Dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „RVK“ kreditorių komiteto 2009 m. balandžio 28 d. susirinkimo nutarimų panaikinimo šios bendrovės bankroto byloje

Civilinė byla Nr. 3K-3-338/2010

Procesinio sprendimo kategorija 126.8 (S)

2010 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Zigmo Levickio (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 21 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo – kreditoriaus V. K. – skundą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės,,RVK“ kreditorių komiteto 2009 m. balandžio 28 d. susirinkimo nutarimų panaikinimo šios bendrovės bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Skundo esmė

Pareiškėjas prašė panaikinti bankrutuojančios UAB,,RVK“ kreditorių komiteto 2009 m. balandžio 28 d. įvykusio posėdžio nutarimą, kuriuo buvo nutarta perduoti įkaito turėtojui AB DnB Nord bankui 0,1140 ha bendro ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už 700 000 Lt.

Pareiškėjas teigė, kad jis yra trečios eilės UAB,,RVK“ kreditorius, todėl turi teisę skųsti kreditorių komiteto priimtus nutarimus; kad 2009 m. balandžio 28 d. įvykusio posėdžio nutarimas pažeidžia jo ir jo sutuoktinės G. K. teises ir teisėtus interesus, taip pat kitų kreditorių teises. Pareiškėjas nurodė, kad UAB,,RVK“ ir AB DnB Nord banko sudarytos kreditavimo sutarties įvykdymui užtikrinti bankui buvo įkeistas nurodytas žemės sklypas, taip pat pagal bendrosios hipotekos taisykles pareiškėjas su sutuoktine įkeitė jiems priklausančius nekilnojamuosius daiktus (duomenys neskelbtini); kad realizavus žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už teisingą ir protingą kainą, šių lėšų pakaktų UAB,,RVK“ prievolei bankui įvykdyti ir nereikėtų papildomai nukreipti išieškojimą į pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausantį turtą. Pareiškėjas mano, kad žemės sklypas hipotekos kreditoriui buvo perleistas už nepagrįstai mažą kainą. Turtas buvo bandomas parduoti dvejose varžytynėse, pirmosiose – už 1 725 000 Lt, antrosiose – už 1 500 000 Lt, tuo tarpu bankui turtas perleistas už 700 000 Lt. Pareiškėjo teigimu, tokie veiksmai pažeidžia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 5 dalies reikalavimus, pagal kuriuos hipotekos kreditorius turtą gali perimti tik už varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad žemės sklype buvo atlikta darbų už apytiksliai 200 000 Lt, todėl žemės sklypo vertė, kuria sklypas perduotas hipotekos kreditoriui, yra gerokai per maža ir visiškai nepagrįsta.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2009 m. spalio 1 d. nutartimi atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 5 dalį įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui; įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius, ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo varžytynių dienos gali kreiptis į kreditorių susirinkimą su pasiūlymu perimti šiose varžytynėse neparduotą įkeistą turtą už šiose varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą, o kai varžytynės neįvyko dėl to, kad pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos, – už tą kainą, kuria jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiose varžytynėse. Teismas nurodė, kad pareiškėjas šią normą aiškina, ištraukdamas dalį reikalavimų iš konteksto, akcentuodamas tik tą dalį, jog turtas turi būti perimtas už varžytynėse nustatytą pradinę kainą. Teismo teigimu, ši sąlyga numatyta, kai hipotekos kreditorius perima turtą, kada varžytynės neįvyksta dėl to, kad pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos; šiuo atveju hipotekos kreditorius turtą perėmė tada, kai turtas nebuvo parduotas dvejose varžytynėse ir laisvai parduodant aukciono būdu. Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje nustatyta ir kita nuostata, kad, nepardavus dvejose varžytynėse įkeisto turto ir šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, jo vertinimo ir pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Teismas konstatavo, kad UAB,,RVK“ nepažeidė šios tvarkos. Nepardavus turto varžytynėse ir po dvejų varžytynių įkaito turėtojui neperėmus turto, turtas buvo įvertintas ir nustatyta jo pardavimo tvarka kreditorių komiteto posėdžiuose, tai atitinka Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 5 dalies reikalavimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 32 ir 33 punktų reikalavimus. Šiuose punktuose nustatyta, kad antrosiose varžytynėse nepardavus įkeisto turto ir hipotekos kreditoriui atsisakius perimti turtą, turto pardavimo klausimas sprendžiamas Aprašo 33 punkte nustatyta tvarka, kurioje nustatyta, jog klausimą, kaip panaudoti antrosiose varžytynėse neparduotą turtą, sprendžia kreditorių susirinkimas. Aprašo 34.3 punkte nustatyta kreditorių susirinkimo teisė perduoti turtą kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. UAB,,RVK“ kreditorių komitetas, vykdydamas šias pareigas, sklypo vertinimo ir pardavimo klausimus sprendė keliuose posėdžiuose, nustatydamas pradines žemės sklypo pardavimo aukcionuose, neskelbiant varžytynių, kainas (1 000 000 Lt, 800 000 Lt, 700 000 Lt). Nepardavus šio turto, 2009 m. balandžio 28 d. kreditorių komiteto posėdyje buvo nutarta turtą perduoti įkaito turėtojui – AB DnB Nord bankui – už paskutiniam pardavimui aukcione nustatytą kainą, t. y. už 700 000 Lt.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš viso nepateikė jokių įrodymų, kad kaina, kuria turtas buvo perduotas, neatitinka rinkos kainos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Teismas nurodė, kad sklypas buvo pardavinėjamas su visais įdėjimais, o duomenų, jog 700 000 Lt kaina vertinant ir įdėjimus, būtų nereali, taip pat nepateikta. Teismas pažymėjo, kad apie pardavimus varžytynėse ir aukciono būdu buvo plačiai skelbiama spaudoje, todėl buvo išnaudotos visos galimybės kuo brangiau parduoti turtą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. sausio 21 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad kreditoriai stengėsi parduoti turtą už kuo didesnę kainą, tačiau, nepavykus jo parduoti, pagrįstai perdavė įkaito turėtojui; pažymėjo, kad turtas buvo parduodamas viešai paskelbus tiek apie varžytynes, tiek apie aukcionus, todėl apeliantas galėjo laisvai pirkti šį žemės sklypą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliantas nepateikė jokių jo teiginį, kad turtas perduotas už per mažą kainą, patvirtinančių įrodymų; pažymėjo, kad turtas aukcione nebuvo nupirktas net už 700 000 Lt.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 21 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartį ir panaikinti BUAB,,RVK“ 2009 m. balandžio 28 d. vykusiame septintajame kreditorių komiteto posėdyje priimtą nutarimą, nurodytą posėdžio protokolo 7 punkte. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodymų tyrimo ir vertinimo praktikos (2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004), nenagrinėjo, ar hipotekos kreditorius nesiekė nesąžiningais veiksmais padaryti žalos pareiškėjui ir jo sutuoktinei.

Teismai netyrė įrodymų, kuriais buvo siekiama pagrįsti nesąžiningus hipotekos kreditoriaus AB DnB Nord banko veiksmus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2006, yra konstatavęs, kad turto priverstinis pardavimas išlaisvina jį iš visų hipotekų tik tuo atveju, jei priverstinis pardavimas yra vykdomas hipotekos kreditoriaus prašymu; kad turtą realizuojant skolininkui vykdant bankroto procedūras, negalima teigti, kad toks realizavimas vykdomas hipotekos kreditoriaus prašymu, nes sprendimą priima bankrutuojančios bendrovės kreditorių susirinkimas. Taigi nagrinėjamoje byloje darytina išvada, kad UAB,,RVK“ turtą realizavus mažesne nei prievolės dydis kaina, hipotekos kreditorius turėtų teisę reikalauti parduotą turtą realizuoti pakartotinai arba reikalauti pirkėjo sumokėti UAB,,RVK“ prievolės ir turto pardavimo kainos skirtumą. Hipotekos kreditorius, suvokdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.197 straipsnio prasmę, žinodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2006, suformuotą teismų praktiką, aktyviai siekė kuo labiau sumažinti įkeisto turto kainą. Taip pat yra pagrindas manyti, kad bankas tikėjosi naudos ir manydamas, kad turtą nusipirks trečiasis asmuo, iš kurio šį turtą vėliau galės išvaržyti pakartotinai. Taigi bankas pasiekė, kad UAB,,RVK“ turtas būtų parduodamas už mažesnę nei bendrovės prievolė kainą, žinodamas, kad tuo atveju, jei šį turtą įsigis trečiasis asmuo, bankas turės teisę šį turtą išvaržyti pakartotinai, o tuo atveju, jei turtas nebus parduotas už tokią kainą, – nukreipti išieškojimą į pareiškėjo ir jo sutuoktinės turtą, įkeistą bendrąja hipoteka užtikrinant UAB,,RVK“ prievolę.

2. Teismai netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius įkeisto bankrutuojančiai bendrovei priklausančio turto pardavimą.

Teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad kreditorių susirinkimo nutarimai, priimti pagal Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 34 punktą, turi būti pagrįsti, teisingi, negali pažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, tokiais nutarimais negali būti piktnaudžiaujama siekiant savanaudiškų interesų. Vykdant šias funkcijas, turi būti vadovaujamasi ir CK 5 straipsnyje nurodytais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Kreditorių susirinkimui nusprendžiant parduoti turtą aukcionuose, turi būti atsižvelgiama į bankrutuojančios bendrovės prievolės hipotekos kreditoriui dydį. Tuo atveju, jei kreditorių susirinkimas nutaria turtą aukcione parduoti už pradinę kainą, mažesnę, nei skolininko prievolė hipotekos kreditoriui, skelbime turi būti nurodyta, kad, įsigijus turtą už mažesnę kainą nei prievolės dydis, hipotekos kreditorius turės pagrįstą teisę reikalauti šį turtą realizuoti pakartotinai, siekdamas visiškai patenkinti savo finansinį reikalavimą. Yra pagrindas manyti, kad įkeisto turto už mažesnę kainą nei prievolės dydis nepanorės įsigyti joks potencialus pirkėjas. Darytina išvada, kad tuo atveju, jei kreditorių susirinkimas nusprendžia parduodamo turto kainą mažinti tiek, kad pradinė turto pardavimo aukcione kaina nepadengtų visos skolininko prievolės hipotekos kreditoriui, tokį turtą draudžiama perduoti hipotekos kreditoriui už mažesnę nei prievolės dydis kainą.

Kreditorių susirinkimas gali nuspręsti perduoti turtą hipotekos kreditoriui už mažesnę nei prievolės dydis kainą tik nustatęs realią perduodamo turto rinkos vertę. Ji turi būti nustatoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, t. y. pasitelkus nepriklausomą turto vertintoją.

3. Teismai netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas, kuriose nustatyta, už kurią vertę varžytynėse ar kitais būdais neparduotas turtas gali būti perduodamas hipotekos kreditoriui.

Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei varžytynės neįvyko dėl to, kad pirkėjas per nustatytą terminą nesumokėjo visos kainos, turtas perduodamas už kainą, už kurią turtas buvo perkamas, o jei varžytynės paskelbtos neįvykusiomis kitu pagrindu – už pradinę varžytynių kainą. Tokios pačios nuostatos nustatytos ir Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Aprašo 31 punkte. Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje taip pat nustatyta, kad jei turtas neparduodamas antrosiose varžytynėse ir hipotekos kreditorius atsisako jį perimti, turto vertinimo ir pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimas ar komitetas, priimdamas šiuos sprendimus, neturi teisės piktnaudžiauti šia teise siekiant naudos tam tikriems kreditoriams. Kreditorių susirinkimas turi atsižvelgti į pirmiau nurodytus aspektus dėl prievolės dydžio hipotekos kreditoriui ir kt. Jei sprendžiama perduoti turtą už kitą nei varžytynių kainą ar mažesnę kainą nei prievolės dydis, turi būti pasitelkti nepriklausomi turto vertintojai, o ne turto rinkos vertė nustatoma kreditorių sutarimu ar rengiant aukcionus.

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo AB DnB Nord bankas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartis. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Kasatorius nenurodė, kokių įrodymų netyrė ar kuriuos netinkamai tyrė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Pareiškėjas nebuvo pateikęs į bylą, taip pat nenurodė kasaciniame skunde įrodymų, kuriais, jo teigimu, buvo siekiama pagrįsti nesąžiningus hipotekos kreditoriaus AB DnB Nord banko veiksmus. Teismai išsamiai pasisakė ir motyvuotai atmetė pareiškėjo argumentus dėl galimo kreditorių nesąžiningumo. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai apie pažeistą įrodymų tyrimo ir vertinimo tvarką.

2. Kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2009, kuria kasatorius remiasi, faktinės aplinkybės ir ginčo dalykas iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių ir ginčo dalyko. Kasatoriaus nurodytoje nutartyje teismas pasisakė dėl reikalavimo išregistruoti hipoteką po to, kai turtas be hipotekos kreditoriaus žinios buvo parduotas iš varžytynių, o gautos lėšos nebuvo perduotos hipoteka užtikrintiems reikalavimams padengti. Nagrinėjamoje byloje, nors turtas buvo parduodamas bankrutuojančios įmonės kreditorių komiteto sprendimu, komitete dalyvavo ir už sprendimą balsavo ir pats hipotekos kreditorius.

3. Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje nenustatyta įkeisto turto pardavimo varžytynėse tvarka. Šia tvarką nustatė Vyriausybė 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831. Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis principas, kad bankrutavusios įmonės turtas parduodamas teisės aktų nustatyta tvarka, jei tas turtas priskiriamas įstatymuose nurodytai atskirai daiktų kategorijai, o visas kitas turtas – kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka; 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė neparduotą turtą perduoti kreditoriams.

Vadovaujantis nurodytais bendraisiais principais, turto perdavimo kreditoriams tvarką turi nustatyti tas dokumentas, kuris nustato ir prieš tai vykdytą neįvykusį turto pardavimą. Taigi kai turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas, jis ir sprendžia, kada ir kokiomis sąlygomis perduoti turtą kreditoriui skoloms padengti. Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje nurodyti pagrindai, kurie įkaito turėtojui suteikia teisę visada (nepriklausomai nuo bankroto procedūros) įstatymo nustatytu pagrindu reikalauti perduoti jam įkeistą turtą.

4. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 6 dalį turto (įskaitant įkeistą) nepardavus ar kitaip nerealizavus (įskaitant perdavimą kreditoriams) per dvidešimt keturis mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos, tas turtas laikomas iš viso neturinčiu vertės ir turi būti nurašomas. Pareiškėjas neįrodinėjo, kad bankui pasiūlyta perėmimo vertė neatitinka turto vertės, o faktas, kad nei jis, nei kitas asmuo turtu nesidomėjo net esant nedidelei kainai, įrodo pareiškėjo teiginių nepagrįstumą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo BUAB,,RVK“ prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 21 d. nutartį; priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Teismai pagrįstai nusprendė, kad, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 5 dalies ir Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Aprašo 32–34 punktų normomis, kreditorių susirinkimas turėjo teisę perleisti įkeistą neparduotą turtą hipotekos kreditoriui už paskutiniame aukcione nustatytą minimalią turto pardavimo vertę.

2. Nepardavus turto dvejose varžytynėse ir laisvai parduodant aukciono būdu, įkaito turėtojams nesutikus pasiimti turto natūra už varžytynių kainą, nelieka nieko kita, kaip bandyti realizuoti turtą dar mažinant kainą.

3. Tai, kad įstatymas suteikia teisę hipotekos kreditoriui po neįvykusių varžytynių perimti turtą už varžytynėse nustatytą kainą, nereiškia, kad toks turtas vėliau šiam kreditoriui negali būti perduotas už kainą, kuri nors ir nebuvo varžytynių kaina, tačiau už kurią įkeistas turtas buvo pardavinėjamas kitu kreditorių pasirinktu būdu. Nei Įmonių bankroto įstatyme, nei Vyriausybės nutarimu patvirtintame Apraše nėra nustatytos pareigos kreditorių susirinkimui pasitelkti turto vertintoją įkainojant turtą. Be to, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimai yra rekomendacinio pobūdžio. Nėra jokio reguliavimo, kuriuo remiantis kreditorių susirinkimas turėtų pagrįsti perduodamo turto kainą.

4. Kasatoriaus nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2006, negali turėti precedentinės reikšmės nagrinėjamoje byloje dėl skirtingų bylos aplinkybių.

k o n s t a t u o j a :

Dėl Įmonių bankroto įstatymo ir kitų teisės aktų normų, nustatančių bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimą, aiškinimo

Pagal Įmonių bankroto įstatyme nustatytą reglamentavimą bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas turi būti parduodamas kuo didesne kaina. Tai lemia tiek įmonės, tiek jos kreditorių interesai. Jie matyti ir iš ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyto reglamentavimo.

ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje nustatytas įkeisto turtas pardavimas iš varžytynių. Jame, be kita ko, nustatyta, kad įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. Įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius, ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo varžytynių dienos gali kreiptis į kreditorių susirinkimą su pasiūlymu perimti šiose varžytynėse neparduotą įkeistą turtą už jose nustatytą pradinę pardavimo kainą; kai varžytynės neįvyko dėl to, kad pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos, – už tą kainą, kuria jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiose varžytynėse.

Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad, tik nenupirkus įkeisto turto varžytynėse, įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius, gali perimti turtą už varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą. Šios įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad vėlesnėse varžytynėse, tuo atveju, kai įkeistas turtas nenuperkamas, negali būti mažinama tokio turto pardavimo kaina. Toks aiškinimas grindžiamas tiek ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, kad kito ir neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas, tiek ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalies nuostata, leidžiančia kreditorių susirinkime nustatyti neparduoto dvejose varžytynėse įkeisto turto, šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, vertinimo ir pardavimo tvarką. Šios įstatymo nuostatos, leidžiančios kreditorių susirinkimui nustatyti parduodamo įkeisto turto kainą, nepanaikina hipotekos kreditoriaus teisės perimti turtą tuo atveju, jeigu jis neparduodamas varžytynėse ar aukcione.

Šios įstatymo ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 33 straipsnio 5 dalies nuostatos nereiškia, kad hipotekos kreditorius tuo atveju, kai kreditorių susirinkimas nustato kainą, kuria varžytynėse ar aukcione realizuojamas įkeistas turtas, neturi teisės perimti turtą ta kaina, kuria jis nenupirktas. Taigi darytina išvada, kad hipotekos kreditorius gali perimti turtą ta kaina, kurią lemia jo pardavimo metu esanti rinka ir būtent tuo momentu, kai jis realizuojamas. Išdėstytas ĮBĮ reglamentavimas negali būti paneigtas poįstatyminių aktų nuostatų, konkrečiai – Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 „Dėl Valstybės institucijų įgaliotų asmenų atstovavimo įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesuose tvarkos aprašo, Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 „Dėl valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ papildymo“ patvirtinto Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 29–34 punktuose nustatyto reglamentavimo. Šio aprašo 32 punkte nustatyta, kad antrosiose (ar antrųjų varžytynių pakartotinėse) varžytynėse nepardavus įkeisto turto ir įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, atsisakius perimti turtą, turto pardavimo klausimas sprendžiamas šio Aprašo 33 punkte nustatyta tvarka. Ši Aprašo nuostata iš esmės pakartoja ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalies nuostatą, kurioje nustatyta, kad „nepardavus dvejose varžytynėse įkeisto turto ir šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, jo vertinimo ir pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas“. Ji taip pat reiškia, kad įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius, turi teisę perimti turtą ta kaina, kuri nustatyta varžytynėse, tuo atveju, kai varžytynės laikomos neįvykusiomis, t. y. dėl sąlygų, nustatytų Aprašo 28.1. ir 28.2 punktuose, buvimo ar nebuvimo. Aprašo 28.1 punkte nustatyta, kad varžytynės laikomos neįvykusiomis ir tai įrašoma varžytynių protokole, jeigu jose nedalyvavo nė vienas pirkėjas. Aprašo 28.2 punkte nustatyta, kad varžytynės laikomos neįvykusiomis ir tai įrašoma varžytynių protokole, jeigu nė vienas iš varžytynių dalyvių nepasiūlo lygios ar didesnės už pradinę pardavimo kainą sumos. Šis reglamentavimas skiriasi nuo Aprašo 28.3 punkto, kuriame nustatyta, kad varžytynių dalyvis, pasiūlęs didžiausią kainą, neįvykdė šio Aprašo 24 punkte nurodytų reikalavimų arba paaiškėja, kad jis pagal šio Aprašo 15 punkto nuostatas neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse. Minėti Aprašo 28.1. ir 28.2 punktai lemia tai, kad įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius, turi teisę perimti parduodamą įkeistą turtą ta kaina, kuri nustatoma varžytynėse. Tuo tarpu pagal Aprašo 28.3 punktą jo negali perimti tuo atveju, kai varžytynių dalyvis, pasiūlęs didžiausią kainą, nesumokėjo atitinkamos sumos (Aprašo 24 punktas), ar varžytynėse dalyvavo jose neturintis teisės dalyvauti asmuo (Aprašo 15 punktas). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įkeistas žemės sklypas neparduotas dėl to, jog nebuvo jo pirkėjo, bet ne dėl to, kad varžytynių dalyvis, pasiūlęs didžiausią kainą, nesumokėjo atitinkamos sumos.

Dėl Įmonių bankroto įstatymo ir kitų teisės aktų normų, nustatančių bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimą, taikymo

Bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės,,RVK“ kreditorių komitetas (toliau – ir kreditorių komitetas) 2008 m. vasario 9 d. sprendimu (T. 17, b. l. 113) nustatė 1 mln. 725 tūkst. Lt pradinę įkeisto žemės sklypo kainą. Varžytynėse žemės sklypas tokia kaina nenupirktas.

Kreditorių komitetas 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu (T. 17, b. l. 118) nustatė 1 mln. 552 tūkst. 500 Lt antrosiose varžytynėse parduodamo įkeisto žemės sklypo kainą; žemės sklypas tokia kaina taip pat nenupirktas.

Kreditorių komitetas 2008 m. birželio 28 d. sprendimu (T. 17, b. l. 122) nustatė pradinę 1 mln. Lt jau aukcione parduodamo įkeisto žemės sklypo kainą. Aukcione žemės sklypas tokia kaina nenupirktas.

Kreditorių komitetas 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu (T. 17, b. l. 128) nustatė pradinę 800 tūkst. Lt aukcione parduodamo įkeisto žemės sklypo kainą; tokia kaina žemės sklypas nenupirktas.

Kreditorių komitetas 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu (T. 17, b. l. 134) nustatė pradinę ne mažesnę kaip 700 tūkst. Lt parduodamo įkeisto žemės sklypo kainą; tokia kaina žemės sklypas nenupirktas. Kreditorių komitetas 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu hipotekos kreditoriui AB DnB Nord bankui šia kaina perleido įkeistą žemės sklypą. Žemės sklypo pardavimų kiekis bei trukmė rodo, kad kreditorių komitetas siekė jį parduoti kuo didesne kaina ir tai atitinka ĮBĮ 33 straipsnyje nustatytą reglamentavimą – bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas turi būti parduotas kuo didesne kaina. Kasatoriaus siekis ginti savo turtinius interesus neturi paneigti įmonės sutartinių įsipareigojimų hipotekos kreditoriui AB DnB Nord bankui.

Apie žemės sklypo pardavimą iš varžytynių ir aukcione kiekvieną kartą buvo viešai informuojama. Šios aplinkybės taip pat rodo, kad pareiškėjui buvo žinoma situacija, susijusi su bankui įkeisto žemės sklypo pardavimu, nes pareiškėjas pagal sutartį už paskolą bankui pats įkeitė žemės sklypą. Kredito sutarties su AB DnB Nord banku sudarymo metu (T. 16, b. l. 88) kasatorius dirbo BUAB,,RVK“ Teisės ir personalo direktoriumi. Įmonės vardu jis yra sudaręs įmonei nenaudingą 400 tūkst. Lt vertės akcijų pardavimo sandorį, kuris Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. sprendimu (T. 16, b. l. 33) pagal actio Pauliana ieškinį pripažintas negaliojančiu. Esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus argumentai nevertintini kaip asmens, kuris nežinojo, negalėjo žinoti, nesuprato ar negalėjo suprasti kreditorių komiteto atliktų teisinių veiksmų reikšmės. Kiekvienu turto pardavimo iš varžytynių ir aukcione momentu atsakovo teisės įgyti turtą už parduodamą kainą nebuvo paneigtos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

BUAB,,RVK“ už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą advokatui sumokėjo 1815 Lt. Tai patvirtina 2010 m. birželio 7 d. PVM sąskaita faktūra. Ši suma iš kasatoriaus priteistina BUAB,,RVK“ (CPK 98 straipsnis). Iš kasatoriaus taip pat priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. K., (duomenys neskelbtini), 1815 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika) Lt bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei,,RVK“.

Priteisti iš V. K., (duomenys neskelbtini), 177,30 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt septynis litus 30 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Gintaras Kryževičius

Zigmas Levickis