Civilinė byla Nr. e3K-3-145-823/2020
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01980-2019-2
Procesinio sprendimo kategorija 3.6.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arhada“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arhada“ ieškinį atsakovui J. L. (Y. L.) dėl dienpinigių kainos permokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių darbo ginčų dėl teisės su tarptautiniu elementu teismingumą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „Arhada“ prašė pripažinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2019 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. DGJS-3016 dėl darbo bylos Nr. APS-36-7785 nepagrįstu ir neteisėtu; priteisti ieškovei iš atsakovo J. L. 1816,76 Eur dienpinigių permoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu J. L. 2018 m. rugsėjo 17 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią J. L. buvo priimtas pas ieškovę dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi. 2019 m. balandžio 23 d. J. L. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, reikalaudamas priteisti iš ieškovės nesumokėtą darbo užmokestį ir delspinigius. 2019 m. gegužės 14 d. atsakovas pateikė dar vieną prašymą, reikalaudamas priteisti iš ieškovės 130 Eur kelionės išlaidų atlyginimo. Ieškovė teigia, kad ji su atsakovu yra ne tik visiškai atsiskaičiusi, bet ir jam permokėjusi, todėl ieškovė Darbo ginčų komisijai pareiškė reikalavimą dėl 1816,76 Eur dienpinigių permokos priteisimo, tačiau 2019 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. DGJS-3016 Darbo ginčų komisija darbuotojo reikalavimus tenkino iš dalies, o ieškovės reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.
4. Atsakovo J. L. atstovė pateiktuose atsiliepime į ieškinį ir pareiškime dėl ieškinio trūkumų prašė ieškovės ieškinį atmesti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 29 straipsnio pagrindu kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Paaiškino, kad ieškinyje nurodytu adresu Lietuvoje (duomenys neskelbtini) atsakovas negyvena, jis gyvena Ukrainoje (duomenys neskelbtini), todėl kilęs ginčas priskirtinas Ukrainos teismų jurisdikcijai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartimi ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą, grąžino ieškovei jos sumokėtą žyminį mokestį ir išaiškino ieškovei, kad ieškinį atsakovui dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir nuostolių atlyginimo ji turi teisę pareikšti atitinkamam Ukrainos teismui.
6. Teismas nustatė, kad ieškovės ir atsakovo 2018 m. rugsėjo 17 d. sudarytoje darbo sutartyje Nr. 14 atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta – Ukraina, (duomenys neskelbtini). Ta pati atsakovo gyvenamoji vieta buvo nurodyta ir atsakovo 2019 m. balandžio 23 d. bei 2019 m. gegužės 14 d. prašymuose Darbo ginčų komisijai. Gyventojų registro pažymoje apie asmens duomenis nurodyta, jog J. L. gyvenamąją vietą deklaravo nuo 2019 m. sausio 29 d. iki 2019 m. liepos 3 d. (duomenys neskelbtini). Šią atsakovo gyvenamąją vietą ieškovė nurodė ieškinyje.
7. Teismas sprendė, kad ieškovei buvo žinomas atsakovo gyvenamosios vietos adresas, tačiau ieškovė jo nenurodė ieškinyje ir tai lėmė teismo procesinį sprendimą priimti ieškinį nagrinėti teisme. Paaiškėjus, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, o Ukrainoje, spręstinas bylos teismingumo klausimas, taikant 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sudarytą sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Teisinės pagalbos sutartis) ir joje įtvirtintas jurisdikcijos nustatymo taisykles.
8. Teismas vadovavosi Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsniu, kuriame nustatyta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenustato kitaip. Šis teismingumas gali būti pakeistas raštišku šalių susitarimu. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Ukrainoje, šalys nėra susitarusios šį teismingumą pakeisti, teismas konstatavo, jog nagrinėjama byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams ir priklauso Ukrainos teismų jurisdikcijai.
9. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartį paliko nepakeistą.
10. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas užsienio valstybės (Ukrainos) piliečiui, ir vadovaudamasis CPK 1 straipsnio 3 dalimi, 780 straipsniu, padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jurisdikcijos, pagrįstai vadovavosi Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsniu.
11. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, nes ieškinio padavimo teismui dieną atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog asmuo tam tikroje vietoje deklaravo gyvenamąją vietą, nebūtinai reiškia, kad jis ten gyvena, nes sprendžiant gyvenamosios vietos klausimą svarbu nustatyti asmens ryšį su gyvenamąja vieta, o ne formalų jos deklaravimą.
12. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad šalių 2018 m. rugsėjo 17 d. sudarytoje darbo sutartyje atsakovo (darbuotojo) gyvenamoji vieta nurodyta Ukrainoje, (duomenys neskelbtini), ta pati atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta ir jo 2019 m. balandžio 23 d. bei 2019 m. gegužės 14 d. Darbo ginčų komisijai teiktuose prašymuose. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pačios ieškovės (darbdavės) 2019 m. gegužės 13 d. prašyme pasiaiškinti dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo ir 2019 m. gegužės 21 d. pranešime dėl darbo sutarties nutraukimo, adresuotuose atsakovui, jo gyvenamoji vieta nurodyta tuo pačiu adresu Ukrainoje. Taigi visuose byloje esančiuose ieškovės (darbdavės) ir (ar) atsakovo (darbuotojo) pasirašytuose dokumentuose atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta būtent Ukrainoje ir nė viename iš jų nėra nurodyta, kad atsakovas gyventų Lietuvoje. Atsakovo atstovai (Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos pirmininkas ir teisininkė) atsiliepime į ieškinį ir kituose procesiniuose dokumentuose taip pat patvirtino, kad atsakovas gyvena ne ieškinyje nurodytu adresu Lietuvoje, bet Ukrainoje.
13. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad tam tikrą laiką atsakovo gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvoje, nesant jokių objektyvių duomenų, jog atsakovas šiuo adresu kada nors realiai būtų gyvenęs, nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės apie atsakovo gyvenamąją vietą Ukrainoje. Dėl šios priežasties teismas pagrįsta pripažino pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ši civilinė byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams ir priklauso Ukrainos teismų jurisdikcijai (CPK 782 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismai, aiškindami Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos ir kitų dvišalių sutarčių nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-268/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-268/2014">3K-3-268/2014</a>; 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDMxLTEwNzUvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-431-1075/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-431-1075/2018">e3K-3-431-1075/2018</a>), t. y. nustatę, kad atsakovas turi gyvenamąją vietą Ukrainoje, padarė nepagrįstą išvadą, jog byla neteisminga Lietuvos teismams, nors minėta teisės norma nustato, kad ginčas gali būti teismingas tiek Ukrainos, tiek Lietuvos teismams, jeigu atsakovas šiose valstybėse turi gyvenamąją vietą. Taigi, siekiant nustatyti, ar byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, kai atsakovas yra Ukrainos pilietis, yra svarbu nustatyti, ar šis asmuo turi gyvenamąją vietą Lietuvoje, nepriklausomai nuo to, kad šis asmuo taip pat turi gyvenamąją vietą Ukrainoje.
14.2. Kadangi teismai nesiaiškino, ar atsakovas turi gyvenamąją vietą Lietuvoje, tai nenustatė, kad tiek ieškinio pateikimo teismui momentu, tiek nutarties, kuria šis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, priėmimo metu, tiek šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovas turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus rajone, o po to ir Vilniuje, ir šiame mieste vis dar yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Su ieškiniu į Vilniaus regiono apylinkės teismą ieškovė kreipėsi 2019 m. birželio 20 d. pagal atsakovo tuo metu deklaruotą gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini). Teismas ieškinį priėmė 2019 m. birželio 26 d., o atsakovo atstovai apie ieškinio pateikimą teismui sužinojo vėliausiai 2019 m. birželio 26 d., kai atsakovas įgaliojo jam atstovauti byloje Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos teisininkę R. K.. Atsakovas 2019 m. rugpjūčio 6 d. į bylą pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad jis nurodytu adresu negyvena, o reali jo gyvenamoji vieta yra Ukrainoje. Kartu su atsiliepimu atsakovas pateikė ir 2019 m. rugpjūčio 5 d. VĮ Registrų centro išduotą Gyventojų registro pažymą, kurioje nurodyta, kad atsakovas ieškinyje nurodytu adresu gyvenamąją vietą deklaravo nuo 2019 m. sausio 29 d. iki 2019 m. liepos 3 d. Tačiau atsakovas neatskleidė, o pats teismas nenustatė, kad atsakovas jau 2019 m. liepos 4 d. savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs kitu adresu Vilniuje ir šiuo adresu yra savo gyvenamąją vietą deklaravęs iki šiol.
14.3. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, aiškinančios gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTgvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-398/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-398/2006">3K-3-398/2006</a>; 2014 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-268/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-268/2014">3K-3-268/2014</a>). Teismai nesiekė nustatyti, ar atsakovas neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje, ir dėl to nepatikrino Gyventojų registro duomenų, iš kurių matyti, kad atsakovas 2019 m. liepos 4 d. neišvyko iš Lietuvos, o tik pakeitė savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresą iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir šiuo adresu yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą iki šiol, tikėtina, tam, kad galėtų dirbti Lietuvoje. Vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika, teismai, nustatę, kad atsakovas yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje, turėjo jurisdikciją nagrinėti bylą ir atitinkamai privalėjo ją nagrinėti iš esmės, nepriklausomai nuo to, kad atsakovas turi gyvenamąją vietą ir Ukrainoje.
14.4. Nors atsakovas yra užsienio valstybės pilietis, jis dalyvauja Lietuvoje susiklosčiusių darbo santykių apyvartoje, t. y. jis savo noru atvyko į Lietuvą dirbti, todėl yra teisės aktais įpareigotas turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Tai patvirtina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo 8.4 punktas. Kadangi atsakovas vis dar yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje, tikėtina, kad, nutrūkus šalių darbo santykiams, atsakovas susirado kitą darbovietę Lietuvoje, išliko Lietuvos darbo santykių dalyviu ir atitinkamai jam vis dar galioja prievolė turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad, atsakovui bylos nagrinėjimo metu pakeitus deklaruotą gyvenamąją vietą, bylos teismingumas negalėjo pasikeisti. Atsakovas akivaizdžiai savo deklaruotą gyvenamąją vietą pakeitė siekdamas išvengti bylinėjimosi teisme Lietuvoje, tačiau vis dar dalyvaudamas ar siekdamas dalyvauti Lietuvos darbo rinkoje.
14.5. Remiantis CPK 34 straipsnio 1 dalimi, byla nagrinėtina Vilniaus regiono apylinkės teisme.
15. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis nepakeistas, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad aplinkybė, jog asmuo buvo deklaravęs Lietuvoje savo gyvenamąją vietą, nebūtinai reiškia, kad jis ten gyvena, nes sprendžiant gyvenamosios vietos klausimą svarbu nustatyti asmens ryšį su gyvenamąja vieta, o ne formalų jos deklaravimą. Nesant objektyvių duomenų, kad atsakovas Lietuvoje deklaruotu adresu būtų gyvenęs, nepaneigta byloje nustatyta aplinkybė apie atsakovo gyvenamąją vietą Ukrainoje.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl darbo ginčų dėl teisės su tarptautiniu elementu teismingumo
16. CPK 782 straipsnyje nustatyta ir kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad teismas, gavęs bylą, privalo ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar byla jam yra teisminga. Šios teismo pareigos tinkamas įgyvendinimas ypač svarbus, kai byla turi tarptautinį elementą, nes nuo to gali priklausyti tokioje byloje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir įvykdymo galimumas kitoje valstybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019, 16 punktas).
17. Tam, jog bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų išspręstas teisingai, visais atvejais būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą. Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinius teisės aktus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTEtOTE1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-551-915/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-551-915/2016">3K-3-551-915/2016</a> 59 punktą). Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimui išnagrinėti taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTEtOTE1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-551-915/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-551-915/2016">3K-3-551-915/2016</a>, 60 punktas).
18. Nustatant, ar egzistuoja sąlygos, kurių pagrindu teismas prisiima jurisdikciją arba jos atsisako, aktualus yra kreipimosi į teismą (ieškinio padavimo) momentas. Teismas, vėlesnėse proceso stadijose nustatęs, kad kreipimosi į teismą metu nebuvo sąlygų, kurių pagrindu jis prisiėmė jurisdikciją, todėl jurisdikcija buvo prisiimta klaidingai, gali jos atsisakyti. Tuo tarpu sąlygų ir aplinkybių, nuo kurių priklauso ginčo sprendimas teisme, pasikeitimas po jurisdikcijai nustatyti aktualaus laiko momento pagal bendrąją taisyklę nepanaikina teismo jurisdikcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzQtMjE5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-34-219/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-34-219/2017">e3K-3-34-219/2017</a>, 34, 42 punktai). CPK 781 straipsnyje nustatytas nacionalinio teismingumo prioritetas tais atvejais, kai ieškinio pareiškimo metu byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, nepaisant to, kad vėliau aplinkybės pasikeitė, t. y. nacionalinio teismingumo prioritetas siejamas su bylos iškėlimo Lietuvos Respublikos teismuose momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjAtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-360-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-360-378/2015">3K-3-360-378/2015</a>).
19. Darbo ginčus nagrinėjančių organų (darbo ginčų komisijos ir teismo) kompetencijos nustatymo principus reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija) (toliau – DK) 215 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal Civilinio proceso kodekso taisykles, jeigu Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Pagal šio straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka.
20. Teisėjų kolegija išaiškina, kad DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti darbdaviui inicijuoti darbo ginčą dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, yra imperatyvi ir laikytina lex specialis (specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. Nuo šios nuostatos galima nukrypti tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: 1) šalys susitarė kilusį ginčą nagrinėti Lietuvoje DK nustatyta tvarka ir 2) toks susitarimas buvo sudarytas jau kilus ginčui tarp šalių. Nesant šių sąlygų Lietuvos darbo ginčus nagrinėjantys organai turi atsisakyti nagrinėti tokį ginčą.
21. Kartu pažymėtina, kad DK 215 straipsnio 3 dalies nuostata siekiama apsaugoti silpnesniąją darbo sutarties šalį jos interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis, todėl ji taikytina tik tuo atveju, jei darbo ginčas dėl teisės yra inicijuojamas darbdavio. Jei Lietuvos Respublikoje buveinę turintis darbdavys sudaro darbo sutartį su kitoje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turinčiu darbuotoju, pastarasis bet kada turi teisę inicijuoti individualų darbo ginčą dėl teisės Lietuvos darbo ginčus nagrinėjančiuose organuose. Jei užsienio valstybėje nuolat gyvenantis darbuotojas inicijuoja ginčą darbo ginčų komisijoje Lietuvoje, su šios komisijos sprendimu nesutinkantis darbdavys neprivalo kreiptis į darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismus dėl Lietuvoje darbo ginčų komisijos išnagrinėto ginčo kitokio išsprendimo (DK 231 straipsnis), kadangi Lietuvoje ikiteismine tvarka išnagrinėto darbo ginčo perkėlimas į teismus nepradeda naujo darbo ginčo. Tokį šios teisės normos aiškinimą patvirtina ir šią normą aiškinantis komentaras (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2018, p. 596).
22. Atsižvelgiant į tai, kad darbo ginčo nagrinėjimą ikiteismine tvarka darbo ginčų komisijoje Lietuvoje nagrinėjamu atveju inicijavo darbuotojas, DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis šioje byloje netaikytina, o sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą turi būti vadovaujamasi DK 215 straipsnio 2 dalimi, nukreipiančia į atitinkamas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog kaip atsakovas byloje patrauktas Ukrainos pilietis, teismingumo klausimas nagrinėjamoje byloje spręstinas pagal 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sudarytos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nuostatas.
Dėl bylos teismingumo Lietuvos teismams nustatymo remiantis atsakovo gyvenamąja vieta
23. Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnis reglamentuoja bendrąsias teismingumo nustatymo civilinėse bylose taisykles. Šio straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei Teisinės pagalbos sutartis nenustato kitaip. Jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Aptariamo straipsnio antroji dalis pripažįsta teismingumo nustatymo šalių rašytiniu susitarimu galimybę, o trečiojoje dalyje yra įtvirtinta lis pendens (pirmojo teismo jurisdikcija) taisyklė, t. y. kad jeigu abiejų susitariančiųjų šalių teismuose, kompetentinguose pagal Teisinės pagalbos sutartį, iškelta byla tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas, iškėlęs bylą vėliau, ją nutraukia.
24. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad Teisinės pagalbos sutartimi, tiksliau – jos nuostatomis, kurios reguliuoja bendrąsias teismingumo nustatymo civilinėse bylose taisykles, expressis verbis (tiesiogiai) pripažįstama, kad šios sutarties nuostatų aiškinimo ir taikymo prasme yra galimos tokios situacijos, kad abiejų susitariančiųjų šalių teismai bendrais atvejais turi jurisdikciją nagrinėti tokius pačius materialiuosius subjektinius reikalavimus, ir kartu galimoms jurisdikcijos kolizijoms spręsti yra įtvirtintas visuotinai pripažįstamas teisinis instrumentas, t. y. lis pendens taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDMxLTEwNzUvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-431-1075/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-431-1075/2018">e3K-3-431-1075/2018</a>, 29 punktas).
25. Aiškindamas 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios yra tapačios Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog tarptautinės privatinės teisės aktuose, pvz., daugelyje Hagos konvencijų, 1980 m. Europos Sąjungos Romos konvencijoje dėl teisės, taikytinos sutartinėms prievolėms, vadovaujamasi gyvenamosios vietos, o ne nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijumi. Tokia specialioji taisyklė, kaip bendrosios taisyklės dėl nuolatinės gyvenamosios vietos išimtis, yra kriterijus teismingumui nustatyti ir dvišalėje sutartyje. Pagal dvišalę sutartį teismingumui nustatyti pakanka nurodyti atsakovo gyvenamąją vietą vienoje iš susitarusiųjų valstybių. Kai dvišalėje tarptautinėje sutartyje nenurodomi gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, taikomi teismo, sprendžiančio dėl teismingumo, šalies vidaus teisės nustatyti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-268/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-268/2014">3K-3-268/2014</a>). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atitinkamo teisinio reguliavimo tapatumą, sprendžia, kad aptariamas kasacinio teismo išaiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje ir kad sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėjamu atveju yra aktualūs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.17 straipsnyje įtvirtinti gyvenamosios vietos, o ne CK 2.12 straipsnyje įtvirtinti nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai.
26. Gyvenamoji vieta nuo nuolatinės gyvenamosios vietos skiriasi tuo, kad pastaroji yra teisinis asmens ir valstybės ar jos teritorijos dalies ryšys, nustatomas pagal objektyvius ir subjektyvius kriterijus (CK 2.12 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2.12 straipsnio 3 dalies nuostatas nuolatinė gyvenamoji vieta gali būti tik viena, tuo tarpu gyvenamąsias vietas asmuo gali turėti kelias (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTY3LTI0OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-167-248/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-167-248/2019">e3K-3-167-248/2019</a> 25 punktą). Atsižvelgiant į tai, taip pat į šios nutarties 25 punkte aptartą praktiką, pagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, jog ta aplinkybė, kad atsakovas turi gyvenamąją vietą Ukrainoje (šios aplinkybės nė viena bylos šalių neginčija), savaime nėra pakankama spręsti, jog atsakovas neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje, ir vien šiuo pagrindu (gyvenamosios vietos Ukrainoje turėjimu) konstatuoti Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėjamoje byloje nebuvimą.
27. CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y., nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, kuris negali būti absoliutinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-152/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-152/2011">3K-3-152/2011</a>), tačiau viešajame registre asmens gyvenamosios vietos adresas laikomas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys nepaneigti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTgvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-398/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-398/2006">3K-3-398/2006</a>).
28. Gyvenamosios vietos nustatymui yra aktualūs duomenys, susiję su asmens faktiniu buvimu tam tikros valstybės teritorijoje atitinkamu laikotarpiu, inter alia (be kita ko), duomenys, susiję su šio asmens darbo vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai nustato, jog užsienietis, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris įstatyme nurodytais atvejais yra privalomas užsieniečiui, siekiančiam dalyvauti Lietuvos darbo rinkoje, turėtų Lietuvoje tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kuri atitinka įstatyme nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas), t. y. įtvirtina imperatyvų reikalavimą darbuotojui užsieniečiui darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad tuo atveju, jei atsakovas byloje yra užsienio valstybės pilietis, kuriam taikytinas nurodytas reikalavimas, besitęsiančių darbo santykių Lietuvoje faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti dėl darbuotojo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį darbo ginčą dėl teisės, išskyrus atvejus, kai byloje taikytina DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, jurisdikciją nustatanti pagal darbuotojo nuolatinę gyvenamąją vietą (kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje ši išimtis netaikytina, kadangi darbo ginčą dėl teisės Darbo ginčų komisijoje inicijavo pats darbuotojas).
29. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovo gyvenamoji vieta nuo 2019 m. sausio 29 d. iki 2019 m. liepos 3 d. (t. y. ir ieškinio šioje byloje pateikimo teismui metu) buvo deklaruota (duomenys neskelbtini), tačiau šią aplinkybę pripažino nereikšminga spręsdami, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad atsakovas šiuo adresu kada nors realiai būtų gyvenęs, bei vadovaudamiesi atsakovo gyvenamosios vietos nurodymu jo darbo sutartyje, taip pat Darbo ginčų komisijai ir teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, t. y. iš esmės vadovaudamiesi atsakovo viešais pareiškimais apie jo gyvenamąją vietą. Teismai netyrė ir nevertino, ar atsakovas ieškinio pareiškimo teismui metu tęsė darbo santykius Lietuvoje ir ar pagal galiojančius teisės aktus jam buvo privaloma turėti Lietuvoje gyvenamąją vietą. Taigi, bylą nagrinėję teismai tinkamai nenustatė faktinių aplinkybių, reikšmingų jurisdikcijos klausimui nagrinėjamoje byloje išspręsti.
30. Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, o sprendžia tik su teisės taikymu susijusius klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties, nustačius, kad jurisdikcijos klausimui išspręsti reikšmingos faktinės bylos aplinkybės nebuvo nustatytos, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinama, o jurisdikcijos klausimas grąžinamas iš naujo spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis)
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 27 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 17,05 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šių ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl jurisdikcijos nagrinėti Vilniaus apygardos teismui iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Virgilijus Grabinskas
Algirdas Taminskas
