio mėn. bendrovė patyrė 19 874,59 Eur (68 623 Lt) komandiruočių išlaidų;

5.3. bendrovė iš JAV kompanijų įsigijo prekių už 2 114 966,66 Eur (7 302 556,90 Lt) sumą. Prekės, kurias JAV kompanijos parduodavo bendrovei, įsigytos iš Rusijos įmonių „Obuhovsnabsbyt“ ir „VED Energo“, JAV kompanijos „ViaStar“. Patikrinimo metu paaiškėjo, kad JAV kompanijų „Olgser Incorporated“, „Langford Group Holding“ ir „Via Star“ realiai nebuvo, jos veiklos JAV nevykdė, neteikė mokestinių deklaracijų, jų sąskaitas tvarkė buvę ir esami bendrovės akcininkai, vadovai, darbuotojai ir jų šeimos nariai. Be to, S. R. buvo įmonės „Obuhovsnabsbyt“ steigėjas ir įmonės „VED Energo“ faktinis vadovas;

5.4. bendrovė sau priklausančias 189,39 kv. m administracines patalpas (duomenys neskelbtini), pardavė kompanijai „Northern American Industrial Funding INC“ už 54 182,11 Eur, tačiau kitą dieną po patalpų pardavimo bendrovė jas neatlygintinai išsinuomojo. „Northern American Industrial Funding INC“ registruota Bahamų Sandraugoje kaip tarptautinė verslo įmonė, tačiau verslo Bahamose ji nevykdo. Šios kompanijos direktoriai yra S. R., O. R. ir I. P. (I. P.). Taip bendrovės nekilnojamasis turtas buvo perleistas su bendrove susijusiam juridiniam asmeniui, kurio vadovas buvo ir šiuo metu yra S. R..

6. Taigi bendrovė buvo įsteigta siekiant veikti pagal tokį tarptautinį veiklos metodą, kad būtų gaunama mokestinė nauda, vengiami mokėti mokesčiai ir iš esmės bendrovės sąskaita būtų patenkinami S. R. ir jo šeimos narių asmeniniai poreikiai. S. R. supratus, kad nepavyks išvengti milijoninių mokesčių sumokėjimo valstybei, bendrovė buvo palikta likimo valiai ir tokiu būdu buvo tyčia privesta prie bankroto.

7. Nemokumo administratorės teigimu, bendrovės valdymo organai ir (ar) dalyviai kryptingai siekė bendrovės bankroto, neperdavė bendrovės dokumentų ir turto, atliko veiksmus siekdami apsunkinti kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus, vengė mokėti ir slėpė mokesčius, sudarinėjo nepalankius bendrovei sandorius, todėl bendrovė buvo sąmoningai privesta prie bankroto. Atsakingais už šiuos veiksmus pripažintini visi suinteresuoti asmenys, o kiekvieno iš jų asmeninės atsakomybės dydį bus galima nustatyti nagrinėjant klausimus dėl žalos bendrovei ir jos kreditoriams atlyginimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 30 d. nutartimi pripažino BUAB,,Energetikos tiekimo bazė“ bankrotą tyčiniu.

9. Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70–72 straipsniuose įtvirtintoms taisyklėms dėl bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijų netaikoma atgalinio galiojimo išimtis, todėl taikė bendrovės bankroto bylos iškėlimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (tolia – ĮBĮ) nuostatas ir šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

10. Teismas nustatė, kad bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai paskutinį kartą pateikti 2009 m. Pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balansą bendrovė turėjo nuosavo kapitalo už 14 373 405 Eur (49 628 493 Lt), o bendra įsipareigojimų suma sudarė 574 042 Eur (1 982 053 Lt). Tačiau VMI 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo aktu bendrovei papildomai buvo apskaičiuota 7 781 971,74 Eur (26 869 592,01 Lt) mokėtinų į biudžetą mokesčių. Be to, VMI 2008 m. sausio 30 d. patikrinimo aktu bendrovei papildomai apskaičiuota 3215,65 Eur (11 103,01 Lt) mokėtinų į biudžetą pelno mokesčio ir delspinigių. Pagal VMI pateiktus duomenis, 13 400 128,54 Eur skola atsirado nuo 2007 m. sausio 31 d., ji prie per vienerius metus mokėtinų įsipareigojimų nebuvo nurodyta. Teismas, įvertinęs šiuos duomenis, padarė išvadą, kad bendrovė jau 2008 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir jai turėjo būti keliama bankroto byla.

11. Teismas nustatė, kad, VĮ Registrų centro duomenimis, kaip bendrovės vadovai buvo registruoti: nuo 1996 m. sausio 30 d. iki 1996 m. gegužės 13 d. – V. Š., nuo 1996 m. gegužės 13 d. iki 2000 m. kovo 7 d. – S. R., nuo 2000 m. kovo 7 d. iki 2006 m. balandžio 11 d. – Ž. B., nuo 2006 m. balandžio 11 d. iki 2006 m. lapkričio 23 d. – V. S., nuo 2006 m. lapkričio 23 d. iki 2007 m. liepos 2 d. – A. L., nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2008 m. sausio 16 d. – I. B., nuo 2008 m. sausio 16 d. iki 2009 m. kovo 31 d. – A. B.-R., nuo 2009 m. kovo 31 d. iki 2009 m. liepos 16 d. – I. N., nuo 2009 m. liepos 16 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d. – S. R.. Nuo 2010 m. lapkričio 18 d. naujas bendrovės vadovas nepaskirtas. Kadangi S. R. buvo paskutinis bendrovės vadovas, teismas padarė išvadą, kad jis turėjo pareigą perduoti nemokumo administratorei turtą ir dokumentus. Nei per teismo nustatytą terminą, nei vėliau jis neperdavė administratorei nei bendrovės buhalterinių dokumentų, nei turto, taip pat nepateikė teismui jokių paaiškinimų dėl dokumentų nepateikimo, vengimo juos pateikti. Teismo vertinimu, S. R., būdamas paskutinis bendrovės vadovas, nevykdė jam, kaip bendrovės vadovui, įstatymų nustatytų pareigų. Byloje nėra duomenų, kad bendrovės valdymo organai būtų perdavę administratorei bendrovės dokumentus, turtą, nėra žinomos šios pareigos nevykdymo priežastys. Administratorė, neturėdama bendrovės dokumentų, neturi galimybės nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir kitų svarbių aplinkybių, tikrųjų bankroto priežasčių. Be to, iš paskutinės pateiktos bendrovės finansinės atskaitomybės matyti, kad 2009 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 14 373 405 Eur (49 628 493 Lt) vertės turto. Minėtos vertės turtas administratorei nėra perduotas, taip pat nėra duomenų, kur ir kam jis buvo panaudotas. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro pagrindą spręsti apie tyčinį bankrotą kvalifikuojančių kriterijų, įtvirtintų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose, buvimą.

12. Įvertinęs VMI 2006 m. atlikto patikrinimo duomenis, teismas nustatė, kad nuo 2000 m. iki 2005 m. bendrovė, neturėdama licencijos užsiimti kreditine veikla, su fiziniais asmenimis pasirašė 25 sutartis, kurių bendra suma – 11 353 633,92 Eur (39 201 827,20 Lt), dėl beprocenčių paskolų suteikimo. Minėtomis sutartimis paskolos buvo suteiktos su bendrove susijusiems asmenims (buvusiems ir esamiems įmonės valdymo organams ir dalyviams, jų giminaičiams); paskolų sutartyse nustatyti paskolų grąžinimo terminai 2011–2035 m. Iš paskolų gavėjų nebuvo reikalaujama pateikti garanto, laidavimo ar kitų prievolių įvykdymą užtikrinančių priemonių; didžioji dalis paskolų fiziniams asmenims išmokėtos tik pagal jų žodinį prašymą ir nėra grąžintos. Be to, bendrovė iš JAV kompanijų įsigijo prekių, kurių bendra suma – 2 114 966,66 Eur (7 302 556,90 Lt). Didelė dalis iš JAV kompanijų įsigytų prekių buvo gabenama iš Latvijos muitinės sandėlių; šios prekės JAV kompanijų buvo įsigytos iš Rusijos įmonių „Obuhovsnabsbyt“ ir „VED Energo“, JAV kompanijos „ViaStar“, kuri tas pačias prekes įsigijo iš Rusijos įmonės „Promeks“. JAV kompanijos iš Rusijos kompanijų tas pačias prekes įsigydavo už labai žemą kainą, o parduodant jas bendrovei kaina buvo padidinama nuo kelių iki kelių šimtų kartų. Patikrinimo metu paaiškėjo, kad JAV kompanijų „Olgser Incorporated“, „Langford Group Holding“ ir „Via Star“ realiai nebuvo, jos veiklos JAV nevykdė, neteikė JAV mokestinių deklaracijų, o įmonių adresai yra „registruotų agentų“, kurie yra įgalioti gauti ir siųsti legalius (oficialius) dokumentus, o ne vykdyti veiklą įmonių vardu. JAV kompanijų sąskaitas tvarkė bendrovės buvę ir esami akcininkai, vadovai, darbuotojai ir jų šeimos nariai. Paaiškėjo, kad įmonės „Obuhovsnabsbyt“ steigėjas buvo S. R., jis taip pat buvo įmonės „VED Energo“ faktinis vadovas ir finansuotojas.

13. Teismo nuomone, bendrovė, įformindama prekių įsigijimo sandorius iš JAV kompanijų, sudarė sąlygas padidinti įsigyjamų prekių vertę, tuo tarpu didžioji dalis už prekes sumokėtų pinigų vėliau sugrįždavo kaip pajamos netesybų forma, kurios vadovaujantis įstatymais buvo neapmokestinamos. Taip sandoriais dėl prekių įsigijimo ir atsiskaitymo už jas buvo sukurta tokia veiklos schema, kuri sudarė galimybę, tariamai atsiskaitant už prekes, dalį lėšų susigrąžinti netesybų pavidalu ir vėliau šias lėšas išmokėti fiziniams asmenims. Taip, teismo vertinimu, buvo siekiama gauti mokestinės naudos – buhalterinėje apskaitoje atvaizduojamos pajamos ir išmokos, kurios pagal galiojančius įstatymus nėra mokesčio objektas. Apskaitytų netesybų tikslas buvo padidinti bendrovės neapmokestinamąsias pajamas, nepanaudotą pelną nukreipti į nepaskirstytinus rezervus, vėliau padidinti įstatinį kapitalą ir, neviršijus nuosavo kapitalo ribų, su bendrove susijusiems asmenims išmokėti išmokas jas įvardijant kaip paskolas. Tokiu būdu bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą.

14. Be to, Vilniaus teritorinė muitinė 2011 m. kovo 31 d. patikrinimo aktu nustatė, kad bendrovė neteisingai deklaruodavo prekių (sandorių) vertes, todėl priskaičiavo 15 395,62 Eur sumos muitų nepriemokas, delspinigius ir baudas. VMI 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo aktu bendrovei papildomai apskaičiuota 7 781 971,74 Eur (26 869 592,01 Lt), o 2008 m. sausio 30 d. patikrinimo aktu papildomai apskaičiuota 3215,65 Eur (11 103,01 Lt) mokėtinų į biudžetą pelno mokesčio ir delspinigių. Teismas padarė išvadą, kad bendrovė, sudarydama sutartis, atėmė kreditorių galimybę bent iš dalies patenkinti jų finansinius reikalavimus.

15. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovė sau priklausančias 189,39 kv. m administracines patalpas (duomenys neskelbtini) pardavė kompanijai „Northern American Industrial Funding INC“ už 54 182,11 Eur (187 080 Lt), o kitą dieną bendrovė jas neatlygintinai išsinuomojo. „Northern American Industrial Funding INC“ registruota Bahamų Sandraugoje kaip tarptautinė verslo įmonė, tačiau verslo Bahamose nevykdo. VMI patikrinimo metu nustatyta, kad šios įmonės direktoriai yra S. R., O. R. ir I. P.. Dėl nekilnojamojo turto rinkos vertės jo perleidimo metu nėra žinoma, tačiau akivaizdu, kad bendrovės nekilnojamasis turtas už itin žemą kainą buvo perleistas su bendrove susijusiam juridiniam asmeniui, kurio vadovas buvo ir šiuo metu yra S. R..

16. Teismo vertinimu, nustatyti pažeidimai yra tyčinio bankroto požymiai, kuriuos paneigiančių įrodymų suinteresuoti asmenys nepateikė. Bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos arba panaikintos, buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, todėl negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir kitų svarbių aplinkybių, tikrųjų bankroto priežasčių. Todėl teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu.

17. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal suinteresuotų asmenų S. R., A. B.-R. ir I. N. atskiruosius skundus, 2020 m. spalio 1 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį nepakeistą.

18. Teismas, įvertinęs JANĮ 153, 155 straipsnių nuostatas, padarė išvadą, kad įgyvendinant atitinkamas teises juridinio asmens bankroto procese nuo 2020 m. sausio 1 d., nepaisant to, jog bankroto procesas buvo pradėtas dar iki 2019 m. gruodžio 31 d., taikytinos JANĮ nuostatos, išskyrus tam tikras JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatytas išimtis. Taigi, teismo vertinimu, sprendžiant, koks teisės aktas – ĮBĮ ar JANĮ turi būti taikomas, reikšmingas yra prašymo pobūdis bei jo pateikimo teismui momentas.

19. Teismas nustatė, kad bendrovės bankroto procesas pradėtas galiojant ĮBĮ, tačiau nemokumo administratorės prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu teisme gautas 2020 m. kovo 5 d., t. y. jau galiojant JANĮ. Šiuo atveju, teismo nuomone, bendrovės bankroto proceso pradžios momentas nėra aktualus, nes JANĮ nuostatos taikomos ir iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams, jeigu atitinkamos asmenų teisės ir pareigos atsiranda arba yra įgyvendinamos šiam įstatymui įsigaliojus. Atsižvelgdamas į tai, kad procesas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu buvo pradėtas ir įgyvendinamas jau galiojant JANĮ nuostatoms, teismas padarė išvadą, kad bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas turėjo būti nagrinėjamas pagal JANĮ, o ne ĮBĮ nuostatas.

20. JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalių sisteminis aiškinimas, teismo vertinimu, suponuoja išvadą, kad tyčiniu bankrotas gali būti pripažintas nustačius, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus. Tuo tarpu JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Taigi vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus.

21. Įvertinęs VMI 2006 m. spalio 31 d. ir 2008 m. sausio 30 d. bendrovės patikrinimų aktuose, kuriuos teismas vertintino kaip oficialius rašytinius įrodymus, turinčius didesnę įrodomąją galią (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnis), nurodytus duomenis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-371/2011 konstatuotas aplinkybes, kurias teismas pripažino prejudicinėmis (CPK 182 straipsnio 2 punktas), teismas padarė išvadą, kad bendrovė vykdė veiklą, siekdama neteisėtų tikslų – mokesčių slėpimo. Šią išvadą, teismo nuomone, patvirtina ir aplinkybė, kad bendrovės bankroto byloje patvirtintą kreditorių sąrašą sudaro tik du antros eilės kreditoriai – VMI su 13 400 128,54 Eur finansiniu reikalavimu ir Vilniaus teritorinė muitinė su 10 886,97 Eur finansiniu reikalavimu.

22. Teismas pažymėjo, kad, VĮ Registrų centro duomenimis, bendrovė paskutinę finansinę atskaitomybę Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikė už 2009 metus, vėliau bendrovės finansinių ataskaitų rinkiniai nebuvo teikiami, o VMI 2006 m. spalio 31 d. ir 2008 m. sausio 30 d. patikrinimo aktuose nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ir pateiktose finansinėse atskaitomybėse duomenys (pvz., apie turimus bendrovės įsipareigojimus) buvo nurodomi neteisingai.

23. Be to, nuo 2000 m. iki 2005 m. bendrovė, neturėdama licencijos užsiimti kreditine veikla, su fiziniais asmenimis pasirašė 25 bendros 11 353 633,92 Eur (39 201 827,20 Lt) sumos sutartis dėl beprocenčių paskolų suteikimo. Šios paskolos buvo suteiktos su bendrove susijusiems asmenims, nereikalaujant pateikti garantijos, laidavimo ar kitų prievolių įvykdymą užtikrinančių priemonių. Paskolų gavėjai tik formaliai grąžino jiems suteiktas paskolas bendrovei, nes joks realus pinigų judėjimas neįvyko, o grąžintos paskolos buvo vėl suteiktos vienam iš paskolos gavėjų, t. y. S. R..

24. Teismas nusprendė, kad nurodyti bylos duomenys sudaro pakankamą pagrindą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto bei 4 punkto pagrindais.

25. Remdamasis JANĮ 70 straipsnio 3 dalimi, VĮ Registrų centro duomenimis apie registruotus bendrovės vadovus, atsižvelgdamas į tai, kad bendrovės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės vardu sudarytų sandorių nuo 2000 metų, atsakingais už šiuos veiksmus teismas pripažino visus bendrovės tuo metu buvusius valdymo organus, t. y. suinteresuotus asmenis S. R., Ž. B., V. S., A. L., I. B., A. B.-R. ir I. N.. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu būtų sprendžiamas klausimas dėl žalos bendrovei ir jos kreditoriams atlyginimo, turėtų būti nustatomos kiekvieno nurodytų asmenų atsakomybės ribos.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

26. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. B.-R. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ bankroto pripažinimo tyčiniu, taikė bendrovės bankroto bylos iškėlimo metu galiojusio ĮBĮ nuostatas, rėmėsi suformuota teismų praktika dėl atitinkamų normų taikymo ir nusprendė, kad JANĮ 70–72 straipsniuose įtvirtintoms taisyklėms dėl bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijų netaikoma atgalinio galiojimo išimtis, todėl taikytinos bendrovės bankroto bylos iškėlimo metu galiojusio ĮBĮ nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė priešingai nei pirmosios instancijos teismas: nustatęs, kad bendrovės bankroto procesas pradėtas galiojant ĮBĮ, tačiau nemokumo administratorės prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu teisme gautas jau galiojant JANĮ, padarė išvadą, jog bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas turėjo būti nagrinėjamas pagal JANĮ, o ne ĮBĮ nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl ĮBĮ ir JANĮ nuostatų, reglamentuojančių juridinio asmens bankroto pripažinimą tyčiniu, galiojimo laiko atžvilgiu nesuformuota, o žemesnės instancijos teismų pozicija šiuo klausimu yra skirtinga.

26.2. Lietuvos apeliacinis teismas, po JANĮ įsigaliojimo (2020 m. sausio 1 d.) apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylas pagal atskiruosius skundus dėl bankrutavusių juridinių asmenų bankroto pripažinimo tyčiniu, priimtose nutartyse laikosi skirtingos pozicijos dėl ginčui taikytino įstatymo bei skirtingai motyvuoja ĮBĮ ar JANĮ taikymo pagrindą. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 metais ĮBĮ ar JANĮ nuostatų, reglamentuojančių juridinių asmenų bankroto pripažinimą tyčiniu, taikymą laiko atžvilgiu grindė skirtingais aspektais, lėmusiais atitinkamai skirtingus rezultatus: 1) grįsdamas tuo, kad pareiškimas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu buvo paduotas galiojant ĮBĮ, taikė ĮBĮ nuostatas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNzg1LTc5OC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-785-798/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-785-798/2020">e2-785-798/2020</a>; 2020 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTQ2MS0yNDEvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1461-241/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1461-241/2020">e2-1461-241/2020</a>; 2020 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTUxMS00NTAvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1511-450/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1511-450/2020">e2-1511-450/2020</a>; 2020 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xMTk0LTM4MS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1194-381/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1194-381/2020">2-1194-381/2020</a>; 2020 m. liepos 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTI1Mi00MDcvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1252-407/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1252-407/2020">e2-1252-407/2020</a>; 2020 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi03NDctNDUwLzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-747-450/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-747-450/2020">2-747-450/2020</a>; 2020 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItODIyLTU1My8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-822-553/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-822-553/2020">e2-822-553/2020</a>); 2) grįsdamas tuo, kad pareiškimas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu buvo paduotas įsigaliojus JANĮ, taikė JANĮ nuostatas (žr. ten pat); 3) grįsdamas tuo, kad pareiškimas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu buvo paduotas įsigaliojus JANĮ, tačiau buvo vertinami veiksmai, atlikti galiojant ĮBĮ, taikė ĮBĮ nuostatas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTEyMy03ODEvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1123-781/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1123-781/2020">e2-1123-781/2020</a>; 2020 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1739-241/2020; 2020 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1662-241/2020); 4) grįsdamas tuo, kad juridinio asmens bankroto byla buvo iškelta galiojant ĮBĮ, nepriklausomai nuo pareiškimo dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu pateikimo momento, taikė ĮBĮ nuostatas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTQwOC01ODUvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1408-585/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1408-585/2020">e2-1408-585/2020</a>); 5) grįsdamas tuo, kad galiojant ĮBĮ juridiniam asmeniui buvo iškelta bankroto byla ir inicijuotas procesas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, taikė ĮBĮ nuostatas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNjI1LTQwNy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-625-407/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-625-407/2020">e2-625-407/2020</a>). Taigi susiklostė ydinga situacija, kai žemesnės instancijos teismai tą patį teisinį klausimą sprendžia nevienodai ir savo poziciją motyvuoja skirtingais argumentais, kurie prieštarauja vieni kitiems.

26.3. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ yra ir proceso, ir materialiosios teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzctMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-277-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-277-313/2016">3K-3-277-313/2016</a>). Tokia pati išvada darytina ir apie šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, t. y. JANĮ, reglamentuojančiame įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procedūras, yra abiejų rūšių normų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą. Sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (žr. ten pat). Skundžiamoje nutartyje suinteresuotų asmenų veiksmai (neveikimas), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti iki JANĮ įsigaliojimo. Dėl šios priežasties, sprendžiant klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, šiuo atveju turėjo būti taikytinos ĮBĮ, o ne JANĮ nuostatos.

26.4. ĮBĮ įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, nebuvo nustatytas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens. Taip yra todėl, kad įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesieja. Bankroto pripažinimas tyčiniu tik gali lemti tolesnių tyrimo veiksmų atlikimą, taip pat ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais arba žalos atlyginimo pareiškimą (ĮBĮ 20 straipsnio 5 ir 7 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-324-915/2017). Teismui, nagrinėjančiam klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, įpareigojimas įvardyti asmenis, kurių (ne)veikimas sukėlė tyčinį bankrotą, atsirado tik nuo 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus JANĮ, kurio 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas toks įpareigojimas. Įmonės valdymo organų ar kitų asmenų veiksmų (ne)teisėtumo įvertinimas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ nuostatas, tačiau tai savaime nereiškia JANĮ 70 straipsnio 3 dalies normos taikymo. Nustačius, kad įmonės vadovų veiksmai, kuriais įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti iki JANĮ įsigaliojimo, atsižvelgiant į tai, kad ĮBĮ, priešingai nei JANĮ, nebuvo nustatytas įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, suinteresuotų asmenų pripažinimas atsakingais dėl tyčinio bankroto klausimas gali būti sprendžiamas tik tuo atveju, jei JANĮ 70 straipsnio 3 dalies norma būtų laikoma procesine. Vertinant JANĮ 70 straipsnio 3 dalies normos turinį, darytina išvada, kad ši norma, nors ir turi proceso teisės požymių, tačiau iš esmės yra materialioji. Tokią išvadą pagrindžia JANĮ 70 straipsnio 3 dalies taikymo tikslas – ja siekiama nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis, t. y. tokiems asmenims sukuriamos tam tikros teisės ir pareigos (atsiranda teisinių padarinių). Teismui pritaikius JANĮ 70 straipsnio 3 dalies normą, nustatomos buvusių juridinių asmenų valdymo organų ir (ar) dalyvių civilinės atsakomybės sąlygos, konkrečiai šių asmenų neteisėti veiksmai ir kaltė. Anksčiau galiojęs ĮBĮ, priešingai nei JANĮ, su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesiejo. Atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų nustatymas yra išimtinai susijęs su tyčinio bankroto apibrėžimu, sąlygų (požymių) įvertinimu, kurie yra pripažįstami materialiosios teisės normomis. Tokiu atveju JANĮ 70 straipsnio 3 dalies norma turi būti taikoma ne savarankiškai, o kartu su JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tyčinio bankroto samprata ir to paties straipsnio 2 dalyje nustatytais tyčinio bankroto požymiais. Todėl JANĮ 70 straipsnio 3 dalies norma negali būti taikoma su ankstesniu, ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatytu tyčinio bankroto apibrėžimu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytais jo požymiais.

26.5. Skundžiama nutartimi nepagrįstai išspręstas suinteresuotų asmenų atsakomybės klausimas, neindividualizuojant kiekvieno suinteresuoto asmens atsakomybės sąlygų: atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo), kaltės ir priežastinio ryšio tarp veiksmų ir teisinių padarinių – tyčinio bankroto.

26.6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, visiškai nepasisakęs dėl suinteresuoto asmens A. B.-R. atskirojo skundo, jame pateikto nesutikimo su pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, faktinio ir teisinio pagrindo. Tyčinio bankroto nustatymo atveju, juolab kai vertinamas valdymo organo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymas (nevykdymas), tikslus įmonės tapimo nemokios momentas yra esminis. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams prieštaraujančią išvadą, kad bendrovė jau 2008 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir jai turėjo būti keliama bankroto byla. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepaisė ir nenagrinėjo atskirajame skunde pateiktų argumentų, paremtų byloje surinktais rašytiniais įrodymais, paneigiančių tokią pirmosios instancijos išvadą. Nepaneigus pirmosios instancijos teismo klaidingos išvados, įsiteisėjusioje nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės sukuria precedentą, kurio vėliau paneigti suinteresuoti asmenys neturi teisinės galimybės.

26.7. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nenagrinėjo suinteresuoto asmens paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų dėl to, kad: 1) tuo atveju, kai vyksta ginčas dėl tam tikro įsiskolinimo mokėjimo, ginčijama suma neįskaitoma į pradelstų įsipareigojimų sumą, kuri turi esminę reikšmę nustatant įmonės mokumą; byloje pateiktais rašytiniais įrodymais patvirtinama, kad mokestinis ginčas dėl 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo akte apskaičiuotų į valstybės biudžetą mokėtinų mokestinių prievolių galutinai buvo išspręstas tik 2011 m. vasario 23 d., o mokestinis ginčas dėl 2008 m. sausio 30 d. patikrinimo akte apskaičiuotų į valstybės biudžetą mokėtinų mokestinių prievolių – tik 2009 m. lapkričio 30 d., todėl bendrovė neturėjo įskaičiuoti aktuose nurodytų sumų į pradelstus įsipareigojimus ir todėl 2008 m. gruodžio 31 d. neegzistavo nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą; 2) aplinkybė, kad nėra galimybės ištirti visų bendrovės dokumentų, nes jie nebuvo perduoti nemokumo administratorei, neeliminuoja teismo pareigos visapusiškai ištirti byloje pateiktus rašytinius įrodymus; nesant galimybės gauti duomenų daugiau, nei turi nemokumo administratorė ir yra skelbiama viešai, vien šių duomenų pagrindu, nuosekliai juos išanalizavus, darytina akivaizdi išvada apie mokestinio ginčo esmę ir trukmę ir atitinkamai apie pagrindų laikyti įmonę nemokia 2008 m. gruodžio 31 d. nebuvimą; 3) kol mokestinė prievolė nėra mokesčių mokėtojo pripažįstama arba nustatyta galutinai įsiteisėjusiu kompetentingos institucijos sprendimu, mokesčių mokėtojas neturi pareigos ginčijamų sumų įtraukti į balansą, todėl 2008 metų finansinės atskaitomybės balanse tuo metu ginčijama mokestinė nepriemoka nenurodoma pagrįstai (Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2004 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 22.1 (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. rugsėjo 6 d.) patvirtintų 19-ojo verslo apskaitos standarto „Atidėjiniai, neapibrėžtieji įsipareigojimai ir turtas bei pobalansiniai įvykiai“ metodinių rekomendacijų 19 punktas); 4) nė vienas iš VMI patikrinimo aktuose nustatytas sandoris, už kurį neteisingai apskaičiuotos bendrovės mokestinės prievolės, nebuvo sudarytas suinteresuoto asmens vadovavimo bendrovei laikotarpiu.

27. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo I. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas JANĮ 155 straipsnį, nepagrįstai spręsdamas klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, taikė JANĮ teisės normas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzctMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-277-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-277-313/2016">3K-3-277-313/2016</a>). Dėl šios priežasties, atsižvelgiant į faktą, kad suinteresuotų asmenų veiksmai, kuriais įrodinėtas tyčinis bendrovės bankrotas, buvo atlikti iki 2020 m. sausio 1 d. (nuo 2000 m. iki 2009 m.), t. y. iki JANĮ įsigaliojimo, konstatuotina, jog, sprendžiant klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, turėjo būti taikomos ĮBĮ, o ne JANĮ normos.

27.2. Vertinant JANĮ 70 straipsnio 3 dalies normos turinį, darytina išvada, kad ji, nors ir turi proceso teisės požymių, tačiau iš esmės yra materialioji. Tokią išvadą pagrindžia JANĮ 70 straipsnio 3 dalies taikymo tikslas – ja siekiama nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis, t. y. tokiems asmenims sukuriamos tam tikros teisės ir pareigos (atsiranda teisinių padarinių). Teismui pritaikius JANĮ 70 straipsnio 3 dalies normą, nustatomas buvusių juridinių asmenų valdymo organų ir (ar) dalyvių civilinės atsakomybės sąlygos, konkrečiai – šių asmenų neteisėti veiksmai ir kaltė. Tuo tarpu anksčiau galiojęs ĮBĮ, priešingai nei JANĮ, su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesiejo (iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusiame ĮBĮ įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, nebuvo nustatytas). Atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų nustatymas yra išimtinai susijęs su tyčinio bankroto apibrėžimu, sąlygų (požymių) įvertinimu, kurie yra pripažįstami materialiosios teisės normomis. Pripažįstant, kad JANĮ 70 straipsnio 3 dalies normos atgalinis veikimas nėra galimas, konstatuotina, jog apeliacinės instancijos teismas negalėjo spręsti ir klausimo dėl asmenų, atsakingų už bendrovės tyčinį bankrotą, nustatymo, t. y. aptariamos teisės normos pagrindu negalėjo sukurti suinteresuotiems asmenims atitinkamų teisinių padarinių.

27.3. JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje minimas asmens, atsakingo už tyčinį įmonės bankrotą, nustatymas neapsiriboja vien tik tokio asmens įvardijimu procesinio sprendimo rezoliucinėje (ir (ar) motyvuojamojoje) dalyje. Pati JANĮ 70 straipsnio 3 dalies konstrukcija suponuoja aiškią išvadą, kad teismas, nagrinėdamas tyčinio bankroto bylas, privalo išsamiai ištirti kiekvieno už įmonės valdymą atsakingo asmens veiksmus (neveikimą), patikrinti šių veiksmų (neveikimo) teisėtumą bei įvertinti, ar jie sukėlė įmonės nemokumo būseną (bankrotą). Iš esmės identiška teismo pareiga egzistavo ir galiojant ĮBĮ nuostatoms, t. y. ĮBĮ, reglamentuodamas su tyčiniu bankrotu susijusius klausimus, neįpareigojo įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens, tačiau teismo nutartyje, motyvuojant tyčinio bankroto pripažinimą, buvo analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai ir įmonės valdymo organų narių bei kitų asmenų veiksmai. Taigi šiuo atveju teismas, nurodydamas už bendrovės bankrotą atsakingus asmenis, nevertino, netyrė, kurie konkretūs valdymo organų nariai (buvę vadovai) atliko veiksmus (sudarė sandorius ir kt.), įvardytus tyčinio bankroto požymiais. Tokia situacija yra teisiškai ydinga bei reiškianti JANĮ 70 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Sutikus su apeliacinės instancijos teismo dėstomais argumentais, būtų pripažįstama, kad asmens atsakomybei dėl bendrovės tyčinio bankroto konstatuoti iš esmės pakanka nustatyti jo buvimo įmonės valdymo organo nariu faktą, net nepriklausomai nuo to, kad bendrovę prie nemokumo būsenos privedusius (neteisėtus) veiksmus atliko ne šis asmuo, o kitais (iki ir (arba) po jo vadovavimo einančiais) laikotarpiais įmonei vadovavę asmenys.

27.4. Suinteresuotas asmuo I. B. nuo 2007 m. birželio 15 d. iki 2008 m. sausio 1 d. ėjo bendrovės vadovo pareigas. Teismo vertinimu, suinteresuoto asmens vadovavimo bendrovei laikotarpis pateko į tą (daugiau kaip dešimtmetį trukusį) laiko tarpą, per kurį buvo sudaryti bendrovei nenaudingi sandoriai, atlikti kiti blogą bendrovės valdymą pagrindžiantys veiksmai ir to neva visiškai pakanka suinteresuoto asmens atsakomybei už tyčinį bankrotą pripažinti (net nevertinant suinteresuoto asmens atskirų veiksmų – jų nenustatant). Tačiau į bylą nebuvo pateikta jokių dokumentų, kurie patvirtintų bet kokių suinteresuoto asmens veiksmų neteisėtumą (atsakingu už bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą nemokumo administratorei buvo pripažintas paskutinis bendrovės direktorius – S. R.). Be to, suinteresuoto asmens I. B. buvimo bendrovės direktore laikotarpis truko tik apie 6 mėnesius, o kiti suinteresuoti asmenys bendrovei vadovavo daug ilgiau. Iš esmės visi teismo minimi veiksmai, kuriuos jis kvalifikavo kaip tyčinio bankroto požymius, buvo atlikti tuomet, kai suinteresuotas asmuo bendrovei dar nevadovavo arba po jos vadovavimo pabaigos.

28. Suinteresuoti asmenys Ž. B. ir I. N. pareiškimais prisidėjo prie kasacinių skundų.

29. BUAB,,Energetikos tiekimo bazė“ atsiliepimais į suinteresuotų asmenų kasacinius skundus prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o skundus atmesti. Atsiliepimuose nurodoma:

29.1. Nepriklausimai nuo to, ar ginčui turi būti taikomos ĮBĮ ar JANĮ normos, byla yra išspręsta iš esmės teisingai. Įvertinus iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusią ĮBĮ 20 straipsnio normą ir nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusią JANĮ 70 straipsnio normą, reglamentuojančias tyčinį bankrotą, matyti, kad esminių normų skirtumų, lemiančių tyčinio bankroto apibrėžties ir (ar) jų požymių skirtingą taikymą, nėra. Tiek ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose įtvirtinti požymiai, tiek JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 ir 4 punktuose įtvirtinti požymiai, kuriais bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, savo turiniu yra tapatūs, dėl to nagrinėjamu atveju netinkamas ĮBĮ ar JANĮ pritaikymas nesudaro pagrindo spręsti, kad byla buvo išnagrinėta neteisingai. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjYtNjkwLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-466-690/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-466-690/2016">3K-3-466-690/2016</a>; 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzctMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-277-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-277-313/2016">3K-3-277-313/2016</a>; 2017 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTk0LTMxMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-194-313/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-194-313/2017">e3K-3-194-313/2017</a>), nagrinėjęs klausimą dėl tinkamos ĮBĮ 20 straipsnio redakcijos taikymo.

29.2. Byloje dėl tyčinio įmonės bankroto teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš atsakingų asmenų klausimo ir nenustato kiekvieno iš atsakingų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos). Dėl šios priežasties, teismui įgyvendinant JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą normą ir nustatant dėl tyčinio bankroto atsakingus asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, bei vertinant jų veiksmus (sudarytus sandorius ir kt.), neturi būti nukrypstama nuo JANĮ 70 straipsnio normos tikslo (įvertinti įmonės veiklos visumą ir padaryti išvadą, kad buvo kryptingai siekiama bankroto) ir neturi būti nepagrįstai peržengiamos tyčinio bankroto bylose nagrinėjamo dalyko ribos iki atsakingų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo. Remiantis tuo, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pareigos individualizuoti kiekvieno iš suinteresuoto asmenų civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų (neveikimo), kaltės ir priežastinio ryšio.

29.3. Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu remiantis ne vien tik VMI patikrinimo aktuose konstatuotais pažeidimais netinkamai apskaičiuojant, vengiant, nuslepiant valstybei mokėtinus mokesčius, bet ir kitais bendrovės valdymo organų atliktais veiksmais (neveikimu) (turto, buhalterinių dokumentų neperdavimas, finansinės atskaitomybės neteikimas ir kt.), kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, pripažinę bendrovės bankrotą tyčiniu, išanalizavo daugybę neteisėtų veiksmų, tarp jų konstatuotų ir VMI patikrinimais, ir teritorinės muitinės atliktais patikrinimais, ir įsiteisėjusiais kitų teismų sprendimais, dėl kurių bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu ir kurie apėmė itin ilgą laiko tarpą, per kurį pasikeitė net 7 bendrovės vadovai. Apeliacinės instancijos teismas, įgyvendindamas JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą normą ir įvardydamas asmenis, atsakingus už tyčinį įmonės bankrotą, pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu būtų sprendžiamas klausimas dėl žalos bendrovei ir jos kreditoriams atlyginimo, turėtų būti nustatomos kiekvieno nurodytų asmenų atsakomybės ribos. Bendrovės vadovai ir (ar) akcininkai būtent byloje dėl žalos atlyginimo gali įrodinėti, kad neteisėtus veiksmus, dėl kurių įmonė buvo privesta prie tyčinio bankroto, atliko ne jie ar kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nėra priežastinio ryšio, t. y. įrodinėti, kad jų, kaip vadovų (akcininkų), civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.

29.4. Priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo I. B., apeliacinės instancijos teismas ne tik įvardijo asmenis, atsakingus už bendrovės tyčinį bankrotą, bet ir išanalizavo daugybę neteisėtų veiksmų, konstatuotų VMI patikrinimais ir įsiteisėjusiais kitų teismų sprendimais, dėl kurių bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Teismas analizavo ir suinteresuoto asmens vadovavimo metu (nuo 2007 m. birželio 15 d. iki 2008 m. sausio 1 d.) bendrovės sudarytus sandorius (VMI 2008 m. sausio 30 d. patikrinimo aktas). Tai, kad teismas nenustatė, ar konkrečius sandorius, buhalterinius dokumentus, mokesčių deklaracijas ir kt. pasirašė ar pateikė būtent suinteresuotas asmuo, byloje esant įrodymų, kad tai buvo padaryta jos vadovavimo metu, juo labiau nesant priešingų įrodymų ir netgi ginčo, kad atitinkami sandoriai, veiksmai (neveikimas), kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto, buvo atlikti bendrovei tuo metu vadovaujant suinteresuotam asmeniui, nereiškia, kad teismas pažeidė JANĮ 70 straipsnio 3 dalį.

29.5. Net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nebūtų įvardijęs asmenų, atsakingų už tyčinį įmonės bankrotą, žalos atlyginimo vis tiek būtų reikalaujama iš asmenų, kurių vadovavimo laikotarpiu buvo atlikti neteisėti veiksmai, lėmę žalos atsiradimą. Dėl šios priežasties, nepaisant to, ar teismas nutartyje pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu būtų (ar nebūtų) įvardijęs asmenis, kurių (ne)veikimas sukėlė tyčinį bankrotą, tolimesnės pasekmės dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu asmenimis, kurių vadovavimo metu buvo atlikti neteisėti veiksmai, sudaryti sandoriai ir kt., lėmę tyčinį bankrotą, būtų buvusios vienodos – reikalavimas iš bendrovės valdymo organų (dalyvių) atlyginti žalą, atsiradusią jų vadovavimo metu.

29.6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendrovė jau 2008 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir jai turėjo būti keliama bankroto byla. Šią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad, pagal kreditorės VMI pateiktus duomenis, 13 400 128,54 Eur skola atsirado nuo 2007 m. sausio 31 d. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, remdamasis VMI atliktų patikrinimų metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad bendrovės 2009 ir 2008 metais VĮ Registrų centrui pateiktose finansinėse atskaitomybėse buvo nurodomi neteisingi duomenys, ir skundžiamoje nutartyje tikslaus faktinio (teisinio) nemokumo momento nenustatė. Šiuo atveju teismai, taip pat ir administratorė, objektyviai negali patikrinti duomenų, esančių paskutinėse VĮ Registrų centrui pateiktose įmonės finansinėse atskaitomybėse, teisingumo, nes bendrovės valdymo organai neperdavė administratorei jokių buhalterinių dokumentų. Dėl šios priežasties patikimai vertinti 2008 m., 2009 m. balansuose pateiktą informaciją tiek, kiek tai susiję su įmonės įsipareigojimais, tiek ir turtu, nėra galimybės. Atitinkamai nėra galimybės nustatyti ir tikslaus faktinio (teisinio) įmonės nemokumo momento. Tai, kad 2008–2009 metais teismuose vyko ginčai dėl VMI patikrinimo aktais priskaičiuotų mokesčių, esminės įtakos sprendžiant klausimą dėl tikslaus įmonės nemokumo momento atsiradimo, atsižvelgiant į tai, kad nėra galimybės patikrinti kitų, įmonės nemokumui nustatyti reikalingų duomenų (turto struktūros, rūšies, masto ir kt.), neturi. Remiantis contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpcija, šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad apeliacinis teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

30. Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų į kasacinius skundus CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

31. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose.

32. Nagrinėjamu atveju BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas bankrotą pripažino tyčiniu taikydamas ĮBĮ nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, tačiau, spręsdamas klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas taikė ne ĮBĮ, o JANĮ nuostatas.

33. Kasaciniais skundais suinteresuoti asmenys ginčija apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ bankrotas pripažintas tyčiniu taikant JANĮ nuostatas, taip pat suinteresuoti asmenys (visi buvę bendrovės vadovai) skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje pripažinti atsakingais už bendrovės tyčinį bankrotą.

34. Bylą nagrinėję teismai prašymą dėl BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ bankroto pripažinimo tyčiniu išnagrinėjo pagal skirtingus teisės aktus (ĮBĮ ir JANĮ). Suinteresuoti asmenys kasaciniuose skunduose visų pirma kelia klausimą dėl ginčui taikytino reglamentavimo. Suinteresuoti asmenys nesutinka su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, taikydamas JANĮ nuostatas, papildomai motyvuojamojoje nutarties dalyje atsakingais už tyčinį bendrovės bankrotą pripažino visus buvusius bendrovės vadovus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, taikydamas ĮBĮ nuostatas, nenustatė asmenų, atsakingų už bendrovės tyčinį bankrotą, ir dėl to nutartyje nepasisakė.

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 33 ir 34 punktuose nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad kasacinės bylos nagrinėjimo dalyką sudaro tai, ar apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, pagrįstai taikė JANĮ, o ne ĮBĮ nuostatas.

Dėl ginčo teisiniams santykiams taikytino teisinio reglamentavimo

36. Minėta, byloje kilo klausimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui taikytino teisinio reglamentavimo. Suinteresuotų asmenų nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai taikė ĮBĮ normas, reglamentuojančias tyčinio bankroto požymius.

37. Šiuo metu juridinių asmenų nemokumo procesą reglamentuoja JANĮ. Remiantis JANĮ 152 straipsnio 1 dalimi, šis įstatymas įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., išskyrus 2 straipsnio 19 dalį, 32 straipsnio 2 dalį, 33 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 34 straipsnio 4 dalį, 36 straipsnio 2 dalį, III dalies V skyrių (išskyrus 142 straipsnio 1, 3, 6, 9 ir 11 punktus, 145 straipsnio 5 dalies 5 punktą, 147 straipsnio 1 ir 4 dalis, 148 ir 149 straipsnius) ir 155–163 straipsnius.

38. JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. Remiantis JANĮ 155 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomi šio įstatymo 153 straipsnyje nurodyti įstatymai.

39. JANĮ 153 straipsnyje nustatyta, kad, įsigaliojus šiam įstatymui, netenka galios: 1) Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas Nr. IX-218 su visais pakeitimais ir papildymais; 2) Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas Nr. IX-216 su visais pakeitimais ir papildymais; 3) Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas Nr. VIII-270 su visais pakeitimais ir papildymais; 4) Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas Nr. I-2880 su visais pakeitimais ir papildymais.

40. Taigi, įstatymų leidėjas, reglamentuodamas juridinių asmenų nemokumo procesui taikytinas teisės normas, įtvirtino pereinamąsias nuostatas. Visų pirma įstatymų leidėjas nustatė, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams JANĮ nuostatos taikomos priklausomai nuo asmenų teisių ir pareigų atsiradimo ar įgyvendinimo bei nemokumo procedūrų pradėjimo momento. Tai reiškia, kad, net ir pradėjus bankroto ar restruktūrizavimo procesą pagal ĮBĮ ar Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatas, JANĮ nuostatos šiems procesams taikytinos, jei asmenų teisės ir pareigos atsiranda ar yra įgyvendinamos įsigaliojus JANĮ arba atitinkamai jei tam tikros nemokumo procedūros pradedamos jau įsigaliojus JANĮ (2020 m. sausio 1 d.). Taigi JANĮ taikymas iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams, išskyrus įvardytas išimtis, susietas su: 1) atitinkamų nemokumo procedūrų pradžios momentu; 2) atitinkamų teisių ir pareigų atsiradimo arba jų įgyvendinimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTEyLTQ2OS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-112-469/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-112-469/2021">e3K-3-112-469/2021</a>, 18 punktas).

41. Taip pat įstatymų leidėjas nustatė išimtis, kokiems iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams JANĮ nuostatos nėra taikytinos. Tokių išimčių baigtinis sąrašas įtvirtintas JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje.

42. Byloje teismų nustatyta, kad BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartimi. Prašymas dėl šios įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismui pateiktas 2020 m. kovo 5 d. Taigi BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ nemokumo procesas (bankroto byla) pradėtas dar galiojant ĮBĮ. Tačiau prašymas dėl šios įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu buvo pateiktas jau įsigaliojus JANĮ. Prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui taikymo išimtis JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta. Todėl, sprendžiant šį klausimą, turi būti vertinama, ar šio klausimo sprendimas patenka į minėtame straipsnyje nustatytus atvejus dėl asmenų teisių ir pareigų atsiradimo ar įgyvendinimo įsigaliojus JANĮ bei naujos nemokumo procedūros inicijavimo momento.

43. Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl nagrinėjamam ginčui taikytino teisinio reglamentavimo, visų pirma pasisako dėl bylos ginčo dalyko (bankroto pripažinimo tyčiniu) tikslų ir nagrinėjimo ypatumų.

44. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad pareiškimo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas yra susijęs su bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės iki bankroto bylos iškėlimo vykdytos veiklos ir jos valdymo vertinimu, kuris leidžia nustatyti, ar įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTU4LTIxOS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-158-219/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-158-219/2017">e3K-3-158-219/2017</a>, 24 punktas). Taigi tyčinio įmonės bankroto nagrinėjimo klausimo tikslas yra nustatyti, ar įmonės bankrotas buvo sąmoningo blogo valdymo pasekmė.

45. Įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesieja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzI0LTkxNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-324-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-324-915/2017">e3K-3-324-915/2017</a>, 34 punktas). Pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu, atsiranda ĮBĮ nurodytos teisinės pasekmės, tokios kaip administratoriaus pareiga patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis); teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis); žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriams prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmenys, dėl kurių veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šių asmenų veikimo ar neveikimo ir šie kreditoriai CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMjg0LTYxMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-284-611/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-284-611/2018">e3K-7-284-611/2018</a>, 29 punktas).

46. Atsižvelgiant į tyčinio bankroto tikslą, galima teigti, kad šis bankroto teisės institutas yra skirtas įmonės valdymo organų veiksmų teisėtumo patikrai pagal įstatyme nustatytus pagrindus (ĮBĮ 20 straipsnio 2–3 dalys). Tačiau savaime įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu nėra susijęs su pagrindinio bankroto proceso tikslo – patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus – pasiekimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014).

47. Įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jei teismas nustato įstatyme nurodytus tyčinio bankroto požymius. Tokie tyčinio bankroto požymiai nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2–3 dalyse. Pažymėtina, kad, nagrinėjant prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bent vieno ĮBĮ nustatyto tyčinio bankroto požymio nustatymas yra pakankamas bankrotui tyčiniu pripažinti. JANĮ tyčinio bankroto požymiai reglamentuojami šio įstatymo 70 straipsnio 1–2 dalyse.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl JANĮ 155 straipsnio 1 dalies teisės normos taikymo nagrinėjamu atveju, reikia atsižvelgti ir į bendrąsias teisės aktų taikymo laiko atžvilgiu taisykles. CPK 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus, t. y. taikomos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu. Priešinga taisyklė taikoma materialiosios teisės normoms – teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė).

49. Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio. Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzctMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-277-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-277-313/2016">3K-3-277-313/2016</a>, 24 punktas).

50. Minėta, kad JANĮ nuostatos nemokumo procesams, pradėtiems iki 2019 m. gruodžio 31 d., taikomos asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus. Atsižvelgdama į teisės normų, reglamentuojančių tyčinį bankrotą, pobūdį (materialiosios teisės normos), teisėjų kolegija nusprendžia, kad prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu. Todėl, sprendžiant dėl tyčinio bankroto pagrindų ir jų nustatymo, turi būti taikomas jų atlikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bankroto procesas buvo inicijuotas galiojant ĮBĮ, o pareiškėja (nemokumo administratorė) tyčinio bankroto požymius atitinkančius veiksmus nurodo buvus atliktus galiojant ĮBĮ. Taigi šioje byloje įrodinėjamas tinkamo įmonės valdymo pareigos pažeidimas, kuris, kaip teigiama, buvo atliktas galiojant ĮBĮ, t. y. iki JANĮ įsigaliojimo.

51. Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ bankroto pripažinimo tyčiniu turėjo būti nagrinėjamas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas, atlikimo metu, t. y. pagal ĮBĮ teisės normas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai nuspręsdamas, kad prašymas dėl BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti nagrinėjamas pagal JANĮ nuostatas, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši išvada atitinka naujausią kasacinio teismo praktiką, formuojamą sprendžiant klausimus dėl teisiniams santykiams dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu taikytino teisinio reglamentavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 26–33 punktus).

52. Nustačius, kad nagrinėjamam ginčui apeliacinės instancijos teismas taikė netinkamą teisinį reglamentavimą, atitinkamai nepagrįsta laikytina ir apeliacinės instancijos teismo išvada dėl asmenų, atsakingų už tyčinį įmonės bankrotą, nustatymo.

53. JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Taigi teismui, nagrinėjančiam prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, įpareigojimas įvardyti asmenis, kurių (ne)veikimas sukėlė tyčinį bankrotą, atsirado tik nuo 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus JANĮ.

54. Apeliacinės instancijos teismas taikė JANĮ 70 straipsnio 3 dalį ir nustatė asmenis, atsakingus už bendrovės tyčinį bankrotą, – visus BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ buvusius vadovus (nagrinėjamos bylos suinteresuotus asmenis). Minėta, kad prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas yra bankroto procese sprendžiamas klausimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad prašymas dėl BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ bankroto pripažinimo tyčiniu turėjo būti nagrinėjamas pagal ĮBĮ nuostatas, atsakingo už tyčinį bankrotą asmens nustatymo klausimas taip pat turėjo būti nagrinėjamas pagal šio įstatymo nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 36 punktas). ĮBĮ nėra įtvirtintas reikalavimas nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingą asmenį. Atitinkamai kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzI0LTkxNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-324-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-324-915/2017">e3K-3-324-915/2017</a>, 34 punktas).

55. Konstatavusi, kad nagrinėjamoje byloje prašymas dėl BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ bankroto pripažinimo tyčiniu turėjo būti nagrinėtas pagal ĮBĮ nuostatas, teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad teismas nutartimi, kuria išspręstas šis prašymas, neturėjo nustatyti ir už tyčinį bankrotą atsakingų asmenų, nes tokio reikalavimo ĮBĮ nenustato.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

56. Suinteresuotas asmuo A. B.-R. kasaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą, jog bendrovė buvo faktiškai nemoki jau 2008 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės nemokumo momento nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tačiau kasacinis teismas, teisės taikymo aspektu tikrindamas skundžiamą procesinį sprendimą, patikrina, ar teismas, nustatydamas minėtą faktą, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

58. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzctMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-277-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-277-313/2016">3K-3-277-313/2016</a> 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

59. Be to, civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-378/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-378/2014">3K-3-378/2014</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

60. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, nenustatė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ faktinio nemokumo momento, bendrovės finansinės padėties 2008 metais grindė tinkamai įvertinęs visus byloje esančius duomenis ir rašytinius įrodymus (VMI patikrinimo aktuose konstatuotais pažeidimais, kitais bendrovės valdymo organų atliktais veiksmais (neveikimu) (turto, buhalterinių dokumentų neperdavimas, finansinės atskaitomybės neteikimas ir kt.), administracinėse bylose nustatytomis aplinkybėmis, teritorinės muitinės atliktais patikrinimais).

61. Pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, kaip buvusi bendrovės vadovė, kuriai geriausiai buvo žinoma įmonės finansinė ir turtinė padėtis, nepateikė kitokių, negu byloje jau esančių, įrodymų ir duomenų apie tuo metu buvusią įmonės finansinę būklę, kurie galėtų paneigti teismų išvadas dėl atsakovės faktinio nemokumo 2008 metais.

62. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-110/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-110/2013">3K-3-110/2013</a>).

63. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl bendrovės faktinio nemokumo momento nustatymo pagrįstumo, tačiau, palikdamas pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, iš esmės su minėta pirmosios instancijos teismo išvada sutiko. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Pagal teismų praktiką neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-450/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-450/2011">3K-3-450/2011</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje, Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nenustatė absoliutaus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindo.

Dėl bylos procesinės baigties

64. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, jog materialiniams teisiniams santykiams taikomi šių santykių atsiradimo metu galioję įstatymai, nusprendžia, kad nors apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi JANĮ nuostatomis, įsigaliojusiomis nuo 2020 m. sausio 1 d., teismas priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, tačiau remiantis šioje nutartyje nurodytais motyvais. Kartu iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies pašalinami motyvai, kuriais nustatyti už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingi asmenys (apeliacinės instancijos teismo nutarties 40, 41 punktai) (346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

65. Kiti kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.

Pašalinti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutarties motyvuojamosios dalies motyvus, kuriais nustatyti už BUAB „Energetikos tiekimo bazė“ tyčinį bankrotą atsakingi asmenys (nutarties 40, 41 punktai).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Egidija Tamošiūnienė