Baudžiamoji byla Nr. 2K-380-942/2015
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.4;
1.2.19.6;
1.1.12.1;
2.3.2.2.11;
1.1.5.2;
1.1.5.3;
1.1.5.4;
2.1.15.3.3 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio ir civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto Večislavo Burneikos kasacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 12 d. nuosprendžio.
Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį teisės dirbti teisėsaugos struktūrose atėmimu dvejiems metams, pagal 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, bausmes subendrinus jas apimant, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant R. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Priteista iš civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nukentėjusiajam T. K. 1510 Lt (437,33 Eur) turtinei ir 30 000 Lt (8688,60 Eur) neturtinei žalai atlyginti, 4027 Lt (1166 Eur) Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo gydymo išlaidų.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 12 d. nuosprendžiu Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendis pakeistas: nuteistojo R. M. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 228 straipsnio 1 dalies į 229 straipsnį ir R. M. pagal BK 229 straipsnį paskirta bausmė – teisės dirbti teisėsaugos struktūrose atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 137 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė nuteistajam R. M. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Bausmės pradžia nustatyta nuo 2009 m. kovo 20 d. ir pripažinta, kad R. M. bausmę yra atlikęs.
Nukentėjusiajam T. K. priteistos neturtinės žalos atlyginimas sumažintas iki 20 000 Lt (5792,40 Eur).
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. M. pagal BK 229 straipsnį ir 137 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2006 m. rugsėjo 14 d., apie 23.40 val., vykdydamas Tauragės rajono policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių būrio magistralinių kelių priežiūros grandies patrulio pareigas, patruliuodamas nustatytu maršrutu, Tauragėje, S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje stabdė automobilį „Renault Espace“, nes įtarė, kad automobilį vairuoja neblaivus asmuo. Šiam automobiliui nestojus, Skirgailių k. ribose R. M. netinkamai atliko savo tarnybos pareigas, t. y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 ir 25 straipsniuose nustatytas šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygas bei tvarką, nesant būtinojo reikalingumo panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį ir transporto priemonę, netinkamai įvertinęs situaciją ir neatsižvelgęs į nesustojusio automobilio vairuotojo padaryto administracinio teisės pažeidimo, nekėlusio tiesioginės grėsmės eismo saugumui ir žmonėms, pobūdį, neturėdamas tikslios informacijos apie galimą keleivių buvimą automobilyje, elgėsi nusikalstamai nerūpestingai – norėdamas sustabdyti automobilį iš savo tarnybinio ginklo – pistoleto ČZ-75 C Nr. A9960 – iššovė keturis perspėjamuosius šūvius į viršų, o automobiliui „Renault Espace“ nestojant, nesilaikydamas atsargumo taisyklių ir nusikalstamai pasitikėdamas savo šaudymo tikslumu, iš tolimo, apie 10 m, atstumo tamsiu paros metu iššovė penkis šūvius pataikyti sudėtingomis sąlygomis, taikydamas į dideliu greičiu važiavusio automobilio, kuriuo važiavo V. D., I. D., N. P., P. K., A. B., T. K., galinius ratus, tačiau šūviu pataikęs į automobilio galą dėl neatsargumo sužalojo automobilyje važiavusį T. K., padarydamas jam juosmens kairės pusės šautinę žaizdą su daugybiniais plonžarnių ir storžarnių pažeidimais, šautinę žaizdą riestinėje žarnoje, ūmų difuzinį pilvaplėvės uždegimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, sukėlusį realų pavojų T. K. gyvybei, dėl to nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. ir jo gynėjas advokatas V. Sirvydis prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar BK 95 straipsnio 2 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria jis nėra susietas su nuosprendžio įsiteisėjimu, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) protokolo Nr. 7, iš dalies pakeisto protokolu Nr. 11, 2 straipsnio (Teisė apskųsti baudžiamosiose bylose) 1 daliai, ir atidėti bylos nagrinėjimą, kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas; 2) panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą R. M. nutraukti.
Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 228 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas – 229 straipsnį, be to, abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 29, 30, 31 straipsnių, 95 straipsnio 2 dalies nuostatas ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo šiurkščiai suvaržytos įstatymų garantuotos R. M. teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išspręsti baudžiamąją bylą ir priimti teisingus bei pagrįstus sprendimus.
Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas kaltinimą iš BK 228 straipsnio 1 dalies į 229 straipsnį, padarė esminę BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo klaidą, nes dėl BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos jau buvo suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Šios instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 95 straipsnio ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto netaikymo nagrinėjamoje byloje, neįvertino gynėjo išsakytos ir raštu pateiktos pozicijos šiuo klausimu ir nekreipė dėmesio į tai, kad baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-259/2014 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesija 2014 m. gruodžio 16 d. kreipėsi su prašymu (prašymo Nr. 1B-79/2014) į Konstitucinį Teismą nuspręsti: 1) ar BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, ta apimtimi, kuria draudžia tęsti procesą teisme, kai tęsti procesą prašo kaltinamasis, neprieštarauja Konstitucijos 21, 22, 29, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) ar BK 95 straipsnyje ir BPK 3 straipsnyje įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės senaties instituto visuminis teisinis reguliavimas atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino baudžiamosios bylos nutraukimo ir baudžiamojo persekiojimo pradėjimo pagrindus, baudžiamoji byla R. M. dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį turėjo būti nutraukta, o pagal BK 229 straipsnį baudžiamasis procesas net negalėjo būti pradėtas, nes R. M. niekada anksčiau nebuvo kaltinamas ir kaltinimo keitimo metu teisėtu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nebuvo nuteistas už veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, padarymą. Baudžiamasis procesas R. M. negalėjo būti pradėtas ir dėl to, kad, keičiant kaltinimą apeliacinės instancijos teisme, R. M. jau buvo atlikęs bausmę pagal ankstesnį apeliacinės instancijos teismo 2009 m. kovo 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį, kuris kasacinės instancijos teismo nutartimi Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a> buvo panaikintas. Kasatorių manymu, savo esme procesas dėl veikos, dėl kurios jis anksčiau nebuvo nuteistas, prilygsta naujam baudžiamajam persekiojimui, kuris negalėjo būti pradėtas tiek dėl draudimo pakartotinai persekioti dėl tos pačios veikos (non bis in idem principas), tiek dėl apkaltinamojo nuosprendžio pagal šį konkretų BK specialiosios dalies straipsnį priėmimo. Tokia situacija, kasatorių įsitikinimu, neleistina nei nacionalinės teisės, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu. Kasatorių manymu, net ir veikos kvalifikavimo keitimas gali reikšti pakartotinį baudžiamąjį persekiojimą, todėl prokurorės prašymas keisti veikos faktines aplinkybes ir veikos kvalifikaciją nagrinėjamu atveju Konvencijos prasme laikytinas kaltinimo keitimu, kuris atitinka dvigubo persekiojimo kriterijus principo non bis in idem prasme.
Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad pagal dabartinę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-343/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-343/2013">2K-343/2013</a>, 2K-10/2014, 2K-276/2014), suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, negali būti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis bei nuosprendis nutraukti bylą. Suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, asmens baudžiamasis persekiojimas negali būti vykdomas. Apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu (BK 95 straipsnis). Taigi baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su draudimu pradėti arba tęsti baudžiamąjį procesą ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tokiu atveju vienintelis sprendimas yra nutraukti bylą teismo nutartimi (BPK 254 straipsnio 4 dalis).
Kasatorių manymu, Konstituciniam Teismui priėmus 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimą, kuriuo de facto pripažinta galimybė keisti veikos faktines aplinkybes ir jų teisinį vertinimą taip pat ir apeliacinės instancijos teisme, baudžiamasis procesas, toks koks jis buvo taikomas R. M., neatitinka sąžiningo baudžiamojo proceso reikalavimų Konvencijos 6 straipsnio prasme. Tokia kaltinimo keitimo galimybė turi būti vertinama tik atsižvelgus į visas fakto ir procesines aplinkybes bei į procesines garantijas, suteikiamas tiek Konvencijos, tiek ir nacionalinės teisės (BPK 44 straipsnio 5–7 dalys, BK 95 straipsnis).
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl non reformato in peius principo ir jo netaikė, nors visos taikymo sąlygos ir pagrindai šioje byloje buvo. Šiuo atveju egzistavo teisinė kolizija tarp panaikintame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje veikos kvalifikavimo ir negalimumo antrą kartą persekioti R. M. dėl veikos, dėl kurios jis jau buvo atlikęs bausmę. Kadangi apeliacinis ir kasacinis procesai buvo inicijuoti tik pagal R. M. ir jo gynėjų, taip pat pagal civilinio atsakovo apeliacinius ir kasacinius skundus, kasacinės instancijos teismui 2014 m. sausio 30 d. nutartimi panaikinus ankstesnį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, R. M. procesinė padėtis negalėjo pasunkėti labiau, negu ji buvo pagal ankstesnį apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Tai reiškia, kad blogiausias teoriškai įmanomas procesinio sprendimo variantas apeliacinės instancijos teisme buvo pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagal BK 228 straipsnio 1 dalį panaikinimas ir apkaltinamojo nuosprendžio pagal BK 229 straipsnį priėmimas, tačiau dėl pirmiau nurodytų baudžiamojo įstatymo ir BPK normų pažeidimų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo turėjo būti panaikinta ir ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta.
Taip pat kasatoriai mano, kad ši baudžiamoji byla turėjo būti grąžinta prokurorui dėl kaltinamojo akto esminių trūkumų, dėl kurių baudžiamasis procesas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose tapo neteisėtas. Kadangi veikos, už kurias nuteistas R. M., padarytos idealiąja sutaptimi, kaltinamasis aktas turėjo visiškai atitikti įstatyme įtvirtintus reikalavimus, nes kaltinimas tiek dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje, tiek dėl 229 straipsnyje numatytos veikos padarymo sietinas su BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymiais (ypač subjektyviaisiais). Kasatoriai teigia, kad, keičiant kaltinimą apeliacinės instancijos teisme, prokurorės prašyme pakeisti veikos faktines aplinkybes atsirado dar viena esminė aplinkybė – R. M. kaltės forma nurodoma ir kaip nusikalstamas nerūpestingumas, ir kaip nusikalstamas pasitikėjimas. Taigi, įvertinus BPK 256 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, R. M. privalėjo gintis tiek nuo kaltinimo veikus tyčios forma (kiek tai susiję su kaltinimu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį), tiek nuo kaltinimo veikus abejomis įstatyme įtvirtintomis neatsargumo formomis – nusikalstamu pasitikėjimu ir nusikalstamu nerūpestingumu. Be to, kasatoriai pažymi, kad iš aprašytų aplinkybių dėl kaltinimo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, pateikto tiek ankstesniame, tiek pakeistame kaltinamajame akte, matyti, jog faktinės bylos aplinkybės atitinka ne BK 137 straipsnio 1 dalyje, o to paties straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nes yra nurodytas objektyvusis požymis – teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimas. Toks kaltinimas, kada aprašomi veikos požymiai atitinka nusikalstamos veikos sudėtį su kvalifikuojamuoju požymiu, tačiau nurodoma kita, švelnesnę atsakomybę numatanti baudžiamojo įstatymo norma, negali būti laikomas atitinkančiu kaltinamojo interesus, nes tenka gintis nuo sunkesnę nusikalstamą veiką numatančio kaltinimo, o R. M. atveju – nuo prieštaringų savo esme kaltinimų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 229 straipsnį, nežinant, kokį procesinį sprendimą pagal kurį iš galimų kaltinimų (pakeistą ar nepakeistą) teismas pasirinks surašydamas galutinį procesinį sprendimą. Kaltinamojo akto surašymas pagal BK 137 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius privertė gintis nuo sunkesnio kaltinimo. Taigi faktinis kaltinimas sunkesnės nusikalstamos veikos padarymu ir būtinybė gintis dar ir nuo kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, suvaržė R. M. gynybos teises pirmosios instancijos teisme, t. y. padarė tokius BPK pažeidimus, kurių bylos apeliacinio proceso metu nebuvo įmanoma ištaisyti, todėl kasatoriai mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. M. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas turėjo panaikinti ir perduoti bylą kartu su kaltinamuoju aktu prokurorui.
Taip pat kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, teismo posėdyje neapklausdamas ir BPK 276 straipsnio 1 ar 4 dalių pagrindu neperskaitydamas asmenų parodymų ir tokiais duomenimis grįsdamas nuosprendį, pažeidė BPK reikalavimus.
Kasatoriai mano, kad teismai nepagrįstai netaikė baudžiamąją atsakomybę šalinančių BK bendrosios dalies normų ir R. M. nuteisė pagal BK 147 straipsnio 1 dalį. 2014 m. sausio 30 d. kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a> negalėjo būti suprasta kaip nurodanti apeliacinės instancijos teismui, kokį procesinį sprendimą priimti. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka antrą kartą, apeliacinės instancijos teismas susiaurino savo teisingumo vykdymo ribas, nes apsiribojo esminio BPK pažeidimo, susijusio su kaltinimo keitimu, pašalinimu.
Teismai, darydami išvadas, kad neblaivus ir vengiantis patikrinimo bei transporto priemonės sustabdymo automobilio vairuotojas padarė administracinį teisės pažeidimą ir kad ši aplinkybė šalina šaunamojo ginklo prieš transporto priemonę panaudojimo galimybę, ignoravo teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog policijos stabdymo vengiantis automobilio vairuotojas šaunamojo ginklo panaudojimo metu faktiškai buvo pabaigęs nusikalstamą kėsinimąsi sunkiai sužaloti ar net nužudyti jį stabdžiusį policijos pareigūną R. Z.. Kasatoriai pažymi, kad šią aplinkybę kaip teisiškai reikšmingą pripažįsta ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje.
Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad prievartos priemonių panaudojimo proporcingumo prasme tiek R. M., tiek liudytojai Š. S. ir R. Z. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog jokių specialiųjų stabdymo priemonių tuo metu pareigūnams išduota nebuvo. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju specialiomis stabdymo priemonėmis, numatytomis Policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių sąraše, policijos pareigūnai aprūpinti nebuvo, ir įvertino, kad buvo tamsu, laiko pasirengti transporto priemonės stabdymui ir sulaikymui nebuvo, todėl nebuvo ir galimybės panaudoti sunkiasvorių transporto priemonių, tačiau šių aplinkybių tinkamai teisiškai neinterpretavo, taip perkėlė nuteistajam tokias pareigas, kokių baudžiamasis įstatymas, Policijos veiklos įstatymas ir Patrulių veiklos instrukcija tuo metu nenumatė, t. y. organizuoti kito rajono policijos patrulių pajėgas. Be to, tokių aplinkybių kaltinamajame akte nebuvo nurodyta, todėl tokios pareigos, kurios nevykdymu R. M. nebuvo kaltinamas, tinkamo ar netinkamo atlikimo negalėjo būti iš jo reikalaujama ir jis dėl to negalėjo būti nuteistas.
Kasatorių įsitikinimu, V. D. elgesys – tyčinis važiavimas ant policijos pareigūno – turėjo būti įvertintas BK 29 straipsnio 1 dalies aspektu. Teismai šiuo atveju turėjo išaiškinti Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnyje nustatytus šaunamojo ginklo panaudojimo pagrindus ir spręsti, ar neblaivaus ir vengiančio policijos sulaikymo bei patikrinimo automobilio vairuotojo veikoje nėra BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių, ir, jei yra, apie tai pranešti prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Priešingai negu teigė apeliacinės instancijos teismas, aplinkybė, kad stabdomo automobilio vairuotojas tyčia pasuko automobilį stabdžiusio pareigūno link, nėra vien subjektyvus pareigūno R. Z. suvokimas, tai nustatyta ir kitais bylos duomenimis. Pasak kasatorių, BK 29 straipsnio 1 dalyje nereikalaujama, kad stabdomas asmuo būtų pripažintas kaltu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu – pakanka sąžiningo besivejančio (stabdančio) asmens įsitikinimo, jog stabdomasis yra padaręs nusikalstamą veiką, ir šiuo atveju toks R. M. įsitikinimas buvo, kaip ir kitų policijos pareigūnų. Pats kėsinimasis užvažiuoti ant policijos pareigūno R. Z. šaunamojo ginklo panaudojimo momentu jau buvo pasibaigęs, taigi stabdomasis jau buvo padaręs viską, kas priklausė nuo jo valios, kad policijos pareigūnas R. Z. būtų sužalotas ir tik paties R. Z. aktyviais veiksmais jam pavyko išvengti užvažiavimo. Taigi R. M. veika šaunamojo ginklo panaudojimo teisėtumo aspektu tinkamai nebuvo analizuojama. Nustačius, kad egzistuoja Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyti pagrindai, turėjo būti taikoma to paties įstatymo 27 straipsnio 3 dalis, taip pat svarbi ir veikos metu galiojusi Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies redakcija, nes ši norma šalina policijos pareigūno baudžiamąją atsakomybę (šaunamojo ginklo panaudojimas yra speciali prievartos forma, kurią panaudoti policijos pareigūnas ne tik gali, bet įstatymo nustatytais atvejais ir privalo). Be to, sprendžiant, ar patrulis ginklą panaudojo teisėtai, turėjo būti taikomos ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ 123 punkto nuostatos, pagal kurias patrulio pareigūnai, sulaikydami ir pristatydami į policijos įstaigą asmenis, įtariamus teisės pažeidimo padarymu, šaunamąjį ginklą, fizinę ir kitą prievartą naudoja Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgdami į pažeidimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją. Taigi tas faktas, kad ateityje pažeidėjo padarytas teisės pažeidimas bus kvalifikuotas ne kaip nusikaltimas, o kaip administracinis teisės pažeidimas (ar netgi toks asmuo bus išteisintas ar baudžiamoji ar administracinio teisės pažeidimo byla bus jam nutraukta) neeliminuoja galimybės ir policijos patrulio profesinės pareigos panaudoti šaunamąjį ginklą. Kasatoriai mano, kad negalima tokia situacija, kada baudžiamoji ar bent jau tarnybinė atsakomybė kiltų abiem atvejais – tiek panaudojus šaunamąjį ginklą, tiek jo nepanaudojus, nes toks atvejis būtų pripažintas kaip tarnybos pareigų nevykdymas pagal BK 229 straipsnį.
Kasatoriai teigia, kad neblaivaus automobilio vairuotojo, tyčia besistengusio partrenkti jį stabdžiusį policininką, veika teismų nepagrįstai pripažinta teisėta. Priešingai – neblaivaus ir atsisakiusio sustoti automobilio vairuotojo veika buvo tokia pavojinga, kad turėjo būti nedelsiant sustabdyta, ir jos keliamas mirtinas pavojus priešpriešine eismo juosta važiavusiems automobiliams, kurių vairuotojai ir keleiviai niekaip nebuvo susiję su tokiu vairuotoju, sudarė pagrindą panaudoti šaunamąjį ginklą (Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnis, 25 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje situacijoje tokios priemonės galėjo būti panaudotos net ir žinant, kad automobilyje yra pašalinių asmenų. Priešingu atveju, prievartos, tarp jų ir šaunamojo ginklo, nepanaudojimas, esant įstatyminiams pagrindams, užkirstų kelią įvykdyti policijos uždavinius, numatytus Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, ir sudarytų pagrindą policijos pareigūną traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį. Taigi nagrinėjamu atveju egzistuoja ir BK 31 straipsnio 1, 3 dalyse numatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės. BK 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga veikti aktyviai, nes policijos pareigūnas, turėdamas profesinę pareigą panaudoti šaunamąjį ginklą esant visoms šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygoms, negali atsisakyti ją vykdyti. Kasatorių manymu, teismai, nustatę, kad specialiųjų stabdymo priemonių nebuvo, kad R. M. yra patyręs šaulys, taip pat aplinkybes, kuriomis buvo panaudotas šaunamasis ginklas, nepagrįstai šios normos netaikė. R. M. šaudymo įgūdžiai ir patirtis lemia nusikalstamo nerūpestingumo, kaip subjektyvaus veikos požymio reikšmę. Apeliacinės instancijos teismas, kad ir pripažino R. M. tuo metu buvusį pagrįstą sąžiningą įsitikinimą, tačiau tokio reikšmingo baudžiamąją atsakomybę šalinančio kriterijaus tinkamai teisiškai neįvertino.
Pagal EŽTT praktiką valstybės atsakomybė dėl to, kad neužtikrino reikiamų specialiųjų stabdymo priemonių, negali būti tapatinama su R. M. baudžiamąja atsakomybe (sprendimas byloje Golubeva v. Russia (no. 1062/03, judgement of 17 December 2009). Sprendime byloje Makaratzis v. Greece (no. 50385/99, judgement of 20 December 2004) taip pat konstatuota valstybės pozityvioji pareiga tinkamai nustatyti valstybės teisinę ir administracinę bazę. Šioje byloje nustatęs, kad nenustatytas skaičius pareigūnų panaudojo didelės galios šaunamuosius ginklus, kad į automobilį pataikyta ne mažiau kaip 16 kartų, o dalis pareigūnų operacijoje dalyvavo savo iniciatyva, negaudami jokių instrukcijų, teismas konstatavo sąžiningą pareigūnų įsitikinimą dėl būtinybės panaudoti šaunamąjį ginklą, kaip ir R. M. atveju. Kasatorių manymu, nagrinėjamai bylai yra svarbūs ir EŽTT išaiškinimai sprendime byloje Heikkinen v. Finland (no. 22102/09, judgement of 27 April 2011), nes šioje byloje taip, kaip R. M. atveju, buvo nustatyta reikšminga aplinkybė – bandymas užvažiuoti ant pareigūno, be to, taip pat, kaip R. M. byloje, buvo vertinamas pareiškėjo sužalojimas, nesukėlęs mirties, ir galimybė visiškai atgauti galimybę judėti, kaip ir nukentėjusiojo T. K. atveju. Byloje Wasilewska ir Kalucka v. Poland (no. 28975/04 ir no. 33406/04, judgement of 23 February 2010) EŽTT, konstatuodamas Konvencijos pažeidimą, atkreipė dėmesį į tai, kad policijos pareigūnai, ypač tas, kurį kėsintasi partrenkti automobiliu, nebuvo aiškiai identifikuojamas kaip policininkas, tačiau R. M. byloje policijos pareigūnas R. Z., kurį kėsintasi partrenkti, buvo aiškiai identifikuojamas ir tai rodė apibrėžtą vairuotojo V. D. tyčią partrenkti būtent policijos pareigūną. Taigi išvardytose bylose EŽTT praktika palanki kasatoriui ir turėjo būti taikyta žemesnių instancijų teismuose.
Kasaciniame skunde teigiama, kad tinkamai išsprendus R. M. kaltės klausimą turi būti tinkamai išspręstas ir civilinio ieškinio klausimas, t. y. civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas. Kasatoriai mano, kad ypač svarbu yra tai, jog automobilio, kurį vairavo akivaizdžiai policijos reikalavimams sustoti nepaklūstantis asmuo, statantis ne tik save, bet ir keleivius bei kitus eismo dalyvius į mirtiną pavojų, keleiviai privalėjo aktyviai veikti, t. y. bent jau galimomis priemonėmis ir būdais (pavyzdžiui, per automobilio langą demonstruodami ženklus) informuoti persekiojantį policijos ekipažą apie tai, kad automobilyje be vairuotojo yra ir daugiau asmenų, bandyti paveikti automobilio vairuotoją, kad šis laikytųsi jam tenkančių tiek eismo dalyvio, tiek ir bendrųjų saugumo reikalavimų. Pasak kasatorių, svarbu ir tai, kad automobilį vairavo ne jo savininkas, kuris dėl nesuprantamų priežasčių perdavė automobilį vairuoti V. D.. Kasatoriai nurodo, kad palaiko civilinio atsakovo atstovo kasaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl civilinio ieškinio.
Kasaciniu skundu civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas Teisės skyriaus vyriausiasis specialistas V. Burneika prašo panaikinti nuosprendį ir bylą R. M. nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami nukentėjusiojo T. K. civilinį ieškinį, pažeidė BPK 111, 113, 115 straipsnių, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 932 nuostatas, todėl jų priimti sprendimai yra neteisėti.
Kasatorius cituoja BPK 111 straipsnio 1 dalies, CK 6.271 straipsnio, 6.273 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ ir pripažįsta, kad Policijos departamentas prie vidaus reikalų ministerijos yra teisėtas Lietuvos valstybės atstovas nagrinėjant klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės. Tai, pasak jo, neprieštarauja teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDcwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-470/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-470/2006">2K-470/2006</a>).
Kasatorius nurodo, kad 2008 m. sausio 18 d. T. K. pateikė pirmosios instancijos teismui patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo prašė pripažinti jį šioje byloje civiliniu ieškovu, o Lietuvos valstybę – civiliniu atsakovu, taip pat prašė priteisti iš civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos, 51 510 Lt (14 918,33 Eur) turtinei ir neturtinei žalai atlyginti; prokuratūra pateikė civilinį ieškinį, prašydama priteisti gydymo išlaidas Valstybinei ligonių kasai. Teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino iš dalies, o prokuratūros – visiškai. Tačiau, kasatoriaus manymu, teismas neturi teisės prieš bylos šalies (nukentėjusiojo T. K.) valią nurodyti, kas turi būti civiliniu atsakovu ar civilinio atsakovo atstovu byloje, taip pat pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką. Lietuvos valstybei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 apsisprendus, kad bylose dėl žalos atlyginimo jai turi atstovauti valstybės institucija, dėl kurios arba dėl kurios pareigūnų neteisėtų aktų atsirado žala, teismas neturi pagrindo ignoruoti šios atstovaujamojo valios ir parinkti kitą atstovą. Teismas negali ignoruoti ir nukentėjusiojo T. K. valios dėl civilinio atsakovo ir civilinio atsakovo atstovo.
Kasaciniame skunde civilinio atsakovo atstovas, pasisakydamas dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, remiasi Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, CK 6.245 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu ir daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami nukentėjusiojo T. K. civilinį ieškinį ir priimdami sprendimą dėl padarytos žalos atlyginimo, neteisėtai nustatė, kad Policijos departamentas prie vidaus reikalų ministerijos yra civilinis atsakovas.
Kasatorius pažymi, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Taigi valstybės atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo reglamentavimas nesuponuoja, kad esant įstatymo nustatytiems atvejams neturtinės žalos padarymo faktas preziumuojamas ir ieškovui nereikia įrodinėti, jog jam padaryta neturtinė žala. Savaime vien nusikaltimo padarymas, pakenkimas asmens sveikatai ar kitų neteisėtų veiksmų padarymas nepreziumuoja neturtinės žalos fakto. Esant nusikaltimo, sveikatos sužalojimo ar kitiems įstatymo nustatytiems faktams, neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala buvo padaryta. Kasatorius teigia, kad savaime vien nusikaltimo padarymas, pakenkimas asmens sveikatai ar kitų neteisėtų veiksmų padarymas nepreziumuoja neturtinės žalos fakto. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas.
Civilinio atsakovo atstovas taip pat nesutinka su teismų išvadomis dėl R. M. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 229 straipsnyje ir 137 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius plačiai cituoja kasacinės instancijos teismo nutarties Nr. 2K-P-l/2014 išaiškinimus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BK ir BPK normų pažeidimų, kad nebuvo laikytasi rungimosi principo, pažeista procesinė teisė į teisingą procesą ir gynybą.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo nuteistojo ir jo gynėjo bei civilinio atsakovo atstovo kasacinius skundus atmesti.
Prokuroro teigimu, R. M. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 95 straipsnio taikymo nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas R. M. buvo pripažinęs kaltu pagal BK 228 straipsnį už tuos pačius veiksmus, todėl senaties eiga sustojo. Tai, kad aukštesnėje instancijoje veika buvo perkvalifikuota į švelnesnę BK normą, nesuteikia pagrindo teigti, jog tai pripažinimas kaltu už visiškai naują veiką. Kasatorių siūlymas senaties termino skaičiavimą sieti išimtinai su teismo nuosprendžio įsiteisėjimu neatitinka dabartinės teismų praktikos.
Prokuroro manymu, atmestini kasacinio skundo argumentai ir dėl non bis in idem principo pažeidimo. Akivaizdu, kad veikos perkvalifikavimo galimybė į lengvesnę neturi būti siejama su paskirta bausme už sunkesnę kvalifikaciją turinčią veiką, nepriklausomai nuo to, ar ši bausmė jau atlikta, ar ne. Kitaip būtų užkertama galimybė aukštesnės instancijos teismui turėti kitą nuomonę veikos kvalifikavimo klausimu nei pirmosios instancijos teismas. Be to, vadovaujantis kasatorių logika, kad R. M. atlikus bausmę tolesnis procesas negalėjo vykti, lieka neaišku, kodėl tada turėtų likti išimtis kasaciniam procesui. Todėl teiginiai, kad toks procesas yra pakartotinis R. M. persekiojimas už veiką, už kurią jis jau nuteistas, atmestini kaip nepagrįsti.
Pasak prokuroro, atmestini ir kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo veikos kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad R. M. neturėjo galimybės panaudoti kitokių nestojančio automobilio specialiųjų stabdymo priemonių, ir į tai atsižvelgė, tačiau pažymėjo, kad R. M. aiškiai buvo žinoma, jog neblaivus vairuotojas, nepaklusdamas reikalavimui sustoti, daro administracinį teisės pažeidimą, todėl jo panaudotas ginklas, dėl kurio buvo sužalotas automobilyje buvęs keleivis, negalėjęs daryti įtakos vairuotojo sprendimui nesustoti, buvo neproporcingas, t. y. R. M., pažeisdamas Policijos veiklos įstatymo 23 ir 25 straipsniuose nustatytas šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygas bei tvarką, nesant būtinojo reikalingumo panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį ir transporto priemonę, netinkamai įvertinęs situaciją ir neatsižvelgęs į nesustojusio automobilio vairuotojo padaryto administracinio teisės pažeidimo, nekėlusio tiesioginės grėsmės eismo saugumui ir žmonėms, pobūdį, neturėdamas tikslios informacijos apie galimą keleivių buvimą automobilyje, elgėsi nusikalstamai nerūpestingai.
Prokuroras pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje pirmiausia turėjo būti įvertintas asmens ir jo elgesio, dėl kurio stabdoma transporto priemonė, pavojingumas. Panaudojant šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę, negalima pažeisti imperatyviųjų šaunamojo ginklo panaudojimo prieš asmenį sąlygų. Pareiga naudoti šaunamąjį ginklą kyla tik būtinais atvejais, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, pažeidėjo ir pažeidimo pobūdį, individualias pažeidėjo savybes, o šaunamasis ginklas, kaip pavojų žmogaus gyvybei sukelianti priemonė, gali būti panaudojamas tik ginant panašios svarbos vertybes. Nusikalstamos veikos ir ją padariusio (darančio) asmens pavojingumas, pagal pareigūno turimus duomenis, turi būti pakankamas, kad, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, pateisintų šaunamojo ginklo panaudojimą. Siekiamo sulaikyti asmens keliamas pavojus turi būti vertinamas pagal visas šiuo aspektu svarbias aplinkybes (turimus duomenis apie anksčiau padarytus nusikaltimus, elgesį sulaikymo metu, galimą ginklo (ne)turėjimą, būdo bruožus, ketinimus ir kt). Šis pavojus turi būti pakankamai realus, o dėl esamos grėsmės transporto priemonę būtina nedelsiant sustabdyti. Vertinant tai, reikšmingi duomenys apie įvykio metu nukentėjusius asmenis ir tuos, kurie galėjo nukentėti, situaciją įvykio vietoje (eismo sąlygas ir intensyvumą ir kt.). Šaunamasis ginklas gali būti panaudojamas tik tais atvejais, jeigu sulaikomas asmuo kelia pavojų gyvybei ar sveikatai arba yra pagrindas įtarti, kad šis asmuo padarė smurtinę nusikalstamą veiką.
Bylos duomenimis, policijos pareigūnai R. M. ir Š. S. žinojo, kad automobilio vairuotojas buvo neblaivus, nes, kaip patys parodė, matė, kai šis nestabiliai ėjo automobilio link, įsėdo į jį ir vairavo. Tačiau būtent ši aplinkybė taip pat leido pareigūnams įsitikinti, kad daromas administracinis teisės pažeidimas, o ne nusikalstama veika, kai ginklo panaudojimas sulaikant nusikaltėlį būtų pateisinamas.
Prokuroro teigimu, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinis teismas teisingai konstatavo, kad R. M. pasielgė neatsargiai ir netinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją bei būtinumą panaudoti šaunamąjį ginklą. Šiuo atveju R. M. ginklą naudojo, nors nebuvo įsitikinęs, ar automobilyje yra keleivių. Kadangi R. M. panaudojo šaunamąjį ginklą iki galo neidentifikavęs taikinio ir toks ginklo panaudojimas buvo neproporcingas daromam pažeidimui, jis pripažintas kaltu pagrįstai. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo tenkinti ir civilinio atsakovo kasacinio skundo.
Nuteistojo R. M., jo gynėjo advokato V. Sirvydžio ir civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto V. Burneikos kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 95 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatoriai nuteistasis R. M. ir jo gynėjas savo kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 95 straipsnio reikalavimus, nes dėl suėjusios senaties negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Kasatoriai nesutinka su tuo, kad BK 95 straipsnyje numatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu.
Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra išvardytos BPK 3 straipsnyje. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šio baudžiamosios teisės instituto įtvirtinimas BK grindžiamas reikalavimu, kad baudžiamoji atsakomybė turi atsirasti tuoj pat po nusikalstamos veikos padarymo arba praėjus kuo trumpesniam laikui po jos padarymo. Priešingu atveju mažėja baudžiamosios atsakomybės efektyvumas ir prevencinė reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-233/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-233/2014">2K-233/2014</a>).
Baudžiamosios atsakomybės senaties terminai bei jų skaičiavimo taisyklės nustatytos ne Baudžiamojo proceso kodekse, o Baudžiamojo kodekso 95 straipsnyje.
BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, kuriems praėjus apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas. Tais atvejais, kai yra aišku, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai yra suėję ir asmeniui nebus galima pritaikyti baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, baudžiamasis procesas, kaip nustatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutraukiamas.
BK 95 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Pažymėtina, kad senaties terminai skaičiuojami ne nuo nusikalstamos veikos padarymo momento, kuris remiantis BPK 3 straipsniu paprastai yra pavojingos veikos padarymas, o nuo įstatyme numatytų padarinių kilimo momento. Jeigu veika yra tęstinė, senaties terminai skaičiuojami nuo paskutinės veikos padarymo. Trunkamiesiems nusikaltimams senatis skaičiuojama nuo kaltininko veikos pabaigos. Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta nuostata nėra siejama su nuosprendžio įsiteisėjimu.
Pabrėžtina, kad nuosprendis gali turėti teisinės reikšmės tik tada, kai jis yra paskelbtas. Ir nors tik paskelbimas sukelia teisines pasekmes bylos šalims, tai netrukdo kai kurias nuosprendžio teisines pasekmes sieti su kiek ankstesniu – nuosprendžio surašymo – momentu. Tai grindžiama tuo, kad teisėjas turi priimti sprendimą remdamasis nuosprendžio surašymo metu esančiomis aplinkybėmis, o jo galimybės nustatyti nuosprendžio paskelbimo momentą yra ribotos BPK įtvirtintais terminais. Įvertinti, ar nusikalstamai veikai yra suėję senaties terminai, teisėjas gali tik priimdamas savo sprendimą. Nuosprendžio įsiteisėjimo dieną, išskyrus kai nuosprendis įsiteisėja po apeliacinės instancijos teismo sprendimo, apskritai negali būti vertinamos jokios aplinkybės, negali būti priimamas koks nors sprendimas (taip pat ir dėl senaties taikymo). Taigi nėra logiška senaties termino pabaigą sieti su nuosprendžio įsiteisėjimu. Tokią senaties instituto esmę bei jo paskirtį atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pagal kurią apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai skaičiuojami iki pirmojo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMyLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-332/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-332/2008">2K-332/2008</a>).
Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino, kad Tauragės rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 10 d. R. M. priėmė būtent apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 137 straipsnio 1 dalį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šio nuosprendžio priėmimo dieną nebuvo suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas nei pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, pagal kurią jis buvo kaltinamas ir nuteistas, nei pagal BK 229 straipsnį, pagal kurį jis yra nuteistas šiuo metu. Be to, BK 95 straipsnyje numatytas senaties terminas nebuvo suėjęs ir 2009 m. kovo 20 d. Klaipėdos apygardos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį bei R. M. pripažinus kaltu pagal BK 229 straipsnį ir 137 straipsnio 1 dalį. Nors šis įsiteisėjęs nuosprendis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. sausio 30 d. nutartimi buvo panaikintas, ši aplinkybė netrukdė Klaipėdos apygardos teismui iš naujo nagrinėti bylą apeliacine tvarka, nepažeidžiant BK 95 straipsnyje įtvirtintos senaties terminų skaičiavimo tvarkos.
Kasatoriai prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar BK 95 straipsnio 2 dalis (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), kurioje įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra susietas su nuosprendžio įsiteisėjimu, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7, iš dalies pakeisto Protokolu Nr. 11, 2 straipsnio „Teisė apskųsti baudžiamosiose bylose“ 1 daliai.
Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktą, 381 straipsnį teisėjas (teismas), turėdamas pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.
Pamatinės Baudžiamojo, Baudžiamojo proceso kodeksų nuostatos, nustatančios kaltinamųjų teisinę padėtį baudžiamojoje byloje, kyla iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5, 6, 7 ir kitų straipsnių, Konstitucijos 29, 31 ir kitų straipsnių nuostatų.
Vertinant kasatorių nurodytas BK 95 straipsnio nuostatas apkaltinamojo nuosprendžio senaties teisinio reguliavimo kontekste, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl jų atitikties Konstitucijai. Todėl, kolegijos nuomone, šioje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Dėl kaltinimo keitimo apeliacinės instancijos teisme, dvigubo persekiojimo už tą pačią veiką (non bis in idem) ir draudimo keisti į blogąją pusę (non reformatio in peius) principų laikymosi
Kasaciniame skunde kasatoriai įžvelgia baudžiamojo persekiojimo neteisėtumą, nes mano, kad nuteistajam R. M. buvo netinkamai taikytas kaltinimo keitimo apeliacinės instancijos teisme institutas, taip pat laiko, jog buvo pažeistas esminis baudžiamojo proceso non bis in idem principas, nes kaltinimas buvo keičiamas jau po to, kai R. M. buvo atlikęs jam paskirtą bausmę.
Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu konstatavo, kad situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: tiek ginčyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Tai suponuoja, kad teismo posėdyje apie tokio veikos perkvalifikavimo galimybę kaltinamajam turi būti iš anksto pranešta.
Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose, išdėstytuose šio kodekso XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas. Šios nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-94/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>).
Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010).
Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad, iš naujo nagrinėjant šią bylą Klaipėdos apygardos teisme apeliacine tvarka, prokurorė teismo posėdyje prieš įrodymų tyrimą pateikė prašymą pakeisti nuteistajam R. M. kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą. Todėl teismas, bylos nagrinėjimo metu patikrinęs prašyme nurodytas aplinkybes, kad nuteistojo R. M. padaryta veika atitinka kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, nei nurodyta kaltinamajame akte, sudėtį, privalėjo tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad perkvalifikuojant nusikalstamas veikas asmens teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, yra vertinama iš gynybinės pozicijos. Asmuo turi teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Tik žinodamas kaltinimą jis gali tinkamai pasirengti gynybai. Nagrinėjamoje byloje ši R. M. teisė pasirengti gynybai nebuvo pažeista, nes Klaipėdos apygardos teismas, pakeisdamas (pagal prokurorės prašymą) R. M. kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, prieš tai informavo proceso šalis apie tokią galimybę, suteikė joms teisę pateikti savo nuomonę dėl to ir paliko galimybę ginčyti tokį teismo sprendimą kasacinės instancijos teisme.
Principas non bis in idem pažodine prasme reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas pakartotinai už tą patį pažeidimą. Platesne procesine prasme – asmuo negali būti persekiojamas dėl to paties pažeidimo pakartotinai, jei pirmajame procese buvo priimtas galutinis sprendimas (išskyrus atvejus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių). Šį principą Lietuvos nacionaliniu lygmeniu įtvirtina Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies, BK 2 straipsnio 6 dalies, 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 91 straipsnio 3 dalies 7 punkto ir kai kurios kitos nuostatos, o tarptautiniu lygmeniu – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnis.
Aukščiau išdėstytos aplinkybės apie proceso eigą apeliacinės instancijos teisme byloja, kad šis teismas, nepažeisdamas kaltinimo keitimo apeliacinės instancijos teisme procedūros, laikėsi pirminiame kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš tyčinės į neatsargią nusikalstamą veiką taisyklių. BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis skiriasi nuo 229 straipsnyje įtvirtintos sudėties subjektyviuoju nusikaltimo požymiu – kaltės forma. Pirmasis nusikaltimas padaromas tyčia, antrasis – veikiant neatsargiai. R. M. buvo nuteistas jo veiką perkvalifikuojant pagal įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, o faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės nepasikeitė. Tiek kaltinime, tiek nuosprendyje R. M. inkriminuotas to paties Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 ir 25 straipsnių nuostatų pažeidimas, tik kaltinime nurodoma, kad jos buvo pažeistos tyčia, o nuosprendyje – dėl neatsargumo.
Perkvalifikavimo į lengvesnį nusikaltimą taisyklės taikymas iš esmės nepažeidžia gynybos teisių, jei perkvalifikuojant veiką tik pašalinami nusikaltimo sudėties požymiai, griežtinantys kaltininko baudžiamąją atsakomybę. Perkvalifikuojant inkriminuojamą veiką pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį (straipsnio dalį), kai pritaikomi kitokie teisiniai požymiai, būtini šią veiką pripažinti nusikalstama, neįtvirtinti kaltinamajame akte nurodytame BK specialiosios dalies straipsnyje (straipsnio dalyje) ir šiame akte nepanaudoti apibūdinant inkriminuojamą veiką, nelaikomi baudžiamojo proceso, o kartu ir principo non bis in idem pažeidimu. Šios nuostatos atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185/2004).
Galima sutikti su kasatorių argumentais, kad kaltinimo keitimo apeliacinės instancijos teisme metu R. M. jau buvo atlikęs bausmę (pagal 2009 m. kovo 20 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį, kuris buvo įsiteisėjęs, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. sausio 30 d. nutartimi buvo panaikintas). Šiuo atveju R. M. pirminiame kaltinime nurodytos ir pirmosios instancijos teismo nustatytos veikos perkvalifikavimas pagal lengvesnį nusikaltimą neturėtų būti siejamas su už sunkesnę nusikalstamą veiką paskirta bausme, nepriklausomai nuo to, ar ši bausmė jau atlikta, ar – ne. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs veiką pagal lengvesnį BK straipsnį ir paskirdamas už jį bausmę, vadovavosi tuo, kad R. M. pripažintas kaltu už tuos pačius veiksmus, o ne už visiškai naują nusikalstamą veiką, nes faktinės bylos aplinkybės iš esmės nepasikeitė. Kita vertus, veikos perkvalifikavimas ir bausmės paskyrimas vyko tame pačiame (ne pakartotiname) baudžiamajame procese, todėl teigti, kad šiuo atveju buvo pakartotinis bausmės paskyrimas, nėra teisinio pagrindo.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo taikytas non reformatio in peius principas.
Neabejotinai teismo baudžiamasis procesas turi vykti garantuojant atsakomybėn traukiamam asmeniui įstatymuose ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas teises. Viena tokių teisių – nuteistojo teisė skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Svarbi veiksmingo šios teisės įgyvendinimo garantija yra draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę (non reformatio in peius) principas, kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad, analizuojant non reformatio in peius draudimo principą, atkreiptinas dėmesys ir į Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją Nr. R (92) 17 dėl nuoseklumo skiriant bausmes (priimta 1992 m. spalio 19 d.). Rekomendacijos priedo F dalyje (reformatio in peius draudimas) nurodoma, kad tuo atveju, kai teismo sprendimą skundžia tik kaltinamasis, turėtų būti atsižvelgiama į reformatio in peius draudimo principą. Tose valstybėse, kuriose prokuroras, kaltinamajam apskundus teismo sprendimą, turi teisę paduoti papildomą (akcesorinį) skundą, šie įgaliojimai neturėtų būti naudojami siekiant pažeisti reformatio in peius draudimo principą, taip atgrasant kaltinamuosius nuo teismų sprendimų apskundimo. Rekomendacijos aiškinamajame rašte (Explanatory memorandum to Recommendation No. R (92) 17 of the Committee of Ministers to member states Consistency in sentencing (adopted by the Committee of Ministers on 19 October 1992 at the 482nd meeting of the Ministers' Deputies) komentuojant šias nuostatas nurodoma, kad Ministrų Komitetui žinoma teisės apskųsti teismo sprendimą reglamentavimo valstybėse narėse įvairovė, tačiau iš principo Ministrų Komitetas priėjo išvadą, jog bendriausia prasme yra neteisinga apeliaciniam teismui skirti sunkesnę bausmę tuo atveju, kai skundas paduotas tik gynybos interesais. Tai ir yra reformatio in peius draudimas. Neteisingumas kyla ne tik dėl staigmenos elemento (tais atvejais, kai prokuroro skundas nepaduotas), bet bendresne prasme dėl kaltinamųjų atgrasymo nuo jų teisės apskųsti teismo sprendimą įgyvendinimo (Konvencijos Protokolo Nr. 7 2 straipsnis). Jeigu bylos baigtis, kaltinamojo požiūriu, padavus skundą gali būti blogesnė (nepalankesnė kaltinamajam), tai atgraso atitinkamus asmenis nuo šios teisės įgyvendinimo.
Draudimo keisti į blogąją pusę (non reformatio in peius) principas įtvirtintas BPK 320 straipsnio 4 dalyje ir 386 straipsnio 3 dalyje. Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 386 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas ar apeliacinės instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo laikomasi visose proceso stadijose. Tiek nagrinėjant bylą apeliacine, tiek kasacine tvarka, tiek ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai byla nagrinėjama pagal jo skundą, t. y. kai procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-276/2012, 2K-164/2014).
Šioje baudžiamojoje byloje antrą kartą nagrinėdamas apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą ir jo padėties nepablogino. Apeliacinės instancijos teismas nuteistajam R. M. pagal BK 229 straipsnį paskyrė švelniausią jo padarytos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 229 straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – teisės dirbti teisėsaugos struktūrose atėmimą.
Dėl baudžiamąją atsakomybę pagal BK 229 straipsnį ir 137 straipsnio 1 dalį šalinančių aplinkybių, numatytų BK 29 straipsnyje, 30 straipsnio 1 dalyje, 31 straipsnio 1 ir 3 dalyse
Kasatorių argumentai, kad žemesniųjų instancijų teismai turėjo taikyti BK bendrosios dalies normas, šalinančias baudžiamąją atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, nepagrįsti.
Baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės suprantamos kaip dviejų elementų, t. y. veikų, kurių atžvilgiu pašalinama baudžiamoji atsakomybė, ir aplinkybių, kurioms esant pašalinama baudžiamoji atsakomybė už padarytą veiką, derinys. Tam tikrų veikų, formaliai atitinkančių BK numatytos nusikalstamos veikos požymius, priskyrimo prie nenusikalstamų veikų pagrindas yra vieno iš nusikalstamos veikos požymių – veikos pavojingumo – nebuvimas. Veikos praranda pavojingumą dėl to, kad žala, padaroma tam tikromis aplinkybėmis, keičia padarytos veikos socialinę reikšmę. Tokios aplinkybės, kurioms esant padaryta veika nelaikoma nusikalstama, įvardijamos kaip padarytų veikų teisėtumo sąlygos. Taigi baudžiamosios atsakomybės šalinimo pagrindas yra tai, kad padarytai veikai nebūdingas vienas iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumas.
Šioje baudžiamojoje byloje svarbiausia yra nustatyti, ar R. M. turėjo teisę naudoti šaunamąjį ginklą prieš akivaizdžiai neblaivų automobilio vairuotoją V. D., kuris nepakluso teisėtam policijos reikalavimui sustoti, ir ar jis (R. M.) padarė nusikalstamą veiką, sunkiai sutrikdydamas automobilio keleiviui T. K. sveikatą.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo Policijos veiklos įstatymo nuostatas, susijusias su šaunamojo ginklo naudojimo teisėtumo pagrindais, t. y. kokioms situacijoms esant pateisinamas šaunamojo ginklo naudojimas. Remiantis išnagrinėtais baudžiamosios bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. M., pažeisdamas Policijos veiklos įstatymo nuostatas, susijusias su šaunamojo ginklo panaudojimu, nesant būtinojo reikalingumo panaudoti šaunamąjį ginklą, netinkamai įvertinęs situaciją ir neatsižvelgęs į nesustojusio automobilio vairuotojo padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, nesilaikydamas atsargumo taisyklių ir nusikalstami pasitikėdamas, iš tolimo, apie 10 metrų atstumo, tamsiu paros metu iššovė penkis šūvius sudėtingomis sąlygomis į dideliu greičiu važiavusį automobilį, ir dėl neatsargumo sužalojo automobilyje važiavusį T. K.. Be to, buvo įvertintos ir byloje nagrinėjamo įvykio metu galiojusios Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatos (patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660), įpareigojančios policijos pareigūną naudoti šaunamąjį ginklą tik laikantis Policijos veiklos įstatymo reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Policijos veiklos įstatyme nenustatoma, kaip galima naudoti šaunamąjį ginklą, t. y. šis įstatymas nereguliuoja šaunamojo ginklo naudojimo padarinių teisėtumo. Šie klausimai reguliuojami BK 29 straipsnyje.
BK 29 straipsnyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Sulaikantysis turi būti įsitikinęs, kad asmuo, kurį sulaiko, yra padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226/2006, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-351/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-351/2010">2K-351/2010</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2014">2K-177/2014</a>). Kasacinės instancijos teismas iš esmės panašaus pobūdžio baudžiamojoje byloje yra nurodęs, kad apie tai, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, gali liudyti, pavyzdžiui, tokios aplinkybės: asmuo užklumpamas bedarantis nusikalstamą veiką arba tuoj po jos padarymo, mačiusieji tiesiogiai nurodo asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, ant asmens ar jo drabužių randami aiškūs tokios veikos pėdsakai, teisėsaugos institucijos paskelbia įtariamojo paiešką ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjY2LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-666/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-666/2007">2K-666/2007</a>). Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad policijos pareigūnai R. M. ir Š. S. žinojo, jog automobilio vairuotojas buvo neblaivus, nes patys parodė matę, kai šis nestabiliai ėjo automobilio link, įsėdo į jį ir vairavo. Šios aplinkybės pareigūnams leido įsitikinti, kad buvo daromas administracinis teisės pažeidimas, o ne nusikalstama veika. Todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad R. M. panaudojo šaunamąjį ginklą vykdydamas savo tarnybines pareigas, turėdamas tikslą sustabdyti administracinį teisės pažeidimą darantį asmenį.
Dar viena žalos darymo teisėtumo sąlyga – asmens, padariusio nusikalstamą veiką, aktyvus bandymas išvengti sulaikymo. Nors iš bylos duomenų akivaizdu, kad buvo aktyviai bandoma išvengti teisėto policijos pareigūnų reikalavimo sustoti (vairuotojas nereagavo į policijos pareigūnų aiškiai išreikštus būdus sustoti; važiavo greitai ir nuolat didino greitį; pavojingai manevravo), tačiau visos šios nustatytos aplinkybės taip pat buvo susijusios tik su bandymu sustabdyti administracinį teisės pažeidimą darantį asmenį.
Kasaciniame skunde akcentuojama, kad teisėtam policijos reikalavimui sustoti nepaklusęs automobilio vairuotojas V. D. savo tyčiniais veiksmais siekė užvažiuoti ant jį stabdančio policijos pareigūno R. Z.. Anot kasatorių, tokie vairuotojo veiksmai turėtų būti vertinami kaip nusikalstama veika ir šaunamojo ginklo panaudojimas tokiu atveju būtų pateisinamas.
Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostata yra labai konkreti ir suteikia teisę policijos pareigūnams šaunamuoju ginklu sužaloti teisėtam policijos pareigūno reikalavimui sustoti nepaklususio vairuotojo vairuojamą transporto priemonę, t. y. peršauti padangas ar pan. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, kai transporto priemonės vairavimas sukelia neabejotiną pavojų aplinkinių asmenų sveikatai ar gyvybei, kitų eismo dalyvių transporto priemonėms, padidinto pavojaus statiniams ir objektams, o kitokių priemonių sustabdyti transporto priemonės nėra arba jos išnaudotos ir neduoda reikiamo rezultato, policijos pareigūnas, laikydamasis visų atsargumo priemonių, turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš tokią transporto priemonę. Tačiau ši norma nesuteikia teisės stabdant transporto priemonę šaunamuoju ginklu sužaloti jos vairuotoją, keleivį ar pašalinį asmenį. Panaudojant šaunamąjį ginklą prieš asmenį reikia vadovautis Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių nuostatomis. Kai nėra šioje normoje numatytų aplinkybių, policijos pareigūnai, nebūdami įsitikinę, kad panaudojant šaunamąjį ginklą nebus sužaloti asmenys, ginklo naudoti negali ir turi būti pasirengę transporto priemonę sustabdyti kitais galimais būdais. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad jokių kitų priverstinių stabdymo priemonių tuo metu policijos patrulių ekipažas neturėjo, nes Tauragės rajono policijos komisariatas tokių priemonių nebuvo suteikęs. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo galvojama apie galimybę į pagalbą pasitelkti kito rajono policijos patrulių pajėgas ir paprašyti jų pagalbos, nors buvo aišku, jog automobilis dideliu greičiu juda kito rajono ribos link. Svarbiausias momentas yra siejamas su tuo, ar įstatyme nurodyta žala sulaikomam asmeniui proporcinga jo veiksmų pobūdžiui, pavojingumo laipsniui, ar apskritai reikėjo panaudoti fizinę prievartą, sukėlusią sveikatos sutrikdymo padarinius. Taigi šioje baudžiamojoje byloje nebuvo išnaudotos visos įmanomos priemonės, kuriomis buvo galima sustabdyti nesustojusį automobilį ir išvengti žalos padarymo, t. y. šaunamojo ginklo panaudojimas buvo neproporcingas daromam teisės pažeidimui. Be to, sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas ne automobilį vairavusiam vairuotojui V. D., o jo keleiviui T. K..
Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo neatsako už žalą, kurią padarė, vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų (BK 30 straipsnis). Vadinasi, profesinių pareigų (įstatymuose ar kituose teisės aktuose numatytų asmens funkcijų ar pareigų) vykdymas šalina baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte numatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Taigi BK 30 straipsnyje numatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės vienas esminių požymių yra veiksmų, atliekamų vykdant profesines pareigas, teisėtumas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgoje išaiškino, kad įgaliojimų viršijimas yra įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Tai paprastai būna veiksmai, kurie nepriklausė kaltininko kompetencijai: veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas; veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais; veiksmai, kurie visiškai uždrausti; ir kt.
Vadinasi, nustačius, kad asmuo turėjo teisę atlikti tam tikrus veiksmus, darančius žalos kito asmens teisėms, laisvėms ar teisėtiems interesams, tačiau jų atlikimas pagal konkrečios situacijos aplinkybes buvo negalimas arba nebuvo būtinas, turėtų būti konstatuojamas kaip įgaliojimų viršijimas. Tokia išvada taip pat išplaukia iš Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (Policijos veikla grindžiama demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, veiklos viešumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais.), 23 straipsnio 1 dalies (Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių.), 25 straipsnio 1 dalies (Policijos pareigūnas, kai kitos prievartos priemonės yra neveiksmingos, kaip išimtinę priemonę turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą.).
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. M., panaudodamas šaunamąjį ginklą, viršijo savo įgaliojimus (netinkamai atliko tarnybos pareigas), nes šaunamasis ginklas buvo panaudotas siekiant sudėtingomis automobilio stabdymo sąlygomis (tamsiu paros metu šaudant iš tolimo atstumo į dideliu greičiu žvyrkeliu važiuojantį automobilį) sulaikyti administracinį teisės pažeidimą, o ne nusikalstamą veiką padariusį asmenį.
BK 31 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Iš šios įstatymo formuluotės matyti, kad baudžiamoji atsakomybė už padarytą veiką pašalinama tik tada, kai nustatomos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos: a) pavojus baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms turi būti realus ir akivaizdus, b) šis pavojus negali būti pašalintas kitomis priemonėmis ir c) padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti.
Būtinojo reikalingumo instituto esmė ir paskirtis suponuoja būtinybę asmeniui įvertinti daromą žalą ir žalą, kurios siekiama išvengti, ir sąmoningai pasirinkti elgesio variantą, leisiantį padaryti mažesnę žalą. Tai reiškia, kad, siekiant pašalinti pavojų, mažesnė žala turi būti padaroma tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. M., patekęs į situaciją, primenančią būtinąjį reikalingumą, galėjo rinktis savo elgesio būdą, dėl kurio žala nebūtų padaryta nei pavojaus šaltiniui, nei trečiajam asmeniui, todėl būtinojo reikalingumo jo veiksmuose nėra. Akivaizdu, kad R. M., panaudodamas šaunamąjį ginklą, siekė išvengti apsvaigusio V. D. pavojingo vairavimo, keliančio pavojų kitiems eismo dalyviams (važiavimo dideliu greičiu; važiavimo per sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui; išvažiavimo į priešpriešinę eismo juostą, vos nepartrenkiant kito policijos pareigūno R. Z.), tačiau jis nenumatė, kad, panaudojus šaunamąjį ginklą, bus padaryta žala automobilio keleiviui T. K., todėl negalėjo įvertinti, ar padaryta žala bus mažesnė nei ta, kurios buvo siekiama išvengti (R. M. nebuvo įsitikinęs, ar automobilyje yra keleivių; stabdomo automobilio stiklai buvo tamsinti; šaudymas buvo į nuolat judantį automobilį).
Pažymėtina, kad, atsižvelgdami į teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumą, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją ir sulaikydami įtariamą padarius teisės pažeidimą asmenį, policijos patruliai turi teisę įstatymo nustatyta tvarka naudoti psichinę, fizinę prievartą ar šaunamąjį ginklą kaip išimtinę poveikio priemonę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad R. M. teigė, jog jis yra lankęs ne vienus šaudymo kursus, dalyvavęs konkursuose, tinkamai atestuotas ir pan. Viena vertus, policijos pareigūnams priverstinai stabdant transporto priemones jų profesinė parengtis ir naudojamų ginklų konstrukciniai ypatumai turi įtakos šių ginklų praktinio naudojimo efektyvumui ir saugumui. Kita vertus, pats svarbiausias šaunamojo ginklo naudojimo kriterijus yra naudojimo saugumas. Netaikliai iššovus galima pažeisti automobilio kėbulą ir sužeisti vairuotoją arba keleivius. Šioje baudžiamojoje byloje nors R. M. teigia taikęsis ir šovęs į automobilio padangas, tačiau, teismai pagrįstai nustatė, kad jis nė karto nepataikė į padangas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nepripažino byloje esant R. M. baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, įtvirtintų BK 29 straipsnyje, 30 straipsnio 1 dalyje, 31 straipsnio 1 ir 3 dalyse, – pagal nustatytas aplinkybes R. M. nusikalstamoms veikoms baudžiamasis įstatymas – BK 229 straipsnis ir 137 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. M. dėl neatsargumo netinkamai atliko tarnybos pareigas, t. y. padarė nusikalstamą veiką, kuri pasireiškė neatsargiu, neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, šaunamojo ginklo panaudojimu, ir dėl tokių jo veiksmų dėl neatsargumo buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo T. K. sveikata, yra teisinga, padaryta kruopščiai įvertinus bylos įrodymų visumą. Šios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl R. M. kaltės įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepažeidė. Šis teismas neapsiribojo pirmosios instancijos teismo ištirtais duomenimis, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pasinaudodamas baudžiamojo proceso įstatyme (BPK 324 straipsnio 6 dalyje) suteikta galimybe, atliko įrodymų tyrimą, dar kartą apklausė nuteistąjį R. M., liudytoją Š. S., pirmosios instancijos teisme neapklaustą liudytoją R. Z. ir bylos įrodymų visumos pagrindu dėl R. M. priėmė BPK 331 straipsnio 4 dalies nustatytus reikalavimus atitinkantį nuosprendį.
Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su civiliniu ieškiniu
Civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas kasaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendį ir bylą R. M. nutraukti. Tokį savo prašymą kasatorius motyvuoja tuo, kad teismai, nagrinėdami nukentėjusiojo civilinį ieškinį, pažeidė BPK 111, 113, 115 straipsnių nuostatas, netinkamai išsprendė subjekto, atsakingo už žalos – turtinės ir neturtinės – atlyginimą, klausimą, R. M. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 229 straipsnį ir 137 straipsnio 1 dalį), padarė esminių BPK pažeidimų, t. y. nesilaikė rungimosi principo, pažeidė teisę į teisingą procesą ir gynybą. Nuteistasis R. M. ir jo gynėjas kasaciniame skunde pritaria civilinio atsakovo argumentams, mano, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas, taip pat atkreipia dėmesį į automobilio keleivių pareigą paveikti policijos reikalavimams nepaklūstantį vairuotoją, kad šis sustotų, arba galimomis priemonėmis informuoti automobilį persekiojantį policijos ekipažą, kad automobilyje yra keleivių, taip pat mano, jog svarbu ir tai, kad stabdomą automobilį vairavo neblaivus V. D., kuriam automobilio savininkas perdavė automobilį.
Visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 367 straipsnio 2 dalį kasaciniame procese civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę apskųsti nuosprendį ar nutartį tik dėl civilinio ieškinio, todėl kasatoriaus civilinio atsakovo atstovo argumentai dėl teismų sprendimų, priimtų dėl R. M., pagrįstumo ir įrodymų vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėti. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir kasaciniuose skunduose išdėstyti klausimai, kurie nebuvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Tokius klausimus kelia savo kasaciniuose skunduose tiek civilinio atsakovo atstovas, teigdamas, kad teismai neteisingai sprendė, jog už R. M. padarytą žalą atsakingas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tiek nuteistasis R. M. ir jo gynėjas, nurodydami, kad, sprendžiant civilinio ieškinio klausimą, turėjo būti atsižvelgta į tai, jog stabdomą automobilį vairavo neblaivus V. D., kuriam automobilio savininkas perdavė automobilį. Iš civilinio atsakovo atstovo ir iš nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantai šių klausimų nekėlė, apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėjo ir savo nutartyje dėl jų nepasisakė, dėl to šios kasacinių skundų dalys, nesudarančios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo, paliekamos nenagrinėtos.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys nagrinėjamoje byloje išspręstas teisingai, nepažeidžiant BPK ir CK normų, nes nustatytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos (nustatyta neteisėta veika; padariniai; priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių padarinių ir kaltė).
Teismų nustatyta, kad R. M., vykdydamas Tauragės policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių būrio magistralinių kelių priežiūros grandies patrulio pareigas, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis sunkiai sužalojo stabdomo automobilio keleivį T. K..
Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis T. K. pateikė teismui civilinį ieškinį, prašydamas atlyginti 1510 Lt (437,33 Eur) turtinę ir 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad turtinė žala turi būti atlyginta visiškai, nes yra įrodyta, o neturtinės žalos dydį, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, įvertinęs R. M. veiksmais nukentėjusiajam padaryto sužalojimo sukeltą fizinį ir moralinį skausmą, emocinį stresą, jo esamą sveikatos būklę, prašomos neturtinės žalos dydį sumažino iki 30 000 Lt (8688,60 Eur). Kadangi nukentėjusysis turtinę ir neturtinę žalą patyrė dėl valstybės valdžios institucijos pareigūno veiksmų, padaryta žala priteista iš valstybės, kuriai atstovauti paskirtas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas civilinio atsakovo atstovo apeliacinį skundą, neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam T. K. sumažino iki 20 000 Lt (5792,40 Eur). Toks sprendimas padarytas, be pirmiau nurodytų pirmosios instancijos teismo įvertintų aplinkybių, įvertinus dar ir paties nukentėjusiojo neatsargų elgesį (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad automobilio „Renault Espace“ keleivis T. K., žinodamas, jog vairuotojas yra neblaivus, ir suvokdamas savo elgesio pavojingumą, sėsdamas į neblaivaus V. D. vairuojamą automobilį, pats pasirinko rizikingą elgesio būdą ir taip prisiėmė žalos atsiradimo riziką. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad neturtinės žalos mažinimui turi reikšmės ir kita svarbi nauja veiką apibūdinanti aplinkybė – kad sunkūs padariniai nukentėjusiajam kilo dėl R. M. neatsargumo. Pagal šio teismo nustatytas ir įvertintas aplinkybes, atsižvelgiant į kasacinių skundų argumentus, dar labiau mažinti žalos dydį ar jos iš atsakovo nepriteisti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio ir civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto Večislavo Burneikos kasacinius skundus.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Audronė Kartanienė
Aurelijus Gutauskas
