Dėl ginčo sprendimui taikytinos teisės ir šalių sudarytų sandorių teisinių kvalifikavimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-538-219/2015

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00060-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.2.2.;

2.5.8.9.; 2.9.1.1.;

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios techninių paslaugų kooperatinės bendrovės „Kotenas“ ir atsakovo Žemės ūkio kooperatyvo „Raseinių javai“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal bankrutavusios techninių paslaugų kooperatinės bendrovės „KOTENAS“ priešinį ieškinį atsakovams EMMELEV A/S, žemės ūkio kooperatyvui „Raseinių javai“ dėl sutarties ir suderinimo akto pripažinimo negaliojančiais, skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo Antanas Kliunka.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl ginčo sprendimui taikytinos teisės ir šalių sudarytų sandorių teisinių kvalifikavimo.

Ieškovė pagal priešieškinį (toliau – ir ieškovė) bankrutavusi techninių paslaugų kooperatinė bendrovė (toliau – ir BTPKB) „KOTENAS“ kreipėsi į teismą su priešiniu, kurį patikslinusi prašė pripažinti negaliojančia BTPKB „KOTENAS“ ir žemės ūkio kooperatyvo (toliau – ir ŽŪK) „Raseinių javai“ 2009 m. lapkričio 17 d. sudarytą laidavimo sutartį, pripažinti negaliojančiu BTPKB „KOTENAS“, ŽŪK „Raseinių javai“ ir EMMELEV A/S 2009 m. liepos 24 d. pasirašytą skolų suderinimo aktą, priteisti ieškovei iš atsakovo EMMELEV A/S 3 860 149,61 Lt (1 117 976,60 Eur) skolą ir 520 173,68 Lt (150 652,71 Eur) palūkanų, 8,06 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodė, kad BTPKB „KOTENAS“ ir EMMELEV A/S 2010 m. rugpjūčio 19 d. sudarė rapsų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20100819-0, pagal kurią BTPKB „KOTENAS“ įsipareigojo perduoti EMMELEV A/S apie 2 800 tonų (su galima 10 procentų paklaida) sutartyje nurodytos kokybės rapsų, o EMMELEV A/S įsipareigojo atsiskaityti su BTPKB „KOTENAS“ už gautus rapsus, mokant po 383 eurus už toną sėklų. Klaipėdos uoste 2010 m. rugsėjo 22 d. buvo pakrauta 2 919 tonų rapsų. Ieškovė išsiuntė atsakovui EMMELEV A/S rapsų kilmės sertifikatą bei PVM sąskaitą faktūrą dėl 1 117 977 eurų už rapsus apmokėjimo. Ieškovė sutartinius įsipareigojimus įvykdė, tačiau EMMELEV A/S už pagal sutartį jam išsiųstus rapsus nesumokėjo – liko skolingas 1 117 997 eurų, nors pretenzijų dėl perduotų pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį rapsų kiekio ar kokybės ieškovei niekada neturėjo; kadangi atsakovo pareiga atsiskaityti su ieškove atsirado 2010 metų antrą pusmetį, todėl palūkanoms skaičiuoti taikytinas 2010 m. birželio 30 d. galiojęs VILIBOR dydis (1,05 proc.) – nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. (už 611 dienų) skaičiuotinos 8,05 proc. dydžio palūkanos.

Ieškovės teigimu, pagal 2009 m. liepos 24 d. jos, ŽŪK „Raseinių javai“ ir EMMELEV A/S sudarytą skolų suderinimo aktą buvo konstatuotas tariamas ieškovės įsiskolinimas atsakovui EMMELEV A/S – 558 647,05 eurų bei 359 409,22 JAV dolerių. Pagal 2009 m. lapkričio 17 d. ieškovės ir ŽŪK „Raseinių javai“ pasirašytą laidavimo sutartį esą sutarta, kad abi šios bendrovės laiduoja viena už kitos skolas kreditoriui EMMELEV A/S ir kad pirmuoju EMMELEV A/S reikalavimu kiekviena iš jų įsipareigoja sumokėti šiam kreditoriui visą bendros skolos sumą. Ieškovės teigimu, skolų suderinimo aktas iš esmės pažeidžia tiek ieškovės, tiek jos kreditorių interesus – jis nėra pagrįstas jokiais įrodymais (pirminiais apskaitos dokumentais), kurie patvirtintų akte nurodytų duomenų tikrumą, o laidavimo sutartis negali būti laikoma sudaryta, nes nėra būtinųjų tokios sutarties sąlygų. Ieškovės bankroto administratoriui perduoti dokumentai taip pat nepagrindžia skolų suderinimo akte, kurį tiek ieškovės, tiek atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ vardu pasirašė tas pats asmuo – Antanas Kliunka, nurodyto ieškovės įsiskolinimo atsakovui EMMELEV A/S. Pripažintina, kad ieškovė pagal skolų suderinimo aktą nesąžiningai prisiėmė neegzistuojančias skolas ir tokiu būdu pablogino savo turtinę padėtį, tuo iš esmės pažeisdama savo kreditorių teises. Ginčijama laidavimo sutartimi nebuvo susitarta dėl esminės laidavimo sutarties sąlygos – sutarties dalyko, kadangi nėra aiškiai apibrėžtos prievolės, už kurias laiduojama. Laidavimo sutartį sudarė tik ieškovė ir ŽŪK „Raseinių javai“ (skolininkė ir laiduotojas), o EMMELEV A/S (skolininko ŽŪK „Raseinių javai“ kreditorius, už kurio prievoles laidavo ieškovė) nėra laidavimo sutarties šalimi. Ieškovės vertinimu, laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia taip pat ir CK 6.66 straipsnio pagrindu. Visgi, jei būtų pripažinta, kad ginčo laidavimo sutartis yra galiojanti, tai nesant susitarimo dėl prievolės įvykdymo termino (neterminuota sutartis), ji laikytina pasibaigusia, nes galiojo dvejus metus nuo sudarymo (CK 6.89 straipsnio 1 dalis).

Ieškovės BTPKB „KOTENAS“ reikalavimai buvo nagrinėjami šios bendrovės bankroto byloje kartu su EMMELEV A/S prašymu patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai BTPKB „KOTENAS“. Pirmosios instancijos teismas EMMELEV A/S prašymą patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą BTPKB „KOTENAS“ bankroto byloje kvalifikavo kaip ieškinį, o ieškovės BTPKB „KOTENAS“ reikalavimus atsakovams EMMELEV A/S ir ŽŪK „Raseinių javai“ – kaip priešieškinį toje pačioje bankroto byloje.

Atsakovas EMMELEV A/S atsiliepimuose į ieškovės priešieškinį kėlė bylos teismingumo Lietuvos teismams klausimą, nurodydamas, kad jurisdikciją tokios bylos nagrinėjimui turi Danijos Karalystės teismas. Tuo pagrindu atsakovas prašė ieškovės priešinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Atsakovo teigimu, bet kuriuo atveju ieškovės reikalavimams spręsti taikytina Danijos teisė. Jeigu Lietuvos teismas nuspręstų turįs jurisdikciją nagrinėti bylą, atsakovas prašė visiems ieškovės reikalavimams taikyti Danijos civilinės teisės normas, o patį priešieškinį visiškai atmesti. Atsakovo atsiliepime nurodyta, kad priešieškinis nepagrįstas, nes ieškovė yra pripažinusi savo skolą atsakovui, kuri buvo atitinkamai sumažinta pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. rapsų pirkimo-pardavimo sutartį ieškovės pristatytos produkcijos kaina. Ieškovės reikalavimas dėl skolų suderinimo akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu yra nepagrįstas, ji nepaneigė šio sandorio šalių susitarimo dėl akte užfiksuoto tarpusavio skolų (atsiskaitymų būklės) balanso. Atsakovo EMMELEV A/S teigimu, reikalavimas pripažinti negaliojančia ginčo laidavimo sutartį taip pat yra nepagrįstas, nes sutartyje nurodyta prievolė yra pakankamai apibrėžta, o kreditorius EMMELEV A/S yra laidavimo sutarties šalis, nors jo atstovas sutarties ir nepasirašė. Laidavimo sutartis negali būti laikoma pasibaigusia pagal Lietuvos teisėje numatytą neterminuotos laidavimo sutarties galiojimo dvejų metų trukmės terminą, nes byloje reikia remtis Danijos teise. Atsakovas tvirtino, kad nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų ieškovės teiginius dėl ieškovės ir jos kreditorių interesų pažeidimo, sudarius ginčijamus sandorius.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas EMMELEV A/S atsisakė prašymo dėl jo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo BTPKB „KOTENAS“ bankroto byloje (atsiėmė kreditorinį reikalavimą). BTPKB „KOTENAS“ bankroto byloje priimta Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartimi EMMELEV A/S prašymas dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo buvo paliktas nenagrinėtas.

Klausimas dėl teismo jurisdikcijos (kompetencijos) nagrinėti bylą galutinai išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad byla teisminga Lietuvos teismams. Kasacinio teismo nutartyje taip pat pasisakyta, kad BTPKB „KOTENAS“ bankroto administratoriaus pareikštas byloje priešieškinis pagal savo esmę yra ieškinys, o ta aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovas EMMELEV A/S atsiėmė savo kreditorinį reikalavimą, pareikštą BTPKB „KOTENAS“ bankroto byloje, ir teismas paliko jį nenagrinėtą, nekeičia BTPKB „KOTENAS“ priešieškinio teismingumo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Panevėžio apygardos teismas 2014 m. kovo 14 d. sprendimu BTPKB „KOTENAS“ priešieškinį tenkino: pripažino negaliojančia ieškovės ir ŽŪK „Raseinių javai“ 2009 m. lapkričio 17 d. sudarytą laidavimo sutartį; pripažino negaliojančiu ieškovės, ŽŪK „Raseinių javai“ ir EMMELEV A/S 2009 m. liepos 24 d. pasirašytą skolų suderinimo aktą; priteisė ieškovei iš atsakovo EMMELEV A/S 3 860 149,61 Lt (1 117 976,60 Eur) skolą ir 520 173,68 Lt (150 652,71 Eur) palūkanų, priteisė 8,06 proc. dydžio palūkanas nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme dienos (2012 m. birželio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad byloje kilusiam ginčui spręsti atsakovas EMMELEV A/S prašė taikyti Danijos Karalystės teisę, nes taip buvo numatyta šalių sudarytoje rapsų pirkimo–pardavimo sutartyje. Teismo vertinimu, EMMELEV A/S nepateikė teismui duomenų apie taikytinų Danijos teisės normų taikymo praktiką, o pateikti duomenys dėl taikytinos teisės turinio, jos oficialaus aiškinimo yra nepakankami. Teismas konstatavo, kad šalis, prašanti taikyti Danijos Karalystės teisę, nepateikė pakankamai duomenų apie šios teisės turinį, todėl spręsdamas iš pirkimo–pardavimo sutarties ir iš laidavimo sutarties kilusius ginčus vadovavosi Lietuvos Respublikos teise.

Teismas, spręsdamas reikalavimą dėl skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu, nesutiko su atsakovo EMMELEV A/S argumentu, kad teismas, įpareigodamas šį atsakovą pateikti pirminius įrodymus, pagrindžiančius skolų suderinimo akte nurodytas sumas, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė yra bankrutavusi įmonė, kurios bankroto administratorius gali teismui pateikti tik tuos dokumentus, kuriuos jam perdavė buvęs įmonės vadovas. Po ginčijamo akto sudarymo keitėsi kito atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ pajininkai ir vadovai, todėl teismas laikė įtikinamais šio atsakovo atstovo paaiškinimus, kad apie iki 2010 m. gruodžio 28 d. įvykusius EMMELEV A/S ir ŽŪK „Raseinių javai“ sandorius nėra žinoma, o vadovaujamasi tik oficialiais bendrovėje esančiais dokumentais. Teismas sprendė, kad atsakovui EMMELEV A/S yra lengviau įrodyti reikšmingas bylos aplinkybes, todėl teismo įpareigojimas pateikti pirminius dokumentus atsakovo EMMELEV A/S procesinių teisių įrodinėjimo procese nepažeidė. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika, kad skolos suderinimo aktas negali būti vertinamas kaip sandoris, sukuriantis šalims prievolinius teisinius santykius; jis yra išvestinis buhalterinis dokumentas, surašomas pirminių duomenų pagrindu.

Teismas nurodė, kad ieškovės ir EMMELEV A/S 2008 m. kovo 25 d. sudarytoje rapsų pirkimo–pardavimo sutartyje nėra jokių sutartinių sąlygų dėl nuostolių ar palūkanų skaičiavimo, jeigu ieškovė vėluotų pristatyti rapsus. Taigi nebuvo pagrindo skaičiuoti nuostolius, todėl skolų suderinimo akte įrašus apie skolų sumas eilutėse „Nuostolis“, taip pat eilutėje „Palūkanos“ teismas laikė nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių papildomų šalių susitarimų dėl 2008 m. kovo 25 d. sutarties sąlygų tikslinimo, todėl teismo vertinimu, neįrodyta, kad PVM sąskaitos faktūros (2009 m. birželio 22 d. Nr. KOT39, 2009 m. liepos 21 d. Nr.KOT40, 2009 m. liepos 21 d. Nr.KOT41) buvo išrašytos pagal šią sutartį, kaip ir neįrodyta, jog buvo šalių susitarimas dėl rapsų kainos pasikeitimo (sumažinimo). Teismas taip pat sprendė, kad skolų suderinimo akto eilutėse „Mokėjimai“ nurodytos sumos nepagrįstos įrodymais (pirminiais apskaitos dokumentais). EMMELEV A/S teigimu, skolų suderinimo akte nurodytos palūkanos (96 501,00 eurų ir 4 558,00 JAV dolerių) apskaičiuotos už EMMELEV A/S atliktus avansinius mokėjimus ieškovui, tačiau teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų (pirminių dokumentų), iš kurių būtų galima nustatyti, jog 2009 m. sausio 1 d. ieškovo skola sudarė 1 466 943,73 eurų. Teismas laikė pagrįstais ieškovės ir atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ argumentus, kad palūkanos nuo suteikto avanso paprastai nėra skaičiuojamos, nes avansas yra sudėtinė pirkėjo mokamos kainos dalis. EMMELEV A/S nurodė, kad skolų suderinimo akto eilutėse „Priemaišos“ atsispindi kainos už pristatytus rapsus sumažinimas, nes buvo pristatyti netinkamos kokybės rapsai. Teismas pastebėjo, kad iš atsakovo EMMELEV A/S pateikto kokybės sertifikato matyti, jog laboratorijoje tirtų rapsų kokybės kriterijai skiriasi nuo 2008 m. kovo 25 d. sutartyje aptartų rapsų kokybės kriterijų. Iš EMMELEV A/S pateiktų 2009 m. birželio 10 d. rapsų tyrimo sertifikatų matyti, kad Steins laboratorijoje buvo tirta 2009 m. gegužės mėnesio rapsų siunta. UAB „Sekardas ir kompanija“ informavo, kad ji ieškovės užsakymu 2009 gegužės 13-15 d. atliko rapsų sėklų svorio ir kokybės inspekciją, kurios metu buvo paimti rapsų sėklų mėginiai ir jie ištirti UAB „Labtarna“. Iš UAB „Labtarna“ atliktų tyrimų protokolų teismas nustatė, kad rapsų sėklų priemaišos neviršijo 4 proc. dydžio, aptarto 2008 m. kovo 25 d. sutartyje dėl rapsų kokybės. Teismas sprendė, kad skolų suderinimo akto eilutėse „Priemaišos“ nurodytos sumos, apskaičiuotos sumažinus pristatytų rapsų kainą dėl jų kokybės neatitikimo sutarties sąlygoms, neatitinka tikrovės ir į aktą įrašytos nepagrįstai. Be to, skolų suderinimo akte nurodyti ir sandoriai, kurie turėtų būti sudaryti ateityje. Teismo vertinimu, nelogiška apskaičiuoti nuostolius iš tiekimų, kurie numatomi ateityje, todėl sprendė, kad skolų suderinimo akto eilutėse „2009-07-31 sėklos“ nurodytos sumos neatitinka tikrovės ir į aktą įrašytos nepagrįstai. Teismas taip pat nustatė, kad skolų suderinimo akte nurodyta ŽŪK „Raseinių javai“ skola dėl 720 303,92 eurų yra nepagrįsta jokiais įrodymais (pirminiais dokumentais). EMMELEV A/S nepateikė įrodymų, pagrindžiančių skolų suderinimo akte nurodytų nuostolių ir palūkanų apskaičiavimą ŽŪK „Raseinių javai“ atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad 2008 m. balandžio 20 d. rapsų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 20-04-2008-01, kuria remiasi atsakovas EMMELEV A/S, grįsdamas skolų suderinimo akte nurodytas sumas dėl ŽŪK „Raseinių javai“ įsiskolinimo, yra pasirašyta tik EMMELEV A/S atstovo. Ši sutartis ŽŪK „Raseinių javai“ atstovo nepasirašyta, todėl EMMELEV A/S reikalavimus, kildinamus iš nepasirašytos sutarties, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Pasisakydamas dėl ginčijamos 2009 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutarties, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad EMMELEV A/S nėra šios sutarties šalis, kad sutartyje neapibrėžta (neapibūdinta) prievolė, už kurią laiduojama, o tai prieštarauja laidavimo sutarties esmei ir tikslui. Teismas sprendė, kad nebuvo susitarta dėl pakankamai apibūdintos prievolės užtikrinimo, todėl ginčo laidavimo sutartį pripažino negaliojančia. Teismas pažymėjo, kad ginčijami aktas ir laidavimo sutartis prieštaravo ieškovės ir ŽŪK „Raseinių javai“ veiklos tikslams, kad EMMELEV A/S nebuvo sąžininga šalis, todėl ginčo sandorius pripažino negaliojančiais ir pagal CK 1.82 straipsnio nuostatas. Teismas nustatė, kad ieškovė savo įsipareigojimus pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. sudarytą su EMMELEV A/S rapsų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20100819-01 įvykdė tinkamai, o EMMELEV A/S už rapsus nesumokėjo ir liko skolingas 1 117 997 eurų, tokiu būdu pažeidė CK 6.38 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus prievolių vykdymo principus. Teismo vertinimu, atsakovo EMMELEV A/S pareiga apmokėti jam pateiktą ieškovės PVM sąskaitą faktūrą Nr. KOT 44 atsirado nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. Atsakovui nesumokėjus už perduotus rapsus, ieškovė pagrįstai apskaičiavo už 611 dienų laikotarpį (nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2012 m. gegužės 25 d.) 8,05 proc. dydžio palūkanas nuo atsakovo EMMELEV A/S neapmokėtos sumos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo EMMELEV A/S apeliacinį skundą, 2015 m. sausio 29 d. sprendimu panaikino Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – BTPKB „KOTENAS“ priešieškinį tenkino iš dalies: pripažino pasibaigusia 2009 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutartį, kuria techninių paslaugų kooperatinė bendrovė „KOTENAS“ laidavo už ŽŪK „Raseinių javai“ skolas kreditoriui EMMELEV A/S; atmetė BTPKB „KOTENAS“ priešieškinio reikalavimus dėl 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto (balanso) ir 2009 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutarties, kiek tai susiję su techninių paslaugų kooperatinės bendrovės „KOTENAS“ ir bendrovės EMMELEV A/S tarpusavio teisėmis ir pareigomis, pripažinimo negaliojančiais; atmetė BTPKB „KOTENAS“ priešieškinio reikalavimą dėl skolos ir palūkanų priteisimo; priteisė atsakovui EMMELEV A/S iš ieškovės BTPKB „KOTENAS“ 6 238 eurų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, išieškant jį iš BTPKB „KOTENAS“ administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl priešieškinyje pareikštų reikalavimų nagrinėjimo apimties, nurodė, kad ieškovė prašydama pripažinti negaliojančiais skolų suderinimo aktą ir laidavimo sutartį, juos (ir aktą, ir sutartį) ginčija visa apimtimi, nors tiek aktas, tiek laidavimo sutartis yra susiję ne tik su ja, bet ir su atsakovu ŽŪK „Raseinių javai“. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skolų suderinimo akto ir laidavimo sutarties dalies, kiek tai susiję su atsakovu ŽŪK „Raseinių javai“, ir pripažindamas skolų suderinimo aktą bei laidavimo sutartį negaliojančiais visa apimtimi, nusprendė dėl atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ ir atsakovo EMMELEV A/S tarpusavio prievolių, nors ieškovė nėra skolų suderinimo akte bei laidavimo sutartyje įtvirtintų teisinių santykių tarp ŽŪK „Raseinių javai“ ir atsakovo EMMELEV A/S šalimi. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ieškovė nėra tinkamas subjektas ginčyti akto ir laidavimo sutarties dalių, susijusių su EMMELEV A/S ir ŽŪK „Raseinių javai“ tarpusavio santykiais. ŽŪK „Raseinių javai“ byloje dalyvauja atsakovo statusu, jis nėra pareikęs savarankiškų reikalavimų dėl skolų suderinimo akto ir laidavimo sutarties dalies, susijusios su tarp jo ir EMMELEV A/S susiklosčiusiais teisiniais santykiais ir tarpusavio atsiskaitymais. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstais ir netenkintinais ieškovės priešieškinio reikalavimus dėl skolų suderinimo akto ir laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, kiek tai yra susiję su atsakovu ŽŪK „Raseinių javai“ (CPK 5 straipsnis), todėl sprendime pateikė argumentus vertinant tiek skolų suderinimo akto, tiek laidavimo sutarties (ne)galiojimo klausimą dėl tų akto ir sutarties dalių, kurios susijusios tik su ieškove BTPKB „KOTENAS“.

Spręsdamas klausimą dėl ieškovės reikalavimams taikytinos teisės, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė priešieškinio reikalavimo dėl skolos ir palūkanų priteisimo faktiniu pagrindu nurodė 2010 m. rugpjūčio 19 d. sutartį ir pagal šią sutartį 2010 m. rugsėjo 21 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą dėl 1 117 977 eurų apmokėjimo. Šios sutarties 10 dalyje „Bendrosios sąlygos“ įrašyta, kad sutarties šalys susitarė dėl taikytinos teisės – kad iš šios sutarties kylantiems ginčams taikytina Danijos teisė, taigi sutarties sąlygose šalių valia dėl taikytinos teisės yra aiškiai išreikšta. Tai reiškia, kad ieškovės reikalavimui dėl skolos priteisimo taikytina Danijos teisė, nes tokią teisę pasirinko sutarties šalys. Pirmosios instancijos teismas, net ir nustatęs aplinkybę apie šalių susitarimą dėl ginčo teisiniam santykiui taikytinos teisės, byloje taikė Lietuvos teisę, konstatavęs, kad šalis (atsakovas EMMELEV A/S), prašanti taikyti Danijos Karalystės teisę, nepateikė pakankamai duomenų, leidžiančių remtis šia teise. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, kad tokia pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada atsakovui galėjo būti siurprizinė, nes iki sprendimo priėmimo apie tai, jog į bylą pateikti įrodymai apie užsienio teisės turinį nėra pakankami, teismas šalių neinformavo. Nesudarius atsakovui galimybės gauti ir pateikti teismui trūkstamų duomenų tam, kad būtų galima ginčą spręsti pagal šalių pasirinktą užsienio teisę, nebuvo pagrindo daryti išvados, jog atsakovui EMMELEV A/S nepavyko surinkti informacijos, nurodytos CK 1.12 straipsnio 1, 2 dalyse, todėl nebuvo ir pagrindo taikyti šio straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, joje dalyvaujantiems asmenims buvo sudaryta galimybė pateikti papildomus duomenis apie užsienio teisės turinį ir ginčo šalys šia teise pasinaudojo, todėl sprendė, kad yra sukaupta pakankamai duomenų tam, jog ginčas dėl skolos ir palūkanų priteisimo, grindžiamas 2010 m. rugpjūčio 19 d. sutartimi ir pagal ją išrašyta PVM sąskaita faktūra, būtų išspręstas taikant Danijos Karalystės teisę.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl 2009 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutarties sudarymo vertinimo, jos pripažinimo negaliojančia ar pasibaigusia, nurodė, kad jį nagrinėja vadovaudamasis Lietuvos teise. Teismo vertinimu, tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių specifika (ieškovę ir atsakovus siejo tik rapsų sėklų pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai) sudarė pagrindą spręsti, kad laidavimo sutartimi buvo laiduota už prievolių, kylančių iš ieškovės ir atsakovų susitarimų dėl rapsų sėklų pirkimo–pardavimo, vykdymą. Tai reiškia, kad laidavimo dalykas yra pakankamai aiškiai apibūdintas (prievolė, už kurią buvo laiduojama, yra pakankamai apibrėžta ir aiški), todėl dokumente, kuriuo buvo įforminti laidavimo teisiniai santykiai, detalesnis prievolės apibūdinimas nebuvo reikalingas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad laidavimo sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai įvardijus bendrovę EMMELEV A/S kaip kreditorių, šiam žinant apie tokiame dokumente ieškovės ir atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ prisiimamus įsipareigojimus užtikrinti prievolių EMMELEV A/S įvykdymą, todėl teismas nesutiko su ieškove, kad tokių byloje nustatytų aplinkybių kontekste laidavimo sutartis negalėtų būti pagrindas reikalauti iš ieškovės prievolių už skolininką ŽŪK „Raseinių javai“ įvykdymo.

Teismas nurodė, kad ieškovė laidavimo sutartį taip pat ginčijo CK 6.66 pagrindu, tačiau apsiribodama vien tik formaliu actio Pauliana institutui taikyti būtinų sąlygų išvardijimu, jų nepagrįsdama konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais. Nors ieškovė priešieškinyje aiškiai nesuformulavo prašymo (kaip alternatyvaus reikalavimo) pripažinti laidavimo sutartį pasibaigusia (priešieškinio rezoliucijoje prašė pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia), tačiau prie priešieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių tokia ieškovės pozicija ir ją pagrindžiančios aplinkybės yra nurodytos. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad laidavimo sutartyje nebuvo susitarta dėl laidavimo termino, o prievolės įvykdymo terminas apibūdintas pareikalavimo momentu, todėl sprendė, kad laidavimas pasibaigė suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, nes kreditorius per šį terminą nepareiškė ieškinio laiduotojui – laidavimo sutartis buvo pasirašyta 2009 m. lapkričio 17 d., atsakovas EMMELEV A/S reikalavimą ieškovei, kildinamą ir iš prievolių pagal laidavimą, pareiškė 2012 m. gegužės 17 d., t. y. praėjus dvejų metų terminui nuo laidavimo sutarties sudarymo.

Pasisakydamas dėl 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, iki ginčijamo skolų suderinimo akto pasirašymo, tarp ieškovės ir atsakovo 2008 m. kovo 25 d. buvo sudaryta rapsų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 25-03-2008-01, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pristatyti apie 4 700 tonų 2008 m. derliaus rapsų, pristatymo terminas nustatytas 2008 m. rugpjūčio 1 d. – rugsėjo 31 d., kaina – 360 eurų už toną. Rapsų sėklos buvo pristatytos 2009 m. gegužės – liepos mėnesiais ir išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. KOT 38, 39, 40, 41. Šios aplinkybės yra fiksuotos ginčijamo skolų suderinimo akto eilutėse: 2009 m. gegužės 27 d., 2009 m. birželio 23 d., 2009 m. liepos 21., 2009 m. liepos 21 d. „Sėklos“. 2009 m. gegužės 22 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. KOT 38 aiškiai nurodyta, kad sąskaitos išrašymo pagrindas – sutartis Nr. 25-03-2008-01, todėl teismo vertinimu, tikėtina, jog ir kitos pirmiau paminėtos PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos pagal šią sutartį ir įtrauktos į skolų suderinimo aktą ir tai reiškia, kad rapsai atsakovui EMMELEV A/S buvo pristatyti vėliau nei sutartyje nustatytu laiku. Be to, Antanas Kliunka atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad po to, kai Kazachstano Respublikos Vyriausybė 2008 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 777 iki 2009 m. balandžio 1 d. uždraudė rapsų eksportą iš Kazachstano, ieškovė negalėjo vykdyti įsipareigojimų atsakovui EMMELEV A/S, kad rapsų eksporto draudimas buvo panaikintas 2009 m. balandžio 1 d. Aplinkybę, kad pagal 2008 m. sutartį ieškovė pristatė atsakovui EMMELEV A/S keturias siuntas rapsų 2009 m. gegužės – liepos mėnesiais, apie kurias yra nurodyta ir ginčijamame skolų suderinimo akte, pripažįsta pati ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą. Iš skolų suderinimo akto teismas nustatė, kad jame fiksuotas kainos už sėklas sumažinimas nuo 360 iki 280 Eur už toną, šiame akte tai įvardijant kaip nuostolius. Ieškovė, išrašydama sąskaitas (jas pasirašė tuo metu ieškovės direktoriumi buvęs Antanas Kliunka), jose nurodė kitą nei sutartyje nurodytą kainą, t. y. 285 Eur vietoje 360 Eur, išskyrus PVM sąskaitą faktūrą Nr. KOT 40, kurioje nurodyta kaina 302,50 Eur, vėliau ranka padarytas įrašas dėl kainos keitimo į 285 Eur. Taigi, net pati ieškovė, pristatydama rapsus pagal sutartį Nr. 25-03-2008-01, atliko kainos mažinimą; sąskaitose vėliau ranka padaryti įrašai dėl kainos keitimo į 280 Eur. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtino, kad tarp šalių vyko derybos dėl sutartyje nustatytos kainos mažinimo, be to, į bylą buvo pateikti duomenys apie tuo metu buvusią rapsų sėklų rinkos kainą, t. y. apie jos sumažėjimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje yra duomenų, leidusių spręsti buvus šalių susitarimą dėl kainos mažinimo dėl priemaišų sėklose, kuris užfiksuotas skolų suderinimo akte. Teismas nustatė, kad atsakovas EMMELEV A/S pinigus už jam tiekiamus rapsus pervesdavo ieškovui avansu. 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akte yra nurodytos palūkanos, kurių suma 96 501 eurai ir 4 558 JAV doleriai, t. y. akte užfiksuotas šalių susitarimas dėl palūkanų skaičiavimo, kurį pasirašė tiek ieškovė, tiek atsakovas EMMELEV A/S. Byloje nepaneigta, kad už atsakovo avansu pervestas ieškovei pinigines sumas bei sumas, kurias atsakovas sumokėjo už ieškovę už rapsų sėklų gabenimą iš Kazachstano, ieškovė ir atsakovas susitarė dėl palūkanų mokėjimo. Labiau tikėtina, kad toks susitarimas buvo, nes Antanas Kliunka kartu su atsiliepimu pateikė atsakovo EMMELEV A/S skaičiavimus dėl 8 proc. dydžio palūkanų. Akivaizdu, kad ieškovei apie susitarimą skaičiuoti palūkanas buvo žinoma, ir tai neabejotinai patvirtina šalių susitarimo dėl palūkanų faktą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ginčijamame skolų suderinimo akte yra fiksuotos ne tik skolos, bet ir naujos prievolės, todėl ginčijamas aktas negali būti vertinamas tik kaip buhalterinės būklės fiksavimo dokumentas, o šalis siejusių sutartinių santykių pakeitimas (papildymas), turėjęs įtakos jų teisių ir pareigų turiniui bei apimčiai. Pagal sutartį atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, prisiimant papildomus įsipareigojimus, sukelia savarankiškas teises ir pareigas – tai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje ginčijamas skolų suderinimo aktas yra tik suvestinis buhalterinės apskaitos dokumentas, kuris negali būti vertinamas kaip sandoris. Teismas pažymėjo, kad sandoriai turi būti nuginčyti pagal įstatyme nustatytas sandorių pripažinimo negaliojančiais taisykles. Pagal byloje nustatytas aplinkybes neegzistuoja sąlygos 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo aktą pripažinti negaliojančiu taikant Danijos sutarčių įstatymo 28-38 straipsnius, to neįrodinėjo ir ieškovas. Teismas nenustatė pagrįstų prielaidų daryti išvadą, kad ginčijamu aktu buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės bei pažymėjo, kad trečiasis asmuo Antanas Kliunka bylos nagrinėjimo metu aiškino, jog aktas buvo pasirašytas pasitikint partneriais, jam suklydus, tačiau jokių reikalavimų atsakovui EMMELEV A/S nereiškė.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčijamą aktą pripažinus sandoriu (o ne vien suvestiniu buhalterinės apskaitos dokumentu), kuris nenuginčytas pagal įstatyme įtvirtintus sandorių negaliojimo pagrindus, nelieka tikslo aiškintis, ar akte nurodyti duomenys atitiko buhalterinės apskaitos dokumentus. Teismas pažymėjo, kad atsakovas EMMELEV A/S pateikė pakankamai pirminių apskaitos dokumentų, kitų rašytinių įrodymų, kurių pagrindu pagrindė šalių susitarimą ir kurio esminiai elementai užfiksuoti skolų suderinimo akte. Byloje taip pat įrodyta, kaip kito (keitėsi) šalių tarpusavio atsiskaitymų balansas nuo ginčo akto sudarymo iki 2010 m. balandžio 30 d., po to – iki 2011 m. vasario 1 d. Ieškovė nepaneigė šio sandorio šalių susitarimo dėl ginčo akte užfiksuoto tarpusavio skolų (atsiskaitymų būklės) balanso. Trečiasis asmuo Antanas Kliunka atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad jeigu ne atsakovo vadovų klasta, tai ieškovė kartu su atsakovu ŽŪK „Raseinių javai“, turėdami sandėlius Kazachstane ir Lietuvoje, nesunkiai per du metus galėjo atsakovui padengti 400 000 eurų skolą, kurią ieškovė ir atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“ pripažino 2010 m. pabaigoje. Tai reiškia, kad ieškovė 2010 m. turėjo įsiskolinimą (A. K. sudarytame 2011 m. vasario 1 d. balanse fiksuotas 363 197 eurų įsiskolinimas) atsakovui EMMELEV A/S ir tą faktą pripažino.

Teismas nurodė, kad ieškovei ir pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akte įrašytos skolos 2009 m. sausio 1 d. likučio ir jo teisingumo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad trečiojo asmens A. K. su atsiliepimu pateiktame jo sudarytame balanse, kurį jis siuntė atsakovui EMMELEV A/S 2010 m. balandžio 30 d., įrašytų debeto ir kredito sumų sudėtis per laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. sudaro tokią pačią sumą, kaip ir ginčijamo skolų suderinimo akto pirmoje eilutėje (2009 m. sausio 1 d. likutis, įrašyta skolos suma eurais – 1 466 943,73). Pagal minėtą A. K. pateiktą balansą 2010 m. balandžio 30 d., atsiskaitymų likutis eurais 2009 m. liepos 24 d. buvo 519 330,53 eurai atsakovo EMMELEV A/S naudai (ieškovės kreditas). Atsiskaitymų suderinimo akte toks likutis yra didesnis (709 897,05 eurai) ir tai yra logiška, nes į jį papildomai įtrauktos nuostolių dėl kainų mažėjimo, dėl sėklų priemaišų sumos, taip pat ir palūkanos. Teismas nurodė, kad prie atsiliepimo į priešieškinį trečiasis asmuo Antanas Kliunka pateikė mokėjimų (atsiskaitymų) balansą 2011 m. vasario 1 d., kurio eilutėje „Debetas EUR“ nėra įtraukta 2010 m. rugsėjo 21 d. sąskaita faktūra Nr. KOT 44 dėl 1 117 977 eurų sumos, kuri šioje byloje sudaro priešieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo pagrindą. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad skolų suderinimo aktą pasirašęs asmuo bei tuo metu ieškovės vadovu buvęs Antanas Kliunka pripažino faktą, jog atsakovas EMMELEV A/S šioje sąskaitoje nurodyta suma sumažino (užskaitė) ieškovės įsiskolinimą atsakovui EMMELEV A/S. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Antanas Kliunka patvirtino, jog 2009 m. liepos 24 d. vyko į Daniją, turėdamas tikslą pasirašyti naują rapsų tiekimo sutartį, pateikė einamuosius ieškovės ir atsakovo EMMELEV A/S balansus, jog pastabų dėl balansų nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl skolos ir palūkanų priteisimo pažymėjo, kad atsiskaitymo pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. sutartį faktą patvirtina skolų suderinimo akto duomenys, atsakovo EMMELEV A/S avansinių mokėjimų pavedimai, pirminiai dokumentai, pagrindžiantys skolų suderinimo akte nurodytą skolą, bei dokumentai, patvirtinantys vėlesnį kredito–debeto balanso tarp šalių kitimą. Teismas sprendė, kad 2010 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitos faktūros išrašymo metu ieškovės įsiskolinimas atsakovui EMMELEV A/S buvo didesnis nei sąskaitoje nurodyta suma, todėl atsakovas EMMELEV A/S neturėjo pareigos ieškovei sumokėti sąskaitoje nurodytą sumą, o turėjo teisę tokia suma sumažinti ieškovės skolą. Esant šioms aplinkybėms, teismas ieškovės reikalavimą dėl skolos ir palūkanų priteisimo laikė nepagrįstu ir atmestinu, nes nenustatytas atsakovo EMMELEV A/S skolos faktas ieškovei.

III. Kasacinių skundų, prisidėjimų prie jų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė BTPKB „Kotenas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 29 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškovės reikalavimai dėl 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu, skolos ir palūkanų priteisimo ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl užsienio teisės taikymą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Teismas nepagrįstai 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo aktą kvalifikavo kaip sandorį, sukuriantį naujas prievoles, susijusias su anksčiau tarp ieškovės ir EMMELEV A/S sudarytomis sutartimis, kuriose buvo numatyta taikytina Danijos Karalystės teisė. Ginčo skolų suderinimo akte numatytos tariamos skolos grąžinimas atsakovui EMMELEV A/S yra tokiam susitarimui būdingiausia pareiga, kurią turėtų įvykdyti ieškovė ir atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“, todėl ginčui dėl akto pripažinimo negaliojančiu turėjo būti taikytina Lietuvos teisė. Taip pat ginčo skolų suderinimo aktas labiausiai susijęs su Lietuvos teise, nes jo galiojimas ginčijamas siekiant apginti Lietuvos Respublikos bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus (tą pripažino ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BTPKB „Kotenas“ v. EMMELEV A/S, ŽŪK „Raseinių javai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-700/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-700/2013">3K-3-700/2013</a>). Byloje nesurinkus pakankamai įrodymų dėl užsienio teisės turinio, teismas privalėjo vadovautis Lietuvos teise, tačiau to jis nepadarė ir realiai ginčo akto galiojimo klausimo nenagrinėjo ir Danijos Karalystės teisės kontekste. Vien tai, kad skolų suderinimo aktas buvo kvalifikuotas kaip sandoris, negalėjo būti pagrindas atmesti reikalavimą dėl jo pripažinimo negaliojančiu – teismui nusprendus taikyti Danijos Karalystės teisę, CK numatyti sandorių negaliojimo pagrindai net nebuvo vertinti.

2. Dėl netinkamai teisiškai kvalifikuoto skolų suderinimo akto. Teismas nepagrįstai ginčo aktą kvalifikavo kaip 2008 m. kovo 25 d. sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo EMMELEV A/S pakeitimą, nes: akte niekur nenurodyta, kad juo keičiama 2008 m. sutartis ir kad jis laikytinas sudedamąja sutarties dalimi; akte fiksuojami ne tik ieškovės, bet ir atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“, kuris nėra 2008 m. sutarties šalis, tariami įsiskolinimai EMMELEV A/S; teismo posėdžio metu atsakovo EMMELEV A/S pardavimų vadovas nepatvirtino, kad buvo pasirašytas 2008 m. sutarties pakeitimas; nors dėl tariamų nuostolių 2008 m. sutarties kaina neva buvo sumažinta iki 280 eurų už toną rapsų sėklų, tačiau skaičiuojant kompensaciją dėl tariamų priemaišų, pastaroji skaičiuojama nuo pradinės 2008 m. sutarties kainos – toks nenuoseklumas patvirtina, kad jokio susitarimo dėl 2008 m. sutarties kainos pakeitimo skolų suderinimo aktu šalys nesudarė; akte kaina sumažinta ne dėl viso pagal 2008 m. sutartį pristatytų rapsų (dėl 616 t siuntos kaina nebuvo mažinama), taigi susitarimas dėl 2008 m. sutarties kainos keitimo ginčo aktu nebuvo sudarytas; trečiasis asmuo Antanas Kliunka, kuris pasirašė skolų suderinimo aktą, nurodė, kad jokio susitarimo dėl 2008 m. sutarties kainos keitimo jis su EMMELEV A/S nesudarė.

Ieškovės teigimu, nebuvo jokio pagrindo skolų suderinimo akto eilutės su konkrečia palūkanų suma kvalifikuoti kaip susitarimo dėl palūkanų, nes jame (akte) jokio susitarimo dėl palūkanų, jų normos, sumos, nuo kurios jos skaičiuojamos, nėra.

3. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinių teisės normų pažeidimo. Teismas, kvalifikuodamas skolų suderinimo aktą ir spręsdamas dėl jo pripažinimo negaliojančiu (nors faktiškai šio klausimo apskritai netyrė), iš esmės vadovavosi tik EMMELEV A/S argumentais, kad aktu šalys ne tik fiksavo tarpusavio įsipareigojimus, tačiau ir susitarė dėl 2008 m. kainos keitimo bei palūkanų skaičiavimo. Teismas visiškai nevertino byloje surinktų įrodymų (atsakovo EMMELEV A/S finansų vadovas negalėjo įvardinti, ar 2008 m. sutartis buvo keista; trečiasis asmuo Antanas Kliunka nurodė, kad nesudarinėjo jokių susitarimų; pagal 2008 m. sutartį ieškovė atsakovui EMMELEV A/S grūdus pristatė 2009 m. gegužės, birželio, liepos mėnesiais – iš atsakovo pateikto rapsų tyrimų akto matyti, kad jie buvo tirti 2009 m. gegužės 28 d., taigi, vadovaujantis elementaria logika, matyti, kad tyrimų rezultatai galėjo būti teoriškai taikomi tik pirmai siuntai; neatsižvelgta, kad rapsus pagal 2008 m. sutartį ieškovė vėlavo pateikti dėl Kazachstano eksporto draudimo (dėl force majore aplinkybių); pasirašydamas skolų suderinimo aktą atsakovas EMMELEV A/S laikė, kad ieškovės įsipareigojimai jam viršija ieškovės pristatytų rapsų sėklų vertę, todėl už 2010 m. rugsėjo mėn. pristatytus rapsus atsakovas neatsiskaitė ir ieškovė negavo 1 117 977 Eur pajamų), kurių pagrindu skolų suderinimo aktas turėjo būti kvalifikuotas kaip suvestinis dokumentas ir pripažintas negaliojančiu.

4. Dėl prievolių pasibaigimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad 2011 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo aktas nėra ieškovės pasirašytas – jame atsakovas vienašališkai fiksavo ieškovės tariamą įsiskolinimą, ieškovė niekuomet šio akto nepripažino, todėl jis negali būti laikomas pagrindu atsakovo EMMELEV A/S prievolių ieškovei pasibaigimu. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas EMMELEV A/S 2011 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo aktą pateikė tik kartu su pareiškimu dėl kreditorinio reikalavimo ieškovės bankroto byloje patvirtinimo, taigi jis nėra įskaitęs suderinimo akte nurodytų prievolių, be to, nėra pareiškęs reikalavimo tas sumas priteisti (atsiėmė savo kreditorinį reikalavimą). Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad atsakovo EMMELEV A/S sumokėto avanso ieškovės išrašytai sąskaitai padengti neužteko, todėl tinkamu prievolės įvykdymu jo prievolė negali būti laikoma pasibaigusi. Ieškovės teigimu, atsakovas nebuvo pateikęs pranešimo dėl 2011 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo akte nurodytų prievolių tarpusavio įskaitymo, todėl teismas nepagrįstai, pažeisdamas Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, pats faktiškai įskaitė prievoles. Pažymi, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ieškovė atsakovui EMMELEV A/S pristatė rapsų sėklų už 2 588 720,37 Eur; atsižvelgiant į atsakovo sumokėtų avansų ir ieškovės pristatytų sėklų balansą, matyti, kad atsakovas skolingas ieškovei 1 121 776,64 Eur (2 588 720,37 Eur – 1 466 943,73 Eur). Vadinasi, pripažinus 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo aktą negaliojančiu, atsakovo EMMELEV A/S įsiskolinimas (1 121 776,64 Eur) už pristatytas rapsų sėklas net viršija ieškovės prašomą priteisti sumą, todėl ginčo aktą pripažinus negaliojančiu, pilnai tenkintinas ir reikalavimas dėl skolos bei palūkanų priteisimo.

Kasaciniu skundu atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 29 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl netinkamai actio Pauliana institutui taikytinos teisės. Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai taikė CK 1.11 straipsnio 2 dalį bei neteisėtai taikė Danijos Karalystės teisę, kuri, laikantis imperatyvių įstatymo nuostatų, negalėjo būti taikoma. Teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo aktą remiantis actio Pauliana instituto pagrindu. Atsakovo teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje būtina suformuoti teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, pagal kurią actio Pauliana instituto esmė, paskirtis ir teisinis reguliavimas suponuoja, jog pareiškus actio Pauliana ieškinį, privalo būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Nagrinėjamu atveju priešieškinį BTPKB „Kotenas“ vardu pareiškė bankroto administratorius, kaip visų bankrutuojančios įmonės kreditorių atstovas, todėl 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo aktui aiškinti bei nuginčyti turėtų būti taikoma bankroto administratoriaus veiklos buveinės bei actio Pauliana institutą įtvirtinančios valstybės teisė.

2. Dėl sandoriui taikytinos teisės. Teismas tinkamai nepaaiškino ir teisiškai nepagrindė kuo 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto turinys skiriasi nuo 2009 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutarties turinio, kad šiems sandoriams buvo taikyta skirtingų valstybių (Danijos Karalystės ir Lietuvos) teisė, nors ieškovė ir atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“ minėtuose dokumentuose nepasirinko jokios taikytinos teisės. 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akte nesant jokio šalių susitarimo dėl taikytinos teisės, Romos konvencijos 3 straipsnio 1 dalis (sutarčiai yra taikoma šalių pasirinkta teisė) bei CK 1.37 straipsnio 1 dalis (sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė) negalėjo būti taikoma – turėjo būti taikomos teisės normos, nustatančios taikytiną teisę nesant šalių pasirinkimo (Romos konvencijos 4 straipsnis ir CK 1.37 straipsnio 4 dalis).

3. Dėl 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto teisinio vertinimo. Vertinant 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo aktą turėjo būti atsižvelgiama į CK 1.96, 6.226 straipsnius, 6.983 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatančias taisykles dėl sandorių nedalumo. Teismas negalėjo 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto vertinti kaip dviejų skirtingų sandorių, sudarytų tarp ieškovės ir atsakovo EMMELEV A/S ir tarp atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ ir atsakovo EMMELEV A/S, nes šis sandoris savo esme yra nedalus. 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo aktą sudarė trys šalys: ieškovė ir atsakovai EMMELEV A/S, ŽŪK „Raseinių javai“; be to sandorių sudarymo metu abiejų juridinių asmenų (BTPKB „Kotenas“ ir ŽŪK „Raseinių javai“) pagrindiniu dalyviu buvo tas pats asmuo – trečiasis asmuo Antanas Kliunka. Atsakovo vertinimu, 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo aktas savo esme yra taikos sutartis – šalys nustatė savo tarpusavio atsiskaitymų balansą, kuris iš esmės yra skirtas užkirsti kelią likti teisminiam ginčui ateityje dėl šalių tarpusavio skolų. Teismas taip pat klaidingai konstatavo, kad 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo aktą pripažinus sandoriu, nebūtina aiškintis, ar jis atitinka tikrovę. Šalys nesusitarė dėl 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto ir 2010 m. rugsėjo 21 d. ieškovės išrašytos sąskaitos tarpusavio įskaitymo, todėl teismas negalėjo po penkerių metų sandorio šalių tarpusavio prievolių atžvilgiu taikyti įskaitymo arba skolų suderinimo akte nurodytas sumas vertinti kaip savaime suprantamą avansą, kurio nereikia įskaityti.

4. Dėl laidavimo sutarties teisinio vertinimo. Teismas, iš anksto neįspėjęs bylos šalių, neturėjo teisės peržengti bylos ribų ir pripažinti sutartinius santykius pasibaigusiais, bet privalėjo pasisakyti dėl ieškinio dalyko ir atmesti arba patenkinti reikalavimą pripažinti sutartį negaliojančia, nes nei viena iš šalių nebuvo pareiškusi reikalavimo laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia (ieškovė prašė pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms).

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie ieškovės BTPKB „Kotenas“ kasacinio skundo atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“ pareiškė, kad ieškovės ir atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ kasacinių skundų dalykas sutampa, prašo ieškovės skundą tenkinti.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ kasacinio skundo ieškovė BTPKB „Kotenas“ pareiškė, kad sutinka su atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ skundo argumentais tiek, kiek jie neprieštarauja ieškovės skundo argumentams, prašo atsakovo skundą tenkinti.

Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas EMMELEV A/S prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsakovo naudai priteisti bylinėjimosi kasacinės instancijos teisme patirtas išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl užsienio teisės taikymą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Ieškovė neginčija, kad 2008 m. kovo 25 d. tarp jos ir atsakovo EMMELEV A/S sudarytoje rapsų pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 25-03-2208-01 buvo susitarimas dėl taikytinos Danijos Karalystės teisės. Teismas, pagrįstai kvalifikavęs 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo aktą ne tik kaip buhalterinių dokumentų suvestinę, bet ir kaip susitarimą dėl papildomų prievolių, t. y. kaip sandorį, teisingai ir pagrįstai reikalavimui dėl jo (akto) negaliojimo pritaikė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas – konstatavo, kad reikalavimui dėl skolų suderinimo akto negaliojimo yra taikytina Danijos teisė, kadangi šalys buvo susitarusios dėl taikytinos teisės. Taip pat pagrįstai sprendė, kad byloje nėra nustatytų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pagal Danijos Karalystės teisę pripažinti skolų suderinimo aktą negaliojančiu. Atsakovo teigimu, pareigą įrodyti Danijos Karalystės teisės turinį turėjo būtent ieškovė ir jos argumentas, neva nebuvo surinkta pakankamai duomenų apie Danijos Karalystės teisės turinį, reiškia ne ką kitą, kaip faktą, kad ieškovė neįrodė ieškinio pagrįstumo. Ieškovė negali remtis Romos konvencijos 4 straipsniu, nes šalys buvo susitarusios dėl taikytinos teisės; Romos konvencijos 4 straipsnis nenumato specialaus taikytinos teisės nustatymo kriterijaus pagal tai, kurios valstybės ūkio subjektai yra labiausiai suinteresuoti bylos išsprendimu – tokiu būdu, nustatant skolų suderinimo aktui taikytiną teisę, įtakos visiškai nedaro tai, kad ieškinys buvo pareikštas bankroto administratoriaus. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė niekada neįrodinėjo nei CK 6.66, nei 1.82 straipsnių taikymo pagrindų. Ieškovė dar apeliacinėje instancijoje teigė, kad Danijos Karalystės teisės taikymas neturi įtakos galutiniam bylos išsprendimui. Tuo tarpu, kasacinėje proceso stadijoje, yra keliamas klausimas dėl neva netinkamo ginčo išsprendimo, kuris buvo nulemtas Danijos Karalystės teisės taikymo. Atsakovo įsitikinimu, Lietuvos materialinės teisės taikymas iš tikrųjų nekeičia ginčo išsprendimo, nes reikalavimas dėl skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu ir tariamos skolos priteisimo būtų atmestini ir pagal Lietuvos teisę.

2. Dėl netinkamai teisiškai kvalifikuoto skolų suderinimo akto. Ieškovė, prisidengdama teiginiu, neva apeliacinės instancijos teismas netinkamai teisiškai kvalifikavo skolų suderinimo katą, iš tikrųjų kelia fakto klausimą – ji ginčija patį faktą, kad buvo sudarytas 2008 m. sutarties pakeitimas, o ne teisinę skolų suderinimo akto kvalifikaciją.

3. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinių teisės normų pažeidimo. Bylai svarbias išvadas teismas padarė remdamasis ne tik atsakovo EMMELEV A/S pateiktais įrodymais, bet ir aiškindamas tikrąją šalių valią, vertindamas šalių parodymus, šalių veiksmus po skolų suderinimo akto sudarymo, tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, įvertino šalių pateiktus įrodymus, tinkamai rėmėsi įrodymų pakankamumo taisykle.

4. Dėl prievolių pasibaigimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiu, neva skundžiamu sprendimu buvo atlikti prievolių įskaitymai. Teismas ne pritaikė prievolių įskaitymą, kaip prievolių pasibaigimo pagrindą, bet teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir patvirtino, kad nėra pagrindo skolos priteisimui, nes atsakovas buvo atsiskaitęs pagal sutartį avansiniais mokėjimais. Teismas ne pats atliko, bet konstatavo praeityje jau faktiškai atsakovo EMMELEV A/S atliktą įskaitymą – tą teismas padarė teisingai nustatydamas, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi atsiskaitymo praktika: atsakovas atlieka avansinius mokėjimus, o pristačius rapsų sėklas atitinkama suma yra mažinamas ieškovės įsiskolinimas.

Atsiliepimu į atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ kasacinį skundą atsakovas EMMELEV A/S prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsakovo naudai priteisti bylinėjimosi kasacinės instancijos teisme patirtas išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl atsakovo procesinės padėties ir skundžiamo sprendimo apimties. Atsakovas kasaciniu skundu kelia reikalavimą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti dėl atsakovo „Raseinių javai“ prievolių atsakovui EMMELEV A/S, nes atsakovas „Raseinių javai“ šioje byloje užima atsakovo procesinę padėtį ir nėra pareiškęs savarankiškų reikalavimų.

2. Dėl netinkamai actio Pauliana institutui taikytinos teisės. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vadovaujantis Romos konvencijos ir Lietuvos Respublikos CK nuostatomis reikalavimui dėl 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu turi būti taikoma Danijos Karalystės teisė. Lietuvos teisės taikymas visiems ieškiniams, kuriuose yra remiamasi actio Pauliana reikštų tarptautinių teisės aktų pažeidimą. Nė vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų ieškovė bylos nagrinėjimo metu net neįrodinėjo.

3. Dėl sandoriui taikytinos teisės. Teismas, skolų suderinimo aktą kvalifikuodamas kaip, be kita ko, 2008 m. sutarties pakeitimą, įvertino visas su jo sudarymu susijusias aplinkybes ir šalių bendradarbiavimo kontekstą. Be to, iš kasatoriaus argumentų nėra aišku, kodėl sutarties pakeitimas turėtų būti laikomas atskiru ir savarankišku šalių sudarytu sandoriu, kuriam būtų taikoma kitokia, nei pagrindę sutartį reglamentuojanti teisė. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo pažeisti CK 6.196 straipsnio 1 dalies, nes skolų suderinimo aktui taikytina teisės dalis, kuri susijusi su atsakovu „Raseinių javai“, net nebuvo vertinama. Apeliacinės instancijos teismas ne pritaikė įskaitymą, kaip prievolių pasibaigimo pagrindą, bet teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir patvirtino, kad nėra pagrindo skolos priteisimui, nes atsakovas EMMELEV A/S buvo atsiskaitęs pagal sutartį avansiniais mokėjimais. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius ginčija ne tarp atsakovo EMMELEV A/S ir atsakovo „Raseinių javai“ atliktus įskaitymus, bet tarp ieškovės ir atsakovo EMMELEV A/S atliktus įskaitymus; kasatorius neturi teisės ginčyti šių įskaitymų (jei tai laikytumėme įskaitymais), nes jis neturi jokio materialinio suinteresuotumo atsakovo EMMELEV A/S ir ieškovės teisiniams santykiams.

4. Dėl 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto teisinio vertinimo. 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo aktas nėra vienas daugiašalis sandoris, todėl jis nepatenka į CK 1.96, 6.226 straipsnių taikymo sritį; net jei ir laikytume, kad skolų suderinimo aktas yra viena daugiašalė sutartis, vis tiek nebūtų pagrindo taikyti CK 1.96, 6.226 straipsniuose numatytas išimtis iš bendros taisyklės; šiuose straipsniuose numatytų išimčių taikymui reikalingas suinteresuotos šalies reikalavimas, o tokio reikalavimo kasatorius niekada nereiškė. Be to, 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo aktas nebuvo taikos sutartis – kasatorius viso proceso metu užėmė poziciją, kad skolų suderinimo aktas buvo tik buhalterinės apskaitos dokumentas. Atsakovo teigimu, kiekvienas šalių sudaromas tarpusavio atsikaitymų balansas negali būti laikomas taikos sutartimi. Ta skolų suderinimo akto dalis, kurioje atsakovas EMMELEV A/S, atsakovas „Raseinių javai“ ir ieškovė fiksavo buhalterinius tarpusavio atsiskaitymo duomenis, laikoma buhalterinės apskaitos dokumentu, kuris negali būti traktuojamas kaip savarankiška sutartimi. Tuo tarpu, likusi skolų suderinimo akto dalis yra rapsų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimas, nes šiuo pakeitimu buvo: sumažinta rapsų pirkimo–pardavimo kaina (tai yra pirkimo–pardavimo sutarties elementas); susitarta dėl palūkanų mokėjimo (tai yra elementas, kuris gali būti būdingas iš esmės bet kuriai civilinės sutarties rūšiai, kurioje viena iš šalių turi piniginę prievolę kitai šaliai). Atsakovo vertinimu, skolų suderinimo akte yra užfiksuoti du savarankiški susitarimai: tarp atsakovo EMMELEV A/S ir ieškovės (užfiksuota šalių tarpusavio atsiskaitymo būklė ir pasiektas susitarimas dėl palūkanų ir kainos mažinimo), tarp atsakovo EMMELEV A/S ir atsakovo „Raseinių javai“ (užfiksuota šalių tarpusavio atsiskaitymo būklė ir pasiekti susitarimai), kuriuos sieja tik tai, kad jie patogumo tikslais buvo sudaryti ant vieno lapo, nes tuo metu tiek ieškovės, tiek atsakovo „Raseinių javai“ vadovas buvo tas pats fizinis asmuo – Antanas Kliunka. Taigi jokio kito ryšio skolų suderinimo akte fiksuotos ar naujai sukurtos prievolės neturi; šalių prievolių vykdymas yra visiškai atskiras, nėra niekaip tarpusavyje susijusios, prievolės ir jų vykdymas nedaro jokios įtakos viena kitai.

5. Dėl laidavimo sutarties teisinio vertinimo. Ieškovė formaliai nebuvo suformulavusi reikalavimo pripažinti laidavimo sutartį pasibaigusia, kartu su ieškiniu pateikė alternatyvų reikalavimą laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia, jei teismas spręstų, kad laidavimo sutartis nėra pasibaigusi, todėl negalima teigti, kad buvo peržengtos ieškinio ribos. Taip pat skundžiamu sprendimu nebuvo pažeista CPK 320 straipsnio 2 dalies norma, numatanti draudimą apeliacinės instancijos teismui peržengti apeliacinio skundo ribas, nes teismas neperžengė atsakovo EMMELEV A/S apeliacinio skundo ribų, o vadovavosi atsakovo keliamų reikalavimų turiniu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo sprendimui taikytinos teisės

Byloje nustatyta, kad bylos šalis siejo ilgalaikiai rapsų sėklų pirkimo–pardavimo santykiai (šalys bendradarbiavo nuo 2001 m.); šalys 2008 m. kovo 25 d. sudarė rapsų sėklų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria kasatorius įsipareigojo parduoti atsakovui EMMELEV A/S 2008 m. derliaus rapsų sėklas, o pirkėjas už jas pardavėjui sumokėti. Sutarties šalys bendrųjų sąlygų 3 punkte susitarė, kad sutarčiai galioja Danijos Karalystės teisė, jurisdikcijos vieta konkretus Danijos apygardos teismas. Sutartyje nėra išlygų, kad priklausomai nuo ginčą iniciavusios sutarties šalies, ginčo vietos ar sutarties vykdymo stadijos gali keistis šalių sutarta taikytina teisė. Tokia pati sąlyga buvo nurodoma ir ankstesnėse bei vėlesnėse šalių sudarytose sutartyse dėl rapsų sėklų pirkimo–pardavimo. Taigi sutartyje aiškiai išreikštas susitarimas dėl pasirinktos teisės ir teismingumo ginčams, kilusiems iš sutarties sąlygų vykdymo, spręsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, spręsdama šioje byloje pareikštų reikalavimų teismingumo klausimą ir nustatydama, kad ginčas teismingas Lietuvos Respublikos teismams, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje nurodė, jog byloje nagrinėjamo ginčo kitokį, negu susitarė šalys, teismingumą lėmė imperatyviosios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo normos (14 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad kitokio, negu susitarė šalys, ginčo sprendimo teismingumo nustatymas nepaneigia ir nepašalina pareigos, sprendžiant ginčą nacionaliniame teisme, taikyti šalių sutartą Danijos Karalystės teisę (CK 1.10 straipsnio 1 dalis, 1.37 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad kasatorės BTPKB „Kotenas“ ginčijamas skolų suderinimo aktas buvo sudarytas derinant šalių poziciją dėl rapsų sėklų tiekimo (pardavimo) ir atsiskaitymo (apmokėjimo) už jas pagal šalių sutartinius teisinius santykius. Minėta, kad šalys, sudarydamos rapsų pirkimo–pardavimo sutartis, susitarė, kad kilusiems iš sutarčių, reiškia ir atsiskaitymų pagal sutarties sąlygas, ginčams bus taikoma Danijos Karalystės teisė. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą iš pirkimo–pardavimo sutarties, vadovavosi Lietuvos Respublikos teise. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad šalis prašanti taikyti Danijos Karalystės teisę nepateikė pakankamai duomenų, leidžiančių byloje remtis Danijos karalystės teise: atsakovo EMMELEV A/S atstovai pateikė teismui tik Danijos advokatų kontoros Kopenhagoje advokato E. M. elektroninio laiško su paaiškinimais kopiją su vertimu į lietuvių kalbą, ištraukas su vertimais į lietuvių kalbą iš knygų: „Kaution“ (autorius H. V. Hojrup) „Kaution og gandre solidarske skyldforhold“ (autorius H. H. B. T.) bei ištraukas iš Danijos sutarčių įstatymo kopiją su vertimu į lietuvių kalbą. Atsakovas EMMELEV A/S nepateikė teismui duomenų apie taikytinų Danijos teisės normų taikymo praktiką, todėl teismas konstatavo, kad duomenys dėl taikytinos teisės turinio, jos oficialaus aiškinimo yra nepakankami. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada atsakovui galėjo būti siurprizinė, nes iki sprendimo priėmimo apie tai, jog į bylą pateikti įrodymai apie užsienio teisės turinį nėra pakankami, teismas šalių neinformavo. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavo, kad nesudarius atsakovui galimybės gauti ir pateikti teismui trūkstamų duomenų tam, kad būtų galima ginčą spręsti pagal šalių pasirinktą užsienio teisę, nebuvo pagrindo daryti išvados, jog atsakovui EMMELEV A/S nepavyko surinkti informacijos, nurodytos CK 1.12 straipsnio 1, 2 dalyse, todėl nebuvo ir pagrindo taikyti šio straipsnio 3 dalį. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, joje dalyvaujantiems asmenims buvo sudaryta galimybė pateikti papildomus duomenis apie užsienio teisės turinį ir ginčo šalys šia teise pasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareikštus materialiuosius reikalavimus pagal priešiniame ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, taip pat byloje esančius duomenis, susijusius su užsienio teisės turiniu (T. 4, b. l. 136-173, T. 5, b. l. 141-159, 175-194), sprendė, kad yra sukaupta pakankamai duomenų tam, jog ginčas dėl skolos ir palūkanų priteisimo, grindžiamas 2010 m. rugpjūčio 19 d. sutartimi ir pagal ją išrašyta PVM sąskaita faktūra, būtų išspręstas taikant Danijos Karalystės teisę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 808 straipsnio 2 dalį jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu teismui ar šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti šio šiame straipsnyje numatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Analogiškos nuostatos nurodytos ir CK 1.12 straipsnyje.

Kaip minėta, atsakovo EMMELEV A/S atstovai pateikė pirmosios instancijos teismui tik Danijos advokatų kontoros Kopenhagoje advokato E. M. elektroninio laiško su paaiškinimais kopiją su vertimu į lietuvių kalbą, ištraukas su vertimais į lietuvių kalbą iš knygų: „Kaution“ (autorius H. V. Hojrup) „Kaution og gandre solidarske skyldforhold“ (autorius H. H. B. T.) bei ištraukas iš Danijos sutarčių įstatymo kopiją su vertimu į lietuvių kalbą. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismui atsakovas papildomai pateikė Danijos Karalystės prof. O. H. eksperto (teisės specialisto) 2014 m. spalio 25 d. išvadą dėl Danijos Karalystės turinio, Danijos Karalystės įstatymo dėl palūkanų 5 straipsnį kartu su vertimu į lietuvių kalbą, 2002 m. rugsėjo 4 d. Konsolidacijos akto Nr. 743 dėl palūkanų už pavėluotą apmokėjimą ir t. t. 1 straipsnio, 3 straipsnio 1 punktą ir 5 straipsnio 1 punktą kartu su vertimu į lietuvių kalbą. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė advokatų kontoros MAQS Danijos biuro advokatų L. H. ir M. E. išvadą apie byloje aktualios Danijos teisės turinį (išvadoje išdėstyta teisinė nuomonė apie tai kokios yra pirkėjo ir pardavėjo pareigos pagal pirkimo–pardavimo sutartį; kokias teises turi pardavėjas, jei pirkėjas nesumoka už perduotas prekes; koks yra ieškinio senaties terminas pasinaudoti pardavėjo teisėmis, jei pirkėjas nesumoka už perduotas prekes; kokios palūkanos pagal Danijos teisę taikomos dėl nesumokėjimo už perduotas prekes; kokios yra actio Pauliana (arba kito instituto, susijusio su kreditorių teisėmis ginčyti skolininko ir trečiosios šalies sudarytą sandorį, jei sandoris pažeidžia kreditoriaus teises) taikymo sąlygos pagal Danijos teisę).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančią medžiagą, susijusią su Danijos Karalystės teisės turiniu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl įrodymų apie užsienio teisės taikymą pakankamumo (kad ginčas dėl skolos ir palūkanų priteisimo būtų išspręstas taikant Danijos Karalystės teisę). Byloje aktualus sutarčių keitimo teisės klausimas, todėl joje nesant viso Danijos sutarčių įstatymo teksto, esant tik ištraukai (I dalies 1 straipsnis, III dalies 28–38 straipsniai), nesant duomenų apie taikytinų Danijos Karalystės teisės normų taikymo praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, duomenys dėl taikytinos teisės turinio, jos oficialaus aiškinimo yra nepakankami ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą iš pirkimo–pardavimo sutarties, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos teise.

Dėl skolų suderinimo akto teisinio kvalifikavimo

Byloje nustatyta, kad bylos šalys: kasatorė ir atsakovai EMMELEV A/S bei ŽŪK „Raseinių javai“ 2009 m. liepos 24 d. pasirašė skolų suderinimo aktą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skolų suderinimo aktas negali būti vertinamas kaip sandoris, sukuriantis šalims prievolinius teisinius santykius, nes tai išvestinis dokumentas, surašomas pirminių dokumentų pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vienos ar kelių asmenų pasirašyto dokumento teisinį kvalifikavimą ir teisinę reikšmę apsprendžia jo turinys, kuris nurodo dokumento paskirtį. Kilus ginčui dėl dokumento turinio ir paskirties, tirtina ir spręstina, kokie buvo jį pasirašiusių asmenų ketinimai ir kokių tikslų jie siekė pasirašydami dokumentą. Dokumentai, kuriais jį pasirašę asmenys siekia sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, pagal nacionalinės (Lietuvos) teisės normas laikomi sandoriais (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandoriai, neatitinkantys įstatymų reikalavimų, gali būti pripažinti niekiniais arba nuginčijamais (CK 1.78 straipsnis).

Kasatorė, ginčydama skolų suderinimo aktą, nurodė, kad teismas nepagrįstai ginčo aktą kvalifikavo kaip 2008 m. kovo 25 d. sutarties, sudarytos ieškovės ir atsakovo EMMELEV A/S, pakeitimą, nes: akte niekur nenurodyta, kad juo keičiama 2008 m. sutartis ir kad jis laikytinas sudedamąja sutarties dalimi; akte fiksuojami ne tik ieškovės, bet ir atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“, kuris nėra 2008 m. sutarties šalis, tariami įsiskolinimai EMMELEV A/S; teismo posėdžio metu atsakovo EMMELEV A/S pardavimų vadovas nepatvirtino, kad buvo pasirašytas 2008 m. sutarties pakeitimas; nors dėl tariamų nuostolių 2008 m. sutarties kaina neva buvo sumažinta iki 280 Eur už toną rapsų sėklų, tačiau kompensacija dėl tariamų priemaišų skaičiuojama nuo pradinės 2008 m. sutarties kainos – toks nenuoseklumas patvirtina, kad jokio susitarimo dėl 2008 m. sutarties kainos pakeitimo skolų suderinimo aktu šalys nesudarė; akte kaina sumažinta ne dėl visų pagal 2008 m. sutartį pristatytų rapsų (dėl 616 tonų siuntos kaina nebuvo mažinama), taigi susitarimas dėl 2008 m. sutarties kainos keitimo ginčo aktu nebuvo sudarytas; trečiasis asmuo Antanas Kliunka, kuris pasirašė skolų suderinimo aktą, nurodė, kad jokio susitarimo dėl 2008 m. sutarties kainos keitimo jis su EMMELEV A/S nesudarė.

Teisėjų kolegija laiko šiuos kasacinio skundo argumentus nepagrįstais. Iš kasatorės ginčijamo 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto turinio ir šalių paaiškinimų matyti, kad jis yra derybų dėl 2008 m. kovo 25 d. rapsų sėklų pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo rezultatas, t. y. šiuo aktu šalys susitarė dėl vykdytos sutarties mokėjimų, nuostolių, palūkanų įskaitymo ir rapsų sėklų teikimo 2009 m. liepos mėnesį. Bylos duomenimis, nustatyta, kad pats ieškovas, išrašydamas PVM sąskaitas faktūras Nr. KOT 38, Nr. KOT 39, Nr. KOT 41 (sąskaitas pasirašė tuo metu ieškovo direktoriumi buvęs Antanas Kliunka), jose nurodė kitą, nei nurodyta sutartyje, kainą, t. y. 285 Eur vietoj 360 Eur, išskyrus PVM sąskaitą faktūrą Nr. KOT 40, kurioje nurodyta kaina 302,50 Eur, vėliau ranka padarytas įrašas dėl kainos keitimo į 285 Eur. Sąskaitose vėliau ranka padaryti įrašai dėl kainos keitimo į 280 Eur. Taigi ginčijamu aktu šalys pakeitė 2008 m. kovo 25 d. sutarties sąlygas ir sukūrė kitas teises ir pareigas, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad net pats ieškovas, pristatydamas rapsus pagal sutartį Nr. 25-03-2008-01, atliko kainos mažinimą ir aktą kvalifikavo ne tik kaip buhalterinių duomenų suvestinę, sudarytą pirminių apskaitos dokumentų pagrindu, o kaip sandorį, sukūrusį šalims teises ir pareigas, kuris gali būti nuginčytas tik esant įstatymo nustatytam teisiniam pagrindui (pagal įstatyme nustatytas sandorių pripažinimo negaliojančiais taisykles). Nagrinėjamu atveju ginčijamas aktas nėra nuginčytas pagal įstatyme įtvirtintus sandorių negaliojimo pagrindus ir kasatoriai nenurodo faktinių ir teisinių argumentų dėl skolų suderinimo akto kaip sandorio prieštaravimo įstatymo reikalavimams ir pagrindų pripažinti jį negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismas, atmetęs reikalavimą dėl akto pripažinimo negaliojančiu, pagrįstai atmetė reikalavimą dėl skolos priteisimo.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

Kasatorius atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad teismas, iš anksto neįspėjęs bylos šalių, neturėjo teisės peržengti bylos ribų ir pripažinti laidavimo sutartinius santykius pasibaigusiais, bet privalėjo pasisakyti dėl ieškinio dalyko ir atmesti arba patenkinti reikalavimą pripažinti sutartį negaliojančia, nes nė viena iš šalių nebuvo pareiškusi reikalavimo laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia (ieškovė prašė pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo nuostatoms).

Teisėjų kolegija laiko šiuos kasacinio skundo argumentus nepagrįstais. Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Remiantis CK 6.76 straipsnio 1 dalimi, kurioje pateikta laidavimo samprata, laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. CK 6.78 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas. Laidavimu užtikrinamas ir papildomų (šalutinių) prievolių, susijusių su pagrindine prievole, įvykdymas (CK 6.78 straipsnio 3 dalis). CK 6.81 straipsnyje, nustatančiame laiduotojo atsakomybę, įtvirtinta, kad, prievolei esant neįvykdytai, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (1 dalis); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (2 dalis); bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (3 dalis).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad laidavimo sutarties tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų. Versle paprastai toks interesas yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas yra patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti ir taip galima siekti normalios tokio asmens, už kurį laiduojama, ūkinės veiklos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R., L. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-285/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-285/2012">3K-3-285/2012</a>; kt.). Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra laiduotojo įsipareigojimas, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, įvykdyti ją kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės kreditoriui mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako kreditoriui taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas (CK 6.78 straipsnio 2 dalis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J., S. J., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC01MzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-537/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-537/2011">3K-P-537/2011</a>; kt.).

Byloje nustatyta, kad patikslintu priešieškiniu ieškovė prašė pripažinti 2009 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutartį negaliojančia, o šio reikalavimo faktinį pagrindą sudarė tokios aplinkybės: dėl laidavimo sutarties esminių sąlygų – laidavimu užtikrinamos prievolės apibūdinimo (nesant apibūdintos prievolės laidavimo sutartis laikytina nesudaryta); dėl laidavimo sutarties šalių; dėl kreditorių teisių pažeidimo laidavimo sutartimi (actio Pauliana); dėl laidavimo sutarties pasibaigimo (CK 6.89 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas bet kokios prievolės būtinų elementų yra jos dalykas, todėl kiekviena sutartinė prievolė privalomai turi turėti dalyką (CK 6.3 straipsnis). Bylos duomenimis, nustatyta, kad ieškovė ir ŽŪK „Raseinių javai“ įsipareigojo laiduoti už viena kitos skolas kreditoriui EMMELEV A/S. Byloje neginčijama aplinkybė, kad ieškovė ir atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“ tuo metu jau turėjo neįvykdytų prievolių atsakovui EMMELEV A/S. Kaip minėta, ieškovę ir atsakovus siejo tik rapsų sėklų pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, nors ir atsiradę pagal skirtingas (atskiras) sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios byloje nustatytos aplinkybės ir tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių specifika sudaro pagrindą spręsti, kad laidavimo sutartimi buvo laiduota už prievolių, kylančių iš ieškovės ir atsakovų susitarimų dėl rapsų sėklų pirkimo–pardavimo, vykdymą. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju laidavimo dalykas yra pakankamai aiškiai apibūdintas (prievolė, už kurią buvo laiduojama, yra pakankamai apibrėžta ir aiški), todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad dokumente, kuriuo buvo įforminti laidavimo teisiniai santykiai detalesnis prievolės apibūdinimas nebuvo reikalingas.

Kaip minėta, ieškovė laidavimo sutartį taip pat ginčijo ir CK 6.66 pagrindu, tačiau apsiribodama vien tik formaliu actio Pauliana institutui taikyti būtinųjų sąlygų išvardijimu, bet jų nepagrįsdama konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditorius turi teisę laisvai rinktis savo teisių gynimo būdus, ši jo teisė negali būti ribojama, jei savo teisėms ginti jis naudojasi įstatymo suteiktais instrumentais. Tačiau kartu pažymėtina, kad kreditorius, pasirinkdamas tam tikrus savo teisių gynimo būdus ir juos naudodamas, turi laikytis tam tikrų reikalavimų ir prisiimti su atitinkamais savo pasirinkimais susijusią riziką. Pasirinkti teisių gynimo strategiją ir būdus yra kreditoriaus teisė, tačiau ji nepaneigia kreditoriaus pareigos įrodyti esant visas sąlygas actio Pauliana tenkinti. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė nepagrindė actio Pauliana instituto taikymo konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais.

Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nors ieškovė priešieškinyje aiškiai nesuformulavo prašymo (kaip alternatyvaus reikalavimo) pripažinti laidavimo sutartį pasibaigusia (priešieškinio rezoliucijoje prašė pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia), tačiau prie priešieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių tokia ieškovės pozicija ir ją pagrindžiančios aplinkybės buvo nurodytos. Bylos duomenimis, nustatyta, kad patikslintame ieškinyje kasatorė pateikė alternatyvų reikalavimą – jeigu teismas nepripažintų laidavimo sutarties negaliojančia, tai laidavimo sutartis turėtų būti laikoma pasibaigusia. Dėl to teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės peržengti bylos ribų ir pripažinti sutartinius santykius pasibaigusiais, atmeta kaip nepagrįstą ir prieštaraujantį bylos medžiagai.

Byloje nustatyta, kad laidavimo sutartyje šalys nebuvo sulygusios dėl laidavimo termino, o prievolės įvykdymo terminas apibūdintas pareikalavimo momentu. Teisėjų kolegija pažymi, kad neterminuoto laidavimo pasibaigimo pagrindai reglamentuojami CK 6.89 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui. Bylos duomenimis, nustatyta, kad laidavimo sutartis buvo pasirašyta 2009 m. lapkričio 17 d., atsakovas EMMELEV A/S reikalavimą ieškovei, kildinamą ir iš prievolių pagal šį laidavimą, pareiškė 2012 m. gegužės 17 d., t. y. praėjus dvejų metų terminui nuo laidavimo sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog laidavimas pasibaigė suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, nes kreditorius per šį terminą nepareiškė ieškinio laiduotojui.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo (CPK 359 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 94, 96, 961, 98 straipsnio nuostatos. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus kasacinių skundų, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimus į kasacinius skundus pateikusiai šaliai. Atsakovas EMMELEV A/S atsiliepimuose į kasacinius skundus prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, pateikė įrodymus, kad: už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į BTPKB „KOTENAS“ kasacinį skundą sumokėjo 4295,32 Eur, už būtinąsias susijusias išlaidas (vertimą į anglų kalbą) sumokėjo 782,01 Eur – iš viso 5077,33 Eur; už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į ŽŪK „Raseinių javai“ kasacinį skundą sumokėjo 3838,02 Eur, už būtinąsias susijusias išlaidas (vertimą į anglų kalbą) sumokėjo 1039,01 Eur, iš viso – 4877,03 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimus į kasacinius skundus patirtų išlaidų sumos viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį, už kiekvieno atsiliepimo parengimą jos mažintinos iki 1213,63 Eur ir, netenkinus kasacinių skundų, po 1213,63 Eur priteistina iš kasatorių BTPKB „KOTENAS“ ir ŽŪK „Raseinių javai“ atsakovo naudai.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 10,79 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinių skundų, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorių lygiomis dalimis (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui EMMELEV A/S (j. a. k. 544449712) iš ieškovės bankrutavusios techninių paslaugų kooperatinės bendrovės „KOTENAS“ (j. a. k. 272440430) iš viso 1995,64 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus devyniasdešimt penkis Eur 64 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti atsakovui EMMELEV A/S (j. a. k. 544449712) iš atsakovo žemės ūkio kooperatyvo „Raseinių javai“ (j. a. k. 272443540) iš viso 2252,64 Eur (du tūkstančius du šimtus penkiasdešimt du Eur 64 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios techninių paslaugų kooperatinės bendrovės „KOTENAS“ (j. a. k. 272440430) 5,39 Eur (penkis Eur 39 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš atsakovo žemės ūkio kooperatyvo „Raseinių javai“ (j. a. k. 272443540) 5,39 Eur (penkis Eur 39 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Donatas Šernas

Vincas Verseckas