Dėl teisės normų, reglamentuojančių saugomos aikštelės sąvoką vilkiko su kroviniu vagystės iš tokios aikštelės pripažinimo (ne)draudžiamuoju įvykiu kontekste, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-347-403/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00802-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.2; 3.1.7.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bendrovės „Bergmile United LLP“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės „Bergmile United LLP“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Laringa“, uždarajai akcinei bendrovei „Todema“, akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Draudimo pasaulis“ ir uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Compensa Vienna Insurance Group“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių saugomos aikštelės sąvoką vilkiko su kroviniu vagystės iš tokios aikštelės pripažinimo (ne)draudžiamuoju įvykiu kontekste, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovių UAB „Laringa“, UAB „Todema“ ir AB „Lietuvos draudimas“ 110 231,79 Eur žalos atlyginimą, atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ atsakomybę dėl žalos ieškovei atlyginimo apribojant draudimo liudijime nurodyta draudimo suma, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. sausio 1 d. su bendrove „Ridgemore Management LLP“ sudarė Krovinių pervežimo organizavimo automobiliniu transportu sutartį. Vykdydama krovinio siuntėjo pavedimą, ieškovė, kaip ekspeditorė, 2015 m. kovo 31 d. sudarė vienkartinę krovinio pervežimo sutartį-užsakymą su vežėja atsakove UAB „Todema“, pastaroji tą pačią dieną sudarė vienkartinę krovinio pervežimo sutartį su atsakove UAB „Laringa“. Atsakovė UAB „Laringa“ faktiškai vežė ieškovės perduotą krovinį, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė – transporto priemonė ir ja vežtas krovinys buvo prarasti, dėl to ieškovė patyrė 110 231,79 Eur žalos dėl krovinio praradimo bei nuostolių, susijusių su krovinio vežimu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių UAB „Laringa“ ir UAB „Todema“ 105 781,79 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė trečiajam asmeniui UADBB „Draudimo pasaulis“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. 2014 m. sausio 1 d. ieškovė ir bendrovė „Ridgemore Management LLP“ sudarė Krovinių pervežimo organizavimo automobiliniu transportu sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti visus veiksmus, susijusius su krovinio gabenimu ar (ir) gabenimo organizavimu pagal iš anksto su klientu sutartas sąlygas, taip pat atlyginti bendrovei „Ridgemore Management LLP“ žalą, atsiradusią dėl šios sutarties neįvykdymo;

5.2. vykdydama krovinio siuntėjos pavedimą, ieškovė, kaip ekspeditorė, 2015 m. kovo 31 d. sudarė su atsakove vežėja UAB „Todema“ vienkartinę krovinio pervežimo sutartį-užsakymą, kuria UAB „Todema“ įsipareigojo pervežti jai perduodamą krovinį – vario gaminius iš UAB „AD REM“, esančios Vilniuje (pasikrovimo vieta), į bendrovę „Aurubis AG“, esančią Hamburge, Vokietijoje (pristatymo vieta), už 1050 Eur;

5.3. šiam užsakymui vykdyti atsakovė UAB „Todema“ 2015 m. kovo 31 d. sudarė su atsakove UAB „Laringa“ vienkartinę krovinio pervežimo sutartį, kuria UAB „Laringa“ įsipareigojo pervežti pirmiau nurodytą krovinį už 1030 Eur;

5.4. atsakovė UAB „Laringa“ faktiškai vežė ieškovės perduotą krovinį transporto priemone DAF, valst. Nr. HCP 801, su puspriekabe KRONE, valst. Nr. GE 757, pagal tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį (CMR važtaraštį), tačiau krovinys buvo prarastas;

5.5. apie įvykį buvo pranešta policijai, dėl jo Vokietijoje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas;

5.6. atsakovė UAB „Laringa“ pateikė atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ išduotą Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo liudijimą ir jo priedą, kad yra apdraudusi savo, kaip vežėjos, civilinę atsakomybę.

6. Vadovaudamasis nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad tarp ginčo šalių (ieškovės ir atsakovių UAB „Todema“ bei UAB „Laringa“) susiklostė krovinio vežimo teisiniai santykiai, reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.808 straipsnio bei Ženevos 1956 m. Tarptautinės krovinių vežimo keliais konvencijos (toliau – CMR konvencija).

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDU2LTQyMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-456-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-456-421/2017">e3K-3-456-421/2017</a>, įvertinęs bendrovės „Ridgemore Management LLP“ patvirtinimus apie ieškovės jai atlygintą žalą dėl ginčo krovinio praradimo, konstatavo, kad byloje įrodyta ieškovės regresinio reikalavimo teisė.

8. Teismas konstatavo, kad transporto priemonė su joje esančiu kroviniu buvo palikta nesaugomoje aikštelėje ir nesaugiu atstumu Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 053 (toliau – Draudimo taisyklės) prasme. Teismo vertinimu, vieša stovėjimo aikštelė, kurioje buvo paliktas krovininis automobilis, negali būti laikoma saugoma aikštele, nes jos teritorija neaptverta, nekontroliuojamas transporto priemonių ir asmenų patekimas ir išvykimas, aikštelėje esančios transporto priemonės (jose esantys kroviniai) nėra saugomos personalo. Šias aplinkybes patvirtina Vokietijos Hamburgo miesto policijos raštas, kuriame nurodyta, jog pavogta transporto priemonė buvo pastatyta bendrovės „Aurubis AG“ viešoje stovėjimo aikštelėje, aikštelė neaptverta, stebėjimo kameros vaizdo nefiksavo. Atsakovės UAB „Laringa“ vairuotojas, palikęs transporto priemonę su kroviniu, išvyko į Lietuvą ir tai neabejotinai patvirtina aplinkybes, jog nebuvo laikomasi atstumo tarp šios aikštelės ir vairuotojo, kuris laikomas saugiu, nes nebuvo galimybės nuolat stebėti krovinį ir iš karto imtis veiksmų, įgalinančių sustabdyti ir išvengti galimo nuostolio. Faktai, kad įvyko vagystė ir atsakovės UAB „Laringa“ vairuotojas ją pastebėjo tik grįžęs iš Lietuvos, patvirtina šią išvadą. Teismas sutiko su atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ ir trečiojo asmens UADBB „Draudimo pasaulis“ vertinimu, kad atsakovės UAB „Laringa“ vairuotojo elgesys buvo labai neatsargus, įvykis patenka į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, todėl draudikė pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98, 110 straipsniai, CK 6.987 straipsnis).

9. Ekspeditorius taip pat laikomas vežėju, jeigu sutartimi su siuntėju akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė teisingai nukreipė savo reikalavimus ir atsakovei UAB „Todema“, remdamasi šalių sudaryta pervežimo sutartimi.

10. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad krovinio praradimas laikytinas ne atsitiktinumo veiksniu, o vežėjos tyčiai prilyginamu dideliu neatsargumu. Šiuo atveju jokių objektyvių aplinkybių, kurių vežėjos vairuotojas nebūtų galėjęs išvengti, atsakovė nenurodė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Dėl to teismas konstatavo, kad vežėja neužtikrino pakankamos kontrolės kroviniui išsaugoti, neįvykdė savo pareigos įteikti jai patikėtą gabenti krovinį gavėjai, nebuvo maksimaliai rūpestinga ir atidi, nesiėmė visų įmanomų saugumo priemonių, kad apsaugotų krovinį nuo dingimo, tokie veiksmai vertintini kaip neatitinkantys standartinių rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimų ir prilyginami tyčiniams CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies prasme ir šiai vežėjai (UAB „Laringa“) netaikytinos CMR konvencijos nuostatos, atleidžiančios ją nuo civilinės atsakomybės, taip pat šią ribojančios. Byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad krovinio praradimo nebuvo galima išvengti ar kad krovinio praradimas nebuvo nulemtas atsakovių neteisėtų veiksmų. Teismas sprendė, kad atsakovė UAB „Laringa“ pagal CMR konvencijos 3 straipsnį yra atsakinga su ja vežimo sutartį sudariusiam asmeniui.

11. Ieškinio dalį dėl 4450 Eur priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, kad 3500 Eur krovinio pervežimo užmokestis, kuris sumokėtas kitam vežėjui už krovinio pervežimą iš Kazachstano į muitinės sandėlį Lietuvoje, negali būti priskirtas nei prie krovinio vežimo užmokesčio, nei prie kitų su krovinio vežimu susijusių išlaidų; duomenų, kad 1050 Eur už krovinio vežimą iš muitinės sandėlio krovinio gavėjai buvo sumokėta atsakovei UAB „Todema“, byloje nepateikta.

12. Atmetus ieškinio reikalavimą atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, trečiasis asmuo šios atsakovės pusėje UADBB „Draudimo pasaulis“ taip pat įgijo teisę į bylinėjimo išlaidų atlyginimą iš ieškovės. Pagal pateiktus į bylą duomenis trečiasis asmuo UADBB „Draudimo pasaulis“ bylą nagrinėjant visų instancijų teismuose patyrė 4594,80 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, šios išlaidos atitinka konkrečios bylos sudėtingumą ir apimtį, advokatų darbo ir laiko sąnaudas, yra ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, todėl visą nurodytą sumą teismas priteisė iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).

13. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 1 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Draudimo taisyklių II dalies „Vežėjų kelių transportu atsakomybės draudimo sąlygos“ 1.13 punkte yra pateikta saugomos aikštelės sąvoka – tai aptverta (uždara), tamsiu paros metu apšviesta teritorija su kontroliuojamu transporto priemonių įvažiavimu ir išvažiavimu bei fizinių asmenų įėjimu ir išėjimu, ir kurioje esančios transporto priemonės (jose esantys kroviniai) aikštelės personalo saugomos visą parą. Draudimo liudijime (priede) buvo iš dalies kitaip suformuluota saugomos aikštelės samprata – aptverta teritorija, skirta autotransporto priemonėms stovėti, stebima vaizdo kameromis arba aikštelės personalo. Nors pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad draudimo liudijimo priede buvo iš dalies pakeistas saugomos aikštelės apibūdinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, teismo padaryta išvada, kad transporto priemonė su kroviniu buvo be priežiūros palikta aikštelėje, kuri neatitinka Draudimo taisyklėse, o kartu ir draudimo sutartyje pateikto saugomos aikštelės apibrėžimo, yra teisinga.

15. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Vokietijos Hamburgo miesto policijos rašytinėje informacijoje nėra duomenų apie tai, kad aikštelės nefiksavo vaizdo stebėjimo kameros. Teisėjų kolegija akcentavo, kad nors draudimo sutartyje iš dalies pakeistame saugomos aikštelės apibrėžime nebeliko reikalavimo, kad aikštelė turi būti saugoma visą parą, tačiau tai, jog pagrindinis tokią aikštelę apibūdinantis požymis yra tas, kad ji turi būti stebima vaizdo kameromis arba aikštelės personalo, neabejotinai suponuoja išvadą, jog toks stebėjimas turi būti nuolatinis. Kadangi byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad aptariama aikštelė nakties metu nėra stebima vaizdo kamera, nes ši nusukama privažiavimui prie gamyklos stebėti, tokia aikštelė negali būti laikoma saugoma aikštele taip, kaip tai apibrėžta Draudimo taisyklėse.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, kad ginčo aikštelė buvo neaptverta, nesaugoma personalo ir nebuvo nuolatos stebima vaizdo kameromis, sudarė pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog Draudimo taisyklių prasme transporto priemonė su kroviniu buvo be priežiūros palikta nesaugomoje aikštelėje. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad Vokietijos Hamburgo miesto policijos tarnybiniame pranešime nurodyta, jog automobilių stovėjimo aikštelė vadinama nesaugoma bendrovės „Aurubis AG“ automobilių stovėjimo vieta.

17. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju draudimo liudijimu (su jo sudėtinėmis dalimis, įskaitant Draudimo taisykles) įforminta draudimo sutartis yra laisva šalių valia sudarytas komercinis sandoris. Nei šio sandorio šalys, nei kiti asmenys sandorio ir (ar) atskirų jo sąlygų įstatyme nustatyta tvarka neginčijo. UAB „Laringa“, kaip juridinis asmuo, prieš pasirašydama draudimo sutartį turėjo ir galėjo susipažinti su jos sąlygomis, ir, jei tos sąlygos jai būtų buvusios nepriimtinos, susilaikyti nuo sutarties sudarymo. Sutartis yra pasirašyta ir galiojanti, todėl visos sutarties sąlygos jos šalims privalomos. Draudimo liudijimo (su sudėtinėmis dalimis) sąlygų vertinimas nepatenka į šio ginčo dalyką.

18. Akivaizdu, jog, atsakovės UAB „Laringa“ vairuotojui palikus transporto priemonę su kroviniu stovėjimo aikštelėje, kuri pagal Draudimo taisykles negali būti pripažinta saugoma aikštele, ir išvykus iš Vokietijos į Lietuvą, nebuvo užtikrinta nuolatinė transporto priemonės ir krovinio priežiūra taip, kaip nustatyta pagal Draudimo taisykles – t. y. saugiu atstumu. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad analizuojamas įvykis pagal Draudimo taisykles laikomas nedraudžiamuoju, todėl draudikei AB „Lietuvos draudimas“ neatsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad krovinio gavėja atsisakė priimti krovinį atvykimo dieną, nes krovinio vežėja (draudėja) UAB „Laringa“ bet kuriuo atveju negalėjo krovinio palikti nesaugomoje aikštelėje be priežiūros, t. y. nutolti nuo transporto priemonės ir krovinio atstumu, kuris pagal Draudimo taisykles nėra saugus. Toks krovinio vežėjos ir draudėjos elgesys, kai ji paliko transporto priemonę su kroviniu keletui dienų be asmeninės priežiūros nesaugomoje aikštelėje, vertintinas kaip labai neatsargus.

19. Draudimo liudijimo priedo 5 punkte nustatyta sąlyga, kad draudimo apsauga suteikiama Prancūzijoje, Belgijoje arba Vokietijoje, kai vairuotojas sustoja poilsiui visiškai apšviestoje, stebimoje vaizdo kameromis ir krovininiam autotransportui stovėti pritaikytoje teritorijoje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra aktuali šio ginčo situacijoje, nes šiuo atveju transporto priemonė buvo atvykusi iki krovinio pristatymo vietos ir palikta ten dėl tos priežasties, kad krovinio gavėja atsisakė iškrauti krovinį atvykimo dieną.

20. Byloje nustačius, kad ginčo įvykis pagal Draudimo taisykles priskirtinas prie nedraudžiamųjų, tai sudaro pakankamą pagrindą atmesti ieškovės reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, dėl to teisėjų kolegija nevertino argumentų, siejamų su vežėjos (draudėjos) UAB „Laringa“ kaltės dėl įvykio (ne)buvimu.

21. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad kai jau priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės, klausimas dėl pagrindo įtraukti UADBB „Draudimo pasaulis“ į bylą kaip trečiojo asmens atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ pusėje buvimo (nebuvimo) negali būti sprendžiamas. Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai trečiojo asmens patirtų išlaidų atlyginimą nutarė priteisti iš ieškovės, nes iš esmės buvo priimtas ir šiam trečiajam asmeniui palankus procesinis sprendimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi UADBB „Draudimo pasaulis“ procesinį elgesį bylos nagrinėjimo metu, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti ir CPK 93 straipsnio 4 dalyje nurodytą taisyklę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

22. Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo (draudimo išmokos) priteisimo iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai arba perduoti bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo priteisti žalos atlyginimą (draudimo išmoką) iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 1 d. nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir trečiojo asmens UADBB „Draudimo pasaulis“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės atmesti; priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog vežėjo civilinės atsakomybės sutartis buvo sudaryta būtent ieškovės pareikalavimu bei naudai, siekiant užtikrinti didelės vertės krovinio apsaugą ir žalos dėl galimo krovinio sugadinimo ar praradimo atlyginimą. CMR draudimo sutarties sudarymas buvo esminė krovinio pervežimo sutarties sudarymo sąlyga ir atitinkamai, žinodama, kad vežėjos civilinė atsakomybė yra apdrausta, ieškovė buvo garantuota, kad bet kokie jai dėl vežėjų kaltės galimai atsirasiantys nuostoliai draudikės bus atlyginti. Atsižvelgiant į tai bei įvertinant, jog Draudimo įstatymo 111 straipsnyje imperatyviai įtvirtinta, jog nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę tiesiogiai reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką, o šio įstatymo 113 straipsnyje įtvirtinta draudiko teisė išreikalauti nukentėjusiam asmeniui sumokėtas sumas iš draudėjo ar apdraustojo, ieškovė turėjo pakankamą pagrindą tikėtis ir spręsti, jog nuostolių dėl vežėjos kaltės atsiradimo atveju draudikės, apdraudusios vežėjos civilinę atsakomybę, pareiga išmokėti draudimo išmoką bus nekvestionuojama.

22.2. Krovinio vežimo automobilių keliais tarptautiniu maršrutu sutarties sąlygų pažeidimas, kai vežėjo kaltė pagal CMR konvenciją preziumuojama, bei civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygų pažeidimas, kaip pagrindas draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką, negali būti vertinami vienodai, nes civilinės atsakomybės draudimo esmę ir sudaro tai, kad draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką atsiranda būtent dėl kaltų vežėjo veiksmų, kuriais pažeidžiamos vežimo sutarties sąlygos. Priešingu atveju vežėjų civilinės atsakomybės draudimas prarastų bet kokią prasmę, būtų betikslis. Nors įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, ši teisė neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudimo apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-536/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-536/2007">3K-3-536/2007</a>; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010). Reikalavimas transporto priemonę privalomai statyti saugomoje aikštelėje, kaip ji apibrėžta draudikės parengtose Draudimo taisyklėse, apskritai eliminuoja draudikei tenkančią riziką ir paneigia pačią draudimo sutarties prasmę, nes tikimybė prarasti krovinį aikštelėje, kuri yra visa aptverta, apšviesta, saugoma personalo, filmuojama vaizdo kamerų, kurioje kontroliuojamas asmenų bei transporto priemonių patekimas bei išvykimas, yra be galo maža, beveik neįmanoma. Todėl šios sąlygos taikymas apskritai būtų nesąžiningas ir neatitiktų ginčo šalių teisėtų interesų pusiausvyros, prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams, kad draudiko teisė atsisakyti išmokėti draudimo išmoką neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-536/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-536/2007">3K-3-536/2007</a>).

22.3. Spręsdamas, kokia teritorija laikytina saugoma, teismas nepagrįstai vadovavosi Draudimo taisyklių 1.13 punkte įtvirtinta saugomos aikštelės sąvoka, tačiau siekdami nustatyti, ar įvykis laikytinas draudžiamuoju, bylą nagrinėję teismai pirmiausia turėjo vadovautis draudimo sutartyje individualiai aptartomis draudimo apsaugos taikymo sąlygomis, kuriose saugoma teritorija, tinkama transporto priemonei su kroviniu stovėti, apibrėžta kitaip nei standartinėse draudikės parengtose Draudimo taisyklėse. Teismai tinkamai nevertino byloje pateiktų įrodymų, jų konstatuoti saugomos aikštelės kriterijai neatitinka draudimo sutarties šalių individualiai nustatytų reikalavimų saugomai teritorijai (aikštelei), kurioje vežėja turėjo teisę pastatyti transporto priemonę su kroviniu. Atsakovės UAB „Laringa“ bei AB „Lietuvos draudimas“ nebuvo susitarusios, kad draudimo apsauga vežėjai galios tik tokiu atveju, jei vilkikas su kroviniu bus statomas visiškai aptvertoje aikštelėje, kurioje kontroliuojamas transporto priemonių ir asmenų patekimas ir išvykimas ir kuri yra saugoma personalo, nuolatos nepertraukiamai filmuojama, ir paminėtų sąlygų buvimas jokios reikšmės nagrinėjamu atveju neturėjo. Buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog transporto priemonę su kroviniu UAB „Laringa“ vairuotojas pastatė vaizdo kamerų stebimoje aikštelėje, kadangi šioje aikštelėje buvo įrengtos net dvi vaizdo kameros, vilkiko įvažiavimas buvo faktiškai užfiksuotas vaizdo įraše, transporto priemonė taip pat buvo nufilmuota ir po keleto dienų. Nors objektyvūs duomenys, dėl kokių priežasčių vaizdo kameros neužfiksavo transporto priemonės su kroviniu vagystės, nenustatyti, šis faktas neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl draudimo apsaugos taikymo, nes atsakovių sudarytoje draudimo sutartyje nėra nustatyta, kad vežėjos civilinė atsakomybė dėl krovinio praradimo draudžiama tik tokiu atveju, jeigu įvykio aplinkybes galima nustatyti.

22.4. Teismas nemotyvavo, kodėl transporto priemonės sustabdymas, kai nebuvo galima iškrauti krovinio dėl to, jog šventiniu laikotarpiu krovinio gavėja nedirbo, negali būti vertinamas kaip sustojimas priverstiniam ar nenumatytam poilsiui. Antra vertus, nebuvo įvertinta, jog priežastys, dėl kurių transporto priemonės judėjimas sustabdomas, savaime neturi jokios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui, nes draudžiamojo įvykio tikimybė išlieka tokia pati, ar sustojus pailsėti, ar sustojus dėl kitų priežasčių, todėl draudimo sutarties sąlygos, nustatančios skirtingus kriterijus draudžiamiesiems įvykiams, priklausomai nuo transporto priemonės sustojimo priežasties, turėtų būti vertinamos kaip nesąžiningos.

22.5. Atsižvelgiant į tai, remiantis byloje pateiktais įrodymais, bylą nagrinėję teismai turėjo nustatyti: 1) ar transporto priemonė su kroviniu Vokietijos Hamburgo mieste buvo pastatyta visiškai apšviestoje aikštelėje; 2) ar aikštelė buvo stebima vaizdo kameromis; 3) ar transporto priemonė buvo pastatyta krovininiam transportui pritaikytoje teritorijoje. Tačiau šios reikšmingos bylos aplinkybės byloje nebuvo nustatomos.

22.6. Net ir vertinant, kad individualiai atsakovių draudimo sutartyje aptartos sąlygos dėl draudimo apsaugos netaikytinos, turėjo būti ne formaliai vadovaujamasi Draudimo taisyklių 5.1.15 punkte įtvirtintu nedraudžiamojo įvykio apibrėžimu bei 1.13 punkte nustatyta saugomos aikštelės sąvoka, konstatuojant, kad vežėja pažeidė draudikės nustatytus reikalavimus, bet visapusiškai ir objektyviai įvertinta, ar vežėja apskritai turėjo galimybę vilkiką su kroviniu palikti saugomoje aikštelėje, kaip ją apibrėžė draudikė; ar aikštelė, kurioje transporto priemonė buvo palikta, bent iš dalies atitinka saugomos aikštelės kriterijus; ar galima pripažinti, jog apšviesta, filmuojama, krovininiam transportui pritaikyta teritorija laikytina saugia teritorija; ar šioje teritorijoje įprastai buvo paliekami stovėti vilkikai, vežėjams laukiant krovinio iškrovimo, ir pan. (CPK 185 straipsnis).

22.7. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad draudimo liudijimo sąlygų vertinimas nepatenka į šios bylos ginčo dalyką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatyta, kad, kilus ginčui, konkrečių vežėjo veiksmų atitiktis draudimo sutarties sąlygoms, sudarančioms pagrindą draudikui nemokėti draudimo išmokos, vertinama teismo pagal konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgiant į šalių sudarytos draudimo sutarties tikslą, konkrečias draudimo sutarties sąlygas, apibrėžiančias draudimo rizikos laipsnį, bei imperatyvias įstatymų, reglamentuojančių tokios draudimo sutarties rūšies ypatumus, normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006). Atsižvelgiant į tai, bylą nagrinėję teismai, nepriklausomai nuo to, kad byloje nebuvo pareikšti reikalavimai dėl draudimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, turėjo nustatyti, ar draudimo sutarties sąlyga, nustatanti reikalavimą transporto priemonę privalomai statyti saugomoje aikštelėje, kaip ji apibrėžta draudikės parengtose Draudimo taisyklėse, nepanaikina draudikei tenkančios rizikos ir nepaneigia pačios draudimo sutarties prasmės.

22.8. Draudimo sutartyje kaltės forma nurodyti tik tyčiniai draudėjos veiksmai, o bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad transporto priemonė ir jame esantis krovinys buvo prarasti dėl neatsargaus UAB „Laringa“ vairuotojo elgesio, todėl pripažinus, jog įvykis yra draudžiamasis ar draudimo apsauga vežėjai taikytina iš dalies, pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti draudikė neturėjo ir dėl to, jog dėl įvykio kilimo nebuvo tyčinių vežėjos veiksmų.

22.9. Teismai netaikė CPK 93 straipsnio 4 dalies, trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės priteisė vien tik konstatavę faktą, jog trečiasis asmuo veikė atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ pusėje, o ieškinio reikalavimas šiai atsakovei buvo atmestas, neįsigilindami ir neįvertindami, dėl kokių priežasčių trečiasis asmuo patyrė bylinėjimosi išlaidas ir ar dėl šių išlaidų atsiradimo gali būti atsakinga ieškovė. Trečiasis asmuo į bylos nagrinėjimą buvo įtrauktas tenkinus atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ prašymą. Ieškovė tokio prašymo byloje neteikė ir nelaikė, kad UADBB „Draudimo pasaulis“ yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo. Trečiasis asmuo nusprendė aktyviai dalyvauti bylos nagrinėjime, teikė procesinius dokumentus, kuriais išreiškė savo poziciją ne tik dėl atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ pareikšto ieškinio reikalavimo, bet ir dėl ginčo iš esmės, nors tokia prievolė jam nekilo. Taigi pats trečiasis asmuo, kuris jau pirmajame savo teismui pateiktame procesiniame dokumente – atsiliepime į ieškinį – pripažino, kad jo intereso nagrinėjamoje byloje nėra, pats yra atsakingas už tai, jog patyrė bylinėjimosi išlaidų, ir teismas, remdamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, privalėjo tai įvertinti spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. UADBB „Draudimo pasaulis“ įtraukimas į bylos nagrinėjimą buvo nepagrįstas bei pažeidė proceso ekonomiškumo principą, dėl to ieškovės atsakomybės nėra ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų, kurių jis galėjo apskritai nepatirti, atlyginimas iš ieškovės negalėjo būti priteisiamas.

22.10. Bet kuriuo atveju bylinėjimosi išlaidos trečiajam asmeniui turėtų būti priteisiamos proporcingai atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį – turėjo būti įvertinta, jog ieškinio reikalavimai vežėjoms bei draudikei buvo reiškiami skirtingais pagrindais. Draudikės atsakomybė atlyginti ieškovei nuostolius galėjo kilti tik teismui nustačius vežėjų atsakomybę CMR prasme, todėl ieškinio reikalavimas vežėjoms turėtų būti pripažįstamas pagrindiniu. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ ir trečiasis asmuo UADBB „Draudimo pasaulis“ ginčijo ne tik draudikės prievolę nagrinėjamu atveju mokėti draudimo išmoką, bet ir ieškovės reikalavimo teisę vežėjoms, t. y. nesutiko su visais ieškinio reikalavimais, tačiau ieškinys dėl nuostolių atlyginimo priteisimo iš vežėjų buvo tenkintas. Taigi UADBB „Draudimo pasaulis“ naudai iš ieškovės galėjo būti priteisiama ne daugiau kaip pusė jos patirtų bylinėjimosi išlaidų sumos.

23. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

23.1. Teismų pateiktas Draudimo taisyklių 5.1.15 punkto aiškinimas ir byloje susiklosčiusių aplinkybių vertinimas nepaneigia draudimo sutarties prasmės – draudikės suteikiamos ribotos apsaugos; aptariamas Draudimo taisyklių punktas, kaip ir kitos sąlygos, į draudimo sutartį įtrauktas nepažeidžiant sutarties laisvės (CK 6.156 straipsnio 1 dalis) ir jos privalomumo šalims (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) principų; byloje susiklosčiusios aplinkybės, šalių teikiami argumentai ir įrodymai vertinti nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis); teismų priimti procesiniai sprendimai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

23.2. Teismai teisingai pažymėjo esminį aspektą šioje byloje – transporto priemonės su kroviniu palikimą be priežiūros. Tai, ar aikštelė, kurioje buvo palikta transporto priemonė su kroviniu, atitinka šalių sudarytoje draudimo sutartyje nustatytą saugomos aikštelės apibrėžimą, taip pat reikšmingas, tačiau jau papildomas argumentas, pagrindžiantis draudikės poziciją, jog draudimo išmoka šiuo atveju negali būti mokama. Apeliacinės instancijos teismas vertino tiek Draudimo taisyklių 1.13 punkte pateiktą bendrą, tiek draudimo liudijime (polise) pakoreguotą šalių sudarytai draudimo sutarčiai taikomą sąvokos „saugoma aikštelė“ apibrėžtį.

23.3. Kasacinio teismo jurisprudencijoje aiškiai ir ne kartą yra pažymėta, kad draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga, tačiau ji nėra absoliuti – draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2015). Draudikas turi teisę draudimo taisyklėse nustatyti prisiimamos draudimo rizikos apimtį, pašalindamas įsipareigojimą kompensuoti tokius draudėjo ar naudos gavėjo nuostolius, kurių atsiradimo rizikos draudikas sudaroma draudimo sutartimi neprisiima. Vienas iš rizikos mažinimo būdų – nedraudžiamųjų įvykių nurodymas draudimo taisyklėse. Tai paneigia kasacinio skundo argumentus apie nekvestionuojamą draudikės pareigą išmokėti draudimo išmoką, garantuotą bet kokių nuostolių atlyginimą, kuriuos ieškovė nepagrįstai kildina, be kita ko, iš Draudimo įstatymo 113 straipsnio.

23.4. Tiek ieškovė, tiek su AB „Lietuvos draudimas“ draudimo sutartį sudariusi UAB „Laringa“ yra verslininkės, profesionalės, kurioms įvairaus pobūdžio sandorių sudarinėjimas yra kasdienė veikla. Ieškovė, būdama protingas, atidus, rūpestingas ir apdairus verslo santykių subjektas, kuriam, kaip akcentuoja, buvo ypač aktualu, kad tuo atveju, jei nuostoliai bus patirti dėl vežėjos kaltės, jie bus atlyginami draudikės, turėjo teisę susipažinti su draudimo sutarties nuostatomis, teikti savo pastabas vežėjai (o ši savo ruožtu – spręsti, ar sudaryti tokią draudimo sutartį, ar tartis dėl kitokių jos sąlygų, draustis pas kitą draudiką), tačiau to nepadarė. Ieškovė, kaip verslininkė profesionalė, neabejotinai turėtų suprasti draudimo sutarties esmę, tai, kad ji sudaroma dėl konkrečios sutarties šalių sulygtos draudimo apsaugos. Nei ieškovė, nei draudėja, kuri pati dalyvavo sudarant draudimo sutartį, negali tikėtis, kad atsitikęs įvykis, kurio aplinkybės atitinka nurodytas viename iš Draudimo taisyklių punktų, apibrėžiančių nedraudžiamąjį įvykį, nebus pripažintas nedraudžiamuoju.

23.5. Kasaciniame skunde nurodyta, kad aikštelė „buvo stebima vaizdo kamerų (nors ir ne visą parą)“, aikštelė „bent iš dalies atitinka saugios aikštelės kriterijus“. Akivaizdu, kad toks dalinis sąlygų atitikimas negali būti laikomas tinkamu. Argumentai apie priverstinį, iš anksto nenumatytą poilsį teisiškai nepagrįsti. Įvykis šiuo atveju patenka į nedraudžiamųjų įvykių apibrėžtį ne todėl, kad negalima nustatyti visų įvykio aplinkybių, o todėl, kad nustatytos įvykio aplinkybės visiškai atitinka Draudimo taisyklių 5.1.15 punkte nurodytas nedraudžiamojo įvykio aplinkybes – draudėja nesaugojo priimto krovinio, paliko transporto priemonę su kroviniu be priežiūros. Draudėjos vairuotojas (draudėja) privalėjo sudėlioti savo važiavimo ir poilsio laiką, maršrutą, veiksmus taip, kad laikytųsi visų draudimo sutartyje nustatytų sąlygų, turėjo įvertinti galimybes, kurioje vietoje jis gali ar negali sustoti, kruopščiai ir tiksliai susiplanuoti kelionės eigą, kaip tai daro šios srities profesionalai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007). Nedraudžiamojo įvykio atveju draudikei išvis nekyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, todėl kasacinio skundo argumentai dėl galimybės draudimo išmoką mažinti dėl to, jog draudimo sutartis buvo pažeista, dėl draudėjo kaltės įtakos įvykio kilimui nagrinėjamu atveju yra neaktualūs.

23.6. Įvykio metu draudimo apsauga ginčo transporto priemonei išvis negaliojo. Šiuo atveju ginčas kilo dėl to, ar vienos iš šalių nepasirašyta draudimo sutartis galėjo sukelti ir sukėlė teisinius padarinius, ar gali būti laikoma galiojančia. Byloje pateikti elektroniniai UAB „Laringa“ atstovės ir UADBB „Draudimo pasaulis“ darbuotojos laiškai patvirtina faktą, jog būtent UAB „Laringa“ iniciatyva buvo pakeistas draudikės išduotas draudimo liudijimas bei išbraukta ginčo transporto priemonė. Padaryti pakeitimai aiškiai matosi iš byloje esančių draudimo liudijimo priedų.

23.7. UADBB „Draudimo pasaulis“, kaip proceso dalyvė, turėjo teisę naudotis jai įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis jomis nepiktnaudžiaudama. Viena tokių teisių – turėti byloje atstovą, kas atitinkamai gali suponuoti atitinkamas atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimas pagal CPK nuostatas priteistinas iš bylą pralaimėjusios šalies.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių saugomos aikštelės sąvoką vilkiko su kroviniu vagystės iš tokios aikštelės pripažinimo (ne)draudžiamuoju įvykiu kontekste, aiškinimo ir taikymo

24. Kasaciniu skundu ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, ieškovė kelia klausimą dėl įvykio – vilkiko su jame esančiu kroviniu vagystės – pripažinimo draudžiamuoju, kadangi, kaip ji pati teigia, vilkikas su kroviniu buvo pavogtas iš saugomos aikštelės (transporto priemonę su kroviniu UAB „Laringa“ vairuotojas pastatė vaizdo kamerų stebimoje aikštelėje, kurioje buvo įrengtos net dvi vaizdo kameros, vilkiko įvažiavimas buvo faktiškai užfiksuotas vaizdo įraše, transporto priemonė taip pat buvo nufilmuota ir po keleto dienų, nors objektyvūs duomenys, dėl kokių priežasčių vaizdo kameros neužfiksavo transporto priemonės su kroviniu vagystės, nenustatyti), dėl įvykio kilimo nebuvo tyčinių vežėjos veiksmų. Draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudimo apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikei nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę.

25. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (iš anksto), o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2013">3K-3-316/2013</a>; 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDYxLTM3OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-461-378/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-461-378/2017">e3K-3-461-378/2017</a> 22 punktą).

26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatymai neįvardija, kokie įvykiai gali būti laikomi nedraudžiamaisiais, taip pat nenustato įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju kriterijų. Kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo sutartyje turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai; turi būti aiškiai nurodyti įvykiai ar veiksmai, kurių rizikos draudikas draudimo sutartimi neprisiima ir kurių atveju jis neturi pareigos mokėti draudimo išmoką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDYxLTM3OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-461-378/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-461-378/2017">e3K-3-461-378/2017</a> 24 punktą).

27. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Draudimo taisyklių II dalies „Vežėjų kelių transportu atsakomybės draudimo sąlygos“, kurios yra sudėtinė draudimo liudijimo dalis, 5.1.15 punkte nustatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikoma vežėjo atsakomybės atsiradimas, jei draudėjas nesaugojo priimto krovinio, paliko transporto priemonę su kroviniu be priežiūros, nutoldamas nuo jos atstumu, kuris nėra saugus (saugiu atstumu, kuriuo galima nutolti nuo transporto priemonės nesaugomoje teritorijoje, yra laikomas toks atstumas, kuris leistų nuolat vizualiai stebėti gabenamą krovinį ir užtikrintų galimybę iš karto imtis veiksmų, įgalinančių sustabdyti ir išvengti galimo nuostolio (dalinės ar visiškos krovinio vagystės, apgadinimo ar sugadinimo, sunkvežimio su kroviniu vagystės, kt.).

28. Taigi, pagal Draudimo taisyklių II dalies „Vežėjų kelių transportu atsakomybės draudimo sąlygos“ 5.1.15 punkto nuostatą, kad įvykis nebūtų laikomas nedraudžiamuoju dėl to, kad draudėjas nesaugojo priimto krovinio, transporto priemonė su kroviniu turėjo būti palikta saugomoje teritorijoje, o nesaugomoje teritorijoje ji turėjo būti prižiūrima nenutolstant nuo jos atstumu, kuris nėra saugus, t. y. kuris neleistų nuolat vizualiai stebėti gabenamą krovinį ir neužtikrintų galimybės iš karto imtis veiksmų, įgalinančių sustabdyti ir išvengti galimo nuostolio (dalinės ar visiškos krovinio vagystės, apgadinimo ar sugadinimo, sunkvežimio su kroviniu vagystės, kt.).

29. Draudimo taisyklių II dalies „Vežėjų kelių transportu atsakomybės draudimo sąlygos“ 1.13 punkte pateikta saugomos teritorijos, t. y. saugomos aikštelės, sąvoka, pagal kurią saugoma aikštelė – aptverta (uždara), tamsiu paros metu apšviesta teritorija su kontroliuojamu transporto priemonių įvažiavimu ir išvažiavimu bei fizinių asmenų įėjimu ir išėjimu, ir kurioje esančios transporto priemonės (jose esantys kroviniai) aikštelės personalo saugomos visą parą. Draudimo liudijimo priedo 3 punktu buvo pakeistas Draudimo taisyklių II dalies „Vežėjų kelių transportu atsakomybės draudimo sąlygos“ 1.13 punktas ir jis išdėstytas taip: „Saugoma aikštelė – aptverta teritorija, skirta autotransporto priemonėms stovėti, stebima vaizdo kameromis arba aikštelės personalo“.

30. Vadinasi, pagal Draudimo taisyklių II dalies „Vežėjų kelių transportu atsakomybės draudimo sąlygos“ 5.1.15 punkto nuostatą, kad įvykis nebūtų laikomas nedraudžiamuoju dėl to, kad draudėja nesaugojo priimto krovinio, norėdama nuo transporto priemonės su kroviniu nutolti atstumu, kuris nėra saugus, t. y. kuris neleistų nuolat vizualiai stebėti gabenamo krovinio ir neužtikrintų galimybės iš karto imtis veiksmų, įgalinančių sustabdyti ir išvengti galimo nuostolio (dalinės ar visiškos krovinio vagystės, apgadinimo ar sugadinimo, sunkvežimio su kroviniu vagystės, kt.), transporto priemonė turėjo būti palikta aptvertoje teritorijoje, skirtoje autotransporto priemonėms stovėti, stebimoje vaizdo kameromis arba aikštelės personalo.

31. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl įvykio, susijusio su transporto priemone gabento krovinio praradimu, (ne)pripažinimo draudžiamuoju, transporto priemonę vairavusio asmens veiksmai vertintini atsižvelgiant tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius asmens elgesį apibūdinančius kriterijus tik tais atvejais, kai Draudimo taisyklėse nurodyta nedraudžiamųjų įvykių grupė nėra apibrėžta aiškiais įvykiais ar veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDYxLTM3OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-461-378/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-461-378/2017">e3K-3-461-378/2017</a> 33 punktą).

32. Įvertinusi tai, kas išdėstyta šios nutarties 27–30 punktuose, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Draudimo taisyklių II dalies „Vežėjų kelių transportu atsakomybės draudimo sąlygos“ 5.1.15 punkte nurodytas nedraudžiamasis įvykis apibrėžtas aiškiais veiksmais, todėl jeigu būtų nustatytas pagrindas konstatuoti jo įvykimo faktą, jis turėtų būti vertinamas kaip pašalinantis draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (iš anksto).

33. Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo, atsižvelgiant į objektyviuosius ir subjektyviuosius asmens elgesį apibūdinančius kriterijus, vertinti transporto priemonę vairavusio asmens veiksmus, tačiau būtina nustatyti, ar aikštelė, iš kurios buvo pavogtas vilkikas su kroviniu, atitiko Draudimo liudijimo priedo 3 punkte apibrėžtus saugomos aikštelės požymius.

34. Iš nagrinėjamoje byloje esančių Vokietijos Hamburgo miesto policijos tarnybinių įrašų matyti, kad automobilių stovėjimo aikštelė, iš kurios buvo pavogtas vilkikas su kroviniu, vadinama nesaugoma bendrovės „Aurubis AG“ automobilių stovėjimo vieta, kurioje greta firmos darbuotojų automobilių statomi ir į įmonę prekes atvežę sunkvežimiai, stovėjimo aikštelė nėra aptverta, įmonės apsaugos duomenimis, yra stebima dviem bendrovės „Aurubis AG“ vaizdo kameromis, vaizdo kamera nakčiai yra nusukama ir apima tik privažiavimą prie gamyklos, bet ne stovėjimo aikštelę.

35. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad byloje nustatytos ir ieškovės nenuginčytos aplinkybės, jog ginčo aikštelė buvo neaptverta, nesaugoma personalo ir nebuvo nuolatos stebima vaizdo kameromis, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog Draudimo taisyklių ir Draudimo liudijimo prasme transporto priemonė su kroviniu buvo be priežiūros palikta nesaugomoje aikštelėje. Nustatę, kad ginčo įvykis priskirtinas prie nedraudžiamųjų įvykių, šią bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“.

36. Kasaciniame skunde teigiama, kad spręsdamas, kokia teritorija laikytina saugoma, teismas nepagrįstai vadovavosi Draudimo taisyklių 1.13 punkte įtvirtinta saugomos aikštelės sąvoka, tačiau siekdami nustatyti, ar įvykis laikytinas draudžiamuoju, bylą nagrinėję teismai pirmiausia turėjo vadovautis draudimo sutartyje individualiai aptartomis draudimo apsaugos taikymo sąlygomis, kuriose saugoma teritorija, tinkama transporto priemonei su kroviniu stovėti, apibrėžta kitaip nei standartinėse draudikės parengtose Draudimo taisyklėse.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kokia teritorija laikytina saugoma, rėmėsi Draudimo taisyklių 1.13 punkte įtvirtinta saugomos aikštelės sąvoka. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus ir pažymėjęs, kad Draudimo liudijime (priede) buvo iš dalies kitaip suformuluota saugomos aikštelės samprata, kuria remiantis turi būti nustatoma, kokia teritorija laikytina saugoma, pagal byloje esančius įrodymus iš naujo įvertino aikštelės, iš kurios buvo pavogtas vilkikas su kroviniu, atitiktį Draudimo liudijimo priede suformuluotai saugomos aikštelės sampratai ir konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad transporto priemonė su kroviniu buvo be priežiūros palikta aikštelėje, kuri neatitinka Draudimo taisyklėse, o kartu ir draudimo sutartyje pateikto saugomos aikštelės apibrėžimo, yra teisinga.

38. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nemotyvavo, kodėl transporto priemonės sustabdymas, kai nebuvo galima iškrauti krovinio dėl to, jog šventiniu laikotarpiu krovinio gavėja nedirbo, negali būti vertinamas kaip sustojimas priverstiniam ar nenumatytam poilsiui. Antra vertus, nebuvo įvertinta, jog priežastys, dėl kurių transporto priemonės judėjimas sustabdomas, savaime neturi jokios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui, nes draudžiamojo įvykio tikimybė išlieka tokia pati, ar sustojus pailsėti, ar sustojus dėl kitų priežasčių, todėl draudimo sutarties sąlygos, nustatančios skirtingus kriterijus draudžiamiesiems įvykiams, priklausomai nuo transporto priemonės sustojimo priežasties, turėtų būti vertinamos kaip nesąžiningos.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė neteikė ieškinyje prašymo pripažinti kurias nors sutarties sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis. Pabrėžtina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką draudimo bylose, susijusiose su draudiko prievole atlyginti žalą, patirtą sustojus priverstiniam ar nenumatytam poilsiui, negalima reikalauti iš vežėjo, nors ir savo srities profesionalo, užsiimančio tokiu verslu, to, kas neįmanoma, pavyzdžiui, pasirinkti saugomą krovininių automobilių stovėjimo aikštelę, kai tokių aplink nėra (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDYxLTM3OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-461-378/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-461-378/2017">e3K-3-461-378/2017</a> 34 punktą). Be to, ieškovė net nepaaiškina, kodėl, pristačius krovinį į paskirties vietą, bet nesant galimybės jį iškrauti dėl to, jog šventiniu laikotarpiu krovinio gavėja nedirba, reikalavimas pasirinkti saugomą krovininių automobilių stovėjimo aikštelę turėtų būti vertinamas kaip reikalavimas to, kas neįmanoma.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimu trečiajam asmeniui UADBB „Draudimo pasaulis“, kurie nurodyti šios nutarties 22.9–22.10 punktuose, taip pat argumentą, kad atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija, jog tokiu atveju, jei teismas tenkintų bendrovės „Bergmile United LLP“ ieškinio reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo iš AB „Lietuvos draudimas“, atsakovei atsirastų teisinis pagrindas reikalauti žalos atlyginimo iš trečiojo asmens, nėra pagrįsta jau vien dėl to, kad byloje nebuvo atskleistas atsakovės ir trečiojo asmens sudarytos pavedimo sutarties turinys ir nėra aišku, kokiu pagrindu, teismui pripažinus, jog transporto priemonės su kroviniu vagystė yra draudžiamasis įvykis, UADBB „Draudimo pasaulis“ apskritai galėtų kilti civilinė atsakomybė, pažymi, kad dauguma argumentų yra tie patys, kurie buvo išdėstyti apeliaciniame skunde ir kuriuos įvertino apeliacinės instancijos teismas.

41. Iš nagrinėjamoje byloje esančių dokumentų matyti, jog atsakovė AB „Lietuvos draudimas“, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, kartu su prašymu pirmosios instancijos teismui į bylą kaip trečiąjį asmenį įtraukti UADBB „Draudimo pasaulis“ pateikė su UADBB „Draudimo pasaulis“ sudarytą pavedimo sutartį ir jos priedus, taip pat nurodė šios sutarties punktą bei paaiškino, kokiu pagrindu, teismui pripažinus, jog transporto priemonės su kroviniu vagystė yra draudžiamasis įvykis, UADBB „Draudimo pasaulis“ galėtų kilti civilinė atsakomybė.

42. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms, taip pat jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vien tik tai, kad ieškovė, kaip nurodoma kasaciniame skunde, prašymo įtraukti į bylą kaip trečiąjį asmenį UADBB „Draudimo pasaulis“ neteikė ir nelaikė, jog UADBB „Draudimo pasaulis“ yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, nereiškia, kad UADBB „Draudimo pasaulis“ negalėjo būti įtraukta į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ prašymu.

43. Kiti kasacinio skundo argumentai, susiję su bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimu trečiajam asmeniui UADBB „Draudimo pasaulis“ (dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio, CPK 93 straipsnio 4 dalies netaikymo), kaip minėta šios nutarties 40 punkte, yra tie patys, kurie buvo išdėstyti apeliaciniame skunde ir kuriuos įvertino apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais ir jų nekartoja.

44. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai priėmė iš esmės teisingus procesinius sprendimus, todėl pagrindo pakeisti ar panaikinti kasacine tvarka skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi reikšmės bylos baigčiai ir teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

46. Kasacinis teismas patyrė 7,66 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas valstybei iš ieškovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš bendrovės „Bergmile United LLP“ (j. a. k. OC352765) 7,66 Eur (septynis Eur 66 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Janina Januškienė

Algirdas Taminskas