Dėl darbo sutarties sudarymo ir darbdavio nustatymo, darbo sutarties prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normos, darbdavio pareigos mokėti darbo užmokestį, įrodymų vertinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-520-469/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28345-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.1;

1.3.5.1; 2.1.2.4.1.1; 3.2.4.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. P. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, tretieji asmenys biudžetinė įstaiga „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ ir A. P., ir pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priešieškinį ieškovui M. P. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl darbo sutarties sudarymo ir darbdavio nustatymo, darbo sutarties prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normos, darbdavio pareigos mokėti darbo užmokestį, įrodymų vertinimo.

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. liepos 24 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovo prašymas dėl darbdavio nustatymo ir darbo užmokesčio bei kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo, nenustačius, kad ieškovą ir atsakovę sieja darbo santykiai; nustatyti, kad ieškovo darbdavė yra atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija, priteisti iš atsakovės 22 227,85 Lt (6437,63 Eur) darbo užmokesčio įsiskolinimą (atskaičius mokėtinus mokesčius) už darbą nuo 2012 m. kovo 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., 4232,43 Lt (1225,79 Eur) delspinigių, skaičiuojamų už vėluojamą sumokėti darbo užmokestį nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2013 m. spalio 1 d. imtinai, 0,07 proc. delspinigių nuo priklausančių išmokėti sumų už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną skaičiuojant nuo 2013 m. spalio 2 d. iki įsiskolintų darbo užmokesčio sumų išmokėjimo dienos, sprendimo dalį dėl vieno vidutinio mėnesio darbo užmokesčio priteisimo nukreipti vykdyti skubiai.

Ieškovas nurodė, kad su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos padaliniu Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo skyriumi 2000 m. gruodžio 20 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią pradėjo dirbti vaikų ir jaunimo stovyklos „Budėk“ sargu. Stovykla įsteigta 1994 m. birželio 1 d. ir veikė pagal Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gegužės 30 d. potvarkiu Nr. 1031V patvirtintus laikinuosius nuostatus bei pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo skyriaus vedėjo 2003 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. V-368 patvirtintus Vilniaus vaikų ir jaunimo Valakampių vasaros stovyklos nuostatus. Darbo sutartis su ieškovu nebuvo nutraukta, jis tinkamai vykdė darbo funkcijas ir vykdo jas iki šiol, tačiau atsakovė be jokio pagrindo nuo 2012 m. kovo 6 d. nustojo mokėti ieškovui darbo užmokestį.

Atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti niekine nuo sudarymo momento ieškovo ir A. P., vaikų ir jaunimo stovyklos „Budėk“ direktoriaus, pasirašytą 2000 m. gruodžio 20 d. darbo sutartį, priteisti iš ieškovo atsakovės naudai 96 232,34 Lt (27 870,81 Eur) nepagrįstai įgytų lėšų, mokėtų ieškovui kaip darbo užmokestis, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį patenkino ir panaikino Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. liepos 24 d. sprendimą darbo ginčo byloje Nr. APS-1-10952; priteisė ieškovui iš atsakovės 22 227,85 Lt (6437,63 Eur) darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. (atskaičius mokesčius), 4232,43 Lt (1225,79 Eur) delspinigius, skaičiuojamus už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2013 m. spalio 1 d., ir 4714,53 Lt (1365,42 Eur) delspinigius už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2014 m. liepos 31 d. Atsakovės priešieškinį teismas atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės Vilniaus švietimo ir jaunimo reikalų skyriaus 1994 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr.73K trečiasis asmuo A. P. buvo paskirtas eiti vaikų ir jaunimo Valakampių vasaros stovyklos direktoriaus pareigas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1791-430/2013 konstatuota, kad atsakovė, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, priėmė į darbą trečiąjį asmenį A. P., šis teismo sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartimi palikus sprendimą nepakeistą. Be kita ko, Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad „stovykla kaip juridinis asmuo nebuvo įregistruota, o už tai buvo atsakinga atsakovė, todėl atsakovės veiksmai skiriant ieškovą <A. P.> stovyklos direktoriumi laikytini ne kaip darbdavio steigėjo, o kaip paties darbdavio veiksmai“. Taip pat teismas nustatė, kad Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gegužės 30 d. potvarkiu Nr. 1031V patvirtinti Vaikų ir jaunimo Valakampių vasaros stovyklos laikinieji nuostatai įtvirtino stovyklos direktoriaus teises, pareigas ir įgaliojimus. Nuostatų 5 a punkte nurodyta, kad „direktorius priima ir atleidžia stovyklos darbuotojus“. Pateikti rašytiniai įrodymai įrodo, kad trečiasis asmuo A. P., veikdamas pagal minėtą jo darbo funkcijas apibrėžiantį dokumentą, 2000 m. gruodžio 20 d. sudarė darbo sutartį su ieškovu, pagal ją ieškovas priimtas dirbti vaikų ir jaunimo stovyklos „Budėk“ sargu. Atsakovė pripažino, kad stovykla juridinio asmens teisių neįgijo ir kad tokios papildomo ugdymo įstaigos (juridinio asmens forma) nuostatai savivaldybės tvarkomame Švietimo įstaigų registre (pagal Vyriausybės 1993 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 411 patvirtintus Švietimo įstaigų registro nuostatus) nebuvo registruoti. Atsakovė byloje nekėlė kausimo ir neįrodinėjo, kad ieškovo darbdavė yra juridinis asmuo Vaikų ir jaunimo Valakampių stovykla.

Teismas atmetė atsakovės versiją, kad ieškovo darbdavys yra trečiasis asmuo A. P. kaip fizinis asmuo. Faktinės bylos aplinkybės įrodo, kad A. P. darbo sutartį su ieškovu sudarė veikdamas ne kaip fizinis asmuo, bet kaip atstovas pagal atsakovės jam suformuluotą teisinį pavedimą – organizuoti stovyklos veiklą ir priimti bei atleisti darbuotojus (laikinųjų stovyklos nuostatų 5 punktas). Trečiasis asmuo A. P. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad jis stovyklą laikė Vilniaus miesto savivaldybės struktūriniu padaliniu, t. y. Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo skyriaus padaliniu. Tokie A. P. paaiškinimai atitinka rašytinius įrodymus – įrašus ieškovo darbo sutartyje, kur nurodyta, kad A. P. save laiko Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo skyriaus vaikų ir jaunimo stovyklos „Budėk“ direktoriumi. Tai taip pat matyti iš įrašų ir antspaudų ieškovo socialinio draudimo pažymėjime. Iš AB „Lietuvos telekomas“ pateiktos viešojo fiksuotojo telefono ryšio paslaugų teikimo sutarties, kurią stovyklos naudai sudarė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto departamento direktorius, matyti, kad savivaldybei buvo žinoma apie stovyklos teisinį statusą ir kad stovykla savarankiškai negali prisiimti sutartinių įsipareigojimų, o veikia kaip struktūrinis padalinys. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo skyriaus vedėjo 2004 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. V-98 nuo 2004 m. balandžio 1 d. vaikų ir jaunimo stovykla „Budėk“ priskirta Vilniaus miesto švietimo skyriaus 3-iajam ūkio ir finansų poskyriui. Atsakovė trečiojo asmens A. P., kaip savo atstovo, veiksmus ir sudarytą sandorį vykdant teisinį pavedimą patvirtino ilgą laiką mokėdama darbo užmokestį ieškovui. Teismas pripažino, kad ši aplinkybė yra esminė ir pakankama pripažinti, kad atsakovei ne tik buvo žinoma apie tai, kad trečiasis asmuo A. P. atsakovo vardu priėmė į darbą ieškovą, bet ir tai, kad atsakovė faktiniu elgesiu pritarė tokiam A. P. sandoriui. Atsakovės argumentus dėl įgaliojimų viršijimo (tarp jų ir tų, kad visus savivaldybės administracijos darbuotojus į darbą gali priimti tik savivaldybės administratorius) teismas laikė nepagrįstais, taip pat nurodė, kad atsakovė tolesniu elgesiu pavirtino trečiojo asmens A. P. sandorį. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimai yra nukreipti į tinkamą atsakovą.

Teismas nenustatė, kad 2000 m. gruodžio 20 d. susitarimas dėl ieškovo darbo dėl kokių nors priežasčių galėtų būti laikomas niekiniu sandoriu, negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Teismas pripažino neįrodytais atsakovės argumentus, kad darbo sutartis su ieškovu buvo tariamas sandoris (CK 1.86 straipsnis, 1964 m. CK 51 straipsnis), t. y. kad darbo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių (nesiekiant sukurti teisinių padarinių).

Atsakovės argumentus, kad darbo sutartis prieštaravo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, teismas laikė nereikšmingais, nes tai nedaro darbo sutarties negaliojančios. DK 139 straipsnyje nustatyta, kad kai darbo sutarties sudėtinės dalys (dalis) prieštarauja įstatymų draudžiamosioms nuostatoms ir tų prieštaravimų negalima pašalinti, taip pat nėra galimybės perkelti darbuotojo jo sutikimu į kitą darbą, darbo sutartis nutraukiama (tokia pat norma buvo nustatyta Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje). Be to, byloje neįrodyta, kad darbo sutartis prieštaravo kokiems nors imperatyvams. Skirtingai nei teigia atsakovė, darbo sutartis nėra sudaryta artimų giminaičių, ką draudė Darbo sutarties įstatymo 18 straipsnis. Trečiasis asmuo A. P. ieškovui nėra artimas giminaitis – pagal giminystę yra tėvo brolis, o tai yra šalutinė giminystės linija. Atsakovės argumentai, kad ieškovas buvo įdarbintas į neįsteigtą juridinį asmenį, nėra susiję su įstatymų imperatyvų pažeidimu, o yra susiję su abejonėmis dėl tinkamo darbo santykių subjekto nustatymo (CK 2.63 straipsnis, DK 14, 16 straipsniai, 1964 m. CK 47 straipsnis).

Atsakovė pripažino, kad ieškovui darbo užmokestis nemokamas nuo 2012 m. vasario 7 d. Pasisakydamas dėl atsakovės argumento, kad ieškovas nuo šios datos faktiškai nedirbo, teismas pažymėjo, jog darbdavio pareigai mokėti darbo užmokestį neturi reikšmės tai, kad darbdavys nesuteikia darbuotojui darbo. Atsakovė nėra priėmusi jokio sprendimo dėl ieškovo nušalinimo ar prastovos. Taip pat atsakovė nėra priėmusi jokio sprendimo dėl ieškovo darbo santykių pabaigos. Iš ieškovo darbo sutarties ir kitų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2004 m. balandžio mėn. dirbo visu etatu, taip pat kad ieškovui buvo taikoma darbo apmokėjimo sistema, nustatyta Vyriausybės 1993 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“. Atsakovė nesirūpino, kaip ieškovas atlieka savo darbą, taip pat nesirūpino ieškovo darbo laiko apskaita. Teismas vertino, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas nuo 2012 m. kovo 7 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. nevykdė savo darbo pareigų. Į bylą pateikti trečiojo asmens A. P. patvirtinti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai rodo, kad ieškovas tuo laikotarpiu vykdė savo darbo pareigas. Kadangi darbdavė nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškovo darbo užmokestį už nurodytą laikotarpį, teismas rėmėsi ieškovo pateiktais skaičiavimais (UAB „Verslo erdvė“ 2013 m. rugsėjo 16 d. pažyma apie darbo užmokesčio ir delspinigių apskaičiavimą), nes jie yra pagrįsti Vyriausybės 1993 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 511 patvirtintos tvarkos nuostatomis. Todėl ieškovo reikalavimą priteisti 22 227,85 Lt (6437,63 Eur) darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. (atskaičius mokesčius) teismas tenkino. Teismas taip pat tenkino ieškovo reikalavimą priteisti delspinigius už vėlavimą mokėti darbo užmokestį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčijamą darbo sutartį su ieškovu sudarė trečiasis asmuo A. P. kaip Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo skyriaus vaikų ir jaunimo stovyklos „Budėk“ direktorius. Kolegija pažymėjo, kad atsakovei buvo žinoma apie Vilniaus vaikų ir jaunimo Valakampių vasaros stovyklos (vaikų ir jaunimo stovyklos „Budėk“) veiklą, joje dirbančius asmenis, tarp jų ir ieškovą, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė skyrė finansavimą stovyklai, o nuo 2000 m. gruodžio 20 d. mokėjo ieškovui darbo užmokestį.

Kolegija nurodė, kad atsakovė turėjo pareigą įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti stovyklą kaip juridinį asmenį ir jos nuostatus, tačiau šios pareigos neįvykdė. Nepaisant to, atsakovė atliko veiksmus, kad vienai iš savivaldybės savarankiškųjų funkcijų vykdyti (sprendimo įsteigti stovyklą metu galiojusios Vietos savivaldos įstatymo redakcijos 17 straipsnio 4 dalies 5 punktas, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punktas) būtų įsteigta Vilniaus vaikų ir jaunimo Valakampių vasaros stovykla (vaikų ir jaunimo stovykla „Budėk“), suteikė trečiajam asmeniui A. P. įgaliojimus priimti į darbą stovykloje darbuotojus, daugiau kaip 18 metų skyrė stovyklai finansavimą ir daugiau kaip 10 metų mokėjo stovyklos darbuotojams, tarp jų ir ieškovui, darbo užmokestį, nors žinojo, kad stovykla nėra įregistruota kaip juridinis asmuo. Šiais savo veiksmais atsakovė patvirtino trečiojo asmens A. P. veiksmus sudarant su ieškovu darbo sutartį dėl sargo darbo atsakovės įsteigtoje stovykloje, taip pat pripažino darbo santykių tarp atsakovės ir ieškovo egzistavimą (1964 m. CK 64, 66 straipsniai, Darbo sutarties įstatymo 3 straipsnis, 8 straipsnio 1 dalis).

Kolegija pažymėjo, kad atsakovės teiginiai, jog stovykloje galėjo būti organizuojami skautų organizacijos, kuriai priklauso trečiasis asmuo A. P., renginiai, todėl stovykla galėjo būti naudojama A. P. asmeniniais tikslais, nepatvirtina, kad ieškovo darbo santykiai buvo fiktyvūs. Šie atsakovės teiginiai nėra įrodyti, o yra tik atsakovės prielaidos. Tik ta aplinkybė, kad ieškovas ir trečiasis asmuo yra giminaičiai, taip pat nepatvirtina ieškovo darbo santykių fiktyvumo. Kolegija sprendė, kad atsakovės nurodyti ir byloje esantys duomenys apie tai, kad stovyklos darbas buvo organizuojamas neūkiškai, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovo darbo santykiai buvo fiktyvūs, sukurti siekiant savanaudiškais tikslais pasinaudoti savivaldybės biudžeto lėšomis.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl tinkamo darbdavio nustatymo

Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra ieškovo darbdavė, nes ji niekada nesitarė su ieškovu dėl DK 93 straipsnyje nurodytų būtinųjų darbo sutarties sąlygų, pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 6 punktą savivaldybės administracijos darbuotojus priima ir atleidžia iš darbo įstatymų nustatyta tvarka savivaldybės administracijos direktorius. Šiuo atveju darbo sutartis buvo sudaryta ieškovo ir trečiojo asmens A. P., byloje neįrodyta, kad kasatorė pavedė ieškovui atlikti kokias nors darbo funkcijas, sutarė su juo dėl darbo užmokesčio ir pan.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai įrodomąją reikšmę suteikė dokumentams, kurie neturi jokios teisinės galios, t. y. teismai laikė, kad teisnumo neturinčio (neįsteigto) juridinio asmens steigimo dokumentas gali būti prilyginamas įgaliojimui sudaryti darbo sutartį, o atsakovės lėšų skyrimas darbo užmokesčiui gali būti laikomas sandorio (darbo sutarties) tarp ieškovo ir trečiojo asmens patvirtinimu (CK 185 straipsnio 1 dalis). Taip pat byloje nenustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba būtų patvirtinusi tokią savivaldybės administracijos struktūrą, kurioje kaip struktūros padalinys būtų patvirtinta stovykla „Budėk“. Kasatorės teigimu, vien atsakovės biudžeto lėšų panaudojimas per se nesukuria darbo santykių. Byloje nustatyta, kad stovykloje dirbo su direktoriumi A. P. susiję asmenys, o stovyklos sąmatų išlaidų eilutėse buvo nurodytos vienintelės išlaidos darbo užmokesčiui, kas tik dar kartą patvirtina, kad realiai stovykla jokios savivaldybės administracijos pavestos vykdyti veiklos nevykdė. Stovykla per klaidą buvo priskirta įsteigtoms biudžetinėms įstaigoms ir šiai įstaigai tam tikrą laiką buvo skiriamas finansavimas.

Dėl darbo sutarties prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms

Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai formaliai sprendė, kad ginčijama darbo sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, nors tokią išvadą grindė ne įstatymais, o į bylą pateiktais negaliojančiais neįsteigto juridinio asmens steigimo dokumentais. Taip pat, kasatorės teigimu, teismas pripažinęs, kad darbo sutarčiai ginčyti netaikytinos CK įtvirtintos sandorių negaliojimo taisyklės, vadovaudamasis DK 139 straipsnio 2 dalimi, galėjo ir turėjo savarankiškai kvalifikuoti teisinį santykį ir nutraukti byloje ginčytą darbo sutartį. Kasatorė nurodo, kad prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo nuostatoms pagrindžia tokios byloje nustatytos aplinkybės: 1) A. P. įdarbino ieškovą neįsteigto ir teisnumo neturinčio juridinio asmens darbuotoju; 2) pasirašydami ginčijamą sutartį tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo A. P. žinojo, kad stovyklai nėra perduota jokio turto, todėl akivaizdu, kad ieškovas priimtas į sargo pareigas nesiekiant sukurti teisinių santykių. Kasatorės teigimu, teismai įteisindami tokius ieškovo darbo santykius pažeidė viešąjį interesą ir įteisino neteisėtą savivaldybės lėšų naudojimą.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

Kasatorės teigimu, ieškovas, gyvendamas iš gaunamo pagal neteisėtą darbo sutartį darbo užmokesčio, nepagrįstai praturtėjo. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovas, be ginčijamų pareigų, dirbo ir kitose darbovietėse, o jo stovykloje „saugomas“ turtas yra patalpos, kuriose ieškovas savavališkai gyvena su savo šeima ir „budi“ 24 valandas per parą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas M. P. prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Ieškovo teigimu, ginčijamoje darbo sutartyje buvo aptartos visos būtinosios darbo sutarties sąlygos (Darbo sutarties įstatymo 8 straipsnis, DK 95 straipsnis), t. y. darbas stovyklos sargu, nurodant mokamą darbo užmokestį. Ieškovas pažymi, kad būtent darbdavys, o ne darbuotojas yra atsakingas už tinkamą darbo sutarties sudarymą (DK 99 straipsnis), o šios pareigos netinkamas vykdymas arba jos nevykdymas nepašalina darbo santykių buvimo. Ieškovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, kad kasatorė, įsteigdama stovyklą vienai iš savo funkcijų vykdyti, suteikė trečiajam asmeniui A. P. įgaliojimus priimti į darbą stovykloje darbuotojus, tačiau kasatorei neregistravus stovyklos kaip atskiro juridinio asmens visi prisiimti įsipareigojimai buvo kasatorės vardu ir kasatorės naudai.

Ieškovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje A. P. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjU3NS02MTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-2575-611/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-2575-611/2013">2A-2575-611/2013</a>, buvo nustatyta, kad trečiasis asmuo A. P. veikė kaip kasatorės struktūrinio padalinio – stovyklos – vadovas. Vien aplinkybė, kad stovyklos nuostatai nebuvo įregistruoti, nesudaro kliūčių jais remtis byloje kaip įrodymais, nes bylą nagrinėję teismai vertina byloje esančių įrodymų visumą. Ieškovo teigimu, teismai pagrįstai nustatė, kad būtent atsakovės atlikti veiksmai patvirtina darbo santykių tarp ieškovo ir kasatorės egzistavimą. Įregistruoti stovyklą turėjo kasatorė, o tai, kad ji šios pareigos neįvykdė, nepatvirtina, kad stovykla išvis nevykdė jokios realios veiklos. Taip pat tai, kad kasatorė skyrė nepakankamą finansavimą stovyklos veiklai, neįrodo šios veiklos fiktyvumo. Ieškovo teigimu, kasatorė neturi teisės kasaciniame teisme ginčyti byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Ieškovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog stovyklos veikla buvo reali ir ieškovas sąžiningai ir tinkamai atliko ir iki šiol atlieka savo darbą. Todėl su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais būtų nesuderinama situacija, kai už faktiškai ir tinkamai atliktą darbą vien dėl formalių priežasčių, kad stovykla dėl pačios kasatorės kaltės buvo neįregistruota, darbo sutartis būtų pripažinta niekine, o iš ieškovo būtų išreikalautas gautas darbo užmokestis. Ieškovas pažymi, kad jo ir A. P. giminystės ryšys pats savaime negali būti tariamo ieškovo nesąžiningumo įrodymas. Taip pat, ieškovo teigimu, sutarties pripažinimas negaliojančia ir sutarties nutraukimas (DK 139 straipsnio 2 dalis) yra skirtingi pažeistų teisių gynybos būdai, kurie skiriasi ne tik teisine kvalifikacija ir sukeliamais padariniais, bet ir įrodinėjimo dalyku, todėl teismas neturėjo teisės savo iniciatyva nutraukti ginčijamą darbo sutartį, nes tai būtų peržengę ieškinio ribas. Be to, kasatorės reikalavimai nutraukti ginčijamą darbo sutartį ir kartu taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą tarpusavyje yra nesuderinami.

Ieškovas nurodo, kad neigiami padariniai dėl to, jog stovykla buvo neįregistruota, turi tekti kasatorei, o ne darbuotojui. Kasatorės veiksmų nesąžiningumą įrodo tai, kad tiek ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo, tiek priešieškinis buvo pareikšti tada, kai ieškovas ėmėsi veiksmų savo kaip darbuotojo pažeistoms teisėms ginti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl darbdavio nustatymo, kai darbo sutartis sudaryta per atstovą

Bylą nagrinėję teismai tenkino ieškovo reikalavimą pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją jo darbdave, pagal visumą bylos aplinkybių konstatavę, kad savivaldybės vykdant jai priskirtas viešąsias funkcijas įsteigta įstaiga (Valakampių Vaikų ir jaunimo poilsio stovykla) neįgijo darbdavio teisnumo, darbo sutartis dėl stovyklos sargo pareigų su ieškovu buvo sudaryta per atstovą – Valakampių Vaikų ir jaunimo poilsio stovyklos direktorių A. P., kurio veiksmams Vilniaus miesto savivaldybė pritarė faktiškai vykdydama darbo sutarties sąlygas. Tokį sprendimą teismai grindė darbo sutarties sudarymo laiku (2000 m. gruodžio 20 d.) galiojusiomis Darbo sutarties įstatymo nuostatomis dėl darbo sutarties sudarymo ir jos subjektų bei 1964 m. Civilinio kodekso nuostatomis dėl sandorių, sudarytų per atstovą, teisinių padarinių.

Aktualiu ginčui laikotarpiu galiojusio Darbo sutarties įstatymo (1991 m. lapkričio 28 d. Nr. I-2048) 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad darbdaviai pagal šį įstatymą yra visų rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų savininkai, jų vadovai, paskirti, išrinkti ar kitokia tvarka įgiję įgalinimus pagal atitinkamų įmonių, tarp jų ūkinių bendrijų ir individualių (personalinių) įmonių, įstatymus (įstatus, nuostatus, steigimo dokumentus) įmonės vardu sudaryti, pakeisti ir nutraukti darbo sutartį, atlikti kitokius veiksmus vykdant darbo įstatymų nuostatas; darbdavio įgaliotas asmuo – asmuo, kuriam darbdavys perdavė dalį savo teisių ir pareigų Darbo sutarties įstatymo klausimais. To paties įstatymo 17 straipsnyje buvo įtvirtinta taisyklė, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl būtinųjų sąlygų, nurodytų šio įstatymo 8 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse: 1) darbuotojo darbo vietos (įmonės, jos padalinio ir pan.); 2) darbo funkcijų – dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba dėl tam tikrų pareigų; 3) darbo apmokėjimo sąlygų.

1964 m. Civiliniame kodekse buvo nustatyta, kad fiziniai asmenys ir juridiniai asmenys turi teisę sudarinėti sandorius per atstovus (63 straipsnis); sandoris, vieno asmens (atstovo) sudarytas kito asmens (atstovaujamojo) vardu pagal įgalinimą, pagrįstą įgaliojimu, įstatymu ar administraciniu aktu, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (64 straipsnis); sandoris, sudarytas kito asmens vardu neįgalinto sudaryti sandorį asmens arba perviršijant įgalinimą, sukuria, pakeičia ir panaikina teises ir pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai įgalinimą jo daliai, paskesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį padaro galiojantį nuo jo sudarymo momento.

Iš esmės analogiškai nagrinėjami aktualūs teisiniai santykiai reglamentuojami ir pagal galiojančius įstatymus. Darbo kodekso, įsigaliojusio 2003 m. sausio 1 d., 99 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų, įtvirtintų Kodekso 95 straipsnyje: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų. DK 16 straipsnyje nustatyta, kad darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, pagal šio Kodekso 14 straipsnį turinčios darbinį teisnumą ir veiksnumą; darbdavys taip pat gali būti kiekvienas fizinis asmuo. Pagal DK 14 straipsnį darbdavių darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jų įsteigimo momento; darbdaviai įgyja darbo teises ir prisiima darbo pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus ir administraciją.

2000 m. CK 2.133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas; pagal to paties straipsnio 6 dalį, jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina.

Dėl darbo sutarties, sudarytos darbdavio atstovo, teisinio vertinimo pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. A. v. AB,,Alytaus tekstilė“, bylos Nr. 3K-3-353/2004. Toje nutartyje kasacinis teismas konstatavo, kad darbo sutarties sudarymui taikytinos civilinės teisės atstovavimo instituto nuostatos, todėl tais atvejais, kai darbdavys savo elgesiu pritaria įgaliojimus viršijusio atstovo sudarytai darbo sutarčiai, inter alia, vykdydamas joje nustatytas darbdavio pareigas, darbo sutartis įgyja teisinę galią ir tampa privaloma jos šalims.

Apibendrindama nurodytas teisės aktų bei teismų praktikos nuostatas teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pagal ginčo darbo sutarties sudarymo metu galiojusius įstatymus, tiek pagal jį pakeitusias Darbo kodekso bei 2000 m. Civilinio kodekso nuostatas darbo sutarties sudarymas per darbdavio atstovą yra galimas, o netinkamo atstovavimo faktas savaime nedaro darbo sutarties negaliojančios, jeigu darbdavys savo vėlesniais veiksmais jai pritaria ir faktiškai vykdo.

Kasatorė savo poziciją dėl netinkamo darbo sutarties šalių nustatymo iš esmės grindžia vienu argumentu – tuo, kad pagal vietos savivaldos veiklą reglamentuojančius teisės aktus subjektas, įgaliotas sudaryti darbo sutartį, buvo ir yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, tačiau nepateikia teisinių argumentų dėl atstovavimo instituto darbo santykiuose taikymo skundžiamuose procesiniuose sprendimuose. Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo paneigti bylą nagrinėjusių teismų išvadų, jog darbo sutartis su ieškovu buvo sudaryta per darbdavės atstovą ir kasatorės faktiniu elgesiu patvirtinta.

Dėl bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo

Pagal CPK įtvirtintas diskrecijos ribas kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnis). Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad kasaciniame procese negalimas bylos aplinkybių ir faktų nustatymas, o bylą nagrinėjusių teismų nustatytos aplinkybės gali būti ginčijamos tik dėl netinkamo proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo. CPK įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių aiškinimo praktika yra nuosekliai išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dovega“ v. UAB „Inometa“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTEtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-411-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-411-611/2015">3K-3-411-611/2015</a>; 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Visbalta“ v. N. Golovina ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTktNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-399-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-399-701/2015">3K-3-399-701/2015</a>).

CPK 185 straipsnyje įtvirtintas visapusiško ir objektyvaus bylos įrodymų vertinimo principas, pagal kurį teismas išvadas dėl bylos aplinkybių turi daryti objektyviai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, jų tarpusavio ryšį, kylančius prieštaravimus, joks įrodymas, išskyrus tuos, kurie tiesiogiai nurodyti įstatyme, teismui neturi prioritetinės, iš anksto nustatytos galios.

Bylą nagrinėję teismai atsakovę darbdave pripažino ištyrę ir įvertinę aktualių bylos faktinių aplinkybių visumą: Vilniaus miesto savivaldybės administracinius aktus dėl Valakampių vaikų ir jaunimo stovyklos steigimo, darbo sutarties su ieškovu sudarymo aplinkybes, duomenis iš ieškovo socialinio draudimo knygelės, aplinkybę, kad kasatorė nuo darbo sutarties sudarymo 2000 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. vasario 7 d. mokėjo darbuotojui darbo užmokestį, aplinkybes apie stovyklos priskyrimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto departamento padaliniui, įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą civilinėje byloje pagal trečiojo asmens šioje byloje A. P. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kuriuo pripažinta, kad A. P., dirbusį vaikų ir jaunimo Valakampių vasaros stovyklos direktoriumi, ir Vilniaus miesto savivaldybės administraciją siejo darbo santykiai, kad jis vykdė darbo funkcijas. Iš bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus nagrinėdamas bylą, pasiūlė atsakovei pateikti įrodymus, patvirtinančius galimą darbo teisės subjektą – vaikų ir jaunimo Valakampių vasaros stovyklą, tačiau kasatorė byloje nekėlė kausimo ir neįrodinėjo, kad M. P. darbdave pagal paminėtą darbo sutartį yra juridinis asmuo „Vaikų ir jaunimo Valakampių stovykla“. Kasatorės argumentai pripažinti darbdaviu fizinį asmenį – A. P. – motyvuotu ir argumentuotu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo atmesti kaip prieštaraujantys teisinėms ir faktinėms aplinkybėms.

Kasatorės priešieškinio reikalavimą dėl darbo sutarties pripažinimo tariamu sandoriu bylą nagrinėję teismai atmetė įvertinę visumą aplinkybių bei įrodymų, patvirtinančių, kad darbo sutarties šalių valia buvo nukreipta sukurti ne fiktyvius, o realius darbo santykius: Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus steigiant vaikų ir jaunimo poilsio stovyklą, liudytojų, įskaitant savivaldybės tarnautoją, parodymus, patvirtinančius, kad ši stovykla vykdė veiklą, kad savivaldybė šią veiklą finansavo, kad ieškovas faktiškai atliko stovyklos sargo funkcijas, ir kt.

Kasatorė teismų nustatytas faktines aplinkybes ginčija, nurodydama pavienius įrodymus, teigia, kad teismai juos neteisingai įvertino, tačiau nepateikia teisinių argumentų dėl procesiniuose dokumentuose pateikto įrodymų vertinimo klaidingumo bei įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Aplinkybė, kad kasatorė nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismai netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorė nepagrįstai sureikšmina atskiras bylos aplinkybes, teikia pirmenybę savo pozicijai palankiems įrodymams, tačiau to nepakanka paneigti teismų išvadoms dėl bylos faktų, grįstoms visumos byloje esančių įrodymų vertinimu.

Dėl darbo sutarties niekinio pobūdžio ir darbuotojo nepagrįsto praturtėjimo

Kasatorė teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atmetė jos priešieškinio reikalavimus pripažinti darbo sutartį prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ir nurodo šiuos argumentus: ieškovas buvo įdarbintas neįsteigtame juridiniame asmenyje, tai pažeidė Darbo kodekso 14 straipsnio nuostatas dėl darbdavio teisnumo; ieškovas žinojo, kad stovyklai nėra perduotas joks turtas, todėl darbo sutartis pripažintina tariamu sandoriu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės argumentai nepagrįsti, byloje nenustatyta darbo sutarties prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Bylą nagrinėję teismai pripažino ieškovo darbdave Vilniaus miesto savivaldybę, o ne jos steigtą Valakampių vaikų ir jaunimo stovyklą, todėl kasatoriaus argumentai dėl darbdavio teisnumą reglamentuojančių įstatymų pažeidimo neaktualūs. Kasatoriaus priešieškinio reikalavimai dėl darbo sutarties tariamo pobūdžio bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai atmesti kaip neįrodyti.

Darbo sutartimi darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti sulygtą darbo užmokestį bei užtikrinti tinkamas darbo sąlygas (DK 93 straipsnis). Darbdavys, manydamas, kad darbuotojo užimama pareigybė ar jo atliekamas darbas yra nereikalingi, turi Darbo kodekso nustatyta tvarka imtis priemonių ją panaikinti ir nutraukti darbo sutartį ar perkelti darbuotoją į kitą darbą. Išreikalauti darbo užmokestį išmokėtą darbo sutarties galiojimo metu galima tik Darbo kodekse tiesiogiai nustatytais atvejais, darbuotojui išmokėto darbo užmokesčio išreikalavimas tuo pagrindu, kad darbas nebuvo reikalingas, įstatyme nenustatytas. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, jog neūkiško savivaldybės turto tvarkymo teisiniai ir faktiniai padariniai visų pirma turi tekti už tai atsakingiems asmenims ir negali būti perkelti ieškovui nenustačius tam pakankamo teisinio pagrindo.

Visumos nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamų teismų sprendimų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinį skundą atmetus, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 591,44 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, netenkinus kasacinio skundo, 591,44 Eur priteistina iš kasatorės ieškovo naudai.

Kasacinis teismas patyrė 8,38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. spalio 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui M. P. (a. k. duomenys neskelbtini) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061) 591,44 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt vieną Eur 44 ct) bylinėjimosi išlaidoms kasaciniame teisme atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061) 8,38 Eur (aštuonis Eur 38 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Alė Bukavinienė

Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė