Pareiškimo Nr. DOK-306/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14553-2017-1
Procesinio sprendimo kategorija
2.15.2.3.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
išnagrinėjo nuteistojo S. G. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. G. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Iš S. G. UAB „F“ priteista 7340,66 Eur žalai atlyginti.
2. Baudžiamoji byla nebuvo nagrinėta apeliacine ar kasacine tvarka.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžiu S. G. nuteistas už tai, kad:
3.1. Pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį turtą, t. y. jis, piktnaudžiaudamas V. R. pasitikėjimu, kuris nuo 2016 m. lapkričio iki 2017 m. sausio mėnesio, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, patikėjęs S. G. UAB „F“ vardu registruotą ir naudojamą automobilį „Iveco Daily“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis), 6700 Eur vertės, o S. G., žadėdamas V. R., kad automobilį paruoš remontui, paėmė minėtą automobilį su jo registracijos dokumentais ir rakteliu ir jį laikė UAB „G“ Vilniuje, (duomenys neskelbtini), su V. R. leidimu, juo naudojosi, o paprašytas jį grąžinti savininkui to nepadarė, nes 2017 m. sausio 12 d. be automobilio savininko žinios, neturėdamas teisės, panaudodamas UAB „F“ žinomai netikrą 2016 m. gruodžio 19 d. parašytą įgaliojimą parduoti automobilį, pirmiau nurodytą automobilį pardavė A. V. (A. V.) už 2500 Eur.
3.2. Disponavo suklastotu dokumentu, t. y. 2017 m. sausio 16 d. panaudojo žinomai netikrą dokumentą – UAB „F“ direktoriaus V. R. vardu suklastotu parašu pasirašytą ir S. G. išduotą įgaliojimą parduoti UAB „F“ vardu registruotą ir naudojamą automobilį, pateikė VĮ „Regitra“, esančiai Vilniuje, Lentvario g. 7, užpildydamas prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl šios transporto priemonės registracijos.
II. Pareiškimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo argumentai
4. Pareiškimu nuteistasis S. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, atmesti UAB „F“ civilinį ieškinį arba tinkamai subendrinti už kelias nusikalstamas veikas jam paskirtas bausmes. Pareiškime nurodoma, kad:
4.1. BK 1, 2, 10, 54 straipsnius teismas pritaikė akivaizdžiai netinkamai, nes pripažino pareiškėją kaltu ir skyrė jam bausmę, nors jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Pareiškėjas tvirtina, kad jokios nusikalstamos veikos nepadarė, nes ši aplinkybė nėra įrodyta. Darydamas išvadą dėl to, kad pareiškėjas padarė kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes rėmėsi tik kaltinančiais įrodymais, o teisinančių įrodymų turinį iškreipė arba jų visiškai nevertino. Pareiškėjas pabrėžia, kad, duodamas parodymus teisme, gana detaliai, logiškai ir nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes, tačiau teismas jo iškeltos versijos nepatikrino. Be to, teismas nevertino jo parodymus patvirtinančių kitų įrodymų – liudytojų V. R., A. V. parodymų, 2016 m. gruodžio 27 d. apskaitos dokumento, duomenų apie pažinties su K. B. ir V. R. eiliškumą, duomenų apie pareiškėjo susitikimą su V. R. 2017 m. sausio 3 d., duomenų dėl neteisingos automobilio vertės UAB „F“ buhalterinėje apskaitoje, duomenų apie galbūt melagingus UAB „F“ atstovės paaiškinimus, automobilio nuotraukų, darytų prieš jo pardavimą, skelbimų apie parduodamus panašius automobilius ir juose nurodytas kainas. Pareiškime pažymima ir tai, kad pareiškėjas prašė paskirti specialiųjų žinių reikalaujantį tyrimą, siekiant nustatyti automobilio vertę, patikrinti susirašinėjimų programa „Viber“ autentiškumą, tačiau jo prašymai buvo atmesti. Pareiškėjas tvirtina, kad kaltinantys įrodymai – liudytojų V. R., E. Š., K. B. parodymai nelogiški, nenuoseklūs, prieštarauja kitiems bylos įrodymams, o liudytojų nuomonės dėl automobilio vertės nėra pagrįstos rinkos duomenimis. Be to, liudytojas K. B. nebuvo apklaustas teisme, todėl teismas, remdamasis šio liudytojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, iš esmės pažeidė rungimosi principą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas teigia, kad teismas iškreipė 2017 m. gegužės 12 d. specialisto išvados turinį, nurodydamas, kad jis suklastojo UAB „F“ įgaliojimą, nes specialisto išvadoje nurodyta, kad negalima nustatyti, ar rankraštinius įrašus įgaliojime įrašė S. G., t. y. specialisto išvadoje nurodyta, kad rankraštinius įrašus padarė ne pareiškėjas. Pareiškėjas nurodo, kad teismas negavo specialisto išvados, neskyrė ekspertizės, siekdamas nustatyti tikrą automobilio vertę veikos padarymo metu, tinkamai neįvertino kitų bylos duomenų apie automobilio vertę, todėl tenkindamas UAB „F“ civilinį ieškinį iš jo priteisė aiškiai per didelę pinigų sumą.
4.2. BK 1, 2, 3, 14, 41, 54 straipsnius teismas akivaizdžiai pritaikė netinkamai, nes pripažino pareiškėją kaltu ir skyrė jam bausmę per tokį bylos nagrinėjimo procesą teisme, kurio metu iš esmės pažeisti BPK reikalavimai. Teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą, nes turėjo išankstinę nuostatą dėl pareiškėjo kaltės, išimtinėmis aplinkybėmis skyrė jam perteklines baudas, neleido jam naudotis priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas yra glaudžiai susijęs su kitų baudžiamojo proceso principų ar nuostatų pažeidimais, todėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimas gali reikštis ir jų pažeidimu. Šiuo atveju nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas reiškėsi ir tuo, kad teismas, pažeisdamas rungimosi ir proporcingumo principus, kaltinamojo teisę į gynybą, teisę pačiam apklausti liudytojus (BPK 44 straipsnis), nesudarė galimybės nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu kaip liudytoją apklausti K. B., be to, teisme nebuvo sudaryta galimybė apklausti liudytojus V. R. ir A. V. Nekaltumo prezumpcija buvo pažeista ir netinkamai informavus pareiškėją apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, nes jam net du kartus nebuvo įteikti šaukimai į teismą, apie teismo posėdį buvo pranešta telefonu jo išvakarėse, taip pažeidžiant pareiškėjo teises turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad laiku įteikti teismo šaukimus į teismo posėdį asmenims yra teismo pareiga, įtvirtinta BPK 236 straipsnyje, todėl neužtikrindamas to, kad apie teismo posėdį jis būtų informuotas laiku ir tinkamai, o ne telefonu išvakarėse, teismas perkėlė savo pareigą pareiškėjui, be to, jį nubaudė bauda, nors šaukimo negavimas ar pavėluotas gavimas yra svarbi priežastis nedalyvauti teismo posėdyje (BPK 37 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teismas iš esmės pažeidė BPK 256 straipsnį, nes pagal prokuroro prašymą pakeitė kaltinimą tada, kai jau buvo baigtas įrodymų tyrimas. Dėl to pareiškėjo veika negalėjo būti teismo kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir jis turėjo būti išteisintas pagal jam pareikštą kaltinimą padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Pareiškėjas pažymi, kad dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos baudžiamoji byla turi būti nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka, todėl teismas turėjo laikytis perėjimo iš valstybinio į privatų kaltinimą tvarkos, t. y. įsitikinti, kad yra nukentėjusiojo ar jo teisėjo atstovo skundas, paklausti, ar nukentėjusysis ir kaltinamasis nesusitaikytų perėjus į privatų kaltinimą, išsiaiškinti, ar nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas. Byloje nėra nukentėjusiojo ar jo skundo, pereinant iš valstybinio kaltinimo į privatų, nesilaikyta kitų BK 417 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimų. Dėl to jis, iš anksto neįspėjus apie kaltinimo pasikeitimą, nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, kurios aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Taigi dėl jo priimtas neteisėtas nuosprendis. Pareiškėjas pažymi, kad teismas atsisakė atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, motyvuodamas tuo, kad nepateiktas pats apeliacinis skundas, tačiau BPK 314 straipsnis neįtvirtina reikalavimo su prašymu atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti pateikti ir apeliacinį skundą. Taip teismas neteisėtai suvaržė pareiškėjo teisę apskųsti nuosprendį apeliacine, o vėliau ir kasacine tvarka. Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad teismas piktybiškai, nuosekliai neleido jam tinkamai gintis ir neproporcingai ribojo jo procesines teises, kad jis negalėtų turėti lygių teisių teismo proceso metu.
4.3. BK 183 straipsnio 1 dalį teismas taikė akivaizdžiai netinkamai, nes pareiškėjo veika neatitinka šiame straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Turto pasisavinimo nusikaltimo dalykas gali būti tik ekonominę vertę turintys dalykai. UAB „F“ buhalterinėje apskaitoje automobilis buvo įvertintas tik 1 Eur, todėl jo pasisavinimas ar perleidimas kitiems asmenims negali būti laikomas nusikalstama veika, nes jokios turtinės žalos savininkui negalėjo padaryti. Pareiškėjas tvirtina, kad jis UAB „F“ automobilio nepasisavino. V. R. paprašytas ir veikdamas pagal UAB „F“ jam suteiktą įgaliojimą parduoti automobilį, jis pardavė šį automobilį, o gautus pinigus atidavė UAB „F“ direktoriui V. R., užfiksuodamas pinigų perdavimą buhalterinės apskaitos dokumentuose, o nežymią sumos dalį perdavė grynaisiais per liudytoją K. B. Jo perduota pinigų suma atitinka tą, už kurią parduotas automobilis. Aplinkybė, kad UAB „F“ įgaliojimas parduoti automobilį buvo suklastotas, pareiškėjui nebuvo žinoma ir tai nėra paneigta bylos nagrinėjimo teisme metu. Turto pasisavinimas gali būti padarytas tik veikiant tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas turi suvokti, kad veikia neteisėtai, kad įgyja svetimą turtą ar teisę į jį, kad daro žalą turto savininkui. Kaip tvirtina pareiškėjas, jis nesuvokė, kad veikia neteisėtai, nes veikė pagal įgaliojimą, neperžengdamas jo ribų, taip pat jis nesuvokė to, kad pasisavina svetimą turtą, nes jokių dokumentų, patvirtinančių jo teisę į automobilį, jis neįgijo, taigi jis nesuvokė ir to, kad daro turtinę žalą savininkui, tuo labiau jis negalėjo norėti tokią turtinę žalą savininkui padaryti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad turto pasisavinimo būtinasis požymis yra tikslas pasisavinti svetimą turtą, o tikslas, kaip ir šios veikos padarymo motyvas, nėra nustatyti šioje byloje.
4.4. BK 300 straipsnio 1 dalį teismas pritaikė akivaizdžiai netinkamai, nes pareiškėjo veika neatitinka šiame straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos požymių. BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas žinomai netikro dokumento panaudojimas gali būti padarytas tik veikiant tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad, siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, panaudoja žinomai netikrą dokumentą, ir nori taip veikti. Išvada, kad UAB „F“ įgaliojimas S. G. parduoti automobilį yra netikras, padaryta tik teisme atlikus specialiųjų žinių reikalaujantį tyrimą, taigi veikos darymo metu pareiškėjui nebuvo žinoma aplinkybė, kad UAB „F“ įgaliojimas yra netikras. Tai netiesiogiai patvirtina aplinkybės, kad nenustatyta, kokiu būdu jis įgijo netikrą UAB „F“ įgaliojimą, kad UAB „F“, užfiksuodama tai buhalterinės apskaitos dokumentuose, niekada neremontavo automobilių UAB „G“ ar UAB „A“, taigi jis negalėjo žinoti, kaip atrodo tikras UAB „F“ įgaliojimas. Svarbu ir tai, kad jis savo vardu ir pavarde pasirašė automobilio pirkimo–pardavimo dokumentus, deklaravo automobilio pardavimą VĮ „Regitra“. Pareiškėjas pažymi, kad jo veika neatitinka ne tik būtinųjų, bet ir kvalifikuojamųjų BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių.
4.5. BK 54 straipsnį teismas pritaikė akivaizdžiai netinkamai, nes skiriant bausmę neatsižvelgta į nusikalstamos veikos padarymo motyvą ir tikslą. BK 54 straipsnyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į nusikalstamos veikos padarymo tikslą ir motyvą. Šioje byloje nusikalstamos veikos padarymo motyvas ir tikslas nebuvo nustatyti, o tai nulėmė, kad pareiškėjui buvo paskirta netinkamai individualizuota bausmė.
4.6. BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą teismas pritaikė akivaizdžiai netinkamai, nes už BK 183 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas jam paskirtas bausmes subendrino pasirinkęs netinkamą jų subendrinimo būdą. Pareiškėjas teigia, kad teismas, jo veikas pripažindamas nusikalstamomis, jas vertino kaip sudarančias idealiąją sutaptį. Pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą, esant idealiajai sutapčiai, bausmės už atskiras nusikalstamas veikas turi būti subendrintos apėmimo būdu. Netinkamai taikydamas baudžiamąjį įstatymą, teismas už jam nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu, nors tokia galimybė nėra nustatyta baudžiamajame įstatyme.
4.7. BK 1, 2, 41, 54, 63 straipsnius teismas akivaizdžiai pritaikė netinkamai, nes dėl pareiškėjo priimtas nuosprendis nėra teisėtas ir pagrįstas. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad nuosprendyje yra prieštaravimų, jo išvados nepagrįstos arba pagrįstos šališkai įvertintais įrodymais. Pareiškėjas pažymi, kad pats turėjo paneigti jį kaltinančius įrodymus, todėl įrodinėjimo pareiga buvo perkelta jam, o nuosprendyje nemažai užuominų, kad jis neįrodė savo nekaltumo. Be to, nuosprendyje nurodytų ir įvertintų įrodymų visuma nėra nustatyti objektyvieji ir subjektyvieji jo veikos, teismo kvalifikuotos pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, požymiai. Nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas ir dėl to, kad jame padaryta daug baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, suvaržytos kaltinamojo teisės ir laisvės, visi bendrieji ir specialieji baudžiamosios teisės principai.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
5. Pareiškėjas prašo atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo BK 1, 2, 41, 54, 63, 183, 300 straipsnių taikymo, dėl kurio reikia baudžiamąją bylą jam nutraukti arba sumažinti jam paskirtą subendrintą bausmę.
6. Baudžiamųjų bylų atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pagrindus ir sąlygas nustato BPK 451 straipsnis. Jame nustatyta, kad išnagrinėtos baudžiamosios bylos atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia: 1) panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti; 2) nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, nustatantį lengvesnę nusikalstamą veiką; 3) ištaisius padarytus BK 63–65 straipsnių taikymo pažeidimus, sumažinti nuteistajam paskirtą subendrintą bausmę; 4) nuteistąjį atleisti nuo bausmės, nes suėjo senaties terminas; 5) ištaisius netinkamą amnestijos akto taikymą, nuteistąjį atleisti nuo bausmės arba ją sumažinti. Iš šių BPK nuostatų išplaukia, kad baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo iš esmės yra išimtinė procedūra, kuri galima tik BPK 451 straipsnyje tiksliai nurodytais pagrindais ir sąlygomis, tarp kurių yra ta, kad sprendimas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumo daromas tik pagal nuosprendžiais ir nutartimis nustatytas bylos aplinkybes. Taigi, baudžiamosios bylos negali būti atnaujintos pagal BPK 451 straipsnį, pavyzdžiui, dėl BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimų, naujų faktinių aplinkybių nustatymo, nuosprendžių ir nutarčių motyvavimo trūkumų ir pan. Dėl to pareiškėjo argumentai, kuriais ginčijamas byloje surinktų įrodymų vertinimas ir nuosprendžiu nustatytos bylos aplinkybės tik formaliai nurodant netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 1, 2, 3, 10, 14, 41, 54 straipsniai) taikymą, nesuteikia teisinio pagrindo atnaujinti baudžiamąją bylą pagal BPK XXXIV skyriaus taisykles.
7. Pareiškėjas teigia, kad teismas akivaizdžiai netinkamai pritaikė BK 183 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, nes jis inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepadarė, kadangi manė, kad teisėtai parduoda automobilį pagal jam teisėtai išduotą galiojantį UAB „F“ įgaliojimą, o už automobilį gautus pinigus atidavė V. R.. Priimtu nuosprendžiu nustatyta, kad pareiškėjas, piktnaudžiaudamas V. R. pasitikėjimu, žadėdamas paruošti automobilį remontui, paėmė iš V. R. UAB „F“ priklausantį automobilį su jo registracijos dokumentais ir rakteliu, laikė automobilį UAB „Gs“ Vilniuje, (duomenys neskelbtini), su V. R. leidimu juo naudojosi, o paprašytas jį grąžinti savininkui, to nepadarė, nes 2017 m. sausio 12 d. be automobilio savininko žinios, neturėdamas teisės, panaudodamas UAB „F“ žinomai netikrą 2016 m. gruodžio 19 d. parašytą įgaliojimą parduoti automobilį, pirmiau nurodytą automobilį pardavė A. V. už 2500 Eur. Be to, nuosprendžiu nustatyta, kad S. G. panaudojo žinomai netikrą dokumentą – UAB „F“ direktoriaus V. R. vardu suklastotu parašu pasirašytą ir S. G. išduotą įgaliojimą parduoti UAB „F“ vardu registruotą ir naudojamą automobilį, pateikdamas VĮ „Regitra“, esančiai Vilniuje, Lentvario g. 7, užpildydamas prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl šios transporto priemonės registracijos. Iš nuosprendžiu nustatytų ir jame nurodytų bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjas, iš UAB „F“ atstovo V. R. paėmęs automobilį, automobilio negrąžino, nes neteisėtai, panaudodamas netikrą įgaliojimą, jį pardavė. Be to, žinodamas, kad įgaliojimas yra netikras, jį panaudojo pateikdamas VĮ „Regitra“. Pažymėtina, kad nuosprendyje nėra nustatyta kokia nors S. G. klaida dėl įgaliojimo teisėtumo ir galiojimo, taip pat nėra nustatyta, kad S. G. būtų perdavęs už automobilį gautus pinigus V. R..Taigi pareiškėjas savo prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl netinkamo BK 183 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 1 dalies taikymo grindžia ne akivaizdžiu netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu nuosprendžiu nustatytoms bylos aplinkybėms, o neigdamas nuosprendžiu nustatytas bylos aplinkybes. Taigi pagal išdėstytus argumentus nėra teisinio pagrindo atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo BK 183 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 1 dalies taikymo pagal BPK XXXIV skyriaus taisykles.
8. Pareiškėjas teigia, kad teismas akivaizdžiai netinkamai pritaikė BK 63 straipsnį, nes pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos sudaro sutaptį, esant sutapčiai, paskirtos bausmės turi būti subendrintos apėmimo būdu, o šio būdo pritaikymas nulemia mažesnės subendrintos bausmės paskyrimą. BK 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. To paties straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodyta, kad bausmių apėmimo būdą teismai taiko, kai yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis. BK neapibrėžia idealiosios nusikalstamų veikų sutapties sąvokos, todėl jos turinys yra atskleidžiamas teismų praktikoje. Pagal teismų praktiką idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nustatytų skirtinguose BK straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-412/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-412/2010">2K-412/2010</a>, 2K-361/2011, 2K-37/2011, 2K-P-78/2012, 2K-385/2014, 2K-144-489/2015, 2K-345-507/2015, 2A-7-4-699/2015). Nusikalstamų veikų sutaptis gali būti laikoma idealiąja ir tuo atveju, jei, įgyvendinant bendrą sumanymą, padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose nustatytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos, per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2005, 2K-516/2005, 2K-477/2008, 2K-355/2009, 2K-P-78/2012, 2K-207/2013). Pirmiau nutartyje nurodytos nuosprendžiu nustatytos bylos aplinkybės rodo, kad netikro įgaliojimo pateikimas VĮ „Regitra“ buvo padarytas kitu laiku nei automobilio paėmimas ir negrąžinimas. Byloje taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad netikro įgaliojimo pateikimas VĮ „Regitra“ buvo būtina (neatskiriama) nusikalstamo sumanymo paimti ir negrąžinti automobilio jo savininkui dalis. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo BK 63 straipsnio taikymo pagal BPK XXXIV skyriaus taisykles.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 3 dalimi,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo S. G. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjai Arvydas Daugėla
Tomas Šeškauskas
Eligijus Gladutis
