R. V. pagal BK 24 str. 6 d., 199 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-26-719/2020

Teisminio proceso Nr. 1-07-5-00022-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1;

1.2.17.1.1; 1.2.19.1.2.1; 2.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. gynėjo advokato Rolando Tilindžio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 25 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. nuosprendžiu R. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį 240 MGL (9038,40 Eur) dydžio bauda, 225 straipsnio 2 dalį 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes iš dalies sudėjus, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė 450 MGL (16 947 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 2 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, į R. V. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinojo sulaikymo laikas nuo 2016 m. spalio 7 d. 9.40 val. iki 2018 m. spalio 8 d. 15.46 val., t. y. dvi paros, jas prilyginant 4 MGL dydžio baudai, ir galutinė bausmė jam paskirta 446 MGL (16 796,36 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 682 straipsnio 1 dalimi, R. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė teisės dirbti valstybės tarnyboje trejiems metams atėmimas. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, iš R. V. nuspręsta konfiskuoti 250 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 25 d. nutartimi nuteistojo R. V. gynėjo advokato Rolando Tilindžio apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti J. G. ir R. V., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. V. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad padėjo padaryti kontrabandą: jis, veikdamas pagal išankstinį susitarimą su R. V., 2016 m. spalio 6 d. apie 16.16 val. (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte, (duomenys neskelbtini), vykdydamas (duomenys neskelbtini) muitinės vyriausiojo inspektoriaus pareigas ir žinodamas apie J. G. automobiliu,,Opel Omega“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabenamą gintaro žaliavos krovinį, kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, turėdamas teisę ir pareigą sulaikyti neteisėtai gabenamas prekes ar daiktus, nesiėmė įstatymų jam suteiktų teisių užkirsti kelią daromam nusikaltimui, bet kyšininkaudamas padėjo jį padaryti – nesulaikė ir leido per Lietuvos Respublikos valstybės sieną J. G. gabenti kontrabandą.

2. R. V. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą, vykdant įgaliojimus: jis, būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės vyriausiasis inspektorius, 2016 m. spalio 6 d. apie 16.16 val., vykdydamas (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkto vyriausiojo inspektoriaus pareigas ir žinodamas apie J. G. automobiliu,,Opel Omega“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabenamą gintaro žaliavos krovinį, turėdamas teisę ir pareigą sulaikyti neteisėtai gabenamas prekes ar daiktus, nesiėmė įstatymų jam suteiktų teisių užkirsti kelią daromam nusikaltimui ir pagal išankstinį nusikalstamą susitarimą nesulaikė ir leido per Lietuvos Respublikos valstybės sieną J. G. gabenti kontrabandą; po to 2016 m. spalio 7 d. apie 9.40 val. Druskininkuose, prie (duomenys neskelbtini) namo, R. V. davė, o R. V. priėmė 250 Eur kyšį iš J. G. už savo, kaip valstybės tarnautojo, neteisėtą neveikimą, vykdant įgaliojimus.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo R. V. gynėjas advokatas R. Tilindis prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, R. V. išteisinant neįrodžius jo kaltės ir jam nepadarius veikų, nustatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, 225 straipsnio 2 dalyje, ir bylą nutraukti; nenustačius pagrindo nutraukti bylą dėl faktinių aplinkybių tyrimo poreikio, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; nenustačius pagrindo nutraukti bylą ar perduoti ją iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, sumažinti nuteistajam R. V. skirtą baudą. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatų pažeidimus. Byla išnagrinėta neišsamiai ir neobjektyviai, teismų išvados neatitinka bylos aplinkybių, padarytos vadovaujantis kaltinimo šalies prielaidomis ir spėjimais, netinkamai įvertinta ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdžiuose ištirtų duomenų visuma, neatsižvelgta į tiesiogiai paneigiančias nusikalstamos veikos sudėties R. V. veiksmuose buvimą aplinkybes ir jos nevertintos, nepašalintos esminės abejonės dėl kaltinime išvardytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų nepašalino, nepakankamai patikrino bylos įrodymus ir atsisakė apklausti gynybos liudytojus, taip tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo.

3.2. Bylos metu surinkti duomenys turi būti nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauti, papildyti vieni kitus ir atitikti nustatytas faktines bylos aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatų prasmę, yra nurodęs, kad „spręsdamas, ar išnagrinėti bylos duomenys pripažintini įrodymais, teismas turi nustatyti, ar juos patvirtina kiti bylos duomenys“.

3.3. Teismai neįvertino, kad byloje nesurinkta objektyvių ir nešališkų duomenų apie nuteistojo kaltę, nors nuosprendyje pripažino esminę aplinkybę, kad nėra įrodyta ir „nėra nustatyta, kokiu būdu ir kokiais konkrečiais veiksmais R. V. padėjo J. G. per valstybės sieną pergabenti kontrabandą“. Byloje nustatyta, kad R. V. ir kitų pamainoje dirbančių muitinės pareigūnų konkreti darbo vieta nuolat keičiama vadovo nuožiūra ir dėl to objektyviai neįmanoma iš anksto žinoti, kurioje zonoje konkretus pareigūnas dirbs konkrečiu metu, bei iš anksto numatyti, t. y. susitarti iš anksto dėl galimybės konkrečiam muitininkui konkrečiu laiku tikrinti konkrečios kategorijos automobilį, iš anksto tartis ką nors praleisti be muitinės patikrinimo ir pan. Dėl to ir teismų sprendimuose ši esminė spraga užpildyta tik spėjimu ir prielaida apie tariamą nuteistojo susitarimą už kyšį netikrinti J. G. vairuojamo automobilio konkrečiu laiku ar neinformuoti kitų pareigūnų apie kontrabandos gabenimą.

3.4. Skundžiamuose teismų sprendimuose tik aprašomi R. V. pokalbiai telefonu su J. G., taip pat R. V. neinformatyvūs skambučiai R. V., tačiau visiškai nevertinama tai, kad nėra nė vieno fiksuoto pokalbio (nei telefonu, nei susitikus) tarp R. V. bei R. V., kuriame būtų kalbama apie J. G. rengiamą kontrabandą ar tariamasi padėti ją gabenti. Taigi, nei nuteistojo R. V. nusikalstamo susitarimo su R. V. fakto, nei R. V. pokalbių apie bet kokį padėjimą atlikti kontrabandą turinio nepatvirtina joks objektyvus duomuo ar juo labiau pokalbio įrašas, nes tokių paprasčiausiai nėra. Nors nutarties 13, 14, 17, 18, 21 punktuose teigiama, jog neva su R. V. buvo susitarta dėl J. G. kontrabandos gabenimo, tačiau tai tėra spėjimas, nes byloje nėra nė vieno tokią prielaidą patvirtinančio nuteistojo R. V. pokalbio. Taip kuriamas ydingas precedentas, kai kaltinimas asmeniui paremtas tik tuo, kad už jo nugaros kiti asmenys kažką kalbasi ar tariasi, nors dėl pirmojo apkalbėto asmens nėra įrodymų net apie tai, kad jis žino apie tuos kitų asmenų pokalbius.

3.5. Net konstatavus, kad nenustatytos menamo R. V. susitarimo priimti kyšį už J. G. automobilio praleidimą tikrinimo aplinkybės, ši spraga užpildyta deklaratyviu spėjimu apie R. V. žinojimą dėl J. G. planuotos kontrabandos ir pareigos pranešti neįvykdymu. Tokia situacija sukuria dar vieną ydingą precedentą, kuriuo, viena vertus, paneigiama kaltinimo pareiga surinkti įrodymus, o kita vertus, teismas įrodymų trūkumą kompensuoja selektyviu netiesiogiai kaltinimą patvirtinančių antraeilių duomenų išrinkimu, kartu atmesdamas aplinkybes, tiesiogiai šalinančias nuteistojo kaltę ir baudžiamąją atsakomybę.

3.6. Bylos įrodymai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) kelio posto darbo grafikais nustatyta, kad 2016 m. spalio 6 d. nuo 16.00 val. R. V. tikrino įvažiuojančius į Lietuvą krovininius automobilius specializuotoje darbo vietoje E1 ir F eismo juostose, t. y. kitoje zonoje, nei galėjo važiuoti J. G. vairuojamas lengvasis automobilis. Byloje apklausti liudytojai (A. N., tikrinęs ir J. G. automobilį, A. Z., konkrečias darbo vietas nustatantis pamainos viršininkas, S. T., S. V., G. D., A. L. (A. L.), pavaduojantis pamainos viršininką A. Z.) patvirtino, kad pamainos viršininkas savo nuožiūra paskirsto muitininkus į konkrečias specializuotas darbo vietas tik jiems atvykus į darbą prieš pat jo pradžią, o vėliau savo nuožiūra reguliariai kas 3?4 val. perskirsto į kitas vietas, dėl to nė vienas muitininkas negali iš anksto žinoti, kokios rūšies transportą kuriuo konkrečiu laiku tikrins, kad jiems R. V. jokių prašymų dėl J. G. vairuojamo automobilio tikrinimo ar darbo konkrečioje zonoje neišsakė. Tuo tarpu J. G. vairuojamas automobilis muitinės tikrinimui atvyko 2016 m. spalio 6 d. 16.16 val. muitinės specializuotoje darbo vietoje C1 eismo juosta lengviesiems automobiliams, jį patikrino pareigūnas A. N.. Šios aplinkybės patvirtina, kad, priešingai nei konstatuota teismų sprendimuose, objektyviai R. V. negalėjo nei pažadėti netikrinti J. G. vairuoto automobilio, nei imtis kitokių veiksmų, kadangi iš anksto negalėjo numatyti, kokios rūšies transportą tikrins pamainos budėjimo metu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra fiksuotas joks R. V. pokalbis dėl kyšio ir (ar) J. G. automobilio (ne)tikrinimo, darytina išvada, kad nėra paneigta R. V. pozicija ir dėl tokio susitarimo nebuvimo, apie J. G. planuojamą kontrabandą jis nežinojo ir negalėjo žinoti.

3.7. Byloje nustatyta tyrimo veiksmų chronologinė seka patvirtina, kad tikrovėje R. V. asmuo buvo priderintas prie R. V. ir J. G. bendravimo priklausomai nuo gaunamos informacijos, o ikiteisminį tyrimą ir kriminalinės žvalgybos veiksmus atlikusių pareigūnų parodymuose yra duomenų ne apie tiesiogiai sužinotas aplinkybes, o apie prielaidas ir spėjimus, padarytus vertinant tyrimo metu gautą informaciją išimtinai kaltinimo versijai pagrįsti.

3.8. Tik kitą dieną po J. G. sulaikymo ir kratos liudytojas A. J. surašė 2016 m. spalio 7 d. tarnybinį pranešimą apie tai, kad atliekant kratą pas J. G. šis esą pasakė, kad davė 300 Eur R. už tai, kad šis susitarė su neįvardytu muitinės pareigūnu dėl jo praleidimo konkrečiu laiku be tikrinimo. Tikslus tarnybinio pranešimo surašymo laikas nenurodytas, žymų apie registraciją taip pat nėra. Krata, dalyvaujant A. J., buvo atlikta pas J. G. 2016 m. spalio 6 d. nuo 21.00 iki 23.00 val., tačiau kratos protokole nėra jokios žymos apie J. G. duotus 300 Eur, nors BPK 179 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja visuose be išimties protokoluose surašyti visus dalyvaujančių asmenų pareiškimus. Šios aplinkybės patvirtina, kad tyrimo pradžioje nebuvo jokios informacijos apie R. V. dalyvavimą tiriamuose įvykiuose.

3.9. J. G. pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis 2016 m. spalio 7 d. nuo 10.55 iki 13.06 val. Jis nurodė, kad, prieš jam išvykstant į Ukrainą, 2016 m. spalio 4 d. R. (V.) esą jam pažadėjo už 300 Eur atlygį padėti pervažiuoti sieną be muitinės kontrolės, tačiau kam jis perdavė ir ar išvis turėjo perduoti tuos pinigus, jam nežinoma. Pabrėžtina tai, kad J. G. niekaip neįvardijo nei R. V. asmens, nei jo vaidmens kaip muitininko, nei kaip R. V. pažįstamo. Be to, šioje apklausoje J. G. nenurodė ir laiko, kuriuo esą R. V. nurodė važiuoti per muitinės postą, taip pat nenurodytos ir perduotų pinigų kupiūros. Šios aplinkybės patvirtina, kad iki pat 2016 m. spalio 7 d. 15.55 val. apie nuteistąjį R. V. kaip tiriamos kontrabandos pagalbininką nebuvo jokių duomenų.

3.10. Nuteistasis R. V. buvo sulaikytas 2016 m. spalio 7 d. 9.40 val., jo asmens krata atlikta nuo 12.40 iki 13.00 val., buvo paimti 7 vnt. banknotų po 50 Eur, taip pat gauti duomenys apie jo budėjimo muitinės poste grafikus. Naudojant šiuos duomenis, J. G. tą pačią 2016 m. spalio 7 d. dar kartą apklaustas papildomai nuo 15.55 iki 16.09 val. ir nurodė naujas aplinkybes – neva R. (V.) jam nurodęs vykti per (duomenys neskelbtini) postą nuo 16.00 iki 20.00 val. ir pinigus R. jis perdavęs 50 Eur banknotais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tyrimo veiksmai ir pareigūnų pokalbiai su J. G. nuo jo sulaikymo 2016 m. spalio 6 d. iki pirmos apklausos 2016 m. spalio 7 d. 9.40 val. vyko nedalyvaujant gynėjui ir be išaiškinimo teisės tokį pasikviesti. Be to, byloje nenustatyta ir nebėra objektyvių galimybių nustatyti, kas paveikė J. G. papildomoje įtariamojo apklausoje nurodyti naujas aplinkybes, kurių nenurodė anksčiau.

3.11. Pareigūno liudytojo A. J. tarnybinis pranešimas, A. J. kaip liudytojo apklausa, pirmas pranešimas apie įtarimą J. G. ir vėliau jam užduodamų apklausoje klausimų turinys grindžiamas A. J. 2016 m. spalio 7 d. tarnybiniame pranešime suformuluotomis prielaidomis apie galimą R. V. susitarimą, nors nėra jokio objektyvaus duomens apie tikrąją R. V. poziciją, o neformali informacija iš J. G. galėjo būti gauta tik esmingai pažeidus jo teisę į gynybą.

3.12. Teismų sprendimai dėl R. V. kaltės paremti prielaidomis apie tai, kad esą R. V. pokalbiuose telefonu su J. G. išsakė informaciją, atitinkančią duomenis apie R. V. atostogas pirmoje 2016 m. rugsėjo pusėje, grįžimą dirbti muitinės poste rugsėjo 28 d., kai pagal darbo grafiką R. V. tikrai pradžioje atostogavo, o rugsėjo 28 d. dirbo. Tačiau nutartyje nevertinti apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad rugsėjo 28 d. (duomenys neskelbtini) kelio poste dirbo ir 2016 m. spalio 6 d. J. G. automobilį tikrinęs A. N.. Pareigūnų darbo ir atostogų grafikais nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo mėn. pradžioje atostogavo, o rugsėjo 28 d. poste dirbo A. N., A. K., A. M., J. S.. Šios aplinkybės patvirtina tai, kad R. V. pokalbiuose telefonu J. G. nurodytas aplinkybes dėl darbo ir poilsio (atostogų) laiko atitinka ne tik nuteistasis R. V., bet ir kiti muitinės pareigūnai. Todėl skundžiamuose teismų sprendimuose suformuluotos prielaidos dėl R. V. prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

3.13. Priešingai nei nurodoma nutarties 13, 14, 17, 18 punktuose, byloje esančiuose R. V. ir J. G. pokalbiuose telefonu nėra minimas R. V., o R. V. ir R. V. telefono pokalbiuose nėra duomenų apie tai, kad R. V. informuotų apie savo darbo ir poilsio grafikus, susitartų dėl J. G. automobilio praleidimo be patikrinimo ar bent gautų informacijos apie J. G. planus gabenti kontrabandą. Be to, kitoks jų bendravimas ir susitikimų turinys nėra fiksuotas. Šios aplinkybės parodo, kad skundžiamuose teismų sprendimuose ne tik remiamasi prielaidomis, bet ir perkeliama įrodinėjimo našta pačiam nuteistajam, nes duomenų apie R. V. pokalbių turinį trūkumas teisinamas nusistovėjusiais ryšiais su R. V., nors būtent kaltinimui nustatyta pareiga rinkti duomenis apie konkrečius nusikalstamus susitarimus (BPK 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnis) ir tokius duomenis turi patvirtinti kiti objektyvūs įrodymai (BPK 20 straipsnis). Kartu tai vertintina kaip situacija, kai nutartyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

3.14. Kriminalinės žvalgybos veiksmus atlikęs pareigūnas A. J. buvo apklaustas kaip liudytojas tik 2017 m. sausio 17 d. ir papildomai 2017 m. birželio 15 d., kai jau žinojo konkrečias aplinkybes apie J. G. gabentą gintaro žaliavos krovinį bei paimtus pas nuteistąjį pinigus, nuteistųjų telefono skambučių išklotines ir kriminalinės žvalgybos veiksmų rezultatus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jis išsakė tik abstrakčias prielaidas ir interpretacijas, apie ką, jo nuomone, galėjo kalbėti R. V. su R. V., taip spėdamas buvus neteisėtus R. V. ir R. V. susitarimus, nors jo surašyto kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolo ir pokalbių stenogramų, tarnybinių pranešimų turinys tokių prielaidų ne tik nepatvirtina, bet ir neturi net informacijos apie R. V. žinojimą apie nusikalstamus J. G. planus. Taigi, liudytojas A. J. buvo apklaustas ne apie jam žinomas aplinkybes, o apie nuteistojo ir kitų nuteistųjų veiksmų vertinimą.

3.15. Nėra ginčo dėl to, kad nuosprendyje pagrįstai nesivadovauta vaizdo įrašo apžiūros protokolais, nes nepasitvirtino, kad R. V. buvo fiksuotas susitikime su R. V. viešbutyje ir kad degalinėje nurodytu laiku 2016 m. spalio 6 d. fiksuotas J. G. ir jo vairuotas automobilis. Tačiau šie duomenys patvirtina pirmiau išdėstytus argumentus, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo siekiama ne nustatyti objektyvias R. V. veiksmų aplinkybes, o būtinai surasti spėjamą jo kaltę patvirtinančių duomenų, o tokių nesant, panaudoti bent kiek panašią informaciją, net ir nesusijusią su nuteistuoju, kaltinimui.

3.16. Pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti liudytojai? (duomenys neskelbtini) posto muitinės pareigūnai S. V., G. D. ir A. L. apie paskirstymo darbo vietose ypatumus ir R. V. veiksmus dėl J. G. vairuoto automobilio tikrinimo. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašė apklausti šiuos liudytojus, analogišką prašymą pareiškė ir 2019 m. gegužės 14 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau, prokurorui paprieštaravus, prašymas buvo netenkintas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo, nepatikrino bylos pagal apeliacinio skundo ribas ir nepašalino abejonių dėl nuteistajam inkriminuotų veiksmų realumo, kartu suvaržė R. V. teisę gintis ir apklausti svarbius liudytojus.

3.17. Minėti argumentai patvirtina, kad byloje nesurinkti objektyvūs duomenys apie tai, kad R. V. susitarė su R. V., o R. V. – kad sutiko, pažadėjo ar susitarė su R. V. netikrinti J. G. vairuojamo automobilio ir priimti už tai kyšį. Visos abejonės vertinamos išimtinai kaltinamojo naudai, dėl to konstatuotina, kad nėra surinkta R. V. kaltės įrodymų.

3.18. Nuteistajam R. V. paskirta neteisinga ir pernelyg griežta bausmė. Nors nuteistajam R. V. už padarytas nusikalstamas veikas bauda skirta atsižvelgiant į sankcijos vidurkiui artimą dydį, tačiau kitos svarbios aplinkybės, tokios kaip R. V. turtinė ir šeiminė padėtis, būtinybė užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, proporcingumas inkriminuotos veikos pavojingumui, nebuvo vertinamos. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pripažino, kad R. V. turtinė padėtis yra sunki, tačiau pirmenybę suteikė formaliam inkriminuotų veikų pavojingumui. Tokia išvada ydinga, nes nėra jokių tiesioginių R. V. kaltės įrodymų, egzistuoja paneigiančios jo dalyvavimą inkriminuotose nusikalstamose veikose aplinkybės, inkriminuotas kyšis yra aiškiai neproporcingas paskirtai baudai, kuri net 67 kartus didesnė už inkriminuotą kyšio dalyką.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. Ivanauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. V. gynėjo advokato R. Tilindžio kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Kasatoriaus argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo yra nepagrįsti. Kasaciniame skunde, iš esmės pakartojant tai, kas buvo nurodoma ir apeliaciniame skunde, daug dėmesio skiriama bylos įrodymų analizei, pateikiant savo vertinimo versiją. Didžioji dalis skunde paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.

4.2. Kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas kasatoriaus nurodomų trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais ir išsamiai išnagrinėti teisiamajame posėdyje, atsižvelgiant į įrodymų pakankamumą.

4.3. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. V. kaltės klausimą dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, tyrė ir analizavo visus įrodymus (nuteistojo J. G., kaip liudytojų apklaustų pareigūnų A. J., S. B., A. K., A. P. ir kitų parodymus, taip pat rašytinius bylos įrodymus – tarnybinį pranešimą, įvykio vietos apžiūros protokolą, automobilio „Opel Omega“ apžiūros protokolą, 2016 m. spalio 11 d. apžiūros protokolą, Klaipėdos teritorinės muitinės raštą ir kt.), juos įvertino tiek atskirai, tiek gretindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, pateikti glausti, bet aiškūs įrodymų vertinimo motyvai ir jų pagrindu padarytos pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo R. V. kaltę padarius BK 24 straipsnio 6 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje ir BK 225 straipsnio 2 dalyje nurodytas veikas, taip pat aptarė nuteistojo keltas gynybines versijas ir jas motyvuotai atmetė.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, kad išvados dėl R. V. ir kitų nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotas veikas grįstos įrodymų visuma ir išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo, nes ji padaryta dar kartą išsamiai ir nešališkai ištirtų įrodymų visumos pagrindu, motyvuotai paneigiant prieš tai nurodytas nuteistųjų iškeltas gynybos versijas. Tai, kad šis teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidavo nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytų reikalavimų.

4.5. Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo apeliacinį skundą ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinį skundą išnagrinėjo ir atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus – dėl proceso dalyvių parodymų, J. G. ir R. V. bei R. V. ir R. V. telefono pokalbių, jų turinio ir kitų bylos įrodymų vertinimo, dėl bausmės skyrimo. Teismas nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistojo R. V. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

4.6. Kasatorius BPK 320 straipsnio 3 dalies, nuosprendžio ir nutarties surašymui keliamų reikalavimų pažeidimus iš esmės grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nesutiko teisme kaip liudytojų apklausti muitinės pareigūnų S. V., G. D. ir A. L., tačiau pažymėtina tai, kad teismas, spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Be to, proceso dalyvių, tarp jų ir kaltininko ar (ir) jo gynėjo, prašymų atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta kaltininko teisė į gynybą ar kad teismas buvo šališkas. Šioje byloje R. V. gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti kaip liudytojus pirmiau minėtus asmenis, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ir kitų proceso dalyvių nuomonę, tokį prašymą motyvuotai atmetė, pagrįstai konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas tyrė prašomas išsiaiškinti aplinkybes, tirdamas kitus byloje esančius įrodymus, ir kad dėl darbų paskirstymo byloje yra surinkti rašytiniai dokumentai bei kiti duomenys, kuriuos teismas gali vertinti. Taigi, byloje sprendžiant prašymą apklausti asmenis kaip liudytojus, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

4.7. Kasatoriaus argumentas dėl nuteistajam R. V. paskirtos pernelyg griežtos bausmės nepagrįstas, kadangi, parinkdamas švelniausias BK 199 straipsnio 1 dalies ir BK 225 straipsnio 2 dalies sankcijose įtvirtintas bausmės rūšis bei nustatydamas skiriamos bausmės dydį, teismas atsižvelgė į bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir dėl to nuosprendyje pasisakė, priimamą sprendimą dėl skiriamos bausmės R. V. tinkamai motyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo gynėjo argumentus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, paskirtos baudos nėra aiškiai per didelės, yra žymiai mažesnės už BK 47 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktuose nustatytą baudų vidurkį, už visas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės – baudos subendrintos teisingai, galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo R. V. gynėjo advokato R. Tilindžio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjo išdėstyti argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės iš naujo vertinti įrodymus jų patikimumo ir pakankamumo aspektais, nustatyti kitokias bylos aplinkybes. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Dėl to nuteistojo R. V. gynėjo advokato R. Tilindžio teiginiai ir argumentai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

7. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami byloje surinktus duomenis įrodymais ir vertindami juos (nuteistųjų, liudytojų parodymus, tarnybinių pranešimų, telefono pokalbių turinį ir kt.), pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, neištyrė ir neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, neišsamiai išnagrinėjo bylą ir nepašalino esminių abejonių, neatsakė į apeliacinio skundo argumentus.

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva; teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys).

9. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

10. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o jo skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.

11. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius R. V., J. G., R. V., liudytojus A. J., V. K., L. K., R. J., V. Ž., R. J., R. M., A. N., A. Z., R. R., K. K., V. A., S. B., D. J., Š. T., J. B., P. G., A. K., A. P., balsu perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojų Š. T., J. G. parodymus, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas, priešingai nei nurodo kasatorius, tyrė bei analizavo tiek R. V. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamųjų, liudytojų parodymų, pokalbių telefonu duomenų, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai pagrindžia R. V. kaltę.

12. Pagal BPK neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

13. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl R. V. kaltės padarius BK 24 straipsnio 6 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, 225 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas. Šis teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma R. V. gynėjo advokato R. Tilindžio apeliaciniame skunde, ir priimtoje nutartyje motyvuotai paneigė esminius apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo ir jų papildomai nekartoja.

14. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė argumentus ir išvadas, paaiškinančius, kodėl šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistojo R. V. kaltės yra pagrįstos ir teisingos. Šis teismas daug dėmesio skyrė proceso dalyvių parodymų ir jų patikimumo analizei: motyvuotai pasisakė, kodėl kaip liudytojus apklaustus pareigūnus laikė nesuinteresuotais bylos baigtimi, o jų parodymus? patikimais ir atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus (jų parodymai buvo nuoseklūs, vieni kitus papildė, jie neprieštaravo tarpusavyje) ir jais vadovavosi, taip pat kodėl vadovavosi nuteistųjų R. V. ir J. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (jie parodymus davė dalyvaujant gynėjams, parašais patvirtino, kad protokolai surašyti teisingai, jokių pastabų nepareiškė, šiuose parodymuose jų nurodytos įvykių aplinkybės sutampa su kitais įrodymais, kurie patvirtina jų parodymuose nurodytas aplinkybes, nuteistieji, duodami parodymus teisme, nesugebėjo įtikinamai paaiškinti savo parodymų pakeitimo priežasčių, byloje nėra duomenų, kad jie ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė paveikti pareigūnų ar buvo netinkamai organizuota jų apklausa), aptarė nuteistojo R. V. gynybos versijas, kad jį ir nuteistąjį R. V. siejo paskolos santykiai, kad R. V. nežinojo, jog yra daromas nusikaltimas, nes iš savo buvimo vietos negalėjo matyti atvažiavusio J. G. automobilio, ir byloje esančių įrodymų pagrindu motyvuotai jas atmetė.

15. Nors kasatorius skunde detaliai analizuoja atskirus bylos įrodymus, jo nuomone, paneigiančius, kad R. V. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma; tai, kaip minėta, ir nustatyta šioje byloje.

16. Nėra teisinio pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, kad tai, jog nėra nustatyta, kokiu būdu ir kokiais konkrečiais veiksmais R. V. padėjo J. G. per valstybės sieną pergabenti kontrabandą, nes J. G. automobilį praleido kitas muitinės pareigūnas – A. N., reiškia, jog R. V. nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl J. G., R. V. ir R. V. susitarimo ir veiksmų bendrumo, darant kontrabandą, J. G. ir R. V. susitarimo dėl muitinės pareigūno R. V. papirkimo ir jo papirkimo bei R. V. kyšio priėmimo už tai, kad J. G. nepatikrintas pervežė per valstybės sieną kontrabandą, padarytos išsamiai ir detaliai įvertinus surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, todėl nagrinėjamu atveju konkrečių R. V. veiksmų, padedant daryti kontrabandą, nenustatymas neturi įtakos nusikalstamos veikos įrodytumui ir kvalifikavimui. Kasaciniame skunde pernelyg didelė įrodomoji reikšmė suteikiama aplinkybei (o šiuo pagrindu – ir nuteistojo R. V. nekaltumui patvirtinti), kad muitininkas negali iš anksto žinoti, kokios rūšies transportą kuriuo konkrečiu laiku tikrins, nes pamainos viršininkas savo nuožiūra paskirsto muitininkus į konkrečias darbo vietas tik jiems atvykus į darbą prieš pat jo pradžią, o vėliau kas kelias valandas perskirsto į kitas vietas; ši aplinkybė nagrinėjamu atveju savaime nei patvirtina, nei paneigia nuteistojo R. V. kaltę, ji turi būti vertinama visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, tai teismai savo sprendimuose pagrįstai, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, ir padarė.

17. Dėl kasatoriaus argumento, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nepagrįstai atsisakė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojus apie paskirstymo darbo vietose ypatumus ir R. V. veiksmus dėl J. G. vairuoto automobilio tikrinimo bei taip pažeidė jo teisę gintis, pažymėtina, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109/2009">2K-109/2009</a>, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014). Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad pagal BPK 270 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-499/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-499/2010">2K-499/2010</a>, 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014).

18. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nuteistasis R. V. ir jo gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojus dėl darbų paskirstymo ypatumų muitinėje. Teismas, atsižvelgęs į proceso dalyvių nuomonę, laikydamasis BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatų, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti ir klausyti proceso dalyvių baigiamųjų kalbų, nes pirmosios instancijos teismas tyrė nuteistojo ir jo gynėjo prašomas išsiaiškinti aplinkybes, tirdamas kitus byloje esančius įrodymus, be to, dėl darbų paskirstymo byloje yra surinkti rašytiniai dokumentai bei kiti duomenys, kuriuos teismas įvertins. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs būtinybės atlikti įrodymų tyrimo, išnagrinėjo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, analizuodamas pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

19. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nesilaikė abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principo, o savo išvadas dėl R. V. kaltumo grindė spėjimais ir prielaidomis. Teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo teiginių atskirai nepasisako, nes šie pažeidimai siejami su BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, teismo sprendimuose daromų išvadų pagrindimą, pažeidimais, dėl kurių šioje nutartyje jau pasisakyta.

20. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatoriaus nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.

Dėl bausmės skyrimą reglamentuojančių normų taikymo

21. Kasatorius nesutinka su nuteistajam R. V. paskirta bausme, teigdamas, kad teismai jam paskyrė neteisingą ir pernelyg griežtą bausmę, pirmenybę suteikė formaliam inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumui, neatsižvelgė į bausmei skirti reikšmingas aplinkybes – nuteistojo turtinę ir šeiminę padėtį.

22. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Taigi teismas, skirdamas bausmę ir siekdamas tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą, turi vadovautis BK 54 ir 61 straipsnių nuostatomis. Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą teismas privalo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus.

23. Patikrinus nagrinėjamą bylą bausmės skyrimą reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektu, konstatuotina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo R. V. gynėjo apeliacinį skundą ir jo dalį, susijusią su bausmės skyrimo argumentais, atmesdamas, laikėsi įstatymo reikalavimų ir motyvavo bausmės skyrimo klausimus.

24. Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas bausmių už padarytas nusikalstamas veikas R. V. skyrimą, pažymėjo, kad teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgia į bausmės paskirtį, nurodytą BK 41 straipsnyje. Teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė, atsižvelgė į tai, kad R. V. padarė du tyčinius sunkius nusikaltimus ekonomikai ir valstybės tarnybai bei viešiesiems interesams, viename iš nusikaltimų jis buvo padėjėjas (padėjo padaryti kontrabandą), teisiamas pirmą kartą, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, apibūdinamas teigiamai, psichikos ligų ir priklausomybės ligų įskaitoje neužregistruotas. Įvertinęs visas šias aplinkybes, kartu atsižvelgęs į BK 199 straipsnio 1 dalyje, 225 straipsnio 2 dalyje nustatytas bausmes ir jų sankcijų griežtumą, teismas nusprendė už abi padarytas nusikalstamas veikas kaltinamajam paskirti baudas, jų dydį individualizuodamas atsižvelgiant į pirmiau minėtas aplinkybes, t. y. už padėjimą padaryti kontrabandą baudos dydį mažino pagal sankcijos ribas, už kyšio priėmimą paskyrė baudos dydį, artimą sankcijos vidurkiui.

25. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje šiems pirmosios instancijos teismo bausmės skyrimo motyvams pritarė ir, atsakydamas į nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo dalį dėl per griežtos bausmės ir reikšmingų aplinkybių bausmei paskirti neįvertinimo, pažymėjo, kad R. V. už dviejų sunkių nusikaltimų padarymą paskirtos baudos yra žymiai mažesnės už BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte (2016 m. kovo 25 d. įstatymo redakcija) nustatytą baudų vidurkį. Šis teismas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes, taikė ne visišką, o dalinį bausmių sudėjimo principą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad R. V. už du sunkius nusikaltimus paskirta subendrinta 450 MGL dydžio bauda yra per griežta. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad R. V. sunki turtinė padėtis šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindas švelninti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes, nes ši aplinkybė negali atsverti ir būti prioritetinė, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis bei padarytų nusikaltimų pavojingumu.

26. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasaciniame skunde išskirtinai bandoma sureikšminti tam tikras bausmei skirti turinčias reikšmės aplinkybes, tačiau pagal kasacinę praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jos individualizavimui turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015).

27. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje R. V. bausmės skyrimą reglamentuojančios normos pritaikytos tinkamai.

28. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, spręsdamas dėl R. V. ir R. V. laikinojo sulaikymo laiko įskaitymo į jiems paskirtas bausmes, klaidingai nurodė į R. V. paskirtą bausmę įskaityti jo laikinojo sulaikymo laiką nuo 2016 m. spalio 7 d. 9.40 val. iki 2018 m. spalio 8 d. 15.46 val., t. y. dvi paras, o į R. V. paskirtą bausmę įskaityti jo laikinojo sulaikymo laiką nuo 2016 m. spalio 7 d. 9.40 val. iki 2018 m. spalio 8 d. 12.55 val., t. y. dvi paras; analogiškai nurodyta ir apeliacinės instancijos teismo nutarties įžanginėje dalyje. Iš byloje esančių nutarimų paleisti į laisvę laikinai sulaikytą asmenį matyti, kad R. V. paleistas 2016 m. spalio 8 d. 15.46 val., o R. V. – 2016 m. spalio 8 d. 12.55 val. Tai vertintina kaip rašymo apsirikimai, jų ištaisymas nekeičia nuosprendžio ir nutarties esmės, todėl jie ištaisytini (BPK 3081 straipsnis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. V. gynėjo advokato Rolando Tilindžio kasacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 25 d. nutarties įžanginėje dalyje padarytus rašymo apsirikimus dėl laikinojo sulaikymo įskaitymo į bausmės laiką R. V. ir R. V.: vietoj,,nuo 2016 m. spalio 7 d. 9.40 val. iki 2018 m. spalio 8 d. 12.55 val.“ įrašyti,,nuo 2016 m. spalio 7 d. 9.40 val. iki 2016 m. spalio 8 d. 12.55 val.“ ir vietoj,,nuo 2016 m. spalio 7 d. 9.40 val. iki 2018 m. spalio 8 d. 15.46 val.“ įrašyti,,nuo 2016 m. spalio 7 d. 9.40 val. iki 2016 m. spalio 8 d. 15.46 val.“.

Teisėjai Pranas Kuconis

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Artūras Ridikas