Civilinė byla Nr. 3K-3-367-969/2018
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02626-2015-9
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.6. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Antano Simniškio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ ieškinį atsakovams „East-West United Bank S.A.“ ir „Multiasset S.A.“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinių bylų teisingumą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento: 1) atsakovų „East-West United Bank S.A.“ ir „Multiasset S.A.“ 2011 m. rugpjūčio 8 d. sudarytą paskolos sutartį su vėlesniu 2011 m. lapkričio 8 d. pakeitimu; 2) ieškovo BAB banko „Snoras“ ir atsakovo „East-West United Bank S.A.“ 2011 m. rugpjūčio 8 d. ir 2011 m. lapkričio 8 d. sudarytas įkeitimo sutartis; 3) taikyti restituciją ir ieškovui grąžinti atsakovo „East-West United Bank S.A.“ perimtus ieškovui priklausančius 41 113 888,89 Eur arba priteisti ieškovui iš atsakovų 41 113 888,89 Eur žalos atlyginimo; 5) kiekvieno iš alternatyvių reikalavimų tenkinimo atveju priteisti ieškovui iš atsakovų 6 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas nurodė, kad atsakovai, pasinaudoję neteisėtomis pinigų pasisavinimo schemomis, padarė ieškovui daugiau nei 41 mln. Eur žalos. Ieškovas ginčija sandorius actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu, be to, kaip prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir juridinio asmens teisnumui, pažeidžiančius viešąją tvarką ir kaip sudarytus tik dėl akių. Ginčijama paskolos sutartimi atsakovas „East-West United Bank S.A.“: suteikė 41 mln. Eur paskolą atsakovui „Multiasset S.A.“, kurio įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti ginčijama įkeitimo sutartimi ieškovas įkeitė savo lėšas, buvusias ieškovo sąskaitoje „East-West United Bank S.A.“. Pripažinus sutartis negaliojančiomis, atsakovas „Multiasset S.A.“ turėtų grąžinti atsakovui „East-West United Bank S.A.“ jam suteiktas lėšas, o atsakovas „East-West United Bank S.A.“ turėtų grąžinti ieškovui be pagrindo perimtas ieškovo lėšas. Netaikant restitucijos, ieškovui turi būti atlyginta žala ta apimtimi, kuria sumažėjo jo turtas.
4. Ieškovas Lietuvos teismų jurisdikciją nagrinėti šią bylą grindė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 14 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nustatančiomis išimtinę bankroto bylą nagrinėjančio teismo jurisdikciją, taip pat Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir reglamentas „Briuselis I bis“, Reglamentas Nr.1215/2012) 7 straipsnio 2 punkto, 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) 5 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pagal kurias ieškinys gali būti pareikštas vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Ieškovo teigimu, sutartinis teismingumas (Liuksemburgo teismų jurisdikcija pagal ginčijamas paskolos ir įkeitimo sutartis) netaikytinas, nes išimtinio teismingumo negalima pakeisti šalių susitarimu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 31 straipsnis), be to, toks susitarimas yra vienpusis, nelygiavertis, nekonkretus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, išaiškino teisę kreiptis su ieškiniu į atitinkamą Liuksemburgo teismą.
6. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 14 d. papildoma nutartimi: 1) išmokėjo kuratoriui advokatui L. S. 605 Eur už kuratoriaus paslaugų atlikimą iš ieškovo į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėtų atstovavimo išlaidų (sumokėta 900 Eur); 2) grąžino ieškovui iš Vilniaus apygardos teismo depozitinės sąskaitos 295 Eur permoką; 3) atsakovo „East-West United Bank S.A.“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmetė.
7. Teismas konstatavo, kad byloje kilęs ginčas turi užsienio elementą, nes ieškovo buveinė yra Lietuvoje, atsakovo „East-West United Bank S.A.“ – Liuksemburge, o atsakovo „Multiasset S.A.“ – Šveicarijoje. Todėl atsakovo „East-West United Bank S.A.“ atžvilgiu nustatant ginčo teismingumą yra taikomas Tarybos 2000 m. gruodžio 22 d. reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis I“, Reglamentas Nr. 44/2001), o atsakovo „Multiasset S.A.“ atžvilgiu – Lugano konvencija.
8. Teismas nustatė, kad atsakovai tarpusavyje ir ieškovas bei atsakovas „East-West United Bank S.A.“ ginčijamose sutartyse susitarė dėl kitos valstybės jurisdikcijos pasirinkimo, pagal kurį šalių sutartims ir visiems iš jų kylantiems klausimams išimtinę jurisdikciją spręsti visus ginčus turi Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teismai.
9. Teismas vertino, kad ieškovo reiškiami reikalavimai dėl sandorių nuginčijimo negali būti pripažinti kaip tiesiogiai kylantys iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susiję. Todėl ieškovo reikalavimai, nepaisant ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatų, patenka į reglamento „Briuselis I“ taikymo sritį ir nagrinėtini Liuksemburgo teismuose (reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalis).
10. Byla nepriskirta išimtiniam teismingumui pagal Lugano konvencijos 22 straipsnį, nėra aplinkybių, aptartų konvencijos 8, 15, 18 straipsniuose. Šalių susitarimas dėl teismingumo yra rašytinis, turinys yra aiškus ir išsamus, taigi jis atitinka Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalies tokiems susitarimams keliamus reikalavimus.
11. Teismas vertino, kad ginčijami sandoriai bei paskolos ir įkeitimo faktas, taip pat jų teisėtumui ir pagrįstumui nustatyti reikšmingos aplinkybės yra Liuksemburge, o ne Lietuvoje (taikytina sutartinė Liuksemburgo teisė, ginčo sutartys sudarytos Liuksemburge, įkaito įskaitymas taip pat atliktas Liuksemburge). Todėl vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, taisyklė netaikytina. Be to, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) praktika, nustatant teismingumą pagal šią taisyklę, vertintina tik tiesioginė žala, o vien ieškovo finansinių interesų centras neturėtų būti pagrindas nustatyti jurisdikciją Lietuvoje, bankroto atveju lėšų pirminis gavėjas yra ieškovas, o ne jo kreditoriai.
12. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo ir atsakovo „East-West United Bank S.A.“ atskiruosius skundus, 2018 m. sausio 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. papildomą nutartį paliko nepakeistas, priteisė atsakovui „East-West United Bank S.A.“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
13. Teismas pažymėjo, kad, priešingai nei nurodo ieškovas, klausimas dėl teismingumo turi būti išspręstas pradinėje bylos stadijoje (CPK 782 straipsnis), o ne išnagrinėjus bylą iš esmės.
14. Atsakovo „East-West United Bank S.A.“ buveinė yra Europos Sąjungos valstybėje narėje – Liuksemburge. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, išdėstytos reglamente „Briuselis I bis“. Nors ginčo teisiniams santykiams taikytinos šio reglamento nuostatos ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi reglamento „Briuselis I“ nuostatomis, teismas vertino, kad tai įtakos teisingam bylos išsprendimui neturėjo, nes reglamentas „Briuselis I bis“ ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuoja analogiškai.
15. Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais dėl pareikšto ieškinio glaudžios sąsajos su bankroto byla, kaip pagrindu netaikyti reglamento „Briuselis I bis“ nuostatų nustatant ginčo teismingumą (reglamento 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta išimtis), pateiktais 2014 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-142/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-142/2014">3K-3-142/2014</a>, 2014 m. lapkričio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214/2014">3K-3-214/2014</a>, ir konstatavo, kad ieškinys neatitinka dviejų kriterijų (ieškinį galėjo pareikšti tik bankroto administratorius; ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių), leidžiančių ieškovo reikalavimus priskirti kaip tiesiogiai kylančius iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusius. Nesant šių kriterijų visumos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarptautiniam teismingumui nustatyti taikė reglamento „Briuselis I bis“ nuostatas.
16. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo remtis ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatomis, įtvirtinančiomis išimtinę bankroto bylą nagrinėjančio teismo jurisdikciją, nes jos taikytinos sprendžiant tik dėl teritorinio bylos teismingumo Lietuvos Respublikoje, bet ne tarptautinio teismingumo klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214/2014">3K-3-214/2014</a>).
17. Teismas rėmėsi reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalies, Lugano konvencijos 23 straipsnio nuostatomis, nurodė, kad nėra pagrindo nesivadovauti nenuginčytose sutartyse įtvirtinta teismingumo išlyga ir pritarti ieškovo argumentams, kad ši išlyga neturi teisinės galios (sprendžiant teismingumo klausimą šalių sutartiniai teisiniai santykiai – sutarčių ir (ar) atskirų jos sąlygų (ne)galiojimas – nėra apeliacinio nagrinėjimo dalykas, nes tai reikštų ginčo sprendimą iš esmės). Be to, susitarimas dėl jurisdikcijos yra nepriklausomas, jo galiojimas negali būti ginčijamas remiantis vien teigimu, kad sutartis laikytina negaliojančia.
18. Nors pagal bendrąją taisyklę sutartinis teismingumas įpareigoja tik susitarimo šalis, o tretiesiems asmenims jis neturi teisinės galios, tačiau teisės doktrinoje pripažįstamos (išskiriamos) ir šios taisyklės išimtys, kai sutartyje esanti išlyga dėl teismingumo gali būti taikoma ir šios sutarties nesudariusiam trečiajam asmeniui. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ginčijamoje paskolos sutartyje įtvirtintos jurisdikcinės išlygos galiojimo ieškovui aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai dėl galimybės išplėsti arbitražinio susitarimo galiojimą trečiosioms šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-171/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-171/2014">3K-3-171/2014</a>). Teismas pripažino teisiškai reikšmingomis ginčijamų paskolos ir įkeitimo sutarčių sudarymo aplinkybes, patvirtinančias, jog paskolos suteikimas buvo inicijuotas ieškovo, kuris savo raštuose nurodė, kad jis ir atsakovas „Multiasset S.A.“ yra susiję juridiniai asmenys, atsakovas „East-West United Bank S.A.“ iki ginčo sutarčių sudarymo visas sąlygas derino su ieškovu; ieškovo 2011 m. balandžio 20 d. rašte atsakovui „East-West United Bank S.A.“ ieškovas patvirtino, kad bendrovę „Multiasset S.A.“ kontroliuoja „AS Latvijas Krajbanka“, kuri yra ieškovo patronuojamoji bendrovė, ir kad sandoriai, kuriuos ketinama atlikti, bus atliekami vadovaujantis vien tik ieškovo interesais. Įkeitimo sutartyje ieškovas patvirtino gavęs paskolos sutarties kopiją, o šios sutarties 7 punkte suformuluota analogiška sutartinio teismingumo išlyga, kaip ir paskolos sutartyje, nustatant jurisdikciją Liuksemburgo teismuose. Teismas vertino, kad ieškovas gali būti laikomas išreiškusiu aiškiai numanomą savo valią dėl savo sutikimo būti susaistytam ne tik įkeitimo, bet ir paskolos sutartyje nustatyta išlyga dėl teismingumo.
19. Teismas konstatavo, kad nei reglamente „Briuselis I bis“ (25 straipsnio 1, 4 dalys), nei Lugano konvencijoje (23 straipsnio 5 dalis) nėra jokių nuostatų, kurios teiktų pagrindą manyti dėl negalimumo šalims susitarti dėl asimetriškų teismingumo išlygų; nesutiko ir su ieškovo argumentu dėl teismingumo išlygos neatitikties aiškumo kriterijui.
20. Reikalavimo priteisti žalos atlyginimą teismingumą ieškovas grindė reglamente „Briuselis I bis“ nustatytu vienu iš specialiosios jurisdikcijos atvejų – šio reglamento 7 straipsnio 2 punkte (Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje) įtvirtinta galimybe bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto ieškinį pareikšti vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose, teigdamas, kad ieškiniu prašoma priteisti žala atsirado Lietuvos Respublikoje ir padaryta veiksmais, atliktais Lietuvos Respublikoje. Teismas rėmėsi ESTT išaiškinimais, kad tokia vieta gali apimti tiek vietą, kurioje įvyko žalą lėmusi aplinkybė, tiek vietą, kur atsirado pati žala, jei šios vietos nesutampa (žr., pvz., 1976 m. sprendimo byloje Handelskwekerij Bier v Mines de Potasse d'Alsace, C-21/76, 24–25 punktus; 2012 m. spalio 25 d. sprendimo byloje Folien Fisher ir Fofitec, C-133/11, 39 punktą); vietos, kurioje atsirado žala, sąvoka negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų bet kurią vietą, kur jaučiamos neigiamos žalą sukėlusio įvykio pasekmės (1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimo byloje Marinari v Lloyd's Bank, C-364/93, 14 punktas). Atsižvelgdamas į tai, kad lėšos, kurias pritaikius restituciją siekia susigrąžinti ieškovas, buvo laikomos atsakovo „East-West United Bank S.A.“, kurio buveinė yra Liuksemburge, sąskaitoje; ginčo įkeitimo sutartis sudaryta Liuksemburge; šios sutarties pagrindu įvykęs ieškovo lėšų nurašymas taip pat atliktas Liuksemburge, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek žalą sukėlęs įvykis, tiek žalingi padariniai kilo Liuksemburge. Aplinkybės, kurias ieškovas siekia įrodyti (kad Lietuvoje kilo neteisėtos veikos schemos sumanymas) yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Galimi ieškovo indėlininkų dėl ieškovo bankroto nuostoliai, teismo vertinimu, laikytini netiesioginėmis neigiamomis pasekmėmis, kurios susijusios su ieškovo patirta pirmine žala, taigi neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčo teismingumą.
21. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad nagrinėjamu atveju savarankišką pagrindą ginčo teismingumui Lietuvoje suteikia reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 3 punkte įtvirtinta viena iš alternatyvaus teismingumo taisyklių, nustatanti, jog asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo ar restitucijos, grindžiami veika, dėl kurios gali būti iškelta baudžiamoji byla, gali būti pareikšti taip pat tas bylas nagrinėjančiame teisme, jeigu minėtas teismas pagal jam taikomą teisę turi jurisdikciją nagrinėti civilines bylas. Ieškovo pateikti duomenys patvirtina, kad Lietuvoje atliekamas ikiteisminis tyrimas, tačiau jie nėra pakankami spręsti, kad jame atsakovams gali būti pareikšti įtarimai ir kad civilinis ieškinys apskritai jiems yra galimas. Šie duomenys nepakankami spręsti, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas būtent dėl ginčo sandorių pagrindu pervestų lėšų, o apie tai, kad būtų tiriami ir vertinami kurie nors atsakovo „East-West United Bank S.A.“ veiksmai (jų teisėtumas), apskritai neužsimenama. Teismas nurodė, kad taip pat nėra pagrindo vertinti, jog dėl ikiteisminio tyrimo metu renkamų įrodymų ginčo ryšys su Lietuvos jurisdikcija yra stipresnis.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
22. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 16 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl to, ar, nesant pagrindų, nustatytų reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose, reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta nuostata, kad susitarimas dėl jurisdikcijos sudaromas ar paliudijimas raštu, aiškintina taip, jog prorogacinis susitarimas dėl vienos valstybės narės teismų jurisdikcijos, nustatytas paskolos sutartyje, turi būti aiškinamas, kaip saistantis kitą asmenį, nesantį paskolos sutarties šalimi, bet įkeitusį savo turtą paskolos sutarčiai vykdyti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Teismai pažeidė reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai išplėtė paskolos sutartyje įtvirtinto susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimą ieškovui – asmeniui, nesančiam šios sutarties šalimi. Reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnis įtvirtina reikalavimus susitarimui dėl jurisdikcijos, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų neanalizavo paskolos sutartyje esančios jurisdikcinės išlygos išplėtimo ieškovui kontekste. Pagal ESTT išaiškinimus į sutartį įtraukta sąlyga dėl jurisdikcijos gali sukelti padarinių iš esmės tik šios sutarties sudarymui pritarusių šalių tarpusavio santykiams. Kad tokią sąlygą būtų galima panaudoti prieš trečiąjį asmenį, iš principo būtina, kad jis būtų jai pritaręs (sprendimas byloje Refcomp SpA v Axa Corporate Solutions Assurance SA, C-543/10, ECLI:EU:C:213:62, 29 punktas). Bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovas būtų pritaręs, jog paskolos sutartyje įtvirtinta jurisdikcinė išlyga būtų taikoma jam. Ieškovo (banko) veiksmus, įskaitant ir „pritarimą“ jurisdikcinei išlygai paskolos sutartyje, reikia vertinti ne formaliai, o atsižvelgiant į tai, kad buvo vykdoma ne ieškovo, o jo pagrindinių akcininkų interesus užtikrinanti veikla, priešinga ieškovo interesams ir privedusi jį prie bankroto.
22.2. Teismai nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais dėl arbitražinės išlygos išplėtimo ne sutarties šalims. Arbitražinės išlygos aiškinimui netaikomas reglamentas „Briuselis I bis“, arbitražinė išlyga apskritai eliminuoja visų teismų jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, nebent ginčas būtų nearbitruotinas.
22.3. Teismai pažeidė reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 2 punktą, netinkamai aiškino reikalavimo dėl žalos atlyginimo teismingumo taisykles, jurisdikciją parinko formaliai – ne pagal neteisėtų veiksmų grandinės pradžią, o pagal vieną iš neteisėtų veiksmų elementų. Vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, pagal ESTT išaiškinimus, reiškia ir vietą, kurioje žala tapo materiali, ir vietą, kurioje atsirado žalą lėmusi aplinkybė, todėl ieškinys atsakovui ieškovo nuožiūra gali būti pareikštas vienos iš šių dviejų vietų teisme (ESTT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo byloje Melzer prieš MF Global UK Ltd, C-228/11, ECLI:EU:C:2013:305, 24 punktas). Teismai nukrypo nuo ESTT suformuotos praktikos. Tiek pagal ESTT, tiek ir pagal naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yMzEtNDY0LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-231-464/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-231-464/2018">2-231-464/2018</a>) ginčas yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, nes tiesioginiai neteisėtų veiksmų padariniai yra jaučiami Lietuvoje (Lietuvoje buvę ieškovo (banko) indėlininkai buvo apgauti, iš Lietuvos iškeliavo jų lėšos ir Lietuvoje ieškovas dėl neteisėtos schemos bankrutuoja, taip pažeidžiamas visos Lietuvos Respublikos finansų rinkos stabilumas). Be to, reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 2 punktas taip pat aiškinamas kaip leidžiantis pareikšti ieškinius vietoje, kurioje prasidėjo įvykių grandinė, suteikusi pagrindą žalai atsirasti. Nagrinėjamu atveju būtent Lietuvoje buvo atlikti esminiai veiksmai, sukėlę žalą, neteisėtos schemos inicijuotos Lietuvoje.
22.4. Teismai išsprendė žalos padarymo vietos klausimą tinkamai nenustatę faktinių aplinkybių. Dėl kompleksinių faktinių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu išsamiai jų neišanalizavus spręsti, kur buvo atlikti esminiai veiksmai ar kur patirta žala, nagrinėjamoje situacijoje neįmanoma. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad žalos padarymo vietą galima būtų nustatyti tik išnagrinėjus bylą iš esmės, tačiau tai nebuvo padaryta. Toks aiškinimas prieštarauja tiek protingumo taisyklėms, tiek reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 2 punkto aiškinimo taisyklėms.
22.5. Teismai netinkamai aiškino reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 3 punkto nuostatas, nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių, nes sprendė, kad dėl ginčo sandorių ikiteisminis tyrimas neatliekamas, nors ieškovas pateikė tiesiogiai tai patvirtinantį įrodymą. Nepaisant to, kad atsakovams Lietuvoje atliekamame ikiteisminiame tyrime dar nepateikti įtarimai, prieš šiuos asmenis yra pagrindas reikšti reikalavimus Lietuvoje, nes Lietuvos teismai bus kompetentingi nagrinėti baudžiamąją bylą dėl ieškovo lėšų pasisavinimo per „East-West United Bank S.A.“.
22.6. Tinkamas ginčo teismingumo išsprendimas yra reikšmingas viešojo intereso gynimui. Faktiškai šioje byloje tikrieji nukentėję asmenys yra ieškovo (banko) kreditoriai – būtent jų lėšos, laikytos ieškovo banke, per „East-West United Bank S.A.“ buvo perleistos „Multiasset S.A.“. Būtent dėl tokių veiksmų dalies savo indėlių neatgavo ieškovo indėlininkai jam bankrutavus, taip pat savo lėšų neatgauna valstybė, sumokėjusi draudimo išmokas ieškovo indėlininkams, bei tiriamos tokiais sandoriais padarytos nusikalstamos veikos.
22.7. Egzistuoja pagrindas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalies a punktas nustato, kad susitarimas dėl jurisdikcijos sudaromas arba paliudijimas raštu. Nesant reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytų pagrindų, kyla klausimas, ar reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta nuostata, jog susitarimas dėl jurisdikcijos sudaromas ar paliudijimas raštu, aiškintina taip, kad prorogacinis susitarimas dėl vienos valstybės narės teismų jurisdikcijos, nustatytas paskolos sutartyje, aiškinamas, kaip saistantis kitą asmenį, nesantį paskolos sutarties šalimi, bet įkeitusį savo turtą paskolos sutarties vykdymui. ESTT šiuo klausimu dar nėra pasisakęs.
23. Atsakovas „East-West United Bank S.A.“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamas nutartis palikti nepakeistas, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
23.1. Viešojo intereso gynimas nesudaro pagrindo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. Atsakovas buvo sąžininga ieškiniu ginčijamų sandorių šalis, nežinojo apie imperatyvius draudimus. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad sudarydamas ginčijamus sandorius atsakovas veikė kartu su ieškovu ir (arba) „Multiasset S.A.“.
23.2. Nesant baudžiamojo proceso ir pareikšto civilinio ieškinio baudžiamajame procese atsakovo atžvilgiu, nėra pagrindo nustatyti Lietuvos Respublikos civilines bylas nagrinėjančio teismo jurisdikciją nagrinėti šioje civilinėje byloje pareikštą ieškinį pagal reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 3 punktą. Atsakovas su ieškovu ir „Multiasset S.A.“ sudarė tris paskolos ir įkeitimo sandorius, todėl teismas pagrįstai vertino, kad pateikti duomenys nepakankami spręsti, jog ikiteisminis tyrimas atliekamas būtent dėl ginčo sandorių (o ne kitų sandorių) pagrindu pervestų lėšų.
23.3. Nustatant žalingo įvykio padarymo vietą yra reikšminga tik fizinė vieta, kurioje galimas pažeidėjas atliko tam tikrus veiksmus, sukėlusius žalą, ir reikšminga bei vertintina tik tiesioginė žala. Nustatęs, kad bylą atsakovui galima inicijuoti ieškovo pasirinkimu arba žalos atsiradimo vietos teisme, arba veiksmų, sukėlusių žalą, vietos teisme, ESTT detalizavo sąvoką „vieta, kur žala atsirado“ ir konstatavo, kad vieta, kur atsirado žala, kilusi tik netiesiogiai iš ankstesnio delikto, negali būti įtraukta į vietos, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis, koncepciją (ESTT 1990 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Dumez v. Hessische Landesbank, C-220/88). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikėsi šios pozicijos. Ieškovo pozicija remtis tariamais netiesioginiais padariniais yra akivaizdžiai nepagrįsta. Neteisėtos veikos schemos sumanymas tiek, kiek jis neįgyvendintas, nėra ir negali būti vertinamas nei kaip žalą sukėlęs įvykis, nei kaip žalingi padariniai reglamento „Briuselis I bis“ ir Lugano konvencijos prasme.
23.4. Reikalavimas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis yra teismingas Liuksemburgo teismams. Ieškovo reikalavimai, susiję su įkeitimo sutartimi, yra teismingi išimtinai Liuksemburgo teismams (reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnis). Paskolos sutartyje nustatytos jurisdikcijos taikymą ieškovo atžvilgiu nagrinėjamu atveju lemia ieškovo sąsajos su „Multiasset S.A.“, kaip paskolos gavėju, bei ieškovo vaidmuo paskolos sutarties sudarymo procese.
23.5. Remiantis ESTT išaiškinimais, turinio ir formos reikalavimai, kuriuos įvykdžius trečiasis asmuo gali būti laikomas pritarusiu sąlygai dėl jurisdikcijos, gali įvairuoti, nelygu pradinės sutarties pobūdis (ESTT sprendimo byloje SpA v Axa Corporate Solutions Assurance SA ir kt., C-543/10, ECLI:EU:C:2013:62, 29–30 p.). Šalių valia sudaryti susitarimą yra esminis kriterijus vertinant, ar yra sudarytas susitarimas dėl jurisdikcijos (žr., pvz., ESTT 1985 m. liepos 11 d. sprendimą byloje F. Berghoefer GmbH & Co. KG prieš ASA SA, bylos Nr. 221/84). Kasacinio teismo išaiškinimai dėl arbitražinio susitarimo galiojimo tretiesiems asmenims (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-171/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-171/2014">3K-3-171/2014</a>) neprieštarauja ESTT praktikai, kur esminis dėmesys skiriamas šalių valiai ir elgesiui sudarant susitarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamą situaciją vertino atsižvelgdamas į šiuos išaiškinimus. Bylos duomenys pakankami išvadai, kad ieškovas įsipareigojo ginčus dėl paskolos sutarties nagrinėti pagal joje įtvirtintą susitarimą dėl jurisdikcijos. Ieškovas sudarė tris analogiškus sandorius, kuriuose įtvirtinti analogiški susitarimai dėl jurisdikcijos, ir nereiškė prieštaravimų dėl jų, taigi paskolos sutartyje įtvirtintas susitarimas atitinka ir šalių tarpusavyje nustatytą praktiką reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalies b punkto prasme.
23.6. ESTT pripažįsta jurisdikcijos susitarimo perėmimą tuo atveju, kai perimamos teisės ir pareigos iš sutarties (žr. ESTT 1984 m. birželio 19 d. sprendimą byloje Partenreederei ms. Tilly Russ ir Ernest Russ prieš NV Haven- & Vervoerbedrijf Nova ir NV Goeminne Hout, bylos Nr. 71/83; 2000 m. lapkričio 9 d. sprendimo byloje Coreck Maritime GmbH prieš Handelsveem BV ir kt., bylos Nr. C-387/98, 22–27 p.). Atsakovui realizavus užstatą pagal įkeitimo sutartį, ieškovas įstatymo pagrindu įgijo regresinį reikalavimą į „Multiasset S.A.“, kartu perimdamas ir susitarimą dėl jurisdikcijos.
23.7. Susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimas nesietinas su sutarties, kurioje jis įtvirtintas, galiojimu (reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 5 dalis).
23.8. Reikalavimas priteisti žalą yra teismingas Liuksemburgo teismams. Ginčijami sandoriai bei paskolos ir įkeitimo faktas bei jų teisėtumui ir pagrįstumui nustatyti reikšmingos aplinkybės yra ne Lietuvoje, o Liuksemburge. Ginčydamas sandorius ir (ar) reikalaudamas žalos atlyginimo ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, be kita ko, juos vertinant iš Liuksemburgo teisės perspektyvos; atsakovui ikiteisminiame tyrime įtarimai nepareikšti, todėl nėra pagrindo manyti, kad Lietuvoje bus surinkta daugiausia su ieškovo reikalavimais susijusių įrodymų, juolab atsižvelgiant į glaudų ieškinio reikalavimų dėl žalos atlyginimo ryšį su Liuksemburgu.
23.9. Klausimas dėl teismingumo turi būti išspręstas pradinėje bylos stadijoje, o ne išnagrinėjus bylą iš esmės.
23.10. Nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Nacionaliniai teismai nėra saistomi proceso šalių iniciatyvos. ESTT yra suformavęs pakankamai aiškią ir nuoseklią praktiką dėl susitarimo dėl jurisdikcijos sudarymo raštu vertinimo (reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalies a punktas). ESTT taip pat pripažįsta jurisdikcijos susitarimo perėmimą, kai perimamos teisės ir pareigos iš sutarties. ESTT išaiškinimas nebūtų svarbus nagrinėjamai bylai.
24. Atsakovas „Multiasset S.A.“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamas nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
24.1. Paskolos sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl išimtinio teismingumo turėtų būti taikomas ir ieškovui dėl neabejotino jo sąsajumo su atsakovu „Multiasset S.A.“. Toks teisės aiškinimas, priešingai nei nurodo ieškovas, neprieštarauja reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
24.2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais dėl arbitražinės išlygos galiojimo tretiesiems asmenims ir sprendė, kad susitarimas dėl teritorinio teismingumo gali būti prilygintas arbitražinei išlygai ir, egzistuojant tam tikroms sąlygoms, turi būti taikomas ginčo šalims, tiesiogiai nesudariusioms tokio susitarimo.
24.3. Teismai tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl žalos atsiradimo vietos.
24.4. Nepagrįstas argumentas, kad žalos atsiradimo vieta yra Lietuvoje. Reali žala ieškovui atsirado Liuksemburge tuo metu, kai atsakovo prievolių įvykdymui užtikrinti įkeistos lėšos buvo nurašytos.
24.5. Argumentai dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, kaip pagrindo ginčą nagrinėti Lietuvoje, taip pat atmestini.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl taikytinų teisės normų
25. Nagrinėjamoje byloje pareikšti šie reikalavimai: 1) pripažinti negaliojančia atsakovų 2011 m. rugpjūčio 8 d. sudarytą paskolos sutartį su 2011 m. lapkričio 8 d. pakeitimu; 2) pripažinti negaliojančiomis ieškovo ir atsakovo „East-West United Bank S. A.“ 2011 m. rugpjūčio 8 d. ir 2011 m. lapkričio 8 d. įkeitimo sutartis; 3) taikyti restituciją arba priteisti ieškovui iš atsakovų žalos atlyginimą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovo buveinė yra Lietuvoje, atsakovo „East-West United Bank“ – Liuksemburge, o atsakovo „Multiasset S.A.“ – Šveicarijoje.
26. Ginčo šalių buveinės yra skirtingose valstybėse, taigi byloje kilęs ginčas turi užsienio elementą. Pagal nacionalinį teisinį reguliavimą Lietuvos teismui užsienio elementą turinčioje byloje pirmiausia reikia išspręsti jurisdikcijos klausimą, t. y. teismas ex officio (savo iniciatyva) turėtų patikrinti, ar jis turi kompetenciją priimti ieškinį ir nagrinėti bylą (CPK 782 straipsnis). Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos nacionalinėje teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja šios bylos teismingumo klausimą.
27. Visus jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo bei vykdymo klausimus civilinėse ir komercinėse bylose, kylančius tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (toliau – ELPA) narių – Norvegijos Karalystės, Islandijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos, bei Danijos Karalystės reglamentuoja 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Ši konvencija, kuri Šveicarijai įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d., taikytina sprendžiant dėl reikalavimų pripažinti negaliojančia paskolos sutartį ir priteisti žalą iš „Multiasset S.A.“ teismingumo.
28. Sprendžiant dėl likusių reikalavimų (pripažinti negaliojančiomis įkeitimo sutartis, priteisti žalą iš atsakovo „East-West United Bank“) teismingumo taikytinas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Šis teisės aktas pakeitė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ir yra taikomas teismo procesams, pradėtiems 2015 m. sausio 10 d. arba vėliau (66, 81 straipsniai) (ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas 2015 m. gruodžio 31 d.).
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lugano konvencija iš esmės yra išplečiamas reglamento „Briuselis I“ (šiuo metu ir – reglamento „Briuselis I bis“) principų taikymas ELPA narėms. Lugano konvencijos struktūra pagrįsta reglamento „Briuselis I“ principais, joje atkartojama dauguma šio reglamento nuostatų. Vadovaujantis antruoju Lugano konvencijos protokolu, susitariančiosios šalys įsipareigojo vadovautis ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija bei doktrina, suformuota aiškinant reglamentą „Briuselis I“ (reglamentą „Briuselis I bis“). Taigi aiškinant Lugano konvencijos nuostatas, ypač tais atvejais, kai jos identiškos atitinkamo reglamento nuostatoms, privalu vadovautis suformuota ESTT praktika bei doktrina.
30. Bendroji jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje, nustatyta Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje ir reglamento „Briuselis I bis“ 4 straipsnio 1 dalyje.
31. Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje bei reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl jurisdikcijos prorogacijos (jurisdikcijos šalių susitarimu), ir jos savo esme yra identiškos, šalių susitarimui kilusius arba galinčius kilti ginčus dėl konkrečių teisinių santykių spręsti pasirinktos valstybės teisme jos suteikia išimtinės jurisdikcijos galią.
32. Reikalavimų, kylančių iš deliktų, teismingumą reglamentuojančios Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalies bei reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 2 dalies nuostatos taip pat yra identiškos. Jose įtvirtinta, kad bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto, be atsakovo gyvenamosios (buveinės) vietos teismo, taip pat yra kompetentingi ir vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismai.
33. Taigi, nors kasacinio skundo argumentai iš esmės yra susiję ne su Lugano konvencijos, o su reglamento „Briuselis I bis“ nuostatų aiškinimu, teisėjų kolegija šioje nutartyje skundžiamos nutarties pagrįstumą vertins tiek atitinkamų Lugano konvencijos (ta apimtimi, kuria teismas sprendė dėl reikalavimų pripažinti negaliojančia paskolos sutartį ir priteisti žalą iš „Multiasset S.A.“), tiek Reglamento Nr. 1215/2012 (dėl likusių reikalavimų) nuostatų kontekste. Aiškindama atitinkamas šių teisės aktų nuostatas teisėjų kolegija remsis, be kita ko, ESTT suformuota praktika.
Dėl susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimo asmeniui, nesančiam sutarties šalimi
34. Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, yra susitarusios, jog šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip.
35. Reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip.
36. Kad galiotų pagal Lugano konvenciją bei reglamentą „Briuselis I bis“, susitarimas dėl teismo vietos privalo būti sudarytas arba raštu, arba žodžiu ir patvirtintas raštu, arba tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką, arba tarptautinės prekybos ar komercijos srityje – praktiką, apie kurią šalys žinojo arba turėjo žinoti (Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalis, reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalis; ESTT 2016 m. liepos 7 d. sprendimo byloje H?szig, C‑222/15, EU:C:2016:525, 35 punktas).
37. Nagrinėjamu atveju ginčo paskolos sutarties 25.1 punkte įtvirtinta, kad „Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės teismai turi išimtinę jurisdikciją spręsti visus ginčus, kylančius iš šios sutarties ar su ja susijusius“. Pagal sutarties 25.3 punktą „Šis 25 straipsnis yra tik Banko [t. y. atsakovo „East-West United Bank S.A.“] naudai. Todėl šio straipsnio nuostatos nedraudžia Bankui pradėti su Ginču susijusį procesą bet kuriuose kituose jurisdikcijos teismuose“.
38. Įkeitimo sutarčių 7 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad „Liuksemburgo miesto (Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės) teismai turi jurisdikciją spręsti ginčus, kylančius pagal šią Įkeitimo sutartį arba dėl jos. Ši nuostata parengta Banko [t. y. atsakovo „East-West United Bank S.A.“], kuris gali nuspręsti iškelti bylą Įkaito davėjui [t. y. ieškovui] jurisdikcijoje pagal jo juridinį adresą arba bet kuriame teisme, kuris sutiktų su jurisdikcija, naudai“.
39. Nėra ginčo, kad įkeitimo sutartyse esantis susitarimas dėl jurisdikcijos formos prasme visiškai atitinka pirmiau nurodytus Lugano konvencijos 23 straipsnio ir reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio reikalavimus bei Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotus kriterijus (susitarimas dėl teismingumo yra rašytinis, jo turinys yra aiškus ir tikslus; žr., pvz., ESTT 2016 m. liepos 7 d. sprendimo byloje H?szig, C‑222/15, EU:C:2016:525, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Tačiau ieškovas ginčija teismų išvadą dėl paskolos sutartyje esančio susitarimo dėl jurisdikcijos įtakos jam, kai jis tokio susitarimo de facto (faktiškai) nėra sudaręs.
40. ESTT jurisprudencijoje išaiškinta, kad į sutartį įtraukta jurisdikciją suteikianti nuostata iš principo gali sukelti padarinių tik šios sutarties sudarymui pritarusių šalių tarpusavio santykiams. Kad tokią sąlygą būtų galima panaudoti prieš trečiąjį asmenį, iš principo būtina, kad jis būtų jai pritaręs. Tiesa, turinio ir formos reikalavimai, kuriuos įvykdęs trečiasis asmuo gali būti laikomas pritarusiu sąlygai dėl jurisdikcijos, gali įvairuoti, nelygu pradinės sutarties pobūdis (ESTT 2013 m. vasario 7 d. sprendimo byloje Refcomp, C 543/10, EU:C:2013:62, 29, 30 punktai).
41. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju teismas turėjo pareigą nustatyti ar buvo ieškovo pritarimas paskolos sutarties sąlygai dėl jurisdikcijos.
42. Spręsdamas šį klausimą apeliacinės instancijos teismas teisiškai reikšmingomis pripažino ieškovo ieškinyje nurodytas ginčijamų paskolos ir įkeitimo sutarčių sudarymo aplinkybes, patvirtinančias, kad paskolos suteikimą inicijavo ieškovas, kuris savo raštuose nurodė, jog jis ir atsakovas „Multiasset S.A.“ yra susiję juridiniai asmenys, atsakovas „East-West United Bank S.A.“ iki sutarčių sudarymo visas sąlygas derino su ieškovu. 2011 m. balandžio 20 d. rašte atsakovui „East-West United Bank S.A.“ ieškovas patvirtino, kad bendrovę „Multiasset S.A.“ kontroliuoja „AS Latvijas Krajbanka“, kuri yra ieškovo patronuojamoji bendrovė, ir kad sandoriai, kuriuos ketinama atlikti, bus atliekami vadovaujantis vien tik ieškovo interesais. Įkeitimo sutartyse ieškovas patvirtino gavęs paskolos sutarties bei šios sutarties su pakeitimais kopijas, o įkeitimo sutarčių 7 punkte suformuluota analogiška sutartinio teismingumo išlyga kaip ir paskolos sutartyje, nustatant tos pačios valstybės – Liuksemburgo – teismų jurisdikciją. Iš nurodytų ginčo sutarčių sudarymo faktinių aplinkybių teismas sprendė, kad ieškovas gali būti laikomas išreiškusiu aiškiai numanomą valią dėl savo sutikimo būti susaistytam ne tik įkeitimo, bet ir paskolos sutartyje nustatyta išlyga dėl teismingumo.
43. Kartu pažymėtina, kad pagal bylos duomenis paskolos ir įkeitimo sutartys sudarytos tuo pačiu metu: 2011 m. rugpjūčio 8 d. atsakovai „East-West United Bank S.A.“ ir „Multiasset S.A.“ sudarė paskolos sutartį ir ieškovas BAB banko „Snoras“ su atsakovu „East-West United Bank S.A.“ sudarė įkeitimo sutartį; 2011 m. rugpjūčio 8 d. pasirašytas paskolos sutarties pakeitimas (pratęstas paskolos terminas iki 2012 m. vasario 8 d.) ir atitinkama įkeitimo sutartis.
44. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas ir „Multiasset S.A.“ paskolos ir įkeitimo sutarčių sudarymo tikslais buvo susiję, ieškovas žinojo apie paskolos sutartį, buvo su ja susipažinęs, išlygai neprieštaravo, tuo pačiu metu su atsakovu „East-West United Bank S.A.“ sudarytose įkeitimo sutartyse įtvirtino analogišką nuostatą, to pakanka konstatuoti, jog ieškovas pritarė paskolos sutarties sąlygai dėl jurisdikcijos.
45. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą ieškovo argumentą, kad jo (banko) veiksmus, įskaitant ir „pritarimą“ jurisdikcinei išlygai paskolos sutartyje, reikia vertinti atsižvelgiant į tai, jog buvo vykdoma ne ieškovo, o pagrindinių jo akcininkų interesus užtikrinanti veikla, priešinga ieškovo interesams ir privedusi jį prie bankroto. Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalies nuostatos susijusios tik su susitarimu dėl jurisdikcijos, o ne su esminėmis sutarties nuostatomis. Jurisdikciją suteikiantis susitarimas nesusijęs su šalių sutarties likimu. Pagrindinės sutarties, į kurią įtraukta ta nuostata, sąlygoms ir atitinkamai ginčams dėl tos sutarties galiojimo taikoma lex causae, kuri nustatoma pagal jurisdikciją turinčio teismo valstybės privatinę tarptautinę teisę (žr. 1997 m. liepos 3 d. ESTT sprendimo byloje Benincasa C‑269/95, EU:C:1997:337, 25 punktą).
46. Kasaciniame skunde ieškovas argumentuoja, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai rėmėsi arbitražinių išlygų išplėtimo ir taikymo tretiesiems asmenims doktrina ir kasacinio teismo suformuota atitinkama praktika. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama šiam argumentui, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis išaiškinimais dėl arbitražinės išlygos išplėtimo ir taikymo ne sutarties šalims. Nei Lugano konvencija, nei reglamentas „Briuselis I bis“ arbitražui netaikomi (Lugano konvencijos 1 straipsnio 2 dalies d punktas, reglamento „Briuselis I bis“ 1 straipsnio 2 dalies d punktas), todėl nelaikytina, kad yra ir vice versa (priešingai). Kita vertus, teismas išvadą dėl paskolos sutartyje esančio susitarimo dėl jurisdikcijos įtakos ieškovui grindė ne vien pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika. Kitus teismo argumentus pripažinus teisiškai pagrįstais, vien aptariama aplinkybė neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui.
Dėl Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalies ir reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo
47. Ieškovas reikalavimo dėl žalos atlyginimo teismingumą Lietuvos Respublikos teismams grindė vienu iš specialiosios jurisdikcijos pagrindų – Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje, reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 2 punkte įtvirtinta galimybe bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto ieškinį pareikšti ir vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Kasaciniame skunde ieškovas argumentuoja, kad esminiai veiksmai, dėl kurių atsirado ieškiniu prašoma priteisti žala (inicijuota neteisėta schema), buvo atlikti Lietuvoje, kur jaučiami ir tiesioginiai šių veiksmų padariniai.
48. Pagal pirmiau nurodytas reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalies ir Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias susitarimus dėl tarptautinės jurisdikcijos, sutartinė jurisdikcija laikoma išimtine, jeigu šalys nesusitarė kitaip.
49. Remiantis Teisingumo Teismo formuojama praktika, valstybės narės teismo ar teismų jurisdikcija, kurią sutarties šalys patvirtino jurisdikciją suteikiančioje nuostatoje, iš esmės yra išimtinė (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje El Majdoub, C-322/14, EU:C:2015:334, 24 punktas).
50. Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio (Lugano konvencijos 23 straipsnio) nuostatas tokiu susitarimu dėl jurisdikcijos šalys gali nukrypti ne tik nuo bendrosios jurisdikcijos, nustatomos pagal atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) principą, įtvirtintą šio reglamento 4 straipsnyje (Lugano konvencijos 2 straipsnyje), bet ir nuo specialiosios jurisdikcijos, reglamentuojamos reglamento 7–8 straipsniuose (atitinkamai Lugano konvencijos 5–6 straipsniuose) (ESTT 1976 m. gruodžio 14 d. sprendimo byloje Estasis Salotti di Colzani Aimo e Gianmario Colzani s.n.c. prieš Rüwa Polstereimaschinen GmbH, 24/76, 7 punktas; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA prieš Akzo Nobel NV ir kt., C‑352/13, 59, 61 punktai).
51. Šioje nutartyje konstatavus, kad susitarimas dėl jurisdikcijos buvo sudarytas ir taikomas ieškovui, sutartinė jurisdikcija, kuriai pagal Lugano konvenciją ir reglamentą „Briuselis I bis“ suteikta išimtinės jurisdikcijos galia, gali eliminuoti kitus jurisdikcijos pagrindus, jei konkretus ginčas patenka į susitarimo apimtį.
52. Siekiant nustatyti į susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį patenkančius ginčus, jį turi išaiškinti nacionalinis teismas, kuriame juo remiamasi (ESTT sprendimo byloje Powell Duffryn, C-214/89, EU:C:1992:115, 37 punktas ir sprendimo byloje Benincasa, C-269/95, EU:C:1997:337, 31 punktas).
53. Pažymėtina, kad pagal paskolos ir įkeitimo sutarčių nuostatų dėl jurisdikcijos formuluotes (žr. šios nutarties 37, 38 punktus) pasirinkto teismo jurisdikcija apima ne tik ginčus, kylančius iš sutarties (pagal sutartį), bet ir su jomis susijusius. Taigi susitarimai dėl jurisdikcijos yra platesnės apimties. Nagrinėjamu atveju ieškovas siekia įrodyti, kad neteisėti atsakovų veiksmai pasireiškė neteisėtos schemos įgyvendinimu per ginčo sutartis, dėl ko buvo perimtos banko lėšos ir ieškovas patyrė žalą. Žala, kaip nurodo ieškovas, – tai suma, perimta kaip įkaitas pagal įkeitimo sutartį, neįvykdžius įsipareigojimų pagal paskolos sutartį. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad egzistuoja glaudus ryšys (sąsajos) tarp nurodomų pažeidimų ir ginčo sutarčių, o tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo patenka į susitarimų dėl jurisdikcijos apimtį. Tokia išvada koreliuoja su Teisingumo Teismo išaiškinimais, pagal kuriuos nuostata dėl jurisdikcijos sutartyse apima ir reikalavimus dėl deliktinės teisės pažeidimų, susijusius su sutartiniais santykiais, tol, kol šalys, sudarydamos sutartį, gali pagrįstai nustatyti tokius reikalavimus, ir dėl to jie nėra netikėti tuomet, kai yra susiduriama su teismo vietos pasirinkimu pagal sutartį (ESTT sprendimo byloje CDC prieš Akzo Nobel, C-352/13, 68 punktas). Taigi nagrinėjamu atveju sutartinė jurisdikcija eliminuoja šios nutarties 47 ir 48 punktuose nurodytą jurisdikcijos pagrindą.
Dėl Lugano konvencijos 5 straipsnio 4 dalies ir reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 3 punkto aiškinimo ir taikymo
54. Lugano konvencijos 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla dėl reikalavimo atlyginti nuostolius arba žalą, padarytą veiksmu, dėl kurio keliama baudžiamoji byla, gali būti iškelta tokias bylas nagrinėjančiame teisme, jeigu minėtas teismas pagal jam taikomą teisę turi jurisdikciją nagrinėti civilines bylas. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir „Briuselis I bis“ reglamento 7 straipsnio 3 punkte. Kaip savarankišku pagrindu ginčo teismingumui Lietuvos teismams pagrįsti ieškovas remiasi ir šiomis nuostatomis.
55. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės teismo jurisdikcija, kurią sutarties šalys patvirtino jurisdikciją suteikiančioje nuostatoje, yra iš esmės išimtinė, pagal Lugano konvencijos ir reglamento „Briuselis I bis“ nuostatas tokiu susitarimu šalys gali nukrypti, inter alia (be kita ko), nuo specialiosios jurisdikcijos (žr. šios nutarties 49, 50 punktus), nagrinėjamu atveju konstatavus, kad šalys sudarė galiojantį susitarimą dėl jurisdikcijos ir juo išimtinę jurisdikciją suteikė Liuksemburgo teismams, ieškovo nurodytas jurisdikcijos pagrindas yra nebeaktualus. Jį eliminuoja susitarimas dėl jurisdikcijos.
Dėl prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą
56. Ieškovas prašo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kelia klausimą, ar reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta nuostata, kad susitarimas dėl jurisdikcijos sudaromas ar paliudijamas raštu, aiškintina taip, kad prorogacinis susitarimas dėl vienos valstybės narės teismų jurisdikcijos, nustatytas paskolos sutartyje, aiškinamas kaip saistantis kitą asmenį, nesantį paskolos sutarties šalimi, bet įkeitusį savo turtą paskolos sutarčiai vykdyti.
57. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, ESTT priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į ESTT (SESV 267 straipsnio 3 dalis).
58. Nors SESV įtvirtina pareigą galutinės instancijos teismui kreiptis prejudicinio sprendimo, kai nagrinėjant bylą kylą ES teisės aiškinimo klausimas, tačiau ši pareiga nėra absoliuti. ESTT yra nurodęs, kad nacionaliniai galutinės instancijos teismai neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo, kai analogišku klausimu ESTT jau išaiškino Europos Sąjungos teisę, kai šiuo klausimu praktika nusistovėjusi ir aiški net ir ne dėl visiškai tapačios teisės problemos, kai pats atitinkamos Europos Sąjungos teisės akto nuostatos aiškumas neleidžia abejoti jos turiniu, todėl nekyla kreipimosi poreikio (1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT, C-283/81, ECLI:EU:C:1982:335).
59. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima ex officio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018 59 punktą; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016 39 punktą).
60. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo prašymas yra atmestinas, nes: pirma, esminiai išaiškinimai dėl į šalių sutartį įtrauktos jurisdikciją suteikiančios nuostatos sukeliamų padarinių tretiesiems asmenims jau yra suformuluoti Teisingumo Teismo praktikoje (žr. ESTT 2013 m. vasario 7 d. sprendimą byloje Refcomp, C-543/10, EU:C:2013:62); antra, nagrinėjamoje byloje ieškovo pritarimas paskolos sutarties sąlygai dėl jurisdikcijos teismų buvo nustatytas ne vien remiantis paskolos ir įkeitimo sutarčių santykiu, bet ir kitomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis – ieškovo ryšiais su paskolos gavėju, sutarčių sudarymu ieškovo interesais, ieškovo dalyvavimu sutarčių sudarymo procese, ginčo sutarčių sąsajumu, jų pasirašymo aplinkybėmis, sąlygų dėl jurisdikcijos tapatumu, kt. (žr. šios nutarties 43, 44 punktus).
Dėl bylos baigties
61. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė Lugano konvencijos ir reglamento „Briuselis I bis“ normas, pagrįstai konstatavo, kad pagal bylos duomenis paskolos sutartyje esantis susitarimas dėl jurisdikcijos taikytinas ir ieškovui, išimtinę jurisdikciją nagrinėti ieškovo pareikštus reikalavimus turi Liuksemburgo teismai, todėl ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas. Tai, kad teismas nepagrįstai pasirėmė kasacinio teismo suformuota praktika dėl arbitražinių išlygų išplėtimo, atsižvelgiant į teismo prieitų išvadų teisingumą, neteikia pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
62. Iš esmės atmetus ieškovo kasacinį skundą atsakovėms priteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
63. Atsakovo „Multiasset S.A.“ kuratorius, paskirtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartimi, pateikė prašymą apmokėti 605 Eur išlaidas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, kaip nurodyta sutikime būti kuratoriumi (500 Eur už atsiliepimo parengimą ir PVM). Ši suma, kuri nebuvo deponuota teismo sąskaitoje, atsakovui priteistina iš ieškovo, inicijavusio kuratoriaus paskyrimą ir pagal CPK 39 straipsnio 3 dalį turinčio pareigą sumokėti atstovavimo išlaidas.
64. Atsakovas „East-West United Bank S.A.“ nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų priteisimo klausimo teisėjų kolegija nesprendžia.
65. Lietuvos Aukščiausiais Teismas nepatyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovo „Multiasset S. A.“ kuratoriui advokatui L. S. iš ieškovo BAB banko „Snoras“ (kodas 112025973) 605 (šešis šimtus penkis) Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita Rudėnaitė
Gediminas Sagatys
Antanas Simniškis
