Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 22 d. nuosprendžio

Baudžiamoji byla Nr. 2K-188-628/2021

Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00079-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.8.3; 2.1.14

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,

išteisintajam R. G., jo gynėjai advokatei Aušrai Saulėnienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Sigutės Malinauskienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 22 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendžiu R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) 50 MGL (1882,50 Eur) dydžio bauda.

Priteista iš R. G. civilinei ieškovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 4861,85 Eur turtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 22 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendis panaikintas ir R. G. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) kaip nepadaręs šio nusikaltimo.

Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. G. išteisintas dėl kaltinimo tuo, jog siekdamas, kad VšĮ T (toliau – VšĮ T) išvengtų mokesčių, įrašė į VšĮ T deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie šio juridinio asmens pajamas ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai tokiomis aplinkybėmis: jis nuo 1998 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. gegužės 8 d., būdamas VšĮ T direktorius, atsakingas už tinkamą bendrovės apskaitos organizavimą, visų išreikštų pinigais ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitymą bei teisingą mokesčių apskaičiavimą, laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 21 d. iki 2014 m. kovo 12 d., tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, VšĮ T vardu išrašęs UAB „G“ 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą TGM Nr. 030, kurioje įrašė ir apskaitė 90 979,34 Lt (26 349,44 Eur) apmokestinamą sandorį ir į valstybės biudžetą mokėtiną 19 106 Lt (5533,48 Eur) dydžio pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), siekdamas, kad jo vadovaujama VšĮ T išvengtų 19 106 Lt (5533,48 Eur) mokėtino į biudžetą PVM, surašė patikslintą 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., jos 11 eilutėje „PVM apmokestinami sandoriai“ tyčia įrašė žinomai neteisingą 23 513 Lt (6809,84 Eur) sumą, neįrašydamas 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje TGM Nr. 030 nurodytos 90 979 Lt (26 349 Eur) apmokestinamo sandorio sumos, 29 eilutėje „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ tyčia įrašė žinomai neteisingą 4937 Lt (1429,85 Eur) sumą, neįrašydamas 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje TGM Nr. 030 nurodytos 19 106 Lt (5533,48 Eur) standartinio tarifo pardavimo PVM sumos, dėl to į valstybės biudžetą nebuvo sumokėta 16 787 Lt (4861,85 Eur) PVM, po to šią deklaraciją 2014 m. rugsėjo 25 d. pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas R. G. priimtą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas jam naują išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, spręsdamas R. G. kaltės klausimą byloje esančiais dokumentais vadovavosi formaliai, nebandydamas aiškintis aplinkybių, kodėl buvo tikslinama PVM deklaracija už 2012 m. gegužės mėnesį. Šis teismas nurodė, kad R. G., surašydamas ir pateikdamas VMI patikslintą 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaraciją, veikė turėdamas tikslą atidėti valstybei mokėtinų mokesčių sumą ir neturėdamas specialaus tikslo išvengti mokesčių, kaip būtinojo nusikaltimo, nustatyto BK 220 straipsnyje, sudėties požymio. Tai rodo, kad R. G. veikoje trūksta ir intelektinio tyčios momento – pavojingo veikos pobūdžio suvokimo, t. y. suvokimo, kad VMI pateikė akivaizdžiai neteisingus duomenis apie gautas pajamas ir kad dėl to bus išvengta privalomo mokėti PVM dalies. Dėl to jam negalima inkriminuoti ir tiesioginės tyčios požymio. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, nenustačius būtinųjų nusikaltimo, nurodyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių – tikslo ir kaltės (tiesioginės tyčios), R. G. inkriminuotas nusikaltimas nebuvo padarytas.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė S. Malinauskienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 220 straipsnio 1 dalį. Aiškindamas BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių – tyčios ir tikslo turinį, teismas nepagrįstai neatskleidė šių požymių R. G. veikoje, neįsigilino į kaltinime nurodytą faktinę situaciją ir sumenkino R. G. veiksmų pavojingumo laipsnį. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. G. veikoje nėra tiesioginės tyčios požymio. R. G., išrašydamas 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą TGM Nr. 030, įtvirtino faktą, kad ūkinė operacija įvyko ir, nepaisant kilusio civilinio ginčo, pajamos už atliktus darbus yra gautos, todėl VšĮ T kilo pareiga pajamų gavimą įtvirtinti ir PVM deklaracijoje. Vis dėlto šios PVM sąskaitos faktūros į VšĮ T savalaikę PVM deklaraciją R. G. neįtraukė, jos buhalterei nepateikė, tai rodo, kad jis turėjo išankstinę tyčią šių pajamų neatskleisti ir nemokėti nuo jų apskaičiuoto PVM. Išankstinę ir kryptingą tyčią nuslėpti gautas pajamas, užpildyti patikslintą deklaraciją su neteisingais duomenimis apie pajamas ir išvengti nuo gautų pajamų mokėtino PVM rodo ir duomenų apie įvykusią ūkinę operaciją pateikimas įstaigos buhalterei ne laiku. Nėra pagrindo teigti, kad R. G., neįtraukdamas sandorio sumos į teikiamą PVM deklaraciją, nesuvokė, kad VMI pateikė akivaizdžiai neteisingus duomenis apie gautas pajamas, t. y. nesuvokė pavojingo savo veikos pobūdžio. R. G., kuris ilgai vadovavo VšĮ T ir pats išrašinėdavo sąskaitas faktūras, pagal savo turimus sugebėjimus ir patirtį suprato, kad mokesčių administratoriui jo pateikiami duomenys prieštarauja realybei.

3.2. VšĮ T buhalterė L. P. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad R. G. ranka patikslintą PVM deklaraciją su visais dokumentais atnešė 2015 m. pradžioje. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad R. G. siekė pateikti patikslintą deklaraciją slapta, nežinant buhalterei, vengdamas kritikos dėl tokio savo veiksmo, taip pat siekė nuslėpti deklaracijos tikslinimo faktą tam tikrą laiko tarpą. Kartu konstatuotina, kad R. G. siekė nuo įstaigos buhalterės nuslėpti aplinkybę, kad gautų pajamų suma mokesčių administratoriui buvo atspindėta kaip esanti mažesnė, nei realiai yra. Be to, R. G. pats ranka surašė patikslintą 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaraciją, nors VšĮ T turėjo buhalterę, kuri atliko buhalterines paslaugas, taip pat ir teikdavo deklaracijas VMI. R. G. patikslinta PVM deklaracija už 2012 m. gegužės mėnesį buvo jo vienkartinio pobūdžio veiksmas, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad toks jo poelgis buvo ne atsitiktinis, o apgalvotas. Kartu byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. G. norėjo, jog mokesčių administratoriui jo pateikta versija apie 2012 m. gegužės mėnesį įstaigos pajamų kiekio, o kartu ir mokėtino PVM sumažinimą būtų žinoma kuo mažesniam subjektų ratui. Toks užmaskuotas, vienkartinis, neatsitiktinis, suplanuotas kreipimasis į mokesčių administratorių per subjektą, galimai nesupratusį jo ketinimų, pagrindžia, kad R. G. veikė tiesiogine tyčia. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai įvertino R. G. elgesį jam, kaip įstaigos vadovui, priskirtų mokestinių pareigų kontekste.

3.3. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. G. PVM deklaraciją tikslino siekdamas ne išvengti prievolės sumokėti mokesčius, o atidėti valstybei mokėtinų mokesčių sumą. Civilinis ginčas tarp VšĮ T ir UAB „E“ vyko kelerius metus. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis patenkinti civilinį ieškinį ir iš VšĮ T UAB „E“ naudai priteisti 13 726,02 Eur buvo priimta 2015 m. liepos 30 d., o R. G. patikslintą PVM deklaraciją, nurodydamas neteisingus duomenis apie VšĮ T pajamas, pateikė dar 2014 m. rugsėjo 25 d. Taigi nors civilinis ginčas teisme jau buvo prasidėjęs, PVM sąskaita faktūra vis tiek buvo išrašyta ir nebuvo perduota buhalterei, kad ši deklaruotų joje nurodytą sandorį ir mokėtiną PVM. R. G. jau PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentu nemanė, kad prasidėjęs civilinis ginčas gali turėti įtakos jo pareigai deklaruoti pagal 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą gautas pajamas. Net nesant teismo konstatuoto fakto dėl ginčo su UAB „E“ dalyko (13 032,90 Eur) priklausomybės, R. G. pateiktoje deklaracijoje iškraipė realiai egzistavusį ir 2014 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitos faktūros išrašymu patvirtintą faktą, kad VšĮ T yra gavusi pajamas, nuo kurių turėtų būti mokamas ir PVM. Be to, 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje TGM Nr. 030 nurodyta 90 979 Lt (26 349 Eur) suma, tačiau VšĮ T civilinis ginčas su UAB „E“ vyko tik dėl dalies šios sumos, t. y. dėl 45 000 Lt (13 032,90 Eur). Todėl R. G. veiksmai, nedeklaruojant visos pagal PVM sąskaitą faktūrą VšĮ T gautos sumos, remiantis tuo, kad dėl dalies šios sumos vyksta civilinis ginčas, negali būti laikomi pagrįstais.

3.4. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad, palikus galioti nepakeistą 2014 m. kovo 17 d. PVM deklaraciją ir teismui civilinėje byloje priėmus VšĮ T nepalankų sprendimą, susiklostytų tokia situacija, jog įstaiga būtų nepagrįstai sumokėjusi didesnį PVM, nei iš tiesų privalėjo, nes tai nepateisina neteisingų duomenų apie pajamas pateikimo mokesčių administratoriui. R. G. patikslintos 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaracijos teikimo metu nežinojo fakto, kad išnagrinėjęs civilinę bylą teismas ginčo sumą priteis UAB „E“ naudai. Jeigu ateityje būtų susiklosčiusi situacija dėl ginčo sumos priteisimo VšĮ T nenaudai, tokiu atveju įstaiga būtų įgijusi galimybę susigrąžinti PVM permoką. Todėl, deklaruodamas gautas pajamas ir nuo jų mokėtiną PVM, R. G. turėjo pareigą nurodyti realiai tikrovėje egzistavusius faktus, o ne juos iškraipyti. Nesutiktina, kad egzistuojant ūkinei operacijai, kurią patvirtina PVM sąskaita faktūra, būtų galimas gautų pajamų „atidėjimas“, kol baigsis civilinis ginčas. Nustatytos aplinkybės, kad PVM sąskaita faktūra TGM Nr. 030 buvo sąmoningai užfiksuota įvykusi ūkinė operacija ir VšĮ T atsirado pareiga sumokėti atitinkamą PVM, reiškia, kad R. G. neturėjo teisės tikslinti PVM deklaraciją, prisidengdamas vykstančiais civiliniais ginčais. Pastarieji nebuvo nulėmę jokio juridinio fakto atsiradimo, kuris sudarytų pagrindą anuliuoti ar „atidėti“ valstybei mokėtinų mokesčių sumą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad R. G. veikoje nebuvo tikslo išvengti valstybei mokėtino PVM.

3.5. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad R. G. 2014 m. balandžio 24 d. rašytinis paaiškinimas VMI leidžia spręsti, jog jis nevengė PVM mokėjimo, nes nežinojo, koks turi būti mokamas tikslus PVM. 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaita faktūra TGM Nr. 030 buvo išrašyta ir jos duomenys nedeklaruoti PVM deklaracijoje, apie dvejus metus nesumokant PVM. R. G. paaiškinimą VMI pateikė tik tada, kai VšĮ T buhalterė deklaravo minėtos PVM sąskaitos faktūros duomenis patikslintoje PVM deklaracijoje ir VMI tokius duomenis sužinojo bei pradėjo reikšti pretenzijas dėl nesumokėto apskaičiuoto PVM. Tuo tarpu maždaug dvejų metų laikotarpiu, jau esant išrašytai PVM sąskaitai faktūrai TGM Nr. 030, R. G. neteikė jokių paaiškinimų VMI ir šios sąskaitos faktūros išrašymo fakto mokesčių administratoriui neatskleidė. Šios aplinkybės patvirtina išankstinį R. G. tikslą šį sandorį, jo sumą ir nuo jos mokėtiną PVM nuslėpti nuo mokesčių administratoriaus. Nors apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad VMI R. G. dėl 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaracijoje nurodytų duomenų pretenzijų neturėjo ir nenurodė, jog VšĮ T privalo sumokėti 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje TGM Nr. 030 nurodytą PVM, tai nesudaro pagrindo teigti, kad R. G. nesiekė išvengti PVM sumokėjimo ar kad manė, jog deklaracijoje nurodyti duomenys teisingi. R. G. tariamo manymo, kad jo teiktoje deklaracijoje nurodyti duomenys teisingi, nepatvirtina ir jo nurodyta aplinkybė, kad sudaryti 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaraciją padėjo VMI specialistė, jai buvo detaliai nurodytos susiklosčiusios situacijos esminės aplinkybės ir R. G. buvo patarta daryti būtent tokį deklaracijos patikslinimą, nes tokios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, nes nesivadovavo logikos dėsniais, aiškiai ignoravo analizės ir sintezės taisykles, įrodymus vertino selektyviai, atsietai vienus nuo kitų, remdamasis prielaidomis, neteisingai įvertino tiek atskirus įrodymus, tiek jų visumą. Teismas didelę reikšmę suteikė R. G. parodymams ir sumenkino liudytojų L. P., I. R. parodymus. R. G. parodymų vertinimas loginiu ir sisteminiu aspektais atskleidžia šių parodymų neatitiktį kitiems bylos įrodymams (liudytojų parodymams). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė priežasčių abejoti liudytojos L. P. parodymais, kurie paneigia R. G. poziciją ir sudaro pagrindą daryti išvadą, kad jis slėpė patikslintos deklaracijos surašymą ir pateikimą nuo įstaigos buhalterės, o teisėsaugos institucijoms siekė sudaryti iliuziją, kad buhalterė apie jo veiksmus žinojo ir jiems pritarė. R. G. parodymų neatitiktys liudytojų parodymams ir jo iškeltos prielaidomis grįstos versijos apeliacinės instancijos teismui turėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl R. G. parodymų patikimumo ir jo versijų pagrįstumo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas į R. G. parodymuose esančius prieštaravimus neatsižvelgė, rėmėsi prielaidomis ir konstatavo, kad R. G., pateikdamas akivaizdžiai neteisingus duomenis apie pajamas VMI, neturėjo tyčios išvengti mokesčių ir nesuvokė pavojingo veikos pobūdžio. Tai lėmė nepagrįstą jam inkriminuotos veikos pavojingumo sumažinimą ir nusikalstamos veikos požymių buvimo jo veiksmuose paneigimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės S. Malinauskienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

5. Prokurorės kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus byloje vertino selektyviai, didelę reikšmę suteikė išteisintojo R. G. parodymams ir sumenkino liudytojų L. P., I. R. parodymus, remdamasis prielaidomis, neteisingai įvertino atskirus įrodymus ir įrodymų visumą. Taigi, iš esmės kasatorė ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, lėmusį R. G. išteisinimą.

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka; ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Esminiu pažeidimu vertinant įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis) gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan.

7. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas R. G. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija), o apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs tuos pačius bylos įrodymus, R. G. išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymu aspektu, daro išvadą, kad, spręsdamas R. G. baudžiamosios atsakomybės klausimą, apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus bei jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes. Šio teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorė, neturi, priešingai, įrodymai vertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, teismo išvados padarytos įvertinus įrodymų visumą.

8. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-429/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-429/2010">2K-429/2010</a>, 2K-365-697/2016, 2K-365-719/2018, 2K-88-303/2020 ir kt.). Antai šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą pagal R. G. apeliacinį skundą, atliko dalies įrodymų tyrimą, t. y. apklausė liudytoją A. K., dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir padarė kitokias išvadas dėl bylai reikšmingų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad, priešingai nei teigia kasatorė, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus (kaltinamojo R. G., liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus), nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, ir išdėstė motyvus, paaiškinančius, kokius konkrečius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas ir kodėl šio teismo išvada dėl R. G. nuteisimo yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo pagrindu padarytos išvados yra logiškos, neprieštaringos ir motyvuotos. Tai, kad šios instancijos teismas įrodymus galutinai įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatorė, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

9. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas įrodymų vertinimo pažeidimas, neatitinka apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, iš esmės yra deklaratyvūs ir išreiškia tik kasatorės nesutikimą su šio teismo išvadomis, todėl skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų nepagrindžia.

Dėl BK 220 straipsnio 1 dalies taikymo

10. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė R. G. veikoje nusikaltimo, nurodyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, subjektyviųjų požymių – tikslo ir kaltės, todėl priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

11. Pagal kaltinime R. G. nurodytos veikos padarymo metu galiojusią BK 220 straipsnio 1 dalies redakciją atsakė tas, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Aiškinant šią normą teismų praktikoje yra pažymėta, kad BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, kad pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>, 2K-273-693/2017, 2K-158-689/2020 ir kt.). Būtinasis nusikalstamos veikos, nustatytos BK 220 straipsnyje, požymis yra tikslas. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tik tada, kai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą pateikiami siekiant išvengti mokesčių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM2LTY0OC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-236-648/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-236-648/2020">2K-236-648/2020</a>, 2K-70-719/2021 ir kt.). Pagal teismų praktiką subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-590/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-590/2014">2K-590/2014</a>, 2K-437-303/2015, 2K-138-139/2016).

12. Nagrinėjamoje byloje R. G. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, jog siekdamas, kad jo vadovaujama VšĮ T išvengtų mokesčių, įrašė į VšĮ T PVM deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie šio juridinio asmens pajamas ir pateikė juos VMI. Byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės: R. G., būdamas VšĮ T direktorius, VšĮ T vardu išrašė UAB „G“ 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą TGM Nr. 030 už darbus, susijusius su prekybos centro pamatų įrengimu, joje įrašė ir apskaitė 90 979,34 Lt (26 349,44 Eur) apmokestinamą sandorį ir į valstybės biudžetą mokėtiną 19 105,66 Lt (5533,39 Eur) dydžio PVM. Dėl šios sąskaitos faktūros R. G. sudarė dvi PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., t. y. 2014 m. kovo 17 d. PVM deklaraciją, kuria deklaravo 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje TGM Nr. 30 išskirtą PVM, ir patikslintą 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaraciją, kurioje įrašė žinomai neteisingą 23 513 Lt (6809,84 Eur) PVM apmokestinamų sandorių vertę, t. y. neįrašė 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje TGM Nr. 030 nurodytos PVM apmokestinamo sandorio sumos – 90 979 Lt (26 349,34 Eur).

13. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, kad R. G. neturėjo teisės tikslinti PVM deklaraciją už 2021 m. gegužės mėnesį ir nebeįrašyti apmokestinamo sandorio sumos, taip pat pakeisti kitus duomenis, kartu išvengiant PVM valstybei. Teismas nusprendė, kad tokiais savo veiksmais R. G. veikė tiesiogine tyčia, t. y. jis suprato, kad VšĮ T vardu tikslindamas PVM deklaraciją už 2012 m. gegužės mėnesį pateikia VMI aiškiai neteisingus duomenis ir kad dėl to bus panaikinta VšĮ T prievolė mokėti PVM, ir norėjo taip veikti. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nors iš dalies pritarė tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai ir nurodė, kad R. G. veiksmai formaliai atitiktų nusikalstamos veikos, nustatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius požymius, tačiau konstatavo, kad R. G. veikoje nenustatyti būtinieji minėtos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai – tikslas ir kaltė (tiesioginė tyčia), nes R. G. 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaraciją už 2012 m. gegužės mėnesį tikslino ne siekdamas išvengti prievolės sumokėti mokesčius valstybei, bet turėdamas tikslą, vykstant teisiniam ginčui dėl apmokestinamo sandorio ir gautų pajamų, atidėti valstybei mokėtinų mokesčių sumą. Taigi bylą išnagrinėję teismai iš esmės vienodai nustatė R. G. veikoje esant nusikalstamos veikos, nurodytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius požymius, tačiau skirtingai sprendė dėl subjektyviųjų šio nusikaltimo požymių jo veikoje buvimo.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi žemesniųjų instancijų teismų byloje nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgdama į BK 220 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių aiškinimą pirmiau nurodytoje kasacinės instancijos teismo praktikoje, konstatuoja, kad šioje byloje nagrinėjamu konkrečiu atveju teisingas išvadas dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties R. G. veiksmuose nebuvimo padarė apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas, spręsdamas dėl neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo, nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių buvimo ar nebuvimo R. G. veikoje, pagrįstai vertino ne tik paties kaltinamojo, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, patvirtinančius R. G. atliktus veiksmus, t. y. žinomai neteisingų duomenų apie VšĮ T pajamas įrašymą į patikslintą 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaraciją už 2012 m. gegužės mėnesį ir jų pateikimą VMI, bet ir atsižvelgė į tokių veiksmų atlikimo priežastis bei nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą. Antai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad kaltinime R. G. nurodytu laikotarpiu tarp VšĮ T ir UAB „E“ vyko teisinis ginčas dėl dalies pagal 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą TGM Nr. 030 avansu sumokėtų lėšų (45 000 Lt, arba 13 032,90 Eur) grąžinimo, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1069-466/2015, patenkinus UAB „E“ civilinį ieškinį, šios bendrovės naudai iš VšĮ T, be kita ko, buvo priteista 13 033 Eur dydžio skola. Todėl pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad nepasibaigus minėtam ginčui dėl dalies VšĮ T pagal 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą TGM Nr. 030 gautų pajamų R. G., 2014 m. rugsėjo 25 d. tikslindamas VMI pateiktą 2014 m. kovo 17 d. PVM deklaraciją už 2012 m. gegužės mėnesį, objektyviai nežinojo realios VšĮ T 2012 m. gegužės mėnesio PVM apmokestinamų sandorių vertės ir kartu tikslaus mokėtino į valstybės biudžetą PVM. Vadinasi, R. G. iš esmės nesuvokė ir to, kad tikslindamas PVM deklaraciją pateikia neteisingus duomenis apie VšĮ T gautas pajamas ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių.

15. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog, palikus galioti nepakeistą 2014 m. kovo 17 d. PVM deklaraciją ir teismui civilinėje byloje nusprendus grąžinti UAB „E“ sumokėtas lėšas, VšĮ T būtų nepagrįstai sumokėjusi didesnį PVM, nei iš tiesų privalėjo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad dėl dalies pagal 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą TGM Nr. 030 sumokėtų lėšų kilo teisinis ginčas, savaime nereiškia, kad šios PVM sąskaitos faktūros pagrindu VšĮ T neturėjo pareigos deklaruoti PVM už ataskaitinį laikotarpį. Paaiškėjus, kad ataskaitiniu laikotarpiu reali gautų pajamų suma yra ne tokia, kaip nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje, mokesčių mokėtojas (šiuo atveju VšĮ T) turėtų teisę patikslinti PVM deklaraciją ir susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM. Juolab kad, kaip teisingai pažymėta ir kasaciniame skunde, VšĮ T civilinis ginčas su UAB „E“ vyko tik dėl dalies 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje TGM Nr. 030 nurodytos 90 979,34 Lt (26 349,44 Eur) sumos. Vis dėlto teisėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo daryti neabejotiną išvadą, jog R. G., tikslindamas PVM deklaraciją, tai darė tyčia, siekdamas išvengti mokesčių. Kiti byloje surinkti įrodymai ir jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės tokio tikslo buvimo nepatvirtina. Antai šiuo atveju reikšminga, kad VMI pateiktoje pirminėje 2014 m. kovo 17 d. VšĮ T PVM deklaracijoje už 2012 m. gegužės mėnesį buvo nurodyta visa pagal 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą TGM Nr. 30 įstaigos gautų pajamų suma ir atitinkamai išskirtas mokėtinas PVM. Be to, po minėtos PVM deklaracijos pateikimo R. G. atlikti veiksmai, t. y. 2014 m. balandžio 24 d. paaiškinimo pateikimas VMI, kad kol vyksta ginčas teisme, gautos įplaukos neturi būti laikomos gautu užmokesčiu už atliktą darbą ir apmokestinamos, taip pat nepatvirtina išteisintąjį turėjus aiškų tikslą išvengti mokesčių. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad, kaip jau buvo minėta, teisme išsprendus ginčą tarp VšĮ T ir UAB „E“, dalis pagal 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą TGM Nr. 030 sumokėtų lėšų iš VšĮ T buvo priteista UAB „E“ naudai. Taigi, atitinkamai VšĮ T negavo šių pajamų ir jai nekilo pareiga jų deklaruoti bei sumokėti PVM. Tai, kad R. G. 2014 m. rugsėjo 25 d. pats tikslino ir teikė VMI anksčiau pateiktą 2014 m. kovo 17 d. PVM deklaraciją už 2012 m. gegužės mėnesį, nors VšĮ T turėjo buhalterę, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti R. G. kaltu dėl neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo. Be to, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, byloje nebuvo paneigta R. G. versija, kad patikslinti 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaraciją jam padėjo VMI specialistė.

16. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų bei jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, negu padarė apeliacinės instancijos teismas, dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių visumos R. G. veiksmuose nenustatymo.

17. Darytina bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, todėl naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindų.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

18. Išnagrinėjus šią bylą kasacine tvarka gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. spalio 6 d. pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų. Pažymoje nurodoma, kad iš R. G. valstybės naudai priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suma yra 68,94 Eur.

19. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc0LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-174/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-174/2014">2K-174/2014</a>, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016 ir kt.).

20. Ši byla kasacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės paduotą kasacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti R. G. priimtą apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Išteisintasis R. G. prašė kasacinės instancijos teismo paskirti jam gynėją ir teismas, siekdamas užtikrinti išteisintojo teisę į gynybą bei kitas jo teises, vadovaudamasis BPK 51 straipsnio 2 dalimi, šį prašymą patenkino. Išnagrinėjusi bylą kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutarė prokurorės kasacinį skundą atmesti, todėl lieka galioti R. G. priimtas apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis. BPK 106 straipsnyje nėra įtvirtinta galimybė išieškoti iš išteisintojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad už gynėjo darbą šioje byloje apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 106 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Sigutės Malinauskienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Tomas Šeškauskas

Sigita Jokimaitė