Civilinė byla Nr. 3K-3-510/2012
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01714-2009-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 35.6.1; 41 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens K. M. komanditinės ūkinės bendrijos „Makvis“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios individualios įmonės M. V. firmos „Dinolita“ ieškinį atsakovei A. D. dėl sandorių pripažinimo negaliojančias ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys – M. V., K. M. komanditinė ūkinė bendrija „Makvis“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami klausimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų nustatymo ir restitucijos taikymo, bankrutuojančios įmonės sandorius pripažinus negaliojančiais CK 1.80 ir 6.66 straipsnių pagrindu.
Ieškovas BIĮ M. V. firma „Dinolita“ (toliau – ieškovas), atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 2007 m. sausio 1 d. ieškovo ir atsakovės A. D. (toliau – atsakovė) sudarytas automobilių „Audi A6“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir „VW Sharan“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nuomos sutartis negaliojančiomis bei taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės ieškovui 148 580 Lt ir bylinėjimosi išlaidas, o iš ieškovo atsakovei A. D. – 46 000 Lt.
Ieškinyje nurodyta, kad 2007 m. sausio 1 d. ieškovas ir atsakovė sudarė automobilių „Audi A6“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir „VW Sharan“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nuomos sutartis, pagal kurias nustatytas nuomos mokestis: automobilio „Audi A6“ – 3600 Lt per mėn., automobilio „VW Sharan“ – 4000 Lt per mėn. Pagal sutartis nuomos mokestis turėjo būti sumokėtas iki kiekvienų metų gruodžio 31 d. Ieškovas teigia, kad įmonė neprivalėjo sudaryti šių sutarčių, nes to daryti jos neįpareigojo nei įstatymas, nei teismo sprendimas, nei kitas teisėtas sandoris. Kadangi sutarčių sudarymo metu ieškovas turėjo mokumo sunkumų, tai, atsiskaitydamas su atsakove (2008 m. vasario 25 d. sumokėta 36 720 Lt, per laikotarpį nuo 2008 m. spalio 30 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d. – 111 860 Lt), patenkinant trečiosios eilės kreditoriaus reikalavimą prieš pat bankroto bylos iškėlimą, pažeidė kreditorių interesus, Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatas. Pažymėdamas, kad išnuomotų 9 metų senumo automobilių nuomos kaina akivaizdžiai per didelė (visa „VW Sharan“ vertė būtų apmokėta per 8 mėn., o „Audi A6“ – per 9,5 mėn., trejų metų nuomos kaina pagal abi sutartis – 273 600 Lt), abu automobiliai išnuomoti su pareiga juos grąžinti nuomotojui (atsakovei), ieškovas darė išvadą, jog sandorio šalys buvo nesąžiningos dėl priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos CK 6.67 straipsnio 4 punkto prasme. Atsižvelgęs į tai, kad šalis siejo ilgalaikiai draugiški santykiai: atsakovė buvo visų ieškovo naudojamų transporto priemonių savininkė, automobilius perdavusi panaudos pagrindais, vėliau išnuomojusi sau palankiomis sąlygomis; atsakovė iš M. V. motinos pirko butą, esantį duomenys neskelbtini, kurį išnuomojo ieškovui, ieškovas atsakovę laikė verslininke, kuri turėjo pasidomėti ir žinoti apie sunkią ieškovo finansinę padėtį, gresiantį bankrotą ir sandorių įtaką bendrovės kreditorių teisėms. Ieškovo nuomone, taikant restituciją atsakovei iš ieškovo priteistina reali automobilių nuomos kaina (atitinkanti automobilių nuomos rinkos kainas), nes, iškėlus bankroto bylą, įskaitymai negalimi.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: pripažino 2007 m. sausio 1 d. IĮ M. V. firmos „Dinolita“ ir A. D. sudarytą automobilio „Audi A6“ nuomos sutartį negaliojančia, taikė restituciją ir įpareigojo atsakovę grąžinti ieškovui 74 290 Lt nuomos mokesčio, o ieškovą įpareigojo sumokėti atsakovei 48 300 Lt nuomos mokesčio; pripažino 2007 m. sausio 1 d. IĮ M. V. firmos „Dinolita“ ir A. D. sudarytą automobilio „VW Sharan“ nuomos sutartį negaliojančia, taikė restituciją ir įpareigojo atsakovę grąžinti ieškovui 74 290 Lt nuomos mokesčio, o ieškovą įpareigojo sumokėti atsakovei 45 540 Lt nuomos mokesčio; priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovo ginčijami sandoriai turėjo būti sudaryti įstatymo ar išankstinio susitarimo su kita sandorio šalimi pagrindu, todėl ieškovo ginčijamą sandorį laikė neprivalomu. Kadangi sudarius ginčijamas sutartis ieškovo finansinė padėtis pradėjo sparčiai blogėti, kritinio mokumo koeficientas žemėjo nuo 0,88 (2006 m.) iki 0,13 (2008 m.), 2008 m. vasario 25 d. sumokėjus pirmąją nuomos mokesčio dalį įmonės išlaidos gerokai viršijo pajamas, įmonė neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais, sandoriai neatitiko pelno siekiančios įmonės tikslų, tai teismas darė išvadą, kad atsiskaitymai su atsakove pažeidė ieškovo kreditorių interesus. Teismas papildomai nurodė, kad buvo pažeistas ir Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas, kurio nuostatomis privaloma vadovautis, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų (Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis), nepaisant to, kada piniginiai įsipareigojimai atsirado (Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas pripažino ginčijamus sandorius negaliojančiais kaip prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Įvertinęs aplinkybes, kad nuomos sutartyse nurodyta automobilio „VW Sharan“ vertė – 32 000 Lt, o trejų metų nuomos kaina – 144 000 Lt, „Audi A6“ vertė – 34 000 Lt, trejų metų nuomos kaina – 129 600 Lt, pasibaigus nuomos terminui automobiliai turėjo būti grąžinti atsakovei, ieškovas buvo įpareigotas (ir bylos duomenimis vykdė prievolę) apdrausti automobilius transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės ir KASKO draudimais, savo sąskaita automobilius eksploatuoti ir atlikti einamąjį remontą, teismas pripažino, jog atsakovės ir trečiojo asmens A. V. nesąžiningumas preziumuojamas dėl akivaizdžios priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos (CK 6.67 straipsnio 4 punktas); konstatavo, kad ši prezumpcija nebuvo paneigta.
Nustatęs visas būtinas sąlygas actio Pauliana institutui taikyti, teismas pripažino sandorį negaliojančiu ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, sprendė restitucijos klausimą. Kadangi pagal CK 6.66 straipsnį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, tai, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes (labiausiai tikėtina automobilio „Audi A6“ nuomos rinkos kaina galėjo būti 2100 Lt, o „VW Sharan“ – 1980 Lt per mėn., ieškovas naudojosi automobiliais iki jų grąžinimo atsakovei 2008 m. lapkričio 30 d. (23 mėn.), teismas įpareigojo atsakovę grąžinti jai sumokėtą visą nuomos mokestį – 148 580 Lt, o ieškovą įpareigojo sumokėti atsakovei 93 840 Lt nuomos mokesčio (CK 6.145 straipsnis), nurodydamas, kad restitucija įgyvendinama pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, draudžiančias įskaitymą (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi trečiųjų asmenų K. M. KŪB „Makvis“, M. V. ir atsakovės apeliacinius skundus, 2012 m. gegužės 2 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai nustatė sąlygų visetą actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl faktų, kad ieškovas neprivalėjo sudaryti sandorių, neprotingai didelių nuomos kainų, ginčijamų sutarčių šalių nesąžiningumo, kurį įrodo tiek priešpriešinių įsipareigojimų pagal ginčijamus sandorius disproporcija (CK 6.67 straipsnio 4 punktas), tiek tai, jog vykdydamos sutartis šalys žinojo, kad suteikia prioritetą vienam kreditorių, o su kitais ieškovas nebeturės galimybės atsiskaityti. Teisėjų kolegija sprendė, kad ginčijamų sandorių sudarymu Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas nebuvo pažeistas (nuomos sutartyse nėra nuostatų, pažeidžiančių šį įstatymą), todėl ir nuomos sutarčių pripažinti negaliojančiomis kaip prieštaraujančių imperatyviosioms Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis) nebuvo pagrindo. Nurodžiusi, kad sandoris pagrįstai buvo pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė teisinius padarinius ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (CK 6.66 straipsnio 4 dalies pagrindu). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, spręsdamas dėl nuomos kainų pagrįstumo, teismas tinkamai vertino visus byloje esančius įrodymus, esminę reikšmę suteikdamas ekspertizės išvadoms.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo K. M. KŪB „Makvis“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutarties dalį, kuria taikyta restitucija, priteista iš ieškovo atsakovei 93 840 Lt, ir priimti naują sprendimą – taikyti vienašalę restituciją, priteisti iš atsakovės ieškovui 148 580 Lt. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:
Dėl Laikinojo mokėjimų eilės nustatymo tvarkos įstatymo pažeidimo. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad sandorių sudarymu Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas nebuvo pažeistas (nuomos sutartyse nėra nuostatų, pažeidžiančių šį įstatymą) ir dėl to nėra pagrindo nuomos sutarčių pripažinti negaliojančiomis kaip prieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis). Jo vertinimu, sandoriai pripažintini negaliojančiais ir CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes egzistuoja abi šiam pagrindui taikyti būtinos sąlygos – įstatymo norma yra imperatyvi ir sandoris šią įstatymo normą pažeidžia. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms yra mokėtojo prievolės mokėti vykdymas, pažeidžiantis Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką, tais atvejais, kai mokėjimo prievolę pagal sutartį vykdyti privalanti šalis jau sutarties sudarymo metu žino ar turi žinoti, kad sutartyje sulygtos mokėjimo prievolės ji negalės vykdyti dėl jau sutarties sudarymo metu egzistuojančių sąlygų, apibrėžtų Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnyje, dėl kurių buvimo bus privaloma mokėti pirmesnės eilės mokėjimus, tačiau, nepaisydama to, tokią sutartį sudaro bei prisiima mokėjimo prievolę, kurios vykdymas sulygtais terminais prieštaraus imperatyviosioms Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vikata ir Ko“ v. UAB „Daisruna ir Ko“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-361/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-361/2009">3K-3-361/2009</a>). Kadangi jau sudarant automobilių nuomos sutartis ieškovas turėjo mokumo sunkumų, sutartyse nustatyti nuomos mokesčio dydžiai buvo neprotingai dideli ir nepagrįsti rinkos kainomis, teismai konstatavo sandorių šalių nesąžiningumą, ieškovas su atsakove siekė atsiskaityti nepaisydamas to, kad jam gresia bankrotas (taip pat ir po bankroto bylos iškėlimo), o lėšų atsiskaityti su kitais kreditoriais nepakanka, tai, kasatoriaus vertinimu, sudarytos nuomos sutartys prieštarauja imperatyviosioms Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatoms, turi būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu ir sukelti CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodytus teisinius padarinius.
Dėl restitucijos taikymo. Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovo ir atsakovės sudaryti sandoriai negalioja ne tik pagal CK 6.66 straipsnį, bet ir CK 1.80 straipsnio pagrindu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas, nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu bei taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus; toks sandoris jokių teisinių padarinių, išskyrus jo negaliojimo padarinius, nesukelia; restitucijos taikymu neturi būti pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės, restitucija negali būti taikoma formaliai ir mechaniškai. Byloje teismai nustatė, kad sutartyse nurodyto nuomos mokesčio dydžiai yra neprotingi, tačiau, taikydami restituciją, priteisė atsakovei sumą, kuri nėra daug mažesnė nei nuomos mokestis, o toks restitucijos taikymas yra nepagrįstas ir neatitinka šio instituto reikšmės. Kasatorius nurodo, kad byloje taikyta restitucija neatitinka doktrinoje ir teismų praktikoje suformuotos jos sampratos (šaliai turi būti grąžinama tai, ką ji perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ji perdavusi kitai šaliai), leidžia atsakovei nepagrįstai praturtėti bankrutuojančio ieškovo ir jo kreditorių sąskaita; teismai turėjo įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovo sumokėtą nuomos mokestį, o sprendimo dalis priteisti atsakovei 93 840 Lt, kaip sandorio padarinys, turėtų būti panaikinta.
Dėl teisinių padarinių, sandorį pripažinus negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Kasatorius mano, kad atsakovei nepagrįstai priteista 93 840 Lt nuomos mokesčio, kurio dydis nustatytas teismui vadovaujantis eksperto išvada. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 218 straipsnyje įtvirtinta, jog eksperto išvada teismui neprivaloma, teismų praktikoje nurodoma, kad teismas gali nesutikti su eksperto išvada, ji yra savarankiška įrodinėjimo priemonė, vertinama kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, todėl teismas šį įrodymą turėjo vertinti kitų įrodymų kontekste, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė buvo nesąžininga, taikydamas restituciją atsisakyti priteisti eksperto priskaičiuotą sumą atsakovei. Kadangi 93 840 Lt priteisimas atsakovei suvaržytų ieškovo teises atsiskaityti su kreditoriais, o atsakovė, sandorių sudarymo ir vykdymo metu buvusi nesąžininga, gautų naudos iš savo neteisėtų veiksmų, tai, nustatęs, kad tinkamai kvalifikuotas sandorių negaliojimo pagrindas, teismas turėtų pasinaudoti CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise ir pakeisti restitucijos taikymo būdą, atsisakydamas atsakovei priteisti 93 840 Lt.
Atsiliepime į trečiojo asmens K. M. KŪB „Makvis“ kasacinį skundą ieškovas BIĮ M. V. firma „Dinolita“ prašo kasacinį skundą atmesti.
Ieškovas sutinka su kasacinio skundo argumentais dėl ginčijamų sutarčių negaliojimo pagal CK 1.80 straipsnį, tačiau nesutinka su skundo argumentais dėl restitucijos taikymo. Ieškovo nuomone, nors kasatoriaus prašomas restitucijos būdas leistų individualiai kiekvienam kreditoriui gauti didesnę likviduojamos įmonės turto dalį, šis būdas reikštų neteisingą teisės taikymą. Taikant kasatoriaus nurodomą vienašalę restituciją, ieškovė neprivalėtų mokėti už naudojimąsi dviem automobiliais 23 mėnesius, tai, ieškovo vertinimu, pažeistų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), neatitiktų CK 6.145 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų. Kadangi pagal automobilių nuomos sutartis ieškovas gavo nematerialaus pobūdžio vertybę – teisę laikinai valdyti ir naudotis svetimu turtu, o ši teisė negali būti grąžinama natūra, tai atsakovei pagrįstai priteista jos vertė pinigais, kurią nustatė teismo paskirti ekspertai.
Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo pažeidimo ir šio pažeidimo teisinių padarinių
Kasaciniame skunde keliamas Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo taikymo ginčo sandoriams klausimas, sprendžiant dėl sandorių negaliojimo, taip pat sandorių negaliojimo padarinių taikymo klausimas. Teisėjų kolegija pasisako dėl kvalifikuojant ginčo sandorių negaliojimą taikytinų teisės normų.
Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas įstatymų leidėjo buvo priimtas siekiant valstybiniu reguliavimu įvesti finansinę drausmę mokėjimų eiliškumo srityje, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų (Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 1 straipsnis). Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta eilės tvarka, kuria turi būti vykdomi mokėjimai, kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų. Įstatyme nurodyta, kad šios eilės tvarkos turi būti laikomasi nepaisant to, kada piniginiai įsipareigojimai atsirado, tos pačios eilės įsipareigojimai vykdomi pagal jų atsiradimo laiką, o laikui sutampant – tenkinami proporcingai (Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 2–3 dalys).
Aiškindamas Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatas ir vertindamas jų privalomumą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad mokėtojo prievolės mokėti vykdymas, pažeidžiantis Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vikata ir Ko“ v. UAB „Daisruna ir Ko“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-361/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-361/2009">3K-3-361/2009</a>); tokią tvarką pažeidžiantis atsiskaitymas pripažįstamas niekiniu CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Utvilsta“ v. UAB „Schindler-Liftas“, bylos Nr. 3K-3-75/2011). Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad mokėjimų vykdymo tvarka yra imperatyvi, dėl jos pažeidimo perduotos lėšos vertinamos kaip neteisėtai įgytos ir restitucijos tvarka turi būti grąžinamos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).
Spręsdamas šalių ginčą dėl automobilių nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, išsinuomojant automobilius už nepagrįstai didelę kainą (atsakovei už 23 nuomos mėnesius sumokėta 148 580 Lt nuomos mokesčio, reali nuomos kaina, teismo vertinimu, – 93 840 Lt) bei nesilaikant mokėjimų eilės tvarkos mokant nuompinigius, buvo pažeisti įmonės kreditorių interesai, imperatyviosios Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatos, todėl teismas sandorius pripažino negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu; apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad sandorių sudarymu Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas nebuvo pažeistas, sandoriai nepagrįstai buvo pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kasatorius nesutinka su apeliacinio teismo išvada, skunde teigdamas, kad sudarydamas ginčo sandorius ieškovas buvo faktiškai nemokus Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo prasme, t. y. buvo nepajėgus įvykdyti visų turimų piniginių įsipareigojimų, žinojo, jog sandoriuose nustatytų mokėjimo prievolių nebus pajėgus įvykdyti, todėl sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu ir sukelti CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodytus teisinius padarinius. Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu nesutinka dėl toliau išdėstytų motyvų.
Šioje nutartyje jau minėta, kad Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas įtvirtina nepakankamai pinigų savo piniginiams įsipareigojimams įvykdyti turinčių mokėtojų atsiskaitymų tvarką. Dėl to įstatymo nuostatos taikytinos, pirma, vertinant atliktų mokėjimų atitiktį nurodytiems reikalavimams, nustatyto atsiskaitymų eiliškumo ir kitos tvarkos laikymąsi. Antra, Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo normos aktualios sprendžiant dėl sudarytų sutarčių nuostatų atitikties teisės aktų reikalavimams, t. y. sutarties sąlygos, nustatančios kitokią mokėjimų tvarką, nei įtvirtinta Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme, turėtų būti pripažintos prieštaraujančiomis imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad būdamas faktiškai nemokus (turėdamas daugiau piniginių įsipareigojimų nei pajamų) ieškovas sudarė automobilių „Audi A6“ ir „VW Sharan“ nuomos sutartis su atsakove A. D., kuriose susitarė, kad nuomos mokestis bus mokamas kartą per metus. Vykdydamas sutartis, ieškovas vis dar būdamas faktiškai nemokus atsakovei A. D. 2008 m. vasario 25 d. sumokėjo 36 720 Lt, per laikotarpį nuo 2008 m. spalio 30 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d. – 111 860 Lt nuomos mokesčio. Kadangi nuomos sutartyse nebuvo sąlygų, pakeičiančių Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme įtvirtintą mokėjimų kreditoriams eilę ar kitaip pažeidžiančių įstatymo nuostatas, tai nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad sandorių sudarymu imperatyviosios įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos. Vien faktinio nemokumo būklė sandorių sudarymo metu nepažeidžia įstatymo, kuris nustato mokėjimų tvarką (eiliškumą) ir yra taikomas jų vykdymui, reikalavimų. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog faktinio nemokumo būklė išliks ir vykdant mokėjimus, ypač tais atvejais, kai atsiskaitymų terminai turi pasibaigti po gana ilgo laiko (pagal ginčijamus sandorius pirmasis mokėjimas turėjo būti atliktas po 12 mėnesių nuo sutarčių sudarymo dienos); mokėtojui vykdant ūkinę komercinę veiklą jo finansinė padėtis, rinkos sąlygos ar kitos atsiskaitymams reikšmingos aplinkybės gali keistis. Dėl to kasacinio skundo argumentas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.
Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad vykdydamas mokėjimus ieškovas atsiskaitė tik su vienu iš kreditorių, taip pažeisdamas kitų kreditorių teises, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, patenka į Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo taikymo sritį. Nesilaikydamas mokėjimų eiliškumo, ieškovas pažeidė Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme nustatytą mokėjimų tvarką, tokie mokėjimai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl atlikti mokėjimai pripažintini niekiniais ir negaliojančiais, jiems taikytini CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodyti niekinių sandorių negaliojimo padariniai, t. y. restitucija. Jos pagrindu visos pervestos lėšos turi būti grąžintos kaip pervestos pažeidžiant nustatytą tvarką. Dėl restitucijos visa apimtimi taikymo neturi būti daroma išvada, kad gauti lėšas ar jų dalį iš viso nebuvo pagrindo. Ar buvo pagrindas atsiskaitymams, turi būti sprendžiama nagrinėjant ir pasisakant dėl sandorių pagrįstumo.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 pagrindu
Pasisakydami dėl kreditorių interesų pažeidimo kaip vienos CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana taikymo sąlygų, teismai konstatavo, kad automobilių nuomos kaina neatitiko rinkos kainos, buvo akivaizdžiai per didelė ir taip pažeidė ieškovo kreditorių interesus, todėl automobilių nuomos sandorį pripažino negaliojančiu. Byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti, ir teismai nenustatė fakto, kad automobiliai apskritai nebuvo naudojami, kad jų nereikėjo ieškovo ūkinei veiklai vykdyti. Iš teismų motyvų analizės matyti, kad ieškovo kreditorių interesų pažeidimu teismai laikė per didelę ir rinkos kainų neatitinkančią automobilių nuomos kainą. Teisėjų kolegija sutinka, kad ekonomiškai nepagrįsto bei įmonei nenaudingo sandorio sudarymas ta apimtimi, kuria nustatyta akivaizdžiai per didelė sutarties objekto kaina, pažeidžia kreditorių teises, tačiau pažymi, kad šio pažeidimo padariniu negali būti viso sandorio pripažinimas negaliojančiu – tokiu atveju spręstinas klausimas dėl sandorio dalies (per didelės kainos) pripažinimo negaliojančiu ab initio.
Teismas, spręsdamas ginčą dėl sandorio dalies negaliojimo, turi teisę įvertinti ir nustatyti, kokia turėtų būti pagrįsta nuomos sutarties kaina. Bylos duomenimis, įvertinęs surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas tokia kaina pripažino 93 840 Lt, šiai išvadai pritarė apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgdama į tai, kad teismai tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, ir nenustačiusi pagrindų, dėl kurių teismai negalėtų vadovautis pateikta eksperto išvada, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nurodytą automobilių nuomos rinkos kainą vertina kaip pagrįstą.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas pirmiau nurodyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas CK 6.66 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančiomis automobilių nuomos sutartis visa apimtimi yra nepagrįstas, jis keistinas, nurodant, kad negalioja automobilių nuomos sandorių dalys (dėl ekonomiškai nepagrįstos kainos), t. y. nustatant, kad negalioja automobilio „Audi A6“ nuomos sutarties dalis dėl 1500 Lt per didelės mėnesio nuomos kainos (pagrįsta mėnesio nuomos kaina – 2100 Lt) ir automobilio „VW Sharan“ nuomos sutarties dalis dėl 2020 Lt per didelės mėnesio nuomos kainos (pagrįsta mėnesio nuomos kaina – 1980 Lt). Vadovaujantis šiomis nuostatomis apskaičiuota pagrįsta nuomos kaina nuomotojo gali būti gauta, jam laikantis sutartyse nurodytos tvarkos, jei ji nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų, nustatytų Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme, Įmonių bankroto įstatyme ir kituose teisės aktuose, kurie turi būti taikomi atsiskaitymo metu.
Dėl sandorių dalies negaliojimo ir mokėjimų negaliojimo teisinių padarinių taikymo
Pripažinęs sandorius negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į CK 6.66 straipsnio nuostatas, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, taikė restituciją, įpareigodamas atsakovę grąžinti jai sumokėtą visą nuomos mokestį – 148 580 Lt arba po 74 290 Lt pagal kiekvieną sandorį dėl to, kad restitucija įgyvendinama pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, draudžiančias įskaitymą (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), o ieškovą įpareigodamas grąžinti atsakovei 93 840 Lt nuomos mokesčio (rinkos kainas atitinkantį nuomos mokestį). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks restitucijos taikymas nagrinėjamos bylos ir nutartyje nurodytų aplinkybių kontekste pažeidė CK 1.80 straipsnio 2 dalies, 6.66 straipsnio 4 dalies ir Įmonių bankroto įstatymo nuostatas.
Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad nors pagal bendrąją taisyklę kreditoriaus, pareiškusio actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo, siekiamas tikslas yra gauti turimo kreditoriaus reikalavimo patenkinimą, šį reikalavimą nukreipiant į skolininko ginčijamu sandoriu perleistą turtą, tais atvejais, kai actio Pauliana pareiškia bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius, tai jis, veikdamas visų kreditorių interesais, siekia į bankrutuojančios įmonės turto masę susigrąžinti perleistą kitiems asmenims turtą pagal ginčijamą sandorį tam, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriai galėtų gauti savo turimų reikalavimų patenkinimą. Dėl to, kai įmonei iškelta bankroto byla, teisinių padarinių klausimas sprendžiamas kitaip, nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalį kitų įstatymų nuostatos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja šiam įstatymui. Tokiu atveju CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Dėl to Įmonių bankroto įstatyme esant nustatytai kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkai, teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, negali būti taikomi šio straipsnio 4 dalyje nustatyti sandorio pripažinimo negaliojančiu teisiniai padariniai tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui. Tokiais atvejais į skolininko nepagrįstai perleistą turtą (ar jo vertę) negali būti nukreipiamas kreditoriaus reikalavimo patenkinimas. Šis turtas (ar jo vertė) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Rameksta“ v. V. J. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzMvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-573/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-573/2005">3K-3-573/2005</a>, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vikata ir Ko“ v. UAB „Daisruna ir Ko“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-361/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-361/2009">3K-3-361/2009</a>).
Nagrinėjamoje byloje nuginčijus automobilių nuomos sutarties dalį ir ją pripažinus negaliojančia ab initio CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu, taikytina restitucija (CK 6.145 straipsnis) ir pagal pripažintas negaliojančiomis sandorių dalis sumokėta automobilių nuomos kainos dalis (54 740 Lt) priteistina ieškovei iš atsakovės kaip sumokėta nepagrįstai. Likusios nuomos sutarčių dalys (dėl pagrįstos ir kreditorių teises nepažeidžiančios kainos) paliktinos galioti, tačiau vertintina, ar mokėjimai pagal galiojančias sutarčių dalis buvo vykdomi teisėtai, laikantis sutartyse ir įstatymuose nustatytų reikalavimų.
Teisėjų kolegija šioje nutartyje konstatavo, kad mokėjimai pagal galiojančias nuomos sutarčių dalis atlikti pažeidžiant imperatyviąsias Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatas, todėl yra niekiniai ir negalioja CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio padariniai nurodyti CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, tokiu atveju viena sandorio šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija). Šios bylos ypatumas, kad ieškinį reiškia bankrutuojanti įmonė, lemia specifinį mokėjimų negaliojimo padarinių taikymą. Atsiskaitydamas su vienu iš kreditorių, ieškovas pažeidė Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nustatytas atsiskaitymo taisykles, praleisdamas aukštesnės eilės kreditorius, todėl, tokį mokėjimą pripažinus niekiniu, teismas turi taikyti restituciją, grąžindamas jo šalis į padėtį „tarsi mokėjimo nebūtų“. Dėl to ir pagal paliktas galioti sandorių dalis sumokėtos sumos (93 840 Lt) priteistinos iš atsakovės ieškovui. Pažymėtina, kad atsakovė turi teisę gauti pagal paliktas galioti nuomos sutarčių dalis jai priklausančius mokėjimus. Šia teise naudojamasi, minėta, laikantis jos įgyvendinimo metu galiojančio Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo, t. y. nepažeidžiant atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo, taip pat Įmonių bankroto įstatyme nustatytos tvarkos, t. y. pareiškiant kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje ir kt.
Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, aptartu teisiniu reguliavimu ir jo taikymo išaiškinimais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo ginčo sandorių negaliojimo pagrindus bei pritaikė sandorių negaliojimo padarinius. Tai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeisti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 59,58 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartį pakeisti ir išdėstyti taip:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti 2007 m. sausio 1 d. IĮ M. V. firmos „Dinolita“ (į. k. 135866316) ir A. D. (a. k. duomenys neskelbtini) sudarytos automobilio „Audi A6“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nuomos sutarties dalį dėl mėnesio nuomos kainos, viršijančios 2100 (du tūkstančius vieną šimtą) Lt, negaliojančia.
Pripažinti 2007 m. sausio 1 d. IĮ M. V. firmos „Dinolita“ (į. k. 135866316) ir A. D. (a. k. duomenys neskelbtini) sudarytos automobilio „VW Sharan“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nuomos sutarties dalį dėl mėnesio nuomos kainos, viršijančios 1980 (vieną tūkstantį devynis šimtus aštuoniasdešimt) Lt, negaliojančia.
Priteisti BIĮ M. V. firmai „Dinolita“ (į. k. 135866316) iš A. D. (a. k. duomenys neskelbtini) 148 580 (vieną šimtą keturiasdešimt aštuonis tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt) Lt.
Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš A. D. (a. k. duomenys neskelbtini) 59,58 Lt (penkiasdešimt devynis litus 58 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Zigmas Levickis
Algis Norkūnas
