E. Š. pagal BK 28 str. 3 d., 129 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-37-788/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28056-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1.1; 1.1.5.1.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

asmeniui, kuriam byla nutraukta, E. Š.,

asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,

nukentėjusiosioms I. R. M. (buvusiai T.), E. M.,

nukentėjusiųjų atstovei advokatei Rūtai Mikšei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Laimos Milevičienės kasacinį skundą ir nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių I. R. M. (buvusios T.), E. M., Z. M. atstovės advokatės Rūtos Mikšės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. kovo 12 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 27 d. nuosprendžiu E. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 3 dalies 3 punktą, jam paskirtas laisvės atėmimas šešeriems metams.

Nukentėjusiųjų Z. M. ir E. M. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies ir iš E. Š. atitinkamai priteista 16 500 Eur ir 7000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo. Taip pat nukentėjusiosios I. R. T. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. Š. priteista 4061,71 Eur turtinės žalos ir 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio dalies dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo. Priteista iš E. Š. nukentėjusiosioms Z. M., E. M. ir I. R. T. atitinkamai 1000 Eur, 1000 Eur ir 2000 Eur proceso išlaidų atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. kovo 12 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 27 d. nuosprendis panaikintas ir E. Š. baudžiamoji byla nutraukta nustačius, kad G. M. gyvybė atimta veikiant būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnio 2 dalis).

Nukentėjusiųjų Z. M., E. M. ir I. R. T. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, o prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. Š. apeliacinės instancijos teismo nutartimi byla nutraukta pripažinus, kad jis BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką padarė dėl būtinosios ginties (BK 28 straipsnio 2 dalis), t. y. 2021 m. rugpjūčio 16 d. apie 11.25 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Alytuje, prie (duomenys neskelbtini) gatvės 52 ir 54 daugiabučių namų, turėdamas tikslą apsiginti, sudavė G. M. du smūgius peiliu – į kairio peties sąnarį ir į kairę pilvo sritį, taip padarė jam sužalojimus, nuo kurių G. M. mirė.

II. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Pirmosios instancijos teismas nuteisė E. Š. pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį už G. M. nužudymą, padarytą peržengiant būtinosios ginties ribas. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą E. Š. nutraukė nustatęs, kad G. M. gyvybė buvo atimta dėl būtinosios ginties, kurios ribos nebuvo peržengtos, nes E. Š. gynėsi apimtas išgąsčio (BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalys). Tokią išvadą teisėjų kolegija padarė įvertinusi nevienkartinius G. M. grasinimus E. Š. ir šių grasinimų turinį (sužaloti ar nužudyti), jo anksčiau įvykdytus išpuolius, G. M. asmenybę, užpuolimo aplinkybes (G. M. bėgo link E. Š., buvo su draugu, kuris turėjo lazdą, užpuolimas buvo netikėtas); E. Š. jau iki įvykio neabejotinai buvo įbaugintas G. M. ir, pamatęs jį netikėtai atbėgantį, buvo išsigandęs; turėdamas karčios bendravimo su nukentėjusiuoju patirties, E. Š. turėjo pagrindą manyti, kad jo sveikatai ar gyvybei iškilo reali grėsmė, todėl prieš užpuoliką jis panaudojo peilį, nesirinkdamas dūrio vietos. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tokioje situacijoje reikalauti, kad besiginantis asmuo privalo apgalvoti ir skrupulingai numatyti savo veiksmų pasekmes, yra neteisinga ir nelogiška.

III. Kasacinių skundų argumentai

3. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Milevičienė kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais: nurodyti, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia; kad bausmė E. Š. skiriama pritaikius BK 62 straipsnio 3 dalies 1 punktą; pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kad E. Š. atlygino padarytą žalą. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. Š. nužudė nukentėjusįjį G. M. neperžengdamas būtinosios ginties ribų, nes buvo apimtas išgąsčio. Apeliacinės instancijos teismas šios išvados tinkamai nepagrindė, o tik pažymėjo, kad nukentėjusysis ne kartą grasino E. Š., buvo jį užpuolęs, pastarasis jautėsi įbaugintas, todėl nusipirko dujų balionėlį, peilį, konsultavosi su policijos pareigūnais, svarstė galimybę persikelti gyventi į kitą miestą. Be to, pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma tik dėl didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, padaryta veika, o apeliacinės instancijos teismas nutartyje nemotyvavo didelio išgąsčio požymio ir konstatavo, kad veika buvo padaryta dėl išgąsčio.

3.2. Apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad E. Š. veikė patyręs didelį išgąstį, paneigia daug aplinkybių. Visų pirma, tai nebuvo jo pirmas konfliktas su G. M.. Tai, kad E. Š. buvo nusipirkęs dujų balionėlį, peilį, patvirtina, kad jis tikėjosi agresyvių G. M. veiksmų prieš jį, ir paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad G. M. jį puolė netikėtai. E. Š. paruošiamieji veiksmai, įsigyjant minėtas priemones, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jis tikėjosi smurtinių G. M. veiksmų (tuo labiau kad įvykio rytą ant savo automobilio jis rado vaflių pakelį ir suprato, kad tai gali būti G. M., kuris jį pravardžiavo „vafliu“, įspėjimas). Nors E. Š. teigia patyręs G. M. smurtą ir persekiojimą, teisinėmis priemonėmis situacijos jis nesprendė ir pareiškimo policijai nerašė. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad E. Š. didelį išgąstį sukėlė tai, jog G. M. atvyko su draugu, turinčiu lazdą, tačiau draugas (P. M.) buvo už keliolikos metrų nuo E. Š., jokių puolamųjų ar bauginamųjų veiksmų neatliko, todėl nėra pagrindo teigti, kad tai galėjo prisidėti prie didelio išgąsčio sukėlimo. Taip pat byloje neįrodyta, kad nukentėjusysis puolė E. Š. daiktu, panašiu į nusmailintą dildę. Tai, kad G. M. pribėgo prie E. Š. ir sudavė ranka, neleidžia daryti išvados, kad E. Š., durdamas iš anksto pasiruoštu peiliu G. M. du kartus į gyvybiškai svarbias vietas ir jį nužudydamas, elgėsi teisėtai ir būtinosios ginties ribų neperžengė.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino atsietai vieną nuo kito, E. Š. parodymams nepagrįstai suteikė prioritetą. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, konstatuodama, kad E. Š., durdamas beginkliam G. M. peiliu, buvo apimtas išgąsčio, lemiamai rėmėsi paties E. Š. apibūdinta būsena, jo parodymais apie G. M. elgesį įvykio metu: kad jis šaukė, jog papjaus, šalia buvo lazda ginkluotas G. M. draugas P. M., t. y. jo parodymams suteikė prioritetinę reikšmę. Tačiau tuo metu tiesiogiai įvykį mačiusi S. Z. nepatvirtino, jog G. M. būtų grasinęs E. Š., kad papjaus, taip pat nenurodė, kad P. M. būtų kėlęs grėsmę E. Š.. Taigi, vertindamas įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

3.4. Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine neapibrėžta tyčia, nors BK 15 straipsnis nustato tik tiesioginę ar netiesioginę tyčią. Teismas pagrįstai pripažino, kad nusikaltimas buvo padarytas tiesiogine tyčia, tik nepagrįstai ją įvardijo kaip neapibrėžtą tyčią – tokio kvalifikavimo BK bendrosios dalies normos nenustato.

3.5. Kita taisytina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio klaida – nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas, t. y. nepagrįstai nurodoma, kad bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktu, nors nuosprendžio aprašomosios dalies 24 puslapyje nurodyta, kad bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio 3 dalies 1 punktu, ir yra pagrindas skirti mažesnę bausmę, negu BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta mažiausia bausmė. Būtent šia norma vadovaujantis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje E. Š. paskirta šešerių metų, t. y. mažesnė už BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos minimumą, laisvės atėmimo bausmė.

3.6. Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme 2024 m. vasario 29 d. posėdyje buvo pateikti dokumentai, kad E. Š. atlygino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistą atlyginti žalą nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms, o tai turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

4. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių I. R. M. (buvusios T.), E. M., Z. M. atstovė advokatė R. Mikšė kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais: padidinti nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius ir iš E. Š. priteisti Z. M. 23 000 Eur (įskaičius sumokėtus 17 000 Eur), E. M. – 22 000 Eur (įskaičius sumokėtus 8000 Eur), I. R. M. – 22 000 Eur (įskaičius sumokėtus 8000 Eur) bei 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio dalies dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisti iš E. Š. nukentėjusiosioms Z. M., E. M. ir I. R. M. atitinkamai po 1650, 1650 ir 2650 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bei I. R. M. – 2500 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimą. Kasatorė skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. Š. nukentėjusįjį nužudė apimtas išgąsčio, todėl nelaikoma, kad jis peržengė būtinosios ginties ribas, yra nepagrįsta, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Priešingai, būtent pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino BK 28 straipsnį ir padarė pagrįstą išvadą, kad du tyčiniai dūriai peiliu nukentėjusiajam į kairio peties sąnarį ir į kairę pilvo sritį aiškiai neatitiko kėsinimo pobūdžio ir pavojingumo.

4.2. Tai, kad E. Š. nebuvo apimtas didelio išgąsčio BK 28 straipsnio 3 dalies prasme, patvirtina byloje surinktų ir kruopščiai pirmosios instancijos teismo ištirtų bei išanalizuotų įrodymų visuma, kurią patvirtina ir paties kaltinamojo E. Š. parodymai, kurie viso proceso metu nebuvo nuoseklūs ir kito (ikiteisminiame tyrime jis parodė, kad nukentėjusysis turėjo peilį, tačiau teisme to kategoriškai neteigė), jais tik buvo bandoma sureikšminti patį nukentėjusįjį kaip negatyvų asmenį. Priešingai, būtent E. Š. veiksmai prieš įvykį ir po jo tik patvirtina, kad jis veikė sąmoningai, galimam susidūrimui su nukentėjusiuoju ruošėsi iš anksto, įsigydamas ir nešiodamasis nužudymo įrankį – peilį. E. Š., pamatęs, kad ant jo automobilio padėtas vaflių pakelis, jautė, kad gali sutikti nukentėjusįjį, iš S. Z. buto išėjo žinodamas, kad turi ateiti jos dukters tėvas (nukentėjusysis G. M.), o pastarasis iš S. Z. žinojo, kad pas ją bute yra E. Š.. Taigi E. Š. į lauką išėjo būdamas pasiruošęs, turėdamas kišenėje peilį, dairydamasis į šonus, todėl, kai pamatė tik atbėgantį G. M., jam tai nebuvo netikėta ir jis iš karto išsitraukė turimą atlenkiamąjį peilį. Todėl, nors E. Š. teigė, kad nenorėjo nužudyti nukentėjusiojo, jo veiksmų pobūdis ir pasirinktas įrankis rodo priešingai, t. y. kad jis neabejotinai suvokė savo pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad nuo jo suduotų smūgių gali atsirasti sunkių padarinių, ir jų norėjo. Be to, po suduotų smūgių peiliu nukentėjusiajam E. Š. iš karto nepasišalino, o agresyviai nusiteikęs ėjo link nukentėjusiojo, tačiau tik nukentėjusiojo draugui pradėjus rėkti, kad eitų šalin, E. Š. išvažiavo, paslėpė peilį. Tik pasitaręs su draugės S. Z. patėviu, kuris yra policijos pareigūnas, jis nutarė prisipažinti.

4.3. Nors iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis ne kartą grasino E. Š. telefoninėmis žinutėmis, tačiau niekada jo nesužalojo ir nesugadino jo turto. Nukentėjusysis siekė, kad jo buvusi draugė S. Z. atsisakytų jam pareikštų kaltinimų ir byla dėl smurto būtų nutraukta. Tuo tarpu E. Š. niekada oficialiai į policijos pareigūnus dėl nukentėjusiojo nesikreipė, o nutarė gintis pats, įsigijo peilį. Todėl tokia apeliacinės instancijos teismo nutartis, kurioje įvertinta tik dalis byloje surinktų įrodymų, o dalis visai neįvertinta, neatitinka BPK 332 straipsnio reikalavimų. Be to, apeliacinės instancijos teismas turėjo, kilus abejonių dėl E. Š. būklės nusikalstamos veikos padarymo metu, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atnaujinti įrodymų tyrimą ir skirti psichologinę-psichiatrinę ekspertizę, tačiau to nepadarė.

4.4. Prašoma padidinti nukentėjusiosioms priteistinų sumų dydžius, nes bylose dėl BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos pagal naujausią teismų praktiką priteisiama nuo 30 000 Eur iki 50 000 Eur neturtinės žalos. Nukentėjusiosios patyrė itin didelius emocinius išgyvenimus, stresą dėl sūnaus ir brolio netekties. Taip pat prašoma priteisti nukentėjusiųjų atstovavimo išlaidų, patirtų ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme, bei nukentėjusiajai I. R. M. 2500 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės L. Milevičienės ir nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių I. R. M., E. M. ir Z. M. atstovės advokatės R. Mikšės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl būtinosios ginties

6. Paduotuose kasaciniuose skunduose ginčijama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. Š. atėmė G. M. gyvybę neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Kasacinių skundų argumentai nepagrįsti.

7. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos.

8. BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų normų analizė leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1)?būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3)?kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.? 2K-31-788/2015, 2K-568-139/2015, 2K-9-719/2018, 2K-142-303/2021, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023, 2K-248-495/2023 ir kt.).

9. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra nustatyta būtinosios ginties situacija. Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 straipsnio 3?dalis). Būtinosios ginties ribų peržengimo atveju nukentėjusiajam tyčia padaroma aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos vertybės ar interesai, į kuriuos buvo kėsintasi, ir kėsinimuisi atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos.

10. Klausimai, ar būtinoji gintis atitinka teisėtumo reikalavimus, ar buvo viršytos būtinosios ginties ribos, spręstini vertinant bylos aplinkybių visumą: kėsinimosi intensyvumą, puolančiųjų skaičių ir naudojamas priemones, konflikto dalyvių jėgų santykį, besikėsinančiojo asmenybę ir kt. Svarbu įvertinti ir anksčiau besikėsinančiojo ar kitų su juo susijusių asmenų padarytus nusikalstamus veiksmus prieš besiginantįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-313/2012, 2K-7-326/2013). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį nepriklausomai nuo to, ar besikėsinantis asmuo yra ginkluotas, fiziškai stipresnis ar silpnesnis. Smurtinis užpuolimas paprastai sukelia besiginančiajam stresą, išgąstį ir sumišimą. Todėl įstatyme įtvirtinta būtinosios ginties koncepcija neriboja priemonių, kuriomis galima gintis, taip pat nereikalauja, kad jos visiškai atitiktų puolimo metu naudojamas priemones ar kad būtinąja gintimi išvengta žala atitiktų besikėsinančiajam padarytos žalos pobūdį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428//2010, 2K-7-48-495/2024). Svarbu pažymėti ir tai, kad, remiantis BK 28 straipsnio 1 dalimi, būtinosios ginties ribų peržengimas negali būti konstatuojamas tuo atveju, kai žala besikėsinančiajam padaryta dėl neatsargumo ar netiesiogine tyčia. Be to, BK 28 straipsnio 3?dalyje nustatytos išimtinės aplinkybės, kurioms esant būtinosios ginties ribų peržengimas negali būti konstatuojamas net ir aiškiai neproporcingos gynybos atveju, t. y. kai žala besikėsinančiajam padaryta dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-507/2017).

11. Apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą E. Š. nutraukė nustatęs, kad G. M. gyvybė buvo atimta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nes E. Š. gynėsi apimtas išgąsčio (BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalys). Tokiam teisiniam vertinimui pritartina. Nors, kaip kasaciniame skunde pažymi prokurorė, apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų, pagrindžiančių, kad išgąstis buvo didelis, ir vartojo tik išgąsčio sąvoką, tačiau tai neleidžia teigti, kad byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Išvada, kad E. Š. patirtas išgąstis atitinka BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodytos aplinkybės prasmę, logiškai išplaukia iš byloje nustatytų faktų. Kasacinės instancijos teismas, patvirtindamas apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad E. Š. veiksmai ginantis nuo pavojingo kėsinimosi buvo teisėti, remiasi šiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis:

11.1. Tiek pagal E. Š. pareikštą kaltinimą, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad E. Š. G. M. gyvybę atėmė gindamasis nuo šio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Byloje nustatyta ir neginčijama, kad prieš įvykį E. Š. buvo sistemingai G. M. persekiojamas dėl savo santykių su buvusia G. M. drauge S. Z.. Pažymėtina, kad visos byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog tai buvo vienpusė G. M. agresija prieš E. Š., kuris pats jokių konfliktą provokuojančių veiksmų neatliko. Persekiojimas neabejotinai pasižymėjo dideliu intensyvumu ir pavojingumu (G. M. rašė žinutes ir skambino įžeidinėdamas ir grasindamas E. Š. „subadyti“, „nupjauti galvą“, „užversti“, „suleisti štyrą“, be to, buvo apgaule nuviliojęs į atokią vietą, kur kartu su kitais asmenimis bandė E. Š. ištraukti iš automobilio, papurškė dujų; apie ketinimus susidoroti su E. Š. jis taip pat pranešė S. Z. ir E. Š. draugui; pastarajam, norėdamas pabrėžti savo ketinimų realumą, net buvo atsiuntęs žmogaus mušimo vaizdo įrašą). Tokie veiksmai baudžiamojoje teisėje vertinami kaip žmogaus terorizavimas (BK 145 straipsnio 2 dalis). Be to, E. Š. žinojo, kad G. M. teistas, turėjo įkalinimo patirties, vartoja kriminalinio pasaulio subkultūrai būdingą žargoną, girdėjo, kad buvo subadęs kažkokį žmogų. Ši informacija atitinka objektyviąją tiesą, nes iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad iki įvykio G. M. buvo 8 kartus teistas: už smurtinio pobūdžio viešosios tvarkos pažeidimus, plėšimą, nesunkų sveikatos sutrikdymą, disponavimą narkotinėmis medžiagomis. Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu G. M. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu niekuo dėtam žmogui du kartus dūrė peiliu. G. M. smurtą yra patyrusi ir jo buvusi draugė S. Z. (baudžiamoji byla nutraukta dėl kaltinamojo mirties). Tai, kad E. Š. buvo sunerimęs dėl G. M. persekiojimo ir išpuolių, patvirtina ne tik paties E. Š., bet ir liudytojų S. Z., M. Z., D. Š., A. Š. parodymai. Tokioje situacijoje tai, kad E. Š. pradėjo ruoštis galimo užpuolimo atrėmimui ir tam įsigijo sulankstomą peilį ir dujų balionėlį, patvirtina, o ne paneigia (kaip teigia kasatoriai) apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad tiek iki užpuolimo, tiek jo metu jis patyrė pagrįstą išgąstį.

11.2. Minėtą išvadą dėl gynybos patyrus didelį išgąstį patvirtina ir paties užpuolimo aplinkybės. Laukdamas, kol E. Š. išeis iš namo, G. M. padėjo ant priekinio mašinos stiklo po valytuvais vaflių pakelį. Tai buvo iš anksto apgalvotas pasityčiojimas ir signalas E. Š., kad gresia pavojus, nes G. M. jį pravardžiuodavo „vafliu“. Akivaizdu, kad šiuo veiksmu buvo siekiama ne tik dar kartą pažeminti, bet ir sukelti E. Š. netrukus įvyksiančio susidorojimo baimę. Priešingai nei teigia kasatoriai, ši aplinkybė negali būti vertinama kaip paneigianti užpuolimo netikėtumą ir išgąstį, kurį išgyveno E. Š., kai išėjęs iš namų jis pamatė puolantį G. M.. Svarbu ir tai, kad G. M. į įvykio vietą atvyko ne vienas, o su draugu P. M. (pravarde „B“). Tuo metu, kai G. M. pradėjo bėgti link E. Š. ketindamas suduoti jam smūgį, P. M., šiek tiek atsilikęs, nešėsi guminę lazdą. Nors prokurorės kasaciniame skunde argumentuojama, kad E. Š. tiesioginės grėsmės P. M. nekėlė, tačiau nepaaiškinta, kaip reikia vertinti tai, kad jis, dengdamas veidą kauke, artinosi su gumine lazda. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė liudija, kad buvo reali grupės asmenų suplanuoto smurto grėsmė ir kad jėgų santykis buvo nepalankus E. Š.. Kasatorių argumentacija, kad tokioje situacijoje E. Š. nepatyrė didelio išgąsčio, neatitinka nei teisinės, nei gyvenimiškos logikos.

12. Nukentėjusiųjų atstovės kasacinio skundo argumentas, kad, apeliacinės instancijos teismui kilus abejonių dėl E. Š. būklės įvykio metu, turėjo būti skiriama psichologinė-psichiatrinė ekspertizė, nepagrįstas. Bylos aplinkybės šiuo atveju yra pakankamai aiškios ir nekelia jokių abejonių, kad G. M. veiksmai tiek prieš įvykį, tiek įvykio metu kėlė E. Š. pagrįstą baimę dėl savo gyvybės ir sveikatos. Be to, besiginančiojo didelis išgąstis ir sumišimas neturėtų būti tapatinami su afektinio sutrikimo psichikos būkle, todėl šioms aplinkybėms nustatyti psichologinis-psichiatrinis tyrimas nėra būtinas.

13. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir konstatavęs gynybos teisėtumą tik didelio išgąsčio pagrindu (BK 28 straipsnio 3 dalis), vis dėlto pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad E. Š. gynyba peiliu aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai tokios išvados nepagrindė įtikinamais argumentais. Antai pirmosios instancijos teismas minėtą išvadą argumentavo tuo, kad tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis E. Š. sveikatai nebuvo toks pavojingas, kad jį atremti būtų galima tik duriant nukentėjusiajam du kartus peiliu į pilvą ir į petį, taip padarant šiam mirtinus sužalojimus. Apeliacinės instancijos teismas tokią pat išvadą pagrindė tuo, kad G. M. rankose neturėjo kokio nors ginklo ir puolė tik iškėlęs ranką ir kad E. Š. sugebėjo išvengti jo smūgio, taigi galėjo apsiginti nedurdamas nukentėjusiajam du kartus peiliu, iš jų vieną kartą – į gyvybiškai svarbią kūno vietą – pilvą (teismo nutarties 21 punktas). Beje, tokie teismų argumentai neleidžia atsakyti į klausimą, kaip kitaip galėjo ir turėjo apsiginti E. Š. grupinio smurto grėsmės akivaizdoje. Be to, tai, kad E. Š. pavyko išvengti pirmojo smūgio, nereiškia, kad pavojus išnyko ar sumažėjo, todėl nuoroda į smūgio išvengimą yra beprasmė. Beje, neproporcingos gynybos versiją netiesiogiai paneigia ir paties apeliacinės instancijos teismo išvada, kad situacijoje, kurioje atsidūrė E. Š., neteisinga ir nelogiška reikalauti, kad jis privalėjo apgalvoti ir skrupulingai numatyti savo veiksmų pasekmes (teismo nutarties 22 punktas). Turint galvoje G. M. asmenybės pavojingumą, jo anksčiau atliktus sistemingo persekiojimo veiksmus, draugo su lazda artėjimą iš paskos ir nelygų jėgų santykį, taip pat ir tai, kad mirtinas dūris peiliu nebuvo tiksliai apskaičiuotas ir buvo spontaniškos gynybos rezultatas, konstatuotina, kad teismų pateikti argumentai, jog gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, neatitinka įstatyme įtvirtintos būtinosios ginties koncepcijos.

14. Minėta, kad įstatymas neriboja priemonių, kuriomis galima gintis nuo pavojingo kėsinimosi, ir nereikalauja, kad jos visiškai atitiktų puolimo metu naudojamas priemones. Vien tai, kad gynybai nuo smūgių gumine lazda ar ranka panaudojamas peilis, savaime nereiškia, kad gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-326/2013, 2K-7-48-495/2024). Aiškindamas įvykio aplinkybes, E. Š. teigė, kad jam pasirodė, jog G. M. turi rankoje „kažką tokio aštraus“, ir nors šis faktas nepasitvirtino, tačiau pagal bylos aplinkybes neatmetama, kad E. Š. galėjo dėl to sąžiningai klysti. Iš bylos aplinkybių matyti, kad G. M., be kita ko, grasino E. Š., kad jį „užvers“, „subadys“, „suleis štyrą“, buvo linkęs smurtauti ir anksčiau jau buvo nuteistas už žmogaus sužalojimą peiliu, taigi E. Š. turėjo pagrindą bijoti, kad prieš jį bus panaudotas būtent tokio pobūdžio smurtas, kurio metu jis gali būti nužudytas ar sunkiai sužalotas. Todėl tai, kad jis pasirinko gintis turimu peiliu, kurį įsigijo bijodamas galimo G. M. užpuolimo, šiuo atveju nerodo aiškios tokios gynybos neatitikties kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Tačiau toks konstatavimas, nors ir ne visai atitinka apeliacinės instancijos teismo vertinimą, nelemia būtinumo keisti šio teismo priimtą nutartį, kuria būtinosios ginties ribų peržengimas paneigtas kitokiu pagrindu.

15. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog E. Š. atėmė gyvybę G. M. neperžengdamas būtinosios ginties ribų, ir šiuo pagrindu nutraukęs jam baudžiamąją bylą, esminių įrodymų vertinimo pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl byloje paduoti kasaciniai skundai atmestini. Priėmus tokį sprendimą, netenkintinas ir nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių prašymas išieškoti iš E. Š. proceso metu patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Laimos Milevičienės, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių I. R. M. (buvusios T.), E. M., Z. M. atstovės advokatės Rūtos Mikšės kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Olegas Fedosiukas