Civilinė byla Nr. 3K-3-424/2014
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00913-2012-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.3.2; 30.3; 30.10; 42.5; 42.9; 121.19.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. spalio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus ir Janinos Stripeikienės (pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui bankrutavusiai UAB „Kamintras“, dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus vandenys“, dėl įpareigojimo perduoti inžinerinius tinklus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami sutarties vykdymo, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo taikymo ir trečiųjų asmenų įtraukimo į bylos nagrinėjimą klausimai.
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė teismo įpareigoti atsakovą BUAB „Kamintras“ įregistruoti VĮ Registrų centre vandentiekio tinklus nuo požeminės sklendės Nr. 183 iki pastato (duomenys neskelbtini) ir nuotekų tinklus nuo nuotekų šulinio Nr. 181 iki pastato (duomenys neskelbtini) (pagal Vandentiekio ir nuotekų tinklų eksploatacijos planą), bei neatlygintinai perduoti ieškovo nuosavybėn įregistruotus VĮ Registrų centre šiuos vandentiekio ir nuotekų tinklus per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Ieškovas nurodė, kad 2003 m. vasario 21 d. atsakovui išduotose techninėse sąlygose Nr. 03/132 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybai buvo įrašytas reikalavimas, jog bendrojo naudojimo tinklai turi būti perduoti ieškovo nuosavybėn. Šis reikalavimas nustatytas Vandentiekio ir nuotekų tinklų eksploatacijos ribų (duomenys neskelbtini) plane, numatant, kad bendrojo naudojimo tinklus atsakovas turėjo perduoti ieškovo nuosavybėn pagal 2003 m. vasario 21 d. technines sąlygas Nr. 03/132 ir 2008 m. birželio 9 d. įsipareigojimą Nr. S18/08 dėl tinklų perdavimo iki 2009 m. birželio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. I-2004 nusprendė: 1) geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimui neatlygintinai perimti savivaldybės nuosavybėn vandentiekio ir nuotekų tinklus; 2) neprisiimti jokių įsipareigojimų, susijusių su inžinerinių tinklų ir įrenginių perėmimu; 3) patvirtinti Inžinerinių tinklų ir įrenginių perėmimo savivaldybės nuosavybėn tvarkos aprašą. Statytojas UAB „Kamintras“ sutiko su tokiomis techninėmis sąlygomis ir taip vienašališkai prisiėmė įsipareigojimą perduoti pastatytus tinklus savivaldybės nuosavybėn (CK 1.46 straipsnis, 6.191 straipsnio 1 dalis). BUAB „Kamintras“ bankroto administratorius Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto nustatyta tvarka nepranešė ieškovui, kad nurodyto įsipareigojimo nevykdys, tačiau BUAB „Kamintras“ nevykdo savo pareigos, prisiimtos vienašaliu sandoriu. Ieškovas, remdamasis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2, 5 dalimis, nurodė, kad viešosios teisės normose nustatyta, jog vandens ir nuotekų tinklai yra viešoji infrastruktūra. Privatus juridinis asmuo neturi teisės tiekti geriamojo vandens. Viešojo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektui likus privataus juridinio asmens nuosavybėje, pasunkėtų naujų vartotojų prijungimas prie pastatytų tinklų, privatus asmuo galėtų reikalauti užmokesčio už prisijungimą prie viešosios infrastruktūros. Be to, ieškovas akcentavo Statybos įstatymo 20 straipsnio 6, 7 dalių (2001 m. lapkričio 8 d. Nr. IX-583 redakcija) nuostatas, nurodė, kad perimtus tinklus perduotų UAB „Vilniaus vandenys“, kuri, kaip geriamo vandens tiekėja, galėtų užtikrinti tiekiamo vandens kokybę. Ieškovo nuomone, ieškinys susijęs su viešojo intereso gynimu.
Byloje nustatyta, kad 2003 m. vasario 21 d. buvo išduotos techninės sąlygos ginčo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros įrengimui adresu: (duomenys neskelbtini) K. K., kurios teises ir pareigas perėmė atsakovas. Ginčo infrastruktūrą atsakovas įrengė 2007 m. Šiuo metu infrastruktūra nuosavybės teise priklauso atsakovui ir yra prijungta prie miesto vandentiekio ir nuotekų tinklų bei perduota faktiniam naudojimui ir aptarnavimui trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus vandenys“. 2008 m. birželio 9 d. įsipareigojimo Nr. S18/08, atmintinės statytojui „Dėl pastatytų ar rekonstruotų vandentiekio ir nuotekų tinklų, įrenginių bei apskaitos mazgų priėmimo tvarkos“ ieškovas teismui nepateikė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, įvertinęs 2003 m. vasario 21 d. UAB „Kamintras“ išduotas technines sąlygas Nr. 03/132, Vandentiekio ir nuotekų tinklų eksploatacijos ribų (duomenys neskelbtini) planą, sprendė, kad juose nėra išreikštas atsakovo įsipareigojimas neatlygintinai perduoti ginčo turtą ieškovo nuosavybėn. Teismo nuomone, dokumentuose aptarta viešojo naudojimo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų pripažinimo tinkamais naudotis ir perdavimo viešajam vandens tiekėjui UAB „Vilniaus vandenys“ eksploatuoti tvarka. Teismas sprendė, kad atsakovas neprisiėmė sutartinių įsipareigojimų neatlygintinai perduoti savo lėšomis pastatytus įrenginius Vilniaus miesto savivaldybei ar UAB „Vilniaus vandenys“. Tokios pareigos atsakovui nekyla ir įstatymo pagrindu.
Šalys pripažino, kad atsakovas savo lėšomis įrengė vandens tiekimo ir nuotekų tinklus. Teismas rėmėsi Konstitucijos 23 straipsniu ir CK 4.100 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams, 1–3 dalimis, nurodė, kad 2003 m. įstatymų, reglamentuojančių viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų statybą, nebuvo. Tinkamas viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros valdymas, naudojimas ir disponavimas yra viešasis interesas, kurio įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas, įsigaliojęs 2007 m. sausio 1 d. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga viešajam vandens tiekimui, savivaldybės iniciatyva gali būti išperkama savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn Vyriausybės nustatyta vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarka arba gali būti sudaromos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.). Jei dėl viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo arba sutarties dėl šios infrastruktūros naudojimo sudarymo susitarti nepavyksta, naudojimosi viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygas ir tvarką gali nustatyti teismas arba infrastruktūra gali būti paimama visuomenės poreikiams įstatymų nustatyta tvarka ir tik tais atvejais, kai infrastruktūra reikalinga viešajam vandens tiekimui. Vyriausybės 2007 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 88 patvirtintas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašas. Viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimas nustatytas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje. Atsakovo valdomo ginčo turto statyba prasidėjo iki Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo įsigaliojimo 2007 m. sausio 1 d., tačiau turto išpirkimui turi būti taikoma procedūros vykdymo metu galiojanti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 18 d. sprendimas Nr. I-2004 neturi juridinės galios, todėl neįpareigoja atsakovo neatlygintinai perduoti ieškovui savo turtą. Ieškovo sprendimas taikytinas tais atvejais, kai tinklai savininkų perduodami neatlygintinai. Ieškovo sprendimo nuostata neprisiimti jokių papildomų įsipareigojimų, susijusių su inžinerinių tinklų ir įrenginių perėmimu, tik nustato galimą ieškovo poziciją derantis dėl tinklų perdavimo. Nėra juridinę galią turinčių teisės aktų nustatytos prievolės atsakovui neatlygintinai perduoti savo lėšomis įrengtus viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektus.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą.
Teisėjų kolegija nustatė, kad pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2, 5 dalis, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, privataus asmens sukurta ar pradėta kurti iki šio įstatymo įsigaliojimo (2007 m. sausio 1 d.), teisės aktų pagrindu nepereina automatiškai savivaldybės ar jos kontroliuojamos įmonės nuosavybėn; privatus asmuo neturi pareigos pats neatlygintinai perduoti įrengtą infrastruktūrą nurodytiems asmenims. Viešasis interesas dėl tinkamo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugų teikimo gali būti užtikrinamas savivaldybei išperkant aptariamą infrastruktūrą arba susitariant dėl jos naudojimo. Nesusitarus dėl šių klausimų, naudojimosi infrastruktūra sąlygas ir tvarką gali nustatyti teismas arba infrastruktūra gali būti paimama visuomenės poreikiams (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. BUAB „Kamintras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTcxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-171/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-171/2013">2A-171/2013</a>).
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. I-2004 patvirtintas Inžinerinių tinklų ir įrenginių perėmimo savivaldybės nuosavybėn tvarkos aprašas reglamentuoja tik įvairių inžinerinių tinklų perėmimo savivaldybės nuosavybėn tvarką, kai šie tinklai jų savininkų savivaldybei perduodami savanoriškai. Ginčo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra pagal šios bylos nagrinėjimo ribas savivaldybės nuosavybėn galėtų būti perduota tik nustačius, jog atsakovas buvo savanoriškai įsipareigojęs ją neatlygintinai perduoti, tačiau savivaldybė tokios aplinkybės neįrodė (CPK 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos teigimu, vien tik galimas neformalios praktikos (perdavimas pastatytų inžinierinių tinklų savivaldybei) egzistavimas nereiškia, jog ji turėtų būti taikoma visais atvejais, ignoruojant inžinerinių tinklų statytojų bei savininkų valią neperleisti jų neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas nuosavybės neliečiamumo imperatyvas (Konstitucijos 23 straipsnis) ir jo paėmimo visuomenės poreikiams tvarka (CK 4.100 straipsnis).
Teisėjų kolegija atmetė argumentus dėl viešojo intereso pažeidimo, nurodydama, kad ginčo infrastruktūra yra perduota faktiniam naudojimui ir aptarnavimui trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus vandenys“, įrodymų, jog esama situacija trukdytų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) gyventojus aprūpinti geriamuoju vandeniu ir tiekti jiems nuotekų tvarkymo paslaugas, nepateikta. Taigi pagrindo konstatuoti esant pažeistą viešąjį interesą nenustatyta.
IV. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pažeidimo. Vandens ir nuotekų tinklai yra viešoji infrastruktūra, kuri nuosavybės teise gali priklausyti tik savivaldybėms arba savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama užtikrinti, kad gyventojai būtų aprūpinti geriamuoju vandeniu. Teismai tinkamai neįvertino viešojo intereso svarbos šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas, nepaneigęs pirmosios instancijos teismo pripažinto fakto, kad geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viešasis interesas, rėmėsi formaliu argumentu, kad tinklai buvo pradėti statyti iki Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo įsigaliojimo ir dėl to neturėtų būti perduodami savivaldybei. Vandentiekio ir nuotekų tinklų išpirkimas, kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, nėra galimas dėl sudėtingos Vilniaus miesto savivaldybės finansinės būklės. Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą vandens tiekėjas turi užtikrinti geriamojo vandens kokybę, nepertraukiamą tiekimą ir kitus vandens tiekimo reikalavimus bei nustatyta tvarka eksploatuoti ir prižiūrėti nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomą vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Neperdavus vandentiekio ir nuotekų tinklų savivaldybei, UAB „Vilniaus vandenys“, kaip vandens tiekėjas, negali sudaryti tiesioginių šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarčių su daugiabučių namų (duomenys neskelbtini) gyventojais ir taip užtikrinti tinkamo ir nepertraukiamo vandens tiekimo.
2. Dėl šalių valios išreiškimo formos ir sutartinių įsipareigojimų. 2003 m. vasario 21 d. techninėse sąlygose Nr. 03/132 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybai buvo įrašytas reikalavimas, kad bendrojo naudojimo tinklai turi būti perduoti ieškovo nuosavybėn. Šis reikalavimas numatytas Vandentiekio ir nuotekų tinklų plane, atmintinėje statytojui „Dėl pastatytų ar rekonstruotų vandentiekio ir nuotekų tinklų, įrenginių bei apskaitos mazgų priėmimo tvarkos“. Ieškovo nuomone, dokumentuose, kurių pagrindu grindžiami ieškinio reikalavimai, yra aiškiai nustatyta, jog vandentiekio tinklai turi būti perduodami Vilniaus miesto savivaldybei – šalys susitarė dėl vandentiekio tinklų neatlygintinio perdavimo, o ne perleidimo, koks nustatytas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje, nors teismai plačiau nepasisakė dėl šios teisės normos taikymo, byloje esančius įrodymus analizavo formaliai, neatsižvelgė į sutarčių teisės nuostatas, reglamentuojančias šalių sutartinių įsipareigojimų privalomumą, ignoravo sutarčių aiškinimo principus. Pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl atsakovo techninėmis sąlygomis prisiimtų įsipareigojimų. Ieškovas, remdamasis CK 1.64 straipsniu, nurodo, kad priimdamas technines sąlygas atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią neatlygintinai perduoti pastatytus tinklus savivaldybei. Asmens valia gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes. Atsakovas yra privatus juridinis asmuo – verslininkas, veikiantis tam tikroje srityje, t. y. nekilnojamojo turto statybų versle. Tai ypač svarbu, nes specifiniuose sektoriuose susiklosto tam tikra praktika, į kurią turi būti atsižvelgiama vertinant santykius ir sprendžiant kilusius ginčus. Pagal susiformavusią praktiką statytojai, kuriems nuosavybės teise priklauso inžineriniai tinklai, perduoda juos savivaldybėms neatlygintinai, taigi vien formalus įrodymų vertinimas, nesant tekste žodžio „neatlygintinai“, nėra pakankamas pagrindas teigti, jog atsakovas neturėjo jokių įsipareigojimų.
3. Dėl draudimo spręsti dėl trečiųjų į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Ieškovas nurodo kasacinio teismo praktiką dėl CPK 266 straipsnio taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pristis“ v. UAB „Molesta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-312/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-312/2012">3K-3-312/2012</a>; 2013 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir kt. v. daugiabučių namų savininkų „Lino“ poilsio bendrija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-113/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-113/2013">3K-3-113/2013</a>; kt.), kad teismai neatsižvelgė į faktą, jog byloje keliamas klausimas dėl tinklų, kuriais tiekiamas vanduo ir šalinamos nuotekos iš gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), todėl šių paslaugų teikimas tiesiogiai susijęs su šio daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų interesais, kurie, be kita ko, vertintini kaip prioritetiniai, siekiant apginti gyventojų, kaip silpnesniosios šalies bei buitinių paslaugų vartotojų, interesus, laiku užtikrinti tinkamą paslaugų teikimą ir poreikių tenkinimą. Pirmosios instancijos teismas neįtraukė į bylos nagrinėjimą šių asmenų, o apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė. Taigi teismai pažeidė betarpiškumo principą (CPK 14 straipsnio 3 dalis, 266 straipsnis). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalį tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Dėl teismo priimto sprendimo daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkai negali sudaryti tiesioginių sutarčių su UAB „Vilniaus vandenys“ dėl vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo; byla susijusi su viešuoju interesu, o šiuo metu trečiųjų asmenų teisės į tinkamos kokybės vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugas yra pažeidžiamos ir teismo sprendimu nėra užtikrintos.
4. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Ieškovas nurodo kasacinio teismo praktiką dėl CPK 176–185 straipsnių taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,Vakarų laivų gamykla“ v.,,Fonnship AS“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-281/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-281/2009">3K-3-281/2009</a>; kt.). Šiuo atveju teismas, pažeisdamas proceso teisės normas, įpareigojančias ištirti visus byloje esančius įrodymus, pažeidė ir viešąjį interesą, kildinamą iš vartotojų, kaip šalto vandens ir nuotekų šalinimo paslaugų gavėjų, teisių. Teismai neatsižvelgė į argumentus, kad dar iki Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo įsigaliojimo pagal susiformavusią praktiką statytojai, kuriems nuosavybės teise priklausė inžineriniai tinklai, perduodavo juos savivaldybėms neatlygintinai. Tokia praktika buvo įtvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. I-2004, kuris yra viešai skelbiamas Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTcxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-171/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-171/2013">2A-171/2013</a>, tačiau neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-5688-603/2010, kuriuo tenkintas tokio pobūdžio savivaldybės ieškinys.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl teismo sprendimo motyvavimo. Atsakovo nuomone, bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai savo turiniu atitinka CPK 263 straipsnio reikalavimus, kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. P. v. J. E. A., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-290/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-290/2010">3K-3-290/2010</a>). Tai, kad buvo priimtas savivaldybei nepalankus procesinis sprendimas, nereiškia, jog buvo pažeistos teisės normos. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. O. v. UAB Prekybos ir logistikos centras, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-282/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-282/2010">3K-3-282/2010</a>).
2. Dėl atsakovo pareigos neatlygintinai perduoti turtą. 2003 m. kovo 21 d. techninėse sąlygose Nr. 03/132 nurodyta, kad bendrojo naudojimo tinklai turi būti perduoti į bendrovės (UAB „Vilniaus vandenys“) balansą. Tai negali būti aiškinama kaip nuosavybės teisių perdavimas trečiajam asmeniui. UAB „Vilniaus vandenys“ į savo balansą kaip ilgalaikį turtą gali įsitraukti ne tik nuosavybės ar patikėjimo teise valdomą turtą, bet ir turtą, kuris yra valdomas nuomos ir (ar) panaudos teise. Be to, techninės sąlygos išduotos ne atsakovui, o K. K., kuriai nustatytas reikalavimas suprojektuoti ir pakloti vandentiekio įvadą nuo esamo vandentiekio, gavus tinklų statytojo UAB „Kamintras“ sutikimą. Pagal CK 4.49 straipsnio 4 dalį nuosavybės teisė į būsimą registruotiną daiktą negali būti sutartimi perleista iš anksto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Alsva“, Nr. 3K-3-608/2008). Nagrinėjamoje byloje ginčo objektas techninių sąlygų Nr. 03/132 išdavimo momentu dar nebuvo pastatytas, t. y. neegzistavo kaip registruojamas nekilnojamasis daiktas, todėl nuosavybės teisė į šį turtą negalėjo būti perleista iš anksto. Be to, pagal techninių sąlygų išdavimo metu galiojusio Statybos įstatymo 20 straipsnio 7 dalį naujų inžinierinių tinklų statybos finansavimas, naudojimo tvarka, nuosavybės teisės galėjo būti nustatomos tik inžinerinių tinklų savininko ar naudotojo ir statytojo tarpusavio susitarimu, o ne savivaldybės aktais. Ir šiuo metu galiojančioje Statybos įstatymo redakcijoje akcentuojama sutartinių santykių, tiesiant naujus inžinerinius tinklus, būtinybė. Nėra jokio ieškovo ir trečiojo asmens susitarimo dėl infrastruktūros objekto statybos naudojimo (eksploatavimo) sąlygų ir nuosavybės teisių perleidimo savivaldybei ar jos kontroliuojamai įmonei tvarkos ir sąlygų, juolab įsipareigojimų dėl neatlygintinio vandens ir nuotekų tinklų perdavimo savivaldybei. Procesiniuose dokumentuose ieškovas pripažino šią aplinkybę. Teisės aktais nenustatyta, kad naujai pastatyti inžineriniai tinklai turi būti perduodami savivaldybėms neatlygintinai ir nesuteikia teisės savivaldybėms vienašališkai nuspręsti dėl šio turto paėmimo neatlygintinai ar kitų su perdavimų susijusių prievolių (pvz., teisinės registracijos atlikimo statytojo sąskaita) statytojams. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 18 d. sprendimas Nr. I-2004, neperkėlus jo nuostatų į savivaldybės ir statytojo sudarytą sutartį, negali daryti įtakos statytojui, įpareigojant perduoti nuosavybės teise priklausančius objektus neatlygintinai.
Ieškovo procesiniuose dokumentuose minimas 2008 m. birželio 9 d. įsipareigojimas Nr. S18/08 dėl tinklų perdavimo iki 2009 m. birželio 1 d. ieškovo nuosavybėn atsakovo bankroto administratoriui nežinomas, dokumentas į bylą nepateiktas, nurodytas Vandentiekio ir nuotekų tinklų eksploatacijos ribų plane, tačiau neaišku kaip šis planas buvo sudarytas, jis nėra pasirašytas atsakovo atstovų (iš plano matyti, kad jis yra sutarties dalis, tačiau nenurodyta nei sutartis, nei jos data ir numeris). Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teisino Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje UAB „Avelana“ v. UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-135/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-135/2012">3K-3-135/2012</a>, išaiškinimais ir nurodo, kad vien abonento tinklų prijungimo faktas ar techninių sąlygų gavimas tiek pagal galiojusius ginčo infrastruktūros statybos metu, tiek pagal dabar galiojančius įstatymus nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog tiekėjas turi teisę naudotis abonento infrastuktūra neatlygintinai arba savivaldybė neatlygintinai perimti savo nuosavybėn.
3. Dėl viešojo intereso. Patenkinus ieškovo reikalavimą neatlygintinai perduoti jo nuosavybėn infrastruktūros objektus būtų pažeista atsakovo nuosavybės teisė ir bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Tai, kad ieškovas teisės aktų nustatyta tvarka išpirktų ginčo turtą, o ne gautų šį turtą neatlygintinai, nepažeistų viešojo intereso. Viešuoju interesu galima remtis ne a priori, bet atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, jas įvertinus ir konstatavus būtinumą bei konstitucinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teisino Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „SEVEN entertainment“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-350/2010). Viešojo intereso gynimą civiliniame procese lemia ir privatinių santykių įvairovė, nes yra tokių civilinės teisės institutų, kurių visuomeninis reikšmingumas yra didesnis negu kitų. Ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės, todėl būtina užtikrinti teisingą jų pusiausvyrą.
Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Nuosavybės teisė garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu. Ši teisė nėra absoliuti, todėl, siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių ribojimai, kaip jos paėmimas visuomenės poreikiams (Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, CK 4.93 straipsnio 2–4 dalys, 4.100 straipsnis). Nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams turi lemti viešosios naudos interesai, o turto paėmimo visuomenės poreikiams sąlygos turi būti nustatytos įstatymu ir tik teisingai atlyginant, kas atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (R. St. J. Macdonald, F. Matscher, H. Petzold (Eds.) 1993). CK tiesiogiai nenustato taisyklių, kuriomis vadovaujantis reikėtų nustatyti daikto rinkos vertę, kai sprendimo dėl daikto paėmimo, faktinio nusavinimo ir kompensacijos išmokėjimo daikto savininkui momentai nesutampa. Įstatymo leidėjas nusavinamo turto vertės nustatymą sieja su faktiniu turto nusavinimo momentu (CK 4.100 straipsnio 4 dalis). Pagal CK 4.100 straipsnį ginčus dėl nuosavybės paėmimo, vertės ir dėl nuosavybės paėmimo savininkui atsiradusių nuostolių sprendžia teismas. Teismui nustatant atlyginimo už nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams dydį būtina atsižvelgti į konkrečios bylos faktines aplinkybes, bendruosius sąžiningumo, teisingumo, protingumo (CK 1.5 straipsnis) bei civilinių santykių teisinio reglamentavimo principus (CK 1.2 straipsnis), įvertinti, ar atlyginimo dydis neprieštarauja proporcingumo principui, ar toks atlyginimas nereiškia šalių piktnaudžiavimo savo teisėmis ir pan. Ieškovas savo reikalavimą grindžia bendrosiomis CK nuostatomis apie vienašalį atsakovo įsipareigojimą perduoti pastatytus tinklus ieškovo nuosavybėn (CK 1.63 straipsnio 4 dalis), tačiau nagrinėjamo ginčo atveju nurodytos bendrosios CK nuostatos netaikytinos, nes perėmimas neatlygintinai BUAB „Kamintras“ nuosavybės teise priklausančių vandens ir nuotekų tinklų yra negalimas kitaip, kaip tik Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis).
Atsakovas nurodo Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo tikslą, 4 straipsnį, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 30 punktą, kad savivaldos institucijos, aprūpindamos asmenis geriamuoju vandeniu, vykdo viešąją funkciją. Šiai svarbiai viešajai funkcijai ir viešajam interesui – geriamojo vandens tiekimui – užtikrinti būtina valstybei, savivaldybei arba savivaldybes kontroliuojamai įmonei priklausanti naudojimui tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra. Viešasis vandens tiekėjas turi išimtinę teisę ir pareigą tiekti geriamąjį vandenį ir teikti nuotekų tvarkymo paslaugas visose savivaldybės viešojo vandens tiekimo teritorijose, išskyrus tas teritorijas ar jų dalis, kurios yra Vyriausybės ar Aplinkos ministerijos kompetencijos reguliavimo srityje (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis). Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 4 punktą, jei nėra sudaryta sutartis, viešasis paslaugų teikėjas privalo tiekti vandenį gyventojams pagal teisės aktų reikalavimus, ir sutarties (ne)sudarymo faktas negali turėti tam įtakos.
Vandens tiekimo infrastruktūra (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 15 punktas) ar jos dalys gali būti formuojamos įvairiais būdais; jų savininkai gali būti savivaldybė, viešasis tiekėjas, kiti asmenys. Jei viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga viešajam tiekimui, ji savivaldybės iniciatyva gali būti išperkama Vyriausybės nustatyta tvarka arba gali būti sudaromos sutartys dėl infrastruktūros objektų naudojimo (panaudos, nuomos, jungtinės veiklos ir pan.) viešojo tiekėjo įstatyme nustatytai pareigai tiekti vartotojams geriamąjį vandeni vykdyti (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, 15 straipsnio 2 dalis). Pareiga tiekti vandenį reiškia, kad vanduo turi būti tiekiamas nepriklausomai nuo to, kam nuosavybės teise priklauso vandens tiekimo infrastruktūros objektai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. UAB Nekilnojamojo turto fondas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-210/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-210/2013">3K-3-210/2013</a>). Kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros naudojimo sąlygas ir tvarką gali numatyti teismas arba infrastruktūra įstatymų nustatyta tvarka gali būti paimta visuomenės poreikiams (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis). Šios teisės normų nuostatos turi imperatyvųjį pobūdį.
Viešasis tiekėjas–trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vandenys“, kaip ir ieškovas, nepagrįstai nepertraukiamo vandens tiekimo pareigą supranta kaip vandens tiekimą tik jam priklausančia infrastruktūra, todėl, esant ginčo objektui prijungtam prie miesto geriamojo vandens ir nuotekų šalinimo sistemos, trečiasis asmuo turi pareigą ne tik nepertraukiamai tiekti vandenį gyventojams, bet ir sudaryti su jais rašytines vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartis (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNzYtNjExLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-76-611/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-76-611/2014">2A-76-611/2014</a>).
Atsakovas remiasi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2, 4, 5 dalimis ir nurodo, kad sutinka su ieškovo teiginiu, jog atsakovas negali teikti ir neteikia viešųjų vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų. Inžineriniai tinklai yra perduoti faktiniam naudojimui ir aptarnavimui UAB „Vilniaus vandenys“. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad vandens ir nuotekų tinklai yra viešoji infrastruktūra, todėl jie gali priklausyti nuosavybės teise tik savivaldybei arba jos kontroliuojamai įmonei (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2, 4, 5 dalis). Atsakovo nuomone, šiuo atveju galimas tik vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tinklų išpirkimas savivaldybės ar savivaldybės kontroliuojamos įmonės nuosavybėn (Vyriausybės 2007 m. sausio 29 d. nutarimas Nr. 88 „Dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašo patvirtinimo“), t. y. ieškovui sumokėjus atsakovui už jo nuosavybės teise valdomus vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tinklus realią rinkos kainą (vertę nustato nepriklausomi turto vertintojai Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka). Taip pat galimas geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.) tvarkos sąlygų nustatymas, tačiau šioje byloje ieškovas reikalavimo nustatyti tokią tvarką nereiškė. Šalims nesusitarus, infrastruktūra gali būti paimama visuomenės poreikiams įstatymų nustatyta tvarka, tačiau ir tokiu atveju už turto paėmimą visuomenės poreikiams atsakovui turėtų būti teisingai atlyginama.
4. Dėl teismo sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo. Atsakovas remiasi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. UAB „Lietuvos rytas“ ir kt., byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2008">3K-3-265/2008</a>; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. D. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-103/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-103/2010">3K-3-103/2010</a>; 2011 m. liepos 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ v. UAB „Danetra“ ir kt., byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-334/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-334/2011">3K-3-334/2011</a>; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. spalio 15 d. sprendimas Canete de Goni v. Spain, no. 55782/00, judgment of 1.5 October 2002, § 34), nurodo, kad absoliutus teismo sprendinio negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas dėl asmenų teisių ir pareigų turėtų būti suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. J. pareiškimą, byla Nr. 3K-3-159/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-343/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-343/2010">3K-3-343/2010</a>).
Atsakovo nuomone, turi būti nustatyta, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo daroma įtaka asmenų teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas jiems sukels. Kasacinio skundo argumentas, kad butų savininkai negali sudaryti tiesioginių sutarčių su UAB „Vilniaus vandenys“, todėl turi suinteresuotumą bylos baigtimi, neatitinka tikrovės, be to, per daug nutolęs nuo realaus jų suinteresuotumo bylos baigtimi.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įpareigojimo įvykdyti sudarytą sutartį
Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės, kad ginčo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros (duomenys neskelbtini) įrengimui 2003 m. vasario 21 d. buvo išduotos techninės sąlygos K. K., kurios teises ir pareigas perėmė atsakovas. Ginčo infrastruktūrą atsakovas įrengė 2007 m. Šiuo metu infrastruktūra nuosavybės teise priklauso atsakovui ir yra prijungta prie miesto vandentiekio ir nuotekų tinklų bei perduota faktiniam naudojimui ir aptarnavimui trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus vandenys“. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pasisako dėl sutarties, iš kurios kasatorius (ieškovas) kelia savo reikalavimą įpareigoti atsakovą perduoti savivaldybei neatlygintinai geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tinklus, (ne)buvimo (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Pagal Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi K. K. techninių sąlygų išdavimo metu – nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 30 d.) 23 straipsnio 6 dalį statybos leidimui gauti statytojas (užsakovas) savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) turėjo pateikti, be kitų dokumentų, statinio projektą. Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad statinio projektas rengiamas vadovaujantis šiuo ir kitais įstatymais, reglamentuojančiais statinio saugos ir paskirties reikalavimus, kitais teisės aktais, teritorijų planavimo ir normatyviniais statybos techniniais dokumentais bei normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais; privalomaisiais statinio projekto rengimo dokumentais. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 30 dalį vienas privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų – statinio projektavimo sąlygų sąvadas. Statinio projektavimo sąlygos – tai privalomieji reikalavimai, jeigu jie nenustatyti ar nepakankamai išsamiai nurodyti teritorijų planavimo dokumentuose, būtent: tiesti komunalinius ir vietinius inžinerinius tinklus, prijungti prie jų statinio ir technologines inžinerines sistemas, taip pat statybos sklypo inžinerinius tinklus ir kt. (Statybos įstatymo 2 straipsnio 32 dalis). Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 6 dalį inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkai privalėjo nustatyti inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygas ir jų laikytis. Statybos įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad jei būtina nutiesti naujus inžinerinius tinklus, sudaroma inžinerinių tinklų savininko ar naudotojo ir statytojo (užsakovo) sutartis, kurioje nurodoma inžinerinių tinklų statybos finansavimo ir naudojimo tvarka bei nuosavybės teisės (užbaigus statybą); ši sutartis buvo pridedama prie statinio projekto. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Statybos techniniame reglamente STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ (aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 215 redakcija). Nagrinėjamos bylos atveju tokios sutarties į bylą nepateikta, todėl nustatyti, koks buvo susitarimas (jeigu buvo) su K. K. dėl inžinierinių tinklų naudojimo ir nuosavybės teisės užbaigus statybą, nėra galimybės. 2003 m. vasario 21 d. išduotose techninėse sąlygose Nr.03/132 buvo įrašytas reikalavimas, kad bendrojo naudojimo tinklai turi būti perduoti ne ieškovo nuosavybėn, kaip nurodo pats ieškovas, o į UAB „Vilniaus vandenys“ balansą, ir nenustatyta, kokiu pagrindu tai turi būti atlikta, neaptartas nuosavybės perėjimo klausimas, nėra K. K. parašo (sutikimo). Ieškovo akcentuojamame Vandentiekio ir nuotekų tinklų eksploatacijos ribų (duomenys neskelbtini) plane (jame pažymėta, kad tai sutarties priedas, nors sutarties į bylą nepateikta) nurodyta pastaba, kad bendrojo naudojimo tinklus atsakovas turėjo perduoti savivaldybės nuosavybėn pagal 2003 m. vasario 21 d. techninių sąlygų Nr.03/132 reikalavimus ir 2008 m. birželio 9 d. įsipareigojimą Nr. S18/08 dėl tinklų perdavimo iki 2009 m. birželio 1 d. Minėta, kad tokios sąlygos 2003 m. vasario 21 d. techninėse sąlygose Nr.03/132 nenumatyta, o 2008 m. birželio 9 d. įsipareigojimas Nr. S18/08 dėl tinklų perdavimo iki 2009 m. birželio 1 d. teismui nepateiktas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateikti dokumentai nei lingvistinio, nei teleologinio aiškinimo prasme nepatvirtina, kad buvo savivaldybės ir K. K. ar paties atsakovo susitarimas dėl ginčo infrastruktūros perdavimo savivaldybės nuosavybėn, juolab – dėl neatlygintinio. Tokio susitarimo, t. y. šalių valios dėl neatlygintinio ginčo infrastruktūros perdavimo savivaldybės nuosavybėn, nepatvirtina ir šalių elgesys. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vandentiekio ir nuotekų tinklų eksploatacijos ribų planas neatitinka rašytinei sutarčiai keliamų reikalavimų, nes nepasirašytas atsakovo, taigi negali būti traktuojamas kaip jo įsipareigojimas neatlygintinai perduoti savivaldybei ginčo infrastruktūrą (CK 1.73 straipsnio 2 dalis).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvada, jog byloje neįrodytas šalių sutarties sudarymas, yra pagrįsta, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių netinkamas taikymas byloje nenustatytas (CPK 176, 178, 185 straipsniai). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų sutarčių aiškinimo klausimu. Jie tampa neaktualūs nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui.
Dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo taikymo
Geriamojo vandens įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pareiga savivaldos institucijoms užtikrinti jų teritorijų gyventojams galimybę viešai arba individualiai apsirūpinti reikiamu geriamojo vandens kiekiu, užtikrinti tiekiamo vandens kokybę ir saugą, rūpintis geriamojo vandens šaltinių apsauga ir kita. Taigi savivaldos institucijos, aprūpindamos asmenis geriamuoju vandeniu, vykdo viešąją funkciją. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 30 punktą geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymo organizavimas yra savarankiška įstatyme nustatyta savivaldos institucijų funkcija viešųjų paslaugų tiekimo gyventojams srityje. Įstatymu savivaldybės įpareigotos užtikrinti, kad viešomis paslaugomis, tarp jų – nepertraukiamu vandens tiekimu, galėtų naudotis visi asmenys. Geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avelana“ v. UAB,,Kauno vandenys“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-135/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-135/2012">3K-3-135/2012</a>). Šiai svarbiai viešajai funkcijai ir viešajam interesui – geriamojo vandens tiekimui – užtikrinti būtina valstybei, savivaldybei arba savivaldybės kontroliuojamai įmonei priklausanti naudojimui tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra ir parinktas viešasis tiekėjas. Viešojo vandens tiekimo teritorijose vandenį tiekia viešasis tiekėjas – valstybės ar savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojama įmonė, turinti šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgytą teisę ir pareigą vykdyti viešąjį vandens tiekimą savivaldybės (kelių savivaldybių) viešojo vandens tiekimo teritorijose (viešojo vandens tiekimo regionuose) (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 20 dalis). Viešasis vandens tiekėjas turi išimtinę teisę ir pareigą tiekti geriamąjį vandenį ir teikti nuotekų tvarkymo paslaugas visose savivaldybės viešojo vandens tiekimo teritorijose, išskyrus tas teritorijas ar jų dalis, kuriose vanduo tiekiamas ir nuotekų tvarkymas galimi pagal šio straipsnio 6 ir 7 dalis (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis).
Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 15 punktą vandens tiekimo infrastruktūra – tai vandeniui išgauti, geriamajam vandeniui ruošti, laikyti, transportuoti, tiekti ir apskaitai skirtų statinių, įrenginių ir komunikacijų kompleksas (siurblinės, vamzdynai, šuliniai, apskaitos prietaisai ir kiti objektai). Ši infrastruktūra (ar jos dalys) gali būti formuojama įvairiais būdais. Jų savininkai gali būti savivaldybė, viešasis tiekėjas, kiti asmenys. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo santykių specifika, būtinybė užtikrinti tinkamą vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą gyventojams lemia ir infrastruktūros naudojimo santykių tarp savivaldybės, vandens tiekėjo ir kitų subjektų reguliavimo ypatumus. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise priklauso savivaldybei, kurios teritorijoje vykdomas viešasis vandens tiekimas, arba šios savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamai įmonei. Viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga viešajam vandens tiekimui, savivaldybės iniciatyva gali būti išperkama savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn Vyriausybės nustatyta vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarka arba gali būti sudaromos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.). Šio įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje nustatyta naujų viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų statybos tvarka – tokia statyba galima esant trišalei savivaldybės, viešojo vandens tiekėjo ir užsakovo (objekto statytojo) sutarčiai, kurioje turėjo būti numatyta, be kita ko, ir nuosavybės teisių perleidimo savivaldybei ar jos kontroliuojamai įmonei, jei ši yra viešasis tiekėjas, terminai ir tvarka, jei tai nenumatyta Vyriausybės patvirtintame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos apraše (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. v. UAB „Giraitės vandenys“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-253/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-253/2012">3K-3-253/2012</a>; 2013 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-210/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-210/2013">3K-3-210/2013</a>; kt.). Taigi tiek pagal šiuo metu galiojančio Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo, tiek ir pagal nutartyje nurodytų 2003 m. vasario 21 d. technines sąlygų Nr. 03/132 išdavimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, naujų viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų statybos atveju su objekto statytoju sudaroma (turėjo būti sudaroma) sutartis, kurioje aptariamas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo ir nuosavybės klausimas. Nagrinėjamos bylos atveju, minėta, tokio pobūdžio sutarties į bylą nepateikta.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė yra neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluoti nuosavybės teisių apribojimo teisėtumo kriterijai lemia, kad toks ribojimas pateisinamas, jeigu jis yra teisėtas (aiškiai išplaukia iš nacionalinės teisės nuostatų ir ją aiškinančios teismų praktikos), turi teisėtą tikslą (apribojimu siekiama bendro, viešojo intereso tikslų), yra proporcingas (skundžiamas ribojimas neturi savininkui uždėti neproporcingos ir pernelyg didelės naštos) (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimą, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Diaconescu v. Romania, no. 38353/05, decision of 17 September 2013 ir kt.). Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei dėl viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo arba dėl sutarties dėl šios infrastruktūros naudojimo sudarymo savivaldybei susitarti nepavyksta, naudojimosi viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygas ir tvarką gali nustatyti teismas arba infrastruktūra gali būti paimama visuomenės poreikiams įstatymų nustatyta tvarka ir tik tais atvejais, kai infrastruktūra reikalinga viešajam vandens tiekimui.
Sistemiškai analizuojant nurodytas teisės normas, teismų praktiką, yra pagrindas konstatuoti, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo viešąją funkciją (kas, minėta, sudaro viešąjį interesą) savivaldybės įgyvendina būtent įstatyme reglamentuota tvarka. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šioje nutartyje nurodytų Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio nuostatų taikymo, yra nurodęs, kad šios teisės normų nuostatos turi imperatyvųjį pobūdį, nes tais atvejais, kai sukurta infrastruktūra, geriamojo vandens tiekimas turi būti užtikrintas visiems galintiems prisijungti prie vandens teikimo infrastruktūros teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-210/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-210/2013">3K-3-210/2013</a>). Taigi savivaldybė, siekdama įgyti nuosavybės teisę į atsakovui priklausančią ginčo infrastruktūrą (duomenys neskelbtini) turi galimybę tai padaryti įstatyme nustatytais ir šioje nutartyje nurodytais būdais, arba šalys gali susitarti dėl ginčo infrastruktūros naudojimosi formos (turint mintyje kasaciniame skunde ieškovo akcentuojamą savivaldybės sunkią finansinę padėtį ir įstatyminę pareigą užtikrinti nuotekų šalinimą, gyventojų ap(si)rūpinimą reikiamu geriamojo vandens kiekiu), o jei tai padaryti nepavyktų – tai galima padaryti teismo tvarka. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 18 d. sprendimas Nr. I-2004, kuriuo nuspręsta geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimui neatlygintinai perimti savivaldybės nuosavybėn vandentiekio ir nuotekų tinklus, negali būti taikomas įpareigojant vandentiekio ir nuotekų tinklų savininkus neatlygintinai perduoti šiuos tinklus savivaldybių nuosavybėn. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nurodytu savivaldybės sprendimu patvirtintas Inžinerinių tinklų ir įrenginių perėmimo savivaldybės nuosavybėn tvarkos aprašas reglamentuoja tik įvairių inžinerinių tinklų perėmimo savivaldybės nuosavybėn tvarką, kai šie tinklai jų savininkų savivaldybei perduodami savanoriškai. Priešingu atveju būtų pagrindas konstatuoti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 18 d. sprendimas Nr. I-2004, tiek ir savivaldybės atliekami jo pagrindu veiksmai prieštarauja imperatyviosioms Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatoms.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti ginčo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros nuosavybės perėjimo savivaldybei įstatymo pagrindu.
Dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į bylos nagrinėjimą
Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė teismo įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, butų ir kitų patalpų (duomenys neskelbtini) savininkus, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė šį ieškovo prašymą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad dėl teismo priimto sprendimo daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkai negali sudaryti tiesioginių sutarčių su UAB „Vilniaus vandenys“ dėl vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo; byla susijusi su viešuoju interesu, o šiuo metu trečiųjų asmenų teisės į tinkamos kokybės vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugas yra pažeidžiamos ir teismo sprendimu neužtikrintos.
Pagal CPK 266 straipsnį yra draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų yra teismo nusprendimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IĮ,,Du broliai“ v. UAB,,Baltic Express“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-346/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-346/2009">3K-3-346/2009</a>; 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. L. v. E. L., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-391/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-391/2009">3K-3-391/2009</a>; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. UAB,,Lietuvos rytas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2008">3K-3-265/2008</a>; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. D. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-103/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-103/2010">3K-3-103/2010</a>; 2013 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir kt. v. daugiabučių namų savininkų „Lino“ poilsio bendrija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-113/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-113/2013">3K-3-113/2013</a>; kt.).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo įtraukiamas į teismo procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Kadangi trečiąjį asmenį tam tikras materialusis teisinis santykis sieja tik su viena iš šalių, tai jis dalyvauja procese su ta šalimi. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Taigi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ v. UAB „Danetra“ ir kt., byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-334/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-334/2011">3K-3-334/2011</a>).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo infrastruktūra yra perduota faktiniam naudojimui ir aptarnavimui trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus vandenys“, įrodymų, jog esama situacija trukdytų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) gyventojus aprūpinti geriamuoju vandeniu ir tiekti jiems nuotekų tvarkymo paslaugas, nepateikta. Minėta, pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį gali būti įvairūs naudojimosi vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra pagrindai, t. y. ne tik priklausymas nuosavybės teise, bet ir pvz., nuomos, panaudos pagrindu. Remiantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi yra negalimas atsisakymas vykdyti viešąją funkciją – tiekti geriamąjį vandenį ir teikti nuotekų tvarkymo paslaugas tokiu atveju, kai savivaldybei nėra perduota nuosavybėn vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra ir (ar) su abonentu (vartotoju) rašytinė sutartis nesudaryta. Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje kilęs ginčas dėl vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros nuosavybės nesusijęs su (ne)galėjimu ja naudotis, kas būtų svarbu būtent patalpų savininkams, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo 2012 m. birželio 8 d. posėdyje padaryta išvada, kad byloje priimtas teismo sprendimas jokių teisių ir pareigų patalpų (duomenys neskelbtini) savininkams nesukurs ir teisinis ryšys tarp jų interesų ir ieškinio dalyko yra pernelyg nutolęs. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad tiesioginis teisinis procesinis patalpų (duomenys neskelbtini) savininkų suinteresuotumas bylos baigtimi nekonstatuotinas, byloje priimto teismo sprendimo įtakos neįtrauktų į procesą šių asmenų teisinei padėčiai ir įstatymo nustatytų padarinių jiems nenustatyta.
Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 18,71 Lt tokių išlaidų. Kadangi kasacinis skundas netenkinamas, tai jos priteisiamos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo priteisti iš kasatoriaus 3025 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkintina dalis atsakovo prašymo ir jam priteistina 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti (teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktai, CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui BUAB „Kamintras“ (juridinio asmens kodas 123946078) iš kasatoriaus Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) 2000 (du tūkstančius) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.
Priteisti iš kasatoriaus Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) 18,71 Lt (aštuoniolika Lt 71 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Rimvydas Norkus
Janina Stripeikienė
