Pareiškimo Nr. DOK-4011/2023
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00064-2012-3
Procesinio sprendimo kategorija 2.15.2.3.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugsėjo 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
išnagrinėjo nuteistojo G. R. (G. R.) pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu G. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos jų apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 203 straipsnio 2 dalį G. R. nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) nustatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
2. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodytomis pripažintų G. R. ir M. Z. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, faktinių aplinkybių pašalintos aplinkybės apie tai, kad „M. Z. G. R. pateikė UAB „E.“ rekvizitus“, o „G. R. iš M. Z. gavo UAB „E.“ rekvizitus“. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 9 d. nutartimi nuteistojo G. R. gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus kasacinis skundas atmestas.
4. G. R. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, pagamindamas netikrus dokumentus ir juos panaudodamas, padarydamas didelę žalą, apgaule UAB „E.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę: veikdamas bendrininkų grupe, nuo 2006 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. vasario 9 d. eidamas UAB „E.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini)) verslo plėtros direktoriaus pareigas, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, Vilniuje 2010 m. lapkričio mėn., susitarė su UAB „E.“ generaliniu direktoriumi ir daliniu šios bendrovės akcininku M. Z. įsteigti UAB „R.“ vieninteliam sandoriui su UAB „E.“ įforminti, ir ši bendrovė bus naudojama neteisėtai veiklai nuslėpti. Vykdydamas šį susitarimą, G. R. 2010 m. lapkričio 22 d. įsteigė UAB „R.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini)) ir tapo vieninteliu įmonės darbuotoju, 100 procentų akcininku ir direktoriumi.
4.1. Po to, M. Z. ir G. R. žinant, kad UAB „E.“ iš UAB „R.“ jokių konsultavimo paslaugų realioje tikrovėje nepirks, M. Z. tiksliai tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje davus nurodymą UAB „E.“ nenustatytam darbuotojui parengti fiktyvią 2010 m. gruodžio 7 d. konsultavimo paslaugų sutartį Nr. E.2010/12/07-01, kurią, vykdydamas M. Z. nurodymą, šis asmuo parengė; 2010 m. gruodžio mėn. – tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku – Vilniaus mieste, veikiant pagal UAB „E.“ suteiktą įgaliojimą, šios bendrovės vyr. finansininkė N. B., nieko nežinodama apie G. R. ir M. Z. vykdomą nusikalstamą veiką, tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku pasirašė šią 2010 m. gruodžio 7 d. datuotą konsultavimo paslaugų sutartį Nr. E.2010/12/07-01, sudarytą tarp UAB „E.“ ir UAB „R.“, ją užantspaudavo UAB „E.“ antspaudu, ir ją UAB „R.“ vardu pasirašė bei UAB „R.“ antspaudu užantspaudavo G. R.; tokiais veiksmais G. R. įtvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis apie realioje tikrovėje nesuteiktas konsultavimo paslaugas, įvertintas 483 637 Lt (iš jų 83 937 Lt PVM), nurodytas šios sutarties priede Nr. 1: atlikti įmonės esamos plėtros strategijos analizę ir pateikti išvadas tiek žodžiu, tiek raštu; konsultuoti dėl produktų ir paslaugų vystymo galimybių ir strategijos; konsultuoti dėl IT sprendimo taikymo, siekiant verslo plėtros UAB „E.“ vardu ieškoti plėtros galimybių; atstovauti UAB „E.“ konferencijose, seminaruose, forumuose, derybose, susitikimuose, vykti su UAB „E.“ atstovais ar UAB „E.“ vardu į komandiruotes verslo plėtros klausimais; konsultuoti kitais verslo plėtros klausimais, nors G. R. žinojo, jog minėto pobūdžio funkcijas jis vykdo bendrovėje UAB „E.“, eidamas verslo plėtros direktoriaus pareigas.
4.2. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką G. R., įgyvendindamas bendrą sumanymą su M. Z., laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2011 m. spalio 19 d., tarpusavyje susitarę, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos į UAB „R.“ fiktyviai išrašomas PVM sąskaitas faktūras, šiuos duomenis G. R. pateikdamas UAB „R.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei O. Š., nieko nežinančiai apie G. R. ir M. Z. vykdomą nusikalstamą veiką, ir pastarajai išrašius UAB „R.“ 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 001, dėl tariamai suteiktų konsultavimo paslaugų už 27 951 Lt (iš jų 4851 Lt PVM), be parašo, ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 002, dėl suteiktų konsultavimo paslaugų už 455 686 Lt (iš jų 79 086 Lt PVM), kurioje G. R. pasirašė kaip UAB „R.“ direktorius, iš viso už 483 637 Lt (iš jų 83 937 Lt PVM), taip pasirašydamas G. R. įtvirtino melagingus duomenis apie realioje tikrovėje nevykusias UAB „R.“ ūkines operacijas ir taip pagamino dvi netikras PVM sąskaitas faktūras: 2011 m. birželio 30 d., serija RC, Nr. 001, ir 2011 m. spalio 19 d., serija RC, Nr. 002. Po to G. R. pasirašytas netikras sąskaitas faktūras – 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 001, ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 002, tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje perdavė UAB „E.“ direktoriui M. Z., kuris, žinodamas, jog UAB „R.“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos konsultavimo paslaugos UAB „E.“ parduotos nebuvo, nurodė O. Š., tuo pačiu metu tvarkančiai UAB „E.“ ir UAB „R.“ buhalterines apskaitas, įtraukti jas į UAB „E.“ buhalterinę apskaitą ir įvykdyti apmokėjimą UAB „R.“ pagal šiuos netikrus finansinius dokumentus, iš viso 483 637 Lt (iš jų 83 937 Lt PVM). M. Z. nurodymu O. Š., nieko nežinančiai apie M. Z. ir G. R. vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukus į UAB „E.“ buhalterinę apskaitą netikras 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 001, ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 002, bei į UAB „E.“ 2010 metų birželio ir spalio mėn. PVM deklaracijas (FR0600, versija 02) įrašius neteisingus duomenis apie šios įmonės pirkimo PVM ir elektroniniu būdu 2011 m. liepos 22 d., 2011 m. lapkričio 25 d. jas pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), G. R. apgaule UAB „E.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – 83 937 Lt (24 309,84 Eur) PVM sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą.
5. G. R. nuteistas ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasisavino savo žinioje esantį UAB „R.“ priklausantį didelės vertės turtą: pagal UAB „R.“ steigimo akto 1.3 punktą, kuriame nurodyta, kad visas bendrovės akcijas pasirašo ir įsigyja jos steigėjas, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. eidamas UAB „R.“ direktoriaus pareigas, vadovaudamas įmonės veiklai, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu ir savo žinioje turėdamas UAB „R.“ priklausantį, jam patikėtą turtą – pinigus, po to, kai UAB „R.“ vardu sudaręs ir pasirašęs fiktyvią 2010 m. gruodžio 7 d. konsultavimo paslaugų sutartį Nr. E.2010/12/07-01 su UAB „ERP“ ir per dvylika kartų nenustatytam UAB „E.“ darbuotojui laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 28 d. iki 2011 m. birželio 8 d. iš UAB „E.“ banko sąskaitos į UAB „R.“ banko sąskaitą mokėjimo pavedimais (mokėjimų dokumentų datos, numeriai ir pinigų sumos nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose) iš viso pervedant 438 800 Lt sumą (iš jų 83 937 Lt PVM), G. R. tyrimo nenustatytoje vietoje ir laiku sudarė 2011 m. sausio 3 d. paskolos sutartį tarp UAB „R.“, kaip paskolos davėjas – viena pusė, ir fizinio asmens G. R., kaip paskolos gavėjas – kita pusė, šios sutarties 2 punkte nurodė, kad sutartyje nustatyta tvarka bet kuriuo sutarties galiojimo metu paskolos davėjas (UAB „R.“ direktorius G. R.) suteikia paskolos gavėjui G. R. įmokas, ir 8.1 punkte nurodė, kad sutartis įsigalioja įsigaliojimo dieną ir galioja tol, kol paskolos gavėjas įvykdys visus savo įsipareigojimus pagal šią sutartį, t. y. nenumatant jokių paskolos sugrąžinimo garantijų ir terminų, ją patvirtino savo parašu ir užantspaudavo UAB „R.“ antspaudu kaip UAB „R.“ direktorius, t. y. paskolos davėjas, bei savo parašu patvirtino tą pačią sutartį kaip paskolos gavėjas. Šios sutarties pagrindu G. R., žinodamas, kad 438 800 Lt suma įgyta apgaule, laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. spalio 22 d. davė nurodymą UAB „R.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei O. Š., nieko nežinančiai apie daromą nusikalstamą veiką, pervesti pinigus į G. R. asmeninę banko sąskaitą, O. Š. per devynis kartus (mokėjimų dokumentų datos, numeriai ir pinigų sumos nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose) iš įmonės banko sąskaitos pervedė į G. R. asmeninę banko sąskaitą iš viso 391 500 Lt sumą, nurodydama paskirtį – „Paskola pagal sutartį“. Po to G. R. į asmeninę banko sąskaitą pervestas lėšas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2011 m. spalio 14 d. išgrynino ir taip pasisavino savo žinioje esantį, UAB „R.“ priklausantį didelės vertės turtą – 391 500 Lt (113 386, 24 Eur).
6. G. R. nuteistas ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė UAB „R.“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros: pagal UAB „R.“ steigimo akto 1.3 punktą, kuriame nurodyta, kad visas bendrovės akcijas pasirašo ir įsigyja jos steigėjas, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. eidamas UAB „R.“ direktoriaus pareigas, vadovaudamas įmonės veiklai, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 1, 2 dalių, 12 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2011 m. spalio 19 d. davė nurodymą UAB „R.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei O. Š., nieko nežinančiai apie nusikalstamą sumanymą, išrašyti dvi UAB „R.“ PVM sąskaitas faktūras (2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 001, ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 002), kuriose nurodyta žinomai melaginga informacija apie neva UAB „E.“ atliktas konsultavimo paslaugas, O. Š. pagal G. R. pateiktus duomenis kompiuterine technika atspausdino dvi UAB „R.“ PVM sąskaitas faktūras: 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 001 (be parašų), ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 002, kurioje G. R. pasirašė kaip UAB „R.“ direktorius, po to O. Š., nežinanti, kad pateiktuose dokumentuose nurodytas ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, apskaitė 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 001, ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC, Nr. 002, UAB „R.“ apskaitoje už 2011 m. birželio ir spalio mėnesius, dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2011 m. birželio ir spalio mėnesiais.
II. Pareiškimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo argumentai
7. Pareiškimu nuteistasis G. R. prašo: atnaujinti jo baudžiamąją bylą; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 14 d. nutartį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 9 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Pareiškėjas nurodo:
7.1. Pagal minėtuose teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad aiškiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia panaikinti šiuos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti (BPK 451 straipsnio 1 punktas, 455 straipsnio 2 punktas).
7.2. Nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį esmė yra ta, kad 2011 m. birželio 30 d. ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitos faktūros, išrašytos už konsultavimo paslaugas pagal 2010 m. gruodžio 7 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartį, buvo įtrauktos į UAB „E.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, kurias pateikus VMI UAB „E.“ sumažino mokėtiną PVM šiose sąskaitose faktūrose nurodyta PVM suma, taip UAB „E.“ naudai (pareiškėjas) panaikino didelės vertės turtinę prievolę – 83 973 Lt (24 309,84 Eur) PVM sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą. Teismai aiškiai netinkamai kvalifikavo pareiškėjo veiksmus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir taikė teismų praktikos aiškinimo bei taikymo taisykles dėl baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė). Vertinant UAB „E.“ turtinės prievolės panaikinimą, kaip pirkimo PVM didinimą ir kartu į biudžetą mokėtino PVM mažinimą, ignoruota tai, kad PVM sąskaitos faktūros buvo ne tik įtrauktos į UAB „E.“ buhalterinę apskaitą (dėl to išties buvo sumažintas UAB „E.“ PVM mokėjimas biudžetui), bet ir: 1) laiku bei tinkamai įtrauktos į UAB „R.“ buhalterinę apskaitą, taip sukuriant prievolę šiai bendrovei sumokėti šių sąskaitų faktūrų pagrindu atsiradusį PVM (83 973 Lt (24 309,84 Eur)); 2) laiku ir tinkamai deklaruotos VMI; 3) šių sąskaitų faktūrų pagrindu UAB „R.“ atsiradusi prievolė sumokėti PVM buvo visiškai įvykdyta. Byloje dėl nurodytų aplinkybių ginčo nėra. Esant situacijai, kai viena įmonė priskaito PVM, kita atskaito tą patį PVM, nėra jokio pagrindo konstatuoti kokią nors apgaulę ar žalos valstybei padarymą, ar juo labiau tyčią panaikinti turtinę prievolę (PVM mokėjimą) į biudžetą, taip gaunant turtinės naudos (pareiškėjui, kaip bendrovių „E.“ ir „R.“ akcininkui, nėra jokios turtinės naudos, kai viena įmonė atskaito PVM, o kita įmonė tą pačią PVM sumą įskaito ir sumoka VMI). Laiku ir tinkamai apskaitant ir deklaruojant PVM sąskaitas faktūras tiek PVM atskaitančioje įmonėje (UAB „E.“), tiek PVM priskaitančioje įmonėje (UAB „R.“), pastarajai sumokant PVM, aiškiai nėra jokios tyčios sukurti kokią nors fiktyvią prievolę ir padaryti žalą valstybei.
7.3. Šioje byloje priimtoje kasacinės instancijos teismo nutartyje teisėjų kolegija sutiko, kad UAB „R.“ laiku ir tinkamai deklaravo VMI konsultacinės sutarties pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, sukūrė prievolę UAB „R.“ sumokėti jų pagrindu atsiradusį PVM ir tai galiausiai padarė. Tačiau, kasacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju vis tiek yra sukčiavimas, kurį rodo: sandorio (konsultacinės sutarties) fiktyvumas; UAB „R.“ įsteigimo aplinkybės (įkurta ir naudojama vieninteliam sandoriui su UAB „E.“); tolesni pareiškėjo (G. R.) veiksmai išgryninant visus iš UAB „E.“ gautus pinigus, išskyrus nedidelę sumą, skirtą einamiesiems reikalams apmokėti; PVM sumokėta jau besibaigiant ikiteisminiam tyrimui (kasacinės instancijos teismo nutarties 26 punktas). Su tokiu vertinimu negalima sutikti.
7.4. Pagal teismų sprendimus sandorio fiktyvumas pasireiškė tuo, kad paslaugos turėjo būti suteiktos ir buvo suteiktos G. R. ne kaip UAB „R.“ atstovo, o kaip UAB „E.“ darbuotojo. Aprašant veiką nurodoma, kad G. R. „įtvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis apie realioje tikrovėje nesuteiktas konsultavimo paslaugas <...>, nors G. R. žinojo, jog minėto pobūdžio funkcijas jis vykdo bendrovėje UAB „E.“, eidamas verslo plėtros direktoriaus pareigas“ (nuosprendžio 2 puslapis, apeliacinės instancijos teismo nutarties 1.2 punktas), kad konsultavimo paslaugas UAB „E.“ pareiškėjas privalėjo teikti ir teikė kaip šios bendrovės darbuotojas (nuosprendžio 50 puslapis, apeliacinės instancijos teismo nutarties 68 punktas). Taigi kilo klausimas ne dėl to, ar pareiškėjas paslaugas suteikė, o dėl to, ar kaip UAB „E.“ darbuotojas ar kaip UAB „R.“ atstovas jis turėjo teisę teikti paslaugas ir jas suteikė, atitinkamai kaip turėjo būti įformintos ir apskaitytos šios paslaugos. Tačiau šie klausimai yra ne baudžiamosios teisės, o darbo, civilinės ir mokesčių teisės objektas. Teismų sprendimuose neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas paslaugas UAB „E.“ suteikė, todėl nėra jokio pagrindo konsultacinę sutartį vertinti kaip fiktyvią. Tai, kad UAB „R.“ sudarė tik vieną sandorį su UAB „E.“, nepagrindžia nusikaltimo, nustatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, nes tarp sandorių, kuriuos įmonės sudaro, skaičiaus ir apgaulingų veiksmų, padarant žalos valstybei, nėra jokio prasminio ryšio. Paslaugų teikimas UAB „E.“ būtent nustatyta forma yra teisėta veikla (apeliacinės instancijos teismo nutarties 34 punktas ir kt.). Tarp tolesnių pareiškėjo, kaip UAB „R.“ direktoriaus, veiksmų disponuojant UAB „R.“ lėšomis, gautomis iš UAB „E.“ už suteiktas paslaugas, ir apgaulės valstybės atžvilgiu taip pat nėra jokio prasminio ryšio. Tai, kad didesnioji dalis šių lėšų paskolos sutarties pagrindu (teisėtai) buvo pervesta pareiškėjui, nepagrindžia sukčiavimo. PVM sumokėjimo laikas taip pat nepagrindžia sukčiavimo.
7.5. Pažymėtina, kad UAB „R.“ įtraukė PVM sąskaitas faktūras į savo buhalterinę apskaitą ir tinkamai bei laiku deklaravo VMI, sumokėjo mokesčius su delspinigiais. UAB „R.“ sumokėjo PVM per du kartus – dalį 2010–2012 m., kitą dalį – 2016 m., gavusi VMI 2016 m. vasario 19 d. raštą, kuriame nurodoma, kad UAB „R.“ 2016 m. vasario 19 d. skolinga 45 056,67 Eur: 16 728,16 Eur pelno mokesčio, 1945,77 Eur pelno mokesčio delspinigių, 22 588,7 Eur PVM, 1364,71 Eur PVM delspinigių, 2429,33 Eur pagal vykdomuosius dokumentus. Taigi, pažeidžiant ultima ratio principą, buvo aiškiai dirbtinai kriminalizuojami įprasti mokestiniai teisiniai santykiai, kai mokestine tvarka, taikant baudines priemones (delspinigius), buvo išieškoti tinkamai ir laiku deklaruoti mokesčiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-7-152-895/2019, 2K-233/2014, 2K-150/2014, 2K-123/2014, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007 ir kt.).
7.6. Pareiškėjas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 3 d. paskolos sutarties pagrindu nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. spalio 22 d. per devynis mokėjimus į jo asmeninę banko sąskaitą iš UAB „R.“ banko sąskaitos buvo pervesta 391 500 Lt, šias lėšas 2011 m. kovo 4 d. – spalio 10–14 d. jis išgrynino, taip pasisavino UAB „R.“ priklausantį svetimą turtą. Teismų vertinimu, šio nusikaltimo sudėties buvimą rodo tai, kad: pareiškėjas negrąžino ar nepradėjo grąžinti paskolos; pinigus panaudojo asmeninėms reikmės; vengia turtinius santykius su UAB „R.“ spręsti civilinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinės instancijos teismo nutarties 37 punktas, apeliacinės instancijos teismo nutarties 63 punktas, nuosprendžio 57 puslapis). Toks susiklosčiusios situacijos teisinis vertinimas yra aiškiai neteisingas.
7.7. Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir UAB „R.“ susiklostė išimtinai civiliniai teisiniai santykiai: paskolos sutartis yra teisėta ir galiojanti, tinkamai atvaizduota UAB „R.“ buhalterinėje apskaitoje; sutarties pagrindu buvo pervesti pinigai (paskola) pareiškėjui; nors iki šiol pareiškėjas ir nėra visiškai įvykdęs šios sutarties pagrindu prisiimtų įsipareigojimų (grąžinęs paskolos), nėra jokių kliūčių šiuos pinigus iš jo išsiieškoti (jis yra mokus, nevengia teisinių veiksmų dėl paskolos išieškojimo, nesislapsto, neatliko jokių veiksmų, apsunkinančių išieškojimą). Teismų vertinimas, kad paskolos sutarties neįvykdymas reiškia UAB „R.“ lėšų pasisavinimą, neatitinka teismų praktikos ir nepagrindžia civilinių sutartinių teisinių santykių su UAB „R.“ peraugimo į baudžiamuosius teisinius santykius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93/2013, 2K-208/2013, 2K-285/2013, 2K-7-388/2007, 2K-85/2007).
7.8. Pareiškėjo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 203 straipsnio 2 dalį esmė ta, kad pareiškėjas UAB „R.“ įsteigė sukčiavimui nuslėpti, nes: UAB „R.“ sudarė tik vieną sandorį su UAB „E.“; šio sandorio pagrindu gautos lėšos buvo vienintelės UAB „R.“ pajamos; pareiškėjas buvo vienintelis UAB „R.“ darbuotojas (apeliacinės instancijos teismo nutarties 69 punktas ir kt.). Toks situacijos teisinis vertinimas yra aiškiai neteisingas. UAB „R.“ įtraukė PVM sąskaitas faktūras į savo buhalterinę apskaitą ir laiku deklaravo VMI, sumokėjo visus mokesčius su delspinigiais. UAB „R.“ veikla neturi nieko bendra su kito juridinio asmens – UAB „E.“ – PVM deklaracijų pildymu ir teikimu VMI. Nė viena iš teismų sprendimuose nurodytų aplinkybių nerodo UAB „R.“ veiklos neteisėtumo BK 203 straipsnio 2 dalies prasme, nes nėra draudimo juridiniam asmeniui sudaryti sutartis tik su vienu juridiniu asmeniu (juo labiau kad UAB „ERP“ tokias sutartis buvo sudariusi ir su kitomis įmonėmis), turėti tik vieną darbuotoją ir t. t. Tokia veikla, t. y. paslaugų teikimas UAB „E.“ būtent tokia forma, yra teisėta ir tai pripažino teismai (apeliacinės instancijos teismo nutarties 34 punktas ir kt.).
7.9. Pareiškėjo nuteisimas dėl buhalterinės apskaitos apgaulingo tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis) ir dokumentų klastojimo (300 straipsnio 3 dalis) savo esme yra išvestinis iš kaltinimo (nuteisimo) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Aiškiai (akivaizdžiai) netinkamai pritaikius BK 182 straipsnio 2 dalį eo ipso (kaip tik dėl to) aiškiai netinkamai pritaikyta ir BK 222 straipsnio 1 dalis bei 300 straipsnio 3 dalis (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas)
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
8. Nuteistojo G. R. pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo atmestinas.
9. BPK 451 straipsnyje yra išdėstyti baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pagrindai, kurie nustato, kad baudžiamosios bylos, išnagrinėtos arba paliktos nenagrinėtos kasacinės instancijos teisme, taip pat kurių nuosprendžio ar nutarties nebuvo galima apskųsti kasacine tvarka, atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia: 1) panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti; 2) nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal kitą Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, nustatantį lengvesnę nusikalstamą veiką; 3) ištaisius padarytus Baudžiamojo kodekso 63–65 punktų taikymo pažeidimus, sumažinti nuteistajam paskirtą subendrintą bausmę; 4) nuteistąjį atleisti nuo bausmės, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; 5) ištaisius netinkamą amnestijos akto taikymą, nuteistąjį atleisti nuo bausmės arba ją sumažinti. Iš šių BPK nuostatų išplaukia, kad baudžiamoji byla atnaujinama tik esant dviem sąlygoms: pirma, joje akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; antra, reikia priimti BPK 451 straipsnio 1–5 punktuose nurodytus sprendimus. Jeigu nėra nors vienos iš šių sąlygų, byla negali būti atnaujinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-15-697/2021).
10. Pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo paduotas BPK 451 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjo G. R. nuomone, jam buvo aiškiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (t. y. BK 182 straipsnio 2 dalis, 183 straipsnio 2 dalis, 300 straipsnio 3 dalis, 222 straipsnio 1 dalis bei 203 straipsnio 2 dalis (dėl šios nusikalstamos veikos baudžiamasis procesas nutrauktas BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio pagrindu)); dėl to pareiškėjas prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
11. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo yra išimtinė procedūra, kuri galima tik BPK 451 straipsnyje tiksliai nurodytais pagrindais ir sąlygomis. Antra, pagal suformuotą teismų praktiką, BPK 451 straipsnyje nurodytas akivaizdžiai netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas yra tada, kai be papildomo tyrimo ir vertinimo nustatoma aiški nuosprendyje ar nutartyje nustatytų faktinių aplinkybių neatitiktis pritaikyto baudžiamojo įstatymo normoje nustatytoms sąlygoms; sprendžiant bylos atnaujinimo klausimus nuosprendžiuose ir nutartyse nustatytos bylos aplinkybės nekvestionuojamos, preziumuojama, kad jos nustatytos teisingai, ir svarstomas tik jų atitikties pritaikyto baudžiamojo įstatymo normoje nustatytoms sąlygoms klausimas (išplėstinės teisėjų kolegijos nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-3/2011, 2A-7-11-489/2019).
12. Susipažinusi su pareiškimu atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir priimtais teismų sprendimais (nuosprendžiu, nutartimis), teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo G. R. pareiškime išdėstytais argumentais. Iš pareiškimo turinio matyti, kad nuteistasis savaip interpretuoja ir iškraipo teismų nustatytas faktines aplinkybes, kurioms buvo taikomas atitinkamas baudžiamasis įstatymas, juolab nurodant ir jo taikymo motyvus.
13. Taigi nagrinėjamu atveju nuteistojo G. R. pareiškimo argumentai, kuriais iš esmės nesutinkama su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nesuteikia teisinio pagrindo atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 451 straipsnio 2 punktas), nes, kaip minėta, apie baudžiamojo įstatymo taikymo (ne)tinkamumą sprendžiama pagal teismų sprendimuose (nuosprendyje ir (ar) nutartyse) nurodytas aplinkybes.
1. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atnaujinti bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 451 straipsnio 1 punktas) nuteistojo pareiškime nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 3 dalimi,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo G. R. (G. R.) pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Audronė Kartanienė
