Dėl teisės normų, reglamentuojančių banko civilinę atsakomybę, ieškinio senaties terminą ir jo atnaujinimą, teismo sprendimo privalomumą, įrodymus, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-60-969/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00429-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.9; 2.1.5.1.2.7; 3.1.1.2.17

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės,,Plastima“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Plastima“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių banko civilinę atsakomybę, ieškinio senaties terminą ir jo atnaujinimą, teismo sprendimo privalomumą, įrodymus, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo (toliau – ir SEB bankas) 2 134 327,71 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas.

3. Ieškovė nurodė, kad pagal su Kaliningrado įmone „Kaliningrad-Promplast OOO“ (toliau – ir bendrovė „Promplast“) 2007 m. sausio 22 d. sutartį ji tiekė plastiko žaliavą. 2009 m. bendrovė „Promplast“ norėjo padidinti tiekimo apimtį, todėl ieškovė paprašė banko garantijos, užtikrinančios bendrovės „Promplast“ įsipareigojimų vykdymą. 2009 m. rugpjūčio 18 d. Rusijos Federacijos taupomasis bankas „OAO Sberbank Rossii“ (toliau – ir Sberbankas) išdavė 500 000 Eur garantiją, kuria užtikrinti bendrovės „Promplast“ mokėjimo įsipareigojimai. Garantija buvo persiųsta ieškovei iš Sberbanko tarpbankinio komunikavimo sistemos SWIFT į SEB banką; SEB bankas ją perdavė ieškovei, patvirtindamas garantijos tinkamumą bei siuntėjo autentiškumą. Vėliau SWIFT sistema buvo persiųsti garantijos pakeitimai, kuriais garantijos suma padidinta iki 2 500 000 Eur. 2010 m. sausio 28 d. Sberbankas SEB bankui per SWIFT sistemą persiuntė pranešimą, kad garantija yra išduota apgaulės būdu ir kad Sberbankas niekada neišdavė šios garantijos, niekada neturėjo kontakto su bendrove „Promplast“. Sberbankas ieškovės reikalavimų išmokėti pagal garantiją 2 018 429,98 Eur netenkino.

4. Ieškovė taip pat nurodė, kad Sberbankas 2010 m. birželio 4 d. kreipėsi į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas su pranešimu apie savo darbuotojo I. A. P. nusikalstamus veiksmus išduodant ginčo garantiją. Kaliningrado srities Gvardeisko rajono teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu byloje Nr. 1-1/2013 Sberbanko darbuotojas I. A. P. pripažintas kaltu pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 33 straipsnio 5 dalį, 159.4 straipsnio 3 dalį ir nuteistas už sukčiavimą ypač stambiu mastu bendrininkaujant. Maskvos miesto arbitražo teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimu palikti nepakeisti Devintojo arbitraio apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. ir Maskvos apygardos federalinio arbitražo teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimai, kuriais ieškovės ieškinys Sberbankui dėl pinigų pagal garantiją priteisimo buvo atmestas, o Sberbanko priešieškinis dėl šios garantijos pripažinimo niekine – patenkintas.

5. Ieškovė mano, kad žala jai padaryta SEB bankui pažeidus 2000 m. liepos 11 d. Banko sąskaitos sutarties Nr. 4018153 10 punktą, kuris, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 4 dalies, 6.913 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apima ir SEB banko įsipareigojimą teikti kitokio pobūdžio paslaugas ir atlikti kitokio pobūdžio operacijas. SEB bankas neužtikrino, kad garantijos, kurią jis gavo per SWIFT sistemą ir vėliau persiuntė ieškovei, turinys ir forma būtų tinkami, neinformavo apie galimą riziką, neįsitikino, kad gautas dokumentas yra galiojantis ir įpareigojantis Sberbanką. SEB bankas, gavęs netinkamos formos pranešimą, jo neturėjo priimti arba privalėjo išsiųsti Sberbankui paklausimą dėl gauto pranešimo. Tik SEB bankui besąlygiškai akceptavus minėtą dokumentą ir patvirtinus jo autentiškumą, ieškovė padidino prekių tiekimą bendrovei „Promplast“. Ieškovės nuomone, yra pagrindas SEB bankui taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti iš jo 2 134 327,71 Eur žalos atlyginimą (2 018 429,98 Eur užmokestis už patiektas prekes, 47 785,85 Eur papildomos išlaidos, susidariusios vykdant paskolos sutartis, kurios buvo būtinos norint tęsti veiklą, 68 111,88 Eur išlaidos teisinei pagalbai apmokėti). Tuo atveju, jeigu teismas spręstų, kad SEB bankas nepažeidė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, reikalavimas turi būti tenkinamas konstatavus CK 6.246 straipsnio 1 dalies, 6.263 straipsnio nuostatų pažeidimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7. Teismas nurodė, kad 2007 m. sausio 22 d. ieškovė su Kaliningrado įmone „Kaliningrad- Promplast OOO“ sudarė sutartį dėl plastiko žaliavos tiekimo už 2 000 000 Eur, ši buvo papildoma ir keista papildomais susitarimais, be kita ko, sutarties kainą padidinant iki 5 000 000 Eur. Didinant tiekimo apimtį ieškovė pareikalavo iš pirkėjos garantijos. Bendrovės „Promplast“ atstovui suderinus banko garantijos tekstą su ieškove ir SEB banko Garantijų skyriaus darbuotojais, 2009 m. rugpjūčio 18 d. „Sberbank“ 500 000 Eur garantija, kuria užtikrinti bendrovės „Promplast“ mokėjimo įsipareigojimai, buvo persiųsta ieškovei iš Sberbanko tarpbankinio komunikavimo sistemos SWIFT į SEB banką. Garantijoje, be kita ko, buvo nurodyta, kad Garantijai taikomos Bendrosios pirmo pareikalavimo garantijų taisyklės, ICC leidinys Nr. 458 (toliau – URDG458 taisyklės). SEB bankas 2009 m. rugpjūčio 18 d. laišku informavo ieškovę, kad jos naudai yra gauta Garantija; pranešime nurodė, kad patvirtina Garantijos autentiškumą ir perduoda ją ieškovei be jokių savo įsipareigojimų. Vėliau atsakovas SEB bankas SWIFT sistema iš Sberbanko gavo Garantijos pakeitimus, kuriais buvo padidinta Garantijos suma: iki 1 000 000 Eur (2009 m. rugsėjo 4 d.); iki 1 500 000 Eur (2009 m. rugsėjo 15 d.); iki 1 800 000 Eur (2009 m. spalio 5 d.); iki 2 000 000 Eur (2009 m. lapkričio 12 d.); iki 2 500 000 Eur (2009 m. gruodžio 7 d). Po kiekvieno Garantijos pakeitimo SEB bankas laišku informuodavo ieškovę apie Garantijos pakeitimo gavimą, nurodydamas, kad patvirtina pakeitimo autentiškumą ir kad atitinkamas pakeitimas perduodamas ieškovei be jokių SEB banko įsipareigojimų.

8. Teismas nustatė, kad 2010 m. sausio 28 d. SEB bankas SWIFT sistema iš Sberbanko gavo pranešimą, informuojantį, kad Garantija buvo išduota apgaulės būdu ir kad Sberbankas niekada neišdavė Garantijos, niekada neturėjo kontakto su bendrove „Promplast“. 2010 m. vasario 19 d. SEB bankas ieškovės prašymu išsiuntė Sberbankui reikalavimą mokėti pagal Garantiją. 2010 m. kovo 2 d. Sberbankas laiške nurodė, kad nesupranta ieškovės reikalavimo mokėti tuo pagrindu, kad su reikalavimu pateikti ne visi dokumentai. 2010 m. kovo 25 d. ieškovė persiuntė Sberbankui papildomą reikalavimą dėl mokėjimų pagal garantiją. Sberbankas mokėjimų neatliko, bendra ieškovei nesumokėta pagal Garantiją suma sudaro 2 018 429,98 Eur.

9. Teismas nustatė, kad 2010 m. birželio 4 d. Sberbankas kreipėsi į teisėsaugos institucijas su pranešimu apie savo darbuotojo I. A. P. nusikalstamus veiksmus išduodant Sberbanko Garantiją; Kaliningrado srities Gvardeisko rajono teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu byloje Nr. 1-1/2013 Sberbanko darbuotojas I. A. P. buvo pripažintas kaltu pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 33 straipsnio 5 dalį, 159.4 straipsnio 3 dalį ir nuteistas už sukčiavimą ypač stambiu mastu bendrininkaujant.

10. Teismas nustatė, kad ieškovė Rusijos Federacijoje kreipėsi į arbitražo teismą dėl pinigų pagal Garantiją priteisimo iš Sberbanko. Maskvos miesto arbitražo teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimu, paliktu be pakeitimų Devintojo arbitražo apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutarimu ir Maskvos apygardos federalinio arbitražo teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimu, ieškovės ieškinys dėl pinigų pagal Garantiją priteisimo buvo atmestas, o Sberbanko priešieškinis dėl Garantijos pripažinimo niekine – patenkintas. Rusijos Federacijos aukščiausiasis arbitražo teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartimi atsisakė perduoti bylą Rusijos Federacijos aukščiausiojo arbitražo teismo prezidiumui peržiūrėti.

11. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad SEB bankas netinkamai vykdė įsipareigojimus, kylančius iš ieškovės ir SEB banko sudarytos 2000 m. liepos 11 d. Banko sąskaitos sutarties Nr. 4018153, būtent iš sutarties 10 punkto, kuriame SEB bankas, be kitų šioje sutartyje nustatytų pareigų, įsipareigojo ieškovei teikti konsultacijas sąskaitų tvarkymo klausimais. Ieškovės tvirtinimu, atsižvelgiant į CK 6.193 straipsnio 4 dalies, 6.913 straipsnio normas, reglamentuojančiais sutarčių aiškinimą bei banko sąskaitos sutarties vykdymą, SEB banko sutartimi prisiimti įsipareigojimai vertintini kaip pareiga vykdyti ir kitus ieškovės prašymus, operacijas, kurias SEB bankas, kaip kredito įstaiga, gali teikti savo klientams.

12. Teismas, įvertinęs Banko sąskaitos sutartį, CK 6.913 straipsnio, reglamentuojančio banko sąskaitos sutarties sampratą, nuostatas, sprendė, kad Banko sąskaitos sutartimi SEB bankas neįsipareigojo atlikti ir kitų, nesusijusių su sąskaitos tvarkymo veiksmais, banko atliekamų operacijų. Banko sąskaitos sutartis savo esme – tai finansinių paslaugų sutartis, kurios pagrindu atliekant banko operacijas klientas turi galimybę valdyti, naudoti sąskaitoje esančias lėšas ir jomis disponuoti (papildyti sąskaitą grynaisiais pinigais ar juos išimti, atlikti mokėjimus, atsiskaityti už prekes ir paslaugas, atlikti kitas finansines operacijas); kitų finansinių paslaugų tiekimo, kaip antai SWIFT garantijų, pranešimų perdavimo ar kt., ji nenustato. Banko sąskaitos sutarties 10 punkte irgi yra aiškiai nurodoma, jog bankas pagal šią sutartį įsipareigoja teikti konsultacijas sąskaitų tvarkymo klausimais, o ne visų kitų banko atliekamų operacijų klausimais, kaip teigia ieškovė. Teismas nenustatė, kad SEB bankas netinkamai vykdė Banko sąskaitos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

13. Teismas nurodė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog SEB bankas ieškovei teikė garantijos projekto parengimo ir su juo susijusias konsultacijas bei perdavė ieškovei skirtus gautus SWIFT sistema pranešimus, už šias suteiktas paslaugas ieškovė SEB bankui sumokėjo, leidžia daryti išvadą, kad, net nesant rašytinių susitarimų dėl įvardytų atskirų paslaugų suteikimo, dėl šių paslaugų teikimo tarp šalių susiklostė sutartinio pobūdžio, būtent atlygintinų paslaugų teikimo, santykiai (CK 6.716 straipsnis). Dėl garantijos projekto parengimo ir su juo susijusių konsultacijų teikimo, atsakovo atliktos paslaugos tinkamumo byloje ginčo nėra. Nagrinėjamu atveju svarstytina, ar yra pagrindas SEB bankui taikyti civilinę atsakomybę dėl savarankiškai teiktos pranešimo SWIFT sistema įteikimo ieškovei paslaugos vykdymo tinkamumo. Kaip minėta, tarp šalių rašytinės sutarties dėl šios paslaugos teikimo nebuvo; nors, ieškovės tvirtinimu, patvirtindamas persiųstos Garantijos SWIFT sistema autentiškumą SEB bankas kartu turėjo pareigą užtikrinti ieškovei persiunčiamos Garantijos turinio ir formos tinkamumą, tačiau dėl tokių SEB banko prisiimtų patvirtinimo įsipareigojimų ieškovė jokių įrodymų nepateikė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

14. Sprendžiant, ar yra pagrindas atsakovui taikyti civilinę atsakomybę, atsakovo garantijos įteikimo SWIFT sistema prievolės įvykdymo tinkamumas bei prisiimtų įsipareigojimų apimtis analizuotini Bendrųjų pirmo pareikalavimo garantijų taisyklių ICC leidinys Nr.758 (URDG758 taisyklės) bei SWIFT taisyklių, kurios ir nustato pranešimą įteikiančiojo subjekto atsakomybės ribas bei pranešimų siuntimo tvarką, nuostatų kontekste.

15. Iš Sberbanko pranešimo, kuriuo buvo siunčiama Garantija, turinio matyti, kad Sberbankas prašo atsakovo niekuo neįsipareigojant ir neprisiimant jokios atsakomybės, o tiktai autentifikavimo tikslais persiųsti pateikiamą Garantinį raštą ieškovei; Garantijoje taip pat aiškiai nurodoma, kad jai taikomos URDG458 taisyklės (atnaujintos ir papildytos redakcijos ICC leidinys Nr. 758).

16. Minėtose taisyklėse pateiktas aiškus sąvokų apibrėžimas: informuojanti šalis apibrėžiama kaip šalis, kuri garantiją išduodančio asmens prašymu informuoja apie garantijos išdavimą; „autentiškas“ reiškia, kad šalis, kuriai toks dokumentas yra pateikiamas, gali patikrinti numatomą siuntėjo tapatybę ir tai, ar gauta informacija (duomenys) išliko vientisa ir neiškraipyta (taisyklių 2 straipsnis). Taisyklių 10 straipsnyje nustatyta, kad informacija apie garantijos išdavimą gali būti perduodama garantijos gavėjui per informuojančią šalį. Informuodama apie garantiją, informuojanti šalis praneša garantijos gavėjui, kad ji įsitikino iš dokumentų akivaizdžiu garantijos autentiškumu ir kad persiunčiamas dokumentas tiksliai atitinka persiunčiamos garantijos sąlygas, kaip kad jas iš garanto gavo informuojanti šalis; informuojanti šalis informuoja apie garantijos išdavimą be jokių patvirtinimų ir neįsipareigodama garantijos gavėjui. Taigi, atsakovo pareiga priimant Garantiją patikrinti jos autentiškumą reiškė, kad jis privalėjo patikrinti: a) ar ji siųsta iš Sberbanko; b) ar siunčiamas tekstas persiuntimo metu nebuvo pakeistas ir (arba) kitaip iškraipytas.

17. Iš SWIFT bendrųjų sąlygų matyti, jog SWIFT žodynas autentiškumo nustatymą apibrėžia kaip procesą, kurį atlieka pati SWIFT sistema, siekdama nustatyti žinutės siuntėjo ar gavėjo tapatybę arba įsitikinti, kad konkreti informacija nebuvo iškraipyta. Žinutės autentiškumo nustatymo procedūra identifikuoja žinutės šaltinį (siuntėją) ir patikrina, ar žinutė nebuvo pakeista ar pakoreguota siuntimo proceso metu SWIFT sistemoje, jos naudotojo autentiškumas nustatomas pagal elektroninį parašą, kurį SWIFTNet registravimo institucija išduoda SWIFT sistemos naudotojo saugos darbuotojui, atsakingam už techninio prisijungimo prie naudotojo SWIFT sistemos prieigos kontrolę. SWIFT paslaugomis, įskaitant SWIFT žinučių siuntimo ir gavimo paslaugą, gali naudotis tiktai SWIFT klientai; SWIFT naudotojais negali būti fiziniai asmenys, nepriklausomai nuo jų darbinių ar kitokių teisinių santykių su SWIFT naudotoju (juridiniu asmeniu). SWIFT naudotojas patvirtina, kad teisė naudotis SWIFT paslaugomis yra asmeniška. Atitinkamai SWIFT naudotojas neturi suteikti prieigos prie SWIFT paslaugų ir produktų jokiam trečiajam asmeniui, išskyrus naudotojo darbuotojus ar kitus asmenis, už kuriuos šis naudotojas yra atsakingas ir kurie prieigą prie SWIFT paslaugų ir produktų turi ne savo, o naudotojo vardu; arba bet kokius kitus trečiuosius asmenis, kuriems prieiga aiškiai ir nedviprasmiškai leidžiama pagal atitinkamas SWIFT dokumentacijos nuostatas. Bet kuriuo atveju SWIFT naudotojas privalo užtikrinti, kad bet koks iš pastarųjų išvardytų trečiųjų asmenų naudotų SWIFT sistemą išimtinai tik atitinkamo naudotojo verslo tikslais ir interesais, kad jo SWIFT sistemose ir atitinkamuose segmentuose, už kuriuos jis yra atsakingas, visuomet būtų užtikrintas informacijos konfidencialumas, vientisumas ir prieinamumas; kad tik tinkamus įgaliojimus turintis jo personalas turėtų priėjimą prie SWIFT sistemų ir jungčių; nuolat veikti apdairiai ir protingai, laikytis geros rinkos praktikos ir taikytinos teisės reikalavimų (SWIFT bendrųjų sąlygų 1.4, 1.18, 4.6.1, 4.6.7, 4.6.6 punktai). Teismas pritarė atsakovo argumentams, kad SWIFT autentiškumo procesas reiškia SWIFT autentiško naudotojo (nagrinėjamu atveju Sberbanko), o ne naudotojo darbuotojų ar kitų trečiųjų asmenų, turinčių galimybę naudoti konkretaus SWIFT sistemos naudotojo prieigą. Taisyklių 28 punkte būtent naudotojui nustatyta atsakomybė už tai, kokia apimtimi ir kas gali naudotis jam suteikta prieiga.

18. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Garantija ir jos pakeitimai SWIFT sistema buvo gauti iš Sberbanko SWIFT adreso, naudojant Sberbanko SWIFT sistemos prieigą, unikalųjį Sberbanko SWIFT kodą ir Sberbanko vardu. Duomenų apie tai, kad tekstas žinutės siuntimo metu buvo pakeistas ir (arba) kitaip iškraipytas, nėra. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti dėl SEB banko veiksmų, kuriais buvo nustatytas Garantijos autentiškumas, netinkamumo, t. y. SEB banko neteisėtų veiksmų. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovo siųstuose ieškovei pranešimuose tiek apie garantijos gavimą, tiek apie garantijos pakeitimus aiškiai nurodoma, kad atsakovas patvirtina garantijos (jos pakeitimų) autentiškumą ir perduoda ją (jos pakeitimus) ieškovei be jokių savo įsipareigojimų.

19. Ieškovės tvirtinimu, atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė ir specialių reikalavimų dėl SWIFT pranešimų formos pažeidimu, atsakovas pažeidė SWIFT nustatytų FIN pranešimų siuntimo standartą. Per SWIFT sistemą siunčiant Garantiją, privalėjo būti taikomas MT760 tipo (standarto) pranešimas, oSberbanko pranešimas, kuriuo buvo siųsta Garantija, buvo išsiųstas ne MT760 tipo (standarto) pranešimu, o MT798 (kitaip – n98) tipo (standarto) pranešimu. Pagal FIN pranešimų siuntimo standartus SEB bankas, gavęs neatitinkantį FIN standartų pranešimą iš Sberbanko, remdamasis standartų 18.2.3 punktu bei SWIFT Bendrųjų sąlygų 4.6.6. punktu, privalėjo išsiųsti paklausimą Sberbankui arba, nesant išankstinio susitarimo dėl n98 tipo pranešimo naudojimo garantijoms, šio pranešimo turėjo nepriimti kaip tinkamo. Atsakovas, nepaisydamas netinkamos Garantijos formos, užuot išsiuntęs paklausimą dėl netinkamos Garantijos formos arba bent informavęs ieškovę apie netinkamą Garantijos formą, besąlygiškai akceptavo Garantiją ir išsiuntė pranešimą ieškovei, patvirtindamas šios Garantijos tinkamumą ir autentiškumą. Tokiu būdu SEB bankas pažeidė FIN pranešimo standartų jam keliamus reikalavimus, taip pat profesionalaus bankininko veiklos (kuris kaip kredito įstaiga turi pareigą veikti ypač rūpestingai, geriausiais kliento interesais, minimizuoti kliento riziką, įspėti klientą apie galimas ypač nepalankias pasekmes) standartus.

20. Atsakovo teigimu, SWIFT standartas „Kategorija n - Bendros Grupės Žinutės“ nustato galimybę naudoti MT798 žinutę kaip voką kitoms žinutėms siųsti; atsakovas ir Sberbankas turėjo susitarimą dėl MT798 žinučių siuntimo ir (arba) gavimo, todėl tokio tipo žinutės iš Sberabanko gavimas neturėjo sukelti jokių įtarimų ir (ar) pareigų SEB bankui papildomai patikrinti Garantijos autentiškumą, kuris buvo tinkamai nustatytas. Atsakovas akcentavo, kad jokia SWIFT dokumentacija nenustato tokių kontrolinių užklausų ir autentiškumo patikrinimo procedūros ir tvarkos; nors SWIFT standartas nustato, kad garantijoms siųsti yra atskiras žinutės tipas MT760, tačiau kartu nedraudžia naudoti MT798 žinutę kaip voką MT760 garantijos tipo žinutei siųsti.

21. SWIFT nustatytų FIN pranešimų siuntimo standartų 6.5 punkte nustatyta, kad SWIFT sistemos naudotojai privalo formuoti visus FIN pranešimus, siunčiamus naudotojo naudotojui pagal FIN pranešimų standartus, ir kad jei tam tikra operacija nustato tikslaus pranešimo tipo taikymą, SWIFT sistemos klientai privalo taikyti būtent tą informacijos standartą. Garantijos tipo žinutėms nustatytas specialus tipas MT760. Žinutės tipas MT798 yra bendro pobūdžio pranešimas, kuris naudojamas, be kita ko, finansų įstaigų tarpusavio susirašinėjimui, susijusiam su garantijomis ir akredityvais; taip pat pagal SWIFT standartus MT798 žinutės tipas gali būti naudojamas kaip vokas į jį įdėtai specifinei žinutei persiųsti; taip pat gali būti naudojamas ir tais atvejais, kai norima perduoti žinutė neatitinka nė vieno iš SWIFT sistemoje naudojamų standartizuotų žinučių tipų. SWIFT „Kategorija n – Bendros Grupės Žinutės“ standartais nustatytos MTn98 žinutės tipo naudojimo taisyklės, pagal kurias: priskiriant MTn98 žinutei kategoriją (t. y. pirmąjį skaitmenį vietoj „n“, kuris parodo, kokios grupės žinutės yra siunčiamos, pvz., 7 kategorijos žinutės yra skirtos garantijoms ir akredityvams siųsti, 1 kategorijos – mokėjimo žinutėms siųsti, ir t. t.) reikia atsižvelgti į ekonominį siunčiamos žinutės tikslą; MTn98 žinutės, t. y. voko, viduje esanti konkreti standartizuota žinutė išsaugo savo techninius duomenis ir jos SWIFT dokumentacijos nustatytas standartizuotas identifikacinis tokio tipo žinučių numeris privalo būti nurodytas atitinkamoje grafoje. Tai reiškia, kad į voką įdedama tam tikro tipo žinutė, kuri, net ir įdėta į voką, atitinka konkretų atitinkamo tipo žinutei nustatytą SWIFT standartų formatą. Nagrinėjimu atveju iš siųsto pranešimo turinio ir jame nurodytų jo tipų matyti, kad atsakovas gavo pranešimą FIN 798 formos (privatus pranešimas), kuris ir buvo panaudotas kaip vokas, ir jame įdėtą pranešimą FIN 760 formos (pranešimo tekste nurodoma pranešimo potipio kodas 760, kuris pagal SWIFT standartą naudojamas garantijoms). Taigi, nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti dėl atsakovo SWIFT standartų pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad vėlesni 5 garantijos pakeitimai, kuriais garantijos suma buvo padidinta nuo 500 000 Eur iki 2 500 000 Eur, buvo siųsti SWIFT sistema naudojant pranešimo tipą FIN767, kuris skirtas garantijų ir akredityvų pakeitimams; kitaip tariant, bankas dar 5 kartus, garantijos pakeitimais didinant jos sumą, patvirtino pačią pirminę garantiją.

22. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovas pažeidė SWIFT standartų 18.2.3 punktą. Teismas nurodė, kad ieškovės nurodomas SWIFT standartų punktas reglamentuoja tiek siuntėjo, tiek gavėjo atsakomybę už pavėluotą pranešimo perdavimą arba neperdavimą; o byloje toks klausimas iš viso nekeliamas.

23. Teismas nesutiko su ieškove, kad MTn98 tipo pranešimas gali būti perduodamas SWIFT sistema tik esant dvišaliam naudotojų susitarimui, o atsakovas tokio susitarimo su Sberbanku neturėjo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad SWIFT Santykių valdymo programos paslaugos aprašymuose nurodoma, kad santykių valdymo programos paslaugos tikslas – valdyti ir kontroliuoti SWIFT žinučių iš kitų asmenų gavimą; naudodamasis šia programa vienas SWIFT naudotojas gali siųsti kitam SWIFT naudotojui žinutes tik tuomet, jeigu pastarasis yra davęs pirmajam leidimą tai daryti, paprastai leidimai būna abipusiai (t. y. abi šalys sutinka tiek siųsti, tiek ir priimti viena iš kitos tam tikro tipo žinutes). Toks leidimas ir laikomas pagal SVP standartus šalių susitarimu suteikti tam tikro tipo SWIFT žinučių siuntimo leidimą atitinkamam naudotojui. Iš ieškovės paaiškinimų matyti, kad nuo 2008 m. ši paslauga yra automatiškai integruota į SWIFT FIN paslaugą, t. y. į SWIFT žinučių, įskaitant MTn98 ir MT760 tipo žinučių, siuntimo paslaugą. Naudotojo leidimas siųsti jam žinutes gali būti bendro pobūdžio (t. y. „priimsiu visas FIN paslaugos žinutes“) arba detalizuotas (pvz., „priimsiu tik MT7XX tipo žinutes“). SWIFT SVP paslauga automatiškai, be konkrečių naudotojų (žinutės siuntėjo ir gavėjo) įsikišimo patikrina, ar vieno naudotojo kitam naudotojui siunčiama žinutė atitinka tarp šių naudotojų apsikeistų leidimų sąlygas, ir konkrečiam naudotojui pristato tik tas žinutes, kurios atitinka tarp šalių apsikeistų leidimų sąlygas. Taigi, visiškai akivaizdu, jog, nesant išankstinio susitarimo tarp SWIFT sistemos naudotojų, tam tikro tipo (dėl kurio nebuvo susitarta (duotas leidimas)) žinutės pristatymas yra tiesiog techniškai neįmanomas. Teismas sprendė, kad tarp Sberbanko ir atsakovo dvišalis susitarimas dėl gautų MT798, MT760 tipo pranešimų gavimo buvo, nes priešingu atveju SWIFT sistema jas būtų užblokavusi ir atsakovas jų būtų negavęs. Teismas sprendė, kad ieškovės argumentai dėl susitarimo buvimo (nebuvimo), jo formos (juolab atsižvelgiant į tai, kad SWIFT standartai jokios specialios formos nereikalauja) tiek dabar galiojančio, tiek 1964 m. galiojusio Civilinio kodekso nuostatų kontekste yra nepagrįsti, o ieškovės rėmimasis Sberbanko paaiškinimais dėl tokio susitarimo nebuvimo atsiliepime, teiktame išnagrinėtoje arbitražo byloje, bei teiktuose procesiniuose dokumentuose (iki Sberbankas jo prašymu nebuvo pašalintas iš šios nagrinėjamos bylos) nagrinėjamoje byloje neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą.

24. Ieškovė prašo vadovautis Maskvos miesto arbitražo teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimu, kuriuo teismas konstatavo, kad Sberbanko Garantija buvo išsiųsta ir SEB banko priimta netinkamos formos SWIFT pranešimu, ir dėl šios priežasties pripažino Garantiją niekine. Maskvos miesto arbitražo teismas taip pat nustatė, kad tarp SEB banko ir Sberbanko nebuvo jokio išankstinio susitarimo siunčiant banko garantijas naudoti n98 tipo pranešimus; SEB bankas šiurkščiai pažeidė SWIFT taisykles. Ieškovė pažymėjo, jog Sberbankas kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu dėl Maskvos miesto arbitražo teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 28 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Maskvos miesto arbitražo teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą Lietuvos Respublikoje.

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas, byloje turi būti nustatytas jų visetas: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTQtOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-294-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-294-916/2015">3K-3-294-916/2015</a>; kt.).

26. Nagrinėjamu atveju ieškovės nurodytoje Maskvos miesto arbitražo teismo byloje SEB bankas nedalyvavo, todėl sprendžiant, ar minėtoje byloje arbitražo teismo sprendimu buvo nustatyti šiai bylai prejudicinę reikšmę turintys faktai, reikia išsiaiškinti: a) ar teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvavusiam bylos nagrinėjime atsakovui SEB bankui; b) ar galima daryti išvadą, kad aplinkybės, kuriomis ieškovė grindžia ieškinio reikalavimą, įėjo į išnagrinėtos bylos įrodinėjimo dalyko sudėtį ir dėl to šioje byloje neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iš Maskvos miesto arbitražo teismo sprendimo turinio matyti, kad ieškovės nurodytos aplinkybės dėl SEB banko SWFT taisyklių tinkamo laikymosi buvo svarstomos, tačiau teismas atitinkamas išvadas padarė garantijos pripažinimo niekine kontekste. Iš sprendimo turinio akivaizdu ir tai, kad teismo sprendimas nesukuria jokių teisinių padarinių bylos nagrinėjime nedalyvavusiam atsakovui SEB bankui. Tą akcentavo ir Lietuvos apeliacinis teismas, 2014 m. lapkričio 28 d. nutartyje nurodydamas, kad prašomame pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės teismo sprendime jokiu teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakyta dėl SEB banko, priėmusio iš Sberbanko paskyros siųstą banko garantiją, kuri minėtu užsienio valstybės teismo procesiniu sprendimu pripažinta niekine, teisių ir pareigų, juo labiau dėl šio subjekto materialiųjų teisių ir pareigų. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad ne AB SEB banko veiksmai, susiję su minėtos banko garantijos priėmimu, taip pat jos gavimo patvirtinimo pranešimo išsiuntimu, ar šio banko atsakomybės klausimai buvo bylos nagrinėjimo dalykas. Byloje buvo nagrinėjami bylos šalių reikalavimai (kreditorės UAB „Plastima“ ieškinio reikalavimas dėl skolos pagal garantiją priteisimo bei Sberbanko priešieškinio reikalavimas dėl minėtos banko garantijos pripažinimo niekine), vertinamos su šiais reikalavimais susijusios teisinės ir faktinės aplinkybės. Teismas konstatavo, kad Maskvos miesto arbitražo teismo sprendime nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje.

27. Ieškovės nuomone, SEB bankas pažeidė jam, kaip kredito įstaigai (bankui), keliamus didesnius atidumo ir rūpestingumo standartus, kadangi nesiėmė veiksmų įsitikinti, jog Garantija yra tikrai išduota Sberbanko, bei neinformavo savo klientės ieškovės apie galimas rizikas (prieš išduodant Garantiją) ir apie netinkamą Garantijos formą. Šiuos veiksmus atsakovas turėjo atlikti ne tik dėl to, kad Garantija buvo atsiųsta naudojant netinkamą SWIFT pranešimų tipą, bet ir dėl to, kad yra nusistovėjusi tarptautinė bankų praktika (CK 1.4 straipsnis), jog bankai pateikia papildomus paklausimus Rusijos Federacijos bankams, kad įsitikintų, ar tikrai buvo išduota banko garantija, nes fiktyvių (niekinių) garantijų išdavimas Rusijos Federacijoje (ypač Sberbanko darbuotojų sukčiavimas Rusijos Federacijoje) yra gana dažnas reiškinys. SEB bankas, besąlygiškai akceptuodamas netinkamos formos pranešimu atsiustą Garantiją (nepateikdamas paklausimo, ar Sberbankas tikrai išdavė Garantiją ieškovės naudai), patvirtindamas ieškovei, kad Garantija yra tinkama ir autentiška, bei neinformuodamas ieškovės apie netinkamą Garantijos formą ar apie su Garantijos išdavimu susijusias rizikas, netinkamai vykdė Banko sąskaitos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, netinkamai vykdė jam, kaip SWIFT sistemos dalyviui, kylančias pareigas bei pažeidė bankui, kaip kredito įstaigai, keliamus didesnius atidumo ir rūpestingumo standartus; pasak ieškovės, būtent šie SEB banko neteisėti veiksmai lėmė tai, jog ieškovė patyrė šiuo ieškiniu reikalaujamą atlyginti žalą.

28. Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, jog ginčo Garantija SWIFT žinute, jos pakeitimai SWIFT pranešimo būdu buvo gauti iš Sberbanko SWIFT adreso, t. y. SWIFT pranešimai buvo išsiųsti naudojant Sberbanko SWIFT sistemos prieigą, unikalų Sberbankui suteiktą SWIFT kodą ir Sberbanko vardu; atsižvelgiant į atsakovo SEB banko teiktos ieškovei paslaugos (gauto SWIFT sistema pranešimo autentifikavimą ir gavėjo informavimą) apimtį (šiuo aspektu teismas pasisakęs anksčiau), nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti dėl atsakovui keliamų veiklos standartų pažeidimo. Ieškovės teiginiai, neva 2009–2010 m. vyravo tarptautinių bankų praktika, pagal kurią bankai imdavosi papildomų veiksmų siekdami įsitikinti, ar iš tiesų banko garantiją išdavė atitinkamas Rusijos bankas (nes fiktyvių (niekinių) garantijų išdavimas Rusijos Federacijoje yra „pakankamai dažnas reiškinys“), o atsakovas, papildomai neįsitikinęs dėl gautos garantijos, nesilaikė tokios praktikos, yra deklaratyvaus pobūdžio. Ieškovė tokiems teiginiams pagrįsti jokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Ieškovės pateiktas 2010 m. sausio 22 d. straipsnis, kuriame kalbama apie paskolų įtartinoms bendrovėms išmokėjimą (paminėtas vienas atvejis), apie lėšų iš Rusijos valstybės biudžeto ir Valstybinio pensijų fondo pasisavinimą, ieškovės teiginių apie neva aktualiu laikotarpiu egzistavusią atitinkamą tarptautinių bankų praktiką bei priežastis, dėl kurių minėta praktika neva egzistavo, nepatvirtina. Ieškovės vadovo komentarai spaudai dėl aptariamos garantijos suklastojimo ir ieškovei kilusių dėl to pasekmių, o įvykis įvardijamas precedentiniu, tik įrodo, kad nagrinėjamą situaciją ieškovė pati vertino kaip išskirtinę. Byloje pateiktas šalių susirašinėjimas, iš kurio matyti, jog SEB bankas siūlė ieškovei aptarti jos kaip garanto paslaugos teikimo galimybę, kuria pasinaudojus SEB bankas būtų pergarantavęs Sberbanko suteiktą garantiją ir tiesiogiai prisiėmęs įsipareigojimus sumokėti ieškovei; taip būtų perkelta Sberbanko kaip sandorio šalies rizika SEB bankui. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, teikiančių pagrindą daryti išvadą, kad SWIFT sistema nepatikima; SWIFT sistemos tikslas sukurti saugų ir patikimą informacijos perdavimo kanalą, kuriuo naudojantis identifikuojami pačios sistemos naudotojai, t. y. juridiniai asmenys, o ne asmenys, kuriems suteikta galimybė naudotis sistemos naudotojo sistemos prieiga ir siųsti jo vardu pranešimus. Aptariama situacija – tai greičiau ne pačios sistemos patikimumo problema, bet sistemos naudotojo asmenų, kuriems suteikiama teisė naudotis prieiga, atitinkamos kontrolės ir patikimumo problema.

29. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovas pažeidė kredito įstaigai keliamą veiklos standartą. Teismas pažymėjo, kad ieškovės pateikti Lietuvoje veikiančių bankų atsakymai, kuriose pateikta informacija apie jų SWIFT sistemoje garantijoms naudojamą žinutės tipą, nesudaro pagrindo spręsti nei dėl atsakovo SWIFT standartų, nei dėl nusistovėjusios bankų praktikos siunčiant SWIFT sistema pranešimus pažeidimo, nei vertinti atsakovo veiksmus (šiuo aspektu) priešingai, nei jie jau buvo teismo įvertinti.

30. Teismas konstatavo, kad, nenustačius vienos iš būtinų civilinei atsakomybei atsirasti sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra pagrindo spręsti ir dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui.

31. Atsakovo teigimu, ieškovė praleido reikalavimams dėl atlygintinų paslaugų teikimo CK 6.667 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 6.716, 6.724 straipsniai), o jeigu atsakovo atsakomybė kyla delikto pagrindu – CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Teismas nustatė, kad ieškovė apie aplinkybes, sudarančias nagrinėjamojoje byloje faktinį ieškinio pagrindą, sužinojo gavusi 2010 m. vasario 2 d. pranešimą apie banko garantijos suklastojimą ir nuo tada skaičiuotina ieškinio senaties pradžia. Aplinkybės, kad tuo metu dar nebuvo nuteistas garantiją suklastojęs asmuo ar nebuvo išspręsti ieškovės garantijos pagrindu keliami reikalavimai Sberbankui, nesudaro pagrindo kitaip skaičiuoti ieškinio pradžią reikalavimams, pareikštiems atsakovui SEB bankui. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu 2014 m. vasario 21 d., t. y. praleidusi tiek CK 6.667 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienerių metų, tiek CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų terminą. Teismas ieškovės nurodomų ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių nevertino kaip aplinkybių, sutrukdžiusių ieškovei ginti jos pažeistą teisę reiškiant reikalavimus SEB bankui. Teismas ieškovės ieškinį atmetė ir dėl to, kad reikalavimai pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą.

32. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. gegužės 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

33. Kolegija sutiko su visomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, išskyrus kad nėra pagrindo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino. Kolegijos vertinimu, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovės nurodytos aplinkybės – bylinėjimasis su Sberbanku Rusijos Federacijos teisme – laikytinos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą atnaujinti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą terminą. Kolegija pažymėjo, kad net ir nustačius, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalį, tačiau teismui teisingai nustačius, jog neįrodytos sąlygos, kurioms esant kiltų atsakovo civilinė atsakomybė už ieškovės patirtą žalą, ši aplinkybė nesuteikia pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

34. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 17 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

34.1. Teismai pažeidė CK 6.716 straipsnio 1 dalį, 6.718 straipsnį, neatskleidė ieškovės ir SEB banko sudarytos atlygintinų paslaugų teikimo sutarties turinio, esmės, nepagrįstai visą su komercinio banko paslaugų, naudojant SWIFT sistemą, teikimu susijusią riziką, atsakomybę perkėlė išimtinai tokias paslaugas pirkusiam komercinio banko klientui. Nagrinėjamu atveju susiklostė teisiniai santykiai: 1) tarp ieškovės ir SEB banko dėl atlygintinių paslaugų, susijusių su SWIFT sistemos naudojimu, teikimo; 2) tarp SEB banko ir Sberbanko, kaip SWIFT sistemos dalyvių (naudotojų). Teismai turėjo vertinti, kokias atlygintines paslaugas atsakovas SEB bankas įsipareigojo suteikti ieškovei, kokias pareigas jis turėjo įgyvendinti ir ar šios pareigos buvo įgyvendintos tinkamai. Tačiau teismai analizavo SEB banko ir Sberbanko, kaip SWIFT sistemos dalyvių (naudotojų), tarpusavio įsipareigojimus. Pagal ieškovės ir SEB banko sudarytą atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, jos esmę SEB bankas ieškovei turėjo teikti paslaugas ir konsultacijas, susijusias su Sberbanko Garantijos išdavimu per SWIFT sistemą. Teikdamas šias paslaugas atsakovas SEB bankas, be kita ko, privalėjo įgyvendinti ir šias pareigas: ieškovės naudai ir interesais naudotis SWIFT sistema, Sberbankui per SWIFT sistemą išduodant Garantiją, kas apima SEB banko pareigą griežtai laikytis taisyklių, standartų, nustatančių SWIFT sistemos veikimą, pranešimų per SWIFT sistemą teikimą bei SEB banko ir Sberbanko, kaip SWIFT sistemos naudotojų, bendradarbiavimą; tinkamai, išsamiai informuoti ir įspėti ieškovę apie galimas rizikas, susijusias su Rusijos Federacijos bankų išduodamomis bankų garantijomis, bei apie tai, kada per SWIFT sistemą pateiktas pranešimas (garantija) yra galiojantis ar negaliojantis (pavyzdžiui, kad per SWIFT sistemą pateiktas pranešimas (garantija) gali būti negaliojantis, jei siuntėjas neužtikrina saugaus naudojimosi SWIFT sistema, ar pan.). Nors ieškovė su SEB banku nesudarė rašytinės atlygintinų paslaugų teikimo sutarties, tokios SEB bankui tenkančios pareigos kyla iš: tarp ieškovės ir SEB banko faktiškai susiklosčiusių santykių esmės (teismai konstatavo, kad SEB bankas, būdamas SWIFT sistemos dalyvis, ieškovei teikė atlygintines paslaugas, susijusias su SWIFT sistemos naudojimu); SWIFT sistemos veikimą, jos dalyvių (naudotojų) bendradarbiavimą bei pranešimų per SWIFT teikimą reglamentuojančių taisyklių, nustatančių SEB banko pareigas kitiems SWIFT sistemos dalyviams (naudotojams); CK 6.718 straipsnyje įtvirtinto kliento interesų prioriteto principo, pagal kurį atsakovas turėjo paslaugas teikti taip, kad tai labiausiai atitiktų kliento (ieškovės) interesus; komerciniam bankui, kaip profesionalui, taikytinų didesnių atidumo, rūpestingumo ir budrumo standartų. Atsakovo, kaip SWIFT sistemos dalyvio, statusas ir tai, kad atsakovas ieškovei teikė atlygintines paslaugas, reiškia, jog atsakovas turėjo ir griežtai laikytis SWIFT sistemos veikimą, pranešimų teikimą (priėmimą) reglamentuojančių taisyklių bei patikrinti (įsitikinti) Sberbanko išduotos Garantijos turinio ir formos teisėtumu.

34.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė SWIFT nustatytų FIN pranešimų siuntimo standartų nuostatas ir jomis atsakovui, kaip SWIFT sistemos naudotojui, tenkančias pareigas dėl konkrečiam pranešimui privalomos taikyti formos (standarto). SWIFT nustatytų FIN pranešimų siuntimo standartų 6.5 punkte nurodyta, kad SWIFT sistemos naudotojai privalo formuoti visus FIN pranešimus, siunčiamus naudotojo naudotojui pagal FIN pranešimų standartus, ir kad jei tam tikra operacija nustato tikslaus pranešimo tipo taikymą, SWIFT sistemos naudotojai privalo taikyti būtent tą pranešimo tipą. Nagrinėjamu atveju per SWIFT sistemą siunčiant Garantiją, privalėjo būti taikomas tik MT 760 tipo (standarto) pranešimas. Teismas nustatė, kad Sberbanko pranešimas, kuriuo buvo siųsta Garantija, buvo išsiųstas ne MT 760 tipo (standarto) pranešimu, o MT 798 (kitaip – n98) tipo (standarto) pranešimu. FIN pranešimų siuntimo standartų 18.2.3 punkte nustatyta SWIFT pranešimo gavėjo atsakomybė, t. y. kad SWIFT pranešimo gavėjas atsako, jei jis nesilaikė įprastos bankų praktikos: neišsiuntė per trumpiausią terminą užklausimo dėl pranešimų, kurie neatitiko FIN standartų. Pagal SWIFT Bendrųjų sąlygų 4.6.6 punktą, atsakovas, naudodamasis SWIFT sistema, turi pareigą visada tinkamai vykdyti pareigas ir priimti pagrįstus sprendimus bei laikytis gerosios darbo praktikos ir visų susijusių įstatymų bei taisyklių ir trečiųjų šalių teisių. Atsakovas, kaip SWIFT naudotojas, turi pareigą užtikrinti, jog nebus pažeidžiami įstatymai, taisyklės ar trečiųjų šalių teisės. Kadangi išsiunčiant Garantiją nebuvo naudotas tam nustatytas MT 760 standartas, atsakovas, gavęs tokį pranešimą iš Sberbanko, pagal FIN pranešimo standartų 18.2.3. punktą bei SWIFT Bendrųjų sąlygų 4.6.6. punktą privalėjo išsiųsti paklausimą Sberbankui arba turėjo šio pranešimo nepriimti kaip tinkamo. Tai, kad naudodamasis SWIFT sistema SEB bankas, esant pagrindams, privalo kreiptis į pranešimo siuntėją dėl informacijos patikslinimo, instrukcijų pakeitimo, yra pripažinęs ir pats SEB bankas 2013 m. rugsėjo 4 d. rašte ieškovei. Atsakovas, nepaisydamas netinkamos Garantijos formos, užuot išsiuntęs paklausimą dėl netinkamos Garantijos formos arba bent informavęs ieškovę apie netinkamą Garantijos formą, besąlygiškai akceptavo Garantiją ir išsiuntė pranešimą ieškovei, patvirtindamas šios Garantijos tinkamumą ir autentiškumą. SEB bankas pažeidė FIN pranešimo standartų jam keliamus reikalavimus ir tokie SEB banko veiksmai vertintini kaip netinkamas SEB banko paslaugų, susijusių su SWIFT sistema, teikimas ir netinkamas laikymasis SEB banko pareigos teikiant šias paslaugas griežtai laikytis SWIFT sistemos naudojimą, pranešimų per SWIFT sistemą teikimą reglamentuojančių taisyklių. Netgi tuo atveju, jei Sberbanko Garantija būtų buvusi išsiųsta tinkamo tipo (standarto) pranešimu (t. y. MT 760 tipo), tai nepanaikintų atsakovo SEB banko prievolės vykdyti SWIFT sistemos taisyklių, standartų nuostatas bei nepanaikintų atsakovo SEB banko civilinės atsakomybės už tai, kad atsakovas pateikė ieškovei patvirtinimą apie išduotą Garantiją, prieš tai neįsitikinęs, kad Garantija yra galiojanti ir įpareigojanti Sberbanką, juolab atsižvelgiant į tai, kad tik SEB bankas, būdamas SWIFT sistemos dalyvis (naudotojas), galėjo patikrinti, ar Garantija yra teisiškai įpareigojanti Sberbanką.

34.3. Teismai, padarydami išvadą, jog tarp atsakovo SEB banko ir Sberbanko neva buvo sudarytas susitarimas dėl n98 tipo pranešimo naudojimo Garantijai siųsti (t. y. kad Garantija tariamai galėjo būti siunčiama ir ne MT 760 tipo pranešimu), netinkamai taikė tiek SWIFT standartuose nustatytas taisykles, tiek teisinį reglamentavimą dėl privalomos sandorio formos. SWIFT standartų (2008 m. rugsėjo 19 d. redakcija) skyriuje „MT n98 apimtis“ (o pranešimas 798 priklauso n98 tipo pranešimams) nurodyta, kad šis pranešimų tipas naudojamas tik esant išankstiniam susitarimui tarp šalių (SWIFT sistemos naudotojų) naudotis tokio tipo žinutėmis. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad jokių rašytinių susitarimų dėl n98 tipo SWIFT pranešimų naudojimo garantijoms SEB bankas su Sberbanku nėra sudarę. SEB bankas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad SEB bankas ir Sberbankas leidimais siųsti ir gauti n98 tipo žinutes apsikeitė prieš daugiau nei 20 metų, tačiau tuo metu galiojusio 1964 m. CK 43 straipsnyje nustatyta, kad įmonių ir įstaigų tarpusavio sandoriai turi būti sudaromi rašytine forma. Teismai pažeidė šią teisės normą, spręsdami, kad SEB bankas ir Sberbankas galėjo ir ne raštu sudaryti tariamą susitarimą dėl leidimo siųsti ir gauti n98 tipo žinutes dėl SWIFT sistema teikiamų garantijų. Teismai ignoravo nusistovėjusią banko praktiką, jos papročius ir netinkamai taikė CK 1.4 straipsnio 1 dalį. Civilinėje byloje nustatyta, kad kiti Lietuvoje veikiantys bankai garantijoms siųsti ir gauti naudoja tam skirtą MT 760 tipo pranešimą, o ne n98 tipo pranešimus. Teismai neatsižvelgė į tai, kad SEB banko veiksmai, kuriais jis besąlygiškai akceptavo iš Sberbanko netinkamu formatu (n98 tipo pranešimu) išsiųstą Garantiją, nepatikrinęs ir neįsitikinęs, kad buvo išduota galiojanti ir Sberbanką teisiškai įpareigojanti Garantija, taip pat veiksmai, kuriais atsakovas ieškovei pranešė ir patvirtino gautos Garantijos tinkamumą bei autentiškumą, laikytini šiurkščiais bankų praktikos pažeidimais.

34.4. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.38 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Bankui, kaip profesionalui, taikomi aukšti atidumo, rūpestingumo ir budrumo standartai, kurių laikantis turi būti užtikrinamas tiek bankų veiklos patikimumas, saugumas, tiek tai, kad dėl banko vykdomos veiklos tretiesiems asmenims nebus padaryta žala. Pažeidus šias pareigas bankui taikoma civilinė atsakomybė už tretiesiems asmenims (įskaitant banko klientus) padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑1345/2000; 2001 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2001; 2002 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑390/2002; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑7‑229/2009). SEB bankas, teikdamas ieškovei paslaugas, susijusias su SWIFT sistemos naudojimu, turėjo įgyvendinti mažų mažiausiai šias sutartines pareigas: aiškiai patarti ieškovei dėl Garantijos išdavimo, įskaitant tinkamą, išsamų ieškovės informavimą apie galimas rizikas, susijusias su Rusijos Federacijos bankų išduodamomis garantijomis, bei ieškovės informavimą apie netinkamą Garantijos formą; užtikrinti, kad Garantijos, kurią atsakovas gavo per SWIFT sistemą ir vėliau persiuntė ieškovei, ir turinys, ir forma būtų tinkami. SEB bankas – bankininkystės srities profesionalas – teikdamas paslaugas ieškovei privalėjo griežtai laikytis SWIFT – tarptautinių tarpbankinių finansinių atsiskaitymų organizacijos – keliamų standartų ir reikalavimų tiek dėl privalomos pranešimo formos SWIFT sistema siunčiamai Garantijai, tiek dėl pareigos Sberbankui pateikti paklausimą, per SWIFT sistemą gavus netinkamos formos pranešimu atsiųstą Garantiją. Atsakovas privalėjo, iš Sberbanko gavęs Garantiją, įsitikinti, kad gautas dokumentas yra galiojantis ir yra įpareigojantis (kaip garantija) Sberbanką. Tačiau nagrinėjamu atveju SEB bankas nė vienos iš pirmiau nurodytų prievolių neįvykdė, kadangi besąlygiškai akceptavo iš Sberbanko gautą netinkamos formos Garantiją, patvirtindamas ieškovei, kad gauta Garantija yra galiojantis ir teisiškai įpareigojantis Sberbanką dokumentas; prieš pateikdamas tokį patvirtinimą, neįsitikino ir nustatyta tvarka nepatikrino, ar per SWIFT sistemą gautas pranešimas yra Sberbanką įpareigojantis dokumentas; taip pat neinformavo ieškovės apie netinkamą Garantijos formą ir apie galimas su tuo susijusias teisines rizikas (juolab atsižvelgiant į tai, kad tik kredito įstaigos gali būti SWIFT sistemos naudotojai). Taigi, SEB bankas neveikė pagal jam, kaip profesionalui, taikomus aukštus atidumo, rūpestingumo ir budrumo standartus. Tai, kad SEB bankas siūlė ieškovei pergarantuoti Garantiją, o ieškovė tokio pasiūlymo nepriėmė, nepaneigia atsakovo pareigos veikti pagal jam taikomus aukštus atidumo, rūpestingumo ir budrumo standartus, nepaneigia atsakovo civilinės atsakomybės už ieškovei netinkamai suteiktas atlygintines paslaugas. Jei SEB bankas būtų informavęs ieškovę apie galimas rizikas, susijusias su Rusijos Federacijos bankų išduodamomis garantijomis, bei apie netinkamą Garantijos formą, ieškovė nebūtų sutikusi su Sberbanko Garantijos išdavimu per SWIFT sistemą ir jai nebūtų buvusi padaryta žala.

34.5. Tiek pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, tiek pagal kasacinio teismo išaiškinimus, kad įstatymo leidėjas komercine veikla užsiimančios sutarties šalies atsakomybę išskyrė iš kitų subjektų atsakomybės ir jai iškėlė didesnius atidumo, rūpestingumo, sudarant ir vykdant sutartį, reikalavimus. Įmonė (verslininkas) yra pelno siekiantis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, dėl to tokia įmonė savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių – nuostolių kitai sutarties šaliai – atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo pačios įmonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NzEtMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-671-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-671-248/2015">3K-3-671-248/2015</a>). SEB bankas turi pareigą atlyginti ieškovei padarytą žalą nepaisant to, ar jis pažeidė SWIFT sistemos reikalavimus. Atsakovas nenugalimos jėgos aplinkybių egzistavimo šioje byloje nei įrodė, nei įrodinėjo apskritai, todėl pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį bei pagal paminėtą kasacinio teismo praktiką turi atlyginti ieškovės patirtą žalą. Profesinei veiklai paprastai keliami griežtesni reikalavimai. Asmens atidumo bei rūpestingumo lygis šioje veikloje laikytinas aukštesniu nei bet kurioje kitoje veikloje. Todėl ar skolininkas elgėsi neteisėtai ir ar jis kaltas dėl žalos (nuostolių) atsiradimo tuo atveju, kai žala (nuostoliai) atsirado iš profesinės skolininko veiklos, turi būti nustatoma įvertinus ne tik skolininko elgesio atitiktį konkrečioms įstatymo ar sutarties nuostatoms, bet ir tikėtiną rūpestingo ir atidaus konkrečios rūšies profesionalo elgesį atitinkamoje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2002). Bankas, ypač atidžiai ir rūpestingai veikdamas, atsižvelgdamas į jam taikytiną atsakomybę už mažiausią klaidą ar neapsižiūrėjimą (atsakomybės ne dėl profesinės klaidos ar ne dėl komercinės veiklos su prisiimama rizika atveju tai galėtų būti vertinama kaip atsitiktinumas, už kurį skolininkas neatsako), privalo savo veiklą organizuoti taip, kad patikėtos lėšos būtų išsaugotos, o nustatytos pareigos nevykdymas yra teisinės pareigos pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2001). Pinigai buvo išimami didelėmis sumomis ir per kelias dienas, tačiau pagal atliekamas operacijas bankas nesiėmė priemonių, kad išsiaiškintų su klientu, ar šis išima pinigus. Tai reiškia, kad tokiam atvejui nebuvo nustatytas banko aktyvus veikimas ir veiksmų derinimas su klientu ir toks neveikimas suponuoja banko atsakomybę klientui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑31/2007). Nustatant veikų neteisėtumą ir kaltę, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, reikia remtis protingumo standartu, sąžiningumo, profesinio rūpestingumo ar kitais kriterijais. Profesinė klaida yra labiau specifinės atsakomybės elementas. Klaida gali būti teisę pažeidžianti arba į tokį pažeidimą panaši, bet visada ji išlieka profesinė klaida, šios bylos atveju – tai veiksmai, neatitinkantys patikimos ir „geros“ bankininkystės standartų, „gero“ bankininko papročių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1345/2000). Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, svarbu, kad SEB bankas išdavė ieškovei patvirtinimą, jog jos naudai yra išleista galiojanti ir teisiškai įpareigojanti Sberbanko Garantija (t. y. SEB bankas nenurodė ieškovei, kad buvo gautas Sberbanko SWIFT pranešimas, tačiau nurodė, kad buvo gauta Sberbanko Garantija), ir tokį patvirtinimą SEB bankas ieškovei išdavė už atlyginimą. Būtent šis SEB banko suteiktas patvirtinimas sudaro savarankišką pagrindą SEB bankui taikyti civilinę atsakomybę, nepriklausomai nuo to, ar SEB bankas pažeidė SWIFT sistemos reikalavimus (standartus).

34.6. Teismai, atsisakydami vadovautis Lietuvos Respublikoje pripažintu ir leistu vykdyti 2013 m. birželio 18 d. Maskvos miesto arbitražo teismo sprendimu, netinkamai taikė CPK 18 straipsnį. Tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka (pvz.., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2014). CPK 18 straipsnio nuostata reiškia, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-437-690/2015). Nors dėl SEB banko nedalyvavimo Rusijos Federacijoje vykusiame teismo procese 2013 m. birželio 18 d. Maskvos miesto arbitražo teismo sprendimas neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje, tačiau tai nepaneigia 2013 m. birželio 18 d. Maskvos miesto arbitražo teismo sprendimo, pripažinto ir leisto vykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 28d. nutartimi, teisėtumo ir privalomumo Lietuvoje. Maskvos miesto arbitražo teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendime konstatavo, kad Sberbanko Garantija buvo išsiųsta ir SEB banko priimta netinkamos formos SWIFT pranešimu, ir būtent dėl šios priežasties pripažino Garantiją niekine, t. y. buvo konstatuotas atsakovo SEB banko padarytas pažeidimas ir netinkamas SEB banko, kaip profesionalo, veikimas.

34.7. Teismai netinkamai taikė CPK 185 straipsnio 1 dalį dėl įrodymų vertinimo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02Ny8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-67/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-67/2014">3K-3-67/2014</a>). Teismai netinkamai vertino civilinėje byloje surinktus įrodymus, kurie patvirtina, kad SEB bankas ir Sberbankas nebuvo sudarę išankstinio susitarimo dėl n98 tipo pranešimo naudojimo garantijoms siųsti per SWIFT sistemą vietoj tam specialiai skirto MT760 tipo pranešimo. Ieškovė civilinėje byloje pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad SEB bankas ir Sberbankas nebuvo sudarę išankstinio susitarimo siunčiant garantijas naudoti n98 tipo pranešimus, t. y. ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad kiti Lietuvoje veikiantys bankai garantijoms siųsti ir gauti nenaudoja n98 tipo pranešimų, o naudoja tam specialiai skirtus MT760 tipo pranešimus (t. y. kad yra tokia bankų praktika). Be to, pats Sberbankas tiek Rusijos Federacijos Maskvos miesto arbitražo teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek nagrinėjant civilinę bylą Vilniaus apygardos teisme nurodė, kad joks išankstinis jo ir SEB banko susitarimas dėl n98 tipo pranešimų naudojimo garantijoms siųsti nebuvo sudarytas. Tą patvirtina ir civilinėje byloje pateiktas 2013 m. birželio 18 d. Maskvos miesto arbitražo teismo sprendimas bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis, kuria buvo pripažintas ir leista vykdyti Lietuvos Respublikoje paminėtą Rusijos Federacijos teismo sprendimą. Atsakovas civilinės bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis ir Sberbankas buvo sudarę išankstinį susitarimą dėl n98 tipo pranešimų naudojimo garantijoms siųsti. Atsakovas SEB bankas tik deklaratyviai teigė, kad neva toks susitarimas buvo sudarytas, nors būtent jam nagrinėjamu atveju tenka šios faktinės aplinkybės įrodinėjimo pareiga (CPK 12, 178 straipsniai).

34.8. Teismai, spręsdami dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios bei dėl ieškinio senaties atnaujinimo, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalį bei CK 1.131 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškinio senaties termino pradžia siejama ne su pažeidimo padarymo momentu, tačiau su momentu, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598-916/2015; 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017). Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino ieškovės reikalavimams SEB bankui pareikšti pradžios momentas turėtų būti tada, kai ieškovė objektyviai galėjo suprasti, kad negaus pinigų pagal Sberbanko išduotą Garantiją ir kad ieškovei teks kelti SEB banko civilinės atsakomybės už padarytus pažeidimus, išduodant Garantiją, klausimą. 2010 m. sausio 28 d. pranešimu Sberbankas nurodė ieškovei, kad Garantija yra išduota apgaulės būdu, taip pat kad Sberbankas niekada neišdavė šios Garantijos ir niekada neturėjo kontakto su bendrove „Promplast“. 2010 m. sausio 28 d. pranešime Sberbankas nurodė, kad šiuo metu tiria Garantijos išdavimo aplinkybes, bei prašė informuoti Sberbanką, jei ieškovė imtųsi kokių nors teisinių veiksmų, susijusių su Garantija. Tačiau šiame pranešime Sberbankas nenurodė, kad SEB bankas pažeidė kokius nors SWIFT sistemos naudojimo reikalavimus. Nuo aptariamo pranešimo pateikimo ieškovė galėjo suprasti tik tai, kad Sberbankas geranoriškai nemokės pagal Garantiją ir dėl sumų pagal Garantiją mokėjimo ieškovei reikės kreiptis į teismą. Ieškovė kreipėsi į Rusijos Federacijos teismus su ieškiniu Sberbankui dėl pinigų pagal Garantiją priteisimo. Tačiau, kaip minėta, Maskvos miesto arbitražo teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendimu net tik atmetė ieškovės reikalavimus, bet ir tenkino Sberbanko priešieškinį – pripažino Garantiją niekine (be kita ko, dėl SEB banko padarytų SWIFT sistemos taisyklių, standartų pažeidimų). Todėl Garantijai esant nenuginčytai, ieškovė nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš SEB banko dėl netinkamai vykdomų sutartinių įsipareigojimų, susijusių su SWIFT sistemos pažeidimais. Pagal kasacinio teismo praktiką reikalavimams dėl žalos atlyginimo, prašant priteisti žalos atlyginimą iš asmenų, dėl kurių neteisėtų veiksmų buvo pripažinta negaliojančia prievolių vykdymo užtikrinimo priemonė (įkeitimo sandoris), ieškinio senaties terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti nuo tada, kai buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria buvo galutiniu teismo sprendimu pripažinta negaliojančia prievolių vykdymo užtikrinimo priemonė (įkeitimo sandoris) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-556/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-556/2011">3K-3-556/2011</a>). Nagrinėjamu atveju reikalavimams atlyginti SEB banko neteisėtais veiksmais (susijusiais su SEB banko teiktomis paslaugomis, išduodant Garantiją per SWIFT sistemą) padarytą žalą ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai Sberbanko išduota Garantija buvo pripažinta negaliojančia. Sberbanko išduota Garantija buvo pripažinta niekine Maskvos miesto arbitražo teismui priėmus 2013 m. birželio 18 d. sprendimą ir jam įsiteisėjus. Būtent nuo tada ieškovė sužinojo apie asmenis, atlikusius žalą sukėlusius veiksmus. Taigi ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas anksčiausiai nuo 2013 m. birželio 18 d. ir, remiantis CK 6.724 straipsniu, 6.667 straipsnio 1 dalimi, senaties terminas galėjo baigtis tik 2014 m. birželio 18 d., o reikalavimams pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį – tik 2016 m. birželio 18 d. Ieškovė į teismą kreipėsi 2014 m. vasario 19 d., t. y. nepraleidusi nei vienerių, nei trejų metų ieškinio senaties termino. Be to, net jeigu ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, tai egzistavo svarbios priežastys dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintinas: Sberbankas po 2010 m. sausio 28 d. pranešimo tik informavo ieškovę, kad atlieka vidinį tyrimą ir kad kreipsis į teisėsaugos institucijas, tačiau nei 2010 m. sausio 28 d. pranešime, nei vėliau ieškovei nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su SEB banko atliktais pažeidimais, išduodant Garantiją per SWIFT sistemą; ieškovė bylinėjosi su Sberbanku Rusijos Federacijos teismuose dėl pinigų sumokėjimo pagal Garantiją; Rusijos Federacijoje buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, susijusi su Garantijos išdavimu ir Sberbanko darbuotojo padarytais nusikaltimais; visos aplinkybės dėl SEB banko atliktų neteisėtų veiksmų, naudojantis SWIFT sistema, SEB banko ieškovei netinkamai suteiktų paslaugų paaiškėjo tik po to, kai buvo priimtas ir įsiteisėjo Maskvos miesto arbitražo teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimas, kuriuo Garantija buvo pripažinta niekine. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalį ir kad egzistuoja priežastys, laikytinos svarbiomis senaties terminui atnaujinti, tačiau plačiau dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo nepasisakė.

35. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

35.1. Tarp SEB banko ir ieškovės nebuvo susiklosčiusių atlygintinių paslaugų, susijusių su SWIFT sistemos naudojimu, teikimo ir teismai nepažeidė CK 6.716 straipsnio 1 dalies ir 6.718 straipsnio. Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, teismai nekonstatavo tarp ieškovės ir SEB banko esant susiklosčiusių teisinių santykių, susijusių su SWIFT sistemos naudojimu. Ieškovė nepagrįstai sutapatina SEB banko jai teiktas garantijos projekto parengimo ir su juo susijusias konsultacijų teikimo paslaugas; su savarankiškai suteikta pranešimo SWIFT sistema įteikimo ieškovei paslauga, kuri nors ir suteikta ieškovei, buvo atlikta Sberbanko pavedimu. 2009 m. rugpjūčio 18 d. pranešimu per SWIFT sistemą SEB bankui persiųstos Garantijos perdavimo ieškovei paslaugos apimtis nustatyta pačiame Sberbanko siųstame SWIFT pranešime: „Maloniai prašome Jūsų, niekuo neįsipareigojant ir neprisiimant jokios atsakomybės, o tiktai autentifikavimo tikslais persiųsti toliau pateikiamą pranešimą UAB „Plastima“. Visas išlaidas Lietuvoje padengia garantijos gavėjas“. Kai Garantija atitinkamai buvo perduota ieškovei, ši sumokėjo SEB bankui 100 Lt dydžio mokestį už pranešimą apie Garantiją. Be to, SEB bankas, perduodamas gautą SWIFT pranešimą ieškovei, taip pat aiškiai nurodė, kad perduoda be jokių savo įsipareigojimų. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji su SEB banku buvo sutarę dėl pranešimo apie Garantiją perdavimo paslaugos apimties praplėtimo, t. y. atlikti daugiau, negu nurodyta Sberbanko pranešime SEB bankui (tik perduoti ieškovei Garantiją), kad ieškovė sumokėjo SEB bankui už tokias papildomas paslaugas arba kad SEB bankas būtų sutikęs tokias papildomo garantavimo paslaugas suteikti ieškovei neatlygintinai. Atitinkamai byloje nesant ginčo dėl garantijos projekto parengimo ir su juo susijusių konsultacijų teikimo paslaugų ir nesant nustatytos aplinkybės, kad tarp SEB banko ir ieškovės buvo susitarimas be Garantijos perdavimo ieškovei atlikti papildomus veiksmus, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad tarp ieškovės ir SEB banko buvo susiklostę platesnio pobūdžio santykiai negu tie, kurie buvo nustatyti ir teismų teisingai išanalizuoti (žr. sprendimo 4 psl. paskutinę pastraipą; nutarties 39 punktą).

35.2. SEB bankas neturėjo pareigos tikrinti gautos Garantijos turinio, formos ir teisėtumo

35.3. Garantija neprivalėjo būti atsiųsta išimtinai tik MT 760 formos pranešimu

35.4. Kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, esą tarp SEB banko ir Sberbanko nebuvo išankstinio susitarimo dėl MT n89 žinučių siuntimo. Pirma, SWIFT standartai nereikalauja, kad susitarimai tarp siuntėjo ir gavėjo būtų sudaromi kokia nors konkrečia forma. Antra, vien tik faktinis MT n98 tipo pranešimo gavimas iš Sberbanko pats savaime reiškia, kad toks susitarimas tarp šalių buvo sudarytas. SWIFT SVP paslauga automatiškai patikrina, ar vieno naudotojo kitam naudotojui siunčiama žinutė atitinka tarp šių naudotojų apsikeistų leidimų sąlygas ir konkrečiam naudotojui pristato tik tas žinutes, kurios atitinka tarp šalių apsikeistų leidimų sąlygas, o žinutes, neatitinkančias minėto filtro sąlygų, blokuoja. Kitaip tariant, jei nebūtų buvę susitarimo tarp SEB banko ir Sberbanko, SEB bankas tiesiog nebūtų gavęs SWIFT pranešimo su Garantijos tekstu.

35.5. Ieškovė taip pat klaidingai nurodo dėl neva egzistuojančios bankų praktikos ir papročių banko garantijas gauti tik MT 760 formos pranešimu. Pastarosios „bankų praktikos“ egzistavimą ieškovė įrodinėjo į bylą pateiktais Lietuvoje veikiančių bankų apklausos rezultatais. Tačiau šioje ieškovės atliktoje apklausoje dalyvavo tik 4 iš 13 Lietuvoje veikiančių komercinių bankų ir užsienio banko atstovybių, iš jų nė vienas nenurodė, kad MT n89 žinučių formatas apskritai nėra naudojamas; kad jie yra sudarę galimybę iš kitų bankų gauti MT n98 tipo žinutes, t. y. gali būti, kad jie apskritai negali gauti tokių žinučių, todėl ir naudoja kitą formatą. Tam, kad būtų laikoma, jog nusistovėjo atitinkama praktika kaip teisinis paprotys, ji pirmiausia turi būti visuotinė, ją turi lemti faktiniai ilgą laiką besitęsiantys intensyvūs santykiai. Ta aplinkybė, kad kai kurie Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai „nenaudoja SWIFT žinutės tipo MT798 garantijų išsiuntimui ir priėmimui iš kitų bankų“, niekaip negali patvirtinti ieškovės pozicijos dėl neva nusistovėjusios bankų praktikos ir tuo labiau egzistuojančio teisinio papročio banko garantijas SWIFT sistema iš kitų bankų priimti išimtinai tik tuo atveju, kai jos yra persiunčiamos MT760 tipo žinute. SEB bankas yra pateikęs įrodymą, kad MT n98 formos pranešimus naudoja ne tik Rusijos bankai, bet ir kitų valstybių bankai, įskaitant Šveicarijos – valstybės, kuri pirmauja pasaulyje privačios bankininkystės srityje, – bankus.

35.6. Ieškovė, teigdama, kad SEB bankas priėmė netinkamos formos pranešimą, per visą bylos nagrinėjimą taip ir nepaaiškino, kaip tokiu atveju vertinti vėlesnius Garantijos pakeitimus, kurie buvo siųsti MT 760 formos žinute, kuri skirta garantijų ir akredityvų pakeitimams. Ši aplinkybė rodo, kad net jeigu ir būtų buvę kokių nors abejonių dėl pirmosios žinutės, kuria buvo siųsta Garantija, vėlesni pakeitimai patvirtino pačią pirminę Garantiją. Pagal kasacinio teismo praktiką, net jeigu ir egzistuoja laidavimo susitarimo turinio trūkumų, vėlesniais susitarimo pakeitimais ir papildymais šie trūkumai gali būti ištaisyti, atitinkamai tokiam ištaisytam laidavimui galiojant nuo pradžių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-190/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-190/2012">3K-3-190/2012</a>). Todėl, net jeigu ir būtų pripažinta, kad buvo padaryta klaida nurodant SWIFT kodą pirminės Garantijos siuntimo metu, ji buvo ištaisyta tinkamu formatu siunčiant vėlesnius Garantijos pakeitimus, o to visiškai pakanka konstatuoti, kad Garantijos forma atitiko reikalavimus.

35.7. Išties SEB bankui, kaip finansinei institucijai, keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, tačiau jie neturi nieko bendro su ieškovės SEB bankui mėginamomis primesti papildomomis pareigomis jai. Kaip minėta, vadovaujantis SWIFT ir URDG458 taisyklėmis, SEB banko pareiga perduodant Garantiją patikrinti jos autentiškumą reiškė, kad jis privalėjo patikrinti, ar ji siųsta iš Sberbanko ir ar siunčiamas tekstas persiuntimo metu nebuvo pakeistas ir (arba) kitaip iškraipytas. Byloje nėra ginčo, kad šią pareigą SEB bankas atliko tinkamai, todėl laikytina, kad SEB bankas savo veikloje SWIFT taisyklių nepažeidė.

35.8. Maskvos miesto arbitražo teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendime išvados buvo padarytos nedalyvaujant SEB bankui. Lietuvos apeliacinis teismas, pripažinęs Maskvos miesto arbitražo teismo sprendimą ir leidęs jį vykdyti, atitinkamai pats aiškiai savo nutartyje nurodė, kad prašomame pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės teismo sprendime jokiu teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakyta dėl SEB banko, priėmusio iš Sberbanko paskyros siųstą banko garantiją, kuri minėtu užsienio valstybės teismo procesiniu sprendimu pripažinta niekine, teisių ir pareigų, juo labiau šio subjekto materialiųjų teisių ir pareigų. Be to, arbitražo teismas nagrinėjo Garantijos pripažinimo niekine klausimą, o šioje byloje toks klausimas nėra keliamas. Kadangi Maskvos miesto arbitražo teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimas neatitinka reikalavimų, keliamų teismo sprendimo prejudicinei galiai, tai jis, nepriklausomai nuo jo teisėtumo ir privalomumo byloje dalyvavusioms šalims, negali būti pripažintinas turinčiu prejudicinę galią šioje byloje.

35.9. Teismai nepažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies. Nesuprantama, kaip ieškovės pateikti kelių Lietuvoje veikiančių komercinių bankų raštai, kuriuose jie nurodo, kad „nenaudoja SWIFT žinutės tipo MT798 garantijų išsiuntimui ir priėmimui iš kitų bankų“, įrodo, kad tarp SEB banko ir Sberbanko nebuvo susitarimo dėl apsikeitimo MT n98 formos žinutėmis. Ieškovė nepagrįstai teigia, esą nesant į bylą pateikto įrodymo, pagrindžiančio tarp SEB banko ir Sberbanko buvusį susitarimą dėl apsikeitimo MT n98 formos žinutėmis, ši aplinkybė liko neįrodyta. Kaip minėta pirmiau, SWIFT standartai ir tarptautinė praktika nereikalauja, kad susitarimai tarp siuntėjo ir gavėjo būtų sudaromi kokia nors konkrečia forma. Be to, SEB bankas pateikė nuoseklius paaiškinimus, kuriais remiantis darytina išvada, kad ginčijamas susitarimas tarp bankų buvo sudarytas. Teismai, priimdami procesinius sprendimus, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visuma.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 6.38 straipsnio 2 dalies, 6.716 straipsnio 1 dalies, 6.718 straipsnio ir CPK 185 straipsnio 1 dalies aiškinimo bei taikymo

36. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

37. Remiantis CK 6.718 straipsnio 1 dalimi, teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus. Atsižvelgiant į paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas teikdamas paslaugas turi veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų (CK 6.718 straipsnio 2 dalis).

38. Jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus (CK 6.38 straipsnio 2 dalis). Be to, bendrieji sutarčių teisės principai įpareigoja abi sutarties šalis atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

39. Remiantis CPK 185 straipsnio 1 dalimi, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

40. Nagrinėjamoje byloje ieškovė savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė tuo, kad atsakovas pažeidė šias savo, kaip paslaugos teikėjo, pareigas, kylančias iš jų tarpusavio sutartinių santykių: 1) užtikrinti, kad Garantijos, kurią atsakovas iš Sberbanko per SWIFT sistemą gavo ir vėliau persiuntė ieškovei, turinys ir forma būtų tinkami; 2) aiškiai patarti ieškovei dėl Garantijos išdavimo, įskaitant ieškovės informavimą apie galimas rizikas, susijusias su Rusijos Federacijos bankų išduodamomis garantijomis, bei ieškovės informavimą apie netinkamą Garantijos formą. Ieškovės teigimu, pirmiau nurodytas pareigas atsakovas pažeidė šiais veiksmais (neveikimu): 1) besąlygiškai akceptavo iš Sberbanko gautą netinkamos formos Garantiją, patvirtindamas ieškovei, kad gauta Garantija yra galiojantis ir teisiškai įpareigojantis Sberbanko dokumentas; 2) prieš pateikdamas tokį patvirtinimą, neįsitikino ir nustatyta tvarka nepatikrino, ar per SWIFT sistemą gautas pranešimas yra Sberbanką įpareigojantis dokumentas; 3) neinformavo ieškovės apie netinkamą Garantijos formą ir apie galimas su tuo susijusias teisines rizikas.

41. Bylą nagrinėję teismai pažymėjo, kad iškelto ginčo kontekste svarstytina, ar yra pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei kilti dėl savarankiškai teiktos pranešimo SWIFT sistema įteikimo ieškovei paslaugos vykdymo tinkamumo (nors tarp šalių rašytinės sutarties dėl šios paslaugos teikimo nebuvo). Atsakydami į šį klausimą neigiamai, teismai, be kita ko, konstatavo, kad:

41.1. dėl garantijos projekto parengimo ir su juo susijusių konsultacijų teikimo atsakovo atliktos paslaugos tinkamumo byloje ginčo nėra;

41.2. nėra pagrindo spręsti dėl atsakovo veiksmų, kuriais buvo nustatytas SWIFT sistema persiųstos Garantijos autentiškumas, netinkamumo;

41.3. ieškovė neįrodė, kad, patvirtindamas SWIFT sistema persiųstos Garantijos autentiškumą, atsakovas kartu turėjo pareigą užtikrinti ieškovei persiunčiamos Garantijos turinio ir formos tinkamumą;

41.4. nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas pažeidė SWIFT nustatytus FIN pranešimų siuntimo standartus;

41.5. nėra pagrindo spręsti dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui vertinant jo veiksmus dėl pranešimo SWIFT sistema įteikimo tinkamumo vykdymo Bendrųjų AB SEB banko paslaugų taisyklių kontekste;

41.6. atsakovas nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad nagrinėjamu atveju susiklostė dvi teisinių santykių grupės: 1) teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo dėl atlygintinių paslaugų, susijusių su SWIFT sistemos naudojimu, teikimo (toliau – pirmoji teisinių santykių grupė); 2) teisiniai santykiai tarp atsakovo ir Sberbanko, kaip SWIFT sistemos dalyvių (toliau – antroji teisinių santykių grupė).

43. Tačiau teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai analizavo tik atsakovo SEB banko ir Sberbanko, kaip SWIFT sistemos dalyvių (naudotojų), tarpusavio įsipareigojimus ir neanalizavo tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusių atlygintinių paslaugų teisinių santykių, iš jų atsakovui kylančių pareigų ir jų vykdymo. Minėtą kasacinio skundo argumentą paneigia šios nutarties 41.1, 41.3, 41.5 ir 41.6 punktuose nurodytos bylą nagrinėjusių teismų išvados.

44. Nagrinėjamoje byloje atsakovo sutartinę civilinę atsakomybę ieškovė iš esmės grindė tuo, kad atsakovas santykiuose su Sberbanku tinkamai nereagavo į SWIFT taisyklių, reglamentuojančių FIN pranešimų siuntimą, pažeidimą, kurį padarė Sberbankas – t. y. Garantijos siuntimą ne specialiai tam skirtu MT 760 tipo pranešimu, o MT 798 tipo pranešimu (pranešimo tekste nurodant pranešimo potipio kodą 760). Ieškovės teigimu, atsakovo, kaip profesionalaus atlygintinių paslaugų teikėjo, tinkama reakcija į pirmiau nurodytą pažeidimą turėjo apimti mažų mažiausiai: 1) netinkamos Garantijos formos identifikavimą; 2) paklausimo Sberbank dėl netinkamos Garantijos formos pateikimą arba atsisakymą priimti Garantiją; 3) ieškovės informavimą apie netinkamą Garantijos formą.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartinius įsipareigojimus ieškovei (pirmoji teisinių santykių grupė) atsakovas vykdė, be kita ko, įgyvendindamas savo, kaip SWIFT sistemos dalyvio (naudotojo), teises ir pareigas (antroji teisinių santykių grupė). Todėl sprendžiant dėl vienos iš atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – pirmiausia būtina nustatyti atsakovo teisių ir pareigų turinį abiejose pirmiau nurodytų teisinių santykių grupėse, t. y. ieškovės santykiuose su atsakovu ir atsakovo, kaip SWIFT sistemos dalyvio (naudotojo), santykiuose su Sberbanku. Pažymėtina, kad abi šių santykių grupės susiklostė sutartiniu pagrindu:

45.1. nors tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo rašytinės sutarties dėl pranešimo SWIFT sistema įteikimo paslaugos (-ų) teikimo, tačiau šios paslaugos (-ų) teikimo sutartiniai santykiai susiklostė ieškovei faktiškai užsakant, o atsakovui teikiant minėtą paslaugą;

45.2. tiek atsakovas, tiek Sberbankas yra SWIFT sistemos dalyviai, todėl šios sistemos veikimą reglamentuojančios taisyklės (SWIFT Bendrosios sąlygos, SWIFT nustatyti FIN pranešimų siuntimo standartai ir kt.) laikytinos sutarties (plačiąja prasme) tarp atsakovo ir Sberbanko, kaip SWIFT sistemos dalyvių, sudėtine dalimi.

46. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl atsakovo teisių ir pareigų pirmojoje teisinių santykių grupėje, konstatavo, kad jos neapima pareigos patikrinti ir patvirtinti ieškovei Garantijos tinkamumą taip, kaip ją supranta ieškovė (kaip pareigą garantuoti Garantijos galiojimą turinio ir formos prasme). Teismai nustatė, kad atsakovo pareigos ieškovei iš esmės apsiriboja SWIFT sistema gautos Garantijos autentifikavimu, kuris savo ruožtu apima pareigą patikrinti: 1) ar ji siųsta iš Sberbanko; 2) ar siunčiamas tekstas persiuntimo metu nebuvo pakeistas ir (arba) kitaip iškraipytas. Teismai nustatė, kad atsakovas šias pareigas įvykdė tinkamai, kasaciniame skunde tai neginčijama. Teismai nenustatė, kad atsakovo pareigos pirmojoje teisių santykių grupėje apimtų kitokį Garantijos turinio ir formos tinkamumo patikrinimą. Iš to išplaukia, kad atsakovas, priešingai nei teigia ieškovė, neturėjo pareigos patvirtinti, kad gauta Garantija yra galiojantis ir teisiškai įpareigojantis Sberbanko dokumentas.

47. Vertinant atsakovo veiksmų teisėtumą antrojoje santykių grupėje, būtina nustatyti, kokios buvo jo, kaip informuojančios šalies pagal SWIFT sistemos veiklą reglamentuojančias taisykles, pareigos iš Sberbanko gavus Garantiją MT 798 tipo pranešimu – t. y. ar ji apėmė pareigą, be kita ko, imtis papildomų veiksmų siekiant išsiaiškinti, kodėl naudojamas šis, o ne specialus MT 760 pranešimo tipas. Teismai, spręsdami dėl atitinkamų atsakovo pareigų, konstatavo, kad: 1) MT 798 tipo pranešimą galima siųsti ir gauti tik esant susitarimui tarp bankų, todėl vien faktas, kad pranešimas buvo gautas, reiškia, kad toks susitarimas tarp atsakovo ir Sberbanko buvo; 2) MT 798 tipo pranešimas gali būti naudojamas kaip vokas pranešimui, kuriam nustatytas MT 760 tipas, siųsti (gauti). Atsižvelgiant į tai, teismai iš esmės sprendė, kad atsakovas neturėjo pareigos atlikti jokių papildomų veiksmų tikrinant gautos Garantijos tinkamumą.

48. Ieškovė, ginčydama šias teismų išvadas, kasaciniame skunde, be kita ko, įrodinėja, kad: 1) atsakovas turėjo pareigą patikrinti ir patvirtinti ieškovei ne tik Garantijos autentiškumą, bet ir jos tinkamumą – t. y. garantuoti Garantijos galiojimą turinio ir formos prasme; 2) susitarimo dėl MT 798 tipo pranešimų siuntimo tarp atsakovo ir Sberbanko nebuvo; 3) MT 798 tipo pranešimas negali būti naudojamas kaip vokas pranešimams, kuriems siųsti nustatytas specialus MT 760 tipas.

49. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių, reglamentuotų CK 6.193–6.195 straipsniuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-409/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-409/2010">3K-7-409/2010</a>; 2013 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-240/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-240/2013">3K-3-240/2013</a> ir jose nurodytą praktiką).

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad padarydami šios nutarties 46 ir 47 punktuose nurodytas išvadas dėl atsakovo pareigų turinio sutartiniuose santykiuose su ieškove (pirmoji teisių santykių grupė) ir Sberbanku (antroji teisinių santykių grupė) teismai nesilaikė sutarčių aiškinimo taisyklių. Teismų sprendimuose išsamiai išanalizuotas SWIFT dokumentų (2008 m. spalio 24 d. SWIFT Bendrųjų sąlygų, FIN pranešimų siuntimo standartų ir kt.) turinys, Garantijos gavimo ir pateikimo ieškovei dokumentai, šalių susirašinėjimas, iš kurio matyti, jog atsakovas siūlė ieškovei aptarti jo kaip garanto paslaugos teikimo galimybę, kuria pasinaudojus atsakovas būtų pergarantavęs Sberbanko suteiktą garantiją ir tiesiogiai prisiėmęs įsipareigojimus sumokėti ieškovei, ieškovės pateikti Lietuvoje veikiančių bankų atsakymai, kuriose pateikta informacija apie jų SWIFT sistemoje garantijoms naudojamą pranešimo tipą ir kt. Todėl vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę pirmiau nurodytus įrodymus, padarė kitokias išvadas dėl atsakovo pareigų turinio jo sutartiniuose santykiuose su ieškove ir Sberbanku, nei nurodo ieškovė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos sutarčių aiškinimo taisyklės.

51. Pažymėtina, kad pagrindo spręsti dėl netinkamo sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo nesudaro ir 2017 m. gegužės 17 d. SWIFT darbuotojo N. V. laiške, atsakant į kasacinio teismo 2018 m. sausio 26 d. paklausimą, išdėstyti paaiškinimai dėl SWIFT standartų turinio ir jų taikymo.

52. Nenustačius, kad atsakovas pažeidė kokias nors iš sutartinio pobūdžio santykių su ieškove ir Sberbanku išplaukiančias pareigas, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista CK 6.718 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakovo pareiga veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento (ieškovės) interesus, ir (ar) CK 6.38 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga vykdyti prievolę pagal profesinei veiklai taikomus reikalavimus.

53. Ieškovė kasaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad teismai, nuspręsdami, kad tarp atsakovo ir Sberbanko buvo sudarytas susitarimas dėl n98 tipo pranešimo naudojimo Garantijai siųsti, pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Šis kasacinio skundo argumentas taip pat atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

54. Pirma, ieškovės nurodoma aplinkybė, kad kiti Lietuvoje veikiantys bankai garantijoms siųsti (gauti) nenaudoja n98 tipo pranešimų, o naudoja tam specialiai skirtus MT 760 tipo pranešimus, nei patvirtina, nei paneigia susitarimo tarp atsakovo ir Sberbanko dėl kitokios praktikos egzistavimo galimybės.

55. Antra, ieškovės kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad Sberbankas neigė buvus jo ir atsakovo susitarimą dėl n98 tipo pranešimo naudojimo Garantijai siųsti, nesudaro pagrindo konstatuoti priešingos teismų išvados nepagrįstumą, juolab kad tokia Sberbanko pozicija galėjo būti jo bylinėjimosi strategijos Rusijos Federacijos Maskvos miesto arbitražo teisme nagrinėtoje byloje, kurioje ieškovė kėlė Sberbanko civilinės atsakomybės klausimą, dalis.

56. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-335/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-335/2009">3K-3-335/2009</a>). Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-110/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-110/2013">3K-3-110/2013</a>; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzgyLTQyMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-382-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-382-421/2017">e3K-3-382-421/2017</a>, 44 punktas).

Dėl CPK 18 straipsnio aiškinimo ir taikymo

57. Remiantis CPK 18 straipsniu, įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

58. 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, įsigaliojusios 1995 m. sausio 21 d., (toliau – Tarptautinė sutartis) 50 straipsnio 1 pastraipoje reglamentuota, kad Susitariančiosios Šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose, taip pat nuosprendžius dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Tarptautinės sutarties 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dokumentai, kurie vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje laikomi oficialiais, turi ir kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje oficialių dokumentų įrodomąją galią. Taigi, Tarptautinė sutartis reglamentuoja, kad vienoje Susitariančioje Šalyje sudaryti oficialieji dokumentai turi ir kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje oficialių dokumentų įrodomąją galią, tačiau išsamiai nereglamentuoja pripažintų vienos Susitariančiosios Valstybės teismo sprendimų prejudicinės galios kitoje Susitariančiojoje Valstybėje.

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimu sukurta prejudicija pagal savo esmę yra išimtis iš bendrųjų įrodinėjimo taisyklių – nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

60. Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos proceso teisės aktus (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalis), įskaitant ir procesiniame teisės akte – CPK – reglamentuojamas įrodinėjimo taisykles bei atvejus, kada tam tikrų aplinkybių įrodinėti nereikia. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, konstatuotina, kad Rusijos Federacijos teismų sprendimų prejudicinei galiai Lietuvos Respublikoje apibrėžti taikytina Lietuvos Respublikos teisė.

61. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Maskvos miesto arbitražo teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimu, paliktu nepakeistu Devintojo arbitražo apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutarimu ir Maskvos apygardos federalinio arbitražo teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimu, ieškovės ieškinys dėl pinigų pagal Garantiją priteisimo buvo atmestas, o Sberbanko priešieškinis dėl Garantijos pripažinimo niekine – patenkintas. Rusijos Federacijos aukščiausiasis arbitražo teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartimi atsisakė perduoti bylą Rusijos Federacijos aukščiausiojo arbitražo teismo prezidiumui peržiūrėti. Iš Rusijos Federacijos Maskvos miesto arbitražo teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimo matyti, kad į šią bylą AB SEB bankas kaip dalyvaujantis byloje asmuo įtrauktas nebuvo.

62. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad minėtas užsienio valstybės teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo pripažintas ir leistas vykdyti Lietuvos Respublikoje (bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlQtMTExLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2T-111/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2T-111/2014">2T-111/2014</a>). Aptariamoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, be kita ko, konstatuota, kad prašomame pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės teismo sprendime jokiu teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakyta dėl AB SEB banko, priėmusio iš „OAO Sberbank Rossii“ paskyros siųstą banko garantiją, kuri minėtu užsienio valstybės teismo procesiniu sprendimu pripažinta niekine, teisių ir pareigų, juo labiau šio subjekto materialiųjų teisių ir pareigų.

63. Nors minėtas Maskvos miesto arbitražo teismo sprendimas buvo pripažintas ir leistas vykdyti Lietuvos Respublikoje, tačiau Maskvos miesto arbitražo teismo sprendime nustatytos aplinkybės tiek, kiek tai susiję su atsakovu, nelaikytinos prejudicinėmis, nes atsakovas nedalyvavo teismo procese, kuriame buvo priimtas šis užsienio teismo sprendimas. Todėl šiame Rusijos Federacijos teismo sprendime nustatytos faktinės aplinkybės neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl atsakovo teisių ir pareigų. Priešingas aiškinimas reikštų esminį tokio asmens teisės į tinkamą procesą pažeidimą – asmuo būtų saistomas teismo sprendimo prejudicinės galios, nors neturėjo galimybių naudotis Rusijos Federacijos proceso teisės aktuose įtvirtintomis dalyvaujančio bylose asmens teisėmis.

64. Maskvos miesto arbitražo teismo sprendimo privalomumas, kaip tai suprantama pagal CPK 18 straipsnį, nereiškia, kad Lietuvos teismai privalėjo vadovautis jame išdėstytais teisiniais argumentais, susijusiais su SWIFT sistemos veiklą reglamentuojančių taisyklių aiškinimu ir taikymu bei šių argumentų pagrindu teismo padaryta išvada dėl atsakovo veiksmų netinkamumo (neteisėtumo). Lietuvos Respublikos teismai Rusijos Federacijos teismo sprendimu galėtų remtis kaip įrodymu tuo atveju, jei tai būtų susiję su Rusijos Federacijos teisės aiškinimo ir taikymo klausimais. Nagrinėjamu atveju klausimas yra susijęs su SWIFT dokumentų ir iš jų išplaukiančių atsakovo pareigų aiškinimu, todėl nėra teisinio pagrindo remtis Rusijos Federacijos teismų procesiniuose sprendimuose pateiktais teisiniais argumentais.

65. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl CPK 18 straipsnio pažeidimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl CK 1.127 straipsnio 1 dalies ir 1.131 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo

66. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

67. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

68. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-556/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-556/2011">3K-3-556/2011</a> pateikti išaiškinimai dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo ieškovui dėl neteisėtų atsakovų veiksmų netekus galimybės išieškoti paskolą iš jos grąžinimui įkeisto turto ir dėl šios priežasties kreipusis į teismą dėl turtinės žalos priteisimo iš atsakovų. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad sprendžiant dėl senaties terminą reglamentuojančių teisės normų ieškovo byloje pareikštam reikalavimui taikymo, atsižvelgtina ir į teisinio santykio, iš kurio kilo nagrinėjamas ginčas, specifiką. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų turtinę žalą, padarytą dėl to, jog dėl neteisėtų atsakovų veiksmų jis neteko galimybės išieškoti paskolą iš jos grąžinimui užtikrinti įkeisto turto. Turtine žala ieškovas laikė pagal pripažintą negaliojančiu įkeitimo sandorį buvusio įkeisto buto vertę, kurią jis būtų galėjęs gauti iš priverstinio jo pardavimo. Ieškovui pareiškus tokio pobūdžio reikalavimą, ieškinio senaties termino pradžia dėl jo nustatytina pagal paaiškėjimo, kad iš įkeisto (o ne viso skolininko turimo) turto prievolė nebus (visiškai ar iš dalies) įvykdyta, momentą. Atsižvelgdamas į tai, taip pat į pirmiau aptartą kreditoriaus – įkaito turėtojo – specifinę teisinę padėtį ir jo teisių įgyvendinimo reglamentavimą, kasacinis teismas pripažino, kad ieškinio senaties terminas ieškovo teisei (iš įkeisto turto pardavimo gautais pinigais padengti negrąžintą skolą) ginti tokiu, kaip nagrinėjamos bylos situacija, atveju (reikalaujant atlyginti žalą iš kaltų dėl turto įkeitimo neteisėtumo asmenų) prasidėjo ne nuo to momento, kada jam tapo žinoma apie visų skolos priverstinio išieškojimo iš skolininko galimybių išnaudojimą, o nuo tos dienos, kada paaiškėjo, jog jo reikalavimai negali būti patenkinami iš skolos grąžinimui užtikrinti įkeisto turto, nesvarbu, buvo (yra) galimybė išieškoti iš skolininko paskolą bei kitas su ja susijusias sumas iš jo kito, t. y. neįkeisto, turto ar ne. Ieškovo reikalavimų patenkinimo iš įkeisto turto negalimumo aplinkybė paaiškėjo ir tapo jam žinoma (CK 1.127 straipsnio 1 dalis) 2003 m. spalio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1012/2003, kurioje jis, tuo metu – AB Žemės ūkio bankas, dalyvavo kaip atsakovas.

69. Šios nutarties 68 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika iš esmės taikytina ir nagrinėjamoje byloje, todėl teisiškai pagrįstais laikytini ieškovės kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė praleido ieškinio senaties terminą. Šis terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo tada, kai įsiteisėjo Maskvos miesto arbitražo teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimas, kuriuo, be kita ko, Garantija pripažinta niekine. Tačiau ši kasacinio teismo išvada neturi teisinės reikšmės bylos baigčiai, kadangi nagrinėjamoje byloje nenustatytos ieškinio tenkinimui būtinos civilinės atsakomybės sąlygos.

70. Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 3 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

71. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

72. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, atsakovui iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme. Atsakovas patyrė 3391,06 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14, 8.16 ir 8.17 punktais, atsakovui iš ieškovės priteistina 1838,32 Eur ((1,7 × 838,7 Eur) + (0,4 × 895,2 Eur) + 54,45 Eur) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimo. Atsakovas nepagrindė, kad 0,48 Eur, įvardinti kaip telekomunikacinės išlaidos, yra kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą, todėl jos atsakovui nepriteistinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Plastima“ (j. a. k. 125027682) atsakovui AB SEB bankui (j. a. k. 112021238) 1838,32 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus trisdešimt aštuonis Eur 32 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Egidijus Laužikas

Gediminas Sagatys