Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K-237-594/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27247-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.7; 1.2.10.1; 1.2.28.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Albino Antanaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

G. Š., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir jo gynėjai advokatei Egidijai Belevičienei,

nukentėjusiajai K. Ž. ir jos atstovui advokatui Ryšardui Burdai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios K. Ž. ir jos atstovo advokato Ryšardo Burdos bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ievos Rondomanskaitės kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu G. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 165 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo aštuoniems mėnesiams bausme, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, tęsti darbą, per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 29 d. nutartimi G. Š. baudžiamoji byla nutraukta, nustačius, kad jis buvo nuteistas už iš esmės tuos pačius veiksmus, už kuriuos jis nubaustas administracine tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nukentėjusiosios bei jos atstovo advokato, taip pat prokuroro, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir jo gynėjos advokatės, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. G. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą, prieš savininkės valią įsibraudamas į buto priklausinį, tokiomis aplinkybėmis: jis 2019 m. rudenį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, neteisėtai prieš savininkės valią, nupjovęs durų spyną, įsibrovė į K. Ž. buto priklausinį – rūsį Nr. 27, iš jo išnešė K. Ž. priklausančius daiktus, pakabino naują spyną ir pradėjo naudotis rūsiu.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad į BK 165 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtį nepatenka kito asmens būsto, patalpos, teritorijos užvaldymas. G. Š. tikslas buvo ne patekti į nukentėjusiajai priklausančią rūsio patalpą, o ją užvaldyti ir naudoti kaip savą. Teismo vertinimu, nuteistojo veiksmai nebuvo nukreipti į privatų nukentėjusiosios gyvenimą, todėl jo veiksmai pagal BK 165 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti nepagrįstai.

3. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad savo tariamą teisę, t. y. teisę į K. Ž. faktiškai naudojamą rūsio patalpą, kurią įsivaizdavo turintis, nuteistasis bandė realizuoti ne pagal teisės aktais nustatytą tvarką – nesant nei nustatytos naudojimosi rūsiu tvarkos, nei atskirų butų įteisintų rūsio patalpų nuosavybės, taigi, nuteistasis savavališkai užvaldė jam nepriklausančią Nr. 27 pažymėtą rūsio patalpą, tačiau sąžiningai klydo manydamas, jog turi teisę į K. Ž. priklausančią rūsio patalpą.

4. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, remiantis 2019 m. lapkričio 26 d. K. Ž. pareiškimu, G. Š. dar 2019 m. gruodžio 16 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2019 m. rugpjūčio mėn. jis savavališkai užėmė buto Nr. 27 naudojamas rūsio patalpas. G. Š. administracinį nurodymą įvykdė 2019 m. gruodžio 18 d. Taigi teisėjų kolegija konstatavo, kad skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu G. Š. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas už iš esmės tapačius teisei priešingus veiksmus, už kuriuos jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn administracinio nusižengimo protokolo su administraciniu nurodymu pagrindu, nes sutampa G. Š. veiksmai (rūsio Nr. 27 užėmimas), jų atlikimo vieta, laikas, o veiksmai nukreipti į tą pačią ir tam pačiam asmeniui priklausančią patalpą.

III. Kasacinių skundų argumentai

5. Kasaciniu skundu nukentėjusioji K. Ž. ir jos atstovas advokatas R. Burda prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

5.1. Abiejų instancijų teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą, nes G. Š. veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 165 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai priteisė 1427 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, tačiau ji advokatui sumokėjo 2462 Eur, todėl teismas padarė esminę klaidą, taikydamas BPK 104 straipsnio 2 dalį, 106 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 6 dalies 3 punktą, nes neaptarė nukentėjusiosios prašymo priteisti visų patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą ir visų šių išlaidų atlyginimo nepriteisė.

5.2. BK 165 ir 294 straipsnių normos yra konkuruojančios su ANK 518 straipsniu, todėl jas privaloma išnagrinėti, siekiant nustatyti, ar buvo pažeistas non bis in idem (draudžiama asmenį du kartus bausti už tą pačią veiką) principas. ANK 518 straipsnyje ir BK 294 straipsnyje aptariama asmens tikra ar tariama teisė siejama su civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 straipsnis), tačiau teismai nenustatė tokių santykių tarp G. Š. ir K. Ž.. G. Š., manydamas, kad atsirado jo teisė savarankiškai spręsti, kuris neįregistruotas rūsys priklauso jam, ir tą rūsį užimti, neatsižvelgdamas į esamą faktinį butų priklausinių pasiskirstymą, nusprendė įsilaužti į nukentėjusiosios buto priklausinį – rūsį, perkelti jos daiktus į nukentėjusiajai nežinomą vietą ir pradėti naudotis rūsiu. BK 165 straipsnyje nėra apibrėžtas veikos motyvas ar tikslas, bet G. Š. veiksmai padaryti prieš nukentėjusiosios valią, todėl jo atliktų veiksmų neapima ANK 518 straipsnis. G. Š. pasirinktas gyvenamosios patalpos priklausinio plėtimo ir VĮ Registrų centro duomenų interpretavimo būdas buvo neteisėtas. Tai, kad nukentėjusioji neturėjo dokumentų, įrodančių, kad butui yra priskirtas rūsys, savaime nesuponuoja teisių atsiradimo kitam asmeniui, t. y. G. Š..

5.3. Teismų praktikoje pažymima, kad veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių ji laikytina pavojingesne nei administracinis pažeidimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-375/2011). G. Š. veiksmai prasidėjo ne vėliau nei 2019 m. lapkričio 26 d. ir turėjo pasibaigti 2019 m. gruodžio 16 d., kai jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Tačiau jis po paskirtos administracinės nuobaudos svetimo turto negrąžino, naudojosi svetimu turtu iki 2021 m. rugsėjo 14 d. Nukentėjusioji rūsį ir dalį daiktų atgavo tik 2021 m. rugsėjo 14 d., taigi neteisėtas svetimo turto valdymas ir naudojimas pasibaigė praėjus vieneriems metams devyniems mėnesiams.

5.4. Taikant analogiją, galima aptariamą situaciją vertinti non bis in idem principo ir vengimo išlaikyti vaiką nusikalstamos veikos kontekste. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009 išaiškinta, kad, siekiant išvengti minėto principo pažeidimo, esminę reikšmę turi tinkamas konkrečios trunkamos nusikalstamos veikos laikotarpio nustatymas, nes asmuo negali būti baudžiamas du kartus už tą patį laikotarpį. Jei kaltininkas, nuteistas už teisinės pareigos nevykdymą, tam tikru laikotarpiu ir toliau vengia jos vykdymo, tolesnis kaltininko neveikimas nauju laikotarpiu paprastai rodo jo tyčios atsinaujinimą, taigi ir naujos nusikalstamos veikos, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys, darymą. Taigi teismas padarė klaidą vertindamas G. Š. veiksmus nuo 2019 m. iki 2021 m. kaip vientisą laikotarpį, už kurį jis buvo nubaustas administracine tvarka, nes administracinė nuobauda buvo paskirta už veiksmus, atliktus iki 2019 m. gruodžio 16 d. Su paskirtos nuobaudos sumokėjimu atsirado pareiga nutraukti neteisėtus veiksmus, atlaisvinti rūsio patalpas ir perduoti jas teisėtam valdytojui, tačiau G. Š. to nepadarė. Tolesni jo veiksmai sietini su naujos tiesioginės tyčios atsiradimu po paskirtos nuobaudos. Taigi teismas privalėjo nustatyti, kad G. Š. veiksmuose yra ne administracinio nusižengimo, o nusikalstamos veikos požymių, t. y. kad paskirta administracinė nuobauda yra neteisėta, neatitinka padarytos veikos, be to, dėl jos galiojimo pažeidžiamas non bis in idem principas.

6. Kasaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 29 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 165 straipsnio 1 dalis) ir nepagrįstai konstatuota, kad G. Š. veiksmai iš esmės tapatūs teisei priešingiems veiksmams, už kuriuos jis patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 518 straipsnio 1 dalį, taip pat neteisingai pritaikytos BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs nepagrįstą išvadą dėl non bis in idem principo pažeidimo ir priimdamas sprendimą, pažeidė BPK 332 straipsnio nuostatas. Nurodyti BPK pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

6.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai prioritetinę reikšmę suteikė asmens patekimo į patalpą tikslui, kuris nėra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, būtinasis požymis, pabrėždamas, jog nuteistojo veiksmai buvo nukreipti ne į privatų nukentėjusiosios gyvenimą, o į neteisėtą jam nepriklausančios rūsio patalpos užvaldymą, ir priskyrė šią priešingą teisei veiką, susijusią su neteisėtu rūsio patalpos užvaldymu, savavaldžiavimui.

6.3. Non bis in idem principas nebuvo pažeistas, nes G. Š. priešinga teisei veika pasireiškė tuo, kad jis neteisėtai nupjovė K. Ž. priklausančio rūsio durų spyną, taip prieš K. Ž. valią neteisėtai pateko į šią rūsio patalpą (gyvenamosios patalpos priklausinį), iš šio rūsio išnešė K. Ž. priklausančius daiktus, pakabino naują spyną ir neteisėtai toliau naudojosi šia patalpa. Taigi G. Š. veiksmai (slaptas neteisėtas patekimas į gyvenamosios patalpos priklausinį prieš savininkės valią) atitinka nusikaltimo, nustatyto BK 165 straipsnio 1 dalyje, požymius.

6.4. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad G. Š. veiksmai yra tapatūs veiksmams, atitinkantiems administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 518 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, panaikino galimybę pritaikyti asmens teisingo nubaudimo principą ir tinkamai įgyvendinti baudžiamojo proceso paskirtį. Skirtingomis teisės normomis ir taikant skirtingas teisines atsakomybes ginami skirtingi objektai. Nusikalstama veika, nustatyta BK 165 straipsnio 1 dalyje, yra priskiriama tyčiniams nesunkiems nusikaltimams, susijusiems su asmens privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimais, o administracinis nusižengimas, nustatytas ANK 518 straipsnio 1 dalyje, susijęs su valdymo tvarkos pažeidimu. Atsižvelgiant į teisės normomis ginamus skirtingus objektus, teisės pažeidimų skirtingą pavojingumo laipsnį, darytina išvada, kad jie nėra tapatūs ir asmens nubaudimas už administracinį nusižengimą nepanaikina galimybės patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn.

6.5. Ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, nutartyje nurodęs, kad G. Š. veiksmai netinkamai vertinti kaip savavaldžiavimas, įpareigojo tęsti ikiteisminį tyrimą pagal BK 165 straipsnio 1 dalį. Taigi minėtu procesiniu sprendimu nustatyta, kad nepadarytas savavaldžiavimas. G. Š. nubaudimas administracine tvarka nereiškia non bis in idem principo pažeidimo, atsižvelgiant ir į tai, kad jis administracine tvarka baustas dėl neteisėto naudojimosi K. Ž. rūsio patalpa, neteisėto jai priklausančio turto išnešimo, tai yra už veiksmus, kurie atitinka administracinio nusižengimo, o ne nusikalstamos veikos, nurodytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

6.6. Teismų praktikoje yra atvejų, kai asmuo, baustas administracine tvarka už atskirus nusižengimus, vertinant jų sistemingumo ir pavojingumo visumą, nuteisiamas, nurodant, kad teismo pareiga įvertinti, ar veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-417-932/2020). Pastarojoje byloje nenustatytas non bis in idem principo pažeidimas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nukentėjusiosios K. Ž. ir jos atstovo advokato R. Burdos bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės I. Rondomanskaitės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

8. BPK 369 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai (netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų). Pripažįstama, kad buvo padaryti esminiai BPK nuostatų pažeidimai tais atvejais, kai dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Be to, kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

9. Prokurorė kasaciniame skunde nurodytus, kaip ji teigia, esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus deklaratyviai sieja su netinkamu BK 165 straipsnio 1 dalies taikymu. Tai reiškia, kad teisinių argumentų, grindžiančių, kad buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis ir juolab kad tokie pažeidimai yra esminiai, kasaciniame skunde nėra. Vien BPK nuostatų išvardijimas, jų esminį pažeidimą siejant ne su įstatyme įtvirtintais pagrindais, o su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, nelaikytinas teisiniais argumentais. Teisiškai nereikšmingas ir kasacinio skundo deklaratyvus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 332 straipsnio, reglamentuojančio nutarties turinį, nuostatas. Atitinkamai prokurorės kasacinio skundo argumentai dėl pirmiau nurodytų BPK nuostatų pažeidimų paliekami nenagrinėti.

10. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tikrina, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė BK 165 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepadarė esminio BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimo, nustatydamas, kad G. Š. buvo nubaustas du kartus už iš esmės tuos pačius veiksmus.

Dėl draudimo persekioti ir bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą

11. Draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (lot. non bis in idem) yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, jog jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, o kaip už administracinį nusižengimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn. Kasacinės instancijos teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, yra ne kartą pažymėjęs, kad administraciniai nusižengimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-788/2019, 2K-127-689/2020). Procesinė situacija, kai asmeniui dėl nusikalstamos veikos pradedamas ir tęsiamas baudžiamasis procesas, o asmuo dar atskirai traukiamas administracinėn atsakomybėn dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties būtinųjų požymių, yra nepateisinama ir sukuria prielaidas pažeisti non bis in idem principą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-61-511/2023). Minėtas principas expressis verbis (tiesiogiai) yra išreikštas tiek BK 2 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą, tiek BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kuriame aiškiai nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-223-511/2023). Tiek iš EŽTT, tiek iš kasacinės instancijos teismo praktikos matyti, kad spręsdami, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, teismai nagrinėja tokius klausimus: 1) ar pirmoji sankcija buvo baudžiamojo pobūdžio; 2) ar pažeidimai, už kuriuos asmuo nubaustas (nuteistas), buvo tie patys (idem); 3) ar buvo priimtas galutinis sprendimas (res judicata); 4) ar procesas buvo kartojamas (bis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-172-719/2022, 2K-P-51-719/2023, 2K-223-511/2023).

12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal K. Ž. 2019 m. lapkričio 26 d. pareiškimą G. Š. 2019 m. gruodžio 16 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu pagal ANK 518 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2019 m. rugpjūčio mėn. (nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 26 d.) savavališkai užėmė buto Nr. 27 naudojamas rūsio patalpas. Bauda buvo sumokėta 2019 m. gruodžio 18 d. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 25 punkte, ANK 610 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, asmeniui per ANK 610 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą sumokėjus administraciniame nurodyme nustatytą baudą, laikoma, jog administracinis nurodymas įvykdytas. Asmeniui įvykdžius administracinį nurodymą, administracinio nusižengimo teisena pasibaigia. Taigi įvykdytas administracinis nurodymas laikytinas galutiniu sprendimu (res judicata) non bis in idem principo kontekste.

13. Nukentėjusioji 2020 m. vasario 3 d. vėl pateikė skundą, nurodydama iš esmės tapačias pirmesniam skundui aplinkybes, papildomai nurodydama, kad net ir po nubaudimo G. Š. toliau naudojasi jai priklausančiu turtu. Ikiteisminio tyrimo pareigūno 2020 m. vasario 18 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, nenustačius G. Š. veiksmuose šio nusikaltimo sudėties požymių. Nukentėjusioji šį nutarimą apskundė, o prokuroro 2020 m. gegužės 8 d. nutarimu jis paliktas galioti, padarius išvadą, kad G. Š. veiksmai pagrįstai įvertinti kaip administracinis nusižengimas pagal ANK 518 straipsnį. Ikiteisminio tyrimo teisėjas 2020 m. birželio 2 d. nutartimi tenkino nukentėjusiosios atstovo skundą ir panaikino pirmiau nurodytus nutarimus. Šioje nutartyje pritarta, kad G. Š. veiksmuose nėra BK 294 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties, vis dėlto kartu nurodyta, kad nutarimuose nepasisakyta dėl nukentėjusiosios skunde nurodytų vagystės požymių, t. y. kad nepriimtas procesinis sprendimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 178 straipsnyje. 2020 m. liepos 10 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Ikiteisminis tyrimas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nutrauktas prokuroro 2020 m. lapkričio 11 d. nutarimu. Aukštesniojo prokuroro 2020 m. gruodžio 21 d. nutarimu, išnagrinėjus nukentėjusiosios atstovo advokato skundą, pirmesnis nutarimas paliktas galioti. Ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. sausio 28 d. nutartimi, išnagrinėjus nukentėjusiosios atstovo advokato skundą, aukštesniojo prokuroro nutarimas paliktas galioti. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartimi, išnagrinėjus nukentėjusiosios atstovo advokato skundą, ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis panaikinta, įpareigojant tęsti ikiteisminį tyrimą pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, nes G. Š. veiksmai, savo nuožiūra išsirenkant jam tinkantį rūsį ir jį užgrobiant, atitinka BK 165 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius. 2021 m. balandžio 14 d. G. Š. įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 165 straipsnio 1 dalį. 2021 m. gegužės 10 d. prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, tačiau aukštesniojo prokuroro 2021 m. birželio 17 d. jis buvo panaikintas. 2021 m. rugsėjo 30 d. surašytas kaltinamasis aktas, kuriame G. Š. kaltinamas tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių jis buvo nuteistas pirmosios instancijos teismo.

14. Kaip matyti iš nurodytų aplinkybių, dviem nukentėjusiosios skundais (pareiškimais) buvo inicijuotas procesas dėl jos naudojamo rūsio patalpos užėmimo, todėl tikslinga pažymėti, kad non bis in idem klausimo kontekste yra aktualūs du laikotarpiai: 1) nuo faktinio rūsio užėmimo (nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 26 d.) iki administracinio nurodymo įvykdymo (2019 m. gruodžio 18 d.); 2) nuo administracinio nurodymo įvykdymo (2019 m. gruodžio 18 d.) iki 2021 m. rugsėjo 14 d., kai rūsys buvo grąžintas. Kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, kaltinime suformuluotos veikos faktinės aplinkybės yra iš esmės tapačios administracinio nusižengimo protokole išdėstytoms aplinkybėms. Matyti, kad administracine tvarka G. Š. nubaustas už tai, kad laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 26 d. savavališkai užėmė rūsio patalpas, o kaltinime suformuluota, kad G. Š. 2019 m. rudenį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, neteisėtai prieš savininkės valią, nupjovęs durų spyną, įsibrovė į K. Ž. buto priklausinį – rūsį Nr. 27, iš jo išnešė K. Ž. priklausančius daiktus, pakabino naują spyną ir pradėjo naudotis rūsiu. Taigi G. Š. administracine tvarka buvo nubaustas už pirmąjį laikotarpį, kai realiai atliko veiksmus, be kurių rūsio užėmimas nebūtų įmanomas, t. y. ir už patekimą į rūsį, nupjovus durų spyną (įsibrovimą), ir už daiktų išnešimą, ir už naudojimąsi rūsiu. Tai, kad administracinio nusižengimo protokole šie veiksmai detaliai neaptarti, nereiškia, kad yra galima taikyti dvi skirtingas teisinės atsakomybės rūšis už iš esmės tapačius veiksmus, kuriais buvo pasiektas G. Š. tikslas – rūsio užvaldymas ir naudojimasis juo. Taigi G. Š. už savavališką rūsio užėmimą pirmuoju laikotarpiu nubaustas administracine tvarka, administracinio nusižengimo teisena yra pasibaigusi, todėl pakartotinai už šiuo laikotarpiu atliktus veiksmus jis negalėjo būti persekiojimas baudžiamąja tvarka. Kartu pažymėtina ir tai, kad 2020 m. vasario 3 d. skundu nukentėjusioji siekė G. Š. atsakomybės už tolesnį naudojimąsi rūsiu, besitęsiantį po jo nubaudimo. Taigi G. Š. persekiojimas ir nubaudimas už vėlesnius veiksmus, t. y. už tolesnį naudojimąsi rūsiu po administracinio nurodymo įvykdymo, tačiau ne už pradėjimą juo naudotis, kuo jis buvo kaltinamas nustačius, kad jie sudaro nusikalstamos veikos sudėtį, nebūtų pripažįstamas pažeidžiančiu non bis in idem principą. Kita vertus, nėra pagrindo daryti išvadą, kad tolesnis naudojimasis rūsiu yra nusikaltimas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, nes, kaip pagrįstai nusprendė apeliacinės instancijos teismas, G. Š. tikslas buvo užvaldyti ir naudoti kaip savą nukentėjusiajai priklausančią rūsio patalpą, jo veiksmai nebuvo nukreipti į privatų nukentėjusiosios gyvenimą. Be to, kaip jau minėta, G. Š. už įsibrovimą į rūsį jau buvo nubaustas pagal ANK 518 straipsnį, o tolesnis naudojimasis rūsio patalpa nėra nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės požymis, antra, kaltinime nėra suformuluotos aplinkybės, rodančios, kad G. Š. yra kaltinamas atlikęs neteisėtus veiksmus, t. y. toliau naudojęsis užvaldytu rūsiu po administracinio nurodymo įvykdymo, nes naudojimosi laikotarpis nenurodytas.

15. Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra suformulavęs ir klaidos taisymo taisyklę, pagal kurią baudžiamasis procesas gali būti pripažintas teisėtu, jeigu anksčiau, neatskleidus visų reikšmingų aplinkybių, pritaikyta nepagrįstai švelni atsakomybės rūšis, tačiau teisinė klaida, kuri lėmė netinkamos atsakomybės rūšies taikymą, turi būti tikrai šiurkšti ir akivaizdžiai pažeidžianti teisingumo principą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K-335/2012, 2K-167-788/2015, 2K-109-788/2016, 2K-36-697/2019, 2K-245-788/2019, 2K-P-51-719/2023). Šis non bis in idem principo pažeidimo ištaisymo būdas taikomas kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), kai teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, nukentėjusiojo teisių apsaugos ir kiti teisės principai neleidžia nutraukti kartotinio proceso ir kai nebelieka kitų teisinių instrumentų pažeidimui pašalinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-61-511/2023). Tačiau tokios situacijos yra išimtinės ir gali susidaryti pagal nacionalinį reguliavimą tik tokiu atveju, kai dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, o administracinė nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms. Toks vertinimas turi būti tinkamai motyvuotas, pagrįstas įsitikinimu dėl ankstesnio administracinės atsakomybės taikymo neadekvatumo nagrinėjamai situacijai ir būtinumo taisyti padarytą teisingumo klaidą, be to, konstatuojant pagrindą naikinti ankstesnę administracinę nuobaudą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109-788/2016, 2K-245-788/2019, 2K-P-51-719/2023, 2K-223-511/2023). Nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo padaryta šiurkšti klaida, kuri lėmė netinkamos atsakomybės rūšies taikymą, ir kad buvo padarytas akivaizdus teisingumo principo pažeidimas, nes, pirma, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad G. Š. veiksmuose nėra nusikaltimo, nurodyto BK 165 straipsnio 1 dalyje, sudėties; antra, nėra pagrindo manyti, kad administracinė atsakomybė susiklosčiusioje situacijoje yra neadekvati. Svarbu ir tai, kad, kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, G. Š. klydo manydamas, jog turi teisę į K. Ž. disponuojamą rūsį. Šią jo klaidą lėmė duomenys, gauti iš VĮ Registrų centro (nebuvo nurodyta, kad K. Ž. motinai priklausantis butas turi priklausinį – rūsį), jais abejoti G. Š. neturėjo pagrindo. Kita vertus, tai nešalina jo atsakomybės už savavališką rūsio užėmimą, už tai jis buvo nubaustas administracine tvarka.

16. Atsakant į prokurorės kasacinio skundo argumentą, pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas neprivalo vadovautis Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-417-932/2020 pateiktais išaiškinimais. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Taigi kasacinės instancijos teismas nėra saistomas apeliacinės instancijos teismo pateiktų išaiškinimų. Be to, nagrinėjamoje ir prokurorės nurodytoje byloje susiklostė skirtingos teisinės situacijos, pastaroji byla nebuvo nagrinėjama kasacine tvarka, todėl joje priimtas procesinis sprendimas nagrinėjamai bylai nėra aktualus.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas G. Š. baudžiamąją bylą, nepadarė esminio BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimo.

Dėl BK 165 straipsnio 1 dalies taikymo

18. BK 165 straipsnis, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą asmens būsto neliečiamumo pažeidimą, yra įtvirtintas BK XXIV skyriuje „Nusikaltimai asmens privataus gyvenimo neliečiamumui“. BK 165 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. BK 165 straipsniu yra saugoma vertybė – žmogaus būsto neliečiamumas. Nors veikos padarymo motyvai nėra būtinas šios nusikaltimo sudėties požymis, kita vertus, jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-942/2015). Teisėjų kolegija, papildydama jau suformuluotą taisyklę, pažymi, kad motyvo atskleidimas tokio pobūdžio bylose yra svarbus, ypač siekiant atriboti aptariamą nusikaltimą nuo nusikaltimo, nurodyto BK 294 straipsnyje, t. y. savavaldžiavimo.

19. Tuo tarpu BK 294 straipsnis, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už savavaldžiavimą, yra įtvirtintas BK XLII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai“. BK 294 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-697/2018). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad savavaldžiavimui būdinga tik pateisinama klaida, kai kaltininkas negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realiai jokios subjektinės teisės neturi. Kitaip tariant, būtina nustatyti, kad kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011, 2K-114/2014). Nesant pateisinamos klaidos, veika negali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas, o kaltininkas gali atsakyti pagal kitus BK straipsnius, kai tam yra pagrindas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-719/2022).

20. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nustatė, kad G. Š. veiksmai nebuvo nukreipti į privatų nukentėjusiosios gyvenimą ir kad esminis G. Š. tikslas buvo ne patekti į nukentėjusiajai priklausančią rūsio patalpą, o ją užvaldyti ir naudoti kaip savą (nutarties 17 punktas). Kartu teismas konstatavo, kad G. Š., nesilaikydamas teisės aktuose nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė tariamą teisę į bendrosios dalinės nuosavybės patalpas (nutarties 18 punktas). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 18 ir 21 punktuose detaliai aptarė ir pagrindė išvadą, kad G. Š., užimdamas rūsį, nesilaikė teisės aktuose nustatytos tvarkos, tačiau nusikaltimo nepadarė. Teismas nustatė, kad G. Š. vykdė tariamą teisę į bendrosios dalinės nuosavybės patalpas, bet sąžiningai klydo manydamas, kad K. Ž. apskritai neturi rūsio ir kad turi teisę į K. Ž. priklausančią rūsio patalpą (nutarties 21 punktas). Pastaroji išvada padaryta atsižvelgiant į liudytojo A. Š. ir nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad rūsiu naudojosi ir kiti asmenys, taip pat į duomenis, gautus iš VĮ Registrų centro (iš VĮ Registrų centro 2019 m. rugpjūčio 1 d. butų (patalpų) sąrašo pastate, kuris buvo pateiktas G. Š. sutuoktinei 2019 m. rugpjūčio 2 d., matyti, kad A. O. (K. Ž. motinai) tuo metu priklausė butas Nr. 27, tačiau nenurodyta, kad butas yra su rūsiu). Papildomai pažymėtina, kad tik iš 2019 m. gruodžio 17 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog nuo 2019 m. gruodžio 12 d. K. Ž. nuosavybės teise priklauso butas Nr. 27 su rūsiu. Tai rodo, kad G. Š. 2019 m. rudenį rūsį užėmė ir ėmė juo naudotis tik įsitikinęs, kad rūsys, pagal gautus dokumentus, nepriklauso K. Ž.. Kartu teismas nustatė, kad G. Š. veiksmai, užimant rūsį, buvo savavališki, nes jis, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo ir CK nuostatų, nesikreipė į namo gyventojus, siekdamas išsiaiškinti rūsio patalpų nuosavybės teisinį statusą ar nustatyti naudojimosi ir disponavimo rūsio patalpomis tvarką, taip pat nesikreipė į teismą dėl tokios tvarkos nustatymo, be to, neinicijavo konkretaus rūsio nuosavybės įgijimo procedūros. G. Š., savo tariamą teisę bandydamas realizuoti ne pagal teisės aktais nustatytą tvarką (nesant nei nustatytos naudojimosi rūsiu tvarkos, nei atskirų butų įteisintų rūsio patalpų nuosavybės), savavališkai užvaldė jam nepriklausančią rūsio patalpą, tačiau už tokius veiksmus (savavaldžiavimą) jis nubaustas administracine tvarka. Nagrinėjamu atveju byloje didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams požymis nebuvo nustatytas.

21. Atsakant į prokurorės kasacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu teismo priimama nutartis, kuria įpareigojama tęsti ikiteisminį tyrimą pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, nėra nuosprendis, kuriuo išsprendžiamas veikos kvalifikavimo klausimas. Tik nuosprendžiu yra nustatoma, ar nusikalstama veika yra padaryta, ar kaltinamas asmuo yra kaltas ir pagal kokį BK straipsnį kaltą asmenį reikia nuteisti. Taigi ikiteisminio tyrimo metu priimtoje nutartyje, kuria įpareigota tęsti ikiteisminį tyrimą, išdėstyti argumentai yra skirti tolesniam ikiteisminiam tyrimui organizuoti, aktualūs tik ikiteisminio tyrimo metu, tačiau neturi lemiamos reikšmės galutiniams teismo sprendimams, priimamiems visų instancijų teismuose. Be to, šioje nutartyje liko neįvertinta aplinkybė, kad G. Š. už iš esmės analogiškus veiksmus jau buvo ne tik nubaustas administracine tvarka, bet ir sumokėjęs baudą.

22. Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad G. Š. veiksmai, naudojantis rūsiu po nubaudimo pagal ANK 518 straipsnį, sudaro nusikaltimo, nurodyto BK 165 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, todėl kasacinių skundų argumentai, kad baudžiamasis įstatymas yra pritaikytas netinkamai, yra nepagrįsti.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

23. Nukentėjusiosios ir jos atstovo advokato kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytų BPK 104 straipsnio 2 dalies, 106 straipsnio 2 dalies ir 307 straipsnio 6 dalies 3 punkto nuostatų, sprendžiant nukentėjusiajai priteistino išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo klausimą, nenagrinėtinas, nes nagrinėjamoje byloje abu kasaciniai skundai, kuriais siekiama pabloginti G. Š. teisinę padėtį, atmestini.

24. Nukentėjusiosios atstovas advokatas teismo posėdžio metu pateikė prašymą priteisti nukentėjusiosios kasacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą (867,93 Eur). G. Š. gynėja advokatė pateikė prašymą priteisti kasacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą (700 Eur).

25. BPK 106 straipsnyje yra reglamentuojamas advokato darbo apmokėjimas. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Priešingu atveju, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka (BPK 106 straipsnio 3 dalis).

26. Nagrinėjamoje byloje G. Š. baudžiamoji byla yra nutraukta, todėl nėra pagrindo priteisti nukentėjusiosios patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, taigi nukentėjusiosios atstovo advokato prašymas atmestinas.

27. Apeliacinės instancijos teismas G. Š. baudžiamąją bylą nutraukė konstatavęs, kad buvo pažeistas non bis in idem principas, be kita ko, konstatavo, kad jo veiksmai neatitinka BK 165 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties. Asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, esant aplinkybei, nustatytai BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, teisinė padėtis prilygsta asmens, kuris išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, teisinei padėčiai. Abiem atvejais byloje pareikšti civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti, paliekant galimybę civiliniams ieškovams savo galimai pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka. Taigi BPK 106 straipsnio 3 dalis nagrinėjamoje situacijoje, nepaisant to, kad expressis verbis nenurodyta, jog ši nuostata taikoma ir asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukiama, yra taikoma. Nagrinėjamoje byloje buvo paduoti du G. Š. teisinę padėtį bloginantys kasaciniai skundai, dėl to G. Š. ir gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje buvo būtinas (BPK 375 straipsnio 1, 3 dalys). Teisę į gynybą kasacinės instancijos teisme G. Š. įgyvendino per pasikviestą gynėją advokatę, todėl jis turi teisę į išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą.

28. Vis dėlto teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-247-976/2018, 2K-313-489/2019, 2K-43-387/2022). Nagrinėjamu atveju prašoma priteisti suma yra neproporcingai didelė, todėl mažintina. Gynėja advokatė dalyvavo posėdyje, kuris truko apie vieną valandą, prokurorės ir nukentėjusiosios bei jos atstovo advokato kasaciniai skundai yra nedidelės apimties (abu sudarė dešimt lapų), ta pati gynėja advokatė dalyvavo bylą nagrinėjant visų instancijų teismuose, todėl jai byla puikiai žinoma, be to, nagrinėjama byla savo pobūdžiu nėra nei sudėtinga, nei didelės apimties. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad vis dėlto G. Š. veiksmai nebuvo pripažinti teisėtais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, G. Š. priteistinas 300 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiosios K. Ž. ir jos atstovo advokato Ryšardo Burdos bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ievos Rondomanskaitės kasacinius skundus.

Priteisti G. Š. 300 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjai Alenas Piesliakas

Artūras Ridikas

Albinas Antanaitis