Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vienos šalies įvykdyto, bet notariškai nepatvirtinto sandorio pripažinimą galiojančiu, ieškinio senaties taikymą, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių procesinių teisių perėmimą, įrodymų vertinimą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-93-701/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21643-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, T. P., S. P. bei trečiojo asmens G. Š. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. I. (A. I.) ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Start Vilnius“ (teisių ir pareigų perėmėja – uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vystymo kompanija“), T. P., S. P. dėl nuosavybės teisių gynimo; tretieji asmenys: Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notaras Edgaras Normantas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, G. Š., J. Š.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vienos šalies įvykdyto, bet notariškai nepatvirtinto sandorio pripažinimą galiojančiu, ieškinio senaties taikymą, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių procesinių teisių perėmimą, įrodymų vertinimą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė: 1) pripažinti ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ūkinis pastatas), buto (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), priklausiniu; 2) pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į Ūkinį pastatą; 3) pripažinti 1992 m. rugpjūčio 31 d. Buto privatizavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus m. III notarinės kontoros, registro Nr. 4-1978, papildymą galiojančiu; 4) pripažinti 2004 m. lapkričio 9 d. kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo akto Nr. 2143-01 dalį, susijusią su Ūkinio pastato perdavimu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, negaliojančia; 5) pripažinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 1-1978 dalį, susijusią su Ūkinio pastato perdavimu atsakovei UAB „Start Vilnius“, negaliojančia; 6) pripažinti atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Start Vilnius“ 2014 m. rugsėjo 12 d. sudarytą akcijų pasirašymo sutartį negaliojančia; 7) pripažinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 2014 m. rugsėjo 30 d. akto dėl turto perdavimo ir priėmimo Nr. A403-51/14(2.2.6.23-FN4) dalį, susijusią su Ūkinio pastato perdavimu atsakovei UAB „Start Vilnius“, negaliojančia; 8) pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 30-3155 dalį, susijusią su Ūkinio pastato pardavimu viešo konkurso būdu, ir šio viešo konkurso rezultatą, pagal kurį atsakovas T. P. buvo pripažintas konkurso laimėtoju, negaliojančiais; 9) pripažinti atsakovų UAB „Start Vilnius“ ir T. P. sudarytą Ūkinio pastato 2014 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. 10959, negaliojančia; 10) pripažinti Ūkinio pastato 2014 m. sausio 8 d. perdavimo–priėmimo aktą, sudarytą atsakovų UAB „Start Vilnius“ ir T. P., registro Nr. 124, negaliojančiu.

3. Ieškovas nurodė, kad jo prosenelė R. M. 1992 m. rugpjūčio 31 d. sudarė Buto privatizavimo sutartį, kurios pagrindu nuosavybės teise įgijo Butą. Per klaidą į privatizavimo sutartį nebuvo įtrauktas priklausinys – Ūkinis pastatas, kuriuo R. M. naudojosi nuo jo pastatymo momento. R. M. sumokėjo valstybės nustatytą kainą už Ūkinį pastatą ir toliau jį valdė bei naudojosi juo, tačiau nebuvo pakviesta atvykti pasirašyti privatizavimo sutarties papildymo. Po R. M. mirties nuosavybės teises į Butą ir dalį žemės sklypo, kuriame yra gyvenamasis namas bei Ūkinis pastatas, paveldėjo ieškovo senelė J. I., 2012 m. birželio 19 d. ji padovanojo šį turtą ieškovui.

4. Ieškovo nuomone, Ūkinio pastato kainos sumokėjimas ir šių pinigų negrąžinimas R. M. patvirtina, kad privatizavimo sandorio papildymas buvo sudarytas ir įvykdytas, tik nebuvo įformintas notarine tvarka, jo pagrindu R. M. įgijo nuosavybės teisę į Ūkinį pastatą. Nuosavybės teisę gali perduoti tik pats savininkas, todėl ginčijami aktai, kurių pagrindu buvo perleidžiama nuosavybės teisė į Ūkinį pastatą ir priimami sprendimai dėl šios teisės perleidimo, pripažintini negaliojančiais.

5. Be to, gyvenamojo namo valdoje esančio Ūkinio pastato perdavimas nuosavybės teise savivaldybei nebuvo nustatytas tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatyme. Ginčijama Ūkinio pastato pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.394 straipsnio nuostatas, nes sutartyje konkrečiai neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, kurio dalis priklauso ieškovui, o kita dalis – valstybei. Sudarant šią sutartį nebuvo gautas nei ieškovo, nei Nacionalinės žemės tarnybos sutikimas parduoti nekilnojamąjį daiktą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad Buto privatizavimo sutarties papildymas niekuomet nebuvo surašytas ir pasirašytas. Be to, toks sandoris per tris mėnesius nebuvo įregistruotas registre, kaip buvo reikalaujama pagal tuo metu galiojusio CK 255 straipsnį. Todėl teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti šį sutarties papildymą galiojančiu. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog R. M. yra sumokėjusi už Ūkinį pastatą įkainojimo dokumentuose nurodytas sumas, neįrodo, jog sandoris įvyko, nes po pinigų sumokėjimo jos valia ir tikslas pirkti Ūkinį pastatą galėjo pasikeisti. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nėra pateikta įrodymų, jog R. M. sumokėjo 1995 m. gegužės 24 d. Ūkinio pastato įkainojimo akte nurodytą mokestį už dokumentų rengimą ir įforminimą, be kurio Privatizavimo sutartis negalėjo būti sudaroma.

8. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dėl Ūkinio pastato privatizavimo buvo derinamas papildomas susitarimas prie privatizavimo sutarties, padarė išvadą, jog Ūkinis pastatas yra savarankiškas daiktas, dėl kurio šalys tarėsi atskirai. Teismas nustatė, kad Buto privatizavimo metu Ūkinio pastato plotas į Buto bendrąjį (naudingąjį) plotą nebuvo įtrauktas. Pagal inventorizacinius duomenis Ūkinis pastatas nepriskirtas būtent ieškovo Butui, bet priskirtas visam namui, esančiam (duomenys neskelbtini). Teismas išvažiuojamojo posėdžio metu nustatė, kad Ūkiniame pastate yra pastatytas ne stacionarus, bet nešiojamas biotualetas, kuris gali būti perkeliamas ir pastatomas laisvai bet kurioje vietoje. Ūkiniame pastate nėra duobės, vandens, kanalizacijos, todėl negalima teigti, jog tualetas visuomet buvo įrengtas ūkiniame pastate ir jie susiję funkciniais ryšiais. Ūkiniame pastate yra sandėliuojamos malkos ir ūkinis inventorius, tačiau ši aplinkybė, teismo vertinimu, neįrodo, kad funkcinis ryšys yra nuolatinio pobūdžio ir pasižymėjo ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui. Ūkinis inventorius yra skirtas daržui ir aplinkai prižiūrėti, bet ne pagrindiniam daiktui – Butui aptarnauti. Ieškovas malkas ir ūkinį inventorių gali sandėliuoti bet kurioje jam nuosavybės teise priklausančioje vietoje. Teismas pažymėjo, kad vien naudojimosi fakto nepakanka, asmuo turi įrodyti naudojimosi teisėtumo faktą, tačiau ieškovas jo neįrodė. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti Ūkinį pastatą Buto priklausiniu ir pripažinti ieškovo nuosavybės teises į šį daiktą.

9. Teismas pažymėjo, kad pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 dalies 2 punkto redakciją, galiojusią sudarant ginčijamą 2004 m. lapkričio 9 d. kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo aktą Nr. 2143-01, savivaldybių nuosavybėn perduodami pastatai, jų dalys ir atskiros patalpos, kuriuose yra savivaldos institucijos arba kurie reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti, todėl Vyriausybės įgaliotas atstovas turėjo teisę perduoti savivaldybių nuosavybėn valstybei nuosavybės teise priklausančius pastatus ar jų dalis, įskaitant ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus.

10. Teismas, konstatavęs, kad ieškovas nuosavybės teisių į Ūkinį pastatą neįgijo, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiais ir kitus ieškovo ginčijamus sandorius bei aktus.

11. Teismas nustatė, kad Ūkinio pastato perdavimo atsakovei UAB „Start Vilnius“ metu ieškovas nebuvo vienintelis gyvenamojo namo, kurio valdoje yra ginčo pastatas, savininkas. Žemės sklype (duomenys neskelbtini), esantis gyvenamasis namas turi du atskirus butus, vienas iš kurių nuosavybės teise tuo metu priklausė Vilniaus miesto savivaldybei. Ieškovas nepagrindė, kodėl Ūkinis pastatas turėjo būti perduotas tik jam, vienam iš dviejų gyvenamojo namo savininkų. Teismas pažymėjo, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto naudojimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, kuriame nėra nustatyta galimybė tiesiog perleisti savivaldybei priklausantį turtą fiziniam asmeniui. Priešingai, savivaldybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus. Dėl to teismas padarė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas investuoti į UAB „Start Vilnius“, padidinant įmonės įstatinį kapitalą turtiniu įnašu, buvo teisėtas ir ekonomiškai bei socialiai pagrįstas. Be to, teismas pažymėjo, kad šie ieškovo argumentai yra labiau susiję su viešojo intereso nei su jo paties interesų gynimu, todėl atmestini kaip reiškiami subjekto, neturinčio procesinės teisės ginti viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 49 straipsnis).

12. Teismas nurodė, kad atsakovė UAB „Start Vilnius“, tapusi teisėta Ūkinio pastato savininke, įgijo teisę šiuo turtui disponuoti. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypas, kuriame yra Ūkinis pastatas, šio pastato pardavimo atsakovui T. P. metu atsakovei UAB „Start Vilnius“ nuosavybės teise nepriklausė. Atsakovų pirkimo–pardavimo 3.1 punkte žemės klausimas yra aptartas.

13. Teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas baigėsi 1998 m. liepos 14 d., t. y. praėjus trejiems metams po to, kai R. M. buvo informuota apie tai, jog ginčo statinio privatizavimas nėra įvykdytas. Ieškovas pareiškė ieškinį, praleidęs senaties terminą 17 metų, todėl reikalavimams pripažinti nuosavybės teises į Ūkinį pastatą, pripažinti Ūkinį pastatą priklausiniu ir pripažinti Buto privatizavimo sutarties papildymą galiojančiu yra pasibaigę senaties terminai. Dėl to šiuos reikalavimus teismas, be kita ko, atmetė ir šiuo pagrindu (tuo metu galiojusio 1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis). Pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą teismas nenustatė.

14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai: pripažinti Ūkinį pastatą Buto priklausiniu; pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į Ūkinį pastatą; pripažinti 1992 m. rugpjūčio 31 d. Buto privatizavimo sutarties papildymą galiojančiu; pripažinti 2004 m. lapkričio 9 d. kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo akto Nr. 2143-01 dalį, susijusią su Ūkinio pastato perdavimu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, negaliojančia; pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 1-1978 dalį, susijusią su Ūkinio pastato perdavimu atsakovei UAB „Start Vilnius“, negaliojančia; pripažinti atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Start Vilnius“ 2014 m. rugsėjo 12 d. sudarytą akcijų pasirašymo sutarties dalį ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 2014 m. rugsėjo 30 d. akto dėl turto perdavimo ir priėmimo Nr. A403-51/14(2.2.6.23-FN4) dalį, susijusias su Ūkinio pastato perdavimu atsakovei UAB „Start Vilnius“, negaliojančiomis; pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 30-3155 dalį, susijusią su Ūkinio pastato pardavimu viešo konkurso būdu, ir šio viešo konkurso rezultatą, pagal kurį atsakovas T. P. buvo pripažintas konkurso laimėtoju, negaliojančiais; pripažinti atsakovų UAB „Start Vilnius“ ir T. P. sudarytą Ūkinio pastato 2014 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir 2014 m. sausio 8 d. priėmimo–perdavimo aktą negaliojančiais; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ 5792,40 Eur atsakovui T. P.; priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, T. P. ir S. P. po 1356,60 Eur ieškovui bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir po 8,84 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

15. Kolegija pažymėjo, kad pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, tačiau to paties straipsnio 5 dalyje nurodyta išimtis – jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Analogiškos nuostatos įtvirtintos atitinkamai ir šiuo metu galiojančio CK 1.93 straipsnio 3 bei 4 dalyse.

16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. M. 1992 m. rugpjūčio 31 d. sudarė sutartį, kurios pagrindu privatizavo Butą, esantį (duomenys neskelbtini). Sutarties 1 punkte, kuriame įrašytas perkamas, parduodamas Butas, laukelyje „ir kitus pastatus“ įrašyta „nėra“. Vilniaus miesto Šeškinės seniūnijos valdybos 1995 m. liepos 14 d. raštas, adresuotas Žvėryno seniūnijos seniūnui, patvirtina, kad, privatizuojant Butą, Ūkinis pastatas kaip Buto priklausinys neprivatizuotas per klaidą, todėl šiuo raštu Žvėryno seniūnijos seniūno buvo prašoma įforminti Buto privatizavimo sutarties papildymą. Šeškinės seniūnijos valdybos 1995 m. birželio 2 d. mokėjimo pranešimu R. M. informuota, kad, prieš pasirašydama pirkimo–pardavimo sutartį, turi sumokėti 0,06 Lt valstybinį mokestį ir 12,04 Lt kainą. Byloje pateikti kvitai patvirtina, kad tą pačią dieną, t. y. 1995 m. birželio 2 d., R. M. sumokėjo minėtame pranešime nurodytas sumas už Ūkinį pastatą. Byloje pateiktas Buto privatizavimo sutarties papildymo egzempliorius, kuriame nurodyta, kad pirkėja R. M. perka Butą ir Ūkinį pastatą, tačiau šis dokumentas šalių nėra pasirašytas ir notaro nėra patvirtintas.

17. Kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. M., sumokėdama visą nustatytą Ūkinio pastato kainą, taip sutiko su jos dydžiu ir išreiškė savo valią pirkti Ūkinį pastatą (CPK 185 straipsnis). Pardavėja, nustatydama kainą, o pirkėja, ją sumokėdama, faktiškai susitarė dėl esminių Ūkinio pastato pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, todėl ši sutartis laikytina sudaryta (CK 168 straipsnis). Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog R. M. ar jos teisių perėmėjai kreipėsi į savivaldybės ar valstybės kompetentingą instituciją dėl sumokėtos Ūkinio pastato privatizavimo kainos sugrąžinimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad po pinigų sumokėjimo R. M. valia ir tikslas pirkti Ūkinį pastatą galėjo pasikeisti. Taip pat nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. M. ar jos teisių perėmėjams pardavėja pranešė apie susitarimo dėl Ūkinio pastato privatizavimo nutraukimą ir kad grąžino pinigų sumą, kuri buvo sumokėta už Ūkinį pastatą.

18. Nors nėra įrodymų, kad R. M. sumokėjo 1995 m. gegužės 24 d. Ūkinio pastato įkainojimo akte nurodytą mokestį už dokumentų rengimą ir įforminimą, tačiau ši aplinkybė, kolegijos vertinimu, nepaneigia pirmiau padarytos išvados dėl R. M. veiksmais išreikštos valios pirkti Ūkinį pastatą, be to, mokestis už dokumentų rengimą ir įforminimą nėra privatizuojamo turto kainos dalis. Tai patvirtina tiek 1995 m. gegužės 24 d. Ūkinio pastato įkainojimo akto turinys, iš kurio matyti, kaip buvo apskaičiuota ir nustatyta Ūkinio pastato kaina, tiek Privatizavimo taisyklės, kuriose reglamentuotas parduodamų gyvenamųjų namų, butų ir jų priklausinių įkainojimas. Kaina yra esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga, todėl R. M., sumokėjusi visą nustatytą Ūkinio pastato kainą, faktiškai įvykdė savo, kaip pirkėjos, prievoles pagal ginčo objekto pirkimo–pardavimo sutartį.

19. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog R. M. turėjo žinoti apie savo prievolę sumokėti už dokumentų rengimą ir įforminimą, nes tokį mokestį jau mokėjo prieš sudarydama Buto privatizavimo sutartį. Kolegija nustatė, kad paties 1995 m. gegužės 24 d. Ūkinio pastato įkainojimo akto, kuriame nurodytas šio mokesčio dydis, R. M. nepasirašė, o Šeškinės seniūnijos valdybos 1995 m. birželio 2 d. mokėjimo pranešime, adresuotame R. M., nenurodyta pirkėjos pareiga prieš pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį sumokėti ir dokumentų rengimo bei įforminimo mokestį.

20. Kolegija pažymėjo, kad gyvenamojo namo ar buto su priklausiniais privatizavimo sandorio, kaip specifinės pirkimo–pardavimo sutarties, pobūdis pasižymi tuo, jog asmuo, teisėtai valdantis ir naudojantis valstybei ar savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį daiktą, šį turtą įsigyja asmeninės nuosavybės teise. Iš to galima daryti išvadą, kad pirmiausia pirkėjas turi išreikšti savo valią įsigyti jo valdomą ir naudojamą turtą, o jam tai padarius, tuomet valstybė ar savivaldybė kaip pardavėja per atitinkamas institucijas, atsakingas už privatizavimo sandorių sudarymą, turi inicijuoti konkretaus pirkimo–pardavimo sandorio įforminimo procedūrą. Jeigu asmuo, sumokėjęs perkamo daikto kainą, nėra tinkamai informuojamas apie tai, kada ir kur jis turi atvykti pasirašyti ir notariškai įforminti pirkimo–pardavimo sandorį, tokiu atveju laikytina, kad kita šalis (t. y. pardavėja) vengia sandorį įforminti notariškai.

21. Kolegija nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog R. M. buvo tinkamai informuota apie Buto privatizavimo sutarties papildymo (dėl Ūkinio pastato įsigijimo) įforminimą, taip pat nėra duomenų, kad R. M. ar jos teisių perėmėjams buvo grąžinta pinigų suma, kurią ji sumokėjo už Ūkinį pastatą. Atsižvelgdama į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą kolegija sprendė, kad taikytina CK 1.93 straipsnio 4 dalis, pagal kurią teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį, kurį kita šalis vengia įforminti notarine tvarka, galiojančiu.

22. Kolegija pažymėjo, jog kol ginčo atveju sandoris dėl Ūkinio pastato įsigijimo nebuvo pasirašytas ir notaro patvirtintas, tol šis sandoris negalėjo būti įregistruotas atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, kaip buvo reikalaujama pagal tuo metu galiojusio CK 255 straipsnio 1 dalį, o teismui pripažinus ginčo sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, negali būti taikoma jau nebegaliojančio CK 255 straipsnio 2 dalies nuostata, kad notaro nepatvirtinta ir per tris mėnesius neįregistruota nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis negalioja. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus pripažinti Buto privatizavimo sutarties papildymą galiojančiu ir pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į Ūkinį pastatą.

23. Pasisakydama dėl reikalavimo pripažinti Ūkinį pastatą Buto priklausiniu kolegija nurodė, kad iš byloje pateiktų kadastro duomenų nustatyta, jog Ūkinis pastatas pastatytas 1980 m., jo paskirtis – pagalbinio ūkio, o VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto išraše nurodyta, kad Butas šildomas krosnimi. Antstolio M. Dabkaus 2015 m. lapkričio 25 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad kito šildymo Bute nėra, o Ūkiniame pastate yra sandėliuojamos malkos bei kiti ūkio reikmėms skirti daiktai; protokole taip pat užfiksuota, kad viena iš Ūkinio pastato patalpų naudojama kaip tualetas. Kolegija konstatavo, kad nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia funkcinio ryšio tarp Buto ir Ūkinio pastato egzistavimą – šios (gyvenamosios ir negyvenamosios) patalpos yra susijusios bendra ūkine paskirtimi, ginčo patalpų paskirtis – tenkinti Buto savininko poreikius. Kolegija pažymėjo, kad atsakovai nenurodė kitokios šių patalpų paskirties.

24. Kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad dėl Ūkinio pastato privatizavimo turėjo būti pasirašytas Buto privatizavimo sutarties papildymas, nesudaro pagrindo pripažinti ginčo pastatą savarankišku daiktu. Kolegija sprendė, kad iš Vilniaus miesto Šeškinės seniūnijos valdybos 1995 m. liepos 14 d. rašto, kuriame nurodyta, jog, privatizuojant Butą, per klaidą nebuvo privatizuotas jo priklausinys – Ūkinis pastatas, matyti, kad abi sandorio šalys ginčo pastatą laikė būtent Buto priklausiniu, o ne savarankišku daiktu, kurį reikėtų privatizuoti atskira sutartimi. Be to, priklausinio (ne)identifikavimas pagrindinio daikto perleidimo ar kitame sandoryje nelemia priklausinio teisinio statuso, t. y. neturi įtakos priklausinio teisiniam likimui, kaip šis yra apibrėžtas CK 4.14 straipsnio 1 dalyje ir 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje, nebent pagrindinio daikto perleidimo (įsigijimo) ar kitame sandoryje aiškiai įtvirtinta išlyga, kad priklausinio neištinka pagrindinio daikto likimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017, 27 punktas).

25. Kolegija pažymėjo, kad Ūkinis pastatas priskirtas prie tuo pačiu adresu esančio viso dvibučio gyvenamojo namo, kuriame yra ieškovo Butas. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad, be ieškovo ir ankstesnių Buto savininkų, Ūkiniu pastatu (ar jo dalimi) naudojosi ir gretimo buto savininkai. Taip pat nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad iki Buto privatizavimo sandorio sudarymo Ūkinis pastatas buvo naudojamas kaip savarankiškas daiktas kitų nuomininkų poreikiams tenkinti. Kolegija sprendė, kad byloje nustatyti visi būtini kriterijai Ūkinį pastatą pripažinti Buto priklausiniu.

26. Pasisakydama dėl ieškinio senaties taikymo kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Vilniaus miesto Šeškinės seniūnijos valdybos 1995 m. liepos 14 d. raštu R. M. buvo informuota apie tai, jog ginčo statinio privatizavimas nėra įvykdytas, nes šis raštas adresuotas Vilniaus miesto Žvėryno seniūnijos seniūnui ir jo prašoma padaryti Buto privatizavimo sutarties papildymą. Byloje nėra duomenų, kad R. M. buvo pakviesta atvykti pasirašyti Buto privatizavimo sutarties papildymo. Ji, sumokėjusi nustatytą Ūkinio pastato kainą ir valstybinį mokestį, pardavėjai šių lėšų negrąžinus ir nepranešus pirkėjai apie susitarimo privatizuoti Ūkinį pastatą nutraukimą, toliau šiuo daiktu naudojosi kaip Buto priklausiniu, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad Ūkinis pastatas liko neprivatizuotas. Atitinkamai ir J. I., kuri po R. M. mirties paveldėjo jos turtą, bei ieškovas, kuriam šis turtas vėliau buvo perleistas, pagrįstai manė, kad kartu su Butu jiems perėjo ir nuosavybės teisė į priklausinį – Ūkinį pastatą.

27. Kolegijos vertinimu, vien aplinkybės, kad Ūkinis pastatas nėra nurodytas 2003 m. vasario 11 d. išduotame paveldėjimo teisės liudijime, nepakanka konstatuoti, kad J. I. žinojo arba turėjo žinoti, jog nuosavybės teisės į Ūkinį pastatą ji neįgijo. Byloje nustatyta, kad Ūkiniu pastatu naudojosi tik Buto savininkai. Be to, Ūkinis pastatas yra žemės sklype, kurio 515/911 dalį R. M. taip pat privatizavo. Jokie kiti asmenys teisių į Ūkinį pastatą nebuvo įgiję nei iki 2003 m. vasario 11 d. paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, nei iki 2012 m. birželio 19 d. dovanojimo sutarties, kuria ieškovui buvo perleistas iš R. M. paveldėtas nekilnojamasis turtas, sudarymo.

28. Ieškovas VĮ Registrų centro 2012 m. rugpjūčio 24 d. raštu buvo informuotas, jog Ūkinis pastatas ir daiktinės teisės į jį teisės aktų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti, o 2015 m. gegužės 1 d. iš VĮ Registrų centro gavo dokumentus, iš kurių sužinojo, kad nuosavybės teises į Ūkinį pastatą 2015 m. sausio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu yra įregistravę T. P. ir S. P. Kolegija sprendė, kad ieškinio reikalavimams pripažinti Ūkinį pastatą Buto priklausiniu, pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į Ūkinį pastatą, pripažinti Buto privatizavimo sutarties papildymą galiojančiu taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris, jį skaičiuojant tiek nuo 2015 m. gegužės 1 d., tiek ir nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d., nėra praleistas.

29. Kolegija, pasisakydama dėl kitų ieškinio reikalavimų, nurodė, kad pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Sandoriai, kurie sudaryti pažeidžiant šią imperatyvią įstatymo nuostatą, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatavo, kad pripažinus, jog šalių sudarytas susitarimas papildyti Buto privatizavimo sutartį dėl nuosavybės teisės į Ūkinį pastatą įgijimo yra teisėtas ir galiojantis sandoris, ir dėl to pripažinus, kad R. M. turto paveldėtoja teisėtai nuosavybės teisę į šį turtą perleido ieškovui, yra teisinis pagrindas tenkinti ir išvestinius ieškinio reikalavimus, įskaitant reikalavimą pripažinti negaliojančiu UAB „Start Vilnius“ ir T. P. sudarytą Ūkinio pastato 2014 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį bei taikyti restituciją.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

30. Kasaciniu skundu atsakovai T. P. ir S. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.93 straipsnio 4 dalį, nes nebuvo nustatyta, kad kompetentingos valstybės institucijos vengė įforminti pirkimo–pardavimo sutartį su R. M. notarine tvarka. Kadangi nebuvo teisinio pagrindo taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį, apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis 1964 m. CK 255 straipsniu, galiojusiu privatizavimo metu, pagal kurį nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino; dėl svarbių priežasčių praleistą terminą galėjo atnaujinti teismas; šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį darė negaliojančią. Taigi net ir tuo atveju, jeigu Ūkinio pastato privatizavimo sandoris būtų laikomas sudarytu, šis sandoris būtų negaliojantis dėl jo neįregistravimo atitinkamame registre. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė apie atsakovų T. ir S. P. sąžiningumą, jiems įgyjant Ūkinį pastatą laimėjus viešą konkursą, taip pat sąžiningo įgijėjo teisių gynimo prioritetą Lietuvos civilinėje teisėje.

30.2. Vertinant, ar Ūkinis pastatas gali būti pripažintas Buto priklausiniu, Ūkinio pastato naudojimas ieškovui priklausančiam Butui aptarnauti turi būti nustatytas viso valdymo laikotarpio metu, t. y. nuo Buto privatizavimo 1992 m. rugpjūčio 31 d., o apeliacinės instancijos teismas funkcinius Ūkinio pastato ir Buto ryšius konstatavo pagal dabartinę jo paskirtį, kuri nustatyta 2015 m. lapkričio 25 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Pirmosios instancijos teismas nustatė reikšmingas aplinkybes, kad Ūkiniame pastate nėra duobės, vandens, kanalizacijos, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad ne visuomet tualetas buvo įrengtas Ūkiniame pastate ir šis pastatas nėra susijęs funkciniais ryšiais su Butu. Be to, Buto privatizavimo metu Ūkinio pastato plotas į Buto bendrąjį (naudingąjį) plotą nebuvo įtrauktas, nors, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 5 papunkčiu, į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą buvo įtraukiamas kambarių, virtuvės, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų, turinčių su butais bendrą funkcinį ryšį, plotas.

30.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad aplinkybė, jog negyvenamąja patalpa naudojasi namo gyventojai, gali būti vienas kriterijų sprendžiant, ar tai yra buto ar butų priklausinys, tačiau taip pat turi būti nustatyta, kad negyvenamoji patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. buto ar namo gyventojams buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-422/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-422/2011">3K-3-422/2011</a>). Nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės butų savininkams reikalauti pripažinti tokias negyvenamąsias patalpas jų buto priklausiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003). Apeliacinės instancijos teismas nurodyta teismų praktika nesivadovavo.

30.4.

30.5. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Ūkinio pastato privatizavimo sutartis turi būti laikoma sudaryta 1995 m. birželio 2 d., kai R. M. sumokėjo 0,06 Lt valstybinio mokesčio ir 12,04 Lt už Ūkinį pastatą. Ši išvada padaryta pažeidžiant CPK 185 straipsnio 1 dalį, netinkamai įvertinus įrodymus, patvirtinančius, kad R. M. valia galutinai užbaigti Ūkinio pastato privatizavimo procedūras nebuvo išreikšta. Ji nepasirašė 1995 m. gegužės 24 d. Ūkinio pastato įkainojimo akto Nr. 312 ir nesumokėjo jame nurodyto mokesčio už dokumentų rengimą bei įforminimą ir vėliau aktyviai nesiekė sudaryti Ūkinio pastato įsigijimo sandorį.

30.6. Atsakovų nuomone, bylinėjimosi išlaidos tarp visų civilinę bylą pralaimėjusių atsakovų turėjo būti paskirstytos į keturias, o ne į penkias dalis (atsakovams T. ir S. P. priskirtina viena iš keturių dalių) S. P. byloje dalyvauja kartu su sutuoktiniu, teikia bendrus procesinius dokumentus, todėl nesukuria poreikio kitiems bylos dalyviams atskirai reaguoti į šių atsakovų procesinius veiksmus, atitinkamai nelemia daugiau sąnaudų, nei reaguojant į vieno asmens procesinį veiksmą. Dėl to bylinėjimosi išlaidos iš atsakovų, nagrinėjant civilinę bylą veikusių bendrai ir reiškusių bendrus, neatskiriamus reikalavimus, priteistinos bendrai.

31. Atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ pareiškė prisidėjimą prie atsakovų T. ir S. P. kasacinio skundo.

32. Ieškovas atsiliepimu į atsakovų T. ir S. P. kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

32.1. 1995 m. liepos 14 d. data negali būti pripažinta ieškinio senaties termino pradžia, nes ieškovo prosenelė, sumokėjusi Ūkinio pastato kainą, visa apimtimi įvykdė savąją sandorio dėl šio pastato įgijimo dalį ir toliau valdė bei naudojo Ūkinį pastatą, nuo jo pastatymo 1980 m. laikydama save jo savininke. Per visą nurodytą laikotarpį jokie tretieji asmenys nebuvo pareiškę savo teisių į ginčo pastatą. Tokia situacija nei ieškovo prosenelei, nei ieškovui nesudarė pagrindo spręsti, kad jiems nepriklauso nuosavybės teisė į ginčo pastatą, todėl jie negalėjo ir žinoti apie savo teisės pažeidimą.

32.2. Ieškovo prosenelei 1996 m. sausio 30 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduota žemės sklypo dalis, esanti po Ūkiniu pastatu, o tai reiškia, jog valstybė pripažino ginčo pastatą gyvenamojo namo priklausiniu ir priklausančiu nuosavybės teise ieškovo prosenelei. Valstybės pripažinimą, kad Ūkinis pastatas yra Buto priklausinys, patvirtina teismų sprendimuose įvardyti valstybės institucijų dokumentai, kuriuose šis pastatas įvardytas sandėliu ir priklausiniu.

32.3. Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad nėra nustatytas valstybės institucijos vengimas įforminti su ieškovo prosenele pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad pirmiausia pirkėjas turi išreikšti savo valią įsigyti jo valdomą ir naudojamą turtą, o jam tai padarius, valstybė ar savivaldybė kaip pardavėja turi inicijuoti konkretaus pirkimo–pardavimo sandorio įforminimo procedūrą. Jeigu asmuo, sumokėjęs perkamo daikto kainą, nėra tinkamai informuojamas apie tai, kada ir kur jis turi atvykti pasirašyti ir notariškai įforminti pirkimo–pardavimo sandorį, tokiu atveju laikytina, kad kita šalis, t. y. pardavėjas, vengia sandorį įforminti notariškai.

32.4. Valstybė, kaip pardavėja, už Ūkinį pastatą sumokėtus pinigus priėmė, jų negrąžino. Tokie sandorio šalių veiksmai patvirtina, kad abi sandorio šalys išreiškė savo valią sudaryti ginčo pastato pirkimo–pardavimo sutartį, tokią valią suderino ir įvykdė nurodytą sutartį. Teismui sprendimu pripažinus sutartį galiojančia, jos nebereikia notarine tvarka įforminti. Kasacinio skundo argumentas, kad netgi tuo atveju, jeigu ginčo sutarties papildymas būtų pasirašytas, jis vis tiek būtų negaliojantis, nes per tris mėnesius nebuvo įregistruotas registre, yra tik prielaida, nes nurodytas sandoris nebuvo įformintas notarine tvarka, priešingu atveju jis būtų įregistruotas viešame registre.

32.5. Ieškovas nagrinėjamoje byloje gina savo nuosavybės teisę į Ūkinį pastatą, kildinamą iš pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta. Šios nuosavybės teisės jis neperleido. Aplinkybė, kad ieškovas pardavė pagrindinį daiktą, nereiškia, jog jis atsisakė savo nuosavybės teisės į ginčo pastatą.

32.6. Aplinkybė, kad atsakovai sąžiningai įgijo ginčo pastatą viešo konkurso būdu, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-149/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-149/2007">3K-3-149/2007</a>). Nagrinėjamu atveju panaikintas viešo konkurso pagrindu buvęs administracinis aktas dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir sandorio pripažinimas niekiniu, todėl teismas ex officio (pagal pareigas) išsprendė restitucijos klausimą.

33. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo G. Š. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą: ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ieškovui į Ūkinį pastatą atmesti, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą; arba pripažinti G. Š. ir J. Š. nuosavybės teisę į Ūkinį pastatą, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą (tuo atveju, jeigu būtų tenkinamas G. Š. ir J. Š. prašymas dėl procesinių teisių perėmimo pasikeitus pagrindinio daikto (Buto) savininkams); priteisti iš ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal CPK 5 straipsnio 1 ir 3 dalis teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Jose nustatyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Ieškovas reikalavimus ieškinyje pareiškė kaip Buto savininkas. Apeliacinės instancijos teismui 2019 m. rugpjūčio 27 d. rašytinio proceso tvarka nagrinėjant ieškovo apeliacinį skundą, ieškovas sau priklausantį Butą jau buvo perleidęs 2019 m. liepos 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, t. y. nebeturėjo nei materialinės, nei iš jos atsirandančios procesinės teisės reikšti (palaikyti) reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę į pagrindinio daikto priklausinį, tačiau apie tai teismo neinformavo. Apeliacinis teismas neturėjo teisės tenkinti ieškovo reikalavimo dėl nuosavybės teisės pripažinimo į ginčo ūkinį pastatą (pagrindinio daikto priklausinį). Teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), tačiau apeliacinės instancijos teismas nepasinaudojo teise patikrinti viešos informacijos apie Buto savininką bylos nagrinėjimo metu. Ši ieškinio dalis atmestina taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo palaikomas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko.

34. Atsakovė J. Š. ir trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškė prisidėjimą prie atsakovo G. Š. kasacinio skundo.

35. Ieškovas atsiliepimu į trečiojo asmens G. Š. kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasacinio skundo argumentas, kad, ieškovui nesant pagrindinio daikto savininku, negalėjo būti pripažinta nuosavybės teisė į ginčo pastatą, yra nepagrįstas. Ieškovas teises į Ūkinį pastatą grindė ne jo, kaip pagrindinio daikto priklausinio, statusu, bet sudarytu ginčo pirkimo–pardavimo sandoriu. Trečiojo asmens prašymo pakeisti ieškovus tenkinimas nagrinėjamoje byloje, jei nuosavybės teisė į Ūkinį pastatą būtų pripažinta naujiesiems Buto savininkams, reikštų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimą. Be to, Buto pirkimo–pardavimo sutartyje šalys susitarė, kad ieškovas perleidžia tik pagrindinį daiktą, o šio daikto priklausinys nėra perleidžiamas.

36. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į trečiojo asmens G. Š. kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškinio reikalavimai buvo palaikomi netinkamo ieškovo – asmens, neįrodžiusio, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko. Vis dėlto ši aplinkybė nesudaro pagrindo tenkinti trečiojo asmens kasacinio skundo reikalavimų, nes ieškovo reikalavimai dėl nuosavybės teisių pripažinimo į ginčo Ūkinį pastatą yra nepagrįsti visų pirma dėl jo prosenelės atliktų veiksmų (neveikimo), kurie patvirtina, kad ginčo Ūkinis pasatas teisės aktų nustatyta tvarka niekada nebuvo privatizuotas, dėl to niekuomet nebuvo tapęs nei ieškovo prosenelės, nei ieškovo nuosavybe net ir įgijus Butą.

37. Atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ atsiliepimu į trečiojo asmens G. Š. ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, kasacinius skundus prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą; netenkinti G. Š. ir J. Š. prašymo pakeisti ieškovą A. I. jo turtinių teisių, kiek jos yra susijusios su pagrindiniu daiktu (Butu), perėmėjais G. Š. ir J. Š.; teismui padarius išvadą, kad nėra pagrindo Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimo panaikinti ir ieškinio atmesti kaip pareikšto netinkamo ieškovo, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; priteisti atsakovei UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad:

37.1. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu A. I. nebuvo tinkamas ieškovas ir neturėjo teisės reikšti bei palaikyti reikalavimų dėl Ūkinio pastato pripažinimo ieškovo nuosavybe, buto priklausiniu bei visų kitų ieškinio reikalavimų, o tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškinį atmesti.

37.2. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ procese elgėsi sąžiningai, todėl jai neturėtų būti perkelta pareiga atlyginti kokią nors skundžiamu sprendimu iš valstybės ieškovui priteistų bylinėjimosi išlaidų dalį.

38. Kasaciniu skundu atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovų lygiomis dalimis ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – bylinėjimosi išlaidas priteisti tik iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, UAB „Vilniaus vystymo kompanijos“, T. P. ir S. P. arba sumažinti iš valstybės priteistas bylinėjimosi išlaidas, priteisiant iš jos tik po 2018 m. vasario 5 d. ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dalį, lygią su kitų atsakovų dalimis. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

38.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnio nuostatas, CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, kodėl susidarė bylinėjimosi išlaidos, gali nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Atsakovės nuomone, šioje byloje yra pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, nes, pirma, ieškovas valstybę, atstovaujamą Aplinkos ministerijos, kaip atsakovę į bylą įtraukė tik 2018 m. vasario 5 d., pateikdamas patikslintą ieškinį. Iki tol valstybė nebuvo proceso šalis, todėl bylinėjimosi išlaidų už šį bylos nagrinėjimo laikotarpį atlyginimas iš valstybės priteistas nepagrįstai. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, turėjo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir, vertindamas priežastis, kodėl susidarė ieškovo bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgti į aplinkybę, kad byloje nenustatyta atsakovės – valstybės – kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-360/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-360/2010">3K-3-360/2010</a>). Antra, nagrinėjamoje byloje kilusį teisminį ginčą ir dėl to ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas lėmė atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai parengiant perdavimo–priėmimo aktą.

38.2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje laikomasi pozicijos, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, kodėl susidarė bylinėjimosi išlaidos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzUtOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-375-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-375-916/2015">3K-3-375-916/2015</a>; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-l75-248/2017; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018 ir kt.).

39. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškė prisidėjimą prie atsakovės Lietuvos valstybės kasacinio skundo.

40. Ieškovas atsiliepimu į atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti, motyvuodamas tuo, kad atsakovė nesutiko su ieškinio reikalavimais, panaikinto akto šalis buvo būtent ji. Atsakovės neteisėtas aktas ir nesutikimas su ieškinio reikalavimais yra pagrindas atlyginti bylinėjimosi išlaidas kartu su kitais atsakovais.

41. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasaciniame skunde dėstomi nauji savarankiški reikalavimai. Atsakovė, įstojusi į bylą nuo 2019 m. vasario 8 d., nereiškė teismui prašymo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį iš bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės tuo atveju, jeigu ieškovas šią bylą laimėtų. Bylą nagrinėję teismai nė vieno iš atsakovų elgesio proceso metu nepripažino buvus nesąžiningo, t. y. visi atsakovai byloje savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, todėl nesąžininga ir neteisinga būtų išskirti Aplinkos ministeriją iš kitų atsakovų kaip besinaudojusią savo procesinėmis teisėmis išskirtinai sąžiningai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas tarp visų atsakovų lygiomis dalimis pagal bendrąją CPK 93 straipsnio 1 dalies taisyklę šiuo atveju paskirstė pagrįstai, teisėtai ir teisingai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl procesinių teisių perėmimo

42. Tretieji asmenys G. Š. ir J. Š. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė prašymą pakeisti jais ieškovą A. I. Prašyme nurodyta, kad 2019 m. liepos 16 d. buvo sudaryta Buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovas A. I. Butą pardavė jiems, taigi nuo 2019 m. liepos 16 d. pagrindinio daikto (Buto) savininkai yra G. Š. ir J. Š., todėl nuo 2019 m. liepos 16 d. tik jie gali pretenduoti į jiems priklausančio Buto priklausinį, t. y. Ūkinį pastatą. Kartu su prašymu kaip jo priedas pateikta 2019 m. liepos 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties kopija, iš kurios matyti, kad A. I. perleido, o G. Š. su sutuoktine J. Š. įgijo Butą.

43. CPK 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas ir kt.), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas; teisių perėmimas yra galimas bet kurioje proceso stadijoje. Pagal šio straipsnio 2 dalį teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoj įstojo teisių perėmėjas. CPK 48 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad procesinių teisių perėmėjas privalo pagrįsti savo dalyvavimą procese.

44. Kasacinio teismo konstatuota, kad pagal CPK 48 straipsnį, reglamentuojantį procesinių teisių perėmimą, procesinis teisių perėmimas yra nulemtas materialinių subjektinių teisių perėmimo ginčo teisiniame santykyje galimybės. Procesinio teisių perėmimo pagrindas yra materialinių subjektinių teisių perėmimas materialiojoje teisėje. Juo gali būti fizinio asmens mirtis, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kt. Perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių gynimo, taip pat pareigą atsakyti pagal prievoles. Procesinio teisių perėmimo apimtį taip pat lemia atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimo apimtis: jeigu tam tikrų materialiųjų subjektinių teisių negalima perimti, tai negalima perimti ir atitinkamų procesinių teisių ir pareigų, susijusių su atitinkamų materialiųjų teisių gynyba (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2008). Teismas, gavęs informaciją ir įrodymų, pagrindžiančių įvykusį materialiųjų teisių perėmimą, privalo svarstyti procesinių teisių perėmimo klausimą nepriklausomai nuo byloje dalyvaujančių asmenų valios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2014).

45. Ieškovas atsiliepime į trečiojo asmens G. Š. kasacinį skundą teigia, kad prašymas pakeisti ieškovą nagrinėjamoje byloje yra klaidingas ir turi būti atmestas. Ieškovas nurodo, kad jeigu byloje būtų pakeistas ieškovas ir nuosavybės teisė į Ūkinį pastatą būtų pripažinta G. Š. ir J. Š., tai reikštų Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimą. Anot ieškovo, jis niekada nebuvo nei atsisakęs savo nuosavybės teisės į ginčo pastatą, nei šią teisę perleidęs G. Š. ir J. Š., pirkimo–pardavimo sutartyje jos šalys aiškiai susitarė, kad ieškovas perleidžia tik pagrindinį daiktą, o šio daikto priklausinys nėra perleidžiamas. Ieškovas pažymi, kad aplinkybę, jog Ūkinis pastatas nebuvo pirkimo–pardavimo sutarties dalykas, patvirtina ir tai, kad šis pastatas yra areštuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartimi, taigi parduoti jį draudžiama (Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalis).

46. Teisėjų kolegija, spręsdama aptariamą trečiųjų asmenų prašymą, pažymi, kad šioje byloje priimta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartimi, išnagrinėjus ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašymas buvo patenkintas ir nutarta Nekilnojamojo turto registre padaryti įrašą dėl atsakovams T. P. ir S. P. nuosavybės teise priklausančio ginčo Ūkinio pastato perleidimo draudimo tretiesiems asmenims. Ši pirmosios instancijos teismo nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė galiojo bylos apeliacinio proceso metu (CPK 150 straipsnio 2 dalis), kuris užbaigtas skundžiamu apeliacinės instancijos 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu. Buto pirkimo–pardavimo sutartis, kuria aptariamame prašyme remiasi tretieji asmenys, sudaryta 2019 m. liepos 16 d., t. y. teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės galiojimo laikotarpiu. Šioje sutartyje nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pasisakyta dėl Ūkinio pastato. Jos sudarymo metu nuosavybės teisė į Ūkinį pastatą 2014 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu priklausė T. P. ir S. P. Tarp 2019 m. liepos 16 d. sudarytos Buto pirkimo–pardavimo sutarties šalių, kaip matyti iš pastarųjų pateiktų procesinių dokumentų, yra kilęs nesutarimas (ginčas) dėl to, ar jos (sutarties) pagrindu tretieji asmenys G. Š. ir J. Š. šioje byloje nagrinėjamo ginčo teisiniame santykyje perėmė ieškovo materialiąsias subjektines teises, taip pat kilęs nesutarimas (ginčas) dėl sutarties sąlygų aiškinimo. Šio konstatuoto kilusio nesutarimo (ginčo) išsprendimas neįeina į šios bylos nagrinėjimo dalyką, o gali būti nagrinėjimo dalykas kitame, tuo suinteresuoto asmens inicijuotame teisminiame procese. Kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, o sprendžia tik teisės klausimus (CPK 351 straipsnio 1 dalis).

47. Dėl to teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog tretieji asmenys G. Š. ir J. Š. ginčo teisiniame santykyje perėmė ieškovo materialiąsias subjektines teises. Nekonstatavus įvykusio šių ieškovo teisių perėmimo, tenkinti aptariamą trečiųjų asmenų prašymą dėl ieškovo pakeitimo nėra pagrindo, nes, kaip jau minėta, procesinio teisių perėmimo pagrindas yra materialinių subjektinių teisių perėmimas materialiojoje teisėje. Dėl to teisėjų kolegija netenkina aptariamo trečiųjų asmenų prašymo pakeisti ieškovą (CPK 48 straipsnio 1, 3 dalys).

Dėl CPK 5 straipsnio aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

48. Trečiasis asmuo G. Š., kasaciniu skundu ginčydamas skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui, tenkinant jo reikalavimą, pripažinta nuosavybės teisė į Ūkinį pastatą, teigia, kad ši ieškinio dalis apeliacinės instancijos teismo turėjo būti atmesta taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo palaikomas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko. Skunde nurodoma, kad, apeliacinės instancijos teismui 2019 m. rugpjūčio 27 d. rašytinio proceso tvarka nagrinėjant ieškovo apeliacinį skundą, ieškovas sau priklausantį Butą jau buvo perleidęs 2019 m. liepos 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, t. y. nebeturėjo nei materialinės, nei iš jos atsirandančios procesinės teisės reikšti (palaikyti) reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę į pagrindinio daikto (Buto) priklausinį (Ūkinį pastatą).

49. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis).

50. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, ir išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: tai būtent besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-370-248/2019 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

51. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 5 straipsnio 1 dalį, pažymėta

52. Trečiasis asmuo G. Š. kasaciniame skunde argumentuoja, kad ieškovas, 2019 m. liepos 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleidęs Butą – pagrindinį daiktą jam (G. Š.) ir J. Š., laikytinas praradusiu materialinį teisinį suinteresuotumą dėl reikalavimo pripažinti nuosavybės teisę į Ūkinį pastatą – pagrindinio daikto (Buto) priklausinį. Skunde suformuluotas ir alternatyvus reikalavimas pripažinti G. Š. ir J. Š. nuosavybės teisę į Ūkinį pastatą. Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą kvestionuoja tokius trečiojo asmens argumentus, prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

53. Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau konstatavo, kad tarp 2019 m. liepos 16 d. sudarytos Buto pirkimo–pardavimo sutarties šalių, kaip matyti iš pastarųjų pateiktų procesinių dokumentų, yra kilęs nesutarimas (ginčas) dėl to, ar jos (sutarties) pagrindu tretieji asmenys G. Š. ir J. Š. šioje byloje nagrinėjamo ginčo teisiniame santykyje perėmė ieškovo materialiąsias subjektines teises, taip pat kilęs nesutarimas (ginčas) dėl sutarties sąlygų aiškinimo. Darytina išvada, kad šios sutarties šalys nesutaria ir dėl jos objekto bei ja sukeltų teisinių pasekmių, susijusių su Ūkiniu pastatu.

54. Pažymėtina, kad pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu, o CK 4.14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Taigi, įstatymo nustatyta, kad sudarydamos pagrindinio daikto pirkimo–pardavimo sutartį jos šalys atitinkamais atvejais gali sutartyje padaryti išlygą, jog priklausinys neparduodamas kartu su pagrindiniu daiktu.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad kilusio 2019 m. liepos 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties šalių nesutarimo (ginčo) dėl jos objekto bei ja sukeltų teisinių pasekmių, susijusių su Ūkiniu pastatu, išsprendimas neįeina į šios bylos nagrinėjimo dalyką, o gali būti nagrinėjimo dalykas kitame, tuo suinteresuoto asmens inicijuotame teisminiame procese. Kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, o sprendžia tik teisės klausimus (CPK 351 straipsnio 1 dalis).

56. Dėl to teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, be kita ko, ir tuo, kas nurodyta šios nutarties 46 punkte, sprendžia, kad šiuo atveju trečiojo asmens G. Š. kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo konstatuoti, jog viena iš 2019 m. liepos 16 d. sudarytos Buto pirkimo–pardavimo sutarties teisinių pasekmių yra ieškovo iki jos sudarymo turėto materialinio teisinio suinteresuotumo dėl reikalavimo pripažinti nuosavybės teisę į Ūkinį pastatą praradimas. Darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 5 straipsnį.

Dėl CPK 185 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

57. Atsakovai T. P. ir S. P. kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį padarydamas išvadą, kad Ūkinio pastato privatizavimo sutartis turi būti laikoma sudaryta 1995 m. birželio 2 d., kai R. M. sumokėjo 0,06 Lt valstybinio mokesčio ir 12,04 Lt už Ūkinį pastatą. Skunde nurodoma, kad tokia teismo išvada padaryta netinkamai įvertinus įrodymus, patvirtinančius, kad R. M. valia galutinai užbaigti Ūkinio pastato privatizavimo procedūras nebuvo išreikšta. Ji nepasirašė 1995 m. gegužės 24 d. Ūkinio pastato įkainojimo akto ir nesumokėjo jame nurodyto mokesčio už dokumentų rengimą bei įforminimą, vėliau aktyviai nesiekė sudaryti Ūkinio pastato įsigijimo sandorio.

58. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

59. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą).

60. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 1995 m. gegužės 24 d. Ūkinio pastato įkainojimo akte R. M. parašo nėra, šis aktas R. M. nepasirašytas. Šeškinės seniūnijos valdybos 1995 m. birželio 2 d. mokėjimo pranešimu R. M. informuota, kad prieš pasirašydama pirkimo–pardavimo sutartį turi sumokėti 0,06 Lt valstybinį mokestį ir 12,04 Lt kainą. Tą pačią dieną, t. y. 1995 m. birželio 2 d., R. M. sumokėjo minėtame pranešime nurodytas sumas už Ūkinį pastatą. Šeškinės seniūnijos valdybos 1995 m. birželio 2 d. mokėjimo pranešime, adresuotame R. M., nenurodyta pirkėjos pareiga prieš pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį sumokėti ir dokumentų rengimo bei įforminimo mokestį. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog R. M. ar jos teisių perėmėjai kreipėsi į savivaldybės ar valstybės kompetentingą instituciją dėl sumokėtos Ūkinio pastato privatizavimo kainos sugrąžinimo, taip pat nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. M. ar jos teisių perėmėjams pardavėja pranešė apie susitarimo dėl Ūkinio pastato privatizavimo nutraukimą ir kad grąžino pinigų sumą, kuri buvo sumokėta už Ūkinį pastatą. Byloje nėra duomenų, kad R. M. buvo tinkamai informuota apie Buto privatizavimo sutarties papildymo (dėl Ūkinio pastato įsigijimo) įforminimą.

61. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas, kad R. M., sumokėdama visą nustatytą Ūkinio pastato kainą, taip sutiko su jos dydžiu ir išreiškė savo valią pirkti Ūkinį pastatą; pardavėja, nustatydama kainą, ir pirkėja, ją sumokėdama, faktiškai susitarė dėl esminių Ūkinio pastato pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, todėl ši sutartis laikytina sudaryta.

62. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninių butų fondo privatizavimo taisyklių 19 punkte buvo nustatyta, kad miestų, rajonų valdybos, įmonės, įstaigos, organizacijos, suderinusios su valstybinėmis notarinėmis kontoromis (apylinkėse – su viršaičiais) ir inventorizavimo biurais, potvarkiu (įsakymu) nustato visų reikalingų pirkimo–pardavimo sutartims įforminti dokumentų parengimo tvarką. Taigi privatizavimo sutarties įforminimo iniciatyva priklausė ne pirkėjui, o pardavėjui.

63. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog R. M., sumokėdama visą nustatytą Ūkinio pastato kainą, taip sutiko su jos dydžiu ir išreiškė savo valią pirkti Ūkinį pastatą, atitinka byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai, kad R. M. nepasirašė 1995 m. gegužės 24 d. Ūkinio pastato įkainojimo akto ir nesumokėjo jame nurodyto mokesčio už dokumentų rengimą bei įforminimą, sumokėjusi visą nustatytą Ūkinio pastato kainą vėliau aktyviai nesiekė sudaryti Ūkinio pastato įsigijimo sandorio, byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismo įvertinti tinkamai (CPK 185 straipsnis). Byloje surinktų įrodymų visuma sudarė pagrindą apeliacinės instancijos teismui padaryti išvadą, kad pardavėja, nustatydama kainą, ir pirkėja, ją sumokėdama, faktiškai susitarė dėl esminių Ūkinio pastato pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, todėl ši sutartis laikytina sudaryta (CPK 177, 185 straipsniai). Dėl to teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta atsakovų T. P. ir S. P. kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį.

Dėl CK 1.93 straipsnio 4 dalies, 1964 m. CK 255 straipsnio aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

64. Atsakovai T. P. ir S. P. kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.93 straipsnio 4 dalį, nes nebuvo nustatyta, jog kompetentingos valstybės institucijos vengė įforminti pirkimo–pardavimo sutartį su R. M. notarine tvarka; apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis 1964 m. CK 255 straipsniu.

65. 1964 m. CK 255 straipsnyje buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino; dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą gali atnaujinti teismas (1 dalis); šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį darė negaliojančią (2 dalis).

66. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje

67. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.93 straipsnio 4 dalį, yra konstatavęs, kad šioje teisės normoje įtvirtinta išimtis, kai teismas gali pripažinti galiojančiu sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas šios nesilaikant. Iš CK 1.93 straipsnio 4 dalies turinio matyti, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-581/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-581/2007">3K-3-581/2007</a>; 2009 m. gruodžio 8 de. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-548/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-548/2009">3K-3-548/2009</a>).

68. Šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad R. M. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu atliko įstatyme nustatytus veiksmus Ūkiniam pastatui privatizuoti, t. y. įvykdė visas jai atskleistas sąlygas Ūkinio pastato pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. Šio pastato pirkimo–pardavimo sutartis (Buto privatizavimo sutarties papildymas) notarine tvarka nebuvo sudaryta, tačiau šis veiksmas yra ne vienašalis, kaip pirmiau nurodyti R. M. atlikti veiksmai, bet dvišalis, t. y. jo atlikimas priklauso ne tik nuo pirkėjo, bet ir nuo pardavėjo valios. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninių butų fondo privatizavimo taisyklių 19 punkte buvo nurodyta, kad miestų, rajonų valdybos, įmonės, įstaigos, organizacijos, suderinusios su valstybinėmis notarinėmis kontoromis (apylinkėse – su viršaičiais) ir inventorizavimo biurais, potvarkiu (įsakymu) nustato visų reikalingų pirkimo–pardavimo sutartims įforminti dokumentų parengimo tvarką. Taigi privatizavimo sutarties įforminimo iniciatyva priklausė ne pirkėjui, o pardavėjui, tuo tarpu byloje nenustatyta jokių aktyvių pardavėjos ar jos įgaliotų asmenų veiksmų pirkimo–pardavimo sutarčiai (Buto privatizavimo sutarties papildymui) įforminti įstatymo nustatyta tvarka, byloje nėra duomenų, kad R. M. buvo tinkamai informuota apie Buto privatizavimo sutarties papildymo (dėl Ūkinio pastato įsigijimo) įforminimą.

69. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas pripažinti ginčo Ūkinio pastato pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį yra pagrįstas bylos faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai teisiškai argumentuotas.

70. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką pardavėjo atsisakymas įforminti buto privatizavimo sutartį gali būti kvalifikuojamas kaip vengimas ir pagrindas taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-548/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-548/2009">3K-3-548/2009</a>).

71. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad kol sandoris dėl Ūkinio pastato įsigijimo nebuvo pasirašytas ir notaro patvirtintas, tol šis sandoris negalėjo būti įregistruotas atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, kaip buvo reikalaujama pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalį, tuo tarpu teismui pripažinus ginčo sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, 1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalies nuostata negali būti taikoma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalis).

72. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 1.93 straipsnio 4 dalį ir pagrįstai netaikė 1964 m. CK 255 straipsnio.

73. Dėl to kaip nepagrįsti atmestini atsakovų T. P. ir S. P. kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šias materialiosios teisės normas.

Dėl atsakovų T. P. ir S. P. kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika

74. Atsakovai T. P. ir S. P. kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-422/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-422/2011">3K-3-422/2011</a> ir 2003 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003 pateiktais išaiškinimais, kuriais atitinkamai išaiškinta, kad: aplinkybė, jog negyvenamąja patalpa naudojasi namo gyventojai, gali būti vienas kriterijų sprendžiant, ar tai yra buto ar butų priklausinys, tačiau taip pat turi būti nustatyta, kad negyvenamoji patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. buto ar namo gyventojams buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui; nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės butų savininkams reikalauti pripažinti tokias negyvenamąsias patalpas jų buto priklausiniais. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino naudojimosi Ūkiniu pastatu teisėtumo, reikšmingo Ūkiniam pastatui pripažinti Buto priklausiniu.

75. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019, 35 punktas).

76. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovų T. P. ir S. P. kasaciniame skunde teisingai nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-422/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-422/2011">3K-3-422/2011</a> ir 2003 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003 pateikti išaiškinimai. Tačiau šių atsakovų kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo turinį, vertintini kaip nepagrindžiantys, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nukrypo nuo nurodytose nutartyse suformuotos kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ar ja nesivadovavo.

77. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad šis teismas reikšminga ginčui išspręsti aplinkybe, be kita ko, laikė ir naudojimosi Ūkiniu pastatu teisėtumą. Šiuo aspektu skundžiamame sprendime nurodyta, kad: iš Vilniaus miesto Šeškinės seniūnijos valdybos 1995 m. liepos 14 d. rašto, kuriame nurodyta, kad privatizuojant Butą per klaidą nebuvo privatizuotas jo priklausinys – Ūkinis pastatas, matyti, kad abi sandorio šalys ginčo pastatą laikė būtent Buto priklausiniu; Ūkinis pastatas kaip priklausinys į pagrindinio daikto – Buto privatizavimo sutartį per klaidą nebuvo įtrauktas dėl abiejų sandorio šalių kaltės; byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog Ūkinis pastatas (ar jo dalis) buvo naudojamas kitiems, ne su Buto naudojimu susijusiems poreikiams tenkinti; byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad, be ieškovo ir ankstesnių Buto savininkų, Ūkiniu pastatu (ar jo dalimi) naudojosi ir gretimo buto savininkai, taip pat nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad iki Buto privatizavimo sandorio sudarymo Ūkinis pastatas buvo naudojamas kaip savarankiškas daiktas kitų nuomininkų poreikiams tenkinti; apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovas neįrodė ginčo pastato naudojimosi teisėtumo fakto.

78. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas tyrė ir analizavo aplinkybę dėl ieškovo ir ankstesnių Buto savininkų naudojimosi Ūkiniu pastatu teisėtumo bei padarė išvadą, kad naudojimasis buvo teisėtas. Dėl to kaip nepagrįsti atmestini aptariami atsakovų T. P. ir S. P. kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika.

Dėl ieškinio senaties taikymo

79. Atsakovai T. P. ir S. P. kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė 1964 m. CK 86 straipsnį, nustatantį ieškinio senaties pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį eigos pradžios momentą. Pagal ginčo santykiams taikytinos redakcijos 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas buvo treji metai. R. M. teisėms ginti ieškinio senaties terminas baigėsi 1998 m. liepos 14 d., t. y. praėjus 3 metams po to, kai 1995 m. liepos 14 d. Šeškinės seniūnijos rašte buvo nurodyta, jog privatizuojant Butą per klaidą nebuvo privatizuotas priklausinys – Ūkinis pastatas, todėl reikia padaryti Buto privatizavimo sutarties papildymą. Ieškovas ieškinį pareiškė tik 2015 m. birželio 22 d., todėl taikytina ieškinio senatis.

80. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. 1964 m. CK 86 straipsnyje, galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad bendras ieškinio senaties terminas yra treji metai, o galiojančio CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.

81. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo, kuriuo patvirtintas galiojantis, nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Civilinis kodeksas, 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo; iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.

82. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Tiek pagal 1964 m. CK 86 straipsnį, tiek pagal nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), o subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 35 punktą; kt.).

83. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nenustatė teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, jog šioje byloje aktuali ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti siejama su Šeškinės seniūnijos 1995 m. liepos 14 d. raštu ir ieškinio senaties terminas pasibaigė 1998 m. liepos 14 d., netinkamai taikė materialiosios teisės normas.

84. Šeškinės seniūnijos 1995 m. liepos 14 d. rašte, adresuotame Žvėryno seniūnijos seniūnui, nurodyta, kad „privatizuojant butą (duomenys neskelbtini), per klaidą nebuvo privatizuotas jo priklausinys – ūkinis pastatas 2I 1/m. Todėl reikia padaryti buto privatizavimo sutarties <...>, patvirtintos 1992 m. rugpjūčio 31 d. <...>, papildymą. Kadangi minėto buto privatizavimas buvo įformintas Jūsų seniūnijoje, prašome įforminti ir sutarties papildymą, o užbaigus forminti privatizavimo dokumentus persiųsti mūsų seniūnijai.“

85. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto rašto turinį, daro išvadą, kad jis neteikia pagrindo pripažinti, jog iš šio rašto rūpestingas ir apdairus asmuo, suinteresuotas rašte nurodyto priklausinio – ūkinio pastato privatizavimu, sužinojo ar turėjo suvokti (sužinoti), kad rašte minimas ūkinis pastatas nebus privatizuojamas ir tuo yra pažeista jo (asmens) teisė. Rašte nurodoma apie privatizavimo procedūrų, ištaisant padarytą klaidą, tęsimą, atitinkantį R. M. interesus bei valią, ir nėra pateikta jokios informacijos, kuri galėtų būti įvertinta kaip turėjimo sužinoti, kad rašte minima klaida vis dėlto nebus ištaisyta, įforminant Ūkinio pastato pardavimą R. M., pagrindas. Tuo tarpu tuometinės Buto savininkės teisių pažeidimas pasireiškė tuo, kad nurodytame rašte minima klaida dėl Ūkinio pastato pardavimo R. M. įforminimo pardavėjo nebuvo ištaisyta.

86. Dėl to teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta atsakovų T. P. ir S. P. kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

Dėl CPK 93 straipsnio aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

87. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš jos bylinėjimosi išlaidų atlyginimą lygiomis dalimis su kitais atsakovais, netinkamai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Skunde nurodoma, kad šioje byloje yra pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, nes ieškovas valstybę, atstovaujamą Aplinkos ministerijos, kaip atsakovę į bylą įtraukė tik 2018 m. vasario 5 d., pateikdamas patikslintą ieškinį. Iki tol valstybė nebuvo proceso šalis, todėl bylinėjimosi išlaidų už šį bylos nagrinėjimo laikotarpį atlyginimas iš valstybės priteistas nepagrįstai. Skunde teigiama, kad byloje nenustatyta atsakovės – valstybės – kaltė (atsakomybė) dėl proceso, teisminį ginčą ir dėl to ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas lėmė atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai parengiant perdavimo–priėmimo aktą.

88. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo.

89. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

90. Kasacinio teismo konstatuota, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzUtOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-375-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-375-916/2015">3K-3-375-916/2015</a>; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018, 99 punktas). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018, 100 punktas).

91. Teisėjų kolegija, vertindama nurodytus atsakovės kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad atsakovo pareigą atlyginti bylą laimėjusio ieškovo bylinėjimosi išlaidas lemia ne momentas, nuo kurio atsakovas dalyvauja byloje. Ieškovo poreikį inicijuoti bylą ir atitinkamai – išlaidų patyrimą lemia: 1) neteisėti atsakovo veiksmai, nuo kurių ieškovas yra priverstas ginti savo teises; 2) atsakovo pozicija byloje dėl tokių veiksmų teisėtumo ir atitinkamai – ieškinio reikalavimų, susijusių su tokiais veiksmais, pagrįstumo bei nuo šios pozicijos priklausanti proceso trukmė ir patiriamų išlaidų dydis; 3) atsakovo elgesys procese – sąžiningumo, bendradarbiavimo, koncentruotumo ir kitų civilinio proceso principų laikymasis ar nesilaikymas, daręs įtaką proceso trukmei ir išlaidų dydžiui. Pavyzdžiui, jei atsakovas, atlikęs teismo neteisėtu ir ieškovo teises pažeidusiu pripažintą veiksmą, byloje nuosekliai pripažįsta savo veiksmo neteisėtumą ir atitinkamų ieškinio reikalavimų pagrįstumą bei procese veikia taip, kad byla būtų išspręsta kuo greičiau, tai sudaro prielaidas ginčą išspręsti mažesnėmis išlaidomis nei nesutinkant su ieškiniu, veikiant nesilaikant pirmiau nurodytų civilinio proceso principų. Jei proceso dalyvių veiksmai pagal įtaką išlaidų dydžiui byloje buvo skirtingi, yra pagrindas pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį nukrypti nuo to paties straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir išlaidas paskirstyti atitinkamai pagal jas lėmusius faktorius.

92. Nagrinėjamos bylos atveju Aplinkos ministerija atstovauja valstybei, nepagrįstai disponavusia ginčo Ūkiniu pastatu, kuris pagal teisės aktų nuostatas ir byloje nustatytą privatizavimą vykdžiusių valstybės įgaliotų institucijų poziciją turėjo būti parduotas ieškovo prosenelei R. M. Ši atsakovė yra atsakinga už tokius neteisėtus veiksmus, lėmusius teisminį ginčą. Aplinkos ministerija, atstovaudama valstybei, įtraukta į bylą nesutiko su ieškinio reikalavimais ir laikėsi pozicijos, kad byloje ginčyti atsakovės veiksmai buvo teisėti, tokios pozicijos ji laikėsi ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teisme. Būtent neteisėti, ieškovo teises pažeidę valstybės (kartu su kitais atsakovais) veiksmai lėmė teisminį procesą, įskaitant jo dalį iki atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, įtraukimo į bylą. Šiame procese ieškovas patyrė bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė kasaciniame skunde neneigia byloje konstatuoto jos veiksmų neteisėtumo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus šios atsakovės vėlesnis įtraukimas į bylą ir jos teiginiai, esą nenustatyta jos kaltė dėl proceso, nes teisminį ginčą ir dėl to ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas lėmė atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai parengiant perdavimo–priėmimo aktą, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamas pagrindas nukrypti nuo bendrų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir sumažinti šios atsakovės prievolės atlyginti bylinėjimosi išlaidas apimtį.

93. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, dėl to jie atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

94. CPK 353 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose.

95. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, bei argumentuotai pagrįsti, jog nurodomas teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, be to, kad toks pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, jame būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

96. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-373/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-373/2013">3K-3-373/2013</a>).

97. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiojo asmens G. Š. kasaciniame skunde ir atsakovų T. P., S. P. kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus.

98. Trečiojo asmens G. Š. kasaciniame skunde teigiant, kad egzistuoja CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas kasacijos pagrindas, yra nurodomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-25/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-25/2009">3K-3-25/2009</a>, 2009 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-252/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-252/2009">3K-3-252/2009</a> ir konkrečiose kitose nutartyse pateikti atitinkami išaiškinimai, tačiau skundo argumentais nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie kasacinio skundo argumentai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jie neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kadangi juose nenurodyta kasacijos pagrindo buvimą patvirtinančių teisinių argumentų.

99. Dalis atsakovų T. P., S. P. kasacinio skundo teiginių, kuriais nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė apie jų sąžiningumą ir sąžiningo įgijėjo teisių gynimo prioritetą Lietuvos civilinėje teisėje, netinkamai vertino Ūkinio pastato pripažinimą Buto priklausiniu, bylinėjimosi išlaidas tarp visų atsakovų turėjo paskirstyti į keturias, o ne į penkias dalis, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes šie teiginiai neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kadangi juose nenurodyta kasacijos pagrindo ir jo buvimą patvirtinančių teisinių argumentų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

100. Kasacinių skundų netenkinus, juos pateikusių dalyvaujančių byloje asmenų kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jiems nepriteistinas (CPK 93, 98 straipsniai)

101. Kasacinis teismas patyrė 35,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinių skundų šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš kasacinius skundus pateikusių dalyvaujančių byloje asmenų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Netenkinti trečiųjų asmenų G. Š. ir J. Š. prašymo dėl ieškovo A. I. pakeitimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (j. a. k. 188602370), T. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 8,94 Eur (aštuonis Eur 94 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis