Dėl teisės normų, reglamentuojančių šalių santykių kvalifikavimą, įrodymų vertinimą bei teisės į tinkamą teismo procesą principo taikymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-135-248/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05004-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.1.2.3;

3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. V. U. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, darbo sutarties pripažinimo neterminuota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių šalių santykių kvalifikavimą, įrodymų vertinimą bei teisės į tinkamą teismo procesą principo taikymą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo: 1) atnaujinti senaties terminą ieškiniui pateikti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2016 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. DGKS-175, priimtą darbo byloje Nr. APS-36-23185 (toliau – Sprendimas); 3) pripažinti su atsakove 2014 m. lapkričio 28 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 456 (toliau – Darbo sutartis) neterminuota; 4) įpareigoti atsakovę atlikti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 99 straipsnio 3 dalyje nustatytus veiksmus – tinkamai įforminti darbo santykius sudarant rašytinę darbo sutartį nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d.; 5) pripažinti faktinių darbo santykių nutraukimą 2015 m. spalio 23 d. neteisėtu neterminuotos darbo sutarties nutraukimu darbdavio iniciatyva, pažeidžiant įstatymų nustatytą įspėjimo apie darbo santykių nutraukimą terminą; 6) priteisti iš atsakovės nesumokėtą darbo užmokestį už papildomai priskirtą pareiginiuose nuostatuose nenustatytą darbo krūvį nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2015 m. rugpjūčio 28 d. – 3019,80 Eur; 7) priteisti nesumokėtą darbo užmokestį už darbą nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. spalio 23 d. – 2243,36 Eur; 8) priteisti po 0,07 Eur delspinigių už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo laiku nesumokėto atlyginimo; 9) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos (2015 m. spalio 23 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 10) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad dėl pažeistų darbo teisių 2015 m. lapkričio 6 d. telefonu, 2015 m. lapkričio 28 d. raštu kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją (dėl nelegalaus darbo fakto nustatymo). Iki inspekcijos išvados pateikimo ieškovė, nenorėdama skaidyti tarpusavyje susijusių pažeidimų, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, nes daliai reikalavimų taikytina ikiteisminio ginčo procedūra. Ieškovės vertinimu, nurodyta priežastis yra svarbi sprendžiant dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo.

Ieškovė nurodė, kad pagal Darbo sutartį ji ėjo projekto „Sprendimų ir jų projektų poveikio vertinimo diegimas“ (toliau – Projektas) eksperto pareigas. Projektas buvo finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų. Darbo sutartyje nurodyta, kad ji sudaryta iki 2015 m. rugpjūčio 28 d. arba iki bus nutrauktas Projekto finansavimas, sutarta dėl 18,00 bazinės algos koeficiento dydžio darbo užmokesčio ir 90 proc. dydžio priedo. Ieškovė pažymėjo, kad, nors jai buvo paskirtos darbo santykių ir sveikatos apsaugos sritys, tačiau papildomai priskirtas (nenustatant apmokėjimo) vidinės ministerijos funkcijos vykdymas – koordinuoti ministerijos poziciją dėl siūlomo socialinio modelio (Darbo kodekso ir kitų įstatymų projekto), dėl to ieškovės darbo krūvis itin padidėjo, tačiau už jį papildomai mokama nebuvo. Papildomas darbas nebuvo atliekamas savanorystės ar kitokio susitarimo pagrindais, o klausimo dėl darbo apmokėjimo ieškovė nekėlė bijodama neigiamų pasekmių. Pasibaigus darbo sutarties terminui ieškovei buvo pasiūlyta dirbti prie rengiamo socialinio modelio. Darbas pratęstas dviem mėnesiams, tačiau tai tinkamai neįforminta, už darbą nesumokėta. Faktiniai darbo santykiai nutraukti 2015 m. spalio 23 d. Ieškovė iki 2015 m. rugpjūčio 28 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. spalio 23 d. ėjo tas pačias pareigas, naudojo tas pačias darbo (darbdavės) priemones, dirbo pagal tą pačią vidaus tvarką, pavaldumą, darbų apimtį, atsakomybę, taigi visa jos veikla turėjo DK 93 straipsnyje nustatytus požymius. Atsakovė, ieškovės įsitikinimu, netinkamai nurodė darbo sutarties terminą, todėl pagal DK 110 straipsnio 2 dalį darbo sutartis tapo neterminuota, šalių veiksmai atitiko DK 111 straipsnio 3 dalies nuostatas, o neterminuota darbo sutartis pagal DK 126 straipsnio 1 dalį negalėjo būti nutraukta. Atsakovė neįspėjo apie atleidimą DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, todėl jai tenka DK 300 straipsnyje nustatytos pasekmės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 6 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

Konstatavęs, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovė Darbo sutarties nutraukimo dieną (2015 m. rugpjūčio 28 d.) gavo Darbo sutartį su įrašais apie šios sutarties nutraukimą (ties žyma, kad Darbo sutartis nutraukta, yra ieškovės parašas), teismas sprendė, kad būtent nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. prasidėjo DK 297 straipsnyje 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino eiga. Šis terminas pasibaigė 2015 m. rugsėjo 28 d. Ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2016 m. vasario 15 d., taigi praleidusi šį terminą. Ieškovei nurodant, kad po 2015 m. rugpjūčio 28 d. besitęsiantys faktiniai darbo santykiai pas atsakovę nutrūko 2015 m. spalio 23 d. vienašališku atsakovės sprendimu, teismas vertino senaties termino eigos pradžią ir nuo šios datos bei konstatavo, kad ieškinio senaties terminas dėl darbo santykių nutraukimo nuo 2015 m. spalio 23 d. taip pat yra praleistas (jis pasibaigė 2015 m. lapkričio 23 d.).

Teismas vertino ieškovės nurodytas DK 297 straipsnyje 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastis dėl faktinių darbo santykių su atsakove nutraukimo teisėtumo nuo 2015 m. spalio 23 d. Nustatė, kad 2015 m. lapkričio 28 d. ieškovė su skundu dėl darbo teisių pažeidimo kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, kuri atliko tyrimą ir 2015 m. gruodžio 29 d. priėmė sprendimą. 2015 m. gruodžio 21 d. ieškovė dėl pažeistų teisių gynimo, įskaitant reikalavimą, susijusį su darbo santykių pasibaigimu, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Valstybinė darbo inspekcija, atstovaujama vyriausiojo darbo inspektoriaus, 2015 m. gruodžio 29 d. išvadoje išaiškino ieškovei, kad, vadovaujantis DK 299 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 300 straipsnio nuostatomis, klausimas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo nagrinėtinas pagal kompetenciją kreipiantis tiesiogiai į teismą. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei buvo žinoma apie jos reikalavimo nagrinėjimo priskirtinumą teismo kompetencijai, tačiau ji reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo pareiškė Darbo ginčų komisijai, taigi vadovavosi subjektyviu vertinimu, o ne įstatymo nuostatomis bei Valstybinės darbo inspekcijos išaiškinimais, teismas nepripažino, kad DK 297 straipsnyje 1 dalyje nustatytą terminą ieškovė praleido dėl svarbių priežasčių, nurodė, kad ieškinio dalis dėl darbo santykių nutraukimo teisėtumo nuo 2015 m. spalio 23 d. atmestina savarankišku pagrindu, taikant ieškinio senatį. Tačiau teismas pasisakė ir dėl ginčo esmės.

Teismas rėmėsi DK 110 straipsnio nuostatomis, nustatė, kad Darbo sutarties terminas buvo apibrėžtas ir konkrečia kalendorine data, kuriai suėjus darbdavys arba darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį, ir šioje sutartyje nustatytomis aplinkybėmis. Darbo sutarties terminas šiuo atveju, teismo vertinimu, buvo apibrėžtas tinkamai, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti Darbo sutartį neterminuota. Ieškovės reikalavimą pripažinti Darbo sutarties nutraukimą neteisėtu teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą, nes Darbo sutartis nutraukta suėjus joje nustatytam terminui.

Teismas konstatavo, kad Darbo kodekso projekto poveikio vertinimas verslui pateko į ieškovei priskirtą Projekto sritį, ieškovės veikla, susijusi su naujojo socialinio modelio tobulinimu ir Ūkio ministerijos pozicijos formavimu, atitiko Projekte nustatytą veiklą. Teismas nenustatė, kad ieškovės nurodytos papildomos darbo funkcijos buvo vykdomos už tiesioginių pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų ribų, todėl sprendė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti DK 119 straipsnio ar kitų Darbo kodekso nuostatų pažeidimo, atsakovei pavedant ieškovei atlikti darbą, nesulygtą Darbo sutartimi ir nenurodytą pareiginiuose nuostatuose. Ieškovės argumentus dėl viršvalandinio darbo teismas atmetė kaip neįrodytus.

Teismas sprendė, kad laikotarpis po Darbo sutarties nutraukimo, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. spalio 23 d., nėra ieškovės darbo funkcijų vykdymas bei darbo santykių tąsa, nes šalių santykiai nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. neatitiko darbo sutarties požymių (DK 93 straipsnis). Teismas sutiko su Darbo ginčų komisijos sprendime išdėstytomis išvadomis, kurias patvirtina atsakovės atstovo paaiškinimai teismo posėdyje, liudytojų G. O., J. v. O. parodymai, jog ieškovės vykdoma veikla Ūkio ministerijoje po terminuotos Darbo sutarties nutraukimo buvo jos pačios iniciatyva tęsiama geranoriška pagalba Ūkio ministerijos atstovams dalyvaujant įvairiose darbo grupėse ir jų posėdžiuose derinant rengiamo socialinio modelio, DK projekto pasiūlymus, rekomendacijas ir pan. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo nuostatomis ir iš įrodymų visumos sprendė, kad šalis siejo susitarimas dėl ieškovės savanoriškos veiklos, atitinkančios Savanoriškos veiklos įstatymo 4 straipsnio principus. Ieškovės veiklos Ūkio ministerijoje po 2015 m. rugpjūčio 31 d. niekas nekontroliavo, jai nebuvo privalu laikytis darbo laiko, darbo tvarkos taisyklių, ji po Darbo sutarties nutraukimo buvo atsiskaičiusi ministerijai už darbo priemones. Darbo užmokesčio už veiklą ministerijoje ieškovei mokėti nebuvo galimybių, nenustatyta, kad atsakovė būtų žadėjusi mokėti kokį nors užmokestį. Ieškovė privalėjo suprasti, kad darbo santykiai pas atsakovę galimi tik darbo sutarties pagrindu ar laimėjus konkursą į konkrečią pareigybę Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Vyriausiasis darbo inspektorius nelegalaus darbo fakto nekonstatavo. Nenustatęs, kad po 2015 m. rugpjūčio 31 d. šalis siejo faktiniai darbo santykiai, konstatavęs savanoriškos veiklos požymių turinčius santykius, teismas atmetė ieškovės reikalavimą faktinių darbo santykių nutraukimą nuo 2015 m. spalio 21 d. pripažinti neteisėtu neterminuotos darbo sutarties nutraukimu darbdavės iniciatyva, pažeidžiant įstatymų nustatytą įspėjimo apie darbo santykių nutraukimą terminą.

Kadangi savanoriška veikla pagal Savanoriškos veiklos įstatymo 2 straipsnio 1 punktą yra savanorio neatlyginamai atliekama veikla, ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės atlyginimą už darbą (2243,36 Eur) bei delspinigius už vėlavimą atsiskaityti teismas atmetė.

Nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų atleidžiant ieškovę iš darbo, teismas netenkino ir išvestinių reikalavimų (dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo ir grąžinimo į darbą).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. birželio 14 d. nutartimi skundą patenkino iš dalies; Vilniaus apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą pakeitė ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: ieškovės ieškinį atsakovei iš dalies tenkinti; palikti nepakeistą Darbo ginčų komisijos Sprendimą; priteisti ieškovei iš atsakovės 2198,68 Eur atlyginimo už darbą; priteisti atsakovei iš ieškovės 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisti valstybei iš ieškovės 5 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmesti.

Kolegija nurodė, kad DK 298 (301) straipsnyje nustatytas terminas nėra ieškinio senaties terminas. Reikalavimams dėl darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo taikytinas DK 27 straipsnyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Kadangi pirmosios instancijos teismas, siekdamas teisinio aiškumo bei teisės normų pažeidimų prevencijos ateityje, pasisakė dėl ginčo esmės, kolegija sprendė, kad ieškinio senaties klausimas tampa teisiškai nereikšmingas, teismui išnagrinėjus ieškovės materialinius teisinius reikalavimus, nepaisant taikyto ieškinio senaties termino.

Kolegija rėmėsi DK 109 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio nuostatomis, nurodė, kad darbo sutartis tampa nuolatinio pobūdžio, jei terminas sutartyje neapibrėžtas taip, kad būtų aišku, jog susitarta dėl terminuotų darbo santykio pobūdžio, ir (arba) darbo santykiai faktiškai tęsiasi pasibaigus darbo sutarties terminui. Vadovaudamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įvertinusi ieškovės Darbo sutarties turinį, kolegija konstatavo, kad ieškovė negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl neterminuotų darbo santykių ir turėjo suvokti, jog darbo santykiai bus nutraukti iki Projekto finansavimo nutraukimo, bet vėliausiai iki 2015 m. rugpjūčio 28 d. Suėjus šiam terminui ieškovė pasirašytinai supažindinta su Darbo sutarties nutraukimu nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d., atsakingiems asmenims grąžintas ministerijos turtas, 2015 m. rugpjūčio 28 d. ieškovei išmokėtas darbo užmokestis už 2015 m. rugpjūčio mėnesį ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Ieškovė privalėjo suprasti, kad darbo santykiai Ūkio ministerijoje, už kuriuos būtų mokamas darbo užmokestis, galimi tik darbo sutarties pagrindu arba laimėjus konkursą į konkrečią pareigybę Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi jai negalėjo atsirasti teisėtų lūkesčių, net jei atskirai nebūtų įformintas darbo santykių nutraukimas. Faktiniai veiksmai, kurie buvo atlikti ieškovės iniciatyva toliau tęsiant pradėtus darbus, nesudaro pagrindo taikyti jos prašomas DK 111 straipsnio nuostatas. Ieškovės prašomas taikyti jos teisių gynimo būdas – pripažinti terminuotą darbo sutartį neterminuota – teisiškai yra negalimas. Darbo sutarties terminui pasibaigus ir atsakovei pareikalavus ją nutraukti, sudaryta terminuota darbo sutartis negali tapti neterminuota (DK 111 straipsnio 1 dalis). Atsakovė turėjo teisę nutraukti darbo sutartį. Alternatyvus ieškovės reikalavimas dėl grąžinimo į darbą negali būti tenkinamas.

Kolegija nurodė, kad šalys pripažįsta, jog toliau buvo tęsiamas iki tol pagal Darbo sutartį vykdytas darbas, ir atsakovės argumentus, kad šiems santykiams turėtų būti taikomas Savanoriškos veiklos įstatymas, pripažino neatitinkančiais susiklosčiusių santykių esmės. Kolegijos vertinimu, būtų nelogiška laikyti, kad prieš tai už atlyginimą dirbusi ieškovė toliau be užmokesčio tęstų darbą neapibrėžtą laiką, neturėdama kitos darbovietės. Ieškovės darbą darbdavės valia įrodo laiškai, siųsti atsakovės darbuotojams (pvz., 2015 m. rugpjūčio 28 d., 2015 m. rugpjūčio 31 d., 2015 m. rugsėjo 25 d.). Visi laiškai turi atsakovės rekvizitus. Ieškovė po 2015 m. rugpjūčio 28 d. laisvai patekdavo į Ūkio ministerijos patalpas, galėjo ten dirbti, naudojosi elektroniniu paštu, jai buvo duodami pavedimai. Ieškovės darbo pas atsakovę fakto liudytojų J. v. O., O. Š. ir G. O. parodymai, kolegijos vertinimu, nepaneigia. Ieškovei nuosekliai neigiant neatlygintino darbo susitarimo faktą ir nesant priešingų įrodymų, kolegija atmetė atsakovės argumentą, kad ieškovė išreiškė poziciją, jog ji norėtų dalyvauti konkurse ir tapti atsakovės darbuotoja, ir tam, kad neprarastų įgytų kompetencijų, ji pasisiūlė iki konkurso Ūkio ministerijoje vykdyti savanorišką veiklą. Kolegijos vertinimu, mažai tikėtina, kad ekspertas sutiktų kelis mėnesius dirbti be atlygio, vien dėl suinteresuotumo praktikos pažinimu. Tokie santykiai būdingi stažuotojams, studentams. Su pirmosios instancijos teismo išvada dėl šalių susitarimo dėl savanoriškos veiklos kolegija nesutiko, nes ieškovė iki tol dirbo pagal darbo sutartį, nebuvo pasibaigęs vykdytų projektinių darbų finansavimas, nėra pagrindo abejoti, kad derybų procese ieškovės padėtis nebuvo lygiavertė, todėl santykių aiškinimas jos nenaudai prieštarautų darbo teisės tikslams, sudarytų sąlygą darbuotojos teisės gauti teisingą atlygį už darbą pažeidimui.

Kolegija sutiko su Darbo ginčų komisijos sprendimu, pagal kurį šalių santykiai neturi esminių požymių darbo santykiams kvalifikuoti (pavaldumo, darbo grafiko laikymosi ir pan.), todėl sprendė, kad ieškovės reikalavimas panaikinti Sprendimą atmestinas. Iki 2015 m. spalio 23 d. ieškovė vykdė socialinio modelio derinimo darbus, jos vidutinis mėnesio darbo užmokestis buvo 1215,06 Eur, o dienos – 57,86 Eur. Esant skirtingoms šalių pozicijoms dėl darbų masto, pobūdžio, nustatyti kitokio atlyginimo dydžio už darbą, nei jis buvo iki darbo santykių pabaigos, nėra galimybių, todėl kolegija vadovavosi juo, sprendė, kad ieškovei už darbą sumokėtina 2198,68 Eur. Kolegija pažymėjo, kad už teisingą darbo santykių įforminimą yra atsakingas darbdavys (DK 99 straipsnis) arba juridinis asmuo, užsakantis darbus iš fizinio asmens. Atsakovė yra viešasis juridinis asmuo, todėl privalo tiksliai vykdyti teisės aktus. Kolegija laikė nesuderinama su viešojo ir vidaus administravimo principais, kai asmenų darbas ir buvimas atsakovės patalpose nėra įformintas jokiu teisiniu pagrindu. Atsakovė turi prisiimti tokios nerūpestingos veikos padarinius, nes dėl to kilo žala ieškovei, sudarant teisinio neapibrėžtumo situaciją, jos teisėti lūkesčiai buvo pažeisti. Atsakovei teisinė atsakomybė kyla civilinių teisinių santykių pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249, 6.664 straipsniai).

Kolegija atmetė ieškovės reikalavimą priteisti delspinigius už vėlavimą atsiskaityti ir vidutinį darbo užmokestį, konstatavusi, kad šalis siejo civiliniai teisiniai santykiai, turintys rangos požymių (CK 6.645 straipsnis).

Kolegija konstatavo, kad ieškovės nurodytos kaip papildomos funkcijos yra identiškos pareigybės nuostatuose nurodytoms funkcijoms, ieškovė nepagrįstai papildomomis funkcijomis laiko dalyvavimą darbo grupėse, informacijos koordinavimą tarp Ūkio ministerijos departamentų, bendros Ūkio ministerijos pozicijos parengimą, pažymų ir informacijos ūkio viceministrui ir ūkio ministrui parengimą. Fakto, kad ieškovė dirbo viršvalandinį darbą, kolegija nenustatė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 14 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą; atgręžti 2017 m. birželio 14 d. nutarties vykdymą ir iš ieškovės priteisti 2198,68 Eur; priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnio 1 dalies, 302 straipsnio nuostatas. Nagrinėdama bylą žodinio proceso tvarka teisėja 2017 m. gegužės 19 d. posėdžio metu uždraudė Ūkio ministerijos atstovui užduoti klausimus ieškovei, nurodydama, kad bylą nagrinėjant apeliacine žodinio proceso tvarka šalys neturi tokios teisės. Taip atsakovei buvo eliminuota galimybė, naudojantis jai įstatymo suteiktomis teisėmis, ginti savo poziciją ir siekti teisingo teismo sprendimo. Tai esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris, įvertinus nutartyje pateiktus teismo motyvus, turėjo svarios įtakos priimant neteisėtos nutarties dalį dėl atlyginimo už darbą ieškovei priteisimo.

Teismas pažeidė Darbo kodekso 27 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalies, CK 1.124, 1.126 ir 1.131 straipsnių, reglamentuojančių ieškinio senaties institutą, nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ieškinio senaties klausimais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovės materialųjį reikalavimą ir priteisė jai iš atsakovės atlyginimą už darbą vien dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino, sprendime pasisakė dėl ginčo esmės. Šiam reikalavimui pareikšti ieškovė buvo praleidusi vieno mėnesio (DK 300 straipsnio 1 dalis) ieškinio senaties terminą.

Teismas pažeidė Savanoriškos veiklos įstatymo 5 straipsnį, nustatydamas papildomus reikalavimus, keliamus savanoriška veikla norintiems užsiimti asmenims. Teismas nepagrįstai sprendė, kad asmuo, su kuriuo yra nutraukta darbo sutartis, po darbo sutarties nutraukimo negali užsiimti savanoriška veikla, susiaurino asmenų, galinčių užsiimti savanoriška veikla ratą. Be to, susiedamas ieškovės veiklą ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2015 m. spalio 23 d.) su darbo faktu, teismas pažeidė Savanoriškos veiklos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai priteisė atlyginimą už darbą. Kolegija nekonstatavo nei legalaus, nei nelegalaus ieškovės darbo pas atsakovę fakto.

Teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias darbo santykių požymius (Darbo kodekso 93 straipsnis) bei darbo užmokesčio asmeniui mokėjimo pagrindą (Darbo kodekso 186 straipsnio 1 dalis). Atlyginimą už darbą teismas ieškovei priteisė nesant tam pagrindo.

Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177 straipsnio 4 dalį, 178, 180, 183, 185 straipsnius bei 331 straipsnio 4 dalį), nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo. Teismas nepagrįstai didžiausią įrodomąją galią, spręsdamas dėl darbo Ūkio ministerijoje, suteikė ieškovės elektroniniams laiškams, juose neišreikšta atsakovės valia ir sutikimas ieškovei dirbti nesant sudarytos darbo sutarties. Liudytojai paneigė ieškovės nurodytas aplinkybes dėl atsakovės tokio pobūdžio siūlymo. Tokius teiginius paneigia ir Darbo inspekcijos sprendimai. Savanoriškai dirbantis asmuo turi teisę laisvai patekti į įstaigą, gauti veiklai reikalingas priemones, todėl šios aplinkybės nereikšmingos. Ūkio ministerijai nepagrįstai perkelta įrodinėjimo našta paneigti, kad po Darbo sutarties nutraukimo su ieškove buvo tartasi dėl atlygintino darbo. Teismo teiginys, kad po Darbo sutarties nutraukimo Projekto finansavimas nebuvo pasibaigęs, neatitinka bylos duomenų (Projekto sutarties 3.3 punkto). Byloje nėra duomenų, kad ieškovei buvo daromas spaudimas ar ji buvo verčiama dirbti, todėl teismo išvada dėl ieškovės nelygiavertės padėties nepagrįsta. Taigi teismas neatliko detalios įrodymuose esančios informacijos analizės, pažeidė įrodymų sąsajumo ir pakankamumo taisykles, netyrė ir nevertino bylos duomenų visumos, nepašalino įrodinėjimo priemonėse esančių neaiškumų, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, pernelyg didelį dėmesį skyrė nereikšmingoms bylai aplinkybėms bei nepagrįstai šalių santykius aiškino ieškovės naudai. Nutarties dalis dėl atlyginimo už darbą priteisimo negali būti laikoma teisėta.

Teismas netinkamai aiškino Savanoriškos veiklos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 8 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, nes ūkio viceministro G. O. išduotą rekomendaciją, patvirtinančią ieškovės atliktą savanorišką veiklą bei įgytą kompetenciją, laikė nepaneigiančia fakto dėl ieškovės darbo Ūkio ministerijoje po Darbo sutarties nutraukimo. Įstatymo nustatyta tvarka išduota rekomendacija patvirtina asmens savanorišką veiklą, ne darbo santykius.

Teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 31, 34 dalies, 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 ir 2 dalies, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2015 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatas, suteikė ieškovei privilegiją, atleisdamas nuo privalomų mokėti mokesčių (priteisė atlyginimą už darbą neatskaičius mokesčių).

Teismas pažeidė CK 6.245 straipsnio 4 dalies, 6.246–6.249 straipsnių nuostatas, nes, spręsdamas, kad atsakovei kyla civilinė atsakomybė, neįvardijo ir konkrečiais įrodymais nepagrindė būtinųjų jos sąlygų. Nenustatęs šių sąlygų visumos, teismas nepagrįstai priteisė ieškovei 2198,68 Eur.

Teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį, nes nemotyvavo išvadų dėl Ūkio ministerijos deliktinės civilinės atsakomybės ir šalių santykių kvalifikavimo kaip rangos, tik nurodė CK 6.644, 6.645 straipsnius.

Teismas, pažeisdamas CPK 320 straipsnyje nustatytą tvarką, peržengė apeliacinio skundo ribas ir ex officio (pagal pareigas) išnagrinėjo naujus fakto klausimus dėl žalos ieškovei, rangos santykių ir atsakovės civilinės atsakomybės, nenurodydamas tam esminės sąlygos – viešojo intereso buvimo.

Ieškovė atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas dėl kasatoriaus negali priimti blogesnio sprendimo, negu yra skundžiamas sprendimas ar nutartis, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių (CPK 353 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje ieškovė buvo pareiškusi keletą reikalavimų (žr. nutarties 2 punktą), iš jų apeliacinės instancijos teismas tenkino vieną – priteisė apmokėjimą už ieškovės 2015 m. rugpjūčio 31 d. – spalio 23 d. atliktus darbus. Šią teismo nutarties dalį skundžia atsakovė, ieškovės kasacinis skundas negautas. Dėl to teisėjų kolegija pasisakys tik dėl apskųstos nutarties dalies, kitas nutarties dalis aptardama tiek, kiek tai reikalinga sprendžiant dėl apskųstosios nutarties dalies. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija vertins tik tuos kasacinio skundo argumentus, kurie susiję su apskųstąja nutarties dalimi – dėl reikalavimo sumokėti už 2015 m. rugpjūčio 31 d.– spalio 23 d. laikotarpį.

Dėl teismo pareigos kvalifikuoti šalių santykius

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Šią savo teisę suinteresuoti asmenys gali įgyvendinti, pareikšdami teisme ieškinį ar pateikdami kitokį CPK nurodytą procesinį dokumentą. Ieškinyje, be kitos būtinos informacijos (CPK 135 straipsnis), turi būti nurodomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Būtent tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-196/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-196/2011">3K-3-196/2011</a>; 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNy8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-37/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-37/2014">3K-3-37/2014</a> ir jose nurodytą praktiką).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzUtNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-475-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-475-684/2015">3K-3-475-684/2015</a> ir joje nurodytą praktiką).

Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi. Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-278/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-278/2014">3K-3-278/2014</a>; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MTAtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-710-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-710-611/2015">3K-3-710-611/2015</a>). Pareigą atlikti ginčo teisinį kvalifikavimą turi visų instancijų teismai.

Dėl santykių, susiklosčiusių tarp bylos šalių po darbo sutarties pasibaigimo, atlygintinumo ir jų kvalifikavimo

Ieškovė reikalavimą priteisti atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki spalio 23 d. grindė aplinkybėmis, kad šiuo laikotarpiu ji tęsė veiklą, vykdytą Darbo sutarties galiojimo metu, ir kad už šią veiklą nebuvo sumokėta. Teisiniu reikalavimo pagrindu ieškovė nurodė darbo teisės normas.

Byloje nustatytos aplinkybės, kad, pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai ir darbo santykiams nutrūkus, ieškovė atliko atsakovės naudai tam tikras funkcijas, tęsdama darbo sutarties galiojimo metu vykdytą veiklą (dalyvavo Trišalės tarybos posėdžiuose svarstant socialinio modelio projektą, dalyvavo rengiant teisės aktų projektus, teikiant pastabas dėl jų ir kt.), tam naudodama atsakovės kompiuterį, telefoną, tarnybinį el. pašto adresą. Už šią veiklą jai nebuvo sumokėta. Bylą nagrinėję teismai vienodai sprendė, kad pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai šalių nebesiejo darbo teisiniai santykiai: jų nebesaistė tiesioginio pavaldumo santykiai, ieškovei nebuvo taikoma pas atsakovę nustatyta darbo tvarka, darbo laikas, nebuvo susitarta dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos ar pareigų ėjimo ir pan. (DK 93 straipsnis). Šios išvados pagrindu atmesti ir kiti ieškovės reikalavimai – 2014 m. lapkričio 28 d. Darbo sutartį pripažinti neterminuota, faktinių darbo santykių nutraukimą 2015 m. spalio 23 d. pripažinti neteisėtu.

Kasaciniame skunde netiksliai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuotas darbo santykių tęstinumas, ir pripažinta, kad ir po terminuotos darbo sutarties pasibaigimo ieškovę ir atsakovę siejo neįforminti darbo santykiai, ir dėl to už darbą pas atsakovę ieškovei turi būti atlyginta. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nors ir stokojant nuoseklumo bei aiškumo, nurodyta, kad darbo teisiniai santykiai ginčo laikotarpiu nebesitęsė, o susiklostė civiliniai santykiai, jų pagrindu ieškovė tęsė ankstesnę savo veiklą (nutarties 28, 41, 42 punktai). Pažymėtina, kad ir pačios atsakovės pozicija šiuo klausimu prieštaringa. Viena vertus, kasaciniame skunde neigiama, kad ieškovė atliko kokius nors darbus atsakovės naudai, ir kritikuojama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tokie darbai buvo atlikti, kita vertus, atsakovė nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškovė veikė Savanoriškos veiklos įstatymo pagrindu ir pripažįsta tam tikrą ieškovės veiklą, koordinuotą atsakovės. Dėl to atmetami kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai nustatė ieškovės darbo atsakovės naudai faktą. Atlyginimą apeliacinės instancijos teismas priteisė ne darbo, o civilinės teisės normų pagrindu, todėl nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas, kad priteisus atlyginimą už darbą buvo pažeistos Darbo kodekso normos, reglamentuojančios darbo užmokesčio mokėjimo pagrindus (DK 93 straipsnis, 186 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgdama į tai, kad teismų sprendimais pripažinta, jog ginčo laikotarpiu šalių nesiejo darbo teisiniai santykiai, ir kad ši išvada kasacine tvarka bylos šalių nebekvestionuojama (atsakovė tokios išvados ir siekia), teisėjų kolegija dėl jos plačiau nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas aptariamą ieškovės veiklą atsakovės naudai vertino kaip savanorišką. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovei atlyginimą, aiškiai santykių nekvalifikavo, nurodydamas, kad santykiai turi rangos požymių, be to, nurodė teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje esanti išvada dėl ginčo santykių kvalifikavimo tinkamai nemotyvuota.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl bylą nagrinėjusių teismų atlikto ginčo teisinių santykių, susiklosčiusių tarp bylos šalių po darbo sutarties pasibaigimo, kvalifikavimo, visų pirma pažymi, kad šiuo atveju svarbu nustatyti, ar buvo įrodyta, kad susitarta dėl santykių atlygintinumo, t. y. ar buvo šalių susitarimas, kad atsakovė apmokės ieškovės vykdomą veiklą. Bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl šios aplinkybės skirtingos: pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų pagrindu sprendė, kad santykiai buvo neatlygintiniai, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie priešingos išvados, nurodydamas, kad ieškovė nuosekliai neigė neatlygintinų santykių buvimą, ji yra aukštos kvalifikacijos, savo srities profesionalė, todėl sunkiai tikėtina, kad sutiktų dirbti nemokamai.

Pagal bendrą įrodinėjimo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Taigi šiuo atveju aplinkybę, kad buvo susitarta dėl atlygintino darbo (paslaugų), turi įrodyti ieškovė, prašanti atlyginimo už atliktą darbą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė nenurodo nei fakto, jog būtų sulygta dėl apmokėjimo už jos vykdomą veiklą, nei atlyginimo dydžio, mokėjimo sąlygų, terminų ir pan. Tiek skunde Valstybinei darbo inspekcijai, tiek skunde darbo ginčų komisijai ieškovė nurodo, kad po darbo sutarties pasibaigimo atsakovės nurodytas funkcijas vykdė dėl savo atsakingumo ir pareigingumo, ateityje tikėdamasi darbo santykių įforminimo. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė iki pat informacijos apie jos paslaugų atsisakymą gavimo nesikreipė į atsakovę dėl teiktų paslaugų apmokėjimo. Taigi, kad ir turėdama lūkesčių dėl vėlesnio įdarbinimo, ieškovė sutiko, kad tuometiniai jos santykiai (kol nesudaryta nauja darbo sutartis ar neįforminti valstybės tarnybos santykiai) su atsakove yra neatlygintiniai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl santykių tarp šalių atlygintinumo padaryta pažeidžiant įrodinėjimo taisykles (CPK 185 straipsnis): nevertinant įrodymų viseto, ignoruojant įrodymų pakankamumo taisyklę, išvadą iš esmės grindžiant ne įrodymais, o ieškovės lūkestį ateityje įsidarbinti pas atsakovę prilyginant susitarimui dėl atlyginimo ir už laiką iki įdarbinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad šalių susitarimo dėl atlygintinų santykių nebuvo, visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė dėl to pagrįstą išvadą. Teismas vertino tiek rašytinius įrodymus, tiek liudytojų parodymus bei atsakovės atstovo ir pačios ieškovės paaiškinimus, kur ji nurodė, kad savo veikla siekė aktyviai prisidėti prie socialinio modelio kūrimo, taip skatindama savo asmeninę saviraišką, tobulėjimą. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes dėl santykių neatlygintinumo, laikydamasis CPK 185 straipsnyje įtvirtintų taisyklių.

Nenustačius atlygintinumo požymio, nėra pagrindo ieškovės atliktus darbus (teiktas paslaugas) vertinti kaip rangos santykius (CK 6.644 straipsnis) ar atlygintinų paslaugų teikimą (CK 6.716 straipsnis), kadangi pagal tokias sutartis atliekami darbai (teikiamos paslaugos) yra atlygintini. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atlyginimas gali būti priteistas CK 6.644 straipsnio pagrindu (kaip už rangos santykius), teisiškai nepagrįsta.

Pasisakydamas dėl deliktinės atsakomybės teismas nurodė CK straipsnius, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, ir paminėjo vieną civilinės atsakomybės taikymo sąlygą – neteisėtus atsakovės veiksmus (CK 6.246 straipsnis), pasireiškusius tuo, kad ji neįformino santykių su ieškove. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad santykių įforminimas raštu sumažintų galimas interpretacijas ir ginčus, vis dėlto kaip civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai – toks civilinių santykių neįforminimas galėtų būti vertinamas tik tokiu atveju, jei rašytinė sutarties forma būtų privaloma pagal teisės normas. Be to, būtinos ir kitos deliktinės atsakomybės sąlygos (CK 6.245–249 straipsniai). Nustačius, kad nebuvo susitarta dėl ieškovės teiktų paslaugų (atliktų darbų) atlygintinumo, nėra pagrindo teigti, jog ieškovė, negaudama atlyginimo, patyrė žalą. Nesant žalos, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šalių buvo susitarta dėl neatlygintinų paslaugų teikimo ir kad toks paslaugų teikimas savo esme turi daugiausia savanoriškos veiklos, kaip ji apibrėžta Savanoriškos veiklos įstatyme, požymių. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasaciniame skunde netiksliai interpretuojama apeliacinės instancijos teismo argumentacija dėl Savanoriškos veiklos įstatymo netaikymo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra pasisakyta, kad asmuo, su kuriuo nutraukta darbo sutartis, negali užsiimti savanoriška veikla, o tik nurodoma, kad ieškovės atžvilgiu tai būtų mažai tikėtina, todėl skundo argumentas, kad teismas nustatė papildomus, įstatyme neįtvirtintus reikalavimus savanoriška veikla norintiems užsiimti asmenims, nepagrįstas.

Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria ieškovei priteistas atlyginimas už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki spalio 23 d., panaikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo šis reikalavimas atmestas.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad atsakovės atstovui apeliaciniame žodiniame procese buvo apribota teisė užduoti klausimus kitai proceso šaliai, kitaip tariant, buvo apribota jo teisė būti išklausytam.

Teisminės gynybos prieinamumo principas reiškia ne tik teisę kreiptis į teismą, bet ir kitus aspektus: teisę į sąžiningą teismą, operatyvų procesą, teisę būti išklausytam ir pan. Šalių lygiateisiškumo principas lemia, kad tiek besikreipianti į teismą šalis, tiek ir nuo tokio kreipimosi besiginanti šalis turi vienodas procesines teises (CPK 17 straipsnis). Taigi, visos šalys privalo turėti galimybę išsakyti savo poziciją ir argumentus, teismas privalo išklausyti kiekvieną šalį.

Teisė būti išklausytam garantuojama įstatymais, suteikiant šalims teisę žodžiu išdėstyti savo poziciją teismo posėdyje (CPK 15, 153, 186, 235, 249, 253–254 straipsniai), draudžiant riboti kalbų turinį, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CPK 255 straipsnis), suteikiant teisę teikti procesinius dokumentus ir procesines galimybes reaguoti į kitos šalies procesinius dokumentus (CPK 142, 318, 351 straipsniai), išsiaiškinti kitos šalies poziciją ir pateikti atsikirtimus į ją.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pažymima, kad šalių lygiateisiškumo principas, kuris yra teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis, reikalauja, kad kiekvienai bylos šaliai būtų sudaryta tinkama galimybė pristatyti savo poziciją tokiomis sąlygomis, kad ji neatsidurtų žymiai blogesnėje padėtyje negu priešinga bylos šalis (žr., pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimą byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, par. 32).

EŽTT 2016 m. birželio 28 d. sprendime byloje Čičmanec prieš Slovakiją (peticijos Nr. 65302/11) pažymėjo, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) garantuojama teisė į teisingą, rungimosi principus atitinkantį procesą reiškia, jog proceso dalyviai turi būti ne tik informuojami apie įrodymus, reikalingus jų pozicijai pagrįsti, bet kartu jiems turi būti sudaroma galimybė susipažinti bei pateikti savo nuomonę apie visus byloje esančius įrodymus, taip siekiant paveikti teismo sprendimą.

Konvencijos prasme vertinama proceso, įskaitant ir apeliacinius procesus, visuma, todėl šalies teisė būti išklausytai gali būti įgyvendinta pateikiant argumentus aukštesnėje instancijoje (žr., pvz., 2011 m. birželio 18 d. sprendimą byloje Amirov prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 25512/06).

Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos matyti, kad bendriausia prasme Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą apima teisę į žodinį bylos nagrinėjimą (bendrasis principas), tačiau Teismas taip pat yra pripažinęs, kad tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas (plačiąja prasme – aukštesnės instancijos teismai) gali bylą išspręsti pasiremdamas rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti, remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais ar pastabomis), siekiant veiksmingo teisingumo vykdymo; taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti (žr. 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimą Oganova prieš Gruziją, Nr. 25717/03, par. 27). Šiame kontekste Teismas daro skirtumą tarp teisės į teisingą bylos nagrinėjimą elementų, būdingų procesui pirmosios instancijos teisme, kai „paprastai esama teisės į žodinį bylos nagrinėjimą“, ir proceso antrosios bei trečiosios instancijos teisme, kai specialūs šių procesų bruožai gali pateisinti žodinio nagrinėjimo stoką, su sąlyga, kad toks nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (žr. sprendimą Oganova, par. 28).

Pagal proceso įstatymus bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniam procesui taikomos CPK bendrosios nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios šiame skyriuje nurodytoms taisyklėms (CPK 302 straipsnis).

Paprastai apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Nusprendus bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis), ji nagrinėjama pagal taisykles, išdėstytas CPK 324 straipsnyje. Žodinio proceso atvejais teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų kalbas (CPK 324 straipsnio 2 dalis), teismui pripažinus, kad yra būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai (CPK 324 straipsnio 3 dalis). Po to vyksta baigiamosios kalbos (CPK 324 straipsnio 4 dalis). Taigi, bylos nagrinėjimas apeliacine žodinio proceso tvarka nėra visų pirmosios instancijos teismo proceso stadijų ir procesinių veiksmų pakartojimas.

Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai atsakovės buvo išdėstyti atsiliepimuose į ieškinį ir patikslintą ieškinį, žodžiu išsakyti pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, taip pat ir pasinaudojant teise užduoti klausimus kitai šaliai, pakartoti atsiliepime į apeliacinį skundą, dar kartą išdėstyti žodiniame apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Pažymėtina, kad atsakovė teikė savo poziciją ir atskirais klausimais, atsiliepdama į ieškovės prašymus. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovės teisė sužinoti kitos šalies poziciją byloje nagrinėjamais klausimais ir išdėstyti savo nuomonę dėl jos bylos nagrinėjimo procese buvo suvaržyta (apribota) ir tai lėmė priimamą sprendimą.

Kiti kasacinio skundo argumentai (dėl atlyginimo dydžio, ieškinio senaties termino taikymo ir pan.), panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, tampa teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis įvykdyta, į ieškovės sąskaitą pervesta priteista suma – 2198,68 Eur, pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, spręstina dėl atgręžtinio vykdymo (CPK 760 straipsnio 1 dalis, 762 straipsnio 1 dalis). Kadangi ši suma priteista ne kaip darbo užmokestis, įvykdymo atgręžimo apribojimai, nustatyti CPK 762 straipsnio 4 dalyje, netaikytini. Teisėjų kolegija įpareigoja ieškovę grąžinti atsakovei pagal apeliacinės instancijos teismo nutartį gautus pinigus (2198,68 Eur) į atsakovės sąskaitą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Už pateiktą kasacinį skundą atsakovė sumokėjo 49 Eur žyminio mokesčio. Patenkinus atsakovės kasacinį skundą, šis mokestis jai priteistinas iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą.

Įpareigoti ieškovę I. V. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) grąžinti į atsakovės Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (kodas 188621919) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB DNB banke 2198,68 Eur (du tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt aštuonis Eur 68 ct), sumokėtus Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 14 d. nutarties pagrindu.

Priteisti atsakovei Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai (kodas 188621919) iš ieškovės I. V. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 49 (keturiasdešimt devynis) Eur žyminio mokesčio.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas

Gediminas Sagatys