Civilinė byla Nr. e3K-3-364-684/2018
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-08654-2016-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1; 3.3.3.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Birutės Janavičiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos vanduo“ ieškinį atsakovui M. P. dėl atsiskaitymo už savavališkai prisijungus suvartotą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. T.).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių geriamojo vandens naudojimo įrenginių savavališką prijungimą prie vandens tiekėjo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomos ir (ar) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros ir teisinius padarinius, atsirandančius savavališkai prisijungus, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo 2461,39 Eur sumą už suvartotą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas, 71,74 Eur delspinigius ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (toliau – procesinės palūkanos).
3. Ieškovė nurodė, kad ji ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. T. (buvusi pavardė – P.), buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), bendraturtė, 2008 m. lapkričio 26 d. pasirašė šalto vandens vartojimo ir nuotekų šalinimo bei valymo pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė, susidarius skolai pagal šią sutartį, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutraukė vandens tiekimą į ginčo butą.
4. Ieškovė nurodė, kad trečiajam asmeniui 2015 m. kovo 13 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už savavališką prisijungimą prie vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų infrastruktūros. Ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-629 patvirtintų Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių (toliau – Taisyklės) 172 punkto nuostatomis, 2015 m. balandžio 30 d. apskaičiavo suvartoto vandens kiekį ir pateikė buto savininkams apmokėti 959,75 Eur sąskaitą. Atsakovas ir trečiasis asmuo, kaip ginčo buto savininkai, 2015 m. gegužės 8 d. raštu informuoti apie suvartoto vandens kiekio apskaičiavimo būdą ir mokėtiną sumą. Pirmiau įvardyta sąskaita nebuvo apmokėta. Ieškovės teigimu, 2015 m. rugsėjo 2 d. surašytas dar vienas administracinio teisės pažeidimo protokolas už savavališką prisijungimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutarimu pripažino atsakovą kaltu padarius minėtą administracinį teisės pažeidimą. Ieškovė, vadovaudamasi Taisyklių 172 punkto nuostatomis, 2016 m. sausio 1 d. apskaičiavo suvartoto vandens kiekį ir pateikė buto savininkams apmokėti 397,35 Eur sąskaitą. Ieškovė, pakartotinai nustačiusi savavališko prisijungimo faktus, 2016 m. vasario 4 d., 2016 m. kovo 1 d., 2016 m. birželio 28 d. ir 2016 m. gruodžio 8 d. apskaičiavo suvartoto vandens kiekį ir pateikė apmokėti atitinkamai 240,06 Eur, 257,10 Eur, 249,36 Eur ir 257,10 Eur sąskaitas. Atsakovas neapmokėjo visų šių sąskaitų, jo skola sudaro 2461,39 Eur. Be to, pagal sutarties 6.3 punktą ir viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 71 punktą apskaičiuoti 71,74 Eur delspinigiai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Klaipėdos miesto apylinkės teismas (dabar – Klaipėdos apylinkės teismas) 2017 m. spalio 10 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 2461,39 Eur sumą už suvartotą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas, 70,30 Eur delspinigius ir procesines palūkanas; atmetė kitą ieškinio dalį.
6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šios bylos procese nėra sprendžiamas ginčas, ar 2014 m. rugpjūčio 25 d. buvo teisėtai nutrauktas vandens tiekimas į ginčo butą, ir atitinkamai nevertino atsakovo argumentų, kuriais keliamas klausimas dėl tiekimo nutraukimo teisėtumo. Be to, teismas nesprendė, ar ieškovė teisėtai išmontavo paties atsakovo sumontuotus vandens apskaitos prietaisus. Teismo vertinimu, šios bylos procese aktualu, ar atsakovas pagrįstai atsisakė mokėti už vandenį, kurio kiekis apskaičiuotas pagal nustatytus savavališko prisijungimo prie vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų faktus.
7. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo teiginius, jog jis neturi mokėti ieškovei už vandenį dėl tos priežasties, kad vandens tiekimo ir vartojimo riba baigiasi ties daugiabučio namo įvadu, o infrastruktūros dalis, besidriekianti nuo įvado, nuosavybės teise priklauso daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams. Teismas pažymėjo, kad vandens tiekėjas, o ne daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorius užtikrina vandens tiekimą į daugiabutį namą.
8. Teismas atmetė ir tuos atsakovo teiginius, kuriais jis įrodinėjo, kad dėl ieškovės kaltės negalėjo atsiskaityti už vandenį. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nesuteikia galimybės patiems namo gyventojams įsirengti savo apskaitos prietaisus. Be to, atsakovas nepagrindė savo teiginių, kad ieškovė atsisakė vykdyti vandens apskaitą pagal jo sumontuotus vandens apskaitos prietaisus, ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jo sumontuoti prietaisai turi metrologinį patvirtinimą ir atitinka įstatymų keliamus reikalavimus.
9. Teismas nustatė, kad ginčo bute suvartoto vandens kiekis apskaičiuotas pagal Taisykles. Taisyklių 172 ir 174 punktuose (aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. D1-629 redakcija), 50 punkte (aplinkos ministro 2015 m. spalio 15 d. įsakymo Nr. D1-744 redakcija) įtvirtinta metodika, pagal kurią apskaičiuojamas suvartoto geriamojo vandens kiekis, kai nustatoma, jog asmuo savavališkai prijungė savo įrenginius. Ieškovė, remdamasi šiomis Taisyklių nuostatomis, ir atliko savo skaičiavimus. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ieškovės skaičiavimus, todėl nėra pagrindo abejoti šių skaičiavimų tinkamumu.
10. Teismas sutiko su ieškovės teiginiais, kad, priešingai negu atsikirto atsakovas, nėra galimybės apskaičiuoti suvartoto vandens kiekį pagal namo įvadinio skaitiklio rodmenis (atėmus kitų gyventojų suvartoto vandens kiekį), nes ne visi namo gyventojai tinkamai ir laiku deklaruoja vandens apskaitos rodmenis, be to, nėra reguliariai atliekamas namo įvadinio skaitiklio rodmenų tikrinimas, pasireiškia ir į apskaitą netraukiami nutekėjimai.
11. Teismas nustatė, kad atsakovas ir trečiasis asmuo, nutraukdami santuoką, susitarė, jog atsakovas apmokės visas buto komunalines paslaugas, suteiktas nuo 2010 m. balandžio mėn. Be to, nustatė, kad trečiasis asmuo negyvena ginčo bute, būtent atsakovas savavališkai prisijungė prie vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų, jis vartojo vandenį, todėl, teismo vertinimu, atsakovui ir tenka pareiga atsiskaityti už vandenį, nepriklausomai nuo to, ar buvo su juo sudaryta geriamojo vandens tiekimo sutartis.
12. Teismas sutiko su atsakovu, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių dalies priteisimo pareikšti. Teismas, remdamasis šia aplinkybe, priteisė ieškovei iš atsakovo 70,30 Eur delspinigius, kurie apskaičiuoti pagal viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 71 punktą už šešis mėnesis nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo dienos.
13. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. kovo 16 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą.
14. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vandens tiekimo į ginčo butą nutraukimo teisėtumo patikrinimas nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko, ir plačiau nepasisakė dėl atsakovo argumentų, pateiktų šiuo aspektu.
15. Kolegija atmetė atsakovo argumentus, kuriais jis neigia prisijungimo prie vandentiekio savavališkumą. Kolegija pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – GVTNTĮ) 3 straipsnio 14 dalį geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo riba yra geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros vieta, kurioje baigiasi abonentui ar vartotojui nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir (arba) naudojamo turto riba (vandentiekio šulinys, sklypo riba ar statinio ar daugiabučio namo įvadas, atsižvelgiant į abonentų ir vartotojų kategoriją) ir prasideda geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausanti ar kitaip valdoma ir (arba) naudojama geriamojo vandens tiekimo infrastruktūra ir kurioje geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas perduoda saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį abonentui ir (ar) vartotojui. Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 23 d.) 13 punkte įtvirtinta, jog abonentas (vartotojas) vandens tiekėjui sumoka už patiektą geriamąjį vandenį pagal ties vandens tiekimo ir vartojimo riba įrengtų geriamojo vandens apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu abonento (vartotojo) sudarytoje su vandens tiekėju sutartyje nenustatyta ko kita; geriamojo vandens apskaitos prietaisus ties vandens tiekimo ir vartojimo riba įrengia ir eksploatuoja vandens tiekėjas savo lėšomis; vandens tiekimo ir vartojimo riba atsiskaityti, kurioje vandens tiekėjas įrengia geriamojo vandens apskaitos prietaisą, nustatoma sutartyje; daugiabučiuose namuose vandens tiekimo ir vartojimo riba atsiskaityti yra kiekvienas butas ar kita patalpa, išskyrus atvejus, kai daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, sudarydami rašytinį visų savininkų, kuriems geriamasis vanduo tiekiamas iš to įvado, susitarimą, tiekimo ir vartojimo ribą pasirenka įvade ir tai įtvirtina sutartyse su vandens tiekėju. Kolegijos vertinimu, pirmiau įvardytos nuostatos patvirtina, kad vandens tiekimo ir vartojimo riba yra kiekvienas butas, nebent patalpų savininkai yra sudarę rašytinį susitarimą pasirinkti ribą įvade. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir GVTNTĮ 35 straipsnio 6 dalyje. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas nepateikė pirmiau nurodyto susitarimo, o sutarties 4.2.9 punktas patvirtina, jog vandens tiekimo ir vartojimo riba nustatyta ties butu.
16. Kolegija nurodė, kad Taisyklių redakcijoje, galiojusioje nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2017 m. sausio 21 d., nėra nuostatos, tiesiogiai įtvirtinančios, jog vandens tiekimo ir vartojimo riba daugiabučiame name yra kiekvienas butas, tačiau tokia išvada išplaukia iš kitų Taisyklių nuostatų sisteminės analizės, nes riba siejama su apskaitos prietaiso buvimo vieta, t. y. įtvirtinta, jog atsiskaitymas vykdomas pagal abonento ar vartotojo patalpose įrengtą atsiskaitomąjį geriamojo vandens ir (arba) nuotekų apskaitos prietaisą. Ši riba sutampa ir su pirkimo ir pardavimo vieta, kuri yra geriamojo vandens apskaitos mazguose, o daugiabučiuose namuose tai yra kiekvienas butas ar patalpa (GVTNTĮ 35 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintas Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašas (toliau – Viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašas), Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 127 patvirtintas Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašas (toliau – Atsiskaitymo tvarkos aprašas)).
17. Kolegija pažymėjo, kad ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vandens tiekimo ir vartojimo riba, kai sutartis nesudaryta, laikoma vieta, kurioje yra ar turi būti įrengtas vandens apskaitos prietaisas (pvz., 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-687/2016; 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-313/2015).
18. Kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad abonento veiksmai, susiję su prisijungimu prie geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo infrastruktūros už minėto atsiskaitomojo prietaiso (vandens tiekimo ir vartojimo ribos), kuris nuosavybės teise priklauso ieškovei ir yra įrengiamas bei prižiūrimas jos lėšomis, laikytini savavališkais ir atitinkančiais Taisyklių 4.1 punktą (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 23 d.) ir 23.1 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2017 m. sausio 21 d.). Kolegijos vertinimu, nustačius savavališko prisijungimo faktą, egzistavo teisinis pagrindas taikyti Taisyklių 172 ir 50 punktų nuostatas, apskaičiuojant suvartoto vandens kiekį. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė tinkamai, t. y. pagal galiojantį teisinį reguliavimą, apskaičiavo suvartotą vandens kiekį, nors atsakovas ir teigia, jog jis objektyviai negalėjo suvartoti tokio vandens kiekio, koks apskaičiuotas pagal pirmiau nurodytas nuostatas.
19. Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, atmetė atsakovo teiginius, kad ginčo bute suvartoto vandens kiekį buvo galima apskaičiuoti pagal name įrengto įvadinio skaitiklio duomenis, atėmus kitų namo gyventojų suvartoto vandens kiekį. Kolegija nurodė, kad pagal 2008 m. lapkričio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties 5.7 punktą toks apskaitos būdas taikytinas, kai nustatoma, jog vandens apskaitos prietaisas buvo mechaniškai sugadintas arba išmontuotas, vadinasi, nagrinėjamas atvejis neatitinka sutarties 5.7 punkte aprašytų atvejų. Be to, pagal Atsiskaitymo tvarkos aprašo 3 punktą apie daugiabučio namo savininkų sprendimą atsiskaityti pagal įvadą turi būti praneša raštu geriamojo vandens tiekėjui, o šios bylos atveju nėra duomenų, patvirtinančių, kad savininkai būtų pasirinkę tokį atsiskaitymo būdą.
20. Kolegija laikė nepagrįstais ir tuos atsakovo argumentus, kuriais jis įrodinėjo, jog ginčo bute suvartoto vandens kiekis galėjo būti apskaičiuotas pagal jo paties įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis. Kolegija nurodė, kad teisės aktai nesuteikia atsakovui, kaip vandens vartotojui, teisės pačiam įrengti apskaitos prietaisus. Priešingai, vandens tiekėjas privalo užtikrinti, jog savavališkai įrengti įvadai būtų atjungti nuo infrastruktūros (Taisyklių 5 punktas (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 23 d.) ir 24 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2017 m. sausio 21 d.)). Tiekėjas, skaičiuodamas suvartoto vandens kiekį, negali vadovautis metrologinės patikros neturinčiais ir nenustatytos techninės būklės savavališkai įrengtais apskaitos prietaisais.
21. Kolegija nesutiko su atsakovo argumentais, kad pagal pareikštą ieškinį turi atsakyti ir trečiasis asmuo, kaip bendraturtis. Kolegija pažymėjo, jog atsakovas sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuri patvirtinta teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu, prisiėmė prievolę mokėti už teikiamas komunalines paslaugas, todėl, kolegijos vertinimu, neaišku, kodėl atsakovas teigia, kad sutartis netaikytina prieš trečiuosius asmenis. Apibendrindama kolegija konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo laikyti kitą ginčo buto bendraturtį atsakovu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
22. Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir pažeidė GVTNTĮ 3 straipsnio 10 ir 14 dalis, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas, apibrėžiančias daugiabučio gyvenamojo namo inžinerinės sistemos dalis. Kolegija be pagrindo priėjo prie išvados, kad vartojimo ir tiekimo riba yra ties kiekvienu daugiabučio gyvenamojo namo butu. GVTNTĮ 35 straipsnio 5 dalies ir Taisyklių 13 punkto (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 23 d.) nuostatos, kuriomis rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, reglamentuoja vartojimo ir tiekimo ribą atsiskaityti, o tas iš esmės nėra susiję su vandens tiekėjui priklausančių ar kitu pagrindu valdomų (naudojamų) vandens tiekimo inžinerinių tinklų dalies nustatymu. Vartojimo ir tiekimo riba atsiskaityti neatriboja ir nenustato vandens tiekėjo valdymo, naudojimo ar nuosavybės teisės, todėl nėra ir negali būti skirta savavališkų prisijungimų atvejams nustatyti. Vadovaujantis GVTNTĮ 3 straipsnio 10 ir 14 dalimis, Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 ir 52 dalimis, laikytina, kad vandens tiekėjui gali priklausyti tik tie inžineriniai tinklai, kurie yra statinio statybos sklype ar už jo ribų. Statinyje esanti vandens tiekimo inžinerinė infrastruktūra priklauso statinio savininkui (ar savininkams). Daugiabučiame name, kuriame yra ginčo butas, įrengtas pastato įvadinis vandens skaitiklis, todėl tiekimo riba laikytina tik iki šio įvado esanti vandens tiekimo inžinerinių tinklų dalis. Vadinasi, atsakovas, priešingai negu sprendė apeliacinės instancijos teismas, nepažeidė ir negalėjo pažeisti GVTNTĮ nuostatų dėl savavališko prisijungimo, nes prisijungė ne prie vandens tiekėjo valdomų (naudojamų) vandens tiekimo inžinerinių tinklų, o prie daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų vandens tiekimo inžinerinių tinklų.
22.2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias savavališko prisijungimo fiksavimo tvarką ir pasekmes. GVTNTĮ 16 straipsnio 17 dalies, Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2017 m. sausio 21 d.) 28, 50 ir 51 punktų nuostatos patvirtina, kad mokestis už suvartotą vandenį ar išleistas nuotekas gali būti skaičiuojamas pagal Taisyklių 50 ir 51 punktus, jeigu: 1) Taisyklėse reglamentuota tvarka nustatytas savavališko prisijungimo faktas; 2) tinkamai surašytas savavališko prisijungimo aktas; 3) nėra galimybės kitais būdais nustatyti suvartoto vandens kiekį:
22.2.1. Savavališku prisijungimu gali būti laikomas tik prisijungimas prie vandens tiekėjui nuosavybės teise priklausančių ar kitaip valdomų (naudojamų) geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų šalinimo komunikacijų. Kaip pirmiau nurodyta (nutarties 22.1 punktas), nėra pagrindo pripažinti buvus tokį prisijungimą.
22.2.2. Savavališko prisijungimo fakto įforminimo tvarka yra reglamentuota GVTNTĮ 16 straipsnio 20 dalyje ir Taisyklių 24 punkte. Tinkamas savavališko prisijungimo akto įforminimas ir savavališkai prisijungusio asmens informavimas apie padarytą pažeidimą yra būtinos Taisyklių 50 punkto taikymo sąlygos. Bylą nagrinėję teismai neįvertino tų aplinkybių, kad ieškovė neįvykdė šių sąlygų: atsakovas nė karto nebuvo kviečiamas dalyvauti išmontuojant jam priklausančius skaitiklius, savavališko prisijungimo aktai buvo pildomi ir atitinkamai savavališko prisijungimo faktai konstatuojami jam nežinant ir nedalyvaujant. Be to, atsakovui nebuvo pateikti pasirašyti savavališko prisijungimo aktai, vadinasi, šie aktai negalioja.
22.2.3. Bylą nagrinėję teismai be pagrindo pripažino atsakovo pareigą atsiskaityti su ieškove pagal Taisyklių 50 punkte įtvirtintą metodiką – egzistavo visos sąlygos skaičiuoti mokestį už suvartotą vandenį pagal GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalį ir 2008 m. lapkričio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties 5.1 punktą: atsakovas nėra pasirašęs geriamojo vandens tiekimo sutarties, jo naudojami pastato vandens tiekimo tinklai teisėtai prijungti prie vandens tiekėjai priklausančių vandens tiekimo tinklų.
22.3. Bylą nagrinėję teismai be pagrindo laikė neteisėtais atsakovo veiksmus, t. y. vandens apskaitos prietaiso, kuriuo buvo apskaitomas į ginčo butą patiektas vanduo, įrengimą, šios teismų išvados prieštarauja Taisyklių 18 ir 29 punktų (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 23 d.), 11 ir 39.5 punktų (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2017 m. sausio 21 d.) nuostatoms. Aptariami atsakovo veiksmai, įvertinus tas aplinkybes, jog ieškovė neteisėtai nutraukė vandens tiekimą į ginčo butą ir vėliau daug kartų savavališkai išmontavo atsakovui priklausančius vandens skaitiklius, negali būti pripažįstami neteisėtais, priešingai, jie laikytini būtinąja pažeistų teisių gynimo priemone, siekiant užsitikrinti būtinųjų poreikių patenkinimą, t. y. geriamojo vandens tiekimą.
22.4. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsnį ir be pagrindo vienam bendraturčiui perkėlė visos bendros prievolės vykdymą. Ši materialiosios teisės norma yra imperatyvi ir negali būti pakeista šalių susitarimu. CK 4.76 straipsnyje aiškiai reglamentuotos atsakomybės ribos (proporcingumas nuosavybės daliai), ieškovė neturi teisės reikalauti, kad atsakovas padengtų trečiojo asmens, kaip bendraturčio, skolos dalį. Be to, teismai neįvertino ir tų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kad trečiasis asmuo buvo ne tik ginčo buto bendraturtis, bet ir sutarties su vandens tiekėja šalis, kad jis taip pat buvo baustas administracine tvarka už savavališką prisijungimą.
22.5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnį, kuriame apibrėžtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo keliami klausimai dėl vandens tiekimo į ginčo butą nutraukimo teisėtumo, savavališko prisijungimo aktų surašymo pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat dėl argumentų, susijusių su vidaus ir išorės inžinerinių tinklų atribojimu, naudojimo ir valdymo teisėmis, su atsakovo teise įsirengti vandens apskaitos prietaisus, juos naudoti atsiskaitant su gyvenamojo namo administratoriumi, ir dėl argumentų, susijusių su mokesčio už suvartotą vandenį skaičiavimu pagal Atsiskaitymo tvarkos aprašo 4 punktą.
23. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Bylos įrodymai, tarp jų – ir paties atsakovo paaiškinimai, patvirtina, kad jis neteisėtai prisijungė prie ieškovei priklausančios vandentiekio infrastruktūros, todėl suvartoto vandens kiekio skaičiavimas pagal Taisyklių 172 ir 50 punktų (priklausomai nuo redakcijos) nuostatas, priešingai negu teigiame kasaciniame skunde, yra pagrįstas ir teisėtas.
23.2. Atsakovo argumentai dėl vandens tiekimo į ginčo butą nutraukimo teisėtumo peržengia šios bylos nagrinėjimo ribas, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai nepasisakė dėl tokių argumentų.
23.3. Savavališkai įrengtas vandens apskaitos prietaisas nėra tinkama priemonė suvartoto vandens kiekiui apskaityti, todėl teismai pagrįstai nesureikšmino atsakovo argumentų, kuriais jis įrodinėjo galimybę apskaityti suvartoto vandens kiekį pagal jo apskaitos prietaisus.
23.4. Atsakovas, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, buvo tinkamai informuotas apie laikiną vandens tiekimo į ginčo butą nutraukimą. Ginčo buto adresu buvo siųstas pranešimas, be to, anksčiau buvo siųstas ne vienas pranešimas raginant susimokėti skolą.
23.5. Kasaciniame skunde nurodyti suvartoto vandens kiekio apskaičiavimo būdai yra galimi tik teisės aktų nustatytais atvejais. Šios bylos atvejis nepatenka tarp tokių atvejų, todėl atsakovo minimi apskaitos būdai negali būti taikomi.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl geriamojo vandens naudojimo įrenginių prijungimo prie geriamojo vandens tiekėjui priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros savavališkumo
24. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl bylą nagrinėjusių teismų išvadų, kad atsakovas savavališkai prijungė savo geriamojo vandens naudojimo įrenginius prie ieškovei priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros, pagrįstumo. Šios teismų išvados kvestionuojamos tuo aspektu, kad, atsakovo vertinimu, teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, apibrėžiančias geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo ribą, be pagrindo vandens tiekimo ir vartojimo ribą atsiskaityti kvalifikavo kaip tą vietą, kurioje ribojasi geriamojo vandens tiekėjui priklausanti geriamojo vandens tiekimo infrastruktūra ir vartotojams (abonentams) priklausanti geriamojo vandens tiekimo infrastruktūra. Teisėjų kolegija pasisako dėl šių kasacinio skundo argumentų teisės taikymo aspektu.
25. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad vandens tiekimo ir vartojimo riba daugiabučiame name yra kiekvienas butas, ir kartu priėjo prie išvados, jog geriamojo vandens naudojimo įrenginių prijungimas prie geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros už pirmiau minėtos ribos reiškia prisijungimą prie geriamojo vandens tiekėjui priklausančios infrastruktūros. Šių teismo išvadų teisinis pagrindas – GVTNTĮ 35 straipsnio 4 dalis, Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 23 d.) 13 punktas.
26. GVTNTĮ 35 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atsiskaityti už geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas daugiabučiuose namuose geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo ir pardavimo vieta yra kiekvienas butas ar kita patalpa, išskyrus šio straipsnio 2 ir 6 dalyse įtvirtintus atvejus. Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 23 d.) 13 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad abonentas (vartotojas) vandens tiekėjui sumoka už patiektą geriamąjį vandenį pagal ties vandens tiekimo ir vartojimo riba įrengtų geriamojo vandens apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu abonento (vartotojo) sudarytoje su vandens tiekėju sutartyje nenustatyta ko kita. Vandens tiekimo ir vartojimo riba atsiskaityti, kurioje vandens tiekėjas įrengia geriamojo vandens apskaitos prietaisą, nustatoma sutartyje. Daugiabučiuose namuose vandens tiekimo ir vartojimo riba atsiskaityti yra kiekvienas butas ar kita patalpa, išskyrus atvejus, kai daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, sudarydami rašytinį visų savininkų, kuriems geriamasis vanduo tiekiamas iš to įvado, susitarimą, tiekimo ir vartojimo ribą pasirenka įvade ir tai nustato sutartyse su vandens tiekėju.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas teisės normas, konstatuoja, kad kiekvienas daugiabučio namo butas ar kita patalpa iš tikrųjų yra ta vieta, kuri laikoma vandens tiekimo ir vartojimo riba, tačiau ši vieta, ką expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nurodo ir aptariamos teisės normos, yra teisiškai reikšminga atsiskaitymams už patiektą ir suvartotą geriamąjį vandenį vykdyti (kiekvienas butas ar kita patalpa yra ta vieta, kurioje geriamojo vandens tiekėjas parduoda būtent konkrečiam vartotojui geriamąjį vandenį), bet ne geriamojo vandens tiekimo infrastruktūroms, priklausančioms tiekėjui ir vartotojui (jų daugetui), atriboti. GVTNTĮ 3 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo riba – geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros vieta, kurioje baigiasi abonentui ar vartotojui nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir (arba) naudojamo turto riba (vandentiekio šulinys, sklypo riba ar statinio ar daugiabučio namo įvadas, atsižvelgiant į abonentų ir vartotojų kategoriją) ir prasideda geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausanti ar kitaip valdoma ir (arba) naudojama geriamojo vandens tiekimo infrastruktūra ir kurioje geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas perduoda saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį abonentui ir (ar) vartotojui. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje, kurioje apibrėžta geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo ribos sąvoka, yra aiškiai įvardyta, jog daugiabučio namo įvadas yra ta vieta, kurioje ribojasi vandens tiekėjui ir vartotojams (butų ir kitų patalpų savininkams) priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros. Iš esmės analogiškai įvado reikšmė yra atskleista ir Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 23 d.) 2 punkte, kuris nurodo, kad įvadas – pirma geriamojo vandens tiekimo vamzdyno atkarpa, jungianti pagal vandens tekėjimo kryptį vandens tiekėjo eksploatuojamą geriamojo vandens tiekimo infrastruktūrą su abonento (vartotojo) pastato ar teritorijos vidaus geriamojo vandens naudojimo įrenginiais ir geriamajam vandeniui tiekti reikalingomis komunikacijomis. Teisėjų kolegija, apibendrindama pateiktus argumentus, konstatuoja, kad geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo riba atsiskaityti (šios nutarties 26 punkte nurodytas teisinis reguliavimas) ir geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo riba kaip vieta, kurioje susijungia tiekėjui ir vartotojams (daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams) priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros, yra atskiros teisinės kategorijos, apibrėžiančios ribas (vietas), turinčias, be kita ko, skirtingas (specifines) paskirtis.
28. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo ribą atsiskaityti (geriamojo vandens pirkimo ir pardavimo vietą) su geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo riba, kurioje susijungia tiekėjui ir vartotojams (daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams) priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros.
29. Kaip minėta, geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo riba, kurioje susijungia tiekėjui ir vartotojams (daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams) priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros, yra daugiabučio namo įvadas, t. y. ties namo įvadu pasibaigia vartotojams priklausanti infrastruktūra ir atitinkamai prasideda geriamojo vandens tiekėjui priklausanti infrastruktūra. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad jis prijungė savo geriamojo vandens naudojimo įrenginius prie tos infrastruktūros, kuri priklauso daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams, todėl, jo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad jis prisijungė prie ieškovei priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis atsakovo argumentas yra pagrįstas tik tiek, kiek jis nurodo, kad geriamojo vandens naudojimo įrenginiai prijungti (ir) prie daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros.
30. Pažymėtina, jog geriamojo vandens tiekėjui ir vartotojui (vartotojams) priklausančių geriamojo vandens tiekimo infrastruktūrų atskirumas yra akcentuojamas ne tik šioje nutartyje jau aptartose teisės normose, bet ir, pvz., GVTNTĮ 3 straipsnio 10 dalyje, kurioje nustatyta, kad geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros sąvoka (ši sąvoka būtent ir yra atskleista pavyzdžiu teikiamoje teisės normoje) neapima vartotojams ir abonentams nuosavybės teise priklausančios ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros. Teisėjų kolegijos vertinimu, geriamojo vandens tiekėjui ir vartotojui (vartotojams) priklausančių geriamojo vandens tiekimo infrastruktūrų atskyrimas yra svarbus atribojant atsakomybę, kylančią valdant įrenginius, sudarančius šias infrastruktūras, ir kitais teisiniais aspektais. Vis dėlto, nors aptariamos infrastruktūros teisine prasme yra atskiros ir nuosavybės teise priklauso skirtingiems asmenims, jos kartu sudaro vientisą inžinerinių įrenginių kompleksą, skirtą geriamajam vandeniui išgauti, ruošti, laikyti, tiekti ir paskirstyti vartotojams. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 390 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.07.01:2003 „Vandentiekis ir nuotekų šalintuvas. Pastato inžinerinės sistemos. Lauko inžineriniai tinklai“ (2009 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. D1-118 redakcija) 10.11 punkte įtvirtinta, kad pastato vandentiekis – vamzdynas ir kita vandens vartotojų statiniuose esanti vandens tiekimo, laikymo, ruošimo ir skirstymo įranga, įvadu sujungta su lauko vandentiekiu, o pagal 10.5 punktą lauko vandentiekis – vandentiekio dalis (vamzdynas, siurblinės, talpyklos), tiekianti vartotojams išgautą ir (arba) paruoštą vandenį. Šios nuostatos pagrindžia, jog geriamojo vandens tiekėjui ir vartotojams priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros yra neatsiejamai susijusios technine ir funkcine prasmėmis. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad geriamojo vandens naudojimo įrenginių prijungimas prie daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros, kuri sujungta su geriamojo vandens tiekėjui priklausančia infrastruktūra, reiškia šių įrenginių prijungimą ir prie geriamojo vandens tiekėjui priklausančios infrastruktūros. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas aiškinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).
31. Bylą nagrinėję teismai nustatė ir pats atsakovas pripažįsta, jog jis prijungė savo geriamojo vandens naudojimo įrenginius prie daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros, vadinasi, jis kartu prisijungė ir prie ieškovei priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros.
32. Teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nors teisine prasme tinkamai ir neidentifikavo vietos, kurioje ribojasi (jungiasi) ieškovei ir daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros, pagrįstai sprendė, jog atsakovas prijungė savo geriamojo vandens naudojimo įrenginius ir prie ieškovei priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros.
33. Kasaciniame skunde nėra keliamas klausimas dėl pagrindo pripažinti prisijungimus savavališkais pagal Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 23 d.) 4 punktą ir Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2017 m. sausio 21 d.) 23 punktą, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako šiuo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl savavališko prisijungimo prie geriamojo vandens tiekėjui priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros fakto įforminimo tvarkos ir teisinių padarinių, atsirandančių savavališkai prisijungus
34. GVTNTĮ 16 straipsnio 20 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros priežiūros metu nustačius, jog fizinis ar juridinis asmuo savavališkai prijungė nuosavybės teise ar bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias ar kitaip valdomas ir (arba) naudojamas geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų išleidimo komunikacijas, geriamojo vandens naudojimo ir (arba) nuotekų tvarkymo įrenginius prie geriamojo vandens tiekėjui ir (arba) nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, suvartoto geriamojo vandens ir išleistų nuotekų kiekis nustatomas ir nuostoliai išieškomi Taisyklėse ir CPK nustatyta tvarka. Geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo įgaliotas atstovas pažeidimą, apskaičiuotą geriamojo vandens ir išleistų nuotekų kiekį, pažeidimo laikotarpį užfiksuoja akte ir pateikia jį susipažinti ir pasirašyti vartotojui, abonentui ar asmeniui, savavališkai prijungusiam nurodytas komunikacijas ar įrenginius. Asmeniui ar jo atstovui atsisakius dalyvauti surašant šį aktą ir (ar) jį pasirašyti, jis galioja, tačiau geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo įgaliotas atstovas apie atsisakymą dalyvauti surašant šį aktą ir (ar) jį pasirašyti turi pažymėti abiejuose akto egzemplioriuose, iš kurių vienas lieka geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, kitas egzempliorius įteikiamas vartotojui, abonentui ar asmeniui, savavališkai prijungusiam nurodytas komunikacijas ar įrenginius.
35. Pirmiau nurodyta įstatymo norma nukreipia į Taisyklių nuostatų taikymą nustačius savavališko prisijungimo prie geriamojo vandens tiekėjui priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros faktą, o pati savaime reglamentuoja, kaip turi būti įformintas savavališko prisijungimo faktas. Analogiškai savavališko prisijungimo fakto įforminimo tvarka yra reglamentuota ir Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2017 m. sausio 21 d.) 24 punkte.
36. Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 23 d.) 172 punkte ir Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2017 m. sausio 21 d.) 50 punkte įtvirtintos metodikos, pagal kurias, nustačius savavališko prisijungimo prie geriamojo vandens tiekėjui priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros faktą, apskaičiuojamas asmens suvartoto ir neapmokėto geriamojo vandens kiekis. Kasaciniame skunde nurodyta, kad šios metodikos gali būti taikomos suvartoto geriamojo vandens kiekiui apskaičiuoti tik tada, jeigu: 1) nustatytas savavališko prisijungimo faktas; 2) tinkamai įformintas savavališko prisijungimo faktas; 3) nėra galimybės kitais būdais apskaičiuoti suvartoto geriamojo vandens kiekį. Teisėjų kolegija jau pasisakė dėl prisijungimo prie ieškovei priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros savavališkumo, todėl toliau pasisakys tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais įrodinėjami savavališko prisijungimo fakto įforminimo tvarkos pažeidimai ir galimybių kitais būdais apskaičiuoti suvartoto geriamojo vandens kiekį egzistavimas.
37. GVTNTĮ 16 straipsnio 20 dalies nuostatos, apibrėžiančios geriamojo vandens naudojimo įrenginių savavališko prijungimo prie geriamojo vandens tiekėjui priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros fakto įforminimo tvarką, nurodo, kad geriamojo vandens tiekėjo (ir nuotekų tvarkytojo) įgaliotas atstovas, nustatęs savavališko prisijungimo faktą, surašo savavališko prisijungimo aktą, šiame akte užfiksuoja pažeidimą, pažeidimo laikotarpį ir apskaičiuotą geriamojo vandens (ir išleistų nuotekų) kiekį ir pateikia jį susipažinti bei pasirašyti vartotojui (abonentui ar asmeniui, savavališkai prijungusiam nurodytas komunikacijas ar įrenginius). Pažymėtina, jog GVTNTĮ 16 straipsnio 20 dalyje yra aptartos ir vartotojo (abonento ar asmens, savavališkai prijungusio nurodytas komunikacijas ar įrenginius) atsisakymo dalyvauti surašant savavališko prisijungimo aktą ir (ar) jį pasirašyti pasekmės: toks aktas galioja, tačiau geriamojo vandens tiekėjo (ir nuotekų tvarkytojo) įgaliotas atstovas turi pažymėti apie atsisakymą dalyvauti surašant šį aktą ir (ar) jį pasirašyti abiejuose akto egzemplioriuose ir pateikti vartotojui (abonentui ar asmeniui, savavališkai prijungusiam nurodytas komunikacijas ar įrenginius) vieną tokio akto egzempliorių.
38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas sudaryti vartotojui (abonentui ar asmeniui, savavališkai prijungusiam nurodytas komunikacijas ar įrenginius) galimybę dalyvauti surašant savavališko prisijungimo aktą ir pateikti šį aktą susipažinti bei pasirašyti nėra savitikslis. Tokio reikalavimo paskirtis – užtikrinti vartotojo teisę žinoti, kad yra užfiksuotas pažeidimas, žinoti, koks yra užfiksuoto pažeidimo pagrindas ir pobūdis, pateikti savo paaiškinimus ir (ar) prieštaravimus nesutinkant su akte užfiksuotomis aplinkybėmis, taip pat žinoti, kokie teisiniai padariniai atsiranda, nustačius savavališko prisijungimo prie geriamojo vandens tiekėjui priklausančios infrastruktūros faktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ne mažiau svarbi yra ir aptariamo reikalavimo prevencinė reikšmė (vartotojui sudaromos sąlygos suprasti, kad jo veiksmai neteisėti ir gali sukelti reikšmingus neigiamus teisinius padarinius, taip atgrasant jį nuo tolesnių pažeidimų). Geriamojo vandens tiekėjas, veikdamas per savo įgaliotą atstovą, turi sudaryti galimybę pirmiau įvardytoms vartotojo teisėms būti įgyvendintoms. Vartotojas savo ruožtu gali rinktis, ar dalyvauti surašant savavališko prisijungimo aktą ir (ar) jį pasirašyti. Vartotojui atsisakius imtis šių veiksmų, laikoma, kad geriamojo vandens tiekėjas tinkamai įformino savavališko prisijungimo faktą, jeigu jis įvykdo dar vieną papildomą pareigą – įteikia vartotojui savavališko prisijungimo akto, kuriame, be kita ko, pažymėtas atsisakymo dalyvauti surašant savavališko prisijungimo aktą ir (ar) jį pasirašyti faktas, egzempliorių.
39. Teisėjų kolegija, įvertinusi formuluotes, sudarančias GVTNTĮ 16 straipsnio 20 dalies nuostatų turinį, t. y. kad „Asmeniui ar jo atstovui atsisakius dalyvauti surašant šį aktą ir (ar) jį pasirašyti, jis galioja, tačiau <...> kitas egzempliorius įteikiamas vartotojui, abonentui ar asmeniui, savavališkai prijungusiam nurodytas komunikacijas ar įrenginius“, sprendžia, jog savavališko prisijungimo fakto įforminimo tvarkos pažeidimas, galintis pasireikšti tiek vartotojo (abonento ar asmens, savavališkai prijungusio nurodytas komunikacijas ar įrenginius) teisės dalyvauti surašant savavališko prisijungimo aktą (įskaitant akto pateikimą susipažinti ir pasirašyti) neužtikrinimu, tiek savavališko prisijungimo akto su atitinkama žyma nepateikimu (vartotojui atsisakius dalyvauti surašant šį aktą ir (ar) jį pasirašyti), eliminuoja geriamojo vandens tiekėjo galimybę panaudoti savavališko prisijungimo faktą prieš vartotoją. Teisėjų kolegija, detalizuodama šią savo išvadą, nurodo, kad aptariamos įforminimo tvarkos nesilaikymas eliminuoja teisinių padarinių, kurie siejami su savavališko prisijungimo fakto tinkamu įforminimu, inter alia (be kita ko), Taisyklėse įtvirtintos metodikos suvartoto geriamojo vandens kiekiui apskaičiuoti taikymo, atsiradimo galimybę (nebent būtų nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad savavališko prisijungimo fakto tinkamas įforminimas nebuvo galimas dėl objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo geriamojo vandens tiekėjo valios, pvz., vartotojui atsisakant priimti savavališko prisijungimo akto egzempliorių, ir pan., tačiau bet kuriuo atveju geriamojo vandens tiekėjui tenka pareiga įrodinėti tokias aplinkybes).
40. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pirmasis savavališko prisijungimo (savavališko vandens vartojimo ir (ar) nuotekų šalinimo nustatymo) aktas surašytas 2015 m. vasario 11 d. Šis savavališko prisijungimo aktas nėra pasirašytas atsakovo, akte nėra žymos apie atsakovo atsisakymą dalyvaujant surašant šį aktą ir (ar) jį pasirašyti. Teisėjų kolegija, remdamasi šiomis faktinėmis aplinkybėmis ir atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus išaiškinimus, konstatuoja, jog ieškovė tinkamai neįformino pirmojo savavališko prisijungimo fakto, todėl jis negali būti panaudotas prieš atsakovą. Šiuo aspektu kasacinis skundas pripažįstamas pagrįstu.
41. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nustatyta, kad buvo surašyti bent jau šeši (2015 m. vasario 11 d., 2015 m. balandžio 17 d., 2015 m. gegužės 5 d., 2016 m. vasario 4 d., 2016 m. kovo 1 d., 2016 m. birželio 28 d.) aktai, kuriais fiksuoti savavališko prisijungimo prie ieškovei priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros faktai. Kiti penki aktai, kaip ir pirmasis aktas, nėra pasirašyti atsakovo ir atitinkamai šiuose aktuose nėra žymos apie atsakovo atsisakymą dalyvauti surašant aktą ir (ar) jį pasirašyti (paskutiniame, t. y. 2016 m. birželio 28 d., akte yra lakoniškai nurodyta, jog savininkas nedalyvavo surašant aktą), tačiau šiais atvejais, kitaip negu pirmuoju atveju, nėra pagrindo konstatuoti, kad savavališko prisijungimo faktai negali būti panaudoti prieš atsakovą. Kaip pirmiau nurodyta, pagrindiniai tikslai, kurių siekiama reikalaujant sudaryti vartotojui (abonentui ar asmeniui, savavališkai prijungusiam nurodytas komunikacijas ar įrenginius) galimybę dalyvauti surašant savavališko prisijungimo aktą ir pateikti šį aktą susipažinti bei pasirašyti, – užtikrinti vartotojo teisę žinoti, kad yra užfiksuotas pažeidimas, žinoti, koks yra užfiksuoto pažeidimo pagrindas ir pobūdis, kokie teisiniai padariniai atsiranda, nustačius savavališko prisijungimo prie geriamojo vandens tiekėjui priklausančios infrastruktūros faktą, be to, atgrasyti vartotoją nuo tolesnių pažeidimų. Pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad, ieškovei po kiekvieno nustatyto savavališko prisijungimo atvejo ėmusis priemonių savavališko prisijungimo padariniams pašalinti, atsakovas vis eliminuodavo šias priemones ir, pakartotinai savavališkai prijungęs savo geriamojo vandens naudojimo įrenginius prie ieškovei priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros, toliau vartojo geriamąjį vandenį. Vadinasi, atsakovo padarytų pažeidimų pagrindas ir pobūdis nesikeitė, jis, kiekvieną kartą eliminuodamas priemones, kuriomis ieškovė šalino savavališko prisijungimo padarinius, suvokė daromų pažeidimų pobūdį. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad ieškovė siuntė atsakovui ir trečiajam asmeniui, kaip ginčo buto bendraturčiams, pranešimus, kuriuose, be kita ko, buvo pateikta informacija apie suvartoto geriamojo vandens kiekio apskaičiavimo būdą ir mokėtiną sumą, tačiau atsakovas vis tiek vykdė savavališko prisijungimo veiksmus, vadinasi, informacijos apie neigiamus teisinius padarinius žinojimas neatgrasė atsakovo nuo tolesnių neteisėtų veiksmų vykdymo. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad kiti penki (2015 m. balandžio 17 d., 2015 m. gegužės 5 d., 2016 m. vasario 4 d., 2016 m. kovo 1 d., 2016 m. birželio 28 d.) savavališko prisijungimo faktai nebuvo įforminti nustatyta tvarka, tačiau šių savavališko prisijungimo faktų tinkamas įforminimas nepakeistų reikalo esmės, t. y. bet kuriuo atveju nebūtų pasiekti tie tikslai, kurių siekiama reikalaujant atitinkamo įforminimo. Todėl, kaip jau buvo pirmiau minėta, kiti penki (2015 m. balandžio 17 d., 2015 m. gegužės 5 d., 2016 m. vasario 4 d., 2016 m. kovo 1 d., 2016 m. birželio 28 d.) savavališko prisijungimo faktai gali būti panaudoti prieš atsakovą.
42. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė 2015 m. balandžio 30 d., remdamasi Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 23 d.) 172 punkto nuostatomis, apskaičiavo suvartoto geriamojo vandens kiekį ir pateikė apmokėti 959,75 Eur sąskaitą. Kaip pirmiau minėta, ieškovė siuntė atsakovui ir trečiajam asmeniui, kaip ginčo buto bendraturčiams, pranešimus, kuriuose, be kita ko, buvo pateikta informacija apie suvartoto geriamojo vandens kiekio apskaičiavimo būdą ir mokėtiną sumą. Be kitų pranešimų, buvo išsiųstas 2015 m. gegužės 8 d. pranešimas, šiame pranešime pateiktas pirmiau įvardytos sumos apskaičiavimo pagrindimas. Teisėjų kolegija, remdamasi bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, daro išvadą, kad iki šiame nutarties punkte aptariamos sąskaitos parengimo dienos (iki 2015 m. balandžio 30 d.) buvo nustatyti ir užfiksuoti du savavališko prisijungimo prie ieškovei priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros faktai (2015 m. vasario 11 d. ir 2015 m. balandžio 17 d.). Kaip jau buvo konstatuota, pirmasis savavališko prisijungimo faktas dėl įforminimo tvarkos pažeidimo negali būti panaudotas prieš atsakovą, todėl atsakovo prievolės atsiskaityti laikotarpis skaičiuotinas nuo antrojo savavališko prisijungimo fakto nustatymo dienos iki sąskaitos parengimo ir pateikimo dienos, t. y. nuo 2015 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad atsakovas turi sumokėti ieškovei 204,54 Eur sumą už geriamojo vandens vartojimą (ir nuotekų šalinimą) pirmiau įvardytu laiko tarpu ((13 (parų) / 61 (para) x 959,75 Eur); pastaroji pinigų suma (959,75 Eur) buvo apskaičiuota už 61 parą).
43. Kasaciniame skunde nėra keliamas klausimas dėl skaičiavimų, atliktų pagal Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 23 d.) 172 punktą ir Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2017 m. sausio 21 d.) 50 punktą, kuriais pagrįstos kitos atsakovui pateiktos apmokėti sąskaitos, tinkamumo, todėl teisėjų kolegija, pripažinusi visų (išskyrus pirmąjį) savavališko prisijungimo faktų panaudojimo prieš atsakovą galimybę, konstatuoja, kad visos kitos sąskaitos turi būti visiškai apmokėtos.
44. Kaip pirmiau minėta, atsakovas laikosi pozicijos, kad Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 23 d.) 172 punkte ir Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2017 m. sausio 21 d.) 50 punkte įtvirtintos metodikos gali būti taikomos tik tada, jeigu, inter alia, nėra galimybės kitais būdais apskaičiuoti suvartoto geriamojo vandens kiekį. Atsakovas teigia, kad suvartoto geriamojo vandens kiekis turi būti apskaičiuotas pagal miesto savivaldybės patvirtintas vandens suvartojimo normas, šiam savo kasacinio skundo argumentui pagrįsti nurodo Atsiskaitymo tvarkos aprašo 4 punktą ir 2008 m. lapkričio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties, pasirašytos tarp ieškovės ir trečiojo asmens, 5.1 punktą.
45. Teisėjų kolegija, įvertinusi Atsiskaitymo tvarkos aprašo 4 punktą, konstatuoja, jog būtinoji šios teisės normos taikymo sąlyga (lot. conditio sine qua non), tiesiogiai išplaukanti iš pačios normos dispozicijos, yra ta, kad geriamojo vandens naudojimo įrenginiai turi būti teisėtai (teisės aktų nustatyta tvarka) prijungti prie geriamojo vandens tiekėjui priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė, kitai sutarties šaliai (trečiajam asmeniui) tinkamai nevykdant įsipareigojimų pagal 2008 m. lapkričio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, nutraukė vandens tiekimą į ginčo butą ir demontavo apskaitos prietaisus. Teismų nustatytos faktinės aplinkybės taip pat patvirtina, jog sutarties pažeidimai nebuvo pašalinti, priešingai, kelis kartus užfiksuoti savavališko prisijungimo prie ieškovei priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros faktai, o Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutarimu pripažino atsakovą kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 999 straipsnio 2 dalyje (ši teisės norma nustatė atsakomybę už savavališką prisijungimą prie vandens tiekimo ar nuotekų šalinimo tinklų ar prisijungimą prie šių tinklų pažeidžiant teisės aktų reikalavimus arba nuotekų išleidimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus). Kaip pirmiau atskleista, atsakovas savavališkai prijungė savo geriamojo vandens naudojimo įrenginius prie ieškovei priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros, todėl vien dėl šios priežasties nėra pagrindo analizuoti ir taikyti Atsiskaitymo tvarkos aprašo 4 punktą.
46. Kaip minėta, atsakovas savo argumentui dėl suvartoto geriamojo vandens kiekio apskaičiavimo pagal miesto savivaldybės patvirtintas vandens suvartojimo normas pagrįsti nurodo ir 2008 m. lapkričio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties 5.1 punktą. Pažymėtina, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MS03MDEvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-51-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-51-701/2018">3K-3-51-701/2018</a>, 48 punktas; 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018, 46 punktas). Kasacine tvarka nėra tiriami faktai (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais daroma nuoroda į pirmiau įvardytą sutarties nuostatą.
47. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl alternatyvių suvartoto geriamojo vandens kiekio apskaičiavimo būdų taikymo yra nepagrįsti.
48. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad kasacinis skundas šios nutarties 36 punkte išskirtais aspektais yra pagrįstas tiek, kiek šioje nutartyje pasisakyta, jog pirmasis savavališko prisijungimo prie ieškovei priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros faktas dėl įforminimo tvarkos pažeidimo negali būti panaudotas prieš atsakovą.
Dėl vartotojo teisės įsirengti geriamojo vandens apskaitos prietaisą
49. Kasaciniame skunde, be kitų klausimų, keliamas klausimas dėl bylą nagrinėjusių teismų išvadų, kad atsakovas neturi teisės įsirengti atsiskaitomojo geriamojo vandens apskaitos prietaiso, pagrįstumo. Atsakovas teigia, kad jis, priešingai negu konstatavo teismai, turi tokią teisę, o ji išplaukia iš Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 23 d.) 18 bei 29 punktų ir Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2017 m. sausio 21 d.) 11 bei 39.5 punktų nuostatų.
50. GVTNTĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad abonentai ir vartotojai už geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo patiektą geriamąjį vandenį atsiskaito pagal pirkimo ir pardavimo vietoje (geriamojo vandens apskaitos mazguose) įrengtų atsiskaitomųjų geriamojo vandens apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal to paties straipsnio trečiąją dalį atsiskaitomuosius geriamojo vandens apskaitos prietaisus pirkimo ir pardavimo vietose įrengia ir naudoja geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas savo lėšomis. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias materialiosios teisės normas, konstatuoja, kad atsiskaitymai tarp geriamojo vandens tiekėjo ir vartotojo už patiektą ir suvartotą geriamąjį vandenį vykdomi pagal geriamojo vandens tiekėjo įrengto atsiskaitomojo geriamojo vandens apskaitos prietaiso rodmenis.
51. Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 23 d.) 18 punkte įtvirtinta, kad abonentas (vartotojas) teisės aktų nustatyta tvarka savo lėšomis turi teisę įsirengti ir eksploatuoti geriamojo vandens apskaitos prietaisą, kurio paskirtis būtų nustatyti sunaudoto geriamojo vandens kiekį abonento (vartotojo) padaliniuose. Šiuo atveju abonentas (vartotojas) vandens tiekėjui atsiskaito pagal pirminio geriamojo vandens apskaitos prietaiso rodmenis. Pagal Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2017 m. sausio 21 d.) 39.5 punktą abonentas ar vartotojas savo lėšomis turi teisę įsirengti ir eksploatuoti geriamojo vandens apskaitos prietaisą (nenaudojamą atsiskaityti su geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju), kurio paskirtis – nustatyti subabonento sunaudoto geriamojo vandens kiekį. Teisėjų kolegija, remdamasi šiomis teisės normomis, konstatuoja, kad vartotojas (abonentas) turi teisę įsirengti geriamojo vandens apskaitos prietaisą, tačiau šios teisės įgyvendinimas, kuris siejamas su aiškiai apibrėžta paskirtimi (apskaityti subabonento suvartoto geriamojo vandens kiekį), nepaneigia ir negali paneigti geriamojo vandens tiekėjo teisės reikalauti atsiskaityti už patiektą ir suvartotą geriamąjį vandenį būtent pagal jo įrengto ir eksploatuojamo atsiskaitomojo geriamojo vandens apskaitos prietaiso rodmenis.
52. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad atsakovas a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų) turi teisę įsirengti savo geriamojo vandens apskaitos prietaisą, tačiau šis prietaisas negali būti naudojamas atsiskaitymams su ieškove už suvartotą geriamąjį vandenį vykdyti, ir kartu pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vartotojo (abonento) teisę įsirengti geriamojo vandens apskaitos prietaisą, aiškinimo ir taikymo.
Dėl prievolės atsiskaityti už suvartotą geriamąjį vandenį savavališkai prisijungus prie geriamojo vandens tiekėjui priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros pobūdžio
53. Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodyta, kad teismai pažeidė CK 4.76 straipsnį, be pagrindo perkėlė atsakovui visos bendros (su trečiuoju asmeniu) prievolės vykdymą.
54. CK 4.76 straipsnis reglamentuoja bendraturčių teises ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant. Pagal šią materialiosios teisės normą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas bendraturtis nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.
55. Bylą nagrinėję teismai nustatė, jog ginčo butas yra atsakovo ir trečiojo asmens bendrosios dalinės nuosavybės objektas, kita vertus, bendros nuosavybės teisės į ginčo butą turėjimas (trečiojo asmens požiūriu) nėra tas juridinis faktas, kurio savaime pakaktų trečiojo asmens atsakomybei už geriamojo vandens vartojimą savavališkai prisijungus prie ieškovei priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros atsirasti. Pažymėtina, kad prievolė atsiskaityti už suvartotą geriamąjį vandenį savavališkai prisijungus prie geriamojo vandens tiekėjui priklausančios infrastruktūros nėra prievolė, kurios atsiradimas sietinas su bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ginčo butą įgyvendinimu, kitaip tariant, nėra prievolė, susijusi su bendru daiktu (turtu), kuri turėtų būti vykdoma CK 4.76 straipsnio nustatyta tvarka. Aptariamos prievolės atsiradimo pagrindas – deliktas, t. y. neteisėti veiksmai, kai savavališkai (be geriamojo vandens tiekėjo valios) prisijungiama prie geriamojo vandens tiekėjui priklausančios infrastruktūros (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis), todėl būtent tas asmuo, kuris savavališkai prijungia geriamojo vandens naudojimo įrenginius prie geriamojo vandens tiekėjui priklausančios infrastruktūros, ir atsako geriamojo vandens tiekėjui už savo neteisėtais veiksmais sukeliamus neigiamus teisinius padarinius (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).
56. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad būtent atsakovas savavališkai prijungė ginčo bute esančius geriamojo vandens naudojimo įrenginius prie ieškovei priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros, vadinasi, jis ir atsako už neigiamus teisinius padarinius, sukeltus savo neteisėtais veiksmais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prievolė atlyginti žalą, kurią ieškovė patyrė, atsakovui savavališkai prisijungus prie jai priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros ir vartojus geriamąjį vandenį, yra asmeninė atsakovo prievolė, todėl bylą nagrinėję teismai (nors ir ne visai tinkamais argumentais) pagrįstai konstatavo, jog trečiasis asmuo neatsako ieškovei už pirmiau nurodytais neteisėtais veiksmais sukeltus neigiamus teisinius padarinius.
57. Pažymėtina, kad prievolė sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) yra viena iš sutartinės civilinės atsakomybės taikymo formų (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Kaip pirmiau nurodyta, tarp bylos šalių susiformavo deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, vadinasi, ieškovė neturi materialiosios subjektinės teisės reikalauti delspinigių. Teisėjų kolegija, remdamasi šiais argumentais, konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai be pagrindo patenkino iš dalies ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, todėl teismų procesiniai sprendimai keistini šiuo aspektu, visiškai atmetant ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo.
58. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad atsakovo kasacinis skundas yra pagrįstas iš dalies, ir pakeičia bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, t. y. sumažina (žalos atlyginimo) sumą, priteistiną už (savavališkai prisijungus) suvartotą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas, nuo 2461,39 Eur iki 1706,18 Eur, ir atmeta ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Pažymėtina, kad atitinkamai mažėja ir suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
59. Pakeitus teismų procesinius sprendimus, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
60. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 57 Eur bylinėjimosi, t. y. žyminio mokesčio, išlaidas (ieškovė sumokėjo į valstybės biudžetą 59 Eur žyminį mokestį, tačiau už ieškiniu pareikštus materialiuosius reikalavimus mokėtinas 57 Eur žyminis mokestis, todėl 2 Eur žyminio mokesčio permoka neįtrauktina į skirstytinų bylinėjimosi išlaidų sąrašą ir grąžintina ieškovei pagal CPK 87 straipsnio 1 straipsnio 1 punktą), o atsakovas nepateikė faktinių duomenų, patvirtinančių, kad jis pirmosios instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidų.
61. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad patenkintų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 67 procentus ((1706,18 Eur / 2533,13 Eur) x 100 procentų), todėl priteisia ieškovei iš atsakovo 38,19 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
62. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 557 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. 57 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 500 Eur išlaidas už advokato pagalbą rengiant apeliacinį skundą. Ieškovė nepateikė faktinių duomenų, patvirtinančių, kad ji apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidų. Trečiasis asmuo, kuris iš esmės veikė ieškovės pusėje, patyrė 527,19 Eur išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.
63. Teisėjų kolegija nurodo, kad patenkinta apeliacinio skundo dalis sudaro 33 procentus ((825,51 Eur / 2531,69 Eur) x 100 procentų), todėl priteisia atsakovui iš ieškovės 183,81 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Atitinkamai, atsižvelgdama į atmestą apeliacinio skundo dalį, priteisia trečiajam asmeniui iš atsakovo 353,22 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 47 straipsnio 2 dalis).
64. Atsakovas kasaciniame teisme taip pat patyrė 557 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ir trečiasis asmuo nepateikė faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad jie šiuo bylos etapu patyrė bylinėjimosi išlaidų.
65. Bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme, paskirstytinos šios nutarties 63 punkte nurodyta tvarka (proporcijomis), todėl atsakovui priteisiamas iš ieškovės 183,81 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
66. Kasaciniame teisme susidarė 5,33 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į atmestą kasacinio skundo dalį, valstybei priteisiamas iš atsakovo 3,57 Eur šių išlaidų atlyginimas (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą pakeisti, šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį patenkinti iš dalies:
priteisti akcinei bendrovei „Klaipėdos vanduo“ (j. a. k. 140089260) iš M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1706,18 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų šešių Eur 18 ct) žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1706,18 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų šešių Eur 18 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2016 m. liepos 13 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;
atmesti kitą ieškinio dalį.
Priteisti akcinei bendrovei „Klaipėdos vanduo“ iš M. P. 38,19 Eur (trisdešimt aštuonių Eur 19 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Grąžinti akcinei bendrovei „Klaipėdos vanduo“ 2 (du) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2016 m. balandžio 25 d. mokėjimo nurodymu.“
Perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias apeliacinės instancijos teisme:
priteisti M. P. iš akcinės bendrovės „Klaipėdos vanduo“ 183,81 Eur (vieno šimto aštuoniasdešimt trijų Eur 81 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą;
priteisti A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš M. P. 353,22 Eur (trijų šimtų penkiasdešimt trijų Eur 22 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Priteisti M. P. iš akcinės bendrovės „Klaipėdos vanduo“ 183,81 Eur (vieno šimto aštuoniasdešimt trijų Eur 81 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą.
Priteisti valstybei iš M. P. 3,57 Eur (trijų Eur 57 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Birutė Janavičiūtė
